Marcelijaus Martinaičio eilėraščio “Kvailutės Onulės rauda“ analizė ir interpretacija

Marcelijaus Martinaičio eilėraščio “Kvailutės Onulės rauda“ analizė ir interpretacija

Marcelijaus Martinaičio eilėraščio “Kvailutės Onulės rauda“ analizė ir interpretacija

Marcelijus Martinaitis- šiuolaikinis lietuvių poetas. Jo kūryba labai įvairi, aprėpianti platų temų spektrą. Dažnai Martinaitis pabrėžia vaikišką, dažnai ironišką naivumą, išaukština jautrumą ir žmogiškumą, vertę įgauna gailestis, ašaros ir skausmas. Autorius atkreipia dėmesį į lietuvių kultūros vertybes bei gamtos svarbą žmogaus gyvenime. Jo kūrybai būdingi žaismingumas ir ironija, dažnai veiksmas perkeliamas į nerealias erdves. Eilėraštyje „Kvailutės Onulės rauda“ Martinaitis vaizduoja garbaus amžiaus moterį, kuri su vaikišku naaivumu gailisi praėjusių dienų, nori jas susigrąžinti.

Nuo pat pirmosios eilėraščio strofos svarbus vaikystės bei pasakos motyvas. Pirmiausia, pats lyrinio subjekto, Onulės,vardas yra mažybinės formos ir sudaro įspūdį, kad ji dar vaikas. Raudonas siūlas, vaikiška kojinė ir vaivorykštė sukelia kupiną spalvų vaizdą. Raudona spalva ryški ir taip yra įprasta, kad vaikai dažniausiai dėvi tokių spalvų drabužius. Vaivorykštė ir svarstymas, kad galbūt rastasis siūlas yra iš jos, tarsi nukelia atgal į tuos laikus, kai vaikystėje buvo tikima bet kuo, kas pasakiška ir gražu: meegztomis vaivorykštėmis ar lobiais jų gale. Tai, kad Onulė atkreipia dėmesį į raudonąjį siūlą, jo gaili, taip pat pabrėžia vaikiškumą ir žavų jo jautrumą. Labiau yra tikėtina, kad vaikas, o ne suaugęs ir subrendęsžmogus atkreips dėmesį į kažką tokio nereikšmingo, kaip prie ta

ako gulintis siūlas. Tuo labiau todėl, kad jis nepuls gailėtis jo ir kad tokių galesčio ašarų tikimasi daugiau iš vaiko nei iš suaugusio žmogaus. Šiuo būdu Martinaitis kaip pagrindines vertybes iškelia gerumą ir jautrumą.

Antroji ir trečioji strofos pratęsia pirmosios strofos vaikystės motyvus, bet taip pat atskleidžia ir autoriui būdingą senosios lietuvių kultūros ir gamtos detalių naudojimą savo kūryboje bei jų svarbą. Nuo minčių apie raudonąjį siūlą Onulė staiga nukrypsta kitur ir jai pagailsta „vyturio lizdo dirvone/šį rytą į kūdrą įkritusios bitės/ ir smėlyje vaiko pėdos“. Vyturio lizdas, bitė ir smėlis yra tarsi sąryšis su gamta. Visi šie trys motyvai sudaro neišvengiamumo ir laikinumo jausmą. Vyturių lizdai neišvengiamai naikinami dirvonuose ir dabar jau to nepakeisi, nes taip buvo ir bus, „plūgai appars vyturio lizdą dirvone“. Kūdron įkritusi bitė jau niekada nebeatgis, „bitė ratuota namo nesugrįš“ ir gailesčio ašaros jai jau nebepadės. Vaiko pėdos smėlyje taip pat laikinas dalykas- jos labai greit bus užpustytos smėliu ir išnyks, kaip ir pati vaikystė. Tie vaikai „užaugs ir pasens/ o raudonos vaikiškos kojinės/ bus per mažos jų kojoms“. Trečioje strofoje jau galima suprasti, kad lyrinis subjektas yra vyresnio amžiaus žmogus, nes vaikai nemąstytų apie tai, kad „užaugs ir pasens“ ir to negailėtų, nes jiems būdingas no

oras kuo greičiau užaugti. Taip Martinaitis paverčia Onulę naivia ir vakiška, nors ir garbaus amžiaus moteriške. Tačiau tai sukuria teigiamą veikėjos paveikslą, nes ji kupina taip vertinamo tyro jautrumo ir gerumo.

Paskutinėje strofoje, kai jau skaitytojas supranta, kad Onulė yra suaugusi moteris, autorius leidžia suvokti, kad jos gailestis yra šiek tiek per stiprus ir netgi nepagrįstas ar neracionalus. Sėdi „prie tako Onulė“ ir tas takas yra tarsi jos gyvenimas, kuriuo ji turėtų eiti toliau, užuot gailėjusis to, kas jau praėjo ir yra nepakeičiama. Ji verkia, „laikydama rankoje siūlą“, kuris simbolizuoja jos vaikystę, ir tarsi pateisina, tai, kad Onulė taip ir neišaugo iš vaikiško naivumo, nes ji niekada nepaleido vaikystės. Jos gailestis vaizduojamas sustiprintai, nes „ji taip verkė/lyg būtų sudegę namai“. Namų praradimas yra kontrastuojamas su vaikystės ilgesiu, kaip daug svarbesnė priežastis, ir nors tai žavus ilgesys, autorius nemano, kad jis turėtų taip užvaldyti žmogų.

Šiame eilėraštyje M. Martinaitis atskleidžia savo požiūrį į gyvenimą. Jo nuomone, reikėtų ne gailėtis praeities, ne sėdėti „prie tako“, o tęsti savo gyvenimą toliau, palikus vaikystę ir jos naivumą, tačiau neužmirštant pagrindinių jos vertybių: jautrumo ir gerumo. Laikas turėtų subrandinti žmogų, jo požiūrį į gyvenimą ir, anot Martinaičio, taip žmogus turėtų išmokti gerbti gyvenimo laikinumą ir atpažinti tikrąsias vertybes.

Leave a Comment