MArcelijus Martinaitis

Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 d. Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. 1989 m. Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992 – 1997 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas (1998 m.). Eilėraščių riktinėse „Balandžio sniegas“ (1962 m.), „Depesų lieptais“ (1966 m.), „Saulės grąža“ (1969 m.) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 – 1970 m. lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė „poezijos pavasario“ renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje. Eseistinėje knnygoje „Poezija ir žodis“ (1977 m.) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974 m.), „Tie patys žodžiai“ (1980 m.), „Toli nuo rugių“ (1982 m.), „Gailile raso“ (1990 m.) iš buities datalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirtimi), gamtos riitmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. M. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitimi, nuolat gręžiasi į

savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika. M. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojomas nuo spontaniškos saviraiškos, orientuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.
Vos praskleidę M. Martinaičio poezijos knygas suvokiame, kad čia bus kalbama ne apie eilinius nuotykius, o apie tai, iš ko susideda gyvenimas, apie jo kaitą ir pastovumą. Rimtis ir pagarba žodžiui M. Martinaičio poezijoje eina iš pagarbos gyvenimui, iš supratimo, kad jis neaprėpiamas ir vientisas. Jo poezija atvira viskam, ką patiria žmogus savo kelyje nuo lopšio iki kapo. Poeto eilėse yra sielvarto ir liūdesio, poetui pažįstamos nevilties ir viienišumo akimirkos. M. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Gyvenimo pilnumas atsiskleidžia tik šių priešybių vienovėje. M. Martinaičio poezijoje nėra ribos tarp to, kas asmeniška ir kas bendra.
M. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Netiktų jam turbūt nei tradicionalisto, nei eksperimentatoriaus etiketė. Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės primena klasikinės minties lyrikos tradicijas. Kalbos lankstumu, asociatyvumu, ironija jos artimos kitų poeto bendraamžių kūrybai.
M. Martinaičio kūrybos pasaulyje daug kas netobula, netikslu, de
eformuota, tačiau sąmoninga. Pavyzdžiui M. Martinaitis labai plačiai įteisino netikslų rimavimą. Taip rimuojama tik liaudies dainose arba primityvioje kūryboje.
Mokslo darbuose M. Martinaitis tyrinėja folkloro ir profesionaliosios poezijos santykį.
Vilniaus universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį „Kukutynė“ (1989 m.), Vilniaus „Lėlės“ teatras – pjeses vaikams „Pelenų antelė“ (past. 1971 m.), „Avinėlio teismas“ (past. 1976 m.), „Žemės duktė“ (past. 1981, 1982 m.).
Poetas vertė Ch, Marti, P. Nerudos, Ch. R. Chimeneso, S. Čikovanio, M. Cvetajevos, E. P. Rumo, M. Čaklajo ir kt. eilėraščius. M. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos – ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.
Trumpa kūrybos apžvalga
M. Martinaičio pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ (1962 m.) nėra tokia reikšminga kaip antroji – „Debesų lieptais“ (1966 m.). Ši knyga yra tikroji M. Martinaičio poezijos pradžia. Iš šio rinkinio žinomiausias liko eilėraštis „Tu numegzk man, mama, kelią.“. Rinkinyje „Debesų lieptais“ pasirodo tai, kas M. Martinaičiui yra itin būdinga: netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. M. Martinaičiui patinka žodžiai kelias, vieškelis, netgi plentas. Kelias išveda ir parveda. Žmogus sugrįžta arba ne.
„Saulės grąža“ – taip pavadintas trečiasis M. Martinaičio eilėraščių rinkinys. Čia jis grįžta prie pirminių daiktų, elementų, spalvų, garsų. „Saulės grąžoje“ poetas išbando kelią į tautosaką: į jos motyvus, įvaizdžius. Pamėgina kūrybiškai pavartoti žanrus: raudą („Justino rauda prie motinos kapo“, „Rauda ad
dant žuvusio sūnaus pirštinę“, „Severiutės rauda“), sakmę, pasaką. „Saulės grąžoje“ pasirodo M. Martinaičio „veikėjai“: kvailutės, kvaišeliai. Per juos prakalba gerumas, išmintis, gailestis. Sušvyti paradoksas, kuris pranašauja Kukučio pasirodymą. Ir pirmas kukučio paminėjimas – „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“. Rinkinys „Saulės grąža“ yra M. Martinaičio kryžkelė. Poetas mato du kelius: lyrinio, dažnai liūdno, eilėraščio ir baladiško kūrinio su vienu arba net keliais veikėjais, su nedideliu siužetu. Bet nė vieno kelio poetas nenori atsisakyti. Ir toliau M. Martinaitis eis abiem keliais: kartais vienu, kartais antru, o kai kuriuose eilėraščiuose ir abiem iš karto, subtilią lyrinę nuotaiką jungdamas su pasišaipymu, netikėtumu, „kvaišos“ išmintimi.
Rinkinys, turintis vardą „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974 m.), įprasmina paradoksą: daug ko negalima matyti akim – tiktai širdimi. M. Martinaitis tarsi iš naujo pamato knygos, rašto, žodžio ženklus. Pasirodo literatūriniai motyvai („Dėkojimas už Donelaičio „Metus“, „Antano Vienažindžio rauda“). Rašto prasmė gražiai išsakyta eilėraštyje „Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Varnius“. Poetas žengė rizikingą žingsnį – pabandė supoetinti svetimus žodžius, kuriuos vartojo senieji autoriai. Jam pasisekė tai padaryti.
M. Martinaičio eilėraštyje konkretumas, daiktiškumas natūraliai pereina į abstrakciją, apibendrinimą, o graudumas, liūdnumas – į ironiją. Niekur nėra griežtų ribų. Eilėraštis nebūtinai ką nors teigia, ragina, veda. Jis gali tiesiog būti, skambėti kaip nieko nesakanti, o daug reiškianti kalbėjimo melodija.
Rinkinyje „Tie patys žodžiai“ (1980 m.) at
tsiskleidė savitas M. Martinaičio poetinis principas – laisvos jungtys, laisvi perkeltinės prasmės prijungimai.
„Toli nuo rugių“ (1982 m.), puikiai iliustruota J. Daniliausko, yra ypatinga M. Martinaičio knyga. Ji aprėpia dvasinę situaciją žmogaus, esančio „toli nuo rugių“, tolstančio nuo gimtinės, kurios jau nebėra, nuo prigimtos kultūros.
M. Martinaičio lyrika įsimena savotiškais personažais – motina, adanti žuvusio sūnaus pirštines, žvėrių guodžiama Sigutė, kvailutė Onulė. Jie, kaip pasakų trečiasis brolis, yra atsidūrę anapus saugios socialinės situacijos, atstumti, kitiems nesuprantami. Tam pačiam būriui priklauso ir Kukutis, iš epizodinio personažo rinkinyje „Saulės grąža“ („Nakvynė pas žemaitį Kukutį“) išaugęs į knygos herojų.
1977 metais išėjo nedidelis M. Martinaičio rinkinys – „Kukučio baladės“. Maždaug prieš dešimtmetį pasirodęs „Kukutis vienkojis“ pradėjo gyventi kaip savarankiškas veikėjas, o jo pasaulis pradėjo plėstis, išėjo už Lietuvos ribų. Kukutis nėra iš kur nors perimtas, tokio Kukučio niekur nėra, jis yra sukurtas M. Martinaičio. Sukurtas iš savęs ir iš kitų, iš tų galimybių, kurias poetui davė tautosaka, pasakos, sakmės, įvairūs pašmaikštavimai ir pajuokavimai. Ypač tokio šiurkštoko humoro daug žemaičių tautosakoje, kur paminimas ir Kukutis, o ir žemaitis dažnai pavadinamas kukučiu.
Tai baladė, nes turi siužetą, veikėją, nes vyksta tai, kas realiai vykti negali, nes Kukutis patiria įvairių „stebuklų“, dažniausiai tamsių, paslaptingų.
„Kukučio baladėse“ rasime ne tik paradoksą, bet ir geliančią ironiją, groteską. Autorius suvokia Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. Tokią ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.
„Kukučio baladės“ yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga.
Rinkinyje „Atrakinta“ (1996 m.) jungiamas kasdienis ir sakralinis gyvenimo matmuo. Lietuvos atgimimo realijos („Mišios Katedros aikštėj“) ir skaudūs įvykiai („Sausio vidurnaktis“) interpretuojami kaip ypatingi veiksmai, kaip ženklai kuriuos reikia suprasti.
Savo tikrąjį kelią M. Martinaitis surado tada, kai pajuto turįs savitą patirtį, susietą su žemdirbio kultūra, su tautosaka, kuri tebebuvo gyva, dar neišėjusi į knygas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika. M. Martinaitis yra sukūręs du itin savitus eilėraščio tipus: Kukučio baladę ir atmintį. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas.
Marcelijus Martinaitis labiau nei kiti lietuvių poetai yra priartėjęs prie ypatingos laiko ribos – laiko perversmo, kurį gamtoje atspindi ruduo. Martinaitis yra rudens poetas. Ankstyvo, švelnaus, derlingo, ir to, besirengiančio ypatingai gamtos transformacijai – išnykimui arba amžinybei. Būdingos eilutės iš rinkinio „Tie patys žodžiai“: „Ruduo inscenizuoja tuštumą, absurdą, nieką.“; ir – „Kokios tylios rudenio akys, / kokia permatoma šviesa – “.
Jeigu ieškosime bendro simbolinio matmens, leidžiančio išskaityti svarbiausias šios poezijos prasmes, būdingiausias metaforas, tai tas matmuo ir būtų ypatingos laiko ribos – rudens ir žiemos ribos – jausmas. Paskutiniai rudens akordai – ištuštėjusi, žvilgsniui atvira, mirtį priimanti žemė. Vienas mirksnis iki gruodo. Bet gruodas, gruodo metafora nėra būdinga Martinaičiui, greičiau jau Tomui Venclovai. Martinaičio poezijoje simboliškas yra sustojimas ties ta riba, gyvybės ir mirties prieštaros išgyvenimas. Tos prieštaros filosofinė, religinė, etnologinė analizė. Ir klausimas: ar tai prieštara? O gal greičiau slapta gamtos vientisybė? Kosminiai, nesuprantami gamtos dėsniai? Tačiau kartu vis dėlto ir prieštara, virstanti tik Martinaičio poetinei sistemai būdingais paradoksais, kažkuo panašiais į dzeno paradoksus, bet sykiu ir kitokiais.
Štai tas „kažkas“, kas „švytėdamas prasilenkia su gyvenimu“, tą gyvenimą pranokdamas, ir rūpi poetui Marcelijui Martinaičiui. Rudens patirtis, vegetacinių žemės galių kaita, gamtos ciklo, laiko grąžos sustiprinta jausena šioje lyrikoje virsta svarbiausia patirtimi, žmogaus gyvenimo, kūrybos, jo sąmonės ciklų analize. Knygoje „tolstantis“ įgijama itin didelio ciklo perspektyva, itin jautriai, turbūt kaip nė vienoj kitoj Martinaičio knygoj, išgyvenamas visas žmogaus gyvenimo laikas: negrįžtamai tolstama ne tik Jurbarko vieškeliu tolyn nuo savęs jauno (eil. „Tolstantis Jurbarko vieškelis“), nuo kitaip, nei jaunystėj tikėtasi, išsipildžiusio gyvenimo (eil. „Išleistuvių nuotrauka Aleknynės mokykloje“), bet ir nuo to, kas per visą gyvenimą buvo mėginta suvokti, ranka beveik pasiekta, bet iš tiesų nepasiekta, išsprūdę, nuplaukę ten, kur kažkas „švytėdamas prasilenkia su gyvenimu“ (eil. „Krosnies kūrenimas ilgą rudens vakarą“). Universalaus, pasikartojančio kosminio gamtos ciklo akivaizdoje žmogaus gyvenimas kontrastuoja savo vienkartiškumu. Savo vienkartiškumu knygos „tolstantis“ žmogus yra labai vienišas, jo kūrybos sąmonė nesutampa su gamta, jaučiasi joje tarsi nebūtinas intarpas (eil. „Intarpas“). Knygos „tolstantis“ žmogus yra iš tos pačios žemės kaip ir visa gamta, bet ne toks, ir už tą sau pačiam nesuprantamą kitoniškumą tragiškai atsakingas. Nuostabus eilėraštis – „Fotografija: stirnos prie plento“. Ankstesnėse Martinaičio knygose, kaip „Toli nuo rugių“ (1982), „Gailile raso“ (1990), „Atrakinta“ (1996), vilties pasiekti švytintį „kažką“ yra kur kas daugiau, bet dėl to knyga „tolstantis“, nors yra tragiškesnė, nėra mažiau išmintinga.
Tačiau vis tiek knygoje „tolstantis“, kaip ir ankstesnėje Martinaičio kūryboje, dominuoja ribiška žemės ir gamtos jausena, laiko, virsmo riba (eil. „Paukščių takas“ – programiškas ir rinkiniui, ir visai kūrybai), leidžianti išvysti gyvenimo ir mirties atovartas. Plėtojama ta pati rudens ir žemės vaizduotė, žemės svajos, žemės metafora, kaip yra pasakęs Sigitas Geda. Kaip pasakytų Norbertas Vėlius, plėtojama chtoniškoji žmogaus vaizduotė, o chtoniškoji žmogaus vaizduotė yra kupina paradoksaliausiausių žmogaus patirties niuansų. Ne tik gyvenimo ir mirties priešpriešos, bet ir tamsiausių instinktų bei švelniausios globos pojūčių, erotikos ir pavydo, muzikos ir pikantiškų nuotykių. Regis, Šilbajoris Martinaičio Kukutį yra sugretinęs ne tik su graudžiu Rūpintojėliu, bet ir su linksmu pagonišku velniu. Sugretinimas labai tinkamas, nes velnias etninėje lietuvių sąmonėje turbūt yra ne tik chtoniškiausias, bet ir labiausiai žmogaus vaizduotės paradoksalumą įkūnijantis personažas. Šiuo požiūriu ne tik „Kukučio baladėse“ toks chtoniškumas yra paliudytas, bet ir knygoje „tolstantis“. Būdingiausi jo bruožai? Net ir numiręs Kukutis yra tikras vyras, pasiryžęs nepriprasti nebūti ir vaidentis našlėms (eil. „Kukučio testamentas“). Toks pat tikras vyras veikia ir knygoje „tolstantis“, eilėraštyje „Ipolitui Užkurniui, iš ąžuolo kamieno padariusiam mano biustą“, kur medinis, perdžiūvęs ant lentynos užkeltas Marcelijaus Martinaičio biustas graudenasi negalįs apkabinti į jį žvelgiančių ir giriančių moterų:
O juk medinis poeto biustas galėtų pats puikuotis ir melsti malonių: teateina moterys pačios, kad jau pagyrė jį, kad pastebėjo, teapkabina, kad tik pačiam sujudėjus nenukristų poeto aureolė arba karūna! Ne! Kad ir medinis, kad ir negyvas, Marcelijaus Martinaičio biustas sako: aš pats! Aš pats noriu apkabinti!
Mąstant apie Martinaičio poezijos personažų specifiką, turbūt simptomiškas būtų amerikiečių poetės, Druskininkų rudens viešnios, kaip paaiškėjo, ir Martinaičio poezijos (aišku, išverstos į anglų kalbą) gerbėjos, Jane Todd mintis, kad Martinaičio Kukutis turi Promėtėjui svarbių bruožų. Nesileidžiant į diskusiją dėl iš pirmo žilgsnio labai priešingos chtoniškos Kukučio, kaip ir kurio kito Martinaičio poezijos personažo, ir dangiškos Promėtėjo prigimties, vis dėlto verta atkreipti dėmesį į tam tikrą svarbią šiai poezijai tendenciją. Ne vieno Martinaičio poezijos tyrinėtojo pažymėta, kad joje ryškiai užfiksuota žemdirbiška pasaulėjauta, agrarinė, paprotinė kultūra, diktuojanti etines žmogaus ir bendruomenės gyvenimo normas. Bet labiau bendruomenės. Ką mes šiandieną galėtume pasakyti apie agrarinės kultūros individą, atsieję jį nuo jo žemdirbiškų ritualų ir žemės aplinkos, atplėšę jį nuo bendruomenės?
Svarbus Martinaičio poezijos turinys, atsikartojantis bene kiekvienoje knygoje, – to žemdirbiškojo individo „aš“ atsivėrimas, jo individualios, niekieno daugiau nepatirtos pajautos bendruomeninės, kolektyvinės išminties fone. Šiuo požiūriu Martinaičio poezijos personažas iš tiesų turi Prometėjo bruožų, nors vėlgi, labai paradoksalių. Viena vertus, žemdirbiškos pasaulėjautos fone šis personažas iš tiesų yra savotiškas Prometėjas, kultūros herojus, į bendruomeninę sąmonę nešantis individualios savimonės, kūrybos kibirkštį ir šitaip palaikantis kultūrą bei civilizaciją. Antra vertus, tos kultūros ir civilizacijos požiūriu toks personažas yra gamtos sūnus, išsiskaidžiusiam, tarp savęs nebesusikalbančių individų pasauliui suteikiantis bendrumo jausmą, komunikacijos taisykles ir skelbiantis gamtos tiesą – tai amžinas Ozyris, kuris perspėja, kad gamta gyvena mumyse, ir jeigu trumpam, civilizacijos užgniaužta, ir apmiršta, tai tik tam, kad atgimtų iš naujo. O atgimus – kad sudrebintų civilizacijos pamatus, kad atsigręžtų į žemišką žmogaus prigimtį ir ją pripažintų. Nes ir gamtai, ir žmogui ruduo yra išbandymų metas – atviras susidūrimas su savo prigimtimi, jos išbandymas kantrybe ir laiku: „Tas atsisveikinimas rudenį su tuo, / kur esi ir kur visada liksi“ („Paukščių takas“). Nes žmogus, kaip ir tos stirnos iš nuostabaus eilėraščio „Fotografija: stirnos prie plento“, yra tos pačios prigimties.

Leave a Comment