Marcelijus Martinaitis (1936)
Marcelijus Martinaitis, kaip ir dauguma jaunosios kartos poetų, bandė nutolti nuo “jausmų lyrikos, nuo visų tų virpėjimų ir lakstymų su balionais”, pasak jo. Rinkinyje “Saulės grąža” (1969) jis stengėsi depersonalizuoti eilėraščio subjektą, ieškodamas jam įvairių kaukių- kvailutės Onutės, pravirkusios dėl raudono siūlo; girto žuvelio, atidavusio Dievui velveto kepurę; žemaičio Kukučio, kurio troboj gaidys per naktį išgieda visą šimtmetį. Peržengti save, ištirpti tautos istoriniame likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudininku,- toks jo kūrybos etinis tikslas. “Ir taip- atsikelti, save čiia užmiršti/ Ir būti be vardo tarp tų, kur keliauja”. Jis taipogi suprato, kaip j. Juškaitis ir S. Geda, kad “mūsų riba- begalybė”, kurią gali atverti tik žiūrėjimas “sielos akimis”, o ne konkretus emocinis įvykis. Tik Martinaitis ieško tos begalybės žemaičio atmintyje, kurioje įrašytas trojos karas ir prūsų išnykimas, ieško Lietuvos istorinio ir kultūrinio dirvožemio kloduose, kurie tirštai aplimpa šitą beribiškumo nuojautą ir neleidžia jai virsti kosmine abstrakcija. Todėl ir jo eilėraščių stilistika neturi abstraktėjimo žymių. Nutrūkstantys sakiniai čia juda paagal lyrinių šūksnių sintaksę, kur kiekvienas žodis, ypačrimuotas, ištariamas tarsi visai skyrium ir gauna labai stiprų ritminės energijos smūgį. “Vakar ir visados/ Virš žydinčios gluosnio lazdos,/ Virš upių ir pievų spalvos, virš medžių, sodybų, kalbos.” Vaizdas aštriais štrichais fiksuoja aplinkos ko
Tačiau iš judraus aplinkos piešinio ir psichologinių situacijų veiksmo, iš stilistinės orientacijos į kasdienės buities ir kalbos klodą išdygo “Kukučio baladės” (1977), populiariausias poeto kūrinys. Čia kategoroiškai atsisakyta sudėtingų metaforinių atotraukų, būdingų meditacinei lyrikai. Prieš rafinuotą literatūrinės frazės glotnumą sąmoningai iškelta stačiokiška liaudiško primityvumo gaida, kasdienio pašnekesio leksika ir ekspresyvus nerišlumas (“Ant bulvių krūvos/ sėdi Antosė/ ir galanda dantis:/- Kukuti, imk mano širdį į žmonas,-/ jau pilnametė mano širdis!”), kas galų gale perauga į “žemaičių nemokytos kalbos”, žemaitiško kampuotumo, nedermės, paradoksalumo stilistinę atmosferą. Joje ir iškyla Kukutis, liiaudies sakmių, melagių ir kvailių pasakų pagrindu sukurtas personažas.
Kukutis autoriaus suvokiamas kaip žemaitiškos pasaulėjautos archetipas, o kartu kaip amžina “žemdirbio dvasia”- siaučia karai, dūžta valstybės, o Kukutis, pakartas ir užkastas po Blinstrubiškės ąžuolu, vėl vaikšto žeme, vėl galvoja apie moterį. Jis sumanytas kaip mito personažas ir veikia mito laike. Keli šimtmečiai ir viena akimirka susilygina savo trukme (“Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šėktos,-/ Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno”). Čia nebėra pastovios ir uždaros erdvės, nes mito er
Eilėraščių rinkiniuose “Akių tamsoj, širdies šviesoj” (1974), “Tie patys žodžiai” (1980) Martinaitis taip pat siekia restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo ir nesuskaldytą sąmonės prieštaravimų. Pirmykštė pasaulio sąrangos harmonija, vidinė žmogaus giedra ir ramybė, naivus gyvenimo ir mirties aiškumas, nesudrumstas filosofinių koncepcijų. Tokį depersonalizuotą psichologinį pasaulį (“tavo skausmas-/ atskirtas,/ toli nuo tavęs/ ir tau nepriklauso”) poetas atveria išmoningomis senųjų lietuvių rašytojų K. Donelaičio, A. Strazdo, A. Vienažindžio kūrybos stilizacijoms. Tokį vientisumo ir skaidrumo nusiteikimą jis kuria ir mažybiniais žodeliais, ir melodingomis kartojimų simetrijomis, ir trumputėmis eilutėmis, kur išsitenka vos du trys žodžiai, ir paraleliniais pilnais rimais. Rafinuoto poetikos sudėtingumo fone Martinaičio eilėraščiai darė netikėtą įspūdį savo senobiniu paprastumu. “Kokios tai gražios dienos/ šviesų gegužės mėnesį./ Taip lig širdies- šilta,/ rasos prieš saulę/ žvilga”.
Eilėraščio kulminacija Martinaičiui, kaip ir kitiems meditacinės lyrikos kūrėjams,- individualios sąmonės susiliejimas su bendraisiais būties pavidalais. Savo tylius ir švelnius žodžius poetas veda į
Martinaičio eilėraštis yra gyvas lyrine meditacija: žodis čia ne tiek atspindi konkrečius daiktus ar formuluoja išvadas, kiek išreiškia neužbaigtą susimąstymą ir viltingą būties darnos siekimą.
Martinaičio kūrybos orientacija į pirmykštį lietuvių mitologinį pasaulėvaizdį ir tautosakos stilistiką padarė poveikį visai aštuntojo dešimtmečio lietuvių lyrikos raidai.