Kuo žavus Justinas Marcinkevičius?

Kybartų K

Kybartų K.Donelaičio gimnazija

II b klasė

Rūta Masaitytė

KUO ŽAVUS J.MARCINKEVIČIUS?

Referatas

Referatas

2010m.

Turinys

1.Titulinislapas

2.Turinys

3.Įžanga

4-6 Dėstymas

7.Išvados

8.Naudota literatūra

Įvadas

Daugybė gražių ir talentingų rašytojų puošė ,ir dar vis tebepuošia mūsų gimtinę Lietuvą.Vienas iš jų – poetas Justinas Marcinkevičius,kurio pavardę žino net ir mažai skaitantys žmonės.

J.Marcinkevičiaus kūryba labai šakota ir įvairių žandrų:eilėraščiai,poemos,dramos,apysaka,esė.

Svarbiausios J.Marcinkevičiaus temos jo kūryboje yra: tėvynė,gimtoji kalba,žmogaus dvasia. Savo kūryba J.Marcinkevičius siekia apimti žmogaus visumą:jis regi žmogų istorijoje ir dabartyje,pasiaukojantį dėl idėjų,kurios ne visada pasirodo teisingos, atgailaujantį dėl savo kalčių,ir kantriai lipdantį save- iš minties ir iš jausmo,iš tikėjimo ir kllaidų,iš gamtos ir iš kultūros.

Justinas Marcinkevičiusyra ne tik klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas, netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, bet ir poetinių dramų kūrėjas. Jis sukūrė nuostabią draminę trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“. Šioje trilogijoje išryškėja, visų laikų aktualiausios problemos: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones.

Tačiau didžiausią įspūdį man paliko šio rašytojo poezija,jo nuostabūs eilėraščiai.Nes J.Marcinkevičius siekia ,kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir taurintų žmogų,turtintų dvasią.Tuom man jis ir paliko neišdilgomą isspūdį manyje ir be abejonės daugelio žmonių širdyse.Juk dauguma žmonių perskaitę ir įsigilinę į J.Marcinkevičiaus kūrinius,negali jų pamiršti visą gyvenimą.Taigi, kuo mus taip žavi poetas J.Marcinkevičius?

JustinasMarcinkevičius

Justinas Marcinkevičius gimė 1930m. Kovo 10d. Jis debiutavo kartu su vienmečiais poetais – J. Degutytė, A. Maldoniu ir

r A. Baltakiu. Šį karta ypatinga tuo, kad po ideologinės deformacijos metų jai sugrąžino bendražmogiškas vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją, estetinius literatūros vertės kriterijus.

Šios kartos bruožus nulėmė ir laikmečio aplinkybės, ir pačių poetų talentas. Svarbu prisiminti, kad iki tol pokarinėje Lietuvos literatūroje vyravo grubi ideologinė tematika bei deklaratyvi, su tikra poezija nedaug ką bendra turinti statistika 6-ojo dešimtmečio “atšilimu”. Ši lyrika iš bendro literatūros srauto išsiskyrė natūraliu poetiškumu, individualiu stiliumi, tai labai būdinga J. Marcinkevičiaus kūryboje. Šios kartos stilius artimesnis realybei. Pakilėta neoromatikų simbolika, grindžiama gamtos personifikacija ir tautosakos stilizacija. J. Marcinkevičiaus, bei kitų poetų kūryboje pasislinko socialinės aplinkos ir buitiškumo linkme, išsaugodama visuotinumo siekį, ir įgydama. Pirmieji poetų rinkiniai rodė, kad talentinga kūryba gali įveikti ideologinių ir stilistinių deeklaracijų klišes. J. Marcinkevičiaus ir kartu su juo debiutavę vienmečių poetų kūryba sutapo su bendru kultūriniu ir politiniupapildomų patriotinių akcentų. Eilėraščiai sukonkretėjo, jame atsirado vietos aplinkos detalei, minties fragmentui. Nors kalbėjimo galimybės skyrėsi, bet estetiniu poezijos lygių, filosofinės minties krūviu kūryba beveik nenusileidžia dešimtmečiu vyresniems išeivijos žemininkams.

J. Marcinkevičiaus poezijos centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės. Šios vertybės lietuvių literatūroje nebuvo naujos, jos svarbios visiems lietuvių poetams nuo Maironio ir J. Aisčio, iki K. Bradūno ir A.
. Mackaus. Didžiausiu Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir populiarumo laikoktarpiu Lietuvoje šias vertybes sugrąžinti į viešumą, įvardinti jas kaip aukščiausias, nebuvo lengva. Melo ir prisitaikymo atmosferoje jas kur kas lengviau buvo ingnoruoti, į pirmą planą keliant sovietmečio primestas pseudovertybes – klasę, liaudį ar darbininkiją. Nemažai to metoliteratų taip ir darė, knygynų lentynas užpildydami, jokios išliekamosios vertės neturinčia, rašliava. Net ir tarp neprisitaikiusių prie režimo savo kartos poetų Justinas Marcinkevičius išsiskyrė ypatingu suinteresuotumu skelbti meilę savo kraštui, tautai, kalbai.

Literatūrologės V. Daujotytės teigimu “Justinas Marcinkevičiaus kūryba buvo ir nelaisvos visuomenės laisvė, paremta žinojimu, kad sarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nepasakoma ir kodėl”. Ypač svarbu tai, kad Justinas Marcinkevičius kūryboje išaukštinta tautos, o su ja ir atskiro žmogaus laisvė.Ši laisvė Just. Marcinkevičiaus poezijoje įgijo originalią estetinę išraišką.

Visa Justino Marcinkevičiaus poetinė kūryba teka dviem vagomis – epine ir lyrine. 1955m. skaitančiai visuomeniai jis buvo žinomas kaip epinės poezijos autorius – poemų ir poetinių dramų kūrėjas. Epinę poeziją Justinas Marcinkevičius daugiausiai rašė 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais. Tačiau lyrikos pradas jo kūryboje niekada nebuvo išknykęs.
Vėlyvesnėje Just. Marcinkevičiaus kūryboje – 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais- įsivyrauja lyrika. Epinės kūrybos pasirodo vis rečiau. Šiuo laikotarpių ypač išryškėjo elipsės iškalbingumas Just. Marcinkevičiaus kūryboje – eilėrasčio tekstas intonuojamas taip, kad nepasakytų reikšmių lieka da
augiau nei pasakytu, tačiau nepasakytosios nesunkiai nuspėjamos iš prasminių teksto akcentų. Elipsė ir intonavimas Just. Marcinkevičiaus kūryboje yra savitos poetinės kalbos priemonės: pauzėmis, nutylėjimais, užuominomis ir prasminiais akcentais pasakyti tai, ko atvirai pasakyti negalima. Tokiakalba literatūros mokslininkų kartais įvardijama kaip Ezopo kalba.

Just. Marcinkevičiaus kūryba liečia visus pasaulio pažinimo aspektus, kelia pamatinius pasaulio prigimties ir didžiausių jo vertybių klausimus.
Tačiau teminis šios poezijos repertuaras nėra platus, jį galima nusakyti keletu žodžių – Tėvynė, tauta, žemė, duona, kalba, motina ar pan. Už šių žodžių Just. Marcinkevičius jautė plastančią gyvybę – tautos dvasią, siekė ją perteikti, neleido savo skaitytojams užmiršti, kad ši dvasia yra, pats savo kūryba ją gaivino. Kai Just. Macinkevičius šiuos žodžius ėmė vartoti savo poezijoje, jie nebuvo taip paplitę. Reikėjo ir pilietinės drąsos, ir poetinio talento, kad galėtum juos prakalbinti iš naujo. Sovietmečio idealogija tokius žodžius ir sąvokas stengėsi išbraukti iš kultūrinio Lietuvos gyvenimo.
Justino Marcinkevičiaus trilogija “Mindaugas”,“Mažvydas”, “Katedra” pasirodė lietuvių dramaturgijos pakilimo metu. Savito braižo, novatoriškas dramas tuo metu kūrė Juozas Grušas, Raimundas Samulevičius, Juozas Glinskas, Kazys Saja ir kiti dramaturgai.

Just. Marcinkevičiaus trilogija lietuvių dramaturgijoje atgaivino poetinės dramos tradiciją, sukurtą V. Krėvės, Vydūno, Maironio, V. Mykolaičio – Putino, Balio Sruogos. Pasirodžius Marcinkevičiaus veikalams, eilėmis istorinės dramas pradeda rašyti, siekti poetiškumo.

Jonas Lankutis, apibendrinamas Ma
arcinkevičiaus draminės trilogijos reikšmę, pastebi jog žymiausi lietuvių poetai-dramaturgai eiliuota drama daugiausiai kreipė lyrizacijos linkme, o Marcinkevičius atskleidė didžiules sceninio metaforiškumo, monodramatizmo išgales.
Marcinkevičiaus trilogija modernizuoja istorines dramos tradicija, konkrečiam įvykiui suteikia apibendrintą, simbolinę prasmę.

Skaitydami poetinę dramą mes esame ne tik žiūrovai, iš šalies stebintys kūrinio veikėjų gyvenimą ir išgyvenimus, – mes tarsi susitapatiname su pagrindiniu veikėju, daug ką regime jo akimis, suvokiame per jo mintis ir emocijas:

LAURYNAS
Bet aš mačiau.tikrai, aš juk mačiau.
O, koks tai buvo pastatas! Didingas,
Taurus ir paprastas. sunkus ir lengvas.
Toks žemiškas ir dangiškas drauge.
Kuklus ir iškilmingas. Dieve mano!
Nejaugi jo tikrovėje nėra,
Ir tai, ką aš mačiau, tiktai miražas?
Akių apgaulė? Tik vaizduotės žaismas?

Katedrai suteikiama visuotinumo, idealumo reikšmė, joje, tiki Laurynas, telpa viskas. Tačiau Katedra nėra nusiraminimąteikianti vertybė, ji žadina dramatiškus vidinio gyvenimo konfliktus. Ji pirmiausiai iškyla vizijoje. Joje įprasminama dramatiška įtampa tarp žemiškumo ir dangiškumo, sunkumo ir lengvumo, tikrovės ir vizijos.

Politinis ir moralinis valdančiosios klasės susidėvėjimas, visų baudžiavinės sistemos resursų išnaudojimas, prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjos, visuotinis liaudies masių nuskurdimas – tokia istorinio dramatizmo situacija “katedroje”. Ši revoliucinė situacija dramoje įgauna socialinio, politinio ir moralinio konflikto turinį, susidūrus dviem pagrindinėm jėgom, dviem pagrindiniam veikėjam – tikroms istorinėms asmenybėms. Iš vienos pusės – talentingas architektas, baudžiauninko sūnus Laurynas Stuoka-Gucevičius, iš kitos pusės – Vilniaus vyskupas Masalskis, stambus feodalas, įtakingas bažnyčios ir valstybės veikėjas, menų globėjas ir mecenatas,o iš tikrųjų – socialinis ir moralinis jų prievartautojas. Šis dviejų asmenybių, dviejų klasių konfliktas auga ir stiprėja Vilniaus katedros statybos metu. L.Stuoka mato katedroje socialinio teisingumo, gėrio, grožio idealą – idealą, kurį jis atsinešė iš liaudies meninės saviraiškos gelmių ir subrandino pažangių amžiaus idėjų veikiamas, o vyskupui Masalskiui šis didingas statinys – tik dekoracija įrančio feodalizmo fasadui, priemonė ir toliau laikyti mases dievo ir valdančiųjų baimėje. Daugiabriaunis konfliktas savo viršūnę pasiekia, įsiliepsnojus 1794 metų Vilniaus sukilimui. L. Stuoka ir jo mecenatą vyskupą Masalskį sukilimas pastato į skirtingas barikadų puses: architektas vadovauja sukilusių miestiečių gvardijai, o vyskupas bėga nuo išnaudotos liaudies ir išnaudoto meno keršto. Dramoje Just.Marcinekičiui rūpi menininko tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama yra ir menininko drama. Ši drama atveda jį, beieškantį pagrindinių kolonų savo katedrai, prie iškentėtos išvados, kad tiktai tarnaudamas savo liaudžiai, tiktai gyvendamas jos socialinio teisingumo gėrio ir grožio idealais, jis gali realizuoti savo kaip meninės asmenybės, turinį. L.s. – asmenybės ir menininko – maištą irgi nulemia socialinės-politinės idėjos. Išsigimus diduomenė nepajėgia pasiūlyti menui aukštesnių idealų. Ji nepajėgia ir valstybės valdyti. O tuo tarpu baudžiavinė valstietija dar nesubrendus kaip socialinė-politinė jėga. To meto Vilniuje ir to meto Lietuvoje dar nebuvo sąlygų buržuazinei revoliucijai. Iš čia ir pagrindinio herojaus – praaugusios savo laiką asmenybės – vienišumasir drama. Šioje tragiškoje tamsoje per klaidas, skausmą ir kančias herojui vis labiau ima ryškėti tėvynės idealas, ta pagrindinė kolona, ant kurios kiekvienas žmogus privalo statyti savo katedrą.

Taigi Just.Marcinkevičius intensyviai dalyvavo skaudaus lietuvių tautos likimo apmąstymuose. Kūrė aktyvų dvasinį gyvenimą gyvenančio žmogaus lyrinį dienoraštį. Klausanti ir klausianti žmogaus dvasia kartu yra kultūros dvasia.Poetas įprasmino žemės, žemės darbų poetinę jauseną. Savo poetinėmis programomis Just.Marcinkevičius siekė derinti, jungti, harmonizuoti. Buvo pripažintas kaip moralinis autoritetas.

Išvados

Nors Justinas Marcinkevičius ir pakluso masinei kultūrai, tačiau taip buvo ne visada ir tai jam netrukdė atgaivinti Lietuvos poezijos.

Jo poezija kyla iš dviejų šaltinių: žmogaus, įvairių jo išgyvenimų, virpesių, ir tautos. Jam svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Savo kūryboje poetas siekia “jausmo ir proto pusiausvyros ”,jautraus lyrizmo ir aktyvios minties sintezės.Manau šie du pagrindiniai dalykai ir žavi žmones Justino Marcinkevičiaus kūryboje, juk šiuolaikinėje visuomenėje vis mažiau lieka patriotų, kuriems rūpi tauta ir jų gimta šalis. Didėjant emigracijos problemai dauguma Justino Marcinkevičiaus kartos žmonių pasiilgsta patriotiškumo ir meilės tėvynei, todėl griebiasi šio poeto eilių, kurios spinduliuoja šiluma žmogui, tautai ir gimtinei.

Justino Marcinkevičiaus kūriniai paremti tautosaka, kuri įrodo jo stiprią meilę gimtinei. Išsaugoti-žmones,kūrybą, Lietuvą.

Juk skaitytojams taip patinka tie poetai, kurių poetinė išraiška paprasta bei nuoširdi,o Justinas Marcinkevičius yra būtent toks.Jo dorybė,pakantumas bei lyriškumas iki šiolei žavi ir jauną, ir seną.

.

Naudotaliteratūra

https://www.mokslai.lt/referatai/referatas/7492.html

http://www.rasyk.lt/rasytojai/justinas-marcinkevicius.html

http://www.intoszinios.lt/kultura/43-pagrindinis/71-irvintose-lanksi-lietuvos-poezijos-klasikas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Justinas_Marcinkevi%C4%8Dius

Leave a Comment