Antika
|Dramatizmas |Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – || |skirtingos moralinės nuostatos. ||Santykis su |Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu,||laiku |amžinas grįžimas ir kartojimasis. || |Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios || |raiška. ||Santykis su |Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra ||aplinka |visiškai priklausomas nuo dievų valios ir || |lemties. ||Kiti |Glaudus ryšys su gyva tautosakine ||estetikos |tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų ||principai |literatūra), su literatūros tradicija || |(romėnų literatūra). Visatos jėgų || |sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos || |pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas || |kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai || |sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, || |tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys || |kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. || |Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai|| |turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų || |įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių || |žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus || |yra griežtai baudžiamas. Visuomenės || |interesai vertinami labiau už asmeninius. || |Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, || |ryškinamas pastovus būdo bruožas. || |Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų || |vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė || |dramos kūriniuose. Deus ex machina. || |Romėnai kartoja ir papildo pasaulio || |harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti || |darną ir grožį idėją, saiko principus. ||Stiliaus |Detalus komponavimas ir platesnių, ir ||bruožai |pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. || |Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. || |Monumentalumas. Patetika ir harmoninga || |ramybė. ||Žanrai |Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, || |dramos žanrai. Grynieji žanrai. ||Atstovai |Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, || |Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus,|| |Ezopas, Fedras. |
Viduramžiai (V – XV a.) |Dramatizmas |Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – || |skirtingos moralinės nuostatos ir || |idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir|| |dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo || |idėja. ||Santykis su |Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl ||laiku |amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką || |iš nieko. Laikas – tai linija, turinti || |pradžią ir pabaigą. || |Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė,|| |riterinė, miestelėnų literatūra). ||Santykis su |Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika.||aplinka |Ne materiali realybė, o idealybė. || |Žmogaus likimą lemia Dievo valia. || |Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį || |vertinti, pažinti. ||Kiti estetikos|Išaukštinti žmogaus asketizmą ir ||principai |kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų|| |ne daiktiškoji, o dvasinė – || |aukščiausioji idėja, amžina, nekintama || |tvarka ir pastovumas. Individas – luomo || |atstovas, jo veikla griežtai || |reglamentuojama. || |Liaudinė kryptis. Feodalinės ir || |krikščioniškosios ideologijos || |atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė.|| |Idealizuoti herojai. Pastangos || |psichologiškai pagrįsti veikėjus ir || |kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė|| |tėvynei, karaliui, religijai. || |Bažnytinė literatūra. Sudvejinto || |pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. || |Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo || |gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo|| |aprašymai, šventųjų regėjimai. || |Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė || |literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, || |tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. || |Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, || |riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, || |avantiūros (nuotykio) motyvas, || |fantastikos elementai. Pagarba moteriai || |kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo|| |problema. Riterio idealas. || |Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – || |cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas || |perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio || |į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos.|| |Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o || |atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į || |korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė|| |didaktinė dvasia. ||Stiliaus |Alegorinis vaizdų pobūdis, ||bruožai |fantastiškumas. Didingumas. || |Hiperbolizacija. Vaizdingumo || |primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, || |didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei || |satyrinio žanro formai. ||Žanrai |Herojinis epas, riterinis romanas, || |lyrikos žanrai, drama (mirakliai, || |misterija, moralitė, soti, farsas). ||Atstovai |Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, || |Dantė, F. Vijonas. || |Architektūros paminklai: gotikinės || |Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus || |katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos || |bažnyčia Vilniuje. |
Renesansas (Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.) |Dramatizmas|Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis|| |vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas || |su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties|| |ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio || |normų konfliktas sprendžiamas arba || |kolektyvo, arba individo naudai. ||Santykis su|Laikas yra kintantis žemiškas procesas. ||laiku |Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. || |Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos || |raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį || |idėja. ||Santykis su|Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, ||aplinka |jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja |
| |aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo|| |aplinkos. Agresyvus santykis su || |daiktiškąja realybe, kurioje norima || |išsikovoti patogią vietą. Tikrovės || |kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, || |kas fantastiška. ||Kiti |Menas imituoja tikrovę; siekdamas ||estetikos |perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia||principai |turi orientuotis ne į pavienius tikrovės || |reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, || |atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. || |Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės || |būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. || |Teikiama žemiški žmogaus interesai, || |sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas,|| |džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. || |Pasaulio meninio atkūrimo principas – || |vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką || |įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė.|| |Vaizduojama fantastiškos žmogaus || |galimybės, pabrėžiamas sumanumas, || |šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. || |Universalus žmogus, nuolatinis žinių || |troškimas. || |Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis || |nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja || |žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. || |Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė|| |tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys || |nuotykiams, stebuklams, fantastikai. || |Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo|| |traktavimas. Idealų ir tikrovės || |prieštaravimas. || |Charakterių prieštaringumas, || |individualumas, dinamiškumas. || |Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų || |menininkų kūryba negu gamta). ||Stiliaus |Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai,||bruožai |panaudojama mitologiniai ir bibliniai || |siužetai, folkloro tradicijos, siekiama || |meninės harmonijos. || |Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir || |tragiškumo. || |Filosofiniai ir psichologiniai elementai. || |Humoras, satyra ir groteskas. || |Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis || |jausmingumas. Fantastinė hiperbolė. || |Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos || |jungimas su humanistine erudicija. ||Žanrai |Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, || |pastoralė, sonetas, odė, poema, drama || |(tragikomedija, komedija, tragedija). ||Atstovai |F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. || |Spenseris, V. Šekspyras, M. de || |Servantesas, L. de Vega. || |Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. || |Daukša. || |Architektūros paminklai: Šv. Petro || |bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir || |Panemunės pilys, Vilniaus universiteto || |rūmai (Didysis kiemas). |Barokas (XVI a. pab. – XVIII a. vid.) |Dramatizmas |Vidinis konfliktas, kurio esmė – || |egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo || |valia, hedonizmas ir asketizmas. || |Konfliktas susijęs su jausmais, || |aistromis, kurias sunku suvaldyti. || |Svarbiau intriga, o ne charakteris. ||Santykis su |Dvilypis požiūris: realybės laikas, ||laiku |paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio|| |netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. || |Trumpalaikė gyvenimo realybė || |sugretinama su amžinybės mastais. || |Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką. ||Santykis su |Prieštaringas santykis: gyvenimas – ||aplinka |iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, || |džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas || |Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos || |Malonės. ||Kiti |Sugrįžta krikščioniški idealai. ||estetikos |Nuostatos, eliminuojančios antiką. ||principai |Religinis sukauptumas, antgamtiniai || |siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma|| |jungti priešybes: realybę ir tikimybę. || |Suvokiamas būties laikinumas ir || |tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės || |malonumais, bet kartu prisimenama || |mirties neišvengiamumas. Dominuoja || |mirties tema. Iš || |čia išplaukia ironiškas požiūris į || |žemiškąsias vertybes. || |Garbės ir teisės pasirinkimo problema. || |Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo || |būtinumas, vaizdų efektingumas. || |Monumentalumas. || |Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą || |skonį (estetizmas). || |Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau || |gamtos kuriamo grožio. || |Didaktinė, moralizuojanti tendencija. ||Stiliaus |Specifinis menų pagrindas – metafora. ||bruožai |Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, || |retorinės puošmenos, daug išorinių || |efektų. || |Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas || |tame pačiame kūrinyje, burleska kaip || |prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.|| |Visi meninio kūrinio elementai siejami || |su leitmotyvu. || |Emblemiškumas, alegoriškumas, || |fantastiškumas, elegiškumas, groteskas,|| |bufonada, hiperbolizavimas. ||Žanrai |Lyrika, drama, burleskinis romanas. ||Atstovai |Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de || |Gongora. || |Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, || |M. K. Sarbievijus. || |Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo || |bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. || |J. S. Bacho muzika. |
Klasicizmas (XVII – XIX a. pr.) |Dramatizmas |Viešųjų ir privačių reikalų, pareigos || |ir jausmo konfliktas. Asmeninės laimės|| |aukojimas aukštesniems dalykams. || |Žmogaus bejėgiškumas lemties || |akistatoje. ||Santykis su |Istorinis laikas – kartojimosi ||laiku |procesas (pakilimai ir nuosmukiai). || |Istorijos įvykių priklausomybė nuo || |žmogui nepavaldžių faktorių (Dievo || |valios). ||Santykis su |Žmogaus elgesį sąlygoja idealūs, bet ||aplinka |žemiškos kilmės veiksniai – visuomenės|| |nuomonė, etinės normos ir elgesio || |principai. Žmogaus prigimtis ir |
| |charakteris – iš anksto (gamtos) || |nulemti. ||Kiti |Gamtos ir visuomenės tvarka ||estetikos |sukilninama pagal aiškumo, darnumo ir ||principai |saikingumo, griežtos simetrijos || |dėsnius. Antikinis menas – grožio || |etalonas. Antikinės medžiagos gausa || |(siužetai, atspindintys visuotinius || |prigimties ir situacijų dėsningumus, || |griežta žanrų reglamentacija, kalbos || |grynumas, dėmesys dvasiai, o ne || |išoriniam veiksmui). || |Orientavimasis į reikšmingą tematiką, || |neeilines asmenybes, aistras, || |taisykles, turinčias garantuoti tobulą|| |meno kūrinį. Pagrindinis klasicizmo || |reikalavimas turi atitikti įprastinę || |gyvenimiškąją patirtį, kuri būtų || |logiška, aiški ir paprasta, || |neprieštarautų tiesai, gamtos || |dėsniams. Protas vertinamas labiau už || |jausmą. Siekiama universalumo || |prisilaikant racionalizmo filosofijos || |postulatų. || |Laikomasi griežtų meno taisyklių. Kas || |neatitinka proto ir logikos || |reikalavimų, tas negali žavėti, veikti|| |estetiškai. Meninio vaizdo ir || |charakterio visuotinumas, || |objektyvumas. Griežtai atskiriami || |teigiami ir neigiami bruožai. || |Psichologinis elgesio pagrįstumas. || |Žmogaus aistra vaizduojama jau || |susiformavusi, nėra jos plėtros, || |augimo. Charakterių statiškumas. || |Grožio sąvokos visuotinumas. Moralinių|| |vertybių gradacija. ||Stiliaus |Normatyvinė stilistika – aukštuosius ||bruožai |ir žemuosius žanrus atitinkantys || |kalbos stiliai. || |Dėmesys kompozicijos griežtumui ir || |darnai. || |Didaktizmas. Simetriškumas. || |Autoriaus objektyvumas, nešališkumas. || |Aforistiniai apibendrinimai. || |Suprantama, aiški, be retorinių || |vingrybių kalba. ||Žanrai |Drama (komedija, tragedija). || |Pasakėčia. Satyra. Aforistiniai || |žanrai. ||Atstovai, |P. Kornelis, Ž. Rasinas, Moljeras, ||kitos meno |vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio ||rūšys |kūryba. Atskiri bruožai D. Poškos, S. || |Stanevičiaus, A. Strazdo, K. || |Donelaičio kūryboje. Architektūroje: || |Versalio rūmai ir parkas. || |Lietuvoje: Arkikatedra, Dailės || |muziejus (aut. L. Stuoka-Gucevičius), || |Verkių rūmai, Prezidentūros rūmai || |(vėlyvasis klasicizmas). |Švietimo epocha Racionalusis laikotarpis (XVIII a. – XIX a. pr.) |Dramatizmas |Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio || |konflikto elementai). Konfliktas tarp || |individo ir visuomenės rutuliojamas kaip|| |kova su luominėmis tradicijomis, || |prietarais, religiniu fanatizmu, || |sugedusiais papročiais. ||Santykis su |Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji ||laiku |praplečiama, apima šeimos ir || |bendruomenės gyvenimą. ||Santykis su |Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta ||aplinka |keičiantis ne žmogui, o kintant || |visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. || |Žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, || |sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius. ||Kiti |Meno paskirtis – utilitari: meninė ||estetikos |kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą,||principai |moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir || |mokyti liaudį; vaizduoti nesuvaržytą || |žmogų, sujungti dorovę su grožiu. Tuo || |būdu iškyla auklėjamoji meno funkcija. || |Darbo tema. Vaizduojami žmogaus ir || |aplinkos santykiai. || |Didaktizmas. Tikslas – ugdyti || |sąmoningumą bei patriotizmą. Pažintinė || |patirtis veda į reiškinių (papročių ir || |t.t.) santykinumo sampratą. || |Proto primatas. Dorybių teorija (perimta|| |iš antikos): teisingumas, išmintis, || |nuosaikumas, drąsa. Dorybės suprantamos || |kaip prigimties dovana. Svarbi jų || |gradacija. Literatūrinė tradicija || |pripažįstama. Kuriama pagal taisykles, || |ankstesnių taisyklių laikomasi tik || |sąlyginai, tačiau išlieka svarbesni || |klasicizmo principai: visuotinumo || |ieškojimas, prigimties pabrėžimas, || |meninio kūrinio logiškumas ir aiškumas. ||Stiliaus |Tęsiamos klasicizmo stilistinės ||bruožai |tendencijos, tik daugiau akcentuojamas || |išgyvenimų natūralumas. Pamokantys || |siužetai, didaktika ir moralizavimas. || |Ryški autoriaus || |pozicija. Charakterių statiškumas. || |Stiprėja sentimentalumo apraiškos. || |Nevengiama ironijos, satyros, grotesko. || |Dialogiškumas – kaip antikinio palikimo || |kartojimas. ||Žanrai |Proza. Romanas (kelionių, nuotykių, || |satyrinis, fantastinis, alegorinis), || |filosofinės apysakos, drama (tragedija, || |komedija), didaktinė ir aprašomoji || |poezija. ||Atstovai |Volteras, D. Didro, D. Defo, Dž. || |Sviftas, J. V. Gėtė, F. Šileris. || |Atskiri bruožai K. Donelaičio, D. || |Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. || |Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje. |
Švietimo epocha Sentimentalizmas (XVIII a. vid. – XIX a. pr.) |Dramatizmas|Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio || |konflikto elementai). Individo ir || |visuomenės, asmenybės ir luominių || |tradicijų konfliktas sprendžiamas individo|| |naudai. ||Santykis su|Individualus laikas. Dabarties laikas ||laiku |(natūralios prigimties pažeidimai) || |supriešinamas su praeities (gamtos) laiku.|| |Teigiamai vertinama praeitis, negatyvus || |požiūris į dabartį ir ateitį. ||Santykis su|Žmogaus likimas nepriklauso nuo šeimyninės||aplinka |ar visuomeninės padėties. Socialinė ir || |buitinė aplinka – žmogui svetima ir || |priešiška jėga, žeidžianti asmenybę, || |žmogus turi jai atsispirti. Žmogaus || |charakteris statiškas, prigimties |
| |suformuotas. ||Kiti |Reiškiamas išgyvenimų natūralumas. ||estetikos |Racionalų pradą stelbia sentimentalusis. ||principai |Intymaus gyvenimo tematika. Dėmesys || |kasdienei buičiai. Moralinė problematika. || |Auklėjimas derinamas su gamtos || |reikalavimais. Kančia, skausmas stiprina || |dvasią. Iškeliamos krikščioniškos vertybės|| |(gėris, kilnumas, jautrumas kito kančiai).|| |Demokratiškas herojus, individuali, || |nepakartojama asmenybė. Pabrėžiama || |natūrali žmogaus prigimtis, prigimtinė || |lygybė, ryšys su gamta. Žmogaus dorovinė || |savivoka ir autoanalizė. Psichologijos || |atskleidimas. Jausmo dominavimas. || |Teigiamas veikėjas – trečiojo luomo || |atstovas. Moteris kaip grožio || |įsikūnijimas, ironija intelektualiai || |moteriai. || |Meninio vaizdo sąlygiškumas. Kūrybos || |laisvė. ||Stiliaus |Jausmingumas ir sentimentalumas. Gamtos ir||bruožai |žmonių santykių idiliškas vaizdavimas. || |Peizažo vaidmuo. Psichologinės prozos || |užuomazgos. Subjektyvus pasakotojas (turi || |autoriaus asmenybės bruožų). Lyrizmas. || |Menka išorinės aplinkos aprašymo reikšmė. || |Dažnas mirties motyvas. || |Ironija, humoras. Folkloro imitavimas. ||Žanrai |Poezija (daina, idilė, elegija), proza || |(memuarai, dienoraščiai, epistoliniai || |romanai, apysakos, apsakymai). ||Atstovai |Ž. Ž. Ruso, S. Ričardsonas, L. Sternas. || |Atskiri bruožai D. Poškos, A. Strazdo || |kūryboje. |Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) |Dramatizmas |Išorinis ir vidinis konfliktas. || |Atskleidžiamas psichologinis veikėjų || |dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties || |sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir || |blogio kova pasaulyje ir žmoguje. ||Santykis su |Subjektyvus laikas. Svarbiausia – ||laiku |amžinybės matas, požiūris į žemiškąją || |dalią. Staigus žmogaus, jo sielos || |atsivėrimas. Žmogus universalus ir || |fatališkas. Dėmesys viduramžiams || |psichologiniu aspektu: ieškoma universalių|| |dvasinių vertybių. Taip pat domimasi || |dramatiškomis praeities epochomis (XVII a.|| |ir kt.). ||Santykis su |Žmogus iškeliamas virš aplinkos. ||aplinka |Aplinkybės – menkniekis, viską lemia || |charakteris. ||Kiti |Priešingybė klasicizmo estetikai, jos ||estetikos |racionalumui priešpriešinamas „laukinis ||principai |skonis”, gamtiškojo ir natūralaus, || |originalaus ir pagal antikos meno kanonus || |neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama|| |kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir || |paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai || |suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės || |perkūrimo principas. Teigiama, kad || |tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime,|| |juntame ir girdime; sielos pasaulis yra || |tikrasis, nes jis yra amžinas ir || |begalinis. || |Kultūros, civilizacijos kritika. || |Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl || |aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir|| |tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės || |ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su || |jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties || |ir praeities opozicija iškeliant tautos || |idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, || |optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.|| |Charakteriui būdingas konfliktiškumas, || |nesutapimas su išoriniu pasauliu. || |Trokštama to, kas nepasiekiama, norima || |pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas|| |maištaujantis individualistas, linkęs || |aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės || |atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis || |aistromis, apdovanota talentu, linkusi į || |melancholiją, svajones, ironišką būties || |traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1)|| |pabrėžianti gamtos, paprastumo, || |tautosakos, natūralumo pradus ir (2) || |transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, || |atskleidžianti komplikuotą būties esmę. ||Stiliaus |Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, ||bruožai |fantastika, ironija, paslapties, || |fatališkos meilės ir siaubo motyvai, || |religinė mistika, mirties poetizavimas. || |Emocinis kūrinio nuspalvinimas, || |poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės || |tradicijos panaudojimas. Subjektyvus || |pasakotojas. ||Žanrai |Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė|| |draminė poema. Romantinė tragedija. || |Romantinė proza – apysaka, psichologinis || |ir istorinis romanas. ||Atstovai |Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. || |Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. || |Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po. || |S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. || |Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K.|| |Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.|
Realizmas (XIX a. vid. – XX a.) |Dramatizmas|Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Vidinis|| |konfliktas susiejamas su išoriniu, || |išryškinamas jų ryšys, vieno perėjimas į || |kitą. ||Santykis su|Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu ||laiku |(pastarojo pirmenybė). Dėmesys dabarčiai ir || |ateičiai. Žmogaus ir visuomenės raidos || |variklis – objektyvūs tikrovės procesai. || |Aiškiai jaučiama istorijos raida. ||Santykis su|Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo ||aplinka |likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, || |kartu neatmetama ir žmogaus valios bei || |pastangų reikšmė. ||Kiti |Atmetamas romantizmui būdingas ||estetikos |subjektyvistinis, idealizuojantis pradas, ||principai |iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir |
| |socialinis konkretumas. Principas – būtina || |prilygti kai kurių mokslų tyrinėjimams, || |tikroviškumo kriterijumi grįsti meninės || |realybės kūrimą. (Tikrovės atkūrimo || |principas.) Tikrovė – estetinė vertybė. || |Pažintinė funkcija. Vaizduotę skatina || |gyvenimo sudėtingumas. Aiškios laiko ir || |vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių || |chronologijos. Priežasties ir pasekmės || |ryšys. Dėmesys dabarties laikui. Jaučiama || |ateities laiko perspektyva. Tipizavimas – || |kaip charakterių ir veiksmų bendrybė, || |priklausanti nuo aplinkybių panašumo. || |Tipizavimas (tipiškas žmogus tipiškomis || |aplinkybėmis). Psichologizmas. || |Dažnai veikėjai turi realius prototipus. || |Charakterio ryšys su socialine, istorine, || |etnografine aplinka. Įvairūs konfliktai: || |socialiniai, psichologiniai, moraliniai, || |buitiniai ir kt. Dramatizmas. Dinamiški, || |išbaigti, pagrįsti charakteriai. || |Humanistinis patosas. Stengiamasi išlaikyti || |tipiškų ir individualių ypatybių || |pusiausvyrą. Nepripažįstama poetikos kanonų,|| |dogmų. Galimos ir sąlyginės vaizdavimo || |priemonės: mitai, simboliai, groteskas, || |alegorijos. ||Stiliaus |Vaizdų objektyvumas ir realistinis, ||bruožai |socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo || |įvairiapusiškumas. Epiškumas, objektyvumas || |ir daiktiškumas. Neutralus, nešališkas || |pasakotojas. Pasakojama 3 asmeniu. Dėmesys || |aprašymui (gamtos, darbo, buities), || |detalėms. Atviros prasmės sakinys. Ryški || |dialogo reikšmė. ||Žanrai |Proza (romanas, apysaka, novelė). Rečiau || |drama (melodrama). ||Atstovai |O. de Balzakas, Stendalis, P. Merimė, G. || |Floberas, Č. Dikensas, M. Tvenas, H. E. || |Byčer-Stou, L. Tolstojus, N. Gogolis, F. || |Dostojevskis, T. Manas. || |Veristinė muzika (R. Leonkovalis). || |V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, A. || |Vienuolis, P. Cvirka, I. Simonaitytė, V. || |Mykolaitis-Puti |Natūralizmas (paskutinis XIX a. ketvirtis) |Dramatizmas|Dramatizmo pamatas – žmogaus priklausomumas || |nuo biologinės prigimties, aplinkos || |atsitiktinumų, nenumatytų fizinę būklę || |lemiančių faktorių. Deterministinis požiūris|| |į žmogaus būtį. ||Santykis su|Požiūris į laiką primena realistų požiūrį. ||laiku |Dėmesys dabarčiai, kartais ateičiai. Laiko || |tėkmėje žmogus mažai ką gali pakeisti savo || |gyvenime, tačiau gali modeliuoti visuomenės || |ateities perspektyvą. ||Santykis su|Žmogaus elgesį lemia įgimtos savybės ||aplinka |(charakteris, fizinė būsena, polinkiai). || |Aplinka padeda atsiskleisti biologiniams || |polinkiams, įgimtiems bruožams. Socialiniai || |santykiai – kaip biologinės kovos dėl būvio || |raiška. ||Kiti |Tipizavimo metodas nenaudojamas; vaizduojami||estetikos |atsitiktiniai (dažnai net dokumentu paremti)||principai |įvykiai. Literatūroje nelieka „draudžiamų || |temų”, vaizduotini ir tie varguoliai, kurie || |likdavę „už literatūros”. Romanas – || |socialinė anketa (faktų pirmenybė). || |Eksperimentuojama kuriant situacijas ir || |stebima galimos personažo reakcijos į || |pasikeitusias aplinkybes. Charakterį nulemia|| |paveldimumas, o veiksmus – fizinė būsena. || |Fotografiškas tikslumas. Ieškoma literatūros|| |ir medicinos mokslų panašumo; liguistų || |psichologinių reiškinių analizė. || |Teatre: ansambliškumas, natūrali vaidyba, || |reikšmė aplinkos detalei: tikri buities || |daiktai. ||Stiliaus |Derinamas neutralus pasakotojo stilius su ||bruožai |specifine veikiančio personažo kalba, gausu || |profesionalizmų, argo. Daug buities realijas|| |žyminčių žodžių. Nevengiama vulgarių || |posakių. Peizažas kuriamas pagal dailininkų || |impresionistų principą: fiksuoti momento || |spalvas, atspalvius, įspūdį. ||Žanrai |Romanas, novelė, natūralistinė drama. ||Atstovai |E. ir Ž. de Gonkūrai, E. Zola, G. de || |Mopasanas, Ž. K. Huismansas, A. Dodė, || |G. Hauptmanas, Dž. Mūras. || |Natūralizmo elementų esama (patologijos || |atvejai, drastiškos detalės) Lazdynų || |Pelėdos, || |A. Vienuolio ir kt. kūryboje. |
Impresionizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.) |Dramatizmas |Stiprus vidinis dramatizmas. Būties || |trapumas ir nepastovumas. ||Santykis su |Nepastovios laiko tėkmės įspūdis, įvykių ||laiku |chronologija – neesminis dalykas. || |Praeitis išgyvenama daug intensyviau negu || |dabartis. Tai, kas tikra ir kas sukurta || |vaizduotėje, nėra griežtai atskirta. Laikas|| |ir erdvė vienas nuo kito priklausomi. || |Svarbus trumpalaikis įspūdis. ||Santykis su |Žmogus priklauso nuo pojūčių aštrumo, ||aplinka |kintančių situacijų. Aiškių elgesio || |priežasčių negalima suvokti, nėra || |pastovesnių žmogaus savybių – viskas kinta || |kartu su situacijų ir nuotaikų kaita. || |Intymus santykis su aplinkos daiktais. ||Kiti |Perkeliamas dėmesys nuo objekto į subjektą.||estetikos |Būdingas subjektyvus pasaulio suvokimas ||principai |(trumpalaikis pojūtis, unikalus įspūdis, || |intymus jausminis išgyvenimas). Užuot || |vaizdavus visą realybę, stengiamasi || |vaizduoti nuolat kintančio pasaulio || |iškarpas, akimirkos nuotaikas, kaip jos || |atsispindi žmogaus sąmonėje. Maža buitinio || |konkretumo. Realybė nepastovi, ji piešiama || |švelniu kontūru, dažnai iš atminties. || |Realūs daiktai – tik atramos taškas, nuo |
| |kurio plėtojama asociatyvus mąstymas ir || |sutrūkusi greit besikeičiančių vaizdų || |tėkmė. Labiau domina ne daiktai, o jų || |formos, spalvos, judesiai, poveikis žmogui.|| |Atsisakoma visuomeninės tematikos, || |socialinių apibendrinimų, domimasi meilės, || |draugystės, gamtos, kultūros, psichologine || |tematika. Kuriamas asmenybės vidinio || |gyvenimo paveikslas. Jausmas negrindžiamas || |argumentais. Visų vertybių matas – || |individas. Jis – autonominė, jautri, || |nervinga būtybė, linkusi į savianalizę. || |Amžinas nepastovumas, spontaniškumas, || |priešingybių įtaka. Gamtos ir kultūros || |sąskambiai. Veriasi pamatinė būties || |vienovė, kurios skaudžiausias ženklas – || |praeinamybė. Veikėjų išgyvenimai perkeliami|| |į gamtą, riba tarp žmogaus ir gamtos tarsi || |išnyksta. Gamta – gėris, kurį žmogus ne || |visada suvokia. Dvasinė žmogaus būsenos || |įtampa (fatališkos lemties gaidos, || |nežinios, tragiškos nuojautos elementai). || |Neryškus veiksmas ir atsitiktinė veiksmų || |motyvacija. Žmogus determinuotas || |atsitiktinumų, fiziologinės būsenos, kitų || |nepastovių faktorių. Nesvarbi priešistorė. ||Stiliaus |Poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo||bruožai |ir kitų modernizmo srovių principais. || |Pasakojimo subjektyvumas, intymumas, || |dramatiškumas. Autobiografiškumas. || |Fragmentinis siužetas, savarankiški || |lyriniai epizodai. || |Vaizdo tapybiškumas, greita, laisvai || |besikaitaliojančių epizodų ir nuotaikų || |kompozicija. Pabrėžiamos trumpalaikės || |reiškinio savybės. Detalė konstruojama || |pagal nuotaikos modelį. Impulsyvus vidinis || |monologas. || |Emocingumas. Nuoširdus ir jautriai || |paprastas kalbėjimo tonas. || |Būdinga pastraipos, daugtaškiai. Didelis || |dėmesys potekstei. Trūkčiojantis, nervingas|| |ritmas. || |Puošni, stilizuota kalba. Nelaukti, || |neįprasti palyginimai, daiktų sugretinimai.|| |Mėgstama personifikacija. Anarchija sakinių|| |konstrukcijoje, juos jungiant (taikomasi || |prie nuotaikos, emocijos). ||Žanrai |Drama, proza (romanai, apysakos), lyrika || |(eilėraščiai, proza). Etiudai, impresijos. ||Atstovai |K. Hamsunas, R. M. Rilkė, I. Šeinius. || |Užuomazgos Šatrijos Raganos, K. Puidos, B. || |Sruogos kūryboje. || |A. Vaičiulaitis (stilius, iš dalies || |pasaulėjauta). || |Dailė: O. Renuaras, E. Manė, Ž. Dega, K. || |Pisaro, P. Sezanas, P. Gogenas, O. Rodenas.|| |Lietuvoje: V. Eidukevičius, P. Kalpokas, L.|| |Katinas, M. Cvirkienė. || |Muzika: K. Debiusi. |Simbolizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.) |Dramatizmas |Vidinė įtampa, amžinas nerimas, susimąstymas || |apie svarbiausias žmogaus būties problemas. || |Dramatizmo šaltinis – žmogaus gyvenimo || |laikinumas, jo polėkių ir realių galimybių || |neatitikimas, vienišumas. Konfliktus, || |problemas atspindi dvi vertybių sistemos. ||Santykis su |Vaduojamasi iš laiko kategorijų, stengiamasi ||laiku |viską matyti amžinybės požiūriu. Menas || |atskleidžia tai, kas amžina, kas nepriklauso || |nuo jokių pasikeitimų ar atsitiktinumų. Kūryba|| |svyruoja tarp dviejų pasaulių: išorinio, || |dienos (Apolonas) ir paslaptingojo, nakties || |(Dionisas). Amžino grįžimo idėja: istorijos || |vyksmas – tų pačių procesų nuolatinis || |kartojimasis. ||Santykis su |Erdvė ir laikas ištirpsta begalybėje. ||aplinka |Dualistinė pasaulio samprata. Viena pasaulio || |dalis (realybė, materialus pasaulis) svetima || |žmogui, ji tarsi kaukė, pro kurią prasišviečia|| |dvasinis pasaulis. Tai kasdienybė, pilka || |buitis. Kita pasaulio dalis – paslaptinga || |širdies, išgyvenimų, svajonių ir vizijų || |karalija. ||Kiti |Priešprieša pozityvistų racionalizmui, ||estetikos |natūralizmo rašytojų tikrovės kopijavimo ||principai |tendencijoms. Iš dalies plėtojamos romantizmo || |tradicijos (idealistinis pasaulis, Dievas, || |vienišumas, asmenybės išskirtinumas, šviesūs || |romantiniai lūkesčiai, bodėjimasis kasdienybe,|| |gamtos jutimas, laisvės troškimas, maištas, || |lyrinio „aš” dramatizavimas). || |Atsisakoma logikos mene. Pasaulis kupinas || |neaiškių emocijų, instinktų, troškimų, tokių || |trapių, kad protas negali jų suimti į aiškius || |vaizdus. Paslaptingi, mistinę reikšmę turintys|| |simboliai, vaizdai. Simbolis – ideali tikrovės|| |emblema, sąlygiškai pažyminti tam tikrą || |reiškinį, dvasinę būseną. Simbolizmas per || |asmeniškus išgyvenimus eina į visuotinumą. || |Simbolizmui būdinga „atitikmenys”: vieni || |daiktai atliepia kitus – garsuose yra spalvos,|| |spalvose kvapai ir pan. Simbolistai save || |vadina „prakeiktaisiais”. Kūrybos procesas – || |nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausomas || |dalykas. Metafizinė kūrybos ir talento || |samprata. Realybė stichiška, miglota, neaiški.|| |Apie tai, kas neaišku, kalbėti neaiškiai (A. || |Rembo). Praplėsta tematika: per intuiciją, || |simbolius, atitikmenis parodytas žmogaus || |jausmų turtingumas ir racionaliai || |neužčiuopiamų ryšių gausa. Poezija yra tarsi || |muzika; svarbūs poetiniai bei muzikiniai || |leitmotyvai. Dvejopa pasaulio samprata. || |Stebint buitį, stengiamasi ją pajusti (darną || |kosmose). Gyvenimas – tik akimirka amžinoje || |kelionėje. Dėmesys daiktams, išgyvenimams, o || |per juos skverbiamasi į esmes. Nauja žmogaus || |koncepcija: žmogus svyruojantis ir || |abejojantis, galingas ir menkas. Jis dvilypis,|| |dramatiškas, neturįs pastovių bruožų, esąs |
| |nuolatinės kaitos ir tapsmo būklėje, || |besiblaškantis tarp būties ir nebūties. || |Tikroji jo esmė pridengiama savotiška || |(pesimizmo, vienatvės, ilgesio, skausmo) || |kauke. ||Stiliaus |Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. ||bruožai |Būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. || |Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. || |Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia || |įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis || |- ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir || |veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne || |žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam || |tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas || |nuojautas. Muzikalumas. Nepaprastas žodžio || |garsų ir prasmės ryšys. Aliteracijos, || |asonansai. Sudėtingos metaforinės || |abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis|| |dialogas, potekstė (dramoje), vidinis || |monologas (romane). Intelektualizmas, || |aforistiškumas. Semantinės priešybės. || |Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių || |nepaisoma. Netikėtos sintaksinės || |konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs || |naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, || |eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis || |formuojama dedukcijos principu. ||Žanrai |Lyrika (lyrinis ciklas, lyrinė poema), drama, || |proza. ||Atstovai |O. Vaildas, P. Verlenas, S. Malarmė, A. Rembo,|| |M. Meterlinkas, V. Mykolaitis-Putinas, || |J. Baltrušaitis, B. Sruoga, F. Kirša, bruožai || |Vydūno dramose. || |Dailė: vientisos krypties nesudarė, apraiškos || |O. Rodeno, P. Gogeno, P. Seriuzjė darbuose. || |Turėjo įtakos M. K. Čiurlioniui, jo kūryboje || |gausu simbolių. |Neoromantizmas (XIX a. pab. – XX a. pr.) |Dramatizmas |Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo || |nesantarvė. Ji – dramatiškų išgyvenimų, || |melancholiškų refleksijų, skepsio ar || |rezignacijos šaltinis. Kas gera ir bloga, || |didu ir žema išsiskiria į du polius, o || |konfliktas tarp idealiosios ir realiosios || |gyvenimo plotmės skausmingai || |atskleidžiamas. Konfliktai vertinami || |krikščioniškosios moralės požiūriu. ||Santykis su |Kūrėjo mintis sukuria veiksmo lauką, ||laiku |neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko || |kontūrais. Istorinis koloritas išblukęs, || |nepaisoma istorinio konkretumo, || |akcentuojami tautiškumo momentai. ||Santykis su |Realybė perkuriama, suromantinama, ||aplinka |paverčiama pasaka ar svajone. Izoliuojamasi|| |nuo socialinės aplinkos. Poetinė mintis ir || |išgyvenimas bręsta „paslaptingoje || |vienatvėje”. Realusis pasaulis atrodo || |suskilęs, priešingas ar svetimas kūrėjo || |asmenybei. ||Kiti |Neoromantizmo sąvoka miglota, nes ir pats ||estetikos |judėjimas neturi aiškių kontūrų, ||principai |organizacinio branduolio, vieningos || |linijos. || |Neoromantizmas – paskutinioji romantizmo || |stadija, sujungusi naujausius poetikos || |(realizmo, impresionizmo, simbolizmo) || |atradimus bei paneigusi antiidealistines || |estetines sąmonės apraiškas (natūralizmą, || |pozityvizmą). Menas, suvoktas kaip savita || |estetinė vertybė, siejamas su dvasiniu || |pasaulio pradu – Absoliutu, o per jį su || |gėriu ir tiesa. Menininko individualybė, || |meno autonomiškumas bei grožio savaiminė || |vertė atskiriama nuo naudos. Kūrinys – || |pasaulio idealaus ir realaus pradų || |estetinis harmonizavimas. || |Dviejų pasaulių (realybės ir svajonių, || |pasakų) priešprieša. Trokštamas pasaulis – || |iliuzinis. Nėra visuotinio patoso, || |visuomeninių idealų, kurie skatintų || |maištauti. Dominuoja intymios temos, || |motyvai (meilės, kančios). Poetizuojama || |meilė. Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų. || |Kūrybos nacionalinio savitumo idėja. || |Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – || |religija. Dievybės idėja neturi kosminių || |mastelių, filosofinio aspekto kaip kad || |simbolistų kūryboje. || |Egocentrinė išpažintinė lyrika. Žmogaus || |psichika tarp nepajudinamų vertybių: || |Tėvynės ir Dievo. Stiprūs pojūčiai, meilės || |išgyvenimai, ryšio su gamta gyvybinė || |energija. Katastrofizmo savijauta. || |Vienišumas. Panteistinis gamtos suvokimas. || |Emocinis konkretumas, subjektyvumas. „Aš” || |dramatiškas, svajotojas, jautrus, trapus, || |linkęs į melancholiją, elegišką intymumą, || |švelnumą. Neapibrėžtas idealių vertybių || |ilgesys, amžinybės garantijų stoka, || |troškimas kuo nors tikėti – nuolatinės ir || |neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos || |problemos. Psichologizmas. Folkloras, iš || |dalies orientalizmas – mėgstamiausi meninės|| |vaizduotės šaltiniai. ||Stiliaus |Tradicinių romantizmo formų ir bruožų ||bruožai |jungimas su impresionizmo, simbolizmo || |formomis ir ypatybėmis. Polinkis į || |tautosakinę tradiciją (pasaka, daina, || |rauda, liaudiški frazeologizmai). Intymi || |pasakojimo tonacija. Lyrizmas, dramatizmas.|| |Psichologinės meilės atodangos. || |Spontaniškumas. Asociatyvumas. Poetiškumas.|| |Gamta sukelia išgyvenimą, jausmus, || |nuotaiką, ji poetizuojama. Išdailinta, || |grakšti poetinė kalba. Muzikalumas || |(garsinio, muzikinio prado akcentavimas). || |Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas. || |Fragmentinė poetinio vaizdo sandara. || |Racionaliosios logikos nevaržoma eilėraščio|| |struktūra, judri strofa. Nutylėjimai, || |peršokimai. Potekstė. Mažas dėmesys || |sceniškumui, psichologinė bei simbolistinė || |pakraipa (dramoje). ||Žanrai |Lyrika, drama (herojinė poetinė drama, |
| |misterijos, istorinė tragedija). ||Atstovai |E. Rostanas, R. Kiplingas, Dž. Konradas. || |Bruožai G. Hauptmano, M. Meterlinko, O. || |Milašiaus, A. Achmatovos kūryboje. || |Lietuvoje: J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė, || |Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, || |J. Aistis, A. Miškinis, S. Nėris, B. || |Brazdžionis. || |Architektūroje: neogotika – Rokiškio, || |Palangos bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios || |varpinė (Vilniuje). |Ekspresionizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai) |Dramatizma|Vidinė žmogaus įtampa. ||s |Konfliktiškumas. Atmetami socialiniai varžtai || |ir normos. Savotiškas romantinio genijaus || |pakartojimas. Individualizmas, anarchizmas, || |atsinaujinimas kaip iššūkis visuomenės banalių|| |siekių dvasiniam menkumui. ||Santykis |Laikas – pašėlęs amžiaus tempas. Nebėra laiko ||su laiku |grįžtamumo bei nuoseklumo pajautos. || |Išpažįstama tik tai, kas yra dabar. Atsisakoma|| |gyventi pagal tradicijas. Naujos kartos sąmonė|| |pranokusi tą lygmenį, kuris inertiškai sutampa|| |su praeitimi. Šiuolaikinis žmogus yra || |neistoriškas. ||Santykis |Atmetamas smulkmeniškas priežastingumas. ||su aplinka|Tikrovė drastiškai ardoma, deformuojama, || |perkuriama ir sumontuojama. Kuriami įvairūs || |būties chaoso ir apvirtusio pasaulio vaizdai. || |Erdvė neregėtai plati (visas pasaulis). ||Kiti |Opozicija tradiciniam realizmui, natūralizmui,||estetikos |impresionizmui. Menas – pirmiausia kūrėjo ||principai |idėjų ir emocijų raiška. Jis turįs skelbti || |absoliučias, universalias tiesas, vaizduodamas|| |ir žadindamas įvairias pasąmonės būsenas, || |vizijas, antra vertus, jis turįs būti etiškai || |ir visuomeniškai prasmingas. || |Ieškoma naujų – labai įtaigių, nelauktų, || |drastiškų – formų, kad būtų sujudinta || |snūduriuojanti sąmonė. Gyvenimas – ne || |filosofavimas apie jo prasmę, bet džiugi || |buvimo laisvė. Gyvenimo kaip rūsčios komedijos|| |samprata. Cirko, baleto, arlekinų, marionečių || |motyvai. Tikrovė ne vaizduojama, ne || |kopijuojama, o subjektyviai perkuriama. || |Vaizduojamą gyvenimo įvykį norima išplėšti iš || |kasdieniškumo, tipiškumo. Vengiama įprastinių || |buities ir etnografijos detalių, nepaisoma || |išorinio panašumo į tikrovę. Iškyla || |industrinio miesto vaizdas ir nauji garsai || |(daug triukšmo, ryškių socialinių bei || |moralinių disonansų). Nudvasinta gamta. || |Kataklizmų pasaulėjauta. Epochos žmogus || |traktuojamas labai apibendrintai, nusigręžiama|| |nuo atskiro individo, uždaryto išorinių || |aplinkybių narvelyje, psichikos. Atsiranda || |naujas dvasinis tipas: vyriškai agresyvus, || |piktai pasipriešinantis, nervingas, pašaipus, || |jam nebūdinga pasyvi savistaba, filosofinė || |rezignacija, lyrinis graudumas. Demaskuojama || |etika, pridengta miesčioniško padorumo || |kaukėmis. Žmonijos išsigelbėjimo formulės tėra|| |visuotinė meilė, laisvė, pasipriešinimas. || |Domimasi pasąmone, bandoma tirti psichines || |anomalijas. Konstatuojamas žmonių || |susvetimėjimas. Veikėjai nuasmeninami. || |Keturvėjininkų panašumai į ekspresionizmą: || |skelbia naujovišką žmogų, pasitikintį protu ir|| |mokslo žiniomis, neigianti prietarus ir || |mistiką, atmetantį religinę pasaulėžiūrą. ||Maištas |Maištaujama prieš visuomenės dvasinę || |degradaciją. ||Žmogaus |Ateities žmogus – kilnesnis ir žmogiškesnis; ||koncepcija|dabartinis – civilizacijos gniuždomas, || |vienišas, prieštaringas, susidvejinęs, mažas || |žmogus. ||Technika |Sielos kova prieš mašiną. ||Estetikos |Tikrovė perkuriama suprimityvintai ir ||esmė |plakatiškai. Atsiranda naujasis daiktiškumas, || |realybė suvokiama iš žiniasklaidos priemonių. ||Stiliaus |Groteskinė pasaulio vizija, polinkis į ||bruožai |sąlygines situacijas. Ironiška išskaičiavimo || |maniera. Siužetas neturi nuoseklios eigos, || |nutraukiamas įvairaus pobūdžio intarpų. Vienas|| |svarbiausių struktūros elementų – nuotaika. || |Kraštutinis emocingumas. Disonansai ir || |vidiniai kontrastai. || |Stilius pabrėžtinai vyriškas. Daug || |improvizacijos. Familiarumas. Žurnalistinės || |emblemos (konkrečios pavardės, realūs faktai).|| |Hiperbolė. Šūksmingas patetiškas tonas. || |Kalambūrinis posakis. Kapota frazė. Minčių || |dinamika. || |Potekstė, paslėpta prasmė. Vaizdų jungtis || |remiasi pasikartojančiomis situacijomis, || |vaizdų ir frazių ritmu. || |Poetinės ir prozinės kalbos samplaika || |(prozoje). Išsišakojimas į monologines || |refleksijas, menkai tejungiamas konflikto. || |Abstrahavimas, filosofinės sentencijos, || |plakatiniai simboliai (dramoje). Grynojo garso|| |eilėraščiai. ||Žanrai |Poezija, proza, drama. ||Atstovai |J. R. Becheris, G. Benas, G. Heimas, F. || |Volfas, G. Traklis. || |Lietuvoje: J. Savickis, K. Boruta, bruožai J. || |Šimkaus, P. Tarulio, K. Binkio kūryboje. || |V. Ramonas (stilistika). || |Dailė: A. de Tulūz-Lotrekas, E. Munkas, O. || |Diksas, G. Grosas. || |Lietuvoje: P. Augius, V. Petravičius, A. || |Galdikas. || |Muzika: G. Maleris. |
Futurizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai) |Dramatizmas|Maištas prieš tradicines praeities normas || |(anarchistinis maištavimas). ||Santykis su|Neigiama praeitis (kultūros, tradicinės ||laiku |visuomenės gyvenimo normos, papročių ir meno |
| |kanonai). Dėmesys dabarties ir ateities miesto|| |civilizacijos ženklams, pavasario nuotaika || |sutampa su dvasine žmogaus būsena (Lietuvoje).||Santykis su|Mokslo laimėjimai pakeitę žmogaus santykį su ||aplinka |pasauliu: žmogus tapo galingesnis, o žemė || |tartum mažesnė. ||Kiti |Literatūroje neigiamas simbolizmas, ||estetikos |estetizmas, idealizacija. „Futurizmas yra ||principai |dinamitas, sprogstantis po pernelyg garbinamos|| |praeities griuvėsiais” (F. Marinetis). Menas || |turįs stebinti, sukelti reakciją, sužadinti || |aktyvumą. Meno kūrinys – kaip vienadienis, || |trumpam naudojimui skirtas daiktas, kurį || |panaudojus tuoj pat galima užmiršti ir || |išmesti. Pretenzijos kurti ateities meną. || |Miesto, technikos, mašinų, buities tempo || |kultas. Technika labiau vertinama už meną. || |Būdingos nestabilios materialios tikrovės || |formos, deformuoti daiktai, ryškių spalvų || |kontrastai. Išnyksta moralinė problematika. || |Pojūčio skausmas ir miesto dundesys be || |dvasingumo kriterijų. Padūkusi gamta, || |dinamika. Šokiruojama neįprastais vaizdais ir || |jų deriniais, nepaisoma loginių mąstymo || |stereotipų. Grožimasi greičiu. Žmogus neturi || |dvasinio branduolio, vidinės istorijos. Apie || |jį tartum juda milijonai mechanizmų, ir tas || |judėjimas pereina į pasaulinį dinamizmą. || |Būdinga pasaulėjauta, neigianti bet kokį || |žmogaus uždarumą ir izoliaciją. Skelbiamas || |biologiškai sveikos visuomenės idealas, || |valingo ir agresyvaus žmogaus idealas. Jausmai|| |suprimityvinami iki instinktų ir pojūčių. || |Moteris niekinama. Meilė – paprasta kūno || |funkcija. Neigiama būtinybė atskleisti žmogaus|| |psichologiją. || |Keturvėjininkų bruožai: judėjimo, tempo || |aukštinimas; vėjavaikio – veržlaus žmogaus su || |polėkiu – įvaizdis; pavasarinės energijos || |kultas; fiziologinės aistros ir erotikos || |aukštinimas (S. Šemerys). ||Maištas |Maištaujama prieš praeities tradicijas. |