Vilniaus Universitetas

Vilniaus universitetas

Kai 1569 m. kovai prieš vis labiau plintančias M. Liuterio idėjas į Lietuvą buvo pakviesti jėzuitai, Vilniaus vyskupas V. Protasevičius į jų rankas perdavė visus krašto švietimo ir mokyklų reikalus Jėzuitai jau 1570 m. Vilniuje atidarė savo kolegiją. Tačiau kolegija, būdama tik vidurinė mokykla, negalėjo išspręsti visų jai keliamų uždavinių. Todėl 1579 m. balandžio 1 d. vyskupas išsirūpino iš didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1576 – 1586) privilegiją, leidžiančia kolegiją pertvarkyti į aukštąją mokyklą.Ši naujai įkurta aukštoji mokykla buvo vadinama Vilniaus jėzuitų akademija. Ji turėji tik du fakultetus – filosofijos ir teologijos.1641 m. prie akademijos buvo įsteigtas teisės mokslų fakultetas, o 1753 m. – įkurta astronomijos observatorija.Jėzuitų ordinas 1773 m. buvo likviduotas, todėl Vilniaus akademija 1781 m. buvo pertvarkyta į Lietuvos Vyriausiąją mokyklą. Ją imta tvarkyti pagal kitų Europos aukštųjų mokyklų pavyzdį, į mokymo programas plačiai įtraukiant ne tik tiksliųjų bei gamtos mokslų dėstymą, kurių nebuvo kitų to meto universitetų mokymo programose. Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje dirbo įžymūs vietiniai ir iš kitų kraštų pakviesti mokslininkai – medikai J. Briotė, S. Bisis, N. Renjė, botanikai G. Forsteris, S. Jundzilas, Z. Žilibertas, P. Norvaiša, astronomas M. Počobutas, architektai M. Knakfusas, L. Stuoka – Gucevičius, dailininkas P. Smuglevičius ir kt.1803 m. balandžio 4 d, caras aleksandras I Lietuvos Vyriausiajai mokyklai suteikė Vilniaus imperatoriškojo universiteto vardą.Imperatoriškasis Vilniaus universitetas (1803 – 1832 m.) garsėjo savo profesoriaus ir auklėtiniais. Čia dirbo daug pasaulinio masto mokslininkų – gamtininkai broliai A. J. Sniadeckiai, L. Bojanus, medikas J. Frankas, istorikai ir literatai J. Lelevelis, G. Grodekas, I. Onacevičius, I. Danilevičius, dailininkas J. Rustemas, skulptorius K. Jelskis, architektas K. Podčašinskis ir daugelis kitų. Tuo laikotarpiu Vilniaus universitete mokėsi lenkų poetai A. Mickevičius ir J. Slovackis, lietuvių rašytojai ir švietėjai S. Daukantas, S. Stanevičius, S. Valiūnas ir kt.

Universitete veikė slaptos studentų filomatų ir filaretų organizacijos, daugelis profesorių propagavo radikalias antifeodalines ir antimonarchistines pažiūras. Kai 1830 m. Lietuvoje prasidėjo sukilimas, didelė universiteto studentų dalis jį rėmė ir patys aktyviai jame dalyvavo. Numalšinus sukilimą, 1832 m. gegužės 1 d. caro Nikolajaus I reskriptu universitetas, kaip anticarinių idėjų židinys buvo uždarytas. Šis įvykis buvo skaudus smūgis krašto kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui. Lietuva ilgiems dešimtmečiams liko be aukštosios mokyklos – svarbiausio mokslo, kultūros ir švietimo židinio. 1919 m. kovo 13 d. patvirtino istorinį dekretą ,,Dėl Darbo universiteto Vilniuje atidarymo. Jam buvo perduoti senieji rūmai, inventorius ir biblioteka, paskirtos lėšos. Universiteto kūrimo darbą nutraukė lenkų intervencija. Vilniui patekus Lenkijos valdžion, universitetas buvo pavadintas Stepono Batoro vardu.Universitete yra seniausias (1570 m.) bibliotekos Lietuvoje pagrindas – karaliaus Žygimanto Augusto dovanotų knygų kolekcija. Bibliotekoje yra inkunakulų, manuskriptų gausi kolekcija, virš 5 milijonų vertingų leidinių. Nuo 1965 m. biblioteka – Jungtinių Tautų (JT) depozitaras.Apžiūrėkime Universiteto kiemelius. Įspūdingiausias – Didysis, dar vadinamas skargos, kiemas (XVI a.) su renesansinėmis arkomis, yra aukščiausia Senamiestyje varpinė (68 m., XVII – XVIIIa.) ir barokinė Šv. Jono bažnyčia (XIV – XVIIIa.), kurioje pamatysime 6 koplyčias. Viena gražiausių – Oginskių šeimos koplyčia – mauzoliejus 1840 – 1858 m. bažnyčioje vargonavo lenkų kompozitorius Stanislovas Maniuška. Šiuo metu įrengti didžiausi šalyje 64 registrų XVIII – to amžiaus vargonai. Grįždami užeikite į įdomios puošybos Sarbievijaus, dar vadinamo Filologijos, kiemelio knygynėlį. Šv. Jono, Pilies gatvių sankryžoje XIV – XV a. vyko pirmieji miesto turgūs. Šioje vietoje, manoma, galėjo stovėti pirmoji rotušė. Dabar čia prekiaujama suvenyrais.