Laurynas Stuoka Gucevičius

Svarbiausios autobiografinės žinios
• L. Stuoka-Gucevičius (1753-1798). Architektas, žymiausias Lietuvos klasicizmo atstovas.
• Kilęs iš valstiečių.
• Mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose, Panevėžio pijorų mokykloje.
• 1773 m. atvyko į Vilnių ir įstojo į misionierių vienuolyną.
• 1773-1775 m. studijavo matematiką Vilniaus universitete, pas prof. Pranciškų Norvaišą, ir architektūrą pas architektą Martyną Knakfusą.
• 1776-1777 m. gilino žinias Romoje.
• Grįžęs į Vilnių, dėstė matematiką Vilniaus kunigų seminarijoje.
• 1778 m. Vilniuje įstojo į masonų ložę. Tais pačiais metais su vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu išvyko į kelionę po Vakarų Europos miestus. Paryžiaus Karališkoje dailės akademijoje ir F. Blondelio architektūros mookykloje klausėsi architektūros paskaitų.
• 1781 m. grįžo į Vilnių ir buvo vyskupo I. J. Masalskio Verkių dvaro rūmų ansamblio statybos architektas.
• 1789-1794 m. Lietuvos inžinierinio korpuso mokykloje (veikė prie Vilniaus universiteto) dėstė karo inžineriją ir kartografiją.
• 1793-1794 m. dėstė Vilniaus universitete.
• 1793 m. L. Stuokai-Gucevičiui suteiktas profesoriaus vardas.
• 1794 m. dalyvavo sukilime, vadovavo paties suorganizuotai Vilniaus civilinei gvardijai.
• 1797-1798 m. dirbo Vilniaus universiteto Architektūros katedros vedėju.

L. Stuokos-Gucevičiaus architektūrinis palikimas
• L. Stuoka-Gucevičius suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, Vilniaus Katedrą, Verkių rūmų kai kuriuos pastatus: centrinius rūmus, paviljoną, maalūną, smuklę.
• 1790 m. sudarė Vilniaus vakarinės dalies topografinį planą, 1793 m. – I. J. Masalskio namų Kretingoje abrisus, 1795 m. – suprojektavo Vidžių (Baltarusija) teismo rotušę, miesto viršininko namus, užvažiuojamuosius namus.
• Pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą XVIII a. pabaigoje rekonstruota Raudonės pilis.
• Yra duomenų, kad 17

783 m. jis rekonstravo Karpių (vėliau Tiškevičių) rūmus Vilniuje, suprojektavo Maišiagalos smuklę.
• Manoma, kad architektas kūrė projektus Lietuvos didikams – Radviloms, Sapiegoms, Pociejams, Pacams, Chreptavičiams, Chominskiams, Scipijonams, Tyzenhauzams, Nesiolovskiams, Soltanams – užsakius.
• Įvairiuose leidiniuose L. Stuokai-Gucevičiui priskiriama (nors jo autorystę patvirtinančių dokumentų nerasta) daug čia ir nepaminėtų objektų: buvę Antazavės (Zarasų raj.) rūmai, Leibošico namai Vilniuje, Maišiagalos bažnyčia, Kosakauskams priklausiusios Jonavos bažnyčios pastatų kompleksas, Švikauskų rūmai ir bažnyčia Čiobiškyje (Širvintų raj.), Cirkliškio dvaro pastatai (Švenčionių raj.), Sapiegų rūmai Derečine (Baltarusija), Buivydžių dvaro pastatai ir bažnyčia (Vilniaus raj.), Rokiškio dvaro oficinos, buvę senieji dvaro rūmai bei turgaus pastatas, Sudervės bažnyčia.

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, irr taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).

Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”. Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti.

Gęstant vėlyvajam barokui, XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje Lietuvoje ėmė reikštis klasicizmo tendencijos. Klasicizmo pradžia Lietuvoje – 1770 metai, kai į Lietuvą atvyko garsusis italų klasicizmo mokyklos atstovas, architektas Karlas Spampanis (Carlo Spampani), ir pasėjo pirmuosius kl

lasicizmo daigus. Šiam stiliui formuotis Lietuvoje didžiausią įtaką darė trijų epochų patirtis – antika, Italijos vėlyvasis renesansas ir XVIII a. prancūzų klasicizmas.

Išsiskiria du ryškūs Lietuvos klasicizmo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 m.) reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 m.) – vėlyvasis klasicizmas.

Ankstyvasis klasicizmas – tai pereinamojo laikotarpio architektūra, jungusi vėlyvojo baroko ir klasicizmo formas. Pereinant iš baroko į klasicizmo laikotarpį iškalbiai reprezentuoja Kauno rotušė, perstatyta ir praplėsta 1771 – 1780 m.

Brandžiojo klasicizmo architektūra pasižymi ramia didybe: harmoningomis proporcijomis, santūriu dekoru. Įsitvirtino orderinė sistema, pastato visumos ir detalių idealios proporcijos.

Brandžiojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje – profesorius Laurynas Stuoka Gucevičius.

Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas – Laurynas Stuoka Gucevičius

Laurynas Stuoka – Gucevičius kilęs iš šiaurės rytų Aukštaitijos. Jis gimė 1753 metų vasarą Miginių kaime, netoli Kupiškio. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. 5 d. buvo pakrikštytas Palėvenės bažnyčioje. Tačiau krikšto metrikuose tėvų pavardės pakeistos. Vietoj Stuokų užrašytos Gucevičių pavardės.

Vaikystėje Laurynas mokėsi Kupiškio parapinėje mokykloje, o po to dvejus metus – Palėvenėje. Tėvai ir artimieji, matydami Lauryną esant gabų mokslams, nusprendė jį leisti toliau mokytis į Panevėžio apskrities pijorų mokyklą. Pijorų mokyklose mokslas trukdavo septynerius metus. Jose būdavo sustiprinta matematika ir gamtos mokslai. Gavęs tvirtus matematikos pagrindus L. Stuoka – Gucevičius tęsė mokslą vyriausiojoje mokykloje Vilniuje. Nesusiradęs sau tinkamo darbo Laurynas įstojo į Misionierių vienuolyną, kur išbuvo dv

vejus su puse metų. Būdamas vienuolyne, jis studijavo vyriausiojoje mokykloje matematiką ir architektūrą. 1776 m. laikydamas viešuosius egzaminus Laurynas Stuoka – Gucevičius savo žiniomis sužavėjo komisijos narius. Tuoj po egzaminų Edukacinės komisijos pirmininkas Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis pasiūlė gabųjį studentą perkelti į vyskupijos seminariją žemesniųjų klasių matematikos mokytoju. Vėliau Laurynui leidžiama palikti vienuolyną ir sudaromos sąlygos studijuoti architektūros meną. Ir tais pačiais metais Masalskio pavedimų vykdyti jis buvo išvykęs į Varšuvą, o 1776 – 1777 metais išsiunčiamas tęsti mokslų į Romą.
Romoje jaunasis architektas susipažįsta su klasikinio meno palikimu architektūroje. Čia jis betarpiškai studijavo garsiųjų architektų – Paladijaus, Bramantės, Peručijaus, Berninio sukurtus rūmus. Savo studijų darbais Romos aukštosiose mokyklose jaunuolis atkreipė to meto architektūrinės visuomenės dėmesį, todėl jam buvo sudarytos sąlygos išleisti nedidelį leidinį italų kalba apie architektūrą.

1778 m. Laurynas Stuoka – Gucevičius išvyksta į užsienį ir aplanko stambiausius Vokietijos miestus: Karaliaučių, Elblangą, Berlyną, Potsdamą, Liubeką, Bremeną, Hamburgą. Iš Hamburgo, kuriame gyveno keletą savaičių, Stuoka – Gucevičius išplaukė laivu į Kopenhagą ir Stokholmą susipažinti su šių miestų architektūra. Laivu plaukęs Danijos pasiuntinys sužinojo apie jaunuolio gabumus ir pakvietė jį dirbti sūnaus mokytoju. Kurį laiką pamokytojavęs ir aprūpintas lėšomis, Laurynas išvyko į Paryžių. Čia jis apie pusantrų metų studijavo architektūrą Žako Fransua Bliondelio vardo architektūros mokykloje pas geriausius to meto prancūzų architektus. Be to, klausėsi paskaitų ir
r Prancūzijos Dailės akademijoje.

Grįžęs į Vilnių 1781 metais, Laurynas Stuoka – Gucevičius dirbo savo “mecenatui” vyskupui Masalskiui. Pirmasis užsakymas buvo Verkių dvaro naujų pastatų projektavimas ir statyba, kurią čia pradėjo jo buvęs mokytojas Knakfusas, jau prieš keletą metų dirbęs prie įvairių statybų senuose Verkių objektuose. Po to sekė kiti užsakymai bei pasiūlymai. Vykdydamas juos, Laurynas Stuoka – Gucevičius visas savo kūrybines jėgas paskyrė klasikinės architektūros tradicijų ugdymui Lietuvoje, ieškodamas savitos klasicizmo išraiškos.

Dalyvavęs ir laimėjęs keliuose architektūriniuose konkursuose , sukūręs ne vieną projektą ir sulaukęs gero įvertinimo, 1793 metais Stuoka – Gucevičius buvo pakviestas architektūros profesoriaus pareigas užimti Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje. Prieš tai jis dirbo architektūros, topografijos bei žemėlapių kurso profesoriumi Lietuvos inžinierių korpuso, arba Topografijos, mokykloje, kuri priklausė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai. 1793 m. spalio 8 d. jam buvo įteiktas profesoriaus patentas – diplomas.

1794 m. sukilimas nutraukė Stuokos – Gucevičiaus pedagoginį darbą. Jis ne tik aktyviai prisidėjo prie sukilimo, bet buvo pulkininko Jokūbo Jasinskio, vyriausiojo sukilimo vado Lietuvoje, vienas iš svarbiausių pagalbininkų.

Sukilimas pralaimėjo. Laurynas Stuoka – Gucevičius buvo atleistas iš profesoriaus pareigų. Kurį laiką Stuoka – Gucevičius su savo gana gausia šeima (žmona Bogumila Hermanovskytė, dukterys Filomena ir Modesta, sūnūs Stanislovas ir Konstantinas) vertėsi sunkiai. Nebepakęsdamas tokios padėties, 1797 m. vasario 22 dieną jis parašė raštą karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, prašydamas jį užtarti prieš caro valdžią ir grąžinti į architektūros profesoriaus vietą.

Neužilgo jis vėl buvo paskirtas architektūros profesoriumi Lietuvos Vyriausiojoje Mokykloje, kur toliau sėkmingai dėstė “.apie grožį, glūdintų įvairių pastato dalių darnume; apie tvirtumą, priklausantį nuo tikslaus atskirų elementų išdėstymo ir statybinio sumanymo privalumų; apie patogumą, turintį paklusti dėsniui, kad įvairios paskirties pastato dalys viena kitai nebūtų kliūtimi” .

Architektūros katedroje L. Stuoka – Gucevičius tęsė anksčiau pradėtą mokomąjį darbą, pašvęsdamas jam paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus.

Sunki liga pakirto jo sveikatą. 1798 m. gruodžio 10 d. jis mirė nuo vandenligės. Palaidotas Vyriausiosios mokyklos lėšomis Stepono bažnyčios kapinėse Vilniuje.

L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas

Visas Lauryno Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas – neįkainojamas Indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūriniais akcentais.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliuje pastatų projektavimo ir įgyvendinimo faktas baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis Lauryno Stuokos – Gucevičiaus kūryboje,

Vienas ryškiausių L Stuokos – Gucevičiaus kūrinių yra Vilniaus katedra. Su šiuo objektu architektas jau buvo susidūręs 1777 metais, kai jis įruošė čia didelį altorių, tebestovintį ir dabar. Tai keturių dorėninio orderio kolonų portiko motyvas, kuris puikiai derinasi su viso pastato architektūriniu sprendimu.

Pastato atstatymo projektui sudaryti buvo pakviesti keli geriausi to meto architektai. Įvyko tarsi konkursas, kurį laimėjo Stuoka – Gucevičius. Už šį projektą jis buvo apdovanotas aukso medaliu.

Savo projekte jis visiškai pakeitė ankščiau buvusį barokinį katedros sprendimą ir suteikė naujai šio pastato apimčiai savitą klasicizmo stiliaus išraišką su jam būdingu monumentalumu ir simetrija. Projektuodamas katedrą, Laurynas Stuoka – Gucevičius visiškai pertvarkė pastato priešakinę dalį, pristatydamas kairėje ir dešinėje dvi elipsiško plano koplyčias, o priekyje – didingą šešių dorėninių kolonų portiką. Abu šoninius pastato fasadus jis suvienodino, išlygindamas prieš tai buvusias įvairaus dydžio koplyčias, suprojektuodamas kolonadas, apjungtas vientisu frizu ir karnizu. Katedros gale, kairiajame jos šone, Stuoka – Gucevičius prikomponavo Kazimiero koplyčios, pastatytos dar 1636 m. pagal architekto Konst. Tenkalo projektą, atitikmenį – analogiškų proporcijų ir architektūrinio apipavidalinimo, bet tik dviejų aukštų zakristiją, o virš jos saugyklą. Prie Kazimiero koplyčios architektūrinio sprendimo priderintos ir šoninės kolonados. Išorėje naujai pastatytoje zakristijoje yra kvadratinio plano, o viduje – apvalaus. Ją taip puošia dorėninio orderio kolonos.

Stuokos – Gucevičiaus perplanuota katedra tapo žymiai didesnė už ankstyvesniąją. Perkūręs portiko dorėninį orderį, suprojektuodamas 17 modulių aukščio kolonas vietoj kanoninių 16-os, Stuoka – Gucevičius suteikė jam didingumo įspūdį. O praplėtęs portiko vidurinių kolonų tarpą beveik dvigubai, iki 5 modulių, dar labiau sustiprino jo didingumo įspūdį.

Barokiniai Kazimiero koplyčios ir naujos zakristijos – saugyklos kupolai meistriškai autoriaus įkomponuoti į bendrą pastato siluetą.

Tiek pastato planas, tiek jo fasadai sudaro harmoningą visumą.

Šiame savo sumanymo variante Stuoka – Gucevičius taip pat suprojektavo statulas ant katedros frontono ir labai tiksliai parinko jų mastelį. Tačiau statant statulos buvo padarytos didesnės, neproporcingos. Labai įdomus Stuokos – Gucevičiaus panaudotas portiko skliautų dekoravimo būdas. Skliautai yra suskirstyti gilaus profilio kesonais, kuriuose išdėstytos gero piešinio rozetės. Rozečių yra tik kelios rūšys, bet jos kaitaliojasi tokia tvarka, jog atrodo, kad jų čia yra įvairių įvairiausių.

Originaliai išspręstos kolonų bazės. Į dorėninį orderį architektas įvedė naują elementą – papildomą velenėlį virš pagrindinio bazės veleno, gulinčio ant plento.

Vidaus sienose, kaip ir fasaduose, architektas suprojektavo visą eilę skulptūroms skirtų nišų. Daugiausia jų yra prie pagrindinio įėjimo pristatytose elipsinio plano koplyčiose ir užpakalinėje sienoje, prie didžiojo altoriaus.

Gražūs, puikaus piešinio lipdiniai (gipsatūros) Stuokos – Gucevičiaus panaudoti vidaus skliautų dekoravimui.

Tiek išorėje, tiek viduje visur pastebimas Stuokai – Gucevičiui būdingas sprendimo aiškumas ir harmoningas detalių įjungimas į viso pastato kompoziciją.

Iki paskutinės rekonstrukcijos Vilniaus katedros fasadas iš priekio buvo užstatytas įvairiais pastatais. Buvo galvojama ne tik atidengti pagrindinį katedros fasadą, bet gal net nutiesti gatvę, kurios perspektyva būtų uždaryta naujai suprojektuotu monumentaliu pastato portiku. Toks sprendimas dažnai sutinkamas klasicizmo laikotarpyje. Minėtam tikslui Stuoka – Gucevičius tesuspėjo nugriauti menkaverčius pastatus į šiaurę nuo bokšto. Praėjus devyniolikai metų po architekto mirties, pagal B. Gesčio ir Ž. Pusjė 1817 metų miesto rekonstrukcijos projektą buvo nutiesta graži gatvė (dabar Gedimino prospektas). Jos ašis nukreipta į katedros priekinį fasadą bei varpinę. Tokiu būdu katedros pastato ir varpinės derinys suvaidino didelį vaidmenį, sudarant tolimesnį šios vietos išplanavimo sprendimą.

Kiekvienam L. Stuokos – Gucevičiaus projektuotam didelės apimties objektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas, ieškant bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant vietos teareną ir kitas gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją). Paminėtinas autoriaus pamėgtas perspektyvos, žiūrint iš artimų taškų, kompozicinių privalumų panaudojimas. Visomis šiomis savybėmis ypač pasižymi Verkių ansamblis.

Verkių dvaro rūmus projektuoti Stuokai – Gucevičiui buvo pavesta, sugrįžus jam iš studijų užsienyje, 1781 metais. Čia statybos darbus buvo pradėjęs vykdyti architektas Knakfusas. Susipažinęs su savo gabaus mokinio paruoštais viso objekto projektais, užleido jam savo vietą.

Trijų pagrindinių rūmų kompozicijoje L. Stuoka – Gucevičius pasiekė nepaprasto darnumo, panaudojo “aukso proporciją”. Labai dažnai sutinkamą klasicizmo laikotarpio architektų darbuose. Ja buvo tikrinami suprojektuotų pastatų tarpusavio išdėstymo santykiai.

Tiek centrinių, tiek ir išorinių šio ansamblio rūmų sprendime Stuoka – Gucevičius panaudojo jonėnines kolonas ir piliastrus.

Kukliu grožiu žavi dar vienas Verkių dvaro ansamblio pastatas – vila prie Neries, o taip pat buvęs malūnas ant užtvankos, kurio brėžinys atkurtas pagal žinomą Pr. Smuglevičiaus akvarelę.

Visus šiuos pastatus jungia bendra kompozicinė idėja, todėl galima teigti, kad Verkių ansamblis yra vienas ryškiausių Stuokos – Gucevičiaus sukurtų ansamblinės kompozicijos pavyzdžių, pasižymįs planavimo originalumu.

Reikšmingas Stuokos – Gucevičiaus kūrinys yra Vilniaus rotušė. Šiam objektui suprojektuoti taip pat buvo suruoštas savotiškas konkursas. Jo atstatymo ir praplėtimo projektus ruošė žymiausi to meto architektai.

L. Stuoka – Gucevičius sukūrė net tris projekto variantus: su dorėninės kolonos pavidalo bokštu pastato užpakalyje ir be bokšto su trimis portikais bei su vienu priekiniu portiku (šis projektas ir buvo priimtas statybai). Laikantis autoriaus projekto, tiek pirmajame, tiek antrajame salės bei visos kitos patalpos buvo atstatytos pagal pirmykštę apimtį. Palikta jų išdėstymo anfiladinė tvarka.
Antrojo aukšto vidurinėse patalpose buvo atstatytos jonėninės kolonos, o didžiojoje salėje – balkonus remiančios dorėninės kolonos. Taip pat restauruoti visi langų ir durų apvadai pagal autoriaus projektą. Virš vidaus durų esančios nišos papuoštos bareljefais.

Stuokos – Gucevičiaus kūriniams charakteringa tai, kad portiko antablementas ištisai juosia visą pastatą ir pasibaigia galingu, modiljonais paremtu, karnizu.

Vilniaus rotušės rūmai yra vienintelis Lauryno Stuokos – Gucevičiaus statinys, iki mūsų dienų turįs gausiausią autentišką projektinę medžiagą. Todėl jie užima pagrindinę vietą, studijuojant architekto kūrybinį palikimą.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje atrasta Sudervės bažnyčios autentiško projekto kopija, atlikta nenurodyto asmens 1851 m. balandžio 20 dieną, tai yra praėjus nepilniems 17 metų po jos konsekravimo , galutinai išblaško abejones dėl šio projekto autorystės.

Svarbiausiu argumentu, patvirtinančiu Stuokos – Gucevičiaus autorystę, yra tai, jog surastojo Sudervės bažnyčios projekto kopijos atskirų detalių analizė įrodo, kad šis projektas visiškai sutampa su Vilniaus katedros sprendimu: čia ir kolonų aukštis 17 modulių, ir kolonos perdengiančios antablemento santykiai bei profiliai identiški, ir karnizai panašaus piešinio. Labai būdingas jo kūrybai iš viso šio komplekso išplanavimas.

Statant Sudervės bažnyčią, jau po Stuokos – Gucevičiaus mirties, architektas L. Bartkevičius galėjo kurį laiką vadovauti statybos darbams, bet nėra jokio pagrindo jį vadinti šio objekto projektuotoju, nes tokį sudėtingą objektą suprojektuoti galėjo tik labai talentingas ir didelę architekto patirtį turintis žmogus. Tai, kad Sudervės bažnyčios projektuotojas buvo L. Stuoka – Gucevičius liudija 1888 m. šios bažnyčios vizitacijos aktas.

Palyginę naujai surastą projekto kopiją su bažnyčios pastatu tyrinėtojai pastebėjo, kad statant bažnyčią buvo padaryti kai kurie nukrypimai: sumažintas kolonų aukštis iki 14 modulių, pakeisti pagrindinio bei virš būgno esančių karnizų profiliai. Paprastų formų apskrito plano pjedestalas kryžiui virš kupolo pakeistas svetimų visam pastatui barokinių formų žibinto motyvu.

Visi šie nukrypimai nuo Stuokos – Gucevičiaus projekto pakenkė pastato grakštumui, tačiau iš esmės nepakeitė jo kompozicinio sprendimo.

1790 metais L. Stuoka – Gucevičius sudarė pirmąjį Vilniaus miesto naujosios dalies topografinį planą. Tuo metu jis buvo Topografijos mokyklos profesorius. Šis planas apima tuometinius Vilniaus priemiesčius: Trakų, Taurakalnio, Totorių, Lukiškių ir Vingio. Miesto teritoriją buvo numatyta plėsti Žvėryno ir Taurakalnio link.

L. Stuokos – Gucevičiaus sudarytame plane aiškiai pažymėtos naujosios miesto dalies išplanavimo gairės. Plane architektas numatė praplatinti ir ištiesinti senąjį Trakų traktą (dabartinę Basanavičiaus gatvę ir Savanorių prospektą), o taip pat suprojektavo dar dvi gatves (dabartines Konarskio ir Čiurlionio, sudarydamas iš jų klasicizmui būdingą spindulinį gatvių trišakį). Šių gatvių susidūrimo vietą buvo planuojama užbaigti naujų kareivinių pastatu ant Tauro kalno. Be to, jis numatė keletą tiesių skersinių gatvių. Trišakio pradžioje buvo parinkti sklypai naujoms statyboms. Šiame rajone buvo geras statybai gruntas, graži gamta – daug žalumynų, gausūs geriamojo vandens ištekliai (Vingrių ir Taurakalnio šaltiniai). Vingyje esantį mišką Suoka – Gucevičius išplanavo spinduliniais takais ir pavertė jį parku, numatydamas čia didelius apželdinimo darbus.

Šis planas žavi grafinio atlikimo aiškumu bei tikslia teareno charakteristika, jame aiškiai pavaizduoti kalnai ir šlaitai, upės, šaltiniai ir želdiniai, o taip pat smėlingos ir vandeningos vietos. Čia tiksliai nurodyti visi buvusieji statybos objektai – vartai, pramonės įmonės, observatorija, vienuolynas, mečetė, rūmai, gyvenamieji namai, paminklai ir įvairūs sandėliai. Tokiu tiksliu planu remtasi, sudarant visus vėlesniųjų laikų Vilniaus miesto planus. Stuokos – Gucevičiaus atlikti miesto planavimo darbai parodo, kad jis ne tik puikus architektas, bet ir puikus topografas.

Tarp naujai išaiškintų, nors dar galutinai neįrodytų, Stuokos – Gucevičiaus suprojektuotų objektų ypatingą vietą užima Maliatyčių kompleksas. Jį sudarė kulto pastatas, primenantis sumažintą Perto bazilikos Romoje kopiją, ir dveji gyvenamieji rūmai.

XVIII a. antrojoje pusėje stambių feodalų ir dvasininkų tarpe buvo paplitusi mada statydintis Žymiausių Europos pastatų sumažinto mastelio kopijas. Architektas P. Aigneris Pulavuose, Lenkijoje, buvo pastatęs keletą kartų sumažintą Romos panteono kopiją. Buvo ir daugiau panašių atvejų. Stuoka – Gucevičius gavo užsakymą pastatydindi Maliatyčiuose, Baltarusijoje, sumažintą didžiausio pasaulyje kulto pastato kopiją. Tai, kad Stuoka – Gucevičius ne tik projektavo, bet ir vykdė Maliatyčių komplekso statybą, dar trūksta įrodymų. Šio komplekso statyba buvo baigta 1794 m. fašistinės okupacijos metais (1943) visas šis įdomus kompleksas buvo sugriautas, ir dabar apie ten buvusius statinius liudija tik pamatų pėdsakai ir archyviniai duomenys.

Tyrinėtojai palyginę Stuokos – Gucevičiaus ranka atliktą Maliatyčių bažnyčios projektą su natūraliu Romos bazilikos atvaizdu pastebi keletą skirtumų: pagrindinio fasado kraštiniuose rizalituose nėra parapetų su laikrodžiais, vietoj trejų durų – tik vienerios; vietoj trylikos skulptūrų, esančių ant baliustrados, yra tik dešimt. Kolonadų projekte nėra galuose papildomų portikų, skiriasi ir pati jų konfigūracija.

Atlikti Maliatyčių bažnyčios matavimai paneigia tai, jog ši bažnyčia mažesnė už Romos baziliką 32 kartus. Iš tikrųjų ji mažesnė tik 8 kartus.

Atlikti tokios sudėtingos konfigūracijos ansamblio piešinį be žymesnių paklaidų anais laikais galėjo tik didelę architekto patirtį turintis žmogus ir geras piešėjas.

Naujai išaiškinti, nors taip pat negalutinai įrodyti dar du Stuokos – Gucevičiaus kūriniai:
1) Ignui Tyzenhauzui pastatyti prekybos namai Rokiškyje ir keli dvaro rūmų pastatai, o tuo pačiu ir viso šio komplekso išplanavimas;

2) rūmai Mykolui Radziševskiui Buivydžiuose, netoli Nemenčinės, o taip pat aštuonkampio plano su kupolu bažnyčia, kuri su greta esančiais pastatus sudaro vieną kompleksą.

Tokia išplanavimo sistema būdinga klasicizmo laikotarpiui bei Stuokos – Gucevičiaus kūrybai. Pastatai išdėstyti simetriškai išilginei kompozicijos ašiai, kurios vienas galas orientuotas į rūmus, o antrasis į bažnyčią. Ši išilginė viso komplekso ašis apsodinta medžiais, buvo tiltai per pratekančius upelius, tvenkiniai.

Abu šie kompleksai išliko iki mūsų dienų, tik Buivydžių rūmai, kurie jau nuo praeito šimtmečio vidurio stovėjo apleisti, dabar visai sugriuvę.

L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas – neįkainojamas lobis, kuris priklauso Lietuvai:
– Verkių dvaro pastatai, baigti statyti 1790m.
– Vilniaus katedra, baigta statyti 1801m.
– Vilniaus rotušė, baigta statyti 1799 m.
– Leibožico namai Vilniuje, pastatyti 1784 m.
– Karpių (vėliau Tiškevičių) namai Vilniuje, pastatyti 1783 m.
– Maišiagalos bažnyčia (netoli Vilniaus), pastatyta 1790 m.
– Jonavos bažnyčia, vienuolynas ir klebonija, pastatyti 1791 m.
– Sudervės bažnyčia, baigta statyti 1803 m.
– Švikauskų rūmai Čiobiškėse (prie Žaslių), pastatyti 1794 m.
– Pacų rūmai
– Radvilų rūmai netoli Biržų
– Chodkevičių rūmai
– Tyzenhauzų rūmai
– Cirkliškių dvaro pastatai (prie Švenčionių), statyti apie 1796 m.
– Vilniaus miesto planas
– Architektūros dėstymo programa
– Traktatas apie įvairių rūšių amatininkų krosnis
– Keltuvas, sutaupantis darbo jėgą
– Mechanizuota “meška” poliams į žemę kalti. Panaudota statant Vilniaus katedrą.
Kai kurie Stuokos – Gucevičiaus darbai saugomi Varšuvos Universiteto bibliotekoje.
Išvados

Laurynas Stuoka – Gucevičius sugebėjo į savo kūrinius įlieti savotiškai naują, labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, statybinė logika ir dekoro saikingumas, kuris turi tam tikro ryšio su lietuvių liaudies meistrų medinėmis ir mūrinėmis statybomis.
L. Stuokos – Gucevičiaus klasicizmas savitesnis ir pranašesnis už jo mokytojo Knakfuso. Knakfuso pastatams būdingas šaltas Varšuvos klasicizmo atkartojimas.
L. Stuoka – Gucevičius buvo pirmasis iš Lietuvos architektų, panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuoši. Tačiau savo projektuojamų gyvenamųjų namų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo tiksliomis proporcijomis ir ramiu paprastumu.
L. Stuoka – Gucevičius dėstė architektūros teoriją, siekė racionalizuoti statybos techniką.
Jo kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kūrybinių principų sąskambį. L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindus geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis.

Leave a Comment