M.Martinaitis Aara

Eilėračio ieities takas – aara, į kurią kreipiamasi – tu gyvybe, vabalėli. Tai teksto pavirius (aara juk matoma), o gelmė – akių viesa, gyvenimo kelias, pats mogus. iame kūrinyje svarbiausia yra stebėjimas, poiūris, kuris vienija aaros kelią. Liepiamąja nuosaka įsakmiai kreipiamasi: nepalik, ibučiuok, pagailėk, susimilk. Atkuriamas tradicinis pasaulio vaizdas: namai, senelės akiniai, ustalė. Dvasios judesys (neieik) kryptingas – nuo namų prie mogaus: Vaiko nepalik [.]/ pėdsaką nuvesk jam iki emės. Taigi pasaulis jaučiamas kaip udara vienovė: namai – mogus – emė (iorinis ir jausmo judesys aikus, atpaįstamas). Kiiekviename posme plėtojamas ėjimas. Lyrinis subjektas vienu metu igyvena įvairius jausmus: meilę, uuojautą, baimę, atsakomybę. Kas eilutę vis keičiasi nuotaikos – vyksta akimirkos okis. tai neualk , o čia jau – nuskrisk, staiga – prie kelio pastovėk,/ pasitik ir didelį, ir maą. Tai mogaus savijautos įvairiose gyvenimo situacijose. Gana netikėta asociacija: lyrinis a kreipiasi – aara tu beračių imintie. Kodėl beračių.? (diaugsmo, skausmo aaros visų panaios?!) Keista poetinė kalba, bet ji regi tai, kas kartais neįprasta, netikėta (modernus tekstas suvienija įvairius reikinius: beratis ir imintis). Paaskutinysis posmas ymi visumos įspūdį (tu kiekvieną apeini, apvaiktai). Ir tai priepaskutinėje strofoje mintis sustabdoma (brūknys): tai jaučiu – basa eini per veidą. Koks loginis – prieastinis ryys? Jei skausmo, diaugsmo nemokėtume pajusti, ireikti, irdy tebūtų sodas ikirstas. Nyku, tučia. iame eilėratyje vi

ietoj aikaus a matome tik tam tikrą poiūrį – nerimą.

Leave a Comment