M. Martinaičio paskutinės rinktinės ” Tolstantys” analizė

Poetas Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėsto tautosaką ir literatūrą. M. Martinaitis savo gimimo metais ir kūrybos tendencijomis įsiterpia tarp dviejų poetų kartų – 30-ųjų metų gimimo Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių Jono Strielkūno, Sigito Gedos. Šiuolaikinės lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmė ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių.

M. Martinaičio kūryboje galima skirti du pagrindinius eilėraščio tipus – lyrinį ir eppinį. Šie tipai kartais pasirodo klasikinėmis kanoninėmis formomis : lyrinis tipas – elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta nuotaika ar jausmas ir sonetu, kuriam būdinga nuotaikas bei jausmus suvaldyti griežta forma.; epinis tipas- baladė, kuriai būdinga epinio turinio ir lyrinės formos sintezė. Tačiau gryna kanonine forma parašytų eilėraščių M. Martinaičio lyrikoje nėra daug – atskirame eilėraštyje ar cikle vyraujančiu lyrizmo principu galima laikyti tiesiog atviriau išsakytas nuotaikas ar jausmus, o epiškumo principu- ryškiau apibrėžtą veiksmą ar personažą. M. Martinaitis visa savo kūryba tarsi siekia llyrinių ir epinių lyrikos pradų sintezės, todėl jo kūryboje nemažai į elegijos ar soneto žanrą orientuotų eilėraščių, kurių struktūroje galima atpažinti ir epo elementus. Šiuolaikinės lyrikos panoramoje M. Martinaičio kūryba išsiskiria originalia klasikinių poezijos kanonų ir bendresnių tautosakinių, literatūrinių, kultūrinių temų, ža

anrų sinteze ir stilizacija.(Peluritytė 2000, 204-205) .Paskutinėje M. Martinaičio eilėraščių rinktinė sudaryta iš 40 eilėraščių, iš kurių galima nesunkiai išskirti dvi pagrindines vyraujančias temas, tai atsisveikinimo, praeities, prisiminimų tema. Kad šioje knygoje bus kalbama apie praeitį, prisiminimus mus informuoja jau ir knygos pavadinimas “Tolstantis”. Antroji knygos tema – kūrybos, pašaukimo, poezijos vertės. Eilėraščio “ Patarimai, kaip panaudoti eilėraščius”, esančio knygos pabaigoje , viena strofa, mums taip pat pasako, jog ši tema aptariamoje rinktinėje bus viena pagrindinių. Šioje M. Martinaičio rinktinėje, pastebimas ir visai jo lyrikai būdingas tautosakinis, literatūrinis, kultūrinis kontekstas.

Išsamesnei analizei pasirinkau Marcelijaus Martinaičio eilėraštį ”Poetinė infekcija”. Šis eilėraštis sudarytas iš 9 strofų, iš pirmo žvilgsnio matyti, eilučių nevienodumas, tam tikra norėta ”betvarkė”; ryškiai pastebima strofas sudarančių eilučių nevienodu skaičiumi, I- oji str. – 5 eilutės, VI oji – tik 2 eilutės, V- oji – 4 eilutės ir t.t. Sintaksinės struktūros žymimos skyrybos ženklų pagalba, šiuo atveju strofinę eilėraščio struktūrą patvirtina tai, kad kiekviena strofa baigiama tašku, taigi strofa yra uždaras, sau pakankamas vienetas(Greimas 1991, 140) . Nuo pirmosios strofos palaipsniui poetas pasakoja savo jausmus, bei santykį su kūryba nuo vaikystės iki dabar. Kūrinio pavadinimas, neįprastas, intriguojantis, tačiau jau pirmoje strofoje aiškėja žodžio “infekcija” vartojimo prasmė, tai lyg užkrečiama liga, neatsparumas kūrybai.
Pirmoji strofa prasideda daugtaškiu, tai lyg pavadinimo paaiškinimas, kodėl šį kūrinį pavadino “poetine infekcija” ”.

.nes užsikrėčiau atmintinai kaldamas eilėraščius”. Lyrinis subjektas kalba apie dar vaikystėje pajaustą potraukį kūrybai, kurį jis vadina “užkrečiamu” , “ uždegimu”, kas galėtų reikšti labai stiprų, galbūt netgi perdėtą domėjimąsi literatūra. Poeto minimų rašytojų įvairovė , Maironis, Binkis, Kossu, kuriems anot lyrinio subjekto “aš buvau neatsparus”, galėtų reikšti poeto susidomėjimą ne vienos kurios nors literatūrinės srovės rašytojais, tačiau įvairiais. K Nastopka rašo “Kultūra, raštas, proto šviesa M Martinaičio poezijoje apskritai yra pirmoje gyvenimo vertybių skalėje, M. Martinaičio poezijoje išsaugotas gyvas ryšys su praeities kultūra.”(Nastopka 2000, 60). Poetas mini, kad jis eiles ne tik skaitė ar mokėsi atmintinai, bet ir pats rašė. Jis pats savo poreikį rašyti įvardija kaip “ištikdavo netikėti priepuoliai”, kurie, manau, poetui leisdavo atsiriboti nuo realaus pasaulio ir įsigilinti į save, kaip pats sako “lyg ir išnykdavau”. Antra strofa pradedama žodžiais “neišsivystė atsparumas gyvenimui”. Ar taip rašydamas poetas turi omeny tai, kad kūrybos žmonės yra labiau nutolę nuo realaus pasaulio, labiau užsidarę, jautresni išgyvenamiems įspūdžiams, ir dėl to labiau pažeidžiami? Toliau skaitant eilėraštį, galima įžvelgti supriešinimą, “eilėraščiai galėdavo pratrūkti krauju iš burnos , ypač skaitant Vaičaitį” ir “ kartais užplūsdavo ūmūs laimės proveržiai”. Lyrinio subjekto išgyvenimai skaitant , įsigilinus, tai ką jam duodavo literatūra, nebuvo vien paprastas susidomėjimas, tai keldavo emocijas, leido jaustis laimingam ar kentėti. Anot K.
. Nastopkos M Martinaičio eilėse yra sielvarto ir
liūdesio, poetui pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos, tačiau poezija turi įstabią galią kalbėdama apie skaudžius dalykus išgiedrinti sielą, todėl M.Martinaičio poezijoje nuolatos grumiasi priešingi pradai- skausmas ir džiaugsmas”( Ten pat 58). Kyla klausimas, kodėl po “laimės proveržių” sekdavo “savigrauža, kaltė”.? Lyrinis subjektas sako, kad pats to negali suprasti. Galbūt galima sakyti, kad poetas kūrybą lygina , o gal net tapatina su gyvenimu, džiaugsmą keičia liūdesys, neįmanoma nuolatinė laimės būsena. Anot V. Daujotytės “ Gyvenimo jausmas ir refleksija – lyrinių M. Martinaičio eilėraščių pasaulis.”(Daujotytė, 2000,121 ) Be to svarbu pridurti, kad kaip rašė V. Daujotytė, “ M. Martinaičio būties refleksijos dažnai su neiginio ženklu : “neišsivystė” , “nesuprasdavau” , “nepadėjo”. O gyvybės giluma dažnai su kraujo žyme, šį teiginį galėtų iliustruoti citata “eilėraščiai galėdavo pratrūkti krauju iš burnos”(Daujotytė, 2000, 121). Lyrinis subjektas sako, jog “visa tai nuolatos kartojasi ir yra perduodama kitiems per eilėraščius – skaitantys tai jaučia”. Iš šios citatos puikiai atsiskleidžia rašančiojo požiūris į skaitytoją- jis turi pajusti jausmus sudėtus kūrinyje ir išgyventi juos skaitydamas. Eilėraščio strofos prasidedamos žodžiais “ kartais, “nuolat”, “dažniausiai”, “ o kartais”, leidžia atpažinti tekste besivystančių reikšmių kryptį ir prasmę. Panašių žodžių kartojimas strofų pradžioje tematiniu požiūriu šias strofas sujungia į bendrą semantinę visumą. Lyrinis subjektas sako norėjęs “išsigydyti” , jo išvardintų dalykų sąrašas , kurie turėjo pa
adėti tai padaryti, yra išties platus, tai ir “vynas” ir “padorumas”, ir “meilė gamtai”, tačiau ,anot jo, nepadėjo niekas. Nepadėjo netgi ironiškai minimas “socrealizmas”. Apibūdindamas “užkratą” , taip poetas vadina poreikį kurti, lyrinis subjektas mini, kad šio “užkrato” požymiai- “vengimas naudingų daiktų: valdžios, pinigų, automobilio”. Ima ryškėti poeto nesugebėjimas pasirinkti ir abejonė tarp materialių ir dvasinių vertybių, nes kaip jau buvo minėta, iš pradžių lyrinis subjektas bando gydytis, vėliau sako, jog jam įprastas ir priimtinas toks gyvenimas. Išryškėja skirtumas tarp tradicinio pasaulio ir pasaulio, matomo menininko akimis. R Šilbajoris rašė “ M. Martinaičio poezija yra iš tiesų svarbi žmogui norinčiam turėti dvasioje namus”( Šilbajoris 2000, 143). Poeto siekiai nėra materialūs, o dvasinis pasaulis subtilesnis.

Lyrinis subjektas sako: ”įprotis lankytis tamsiose smuklėse, nesišalinti valkataujančių, kalbėtis su šunimis, vilioti paukščius, už nugaros jausti mirusiųjų šlamesį, regėti kaip Dievas įsikūnija i rašomą tekstą.” Iš šios citatos jaučiamas platus rašančiojo požiūris į pasaulį, jį dominančių dalykų ratas. Tai ir “tamsios smuklės”, ir “valkatos”, ir “šunys” , ir “ mirusieji” , ir “Dievas” .Poetas atviras jį supančiai aplinkai, žmonėms, gamtai. Jo išvardytus dalykus interpretuočiau kaip atskiras gyvenimo sritis: “smukles”, kaip bohemos simbolį, tai kad jis mini, jog nesišalina valkataujančiu, galėtų reikšti jo atvirumą žmonėms, bendravimui neskirstant žmonių į tam tikras klases. “ paukščiai, šunys”- gamtos dalis, ir pagaliau “Dievas”- religija rašančiojo gyvenime. Poeto požiūrį į kūrybą atskleidžia citata “Dievas įsikūnija į rašomą tekstą” – tai suteikia kūriniui gyvybės, jis tarsi tampa šventas.
Lyrinis subjektas poeziją suvokia ir sieja ją ne vien su sugebėjimu subtiliai atkurti pasaulio vaizdą, bet ir sugebėjimu jį jausti. Be to poezija gimsta ne tik iš realių išgyvenimų, bet ir iš vizijų.

Poezija, anot lyrinio subjekto, “kritimas per visą gyvenimą iš neapsakomo aukščio”. Ar ši poeto mintis galėtų reikšti, kad poezija, kuri prilyginama kritimui, yra kažkas nepastovaus, kas nuolat kinta, nestovi vietoje. Įvardindamas tai, kas kartais vyksta jo pasąmonėje, poetas rašo “siaubingi regėjimai”: šventojo gundymai, erotinės scenos, piktažodžiavimai, nužudymai”.Ar tokios rašančiojo vizijos leidžia mums geriau pažinti poeto vidinį pasaulį, jo destruktyviąją pusę? Poetas įvardija ir naktinius košmarus “tardo mane juodom togom teisėjai atsivertę žodyną- poetų baudžiamąjį kodeksą”. Tokie sapnai rodo rašančiojo svarstymus, ar jo kūryba pasmerkta, ar išteisinama. Taip pat rodo jo atsakomybę, kurią jaučia už parašytus žodžius.

Eilėraščio pagrindinė tema- lyrinio subjekto santykis su poezija, pašaukimo svarba jo gyvenime. Jo kaip poeto santykis su aplinka. Jo suvokimas, kad jis kitoks, kad jo jausmai yra stipresni, kurie kartais virsta vizija ar košmaru. Atrodo, jog jis pats nesugeba pasirinkti, ar nori būti poetu, ar tik paprastu žmogumi, ką jam duoda šis sugebėjimas kurti, o ką atima? Kaip poetas yra linkęs vertinti sugebėjimą kurti: kaip didelę vertybę ar kaip kažką, kas persekioja, ir ką pats net kelis kartus pavadina “užkratu”. Anot Daujotytės “ Jis priešinasi pats sau, save įveikdamas ir vėl nuo savęs pradėdamas..”( Daujotytė, 2000, 122)
Eilėraštyje išryškėja dialoginė struktūra , kurios dėka potekstėje pasislėpęs “aš” leidžia skaitančiam prie jo priartėti. Iš lyrinio subjekto veiksmų, tai ką jis siekia daryti arba nedaryti, mes galime spręsti apie esminius jo asmenybės bruožus. Šio eilėraščio ypatybė- išpažinties forma. Jo tikslas tarsi pateisinti save, išsamiai papasakojant nuo pat vaikystės iki dabar, pateisinti savo kūrybos tikslus.
Eilėraštyje “Nuorašai”, taip pat kaip ir “Poetinėje infekcijoje”, plėtojama kūrybos tema. Tačiau šio eilėraščio tema yra glaustesnė. Ji daugiau sutelkta būtent ties pačio eilėraščio atsiradimu, svarba, jo temos pasirinkimu. Eilėraščio “Nuorašai” forma griežtesnė negu prieš tai nagrinėto. Šis eilėraštis sudarytas iš 5 strofų, kurios panašios savo struktūra bei sakinių ilgumu. Pirmoji strofa pradedama žodžiais “eilėraščius nusirašinėju nuo..”, toliau žodžiai “nusirašinėju nuo.” kartojami kiekvienos strofos pradžioje, su tuo galima sieti ir eilėraščio pavadinimą “Nuorašai”., šis žodis yra tarsi eilėraščio sinonimas. V. Daujotytė yra pastebėjusi, kad gyvenimas M. Martinaičio kūryboje yra netgi daugiau už gyvybę, nes gyvybę žmogus ir taip gauna, o gyvenimą reikia užsidirbti.(Daujotytė 2000, 120) Šiame eilėraštyje sudėti tiek pagrindiniai gyvenimo dalykai, tiek įvairios gyvenimiškos smulkmenos, kurios ,manau, rašančiojo mintyse yra palikusios malonius prisiminimus. Kaip pastebėjo R. Šilbajoris, Martinaitis gerai supranta jau ir seniau poetų bei kritikų pastebėtą artimumą ir būtiną atminties ir kūrybos ryšį, nes tai lyg veidrodiniai to paties vyksmo atspindžiai.(Šilbajoris 2000, 141) Eilėraštyje neaiškinama ir nekomentuojama kaip, ar kodėl poetas “nusirašinėja” eilėraščius, jis tiesiog vardina daugybę dalykų, kurie vienaip ar kitaip skatino jį kurti. Eilėraštyje galima surasti tai, kas teatsitinka tik kartą gyvenime ir dėl to palieka prisiminimą visam gyvenimui- nostalgija, manau, neatskiriama, kalbant apie šį eilėraštį. . Ko gero, šis eilėraštis neatsitiktinai, yra pirmajame rinktinės puslapyje, nes būtent jis kuo puikiausiai galėtų iliustruoti pagrindines knygos temas: praeities ir kūrybos.
Pirmojoje strofoje kalbama apibendrintai, minint iš kur, ir kaip gimsta rašančiojo eilėraščiai, anot jo, jis juos nusirašo nuo “ fotografijų, nuo savo gyvenimo, nuo vandenų nuo dangaus, nuo medžių lapų”. Ž. Bilaišytė rašo, poetas pasaulio reiškinių vientisumą pabrėžia naudodamasis gamtos elementais.(Bilaišytė 2000, 46) Į žodį “nusirašau” čia ko gero telpa ne vien paprastas rašymas, bet ir viso kūrinio gimimas. Kiekviena tolesnė eilėraščio strofa išskiria kokia nors konkrečią poeto gyvenimo vertybę. Antrojoje strofoje minimi religiniai, dvasiniai dalykai einant nuo labiausiai bendro visiems ir ne itin svarbaus, ir taip priartėjama prie paties svarbiausio “iškelto Viešpaties piršto”, kuris yra tarsi lemties ženklas. Tai kad, rašantysis mini , jog eilėraščius nusirašinėja nuo bokštų, šventovių, giesmynų, leidžia mums spręsti apie pačių kūrinių temas- jose taip pat galėtų būti kažkas šventa. Taip pat kaip ir prieš tai nagrinėtame eilėraštyje galima rasti panašių detalių, “Poetinėje infekcijoje” poetas rašė: “jausti mirusių šnaresį, regėti kaip Dievas įsikūnija i rašomą tekstą”, o šiame eilėraštyje surandame “nusirašinėju nuo mirusių, nuo iškelto Viešpaties piršto”. Šių įvaizdžių pasikartojimas keliuose savo tema panašiuose eilėraščiuose dar kartą patvirtina, jog poetas poezija laiko šventu dalyku ir gana glaudžiai ja sieja su tikėjimu aukštesniu pasauliu. Trečioji strofa- poeto prisiminimai susiję su moterimis, iš šios strofos galima spręsti apie rašančiojo jautrumą ir atidumą detalėms, jo atmintyje daugybė “gražių užmirštų niekniekių” , kurie, minimi vienoje strofoje kartu su “lūpomis, krūtimis”, sukuria intymią poeto prisiminimų sferą. Tolesnė strofa rodo poeto santykį su gamta. Vėlgi, kaip ir antroje eilėraščio strofoje, poetas pradeda rašyti “nuo paukščių gyvulių” , “kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau” pereina prie “peilio kriaunų”, “ir galiausiai kraujo prasiliejusio asloj”- tai savotiška kiekvienos strofos kulminacija. Čia poetas lyg apgailestauja dėl to, kas buvo , galima įžvelgti savotišką liūdesio gaidelę dėl gyvybės trapumo. Negalime nuspręsti, kieno kraujas buvo pralietas, tačiau pralieto kraujo simbolis lyg ir leidžia mums spręsti apie užuominą į nusikaltimą, į tai, kad šitai padaręs turėtų gailėtis, taigi ar galime šioje strofoje žvelgti poeto liūdesį, apgailestavimą, o gal net ir kaltę? Anot R. Šilbajorio, M. Martinaičio poezija kreipiasi į žmogaus sąžinę tik jai vienai savybingu būdu(Šilbajoris 2000, 139). Jeigu vėl palygintume prieš tai nagrinėtą eilėraštį su šiuo, pastebėtume, kad tiek prieš tai nagrinėtame, tiek šiame eilėraštyje poetas pamini “paukščius”, “gyvulius” ir “kraują”. Šitaip keleto viena tematika sujungtų eilėraščių įvaizdžiai pradeda sietis į bendra prasminę struktūrą, prasminę šiuo atveju ne tuo, kad duoda atsakymus, bet tuo, kad iškelia klausimus. Ar tai reiškia, kad gamtos dalis labai svarbi rašančiojo gyvenime, ar ji atspindi dalį to kas buvo norėta pasakyti poezija? Galiausiai paskutinė strofa kalba apie tai, ko poetas neturėjo “nuo durų rankenų kur buvau neįleistas, nuo tuščių puslapių, nuo to, kas buvo neparašyta”. Ši strofa gali atskleisti poeto nusivylimą dėl to, kad ne viskas žmogaus gyvenime yra leista patirti ir atrasti. O tušti puslapiai, neparašyti kūriniai yra tarsi žvilgsnis į ateitį, kuri slepia savyje ir galimybes, ir nežinią.

M. Martinaičio rinktinė “Tolstantis” apima visą poeto kūrybos kelią, pradedant pajaustu potraukiu kūrybai dar vaikystėje, ir baigiant šiandieninėmis ateities vizijomis. Šioje knygoje susipina vaizdai iš poeto praeities, kurie daugeliu atvejų yra konkrečiai įvardijami “Ten, kur būta Paserbenčio”, “Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse 1952 metais” , “Išleistuvių nuotrauka Akelnynės mokykloje”, eilėraščiai tiesiogiai susiję su svarbiomis poeto praeities detalėmis, gimtuoju miestu, mokslais, mokyklos baigimu. Taip pat šioje rinktinėje galime surasti ir nemažai eilėraščių detalių, kuriose poetas išpažįsta tai,dėl ko jaučiasi kaltas, kritikuoja save, ar pasako tai kas dėl vienos ar kitos priežasties nebuvo pasakyta. Rinktinė “Tolstantis” tarsi susitelkia viską, kas poeto gyvenime buvo svarbiausia. Živilė Bilaišytė rašo: ”M Martinaičio poezija, nuo pat pirmųjų iki naujausių eilėraščių pagrįsta giliu įsitikinimu, kad, pati poezija dar tarsi tebėra pats gyvenimas, betarpiškai susijusi su jo realijom”(Bilaišytė, 2000, 154).Ši rinktinė kuo puikiausiai iliustruoja šią citatą. Be prisiminimų ir kūrybos temų, knygoje dar surandame ir kelis eilėraščius parašytus mūsų dienų aktualijomis. Tačiau į jas žvelgiama tarsi iš tam tikro atstumo, poetas linkęs trauktis į atsiminimų pasaulį, o dabarties įvykius stebėti iš šalies, vienas tokių eilėraščių pavyzdžių yra “Esu neapsaugotas nuo žodžių.”. Dabartį poetas yra linkęs aprašytį realiai, arba su neigiamu atspalviu, o praeitį su ilgesiu. “ M. Martinaičio poezijos impulsas- prasmingas, aktyvus santykiavimas su gyvenimo realybe, su jį supančiu pasauliu: žmonėmis, daiktais, gamta, istoriniais įvykiais laiko plotmėje, kasdienybės reiškiniais. Jo kuriama poezija kyla iš mąstymo apie tai, kas apčiuopiamai jį supa”( Bilaišytė, 2000, 42).

Literatūros sąrašas

1. Živilė Bilaišytė, “Marcelijaus Martinaičio mąstymo sistemos”, Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis”, Vilnius: Baltos lankos, 2000 m., 41-64 psl, 153-164 psl.
2. Viktorija Daujotytė, “Gyvybė- gyvenimo sankirtose”, Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis”, Vilnius: Baltos lankos, 2000 m., 121-135 psl.
3. Kęstutis Nastopka, “Poezijos šviesa”, Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis”, Vilnius: Baltos lankos, 2000 m., 57-64 psl.
4. Rimvydas Šilbajoris, “ Marcelijus Martinaitis sąžinės ir žemės poetas”, Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis”, Vilnius: Baltos lankos, 2000 m.,135-146 psl.
5. Algirdas Julius Greimas , “Ašara ir poezija”, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga 1991 m., 135-166 psl.
6. Audinga Peluritytė, “Marcelijus Martinaitis”, Literatūros teksto interpretacija, Vilnius: Alma litera, 2000m., 204-213 psl.

Leave a Comment