Poetas Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėsto tautosaką ir literatūrą. M. Martinaitis savo gimimo metais ir kūrybos tendencijomis įsiterpia tarp dviejų poetų kartų – 30-ųjų metų gimimo Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių Jono Strielkūno, Sigito Gedos. Šiuolaikinės lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmė ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių. M. Martinaičio kūryboje galima skirti du pagrindinius eilėraščio tipus – lyrinį ir epinį. Šie tipai kartais pasirodo klasikinėmis kanoninėmis formomis : lyrinis tipas – elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta nuotaika ar jausmas ir sonetu, kuriam būdinga nuotaikas bei jausmus suvaldyti griežta forma.; epinis tipas- baladė, kuriai būdinga epinio turinio ir lyrinės formos sintezė. Tačiau gryna kanonine forma parašytų eilėraščių M. Martinaičio lyrikoje nėra daug – atskirame eilėraštyje ar cikle vyraujančiu lyrizmo principu galima laikyti tiesiog atviriau išsakytas nuotaikas ar jausmus, o epiškumo principu- ryškiau apibrėžtą veiksmą ar personažą. M. Martinaitis visa savo kūryba tarsi siekia lyrinių ir epinių lyrikos pradų sintezės, todėl jo kūryboje nemažai į elegijos ar soneto žanrą orientuotų eilėraščių, kurių struktūroje galima atpažinti ir epo elementus. Šiuolaikinės lyrikos panoramoje M. Martinaičio kūryba išsiskiria originalia klasikinių poezijos kanonų ir bendresnių tautosakinių, literatūrinių, kultūrinių temų, žanrų sinteze ir stilizacija.(Peluritytė 2000, 204-205) .Paskutinėje M. Martinaičio eilėraščių rinktinė sudaryta iš 40 eilėraščių, iš kurių galima nesunkiai išskirti dvi pagrindines vyraujančias temas, tai atsisveikinimo, praeities, prisiminimų tema. Kad šioje knygoje bus kalbama apie praeitį, prisiminimus mus informuoja jau ir knygos pavadinimas “Tolstantis”. Antroji knygos tema – kūrybos, pašaukimo, poezijos vertės. Eilėraščio “ Patarimai, kaip panaudoti eilėraščius”, esančio knygos pabaigoje , viena strofa, mums taip pat pasako, jog ši tema aptariamoje rinktinėje bus viena pagrindinių. Šioje M. Martinaičio rinktinėje, pastebimas ir visai jo lyrikai būdingas tautosakinis, literatūrinis, kultūrinis kontekstas.
Išsamesnei analizei pasirinkau Marcelijaus Martinaičio eilėraštį ”Poetinė infekcija”. Šis eilėraštis sudarytas iš 9 strofų, iš pirmo žvilgsnio matyti, eilučių nevienodumas, tam tikra norėta ”betvarkė”; ryškiai pastebima strofas sudarančių eilučių nevienodu skaičiumi, I- oji str. – 5 eilutės, VI oji – tik 2 eilutės, V- oji – 4 eilutės ir t.t. Sintaksinės struktūros žymimos skyrybos ženklų pagalba, šiuo atveju strofinę eilėraščio struktūrą patvirtina tai, kad kiekviena strofa baigiama tašku, taigi strofa yra uždaras, sau pakankamas vienetas(Greimas 1991, 140) . Nuo pirmosios strofos palaipsniui poetas pasakoja savo jausmus, bei santykį su kūryba nuo vaikystės iki dabar. Kūrinio pavadinimas, neįprastas, intriguojantis, tačiau jau pirmoje strofoje aiškėja žodžio “infekcija” vartojimo prasmė, tai lyg užkrečiama liga, neatsparumas kūrybai. Pirmoji strofa prasideda daugtaškiu, tai lyg pavadinimo paaiškinimas, kodėl šį kūrinį pavadino “poetine infekcija” ”…nes užsikrėčiau atmintinai kaldamas eilėraščius”. Lyrinis subjektas kalba apie dar vaikystėje pajaustą potraukį kūrybai, kurį jis vadina “užkrečiamu” , “ uždegimu”, kas galėtų reikšti labai stiprų, galbūt netgi perdėtą domėjimąsi literatūra. Poeto minimų rašytojų įvairovė , Maironis, Binkis, Kossu, kuriems anot lyrinio subjekto “aš buvau neatsparus”, galėtų reikšti poeto susidomėjimą ne vienos kurios nors literatūrinės srovės rašytojais, tačiau įvairiais. K Nastopka rašo “Kultūra, raštas, proto šviesa M Martinaičio poezijoje apskritai yra pirmoje gyvenimo vertybių skalėje, M. Martinaičio poezijoje išsaugotas gyvas ryšys su praeities kultūra.”(Nastopka 2000, 60). Poetas mini, kad jis eiles ne tik skaitė ar mokėsi atmintinai, bet ir pats rašė. Jis pats savo poreikį rašyti įvardija kaip “ištikdavo netikėti priepuoliai”, kurie, manau, poetui leisdavo atsiriboti nuo realaus pasaulio ir įsigilinti į save, kaip pats sako “lyg ir išnykdavau”. Antra strofa pradedama žodžiais “neišsivystė atsparumas gyvenimui”. Ar taip rašydamas poetas turi omeny tai, kad kūrybos žmonės yra labiau nutolę nuo realaus pasaulio, labiau užsidarę, jautresni išgyvenamiems įspūdžiams, ir dėl to labiau pažeidžiami? Toliau skaitant eilėraštį, galima įžvelgti supriešinimą, “eilėraščiai galėdavo pratrūkti krauju iš burnos , ypač skaitant Vaičaitį” ir “ kartais užplūsdavo ūmūs laimės proveržiai”. Lyrinio subjekto išgyvenimai skaitant , įsigilinus, tai ką jam duodavo literatūra, nebuvo vien paprastas susidomėjimas, tai keldavo emocijas, leido jaustis laimingam ar kentėti. Anot K. Nastopkos M Martinaičio eilėse yra sielvarto ir
liūdesio, poetui pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos, tačiau poezija turi įstabią galią kalbėdama apie skaudžius dalykus išgiedrinti sielą, todėl M.Martinaičio poezijoje nuolatos grumiasi priešingi pradai- skausmas ir džiaugsmas”( Ten pat 58). Kyla klausimas, kodėl po “laimės proveržių” sekdavo “savigrauža, kaltė”…? Lyrinis subjektas sako, kad pats to negali suprasti. Galbūt galima sakyti, kad poetas kūrybą lygina , o gal net tapatina su gyvenimu, džiaugsmą keičia liūdesys, neįmanoma nuolatinė laimės būsena. Anot V.