klasicizmas

1. Turinys
1. Turinys 1
1. Klasicizmo atsiradimas ir bruožai 2
2. Kryptys : romėniška ir graikiška 3
3.1. Italų (Romos) mokyklos 3
3.2. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos 3
3.3. Rusų mokyklos 3
4.Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai 4
4.1. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai) 4
4.1.1. L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas 4
4.1.2. Paminklai 5
4.1.2.1. Kauno rotušė 5
4.1.2.1. Paežerių dvaro rūmai 6
4.2. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai) 6
4.2.1. Vilniaus katedra 6
4.2.2. Paminklai 8
4.2.2.1. Mielagėnų bažnyčia 8
4.2.2.1. Onuškio bažnyčia 9
4.2.2.3. Čiobičkio bažnyčia 9
4.2.2.4. Leipalingio bažnyčia 10
4.2.3. Ampyras Lietuvoje 10
4.2.3.1. Pamiklai 10
4.2.3.1.1. Chodkevičių rūmai 10
4.2.3.1.2. Vilniaus Tiškevičių rūmai 11
4.2.3.1.3. Jašiūnų dvaro rūmai 11
4.2.4. Kraštutinis racionalizmas 11
5. Ryšys su romatizmu 13
6. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu 14
Naudota literatūra: 151. Klasicizmo atsiradimas ir bruožai
Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito miintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.
Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formų propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis. Klasicizmai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus, emocingojo baroko, pavienės pastato deetalės laikytos antriniu dalyku, o daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs, taisyklingų formų, simetrinės ko

ompozicijos.2. Kryptys : romėniška ir graikiška
Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška.3.1. Italų (Romos) mokyklos
Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas, artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje. Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Saampanis (Carlo Spampani) apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klascicizmo daigus.
Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kurė ir kitas italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizo kūrėjai K. Kaminskis, L. Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.3.2. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos
Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla. Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą. Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII amžiaus vidurio susidarė tv
virti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daug dėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai sistemai, sukūrė logiškai pagrįstą proporcijų visumą.
Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L. Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliau destęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).3.3. Rusų mokyklos
Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradejo daryti Rusijos architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijų architektais imta skirti kitų meno mokyklų aklėtinius, kurie kreipė tam tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitų parengti tipiniai projektai.4.Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai
Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos.
Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju la
aikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis klasicizmas.4.1. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)
Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei arhitektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epchą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausioms tradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.4.1.1. L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas
Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės.
Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.
Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, ki
iek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.
Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo atkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kurybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.
Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją).
Paminėtinas autoriaus pamėgtas parspektyvos, žiūrint iš artimų taškų, kompozicinių privalumų panaudojimas.
Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis sugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai, Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.
Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiaus klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.
L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos ahitektų panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudetingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai įliustruoja jo suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.
Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas teiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavime su visuma ir tarpusavyje”.4.1.2. Paminklai
4.1.2.1. Kauno rotušė
Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatutas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų. Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai laiptai.
Prie dviaikščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai – aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos motyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiai langai, apjuosti profiliuotais ir laužytais apvadais bei trikampiais sandrikais. Fasadus sieja platus antablementas. Pietiniame fasade įėjimas išskirtas portiką imituojančiais piliastrais, trikampiu frontonu ir dorėninių kolonų palaikomu balkonu. Pastatą dengia aukštas mansardinis stogas.
Įspūdingiausias rotušės rytinis fasadas, kuriame dominuoja aukštas grakštus bokštas. Frontonas ir barokinės voliutos jungia bokštą su pagrindiniu tūriu. Daugiatarpsnė bokšto vertikalė į viršų laibėja, sunkias, paprastas formas keičia lengvesnės, sudėtingesnės. Tarpsniuose orderis kinta nuo mečių (cokolyje) iki korintinių piliastrų ir puskolonių. Ketvirtąjį ir penktąjį tarpsnius praeityje supo ant pjedestalų stovėjusios vazos su kaltinėmis gėlėmis ir medinės skulptūros. Viršutinis šeštasis tarpsnis žymiai siauresnis, apjuostas laužytu antablementu. Varpo formos šalmas užbaigtas paauksuota vėtrunge.
Viso pastato, o ypač bokšto formose ir siluete ryškus barokinis lengvumas, šviesos ir šėšėlių žaismas. Fasadų kompozicija pagrįsta darnia vertikalių ir horizantalių linijų pusiausvyra, griežtu ritmu, aiškiu, logišku klasicistiniu kiekvienos detalės bei elemento traktavimu. Pirmojo aukšto rytinėje dalyje iškilo kukliai dekoruotų klasicistinių interjerų.
Kauno rotušė – vienas vertingiausių architektūros paminklų, geriausiai reprezantuojančių pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą.4.1.2.1. Paežerių dvaro rūmai
Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėetytos anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas, galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais frizais.
Į parką atgręžto rūmų fasado centras pabrėžtas pusapskrite iškyša : ji aukšta, su dekoratyviai išlenktu frontonu. Iškyšą supa balkonas paremtas plonomis jonėninėmis kolonėlėmis. Rūmų interjere, kaip ir išorėje, gausu figūrinės ir ornamentinės, trapios plastinės puošybos.4.2. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai)
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.
Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas. Tai ypač ryšku dvarų sodybų architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai su kolonų portiku, išplėtoti dar K. Spampanio ir M. Knakfuso. Bažnyčių (Onuškio, Mielagėnų)architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiu arba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs bažnyčios be portiko tipas (Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).4.2.1. Vilniaus katedra
Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L. S. – Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras – “Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams sustabdyti.
Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L. S. – Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architekrtūros, darbas ir išreiškia jos nacionalinį savitumą paremtą tradicijų tęstinumu. Katedros planą architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių ir barokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietoj bokštų pagrinio korpuso kampuose L. S. – Gucevičius įtaisė stambias koplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso statinio, netgi su dalimi senų skliautų ir architektūrinę korpuso struktūrą, išsaugojo Valavičiaus koplyčios interjerą ir visą šv. Kazimiero koplyčią, kurios architektūrinę struktūrą ir formas panaudojo viso eksterjero sistemai, tik nežymiai supaprastinęs ir pakeitęs jos formas paladijinio stiliaus dvasia. Tuo būdu L. S. – Gucevičius virtuoziškai suformavo vieningo ir harmonško stiliaus pastatą, didingą ir monumentalų. Žvelgdami į rekonstruotos Vilniaus katedros architektūrines ištakas, vieni architektai randa jos kūryboje XVI amžiaus italų architekto Paladijaus įtakos, kiti XVIII amžiaus prancūzų architektūros ir netgi K. Ledoux darbų įtakos. Visgi planinėje pastato struktūroje ir jos interjere architektas vadovavosi vietinės architektūros tradicijomis.
Toskaniškas orderis ir Paladijaus architektūros principai plačiai naudojami XVII – XVIII amžiaus lietuvių architektūroje, jiems skirtas didžiulis dėmesys L. S. – Gucevičiaus mokytojo Knakfuso lekcijose. Jau savo studentiškuose darbuose L. S. – Gucevičius bandė naudoti Paladijaus sistemą, o vėliau, būdamas Italijoje, susipažino su jo darbais. Kokiu būdu L. S. – Gucevičius savo kūryboje naudojo skirtingus šaltinius, galima atsekti pagal katedros šoninių fasadų vystymosi koncepcijos pavyzdį.
Dar studijų metais L. S. – Gucevičius dvaro projekte savitai modifikavo rytinį Luvro rūmų, sukurtų 1678 metais K. Pjero, L. Levo ir kt. , fasadą. Jis šiek tiek supaprastino architektūrines formas Paladijaus sistemos tradicijomis, sutelkęs pagrindinį dėmesį atvertai galerijai ir jos giluminės sienos puošybai. Tokį sprendimą architektas panaudojo ir katedros šoniniuose fasaduose, dar labiau supaprastinęs architektūrinius elementus ir vietoje sudvejintų kolonų panaudojęs vienines.
Tokiu būdu L. S. – Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnės architektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Konkrečiai tai išreikšta pastato skaidyme į atskiras dalis, kuriose pagrindiniai išdėstymo elementai priešpastatomi esminėms koordinatėms erdvėje. To dėka pastatas įgauna didžiulę vidinę dinaminę jėgą ir tuo pačiu įsilieja į atvirą, tuščią erdvę. Tas įspūdis dar labiau papbrėžiamas ištrauktų priekin portiku ir atviromis šoninėmis galerijomis. Tuo būdu, statinys tampa dalimi erdvės ir erdvė įsilieja į pastatą. Barokinės skulptūros ir ornamentikos elementai sudaro turtingą išorinį papuošimą figūromis ir ornamentinėmis skulptūromis, kurias meistriškai sukūrė T. Righi, L. S. – Gucevičiaus sutikimu. Baroko architektūros reliktai randami ir L. S. – Gucevičiaus sukurtuose kampinių koplyčių ovalin.iuose planuose. Tokį patį erdvinį sprendimą jis panaudojo ir pirmame Vilniaus rotušės projekto variante.
L. S. – Gucevičius neapsiribojo vieno tipo architektūriniu sprendimu. Jis ieškojo paprastesnių ir lakoniškesnių formų. 1783 metų Vilniaus Tiškevičių rūmų, pastatytų prie Trakų vartų, rekonstrukcijos projekte ir Vilniaus Užupio malūno projekte aiškiai matoma K. Ledoux karinės ir pramoninės paskirties objektų įtaka. Dar toliau orderio modernzavime L. S. – Gucevičius pažengė 1786 metais pastatytuose buvusiuose Vilniaus bajorų ir valstiečių teismo rūmuose. Visa tai liudija apie L. S. – Gucevičiaus kūrybinio diapozono platumą.
Po 1793 – 1798 metų pertraukos pasitaikė galimybė pabaigti Vilniaus katedros rekonstrukcijos, ypač vidaus, darbus. Buo pasiūlyti du nauji sprendimai – L. S. – Gucevičiaus ir P. Rossi. Jie skyrėsi tiktai skliautų dekoracija. Rossi siūlė padengti juos freskine tapyba, kurios projektus jau buvo parengęs S. Smulgevičius. L. S. – Gucevičius norėjo papuošti skliautus klasikiniais lipdiniais, kas ir buvo vėliau įgyvendinta. Rekonstrukcijos vidaus darbams vadovavo architektas M. Šulcas. Jis priėmė vargonų choro vietos, didžiojo vikarų altoriaus, kapitulos narių suolų prie altoriaus ir sakyklos naujus sprendimus. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1801 metais. Tik kampinių ovalinių koplyčių interjeras architektūriškai liko nepabaigtas. Jų meninę dekoraciją atliko dailininkai Pranciškus ir Antanas Smulgevičiai.
Architektas M. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinę suteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą. Joje nėra L. S. – Gucevičiaus katedros archittektūrinių formų pamėgdžiojimų, ji nekonkuruoja su katedra, ji labai taktiškai papildo katedros ansamblį.
Katedros šoninių galerijos nišos pasilikusios tuščios ir prie L. S. – Gucevičiaus ir prie M. Šulco, 1832 metais papuoštas šventųjų skulptūromis, kurios buvo perneštos iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus. Septynių karalių figūros stovinčios pietrytinėje galerijoje (nežinomas skulptorius 1754 metai; jų iš viso buvo aštuonios) paimtos iš šv. Kazimiero bažnyčios didžiojo altoriaus. Statulos šešių šventųjų jėzuitų pastatytos šiaurinės galerijos nišose (sukurtos maždaug tuo pačiu laiku kito nežninomo labiau talentingo skulptoriaus) perneštos iš tos pačios bažnyčios šoninių altorių. Tokiu būdu, istorinio atsitktinumo dėka, L. S. – Gucevičiaus sumanymas papuošti katedrą figūrinėmis skulptūromis buvo pilnai išpildytas. Šios vėliaus pastatytos skulptūros yra tos pačios epochos ir to pačio stiliaus kaip ir Righi darbai, jos priklauso vietiniai, o ne itališkai mokyklai ir atitinkamai išpildytos kiek kitokiu temperamentu.
Vėlesni laikai nebuvo palankūs L. S. – Gucevičiaus šedevrui ypač dėl jo nepakankamo klasicizmo stiliaus “tyrumo”. Jį kritikavo architektas K. Podčašinskis, pasisakantis už akademinį klasicizmą, dėl kompromiso su baroko reliktais. “Sterilaus klasicizmo” propaguotojai negalėjo atleisti L. S. – Gucevičiui pastato puošybos baroko stiliaus skulptūromis. Jų “tobulinimo” auka pirmiausiai tapo trys K. Jelskio figūrinės skulptūros katedros portike. Į jas pasikėsino dar 1923 metais, bet galutinai jas sunaikino 1950 metais. To pasekoje, katedros fasadas tapo sunkiasvoris, prispaustas ir taip neteko savo grakštumo – svarbiausio L. S. – Gucevičiaus kūrybos principo. “Restauracija”, prasidėjusi 1954 metais ir tęsusi iki devinto dešimtmečio, paminklui padarė žymią žalą : sunaikinti drožinėti kapitulos narių suolai prie altoriaus ir sakykla; rytiniamekatedros fasade įrengtos oro kondicionavimo kameros uždengė visą pastato pirmą aukštą beveik iki vieno metro aukščio, kas sąlygojo pastato proporcijų iškreipimą; visiškai priešingai L. S. – Gucevičiaus sumanymui įtaisytos geležinės aptvarėlės šoninėse galerijose. Iš lauko šv. Kazimiero koplyčios sienos padengtos cemento spalvos mišinio sluoksniu, to pasekoje vienas kitam prištaraujantys šv. Kazimiero koplyčios sienų medžiaga ir spalva sudarko katedros ansamblio vienybę. Tai ką L. .S. – Gucevičius meistriškai sujungė ir suvienijo, “restauratoriai” sudarkė ir sujaukė. Be viso to, nuo autentiško švediško smiltainio numušė stambų paviršiaus sluoksnį. Ir nežiurint į visas pastangas katedros sienos ir toliau skilinėjo ir pasidenginėjo druskomis ardančiomis tinką; požemiai ir fundamentas sudrėko nesulaukę nusausinimo.
Didžiulės pagarbos išreiškimas mūsų genialiam architektui L. S. – Gucevičiui turi būti ne žodžiais, o darbais, rimtu ir kruopščiu jo darbų tyrinėjimu, kad pagal tikrąją vertę įvertintume ir išsaugotume juos.4.2.2. Paminklai
4.2.2.1. Mielagėnų bažnyčia
Mielagėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais ir varpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžta keturių kolonų taskaninio orderio potikų. Vidurinis tarpkoloninis kiek platesnis už šoninius. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Povilo skulptūromis, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis. Virš portalo – trikampis sandrikas, o virš nišų – tiesūs sandrikai, kartu ir kolonų kapiteliai, dengti čerpėmis. Tai savitas, retas klasicizmo laikotarpio bruožas, paveldėtas dar iš renesanso epochos. Presbiterijos fasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusi antablementu ir pusapskričiu langu. Šoninių navų antablementas pasiekęs vidurinę navą nutrūksta. Fasado apačioje yra durys, vadančios į kriptas. Ilguosius bažnyčios fasadus skaido poriniai piliastrai ir pusapskričių arkų langai su siaurais apvadais. Suporinti piliastrai perimti dar iš baroko.
Vidurinė navos plokščios vidinės lubos suskirtytos kvadratiniais kesonais ir papuoštos rozrtėmis. Šonines navas gaubia kryžminiai skliautai. Navas sudarančiose ramstinėse arkose ištapyti kesonai ir rozetės (1826 – 1838 metai; tapė Julius Andriuškevičius, vadovavo V. Smolskis). Poriniai piliastrai laiko antablementą. Kurio frizuose įkomponuota gipsatūros. Interjere yra dailininko V. Smolskio paveikslų, fundatorių bei koliatorių biustų.
Darnių proporcijų, monumentalaus tūrio Mielagėnų bažnyčia pratęsia Vilniaus brandaus klasicizmo tradicijas.4.2.2.1. Onuškio bažnyčia
Onuškio bažnyčiam pastatyta 1823 – 1829 metais stačiakampė, halinė. Abipus presbiterijos galudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yra galerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis.
Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu, tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos be bazių, bet su stambokais kapiteliais. Už portiko, tinkuotoje navos sienoje tarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis. Platų ir aukštą trikampį frontoną apibrėžia karnizai su modeljonais.
Šoniniuose fasaduose klasicizmo formos persipyna su liaudies architektūrai būdingomis dailiai sumūrytų lauko reidulių plokštumomis. Tamsiame akmenų ir į skiedinį gausiai prikamšytų skaldos gabalelių fone išsiskiria baltai tinkuoti piliastrai, antablementas, stačiakampiai langų ir durų apvadai. Presbiterijos fasadas taip pat apmūrytas akmenimis. Jo frontone ,ties dideliu pusapskričiu presbiterijos langu, nutrūksta visą pastatą juosiantis antablementas si modiljonais papuoštu karnizu.
Interjeras kuklus. Keturias poros kolonų skaido jo erdvę į tris beveik vienodo aukščio navas, suskliaustas cilindriniais skliautais. Sienose, tarp langų, išdėsyti piliastrai. Vargonų choro galeriją puošia orderio elementai: ištiesti piliastrai su horizantaliais kapiteliais, arkados, karnizėliai su modiljonais.4.2.2.3. Čiobičkio bažnyčia
Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stovi aukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampių stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas šoninių navų tęsinyje.
Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai. Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yra didelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos arkinės nišos, stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškos kompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunose įrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoninius fasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti stačiakampiai langai, juosia platus antablementas.
Interjeras kiek perkrautas dekoratyviniais elementais. Vidurinės navos erdvė dvigubai platenės už šoninių navų. Didžiojo altoriaus portike keturios dorėninio orderio kolonos laiko platų antablementą ir trikampį frontoną. Kaip daugumos vėlyvojo klasicizmo bažnyčių, Čiobiškio bažnyčioje neišvengiama Vilniaus katedros pavyžio. Čia nemažai panašių detalių ir bruožų: nišos su skulptūromis, trikampiai sandrikai, pusapskričiai langai, fasadų skaidymas dorėniniais piliastrais, lakoniškos išorės formos, darnios proporcijos, monumentali išvaizda. Matyt dėl šių savybių jos autoriumi kartais laikomas architektas L. S. – Gucevičius.4.2.2.4. Leipalingio bažnyčia
Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia, stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos dideliu tūriu.
Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigluduisios zakristija ir koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek ir kitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliais ir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalas pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizantaliai suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai stačiakampiai, nuleisti žemiau.
Interjere labai saikingai panaudotas orderis, šoninių navų sienos lygios, be piliastrų. Kaneliūromis suvagoti piliastrai yra tik vidurinėje navoje. Dvi joninės kolonos riboja presbiterija.4.2.3. Ampyras Lietuvoje
Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai. Jo ištakų reikėtų ieškoti ne tiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo ampyro pavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymaus Peterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireškė ir kai kurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičių rūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtaka pastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiau dekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte ( Vilniaus Tiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukcinių keturkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjo antikinio ornamento motyvų.4.2.3.1. Pamiklai
4.2.3.1.1. Chodkevičių rūmai
Tai stambus kompleksas, išsidėstęs per visą kvartalo plotį tarp Bokšto ir Didžiosios gatvių. Pagrindinis fasadas įjungtas į ištisinį Didžiosios gatvės apstatymą ir uždaro jos vaizdingą perspektyvą iš pilies pusės. Netaisyklingos konfigūracijos triaukščiai korpusai ir dviaukštė oficina supa erdvų uždarą kiemą, įvažiavimais sujungtą su abiem gatvėmis. Pagrindiniai įėjimai į rūmus buvo iš įvažiavimo. Įvairaus ploto patalpos susietos tarpusavyje, iš dalies sudaro amfiladas. Rūmų antrojo aukšto kambarius puošė ampyrui būdinga augalinio motyvo polichrominė, dominuojančio žalsvo ir gelsvo kolorito tapyba. Palubės frizai buvo dekoruoti faunos ir floros motyvų lipdiniais, plastinėmis kompozicijomis. Laiptinių turėklus rėmė dailiai tekintos baliustros. Šoninių fligelų patalpos buvo kur kas kuklesnės.
Rumų fasaduose pabrėžtos horizontalios perdangos, aukštuose nesikartojančios langų formos. Vakarinis fasadas, nukreiptas į didžiąją gatvę, pats turtingiausias, simetriškas. Balkonu, frontonu, trikampiais sandrikais virš antrojo aukšto langų išryškinta vidurinė dalis. Pirmąjį aukštą skaido rustai ir aukštos arkinės langų nišos. Beletažo langus juosia santūrūs apvadai ir tiesūs, išskyrus vidinę dalį, sasndrikai, orginaliai paremti triglifais. Trečiojo aukšto langai žemesni, su siaurais apvadais. Fasadą vainikuoja karnizas su modiljonais. Tokie pat karnizai juosia ir visuose keturiuose fasaduose iškeltus lėkštus trikampius frontonus. Antrojo aukšto balkoną puošia metalo tvorelė, kurios ažure persipina meandros, ažuolų vainikai, sukryžiuotos strėlės. Panašūs balkonai paplito ir kituose Vilniaus pastatuose, juos pamėgo ir mažiau turtingi miestičiai.
Chodkevičių rūmų kiemo fasado antrąjį aukštą supo atvira medinė galerija su dailiai tekintomis baliustromis (nugriauta 1850 metais). Kiemo erdvėje akcentuotas dviaukščio oficinos fasado keturių dorėninių kolonų plokščias portikas be frontono. Oficinoje pakartotas rūmų viršutinių langų apipavidalinimas, tačiau kiek skiriasi jų proporcijos ir detalės.4.2.3.1.2. Vilniaus Tiškevičių rūmai
1840 metais pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusas prie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmo bruožų. XIX amžiaus viduryje prei Trakų gatvės fasado ties pagrindiniu įjėjimo pristatytas ryškus akcentas – dviejų atalntų laikomas balkonas. Jį suprojektavo N. Čaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J. Kozlovskiu.
Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatvių posūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaras kiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina su ampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Pirmąjį aukštą skaido horizontalūs rėžiai ir aukšti stačiakampiai langai. Siauras karnizas skiria antrąjį aukštą, kuriame sutelkta pagrindinė puošyba : tarplangiuose kyla kaneliūromis suraižytos dorėninės puskolonės, stačiakampėse palangių nišose įkomponuotos plastinės antikinės galvutės. Fasadus vainikuoja antablementas su ryškiais karnizo modiljonais. Pagrindinio fasado viršuje iškyla banguoto silueto frontonėlis, papuoštas Tiškevičių herbu ir suremtas voliutomis.
Rūmų interjerą puošė lipdyba : vestibiulyje išliko analogiškų antikinių formų (kaip ir fasade) medalionas su skulptūrine galvute ir abipus reljefiški grifonai.4.2.3.1.3. Jašiūnų dvaro rūmai
Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį aukštą.
Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K. Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.
Gana puošnus rūmų vidus : daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai, vestibiulio skliauto platfonerozetė ir meandra. Erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžio raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė auglanio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti platfonai, angokraščiai, frizai.
Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romatizmo įtaka, tai vienas orginaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių.4.2.4. Kraštutinis racionalizmas
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu reiškėsi ir kraštutinio racionalizmo šalininkai. Žinomiausias šios krypties atstovas Z. Pusje jau retai naudojo orderį. Jo pastatų fasaduose vyrauja lygios plokštumos, paįvairintos vienu kitu klasikiniu elementu (karnizu, trauka). Panašių formų yra kai kuriuose sakraliniuse pastatuose (Aušros vartų koplyčia prie Vilniaus Medininkų vartų, 1829 metai). Šios krypties architektūra, nors ir išlaikė klasicizmo principus, simetriškumą, bet prarado darnias proporcijas ir klasikinių formų harmoniją. Tai jau klasicizmo nykimo pradžia.5. Ryšys su romatizmu
XIX amžiaus ketvirtajame – šeštajame dešimtmetyje šalia klasicizmo reiškėsi ir romantizmas. Jis neišstūmė klasicistinių bruožų, bet persipynė su jais ir egzistavo lygegrečiai tuo pačiu laiku. Romatizmo architektūros kūrėjai daugiausia buvo profesoriaus K. Podčašinskio auklėtiniai, įsijungę į kūrybinę veiklą jau po universiteto uždarymo.6. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu
Lietuvos klasicizmo architektūra buvo kuriama pagal tą pačią visos Europos idėjinę programą. Tačiau išsiskiria ir saviti regioniniai lietuviškojo klasicizmo bruožai. Aiškių meninių skirtumų pastebima net tarp Lietuvos ir Lenkijos architektūros. Lenkijos (ypač Varšuvos) klasicizmo kūriniams būdingas formų sudėtingumas, pabrėžtas dekoratyvumas, statyti ištaigingi, puošnūs reprezentaciniai karaliaus, magnatų rūmai ir ansambliai. Lietuvos, ypač Vilniaus, Klasicizmo architektūra pasižymėjo meninių formų saikingumu, kuklesne pastato išorės ir vidaus puošyba, pilietiškesniu, demokratiškesniu raiškos pobūdžiu.Naudota literatūra:
1. Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius”. Vilnius 1966;
2. Drėma V. “Vilniaus šv. Onos bažnyčia, Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782 – 1801”. Vilnius 1991;
3. “Lietuvos architektūros istorija. IIt. Nuo XVII amžiaus iki XIX amžiaus vidurio”. Vilnius 1994;
4. Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976.

Leave a Comment