Justonas Marcinkevičius “Mažvydas” trilogija

“mindaugas”. Drama pradedama dviejų metraštininkų – juodojo ir baltojo, dialogu. Jie diskutuoja apie istoriją ir kokią ją reikia rašyti. Juodasis atsižvelgia tik į faktus, o baltasis metraštininkas jaučia didžiulę atsakomybę rašydamas istoriją, atsižvelgia į jausmus. Jam rūpi žmonės, o ne faktai. Baigus kalbėti metraštininkams, veiksmas vyksta vismanto pilyje, kur susitinka kunigaikščiai. Diskutuoja apie neramumus lietuvoje ir kaip užpuldinėjamos jų pilys. Mindaugas sako, ką lietuvai reikia žmogaus, kuris paimtų viską į savo rankas, suvienytų lietuvos valstybę. Visi nusprendžia, kad tą darbą geriausiai galėtų atlikti mindaugas. Sužinoma, kad mindaugas ir morta (vismanto žmona) myli vienas kitą. Mindaugas nusprendžia per prievartą išleisti savo dukrą už galičo kunigaikščio, kurio ji labai nenori, nes yra jauna ir nenori išvažiuoti į kitą šalį. Mindaugas pasako, kad ji vis tiek turės ištekėti. Pas mindaugą ateina vilikaila. Jis buvo nusikaltęs ir mindaugas jį ištremia į slonimą, kurį neseniai buvo užkariavęs. Mindaugas turi brolį dausprungą. Jis yra mindaugo patarėjas. Labai poetiškos sielos žmogus. Jam nepatinka, kad mindaugas bando jėgą priversti mylėti lietuvą, įbauginti žmones, kad jie jo klausytų. Jis teigia, kad žmonės turi patys mylėti valstybę, tada paklusti jam, nes iš tokios krauju sulipdytos lietuvos nieko gero nebus. Mindaugas perkelia vismantą pas save į pilį, padaro vismantą savo patarėju, kad jie gyventų arčiau. Iš tikrųjų jis tai daro dėl mortos. Vismantas ir morta neturėjo vaikų, o po tai, kai jie atsikėlė į pilį – morta pastojo. Vismantas labai džiaugėsi. Kai vaikas gimsta, mindaugas eina jo lankyti, padovanoja vaikui pilį. Mindaugą graužia sąžinė. Jis nori išsiųsti mortą su vaiku į vaikui padovanotą pilį. Vismantas išgirsta mindaugo ir mortos pokalbį, supranta, kad sūnus ne jo ir jis nusižudo. Vyksta karūnavimas. Mindaugas apsikrikštija. Po vismanto mirties jis veda mortą, kuri išprotėja dėl sąžinės graužaties, pasineria į krikščionybę. Toje pilyje gyvena puodžius, kuriuo mindaugas labai pasitiki. Mindaugui visi priekaištauja dėl naujo tikėjimo. Jo brolis jį palieka. Mindaugas susikrimtęs eina pas puodžių. Po kiekvieno nukariauto ploto jis klijuoja prie molinės lietuvos naują molio gabalą. Pas mindaugą atvykstą žemaičių pasiuntiniai, nori su juo pasitarti, kaip užpulti kryžiuočių ordiną. Mindaugas sako, kad jis to daryti negali. Po to mindaugas sutinka kariauti prieš kryžiuočius. Kad parodytų, kaip reikia elgtis su kryžiuočiais jis pakaria rūmų vienuolį. Mindaugas nueina pas puodžių į dirbtuvę. Gailisi dėl savo gyvenimo. Kad tėvams nebuvo geras sūnus, kad nebuvo geras tėvas savo vaikams. Kai jis šnekasi, įbėga daumantas (kunigaikštis, kuris nekentė mindaugo) ir kerta kirviu. Mindaugas prisidengia moline lietuva, bet jį sužaloja mirtinai. Mindaugas pašaukia metraštininką. Ateina juodasis, bet mindaugas nori baltojo. Jam pasakoja apie tai, kaip jis dėl lietuvos, dėl tėvynės visus trėmė, žudė, vertė jo klausyti jėga… mindaugas miršta. Juodasis metraštininkas nužudo baltąjį, nes juodojo istorija netenka prasmės dėl baltojo, ir tada juodasis rašo savo istoriją.

“mažvydas” (1977) – antroji just. Marcinkevičiaus trilogijos dalis (tarp “mindaugo” ir “katedros”). Pagrindini skūrinio veikėjas – pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. M.m. įdėjo į lietuvio rankas jo gimtąja kalba sudėtą pirmąją knygą – “katekizmą”. Mažvydas pradėjo kurti lietuvių literatūrą ir šiuo požiūriu jis labai svarbus lietuvai kaip ir mindaugas. Mindaugas kūrė lietuvos valstybę, mažvydas vienijo jos dvasinę teritoriją. “mažvydą” j.m. pavadino “trijų dalių giesme”. Kiekvienos dalies įžangoje špitolninkų choras gieda “naują giesmę apie martyną mažvydą, arba varguolių Tėvą”. “mažvydo” žanras – poetinė drama. Jos vyksmą lemia ne istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės išgyvenimai, mintys, idėjos. Poetinei dramai gyvybiškai svarbu, kad toji asmenybė turėtų visuotinių atramų, kad jos išgyvenimai būtų svarbūs kitiems. M.m. tokią visuotinumo atramą suteikia rūpestis knyga, raštu, mąstymas apie lietuvą, noras ją kultūriškai suvienyti. Kartu mažvydas yra abejojantis, kenčiantis, savo kaltę mylimai moteriai ir prarastam sūnui suvokiantis žmogus. Pirmojoje dramos dalyje špitolninkai mokosi vargonininko milkaus sudėtos giesmės, šv. Martyno dieną norėdami pasveikinti mažvydą. Vėliau jie kartu su m.m. sodina šventoriuje nemuno atplukdytą ąžuoliuką. M.m. skirsto darbus špitolninkams, kalbasi su žmona benigna, sprendžia jos brolio kristupo likimą. Kristupas ištraukia iš nemuno skęstantį kasparą. Jis perduoda m.m. savo motinos marijos žiedą, kuriame išgraviruoti žodžiai: “dabar ir visados. Martynas”. Antroje dalyje Milkaus giesmė sugrąžinama į praeitį – Į Vilnių, į rotušės aikštę. Čia jaunas m.m. a.kulviečio mokinys, ateina pasižiūrėti didaktinio vaidinimo, kuriame demaskuojami visi, mintantys iš valstiečio darbo, taip pat ir Bažnyčia. Aikštėje m.m. uždaromas Domininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja m.liuterio pasekėjų globėjas kunigaikštis Radvila ir Marija. Po šių dramos vaizdų, kurie yra tarsi koks m.m. prisiminimas, vėl sugrįžtama į kleboniją Ragainėje. M.m. kartu ir mąsto, ir kalba, ir meldžiasi. Pokalbis su kasparu papildo pareigos temą. Kasparas taip pat vykdo savo pareigą – perduoda martynui žiedą ir paskutinius savo motinos Marijos žodžius. M.m. sužino, kad kasparas yra jo sūnus. Dramoje veiksmas pasiekia kuliminaciją – aukščiausią įtampos tašką. Trečioje dalyje kristupas bando išgauti kasparo paslaptį. M.m. apeina šventoriuje prie stulpų pririštus nusikaltėlius.. svarbi yra scena, kur jis kalbasi su jį aplankiusiu vilentu, vienu iš lietuvių raštijos kūrėjų. Paaiškėja, kad mažvydas nori įsūnyti kasparą. Įžeistas kasparas nesutinka. Pasirodo kareiviai atvykę suimti kasparo. Epiloge, baigiamojoje dramos dalyje m.m. moko skaityti iš katekizmo. Jis sudeda pirmąjį žodį – lietuva. Drama yra tikroviška, bet kartu jos situacijos yra apibendrintos ir metaforiškos, įgyjančios perkeltinę prasmę. Daugelis scenų – apibendrintos. M.m. ir dramos herojus, ir kartu istorinė asmenybė. Jame derinasi ir meninė išmone ir biografinis autentiškumas. Būtų galima teigti, kad m.m. žmogiškasis likimas (meilė marijai, nesantuokinis sūnus) laisvai kuriamas, o istorinės asmenybės kontūrai brėžiami remiantis ir mokslinėmis m.m. koncepcijomis. Tik knygos ir žodžio reikalingumu m.m. nesuabejoja. Ir praradęs kitus savo gyvenimo ramsčius jis tęsia savo darbą. Didvyriškas yra tik jo atliktas darbas – išleista pirmoji lietuviška knyga. O jis pats – kenčiantis ir abejojantis žmogus. “mažvydas” – minties ir žodžio drama. Jos veiksmo erdvė yra mintis, laikas – žodis. Arba: jos turinys yra mintis, o forma – žodis. Žodžio formos iš tiesų įvairios ir dramatiškai konfliktuojančios: giesmės, primenančios ir paties m.m. giesmes.

“katedra”. Trečioji draminės trilogijos dalis, nors parašyta anksčiau už antrąją. “katedros” istorinis fonas – feodalizmo saulėlydis. Politinis ir moralinis valdančiosios klasės susidėvėjimas, visų baudžiavinės sistemos resursų išnaudojimas, prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjos, visuotinis liaudies masių nuskurdimas – tokia istorinio dramatizmo situacija “katedroje”. Ši revoliucinė situacija dramoje įgauna socialinio, politinio ir moralinio konflikto turinį, susidūrus dviem pagrindinėm jėgom, dviem pagrindiniam veikėjam – tikroms istorinėms asmenybėms. Iš vienos pusės – talentingas architektas, baudžiauninko sūnus Laurynas Stuoka-Gucevičius, iš kitos pusės – vilniaus vyskupas masalskis, stambus feodalas, įtakingas bažnyčios ir valstybės veikėjas, menų globėjas ir mecenatas, o iš tikrųjų – socialinis ir moralinis jų prievartautojas. Šis dviejų asmenybių, dviejų klasių konfliktas tolydžio auga ir stiprėja vilniaus katedros statybos metu. L.s. mato katedroje socialinio teisingumo, gėrio, grožio idealą – idealą, kurį jis atsinešė iš liaudies meninės saviraiškos gelmių ir subrandino pažangių amžiaus idėjų veikiamas, o vyskupui masalskiui šis didingas statinys – tik dekoracija yrančio feodalizmo fasadui, priemonė ir toliau laikyti mases dievo ir valdančiųjų baimėje. Daugiabriaunis konfliktas savo viršūnę pasiekia, įsiliepsnojus 1794 metų vilniaus sukilimui. L.s. ir jo mecenatą vyskupą masalskį sukilimas pastato į skirtingas barikadų puses: architektas vadovauja sukilusių miestiečių gvardijai, o vyskupas bėga nuo išnaudotos liaudies ir išnaudoto meno keršto. Dramoje j.m. rūpi menininko tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama yra ir menininko drama. Ši drama atveda jį, beiškantį pagrindinių kolonų savo katedrai, prie iškentėtos išvados, kad tiktai tarnaudamas savo liaudžiai, tiktai gyvendamas jos socialinio teisingumo gėrio ir grožio idealais, jis gali realizuoti savo kaip meninės asmenybės, turinį. L.s. – asmenybės ir menininko – maištą irgi nulemia socialinės-politinės idėjos. Išsigimus diduomenė nepajėgia pasiūlyti menui aukštesnių idealų. Ji nepajėgia ir valstybės valdyti. O tuo tarpu baudžiavinė valstietija dar nesubrendus kaip socialinė-politinė jėga. To meto vilniuje ir to meto lietuvoje dar nebuvo sąlygų buržuazinei revoliucijai. Iš čia ir pagrindinio herojaus – praaugusios savo laiką asmenybės – vienišumas ir drama. Šioje tragiškoje tamsoje per klaidas, skausmą ir kančias herojui vis labiau ima ryškėti tėvynės idealas, ta pagrindinė kolona, ant kurios kiekvienas žmogus privalo statyti savo katedrą.