Epochos

Antika

|Dramatizmas |Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – |
| |skirtingos moralinės nuostatos. |
|Santykis su |Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu,|
|laiku |amžinas grįžimas ir kartojimasis. |
| |Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios |
| |raiška. |
|Santykis su |Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra |
|aplinka |visiškai priklausomas nuo dievų valios ir |
| |lemties. |
|Kiti |Glaudus ryšys su gyva tautosakine |
|estetikos |tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų |
|principai |literatūra), su literatūros tradicija |
| |(romėnų literatūra). Visatos jėgų |
| |sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos |
| |pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas |
| |kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai |
| |sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, |
| |tobulumo ir haarmonijos idealą. Dėmesys |
| |kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. |
| |Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai|
| |turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų |
| |įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių |
| |žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus |
| |yra griežtai baudžiamas. Visuomenės |
| |interesai vertinami labiau už asmeninius. |
| |Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, |
| |ryškinamas pastovus būdo bruožas. |
| |Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų |
| |vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė |
| |dramos kūriniuose. Deus ex machina. |
| |Romėnai kartoja ir papildo pasaulio |
| |harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti |
| |darną ir grožį idėją, saiko principus. |
|Stiliaus |Detalus komponavimas ir platesnių, ir |
|bruožai |pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. |
| |Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. |
| |Monumentalumas. Patetika ir harmoninga |
| |ramybė. |
|Žanrai |Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, |
| |dramos žanrai. Grynieji žanrai. |
|Atstovai |Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, |
| |Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus,|
| |Ezopas, Fedras. |

Viduramžiai

(V – XV a.)

 
|Dramatizmas |Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – |
| |skirtingos mo

oralinės nuostatos ir |
| |idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir|
| |dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo |
| |idėja. |
|Santykis su |Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl |
|laiku |amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką |
| |iš nieko. Laikas – tai linija, turinti |
| |pradžią ir pabaigą. |
| |Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė,|
| |riterinė, miestelėnų literatūra). |
|Santykis su |Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika.|
|aplinka |Ne materiali realybė, o idealybė. |
| |Žmogaus likimą lemia Dievo valia. |
| |Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį |
| |vertinti, pažinti. |
|Kiti estetikos|Išaukštinti žmogaus asketizmą ir |
|principai |kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų|
| |ne daiktiškoji, o dvasinė – |
| |aukščiausioji idėja, amžina, nekintama |
| |tvarka ir pastovumas. Individas – luomo |
| |atstovas, jo veikla griežtai |
| |reglamentuojama. |
| |Liaudinė kryptis. Feodalinės ir |
| |krikščioniškosios ideologijos |
| |atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė.|
| |Idealizuoti herojai. Pastangos |
| |psichologiškai pagrįsti veikėjus ir |
| |kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė|
| |tėvynei, karaliui, religijai. |
| |Bažnytinė literatūra. Sudvejinto |
| |pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. |
| |Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo |
| |gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo|
| |aprašymai, šventųjų regėjimai. |
| |Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė |
| |literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, |
| |tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. |
| |Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, |
| |riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, |
| |avantiūros (nuotykio) motyvas, |
| |fantastikos elementai. Pagarba moteriai |
| |kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo|
| |problema. Riterio idealas. |
| |Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – |
| |cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas |
| |perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio |
| |į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos.|
| |Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o |
| |atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į |
| |korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė|
| |didaktinė dvasia. |
|Stiliaus |Alegorinis va
aizdų pobūdis, |
|bruožai |fantastiškumas. Didingumas. |
| |Hiperbolizacija. Vaizdingumo |
| |primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, |
| |didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei |
| |satyrinio žanro formai. |
|Žanrai |Herojinis epas, riterinis romanas, |
| |lyrikos žanrai, drama (mirakliai, |
| |misterija, moralitė, soti, farsas). |
|Atstovai |Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, |
| |Dantė, F. Vijonas. |
| |Architektūros paminklai: gotikinės |
| |Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus |
| |katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos |
| |bažnyčia Vilniuje. |

Renesansas

(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

 
|Dramatizmas|Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis|
| |vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas |
| |su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties|
| |ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio |
| |normų konfliktas sprendžiamas arba |
| |kolektyvo, arba individo naudai. |
|Santykis su|Laikas yra kintantis žemiškas procesas. |
|laiku |Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. |
| |Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos |
| |raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį |
| |idėja. |
|Santykis su|Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, |
|aplinka |jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja |
| |aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo|
| |aplinkos. Agresyvus santykis su |
| |daiktiškąja realybe, kurioje norima |
| |išsikovoti patogią vietą. Tikrovės |
| |kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, |
| |kas fantastiška. |
|Kiti |Menas imituoja tikrovę; siekdamas |
|estetikos |perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia|
|principai |turi orientuotis ne į pavienius tikrovės |
| |reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, |
| |atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. |
| |Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės |
| |būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. |
| |Teikiama žemiški žmogaus interesai, |
| |sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas,|
| |džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. |
| |Pasaulio meninio atkūrimo principas – |
| |vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką

ą |
| |įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė.|
| |Vaizduojama fantastiškos žmogaus |
| |galimybės, pabrėžiamas sumanumas, |
| |šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. |
| |Universalus žmogus, nuolatinis žinių |
| |troškimas. |
| |Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis |
| |nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja |
| |žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. |
| |Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė|
| |tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys |
| |nuotykiams, stebuklams, fantastikai. |
| |Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo|
| |traktavimas. Idealų ir tikrovės |
| |prieštaravimas. |
| |Charakterių prieštaringumas, |
| |individualumas, dinamiškumas. |
| |Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų |
| |menininkų kūryba negu gamta). |
|Stiliaus |Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai,|
|bruožai |panaudojama mitologiniai ir bibliniai |
| |siužetai, folkloro tradicijos, siekiama |
| |meninės harmonijos. |
| |Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir |
| |tragiškumo. |
| |Filosofiniai ir psichologiniai elementai. |
| |Humoras, satyra ir groteskas. |
| |Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis |
| |jausmingumas. Fantastinė hiperbolė. |
| |Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos |
| |jungimas su humanistine erudicija. |
|Žanrai |Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, |
| |pastoralė, sonetas, odė, poema, drama |
| |(tragikomedija, komedija, tragedija). |
|Atstovai |F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. |
| |Spenseris, V. Šekspyras, M. de |
| |Servantesas, L. de Vega. |
| |Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. |
| |Daukša. |
| |Architektūros paminklai: Šv. Petro |
| |bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir |
| |Panemunės pilys, Vilniaus universiteto |
| |rūmai (Didysis kiemas). |

Barokas

(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)

 
|Dramatizmas |Vidinis konfliktas, kurio esmė – |
| |egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo |
| |valia, hedonizmas ir asketizmas. |
| |Konfliktas susijęs su jausmais, |
| |aistromis, kurias sunku suvaldyti. |
| |Svarbiau intriga, o ne charakteris. |
|Santykis su |Dvilypis požiūris: realybės laikas,

|
|laiku |paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio|
| |netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. |
| |Trumpalaikė gyvenimo realybė |
| |sugretinama su amžinybės mastais. |
| |Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką. |
|Santykis su |Prieštaringas santykis: gyvenimas – |
|aplinka |iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, |
| |džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas |
| |Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos |
| |Malonės. |
|Kiti |Sugrįžta krikščioniški idealai. |
|estetikos |Nuostatos, eliminuojančios antiką. |
|principai |Religinis  sukauptumas, antgamtiniai |
| |siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma|
| |jungti priešybes: realybę ir tikimybę. |
| |Suvokiamas būties laikinumas ir |
| |tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės |
| |malonumais, bet kartu prisimenama |
| |mirties neišvengiamumas. Dominuoja |
| |mirties tema. Iš |
| |čia išplaukia ironiškas požiūris į |
| |žemiškąsias vertybes. |
| |Garbės ir teisės pasirinkimo problema. |
| |Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo |
| |būtinumas, vaizdų efektingumas. |
| |Monumentalumas. |
| |Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą |
| |skonį (estetizmas). |
| |Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau |
| |gamtos kuriamo grožio. |
| |Didaktinė, moralizuojanti tendencija. |
|Stiliaus |Specifinis menų pagrindas – metafora. |
|bruožai |Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, |
| |retorinės puošmenos, daug išorinių |
| |efektų. |
| |Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas |
| |tame pačiame kūrinyje, burleska kaip |
| |prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.|
| |Visi meninio kūrinio elementai siejami |
| |su leitmotyvu. |
| |Emblemiškumas, alegoriškumas, |
| |fantastiškumas, elegiškumas, groteskas,|
| |bufonada, hiperbolizavimas. |
|Žanrai |Lyrika, drama, burleskinis romanas. |
|Atstovai |Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de |
| |Gongora. |
| |Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, |
| |M. K. Sarbievijus. |
| |Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo |
| |bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. |
| |J. S. Bacho muzika. |

Klasicizmas

(XVII – XIX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Viešųjų ir privačių reikalų, pareigos |
| |ir jausmo konfliktas. Asmeninės laimės|
| |aukojimas aukštesniems dalykams. |
| |Žmogaus bejėgiškumas lemties |
| |akistatoje. |
|Santykis su |Istorinis laikas – kartojimosi |
|laiku |procesas (pakilimai ir nuosmukiai). |
| |Istorijos įvykių priklausomybė nuo |
| |žmogui nepavaldžių faktorių (Dievo |
| |valios). |
|Santykis su |Žmogaus elgesį sąlygoja idealūs, bet |
|aplinka |žemiškos kilmės veiksniai – visuomenės|
| |nuomonė, etinės normos ir elgesio |
| |principai. Žmogaus prigimtis ir |
| |charakteris – iš anksto (gamtos) |
| |nulemti. |
|Kiti |Gamtos ir visuomenės tvarka |
|estetikos |sukilninama pagal aiškumo, darnumo ir |
|principai |saikingumo, griežtos simetrijos |
| |dėsnius. Antikinis menas – grožio |
| |etalonas. Antikinės medžiagos gausa |
| |(siužetai, atspindintys visuotinius |
| |prigimties ir situacijų dėsningumus, |
| |griežta žanrų reglamentacija, kalbos |
| |grynumas, dėmesys dvasiai, o ne |
| |išoriniam veiksmui). |
| |Orientavimasis į reikšmingą tematiką, |
| |neeilines asmenybes, aistras, |
| |taisykles, turinčias garantuoti tobulą|
| |meno kūrinį. Pagrindinis klasicizmo |
| |reikalavimas turi atitikti įprastinę |
| |gyvenimiškąją patirtį, kuri būtų |
| |logiška, aiški ir paprasta, |
| |neprieštarautų tiesai, gamtos |
| |dėsniams. Protas vertinamas labiau už |
| |jausmą. Siekiama universalumo |
| |prisilaikant racionalizmo filosofijos |
| |postulatų. |
| |Laikomasi griežtų meno taisyklių. Kas |
| |neatitinka proto ir logikos |
| |reikalavimų, tas negali žavėti, veikti|
| |estetiškai. Meninio vaizdo ir |
| |charakterio visuotinumas, |
| |objektyvumas. Griežtai atskiriami |
| |teigiami ir neigiami bruožai. |
| |Psichologinis elgesio pagrįstumas. |
| |Žmogaus aistra vaizduojama jau |
| |susiformavusi, nėra jos plėtros, |
| |augimo. Charakterių statiškumas. |
| |Grožio sąvokos visuotinumas. Moralinių|
| |vertybių gradacija. |
|Stiliaus |Normatyvinė stilistika – aukštuosius |
|bruožai |ir žemuosius žanrus atitinkantys |
| |kalbos stiliai. |
| |Dėmesys kompozicijos griežtumui ir |
| |darnai. |
| |Didaktizmas. Simetriškumas. |
| |Autoriaus objektyvumas, nešališkumas. |
| |Aforistiniai apibendrinimai. |
| |Suprantama, aiški, be retorinių |
| |vingrybių kalba. |
|Žanrai |Drama (komedija, tragedija). |
| |Pasakėčia. Satyra. Aforistiniai |
| |žanrai. |
|Atstovai, |P. Kornelis, Ž. Rasinas, Moljeras, |
|kitos meno |vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio |
|rūšys |kūryba. Atskiri bruožai D. Poškos, S. |
| |Stanevičiaus, A. Strazdo, K. |
| |Donelaičio kūryboje. Architektūroje: |
| |Versalio rūmai ir parkas. |
| |Lietuvoje: Arkikatedra, Dailės |
| |muziejus (aut. L. Stuoka-Gucevičius), |
| |Verkių rūmai, Prezidentūros rūmai |
| |(vėlyvasis klasicizmas). |

Švietimo epocha

Racionalusis laikotarpis

(XVIII a. – XIX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio |
| |konflikto elementai). Konfliktas tarp |
| |individo ir visuomenės rutuliojamas kaip|
| |kova su luominėmis tradicijomis, |
| |prietarais, religiniu fanatizmu, |
| |sugedusiais papročiais. |
|Santykis su |Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji |
|laiku |praplečiama, apima šeimos ir |
| |bendruomenės gyvenimą. |
|Santykis su |Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta |
|aplinka |keičiantis ne žmogui, o kintant |
| |visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. |
| |Žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, |
| |sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius. |
|Kiti |Meno paskirtis – utilitari: meninė |
|estetikos |kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą,|
|principai |moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir |
| |mokyti liaudį; vaizduoti nesuvaržytą |
| |žmogų, sujungti dorovę su grožiu. Tuo |
| |būdu iškyla auklėjamoji meno funkcija. |
| |Darbo tema. Vaizduojami žmogaus ir |
| |aplinkos santykiai. |
| |Didaktizmas. Tikslas – ugdyti |
| |sąmoningumą bei patriotizmą. Pažintinė |
| |patirtis veda į reiškinių (papročių ir |
| |t.t.) santykinumo sampratą. |
| |Proto primatas. Dorybių teorija (perimta|
| |iš antikos): teisingumas, išmintis, |
| |nuosaikumas, drąsa. Dorybės suprantamos |
| |kaip prigimties dovana. Svarbi jų |
| |gradacija. Literatūrinė tradicija |
| |pripažįstama. Kuriama pagal taisykles, |
| |ankstesnių taisyklių laikomasi tik |
| |sąlyginai, tačiau išlieka svarbesni |
| |klasicizmo principai: visuotinumo |
| |ieškojimas, prigimties pabrėžimas, |
| |meninio kūrinio logiškumas ir aiškumas. |
|Stiliaus |Tęsiamos klasicizmo stilistinės |
|bruožai |tendencijos, tik daugiau akcentuojamas |
| |išgyvenimų natūralumas. Pamokantys |
| |siužetai, didaktika ir moralizavimas. |
| |Ryški autoriaus |
| |pozicija. Charakterių statiškumas. |
| |Stiprėja sentimentalumo apraiškos. |
| |Nevengiama ironijos, satyros, grotesko. |
| |Dialogiškumas – kaip antikinio palikimo |
| |kartojimas. |
|Žanrai |Proza. Romanas (kelionių, nuotykių, |
| |satyrinis, fantastinis, alegorinis), |
| |filosofinės apysakos, drama (tragedija, |
| |komedija), didaktinė ir aprašomoji |
| |poezija. |
|Atstovai |Volteras, D. Didro, D. Defo, Dž. |
| |Sviftas, J. V. Gėtė, F. Šileris. |
| |Atskiri bruožai K. Donelaičio, D. |
| |Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. |
| |Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje. |

Švietimo epocha

Sentimentalizmas

(XVIII a. vid. – XIX a. pr.)

 
|Dramatizmas|Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio |
| |konflikto elementai). Individo ir |
| |visuomenės, asmenybės ir luominių |
| |tradicijų konfliktas sprendžiamas individo|
| |naudai. |
|Santykis su|Individualus laikas. Dabarties laikas |
|laiku |(natūralios prigimties pažeidimai) |
| |supriešinamas su praeities (gamtos) laiku.|
| |Teigiamai vertinama praeitis, negatyvus |
| |požiūris į dabartį ir ateitį. |
|Santykis su|Žmogaus likimas nepriklauso nuo šeimyninės|
|aplinka |ar visuomeninės padėties. Socialinė ir |
| |buitinė aplinka – žmogui svetima ir |
| |priešiška jėga, žeidžianti asmenybę, |
| |žmogus turi jai atsispirti. Žmogaus |
| |charakteris statiškas, prigimties |
| |suformuotas. |
|Kiti |Reiškiamas išgyvenimų natūralumas. |
|estetikos |Racionalų pradą stelbia sentimentalusis. |
|principai |Intymaus gyvenimo tematika. Dėmesys |
| |kasdienei buičiai. Moralinė problematika. |
| |Auklėjimas derinamas su gamtos |
| |reikalavimais. Kančia, skausmas stiprina |
| |dvasią. Iškeliamos krikščioniškos vertybės|
| |(gėris, kilnumas, jautrumas kito kančiai).|
| |Demokratiškas herojus, individuali, |
| |nepakartojama asmenybė. Pabrėžiama |
| |natūrali žmogaus prigimtis, prigimtinė |
| |lygybė, ryšys su gamta. Žmogaus dorovinė |
| |savivoka ir autoanalizė. Psichologijos |
| |atskleidimas. Jausmo dominavimas. |
| |Teigiamas veikėjas – trečiojo luomo |
| |atstovas. Moteris kaip grožio |
| |įsikūnijimas, ironija intelektualiai |
| |moteriai. |
| |Meninio vaizdo sąlygiškumas. Kūrybos |
| |laisvė. |
|Stiliaus |Jausmingumas ir sentimentalumas. Gamtos ir|
|bruožai |žmonių santykių idiliškas vaizdavimas. |
| |Peizažo vaidmuo. Psichologinės prozos |
| |užuomazgos. Subjektyvus pasakotojas (turi |
| |autoriaus asmenybės bruožų). Lyrizmas. |
| |Menka išorinės aplinkos aprašymo reikšmė. |
| |Dažnas mirties motyvas. |
| |Ironija, humoras. Folkloro imitavimas. |
|Žanrai |Poezija (daina, idilė, elegija), proza |
| |(memuarai, dienoraščiai, epistoliniai |
| |romanai, apysakos, apsakymai). |
|Atstovai |Ž. Ž. Ruso, S. Ričardsonas, L. Sternas. |
| |Atskiri bruožai D. Poškos, A. Strazdo |
| |kūryboje. |

Romantizmas

(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Išorinis ir vidinis konfliktas. |
| |Atskleidžiamas psichologinis veikėjų |
| |dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties |
| |sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir |
| |blogio kova pasaulyje ir žmoguje. |
|Santykis su |Subjektyvus laikas. Svarbiausia – |
|laiku |amžinybės matas, požiūris į žemiškąją |
| |dalią. Staigus žmogaus, jo sielos |
| |atsivėrimas. Žmogus universalus ir |
| |fatališkas. Dėmesys viduramžiams |
| |psichologiniu aspektu: ieškoma universalių|
| |dvasinių vertybių. Taip pat domimasi |
| |dramatiškomis praeities epochomis (XVII a.|
| |ir kt.). |
|Santykis su |Žmogus iškeliamas virš aplinkos. |
|aplinka |Aplinkybės – menkniekis, viską lemia |
| |charakteris. |
|Kiti |Priešingybė klasicizmo estetikai, jos |
|estetikos |racionalumui priešpriešinamas „laukinis |
|principai |skonis”, gamtiškojo ir natūralaus, |
| |originalaus ir pagal antikos meno kanonus |
| |neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama|
| |kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir |
| |paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai |
| |suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės |
| |perkūrimo principas. Teigiama, kad |
| |tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime,|
| |juntame ir girdime; sielos pasaulis yra |
| |tikrasis, nes jis yra amžinas ir |
| |begalinis. |
| |Kultūros, civilizacijos kritika. |
| |Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl |
| |aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir|
| |tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės |
| |ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su |
| |jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties |
| |ir praeities opozicija iškeliant tautos |
| |idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, |
| |optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.|
| |Charakteriui būdingas konfliktiškumas, |
| |nesutapimas su išoriniu pasauliu. |
| |Trokštama to, kas nepasiekiama, norima |
| |pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas|
| |maištaujantis individualistas, linkęs |
| |aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės |
| |atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis |
| |aistromis, apdovanota talentu, linkusi į |
| |melancholiją, svajones, ironišką būties |
| |traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1)|
| |pabrėžianti gamtos, paprastumo, |
| |tautosakos, natūralumo pradus ir (2) |
| |transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, |
| |atskleidžianti komplikuotą būties esmę. |
|Stiliaus |Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, |
|bruožai |fantastika, ironija, paslapties, |
| |fatališkos meilės ir siaubo motyvai, |
| |religinė mistika, mirties poetizavimas. |
| |Emocinis kūrinio nuspalvinimas, |
| |poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės |
| |tradicijos panaudojimas. Subjektyvus |
| |pasakotojas. |
|Žanrai |Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė|
| |draminė poema. Romantinė tragedija. |
| |Romantinė proza – apysaka, psichologinis |
| |ir istorinis romanas. |
|Atstovai |Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. |
| |Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. |
| |Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po. |
| |S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. |
| |Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K.|
| |Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.|

Realizmas

(XIX a. vid. – XX a.)

 
|Dramatizmas|Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Vidinis|
| |konfliktas susiejamas su išoriniu, |
| |išryškinamas jų ryšys, vieno perėjimas į |
| |kitą. |
|Santykis su|Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu |
|laiku |(pastarojo pirmenybė). Dėmesys dabarčiai ir |
| |ateičiai. Žmogaus ir visuomenės raidos |
| |variklis – objektyvūs tikrovės procesai. |
| |Aiškiai jaučiama istorijos raida. |
|Santykis su|Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo |
|aplinka |likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, |
| |kartu neatmetama ir žmogaus valios bei |
| |pastangų reikšmė. |
|Kiti |Atmetamas romantizmui būdingas |
|estetikos |subjektyvistinis, idealizuojantis pradas, |
|principai |iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir |
| |socialinis konkretumas. Principas – būtina |
| |prilygti kai kurių mokslų tyrinėjimams, |
| |tikroviškumo kriterijumi grįsti meninės |
| |realybės kūrimą. (Tikrovės atkūrimo |
| |principas.) Tikrovė – estetinė vertybė. |
| |Pažintinė funkcija. Vaizduotę skatina |
| |gyvenimo sudėtingumas. Aiškios laiko ir |
| |vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių |
| |chronologijos. Priežasties ir pasekmės |
| |ryšys. Dėmesys dabarties laikui. Jaučiama |
| |ateities laiko perspektyva. Tipizavimas – |
| |kaip charakterių ir veiksmų bendrybė, |
| |priklausanti nuo aplinkybių panašumo. |
| |Tipizavimas (tipiškas žmogus tipiškomis |
| |aplinkybėmis). Psichologizmas. |
| |Dažnai veikėjai turi realius prototipus. |
| |Charakterio ryšys su socialine, istorine, |
| |etnografine aplinka. Įvairūs konfliktai: |
| |socialiniai, psichologiniai, moraliniai, |
| |buitiniai ir kt. Dramatizmas. Dinamiški, |
| |išbaigti, pagrįsti charakteriai. |
| |Humanistinis patosas. Stengiamasi išlaikyti |
| |tipiškų ir individualių ypatybių |
| |pusiausvyrą. Nepripažįstama poetikos kanonų,|
| |dogmų. Galimos ir sąlyginės vaizdavimo |
| |priemonės: mitai, simboliai, groteskas, |
| |alegorijos. |
|Stiliaus |Vaizdų objektyvumas ir realistinis, |
|bruožai |socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo |
| |įvairiapusiškumas. Epiškumas, objektyvumas |
| |ir daiktiškumas. Neutralus, nešališkas |
| |pasakotojas. Pasakojama 3 asmeniu. Dėmesys |
| |aprašymui (gamtos, darbo, buities), |
| |detalėms. Atviros prasmės sakinys. Ryški |
| |dialogo reikšmė. |
|Žanrai |Proza (romanas, apysaka, novelė). Rečiau |
| |drama (melodrama). |
|Atstovai |O. de Balzakas, Stendalis, P. Merimė, G. |
| |Floberas, Č. Dikensas, M. Tvenas, H. E. |
| |Byčer-Stou, L. Tolstojus, N. Gogolis, F. |
| |Dostojevskis, T. Manas. |
| |Veristinė muzika (R. Leonkovalis). |
| |V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, A. |
| |Vienuolis, P. Cvirka, I. Simonaitytė, V. |
| |Mykolaitis-Puti |

Natūralizmas

(paskutinis XIX a. ketvirtis)

 
|Dramatizmas|Dramatizmo pamatas – žmogaus priklausomumas |
| |nuo biologinės prigimties, aplinkos |
| |atsitiktinumų, nenumatytų fizinę būklę |
| |lemiančių faktorių. Deterministinis požiūris|
| |į žmogaus būtį. |
|Santykis su|Požiūris į laiką primena realistų požiūrį. |
|laiku |Dėmesys dabarčiai, kartais ateičiai. Laiko |
| |tėkmėje žmogus mažai ką gali pakeisti savo |
| |gyvenime, tačiau gali modeliuoti visuomenės |
| |ateities perspektyvą. |
|Santykis su|Žmogaus elgesį lemia įgimtos savybės |
|aplinka |(charakteris, fizinė būsena, polinkiai). |
| |Aplinka padeda atsiskleisti biologiniams |
| |polinkiams, įgimtiems bruožams. Socialiniai |
| |santykiai – kaip biologinės kovos dėl būvio |
| |raiška. |
|Kiti |Tipizavimo metodas nenaudojamas; vaizduojami|
|estetikos |atsitiktiniai (dažnai net dokumentu paremti)|
|principai |įvykiai. Literatūroje nelieka „draudžiamų |
| |temų”, vaizduotini ir tie varguoliai, kurie |
| |likdavę „už literatūros”. Romanas – |
| |socialinė anketa (faktų pirmenybė). |
| |Eksperimentuojama kuriant situacijas ir |
| |stebima galimos personažo reakcijos į |
| |pasikeitusias aplinkybes. Charakterį nulemia|
| |paveldimumas, o veiksmus – fizinė būsena. |
| |Fotografiškas tikslumas. Ieškoma literatūros|
| |ir medicinos mokslų panašumo; liguistų |
| |psichologinių reiškinių analizė. |
| |Teatre: ansambliškumas, natūrali vaidyba, |
| |reikšmė aplinkos detalei: tikri buities |
| |daiktai. |
|Stiliaus |Derinamas neutralus pasakotojo stilius su |
|bruožai |specifine veikiančio personažo kalba, gausu |
| |profesionalizmų, argo. Daug buities realijas|
| |žyminčių žodžių. Nevengiama vulgarių |
| |posakių. Peizažas kuriamas pagal dailininkų |
| |impresionistų principą: fiksuoti momento |
| |spalvas, atspalvius, įspūdį. |
|Žanrai |Romanas, novelė, natūralistinė drama. |
|Atstovai |E. ir Ž. de Gonkūrai, E. Zola, G. de |
| |Mopasanas, Ž. K. Huismansas, A. Dodė, |
| |G. Hauptmanas, Dž. Mūras. |
| |Natūralizmo elementų esama (patologijos |
| |atvejai, drastiškos detalės) Lazdynų |
| |Pelėdos, |
| |A. Vienuolio ir kt. kūryboje. |

Impresionizmas

(XIX a. II p. – XX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Stiprus vidinis dramatizmas. Būties |
| |trapumas ir nepastovumas. |
|Santykis su |Nepastovios laiko tėkmės įspūdis, įvykių |
|laiku |chronologija – neesminis dalykas. |
| |Praeitis išgyvenama daug intensyviau negu |
| |dabartis. Tai, kas tikra ir kas sukurta |
| |vaizduotėje, nėra griežtai atskirta. Laikas|
| |ir erdvė vienas nuo kito priklausomi. |
| |Svarbus trumpalaikis įspūdis. |
|Santykis su |Žmogus priklauso nuo pojūčių aštrumo, |
|aplinka |kintančių situacijų. Aiškių elgesio |
| |priežasčių negalima suvokti, nėra |
| |pastovesnių žmogaus savybių – viskas kinta |
| |kartu su situacijų ir nuotaikų kaita. |
| |Intymus santykis su aplinkos daiktais. |
|Kiti |Perkeliamas dėmesys nuo objekto į subjektą.|
|estetikos |Būdingas subjektyvus pasaulio suvokimas |
|principai |(trumpalaikis pojūtis, unikalus įspūdis, |
| |intymus jausminis išgyvenimas). Užuot |
| |vaizdavus visą realybę, stengiamasi |
| |vaizduoti nuolat kintančio pasaulio |
| |iškarpas, akimirkos nuotaikas, kaip jos |
| |atsispindi žmogaus sąmonėje. Maža buitinio |
| |konkretumo. Realybė nepastovi, ji piešiama |
| |švelniu kontūru, dažnai iš atminties. |
| |Realūs daiktai – tik atramos taškas, nuo |
| |kurio plėtojama asociatyvus mąstymas ir |
| |sutrūkusi greit besikeičiančių vaizdų |
| |tėkmė. Labiau domina ne daiktai, o jų |
| |formos, spalvos, judesiai, poveikis žmogui.|
| |Atsisakoma visuomeninės tematikos, |
| |socialinių apibendrinimų, domimasi meilės, |
| |draugystės, gamtos, kultūros, psichologine |
| |tematika. Kuriamas asmenybės vidinio |
| |gyvenimo paveikslas. Jausmas negrindžiamas |
| |argumentais. Visų vertybių matas – |
| |individas. Jis – autonominė, jautri, |
| |nervinga būtybė, linkusi į savianalizę. |
| |Amžinas nepastovumas, spontaniškumas, |
| |priešingybių įtaka. Gamtos ir kultūros |
| |sąskambiai. Veriasi pamatinė būties |
| |vienovė, kurios skaudžiausias ženklas – |
| |praeinamybė. Veikėjų išgyvenimai perkeliami|
| |į gamtą, riba tarp žmogaus ir gamtos tarsi |
| |išnyksta. Gamta – gėris, kurį žmogus ne |
| |visada suvokia. Dvasinė žmogaus būsenos |
| |įtampa (fatališkos lemties gaidos, |
| |nežinios, tragiškos nuojautos elementai). |
| |Neryškus veiksmas ir atsitiktinė veiksmų |
| |motyvacija. Žmogus determinuotas |
| |atsitiktinumų, fiziologinės būsenos, kitų |
| |nepastovių faktorių. Nesvarbi priešistorė. |
|Stiliaus |Poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo|
|bruožai |ir kitų modernizmo srovių principais. |
| |Pasakojimo subjektyvumas, intymumas, |
| |dramatiškumas. Autobiografiškumas. |
| |Fragmentinis siužetas, savarankiški |
| |lyriniai epizodai. |
| |Vaizdo tapybiškumas, greita, laisvai |
| |besikaitaliojančių epizodų ir nuotaikų |
| |kompozicija. Pabrėžiamos trumpalaikės |
| |reiškinio savybės. Detalė konstruojama |
| |pagal nuotaikos modelį. Impulsyvus vidinis |
| |monologas. |
| |Emocingumas. Nuoširdus ir jautriai |
| |paprastas kalbėjimo tonas. |
| |Būdinga pastraipos, daugtaškiai. Didelis |
| |dėmesys potekstei. Trūkčiojantis, nervingas|
| |ritmas. |
| |Puošni, stilizuota kalba. Nelaukti, |
| |neįprasti palyginimai, daiktų sugretinimai.|
| |Mėgstama personifikacija. Anarchija sakinių|
| |konstrukcijoje, juos jungiant (taikomasi |
| |prie nuotaikos, emocijos). |
|Žanrai |Drama, proza (romanai, apysakos), lyrika |
| |(eilėraščiai, proza). Etiudai, impresijos. |
|Atstovai |K. Hamsunas, R. M. Rilkė, I. Šeinius. |
| |Užuomazgos Šatrijos Raganos, K. Puidos, B. |
| |Sruogos kūryboje. |
| |A. Vaičiulaitis (stilius, iš dalies |
| |pasaulėjauta). |
| |Dailė: O. Renuaras, E. Manė, Ž. Dega, K. |
| |Pisaro, P. Sezanas, P. Gogenas, O. Rodenas.|
| |Lietuvoje: V. Eidukevičius, P. Kalpokas, L.|
| |Katinas, M. Cvirkienė. |
| |Muzika: K. Debiusi. |

Simbolizmas

(XIX a. II p. – XX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Vidinė įtampa, amžinas nerimas, susimąstymas |
| |apie svarbiausias žmogaus būties problemas. |
| |Dramatizmo šaltinis – žmogaus gyvenimo |
| |laikinumas, jo polėkių ir realių galimybių |
| |neatitikimas, vienišumas. Konfliktus, |
| |problemas atspindi dvi vertybių sistemos. |
|Santykis su |Vaduojamasi iš laiko kategorijų, stengiamasi |
|laiku |viską matyti amžinybės požiūriu. Menas |
| |atskleidžia tai, kas amžina, kas nepriklauso |
| |nuo jokių pasikeitimų ar atsitiktinumų. Kūryba|
| |svyruoja tarp dviejų pasaulių: išorinio, |
| |dienos (Apolonas) ir paslaptingojo, nakties |
| |(Dionisas). Amžino grįžimo idėja: istorijos |
| |vyksmas – tų pačių procesų nuolatinis |
| |kartojimasis. |
|Santykis su |Erdvė ir laikas ištirpsta begalybėje. |
|aplinka |Dualistinė pasaulio samprata. Viena pasaulio |
| |dalis (realybė, materialus pasaulis) svetima |
| |žmogui, ji tarsi kaukė, pro kurią prasišviečia|
| |dvasinis pasaulis. Tai kasdienybė, pilka |
| |buitis. Kita pasaulio dalis – paslaptinga |
| |širdies, išgyvenimų, svajonių ir vizijų |
| |karalija. |
|Kiti |Priešprieša pozityvistų racionalizmui, |
|estetikos |natūralizmo rašytojų tikrovės kopijavimo |
|principai |tendencijoms. Iš dalies plėtojamos romantizmo |
| |tradicijos (idealistinis pasaulis, Dievas, |
| |vienišumas, asmenybės išskirtinumas, šviesūs |
| |romantiniai lūkesčiai, bodėjimasis kasdienybe,|
| |gamtos jutimas, laisvės troškimas, maištas, |
| |lyrinio „aš” dramatizavimas). |
| |Atsisakoma logikos mene. Pasaulis kupinas |
| |neaiškių emocijų, instinktų, troškimų, tokių |
| |trapių, kad protas negali jų suimti į aiškius |
| |vaizdus. Paslaptingi, mistinę reikšmę turintys|
| |simboliai, vaizdai. Simbolis – ideali tikrovės|
| |emblema, sąlygiškai pažyminti tam tikrą |
| |reiškinį, dvasinę būseną. Simbolizmas per |
| |asmeniškus išgyvenimus eina į visuotinumą. |
| |Simbolizmui būdinga „atitikmenys”: vieni |
| |daiktai atliepia kitus – garsuose yra spalvos,|
| |spalvose kvapai ir pan. Simbolistai save |
| |vadina „prakeiktaisiais”. Kūrybos procesas – |
| |nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausomas |
| |dalykas. Metafizinė kūrybos ir talento |
| |samprata. Realybė stichiška, miglota, neaiški.|
| |Apie tai, kas neaišku, kalbėti neaiškiai (A. |
| |Rembo). Praplėsta tematika: per intuiciją, |
| |simbolius, atitikmenis parodytas žmogaus |
| |jausmų turtingumas ir racionaliai |
| |neužčiuopiamų ryšių gausa. Poezija yra tarsi |
| |muzika; svarbūs poetiniai bei muzikiniai |
| |leitmotyvai. Dvejopa pasaulio samprata. |
| |Stebint buitį, stengiamasi ją pajusti (darną |
| |kosmose). Gyvenimas – tik akimirka amžinoje |
| |kelionėje. Dėmesys daiktams, išgyvenimams, o |
| |per juos skverbiamasi į esmes. Nauja žmogaus |
| |koncepcija: žmogus svyruojantis ir |
| |abejojantis, galingas ir menkas. Jis dvilypis,|
| |dramatiškas, neturįs pastovių bruožų, esąs |
| |nuolatinės kaitos ir tapsmo būklėje, |
| |besiblaškantis tarp būties ir nebūties. |
| |Tikroji jo esmė pridengiama savotiška |
| |(pesimizmo, vienatvės, ilgesio, skausmo) |
| |kauke. |
|Stiliaus |Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. |
|bruožai |Būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. |
| |Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. |
| |Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia |
| |įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis |
| |- ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir |
| |veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne |
| |žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam |
| |tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas |
| |nuojautas. Muzikalumas. Nepaprastas žodžio |
| |garsų ir prasmės ryšys. Aliteracijos, |
| |asonansai. Sudėtingos metaforinės |
| |abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis|
| |dialogas, potekstė (dramoje), vidinis |
| |monologas (romane). Intelektualizmas, |
| |aforistiškumas. Semantinės priešybės. |
| |Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių |
| |nepaisoma. Netikėtos sintaksinės |
| |konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs |
| |naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, |
| |eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis |
| |formuojama dedukcijos principu. |
|Žanrai |Lyrika (lyrinis ciklas, lyrinė poema), drama, |
| |proza. |
|Atstovai |O. Vaildas, P. Verlenas, S. Malarmė, A. Rembo,|
| |M. Meterlinkas, V. Mykolaitis-Putinas, |
| |J. Baltrušaitis, B. Sruoga, F. Kirša, bruožai |
| |Vydūno dramose. |
| |Dailė: vientisos krypties nesudarė, apraiškos |
| |O. Rodeno, P. Gogeno, P. Seriuzjė darbuose. |
| |Turėjo įtakos M. K. Čiurlioniui, jo kūryboje |
| |gausu simbolių. |

Neoromantizmas

(XIX a. pab. – XX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo |
| |nesantarvė. Ji – dramatiškų išgyvenimų, |
| |melancholiškų refleksijų, skepsio ar |
| |rezignacijos šaltinis. Kas gera ir bloga, |
| |didu ir žema išsiskiria į du polius, o |
| |konfliktas tarp idealiosios ir realiosios |
| |gyvenimo plotmės skausmingai |
| |atskleidžiamas. Konfliktai vertinami |
| |krikščioniškosios moralės požiūriu. |
|Santykis su |Kūrėjo mintis sukuria veiksmo lauką, |
|laiku |neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko |
| |kontūrais. Istorinis koloritas išblukęs, |
| |nepaisoma istorinio konkretumo, |
| |akcentuojami tautiškumo momentai. |
|Santykis su |Realybė perkuriama, suromantinama, |
|aplinka |paverčiama pasaka ar svajone. Izoliuojamasi|
| |nuo socialinės aplinkos. Poetinė mintis ir |
| |išgyvenimas bręsta „paslaptingoje |
| |vienatvėje”. Realusis pasaulis atrodo |
| |suskilęs, priešingas ar svetimas kūrėjo |
| |asmenybei. |
|Kiti |Neoromantizmo sąvoka miglota, nes ir pats |
|estetikos |judėjimas neturi aiškių kontūrų, |
|principai |organizacinio branduolio, vieningos |
| |linijos. |
| |Neoromantizmas – paskutinioji romantizmo |
| |stadija, sujungusi naujausius poetikos |
| |(realizmo, impresionizmo, simbolizmo) |
| |atradimus bei paneigusi antiidealistines |
| |estetines sąmonės apraiškas (natūralizmą, |
| |pozityvizmą). Menas, suvoktas kaip savita |
| |estetinė vertybė, siejamas su dvasiniu |
| |pasaulio pradu – Absoliutu, o per jį su |
| |gėriu ir tiesa. Menininko individualybė, |
| |meno autonomiškumas bei grožio savaiminė |
| |vertė atskiriama nuo naudos. Kūrinys – |
| |pasaulio idealaus ir realaus pradų |
| |estetinis harmonizavimas. |
| |Dviejų pasaulių (realybės ir svajonių, |
| |pasakų) priešprieša. Trokštamas pasaulis – |
| |iliuzinis. Nėra visuotinio patoso, |
| |visuomeninių idealų, kurie skatintų |
| |maištauti. Dominuoja intymios temos, |
| |motyvai (meilės, kančios). Poetizuojama |
| |meilė. Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų. |
| |Kūrybos nacionalinio savitumo idėja. |
| |Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – |
| |religija. Dievybės idėja neturi kosminių |
| |mastelių, filosofinio aspekto kaip kad |
| |simbolistų kūryboje. |
| |Egocentrinė išpažintinė lyrika. Žmogaus |
| |psichika tarp nepajudinamų vertybių: |
| |Tėvynės ir Dievo. Stiprūs pojūčiai, meilės |
| |išgyvenimai, ryšio su gamta gyvybinė |
| |energija. Katastrofizmo savijauta. |
| |Vienišumas. Panteistinis gamtos suvokimas. |
| |Emocinis konkretumas, subjektyvumas. „Aš” |
| |dramatiškas, svajotojas, jautrus, trapus, |
| |linkęs į melancholiją, elegišką intymumą, |
| |švelnumą. Neapibrėžtas idealių vertybių |
| |ilgesys, amžinybės garantijų stoka, |
| |troškimas kuo nors tikėti – nuolatinės ir |
| |neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos |
| |problemos. Psichologizmas. Folkloras, iš |
| |dalies orientalizmas – mėgstamiausi meninės|
| |vaizduotės šaltiniai. |
|Stiliaus |Tradicinių romantizmo formų ir bruožų |
|bruožai |jungimas su impresionizmo, simbolizmo |
| |formomis ir ypatybėmis. Polinkis į |
| |tautosakinę tradiciją (pasaka, daina, |
| |rauda, liaudiški frazeologizmai). Intymi |
| |pasakojimo tonacija. Lyrizmas, dramatizmas.|
| |Psichologinės meilės atodangos. |
| |Spontaniškumas. Asociatyvumas. Poetiškumas.|
| |Gamta sukelia išgyvenimą, jausmus, |
| |nuotaiką, ji poetizuojama. Išdailinta, |
| |grakšti poetinė kalba. Muzikalumas |
| |(garsinio, muzikinio prado akcentavimas). |
| |Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas. |
| |Fragmentinė poetinio vaizdo sandara. |
| |Racionaliosios logikos nevaržoma eilėraščio|
| |struktūra, judri strofa. Nutylėjimai, |
| |peršokimai. Potekstė. Mažas dėmesys |
| |sceniškumui, psichologinė bei simbolistinė |
| |pakraipa (dramoje). |
|Žanrai |Lyrika, drama (herojinė poetinė drama, |
| |misterijos, istorinė tragedija). |
|Atstovai |E. Rostanas, R. Kiplingas, Dž. Konradas. |
| |Bruožai G. Hauptmano, M. Meterlinko, O. |
| |Milašiaus, A. Achmatovos kūryboje. |
| |Lietuvoje: J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė, |
| |Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, |
| |J. Aistis, A. Miškinis, S. Nėris, B. |
| |Brazdžionis. |
| |Architektūroje: neogotika – Rokiškio, |
| |Palangos bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios |
| |varpinė (Vilniuje). |

Ekspresionizmas

(srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)

 
|Dramatizma|Vidinė žmogaus įtampa. |
|s |Konfliktiškumas. Atmetami socialiniai varžtai |
| |ir normos. Savotiškas romantinio genijaus |
| |pakartojimas. Individualizmas, anarchizmas, |
| |atsinaujinimas kaip iššūkis visuomenės banalių|
| |siekių dvasiniam menkumui. |
|Santykis |Laikas – pašėlęs amžiaus tempas. Nebėra laiko |
|su laiku |grįžtamumo bei nuoseklumo pajautos. |
| |Išpažįstama tik tai, kas yra dabar. Atsisakoma|
| |gyventi pagal tradicijas. Naujos kartos sąmonė|
| |pranokusi tą lygmenį, kuris inertiškai sutampa|
| |su praeitimi. Šiuolaikinis žmogus yra |
| |neistoriškas. |
|Santykis |Atmetamas smulkmeniškas priežastingumas. |
|su aplinka|Tikrovė drastiškai ardoma, deformuojama, |
| |perkuriama ir sumontuojama. Kuriami įvairūs |
| |būties chaoso ir apvirtusio pasaulio vaizdai. |
| |Erdvė neregėtai plati (visas pasaulis). |
|Kiti |Opozicija tradiciniam realizmui, natūralizmui,|
|estetikos |impresionizmui. Menas – pirmiausia kūrėjo |
|principai |idėjų ir emocijų raiška. Jis turįs skelbti |
| |absoliučias, universalias tiesas, vaizduodamas|
| |ir žadindamas įvairias pasąmonės būsenas, |
| |vizijas, antra vertus, jis turįs būti etiškai |
| |ir visuomeniškai prasmingas. |
| |Ieškoma naujų – labai įtaigių, nelauktų, |
| |drastiškų – formų, kad būtų sujudinta |
| |snūduriuojanti sąmonė. Gyvenimas – ne |
| |filosofavimas apie jo prasmę, bet džiugi |
| |buvimo laisvė. Gyvenimo kaip rūsčios komedijos|
| |samprata. Cirko, baleto, arlekinų, marionečių |
| |motyvai. Tikrovė ne vaizduojama, ne |
| |kopijuojama, o subjektyviai perkuriama. |
| |Vaizduojamą gyvenimo įvykį norima išplėšti iš |
| |kasdieniškumo, tipiškumo. Vengiama įprastinių |
| |buities ir etnografijos detalių, nepaisoma |
| |išorinio panašumo į tikrovę. Iškyla |
| |industrinio miesto vaizdas ir nauji garsai |
| |(daug triukšmo, ryškių socialinių bei |
| |moralinių disonansų). Nudvasinta gamta. |
| |Kataklizmų pasaulėjauta. Epochos žmogus |
| |traktuojamas labai apibendrintai, nusigręžiama|
| |nuo atskiro individo, uždaryto išorinių |
| |aplinkybių narvelyje, psichikos. Atsiranda |
| |naujas dvasinis tipas: vyriškai agresyvus, |
| |piktai pasipriešinantis, nervingas, pašaipus, |
| |jam nebūdinga pasyvi savistaba, filosofinė |
| |rezignacija, lyrinis graudumas. Demaskuojama |
| |etika, pridengta miesčioniško padorumo |
| |kaukėmis. Žmonijos išsigelbėjimo formulės tėra|
| |visuotinė meilė, laisvė, pasipriešinimas. |
| |Domimasi pasąmone, bandoma tirti psichines |
| |anomalijas. Konstatuojamas žmonių |
| |susvetimėjimas. Veikėjai nuasmeninami. |
| |Keturvėjininkų panašumai į ekspresionizmą: |
| |skelbia naujovišką žmogų, pasitikintį protu ir|
| |mokslo žiniomis, neigianti prietarus ir |
| |mistiką, atmetantį religinę pasaulėžiūrą. |
|Maištas |Maištaujama prieš visuomenės dvasinę |
| |degradaciją. |
|Žmogaus |Ateities žmogus – kilnesnis ir žmogiškesnis; |
|koncepcija|dabartinis – civilizacijos gniuždomas, |
| |vienišas, prieštaringas, susidvejinęs, mažas |
| |žmogus. |
|Technika |Sielos kova prieš mašiną. |
|Estetikos |Tikrovė perkuriama suprimityvintai ir |
|esmė |plakatiškai. Atsiranda naujasis daiktiškumas, |
| |realybė suvokiama iš žiniasklaidos priemonių. |
|Stiliaus |Groteskinė pasaulio vizija, polinkis į |
|bruožai |sąlygines situacijas. Ironiška išskaičiavimo |
| |maniera. Siužetas neturi nuoseklios eigos, |
| |nutraukiamas įvairaus pobūdžio intarpų. Vienas|
| |svarbiausių struktūros elementų – nuotaika. |
| |Kraštutinis emocingumas. Disonansai ir |
| |vidiniai kontrastai. |
| |Stilius pabrėžtinai vyriškas. Daug |
| |improvizacijos. Familiarumas. Žurnalistinės |
| |emblemos (konkrečios pavardės, realūs faktai).|
| |Hiperbolė. Šūksmingas patetiškas tonas. |
| |Kalambūrinis posakis. Kapota frazė. Minčių |
| |dinamika. |
| |Potekstė, paslėpta prasmė. Vaizdų jungtis |
| |remiasi pasikartojančiomis situacijomis, |
| |vaizdų ir frazių ritmu. |
| |Poetinės ir prozinės kalbos samplaika |
| |(prozoje). Išsišakojimas į monologines |
| |refleksijas, menkai tejungiamas konflikto. |
| |Abstrahavimas, filosofinės sentencijos, |
| |plakatiniai simboliai (dramoje). Grynojo garso|
| |eilėraščiai. |
|Žanrai |Poezija, proza, drama. |
|Atstovai |J. R. Becheris, G. Benas, G. Heimas, F. |
| |Volfas, G. Traklis. |
| |Lietuvoje: J. Savickis, K. Boruta, bruožai J. |
| |Šimkaus, P. Tarulio, K. Binkio kūryboje. |
| |V. Ramonas (stilistika). |
| |Dailė: A. de Tulūz-Lotrekas, E. Munkas, O. |
| |Diksas, G. Grosas. |
| |Lietuvoje: P. Augius, V. Petravičius, A. |
| |Galdikas. |
| |Muzika: G. Maleris. |

Futurizmas

(srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)

 
|Dramatizmas|Maištas prieš tradicines praeities normas |
| |(anarchistinis maištavimas). |
|Santykis su|Neigiama praeitis (kultūros, tradicinės |
|laiku |visuomenės gyvenimo normos, papročių ir meno |
| |kanonai). Dėmesys dabarties ir ateities miesto|
| |civilizacijos ženklams, pavasario nuotaika |
| |sutampa su dvasine žmogaus būsena (Lietuvoje).|
|Santykis su|Mokslo laimėjimai pakeitę žmogaus santykį su |
|aplinka |pasauliu: žmogus tapo galingesnis, o žemė |
| |tartum mažesnė. |
|Kiti |Literatūroje neigiamas simbolizmas, |
|estetikos |estetizmas, idealizacija. „Futurizmas yra |
|principai |dinamitas, sprogstantis po pernelyg garbinamos|
| |praeities griuvėsiais” (F. Marinetis). Menas |
| |turįs stebinti, sukelti reakciją, sužadinti |
| |aktyvumą. Meno kūrinys – kaip vienadienis, |
| |trumpam naudojimui skirtas daiktas, kurį |
| |panaudojus tuoj pat galima užmiršti ir |
| |išmesti. Pretenzijos kurti ateities meną. |
| |Miesto, technikos, mašinų, buities tempo |
| |kultas. Technika labiau vertinama už meną. |
| |Būdingos nestabilios materialios tikrovės |
| |formos, deformuoti daiktai, ryškių spalvų |
| |kontrastai. Išnyksta moralinė problematika. |
| |Pojūčio skausmas ir miesto dundesys be |
| |dvasingumo kriterijų. Padūkusi gamta, |
| |dinamika. Šokiruojama neįprastais vaizdais ir |
| |jų deriniais, nepaisoma loginių mąstymo |
| |stereotipų. Grožimasi greičiu. Žmogus neturi |
| |dvasinio branduolio, vidinės istorijos. Apie |
| |jį tartum juda milijonai mechanizmų, ir tas |
| |judėjimas pereina į pasaulinį dinamizmą. |
| |Būdinga pasaulėjauta, neigianti bet kokį |
| |žmogaus uždarumą ir izoliaciją. Skelbiamas |
| |biologiškai sveikos visuomenės idealas, |
| |valingo ir agresyvaus žmogaus idealas. Jausmai|
| |suprimityvinami iki instinktų ir pojūčių. |
| |Moteris niekinama. Meilė – paprasta kūno |
| |funkcija. Neigiama būtinybė atskleisti žmogaus|
| |psichologiją. |
| |Keturvėjininkų bruožai: judėjimo, tempo |
| |aukštinimas; vėjavaikio – veržlaus žmogaus su |
| |polėkiu – įvaizdis; pavasarinės energijos |
| |kultas; fiziologinės aistros ir erotikos |
| |aukštinimas (S. Šemerys). |
|Maištas |Maištaujama prieš praeities tradicijas. |

Leave a Comment