ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961)
Biografija. Kūryba. Asmenybė 1Kūrybos ypatybės 3Romanas „Balta drobulė” 4Įžanga. 4Žanras. 5Pavadinimas. 5Moto svarba 5Temos ir problemos 6Kompozicija. 6Laikas ir erdvė 8Pasakotojas. Pasakojimo būdas 9Romano simboliai 10Garšvos charakteristika 10Liftininkas 10Poetas. 12Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). 14Įsimylėjęs. 15Skeveldrų dėliotojas 17Egzistencializmo žmogus 18Apibendrinimas 19
Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą – suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis. Biografija. Kūryba. AsmenybėŠkėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana” (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys” (1947), „Šventoji Inga” (1952), „Čelesta” (1960), romaną „Balta drobulė” (1958), dramas „Pabudimas” (1956), „Žvakidė” (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose”, be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas”, novelių, literatūros kritikos.Asmenybė. Škėmos charakteris buvo sunkus. Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros” gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pagal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo” tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?” Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisingai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laurynas Dūda pasielgė puikiai. Mokytojas pagyrė originalų darbą, bet už plano nepaisymą parašė „kuolą”.Tokių „kuolų” Škėmai teko ragauti visą gyvenimą. Kaip aktoriui ir režisieriui jam buvo būdingas tam tikras artistiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką ir, matyt, net artimiausi draugai ne visuomet suprasdavo, koks jautrus ir pažeidžiamas jis buvo iš tikrųjų. Rašytojui skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą – „palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje”, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. Vidinę įtampą ir nesaugumo jausmą stiprino baimė, kad nebūtų paveldėjęs motinos psichinės ligos Škėma labai jautriai reaguodavo į kritiką ir kentėjo, kad jo nesupranta ir nenori spausdinti. Jis ne kartą deklaravo laiškuose, kad pasitraukia iš literatūros, kaip jau pasitraukė iš teatro, tačiau, laimei, tų pažadų nevykdė. Ilgą laiką tikėjo savo talentu ir, praradęs viltį būti suprastas lietuvių, bandė prasimušti pas svetimuosius, rūpindamasis, kad jo kūriniai būtų verčiami į anglų kalbą. Deja, vertėjo taip ir nepavyko rasti. Paskutiniųjų metų korespondencijoje ryškėja depresijos ir nevilties ženklai: „…kai žmogus pradeda nebeatlaikyti, jis įtaria per save visus ir visą visatą, jis visur ieško juodos spalvos, tuo tik sau pakenkdamas, dar labiau prarasdamas save ir draugus”.Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats, tačiau, nesant normalių intelektualinio darbo sąlygų, jo gausios žinios liko chaotiškos ir nepakankamai gilios. Kritikai ir bičiuliai mėgino atpratinti rašytoją nuo polinkio perkrauti savo kūrinius daugybe įžymių žmonių vardų, tačiau Škėma, labai troškęs atrodyti originalus ir šiuolaikiškas, nepasiduodavo tokiems įtikinėjimams.Bene geriausias Škėmai buvo Vokietijos periodas. Tada jis atrado prancūzų siurrealistus ir kitą Europos moderniąją literatūrą, kurios vertimų buvo gausu vokiečių žurnaluose. Nuo tų laikų didžiuliu autoritetu jam tapo intelektualusis poetas Henrikas Radauskas. Radauskas prisimena, kad pradedantis rašytojas buvo dėmesingas net tokioms pastaboms, kurios, meistro Radausko nuomone, buvusios visai elementarios: dėl žodžio taupumo ar perdėtai įmantrių posakių. Į poeto pastabą, kad reikėtų kruopščiau taisyti tekstus, Škėma sykį atsakė: „Kaipgi taisyti tai, ką išplėši iš savęs savo krauju?” Ironiškas Radauskas replikavo, kad tarnaitė, prieš žudydamasi iš nelaimingos meilės, rašo laišką, kuris, be abejonės, yra „išplėštas iš širdies”, bet drauge juokingas. Toks sulyginimas Škėmą paveikė, jis pradėjo juoktis ir sutiko.Radauskas švietė Škėmą ne tik literatūros, bet ir muzikos srityje. Supažindino su vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko kūryba, jo savotiškas „žiaurumas” Škėmai labai patikdavo. Kiek sunkiau sekėsi įpiršti Johaną Sebastianą Bachą, kuris atrodė „simpatiškas senelis”, bet per daug paprastas, nemodernus. Škėma mėgo ir aistringai propagavo modernistinį meną, dažnai būdamas neatlaidus savo oponentams iš konservatyviojo fronto. Kartais asmenines nuoskaudas jis perkeldavo į literatūros kritikos plotmę, pvz., „Atsakymuose ,Literatūros lankų’ anketai” (1959) piktai užsipuolė poetę Birutę Pūkelevičiūtę, neteisingai apkaltinęs, kad ši nuplagijavo jo „Čelestos” ir „Baltos drobulės” planuotę, vaizdavimo priemones ir mozaikinę techniką.
Ne viskas Škėmos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime verta pasigėrėjimo. Tačiau dėl vieno dalyko turbūt galime būti tikri – rašytojas visuomet kalbėjo iš širdies, įsitikinęs savo tiesa, neveidmainiaudamas ir nebijodamas atkirčio. Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti, šiurpinti konservatyvų suvokėją. Tuo jis artimas avangardistiniams rašytojams. Į rašytojo sąmonę giliai įsirėžė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtys, kuriose atsiskleidė žmogaus gyvenimo trapumas, tragizmas ir menkystės ribos sampynos.Be Radausko, Škėma artimai draugavo su Algimantu Mackumi, kitais modernios pakraipos išeivijos menininkais, dalyvavo ir žemininkų, ir bežemių literatūrinėje spaudoje. Domėjosi vertybių krizę apmąstančia filosofija (Šopenhaueriu, Nyče, Sartru, Kamiu), moderniąja tapyba, muzika.Kūrybos ypatybėsŠkėmos kūrybos principus prasminga gretinti su vienmečio poeto Radausko estetinėmis pažiūromis. Svarbiausias Radausko kūrybos tikslas – grožio kūryba, estetinio būties matmens išsakymas, o Škėmai svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį – žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi tragiškai pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiesiems humanistiniams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, net autobiografiška. Pagrindinės rašytojo kūrybos temos – žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmogus, gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po katastrofos. Savo kūrybos programą Škėma apibrėžė kaip „kūrybinį nihilizmą” – joje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove”, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų vertybių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) Škėmos kūryboje pralaimi, jos nepajėgia atlaikyti nuožmios tikrovės smūgių, tačiau blogiui priešpriešinama žmogaus savigarba, solidarumas su kitu kenčiančiu žmogumi, dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas, neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. „Užsimerkti jau per vėlu”, – sako vienos Škėmos dramos veikėjas. Škėmos žmogus aistringai ilgisi tiesos ir Dievo, bet yra nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės nuo jų atskirtas. Todėl jo kūryboje dažni pragaro, apokalipsės vaizdiniai. Visa tai būdinga XX a. vidurio egzistencialistinei literatūrai. Kaip priešprieša tam iškyla gamtos prisiminimai, kūrybos troškulys.Škėmos kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmogaus pasaulį, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių – aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Čia nėra aiškią vertinamąją perspektyvą kuriančio pasakotojo, vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. Rašytojas atvirai vartoja sąlygiškus, simbolinius teksto elementus, nuorodas į Bibliją, į modernistinį meną, filosofiją ir literatūrą. Škėma yra žymiausias vadinamojo sąmonės srauto technikos atstovas lietuvių literatūroje.Škėma, panašiai kaip Savickis arba Nyka-Niliūnas, yra nelengvai skaitomas rašytojas: jo kūrybą gerai suvokti gali tik išsilavinęs skaitytojas, supratęs modernios kūrybos principus, pažįstantis klasikinę Europos kultūros tradiciją, pakantus šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams.Romanas „Balta drobulė”Įžanga. „Balta drobulė” – vienas pačių žymiausių XX a. lietuvių romanų. Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o autoriui artimesni modernieji rašytojai ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros.Praėjus pusei amžiaus „Balta drobulė” yra vienas labiausiai mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių, o meilės scenos, kažkada vadintos pornografinėmis, dabartiniam skaitytojui atrodo palyginti nekaltos. „Baltoje drobulėje” nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mieste) dažnai nervina lietuvių prozoje – čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų, vaikystės nostalgijos ir gėrio propagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvykiai (šeštojo dešimtmečio Amerika, Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje), tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka. Romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį personažą.Dėl to „Balta drobulė” – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys.Žanras. Šis kūrinys romanas, nes išplėtota viena siužetinė linija, apimamas ilgas laiko tarpas, kelios erdvės, nemaža apimtis. Romano tipas: a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį; b) filosofinis, nes keliami būties klausimai.Pavadinimas. Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1. krikščioniškąją ( ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir 2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule (, cituojama iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t.1,1994; 9b pabaiga – p.366 ir 15 pabaiga, p.417), dabarties akcentai romane ( pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į achajinę “aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė ( audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos Magdalenos funkcijas.Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas”, bet 1955 m. „Keltuvas” virto „Balta drobule”. Naujasis ir galutinis pavadinimas sukėlė šiek tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pastarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė skambėjo kaip „košeliena”.Moto svarba. Apie vaizduojamo žmogaus išskirtinumą ir svarbiausias idėjas byloja net 3 moto. Pirmasis aforizmas- lyg nuoroda į tai, jog laimingas tik tas, kuris nieko netrokšta. Bepročiams artimi menininkai, kurie taip pat nevalingai, nesuinteresuotai gali atsiduoti grožiui, kaip ir pamišėliai savo kuriai nors idee fixe ( įkyriai minčiai). Antrajame – kinų filosofo žodžiais nuvertinama išmintis ir gražbylystė, nes pasaulyje vis tiek nieko negalima paaiškinti iki galo. Trečiajame- žmonių pasakojimu apie vargonininką rašytojui svarbu paliudyti mintį, kad menas realizuoja didžiausias žmonių galias.Temos ir problemos. Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos sudaro romano problematiką. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė- pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti. Atsakymų jis ieško filosofijoje ( dažniausiai remiasi 19 a. I pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje ( savo praeityje bei aplinkinių patirtyje).Kompozicija. Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis: iki ir po žvaigždučių. Patogumo dėlei jas vadinsime a ir b dalimis. Įvadas, Pabaiga ir b dalys vaizduoja pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su retais nuslydimais į būtąjį praeities digresijose. Pasakotojas susidvejinęs: kalbėjimas III asmeniu tiesiogiai persilieja į Garšvos vidinį monologą. Visos a dalys ir 15 skyrius vaizduoja praeities gyvenimo momentus ir parašytos būtuoju laiku. 2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai praeitis, pavadinta “Iš Antano Garšvos užrašų”. Kitos a dalys dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių prisiminimą buvo užblokavusi dalinė amnezija, atsiradusi ( tai praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė.Šitokią kompoziciją vadiname mozaikine, koliažine. Tą suprasti gali padėti ir šitokia lentelė:Dalis Kas pasakoja Kada, kur vyksta Kas vykstaĮvadas Pasakotojas 15.54. 34-oji gatvė. Niujorkas. Rugpjūtis. Sekmadienis. 16.01- viešbutis Antanas Garšva eina į savo darbo vietą- viešbutį. Ruošiasi darbui1 Pasakotojas a) prisiminimai. Stevenso tavernab) viešbutis. Paskutinės 5 minutės iki darbo a) pokalbis su Elenos vyru. Paaiškina, kad jo liga sunkėja ir jis skirsis su Elena.b) aprašoma viešbučio aplinka2 GaršvaPasakotojas a) Prisiminimai apie vaikystę;b) liftas a) tėvo charakteristika: muzikantas, dramaturgas ir režisierius, oratorius, melagis, gamtos mėgėjas, muša žmoną;b) kasdienio darbo ritualas3 PasakotojasPasakotojas ir Garšva a) mokyklos metaib) lifte a) bibliotekoje skaito Šopenhauerį ir užsimano nusižudytib) mąstymas apie kūrybą ir mylimosios atsižadėjimą4 PasakotojasGaršva a) kelionė mašina į paplūdimį; prisiminimai apie Vilnių 1939 m.b) 40 min. Iki pietų pertraukos; 17 min. iki pietų pertraukos a) važiuoja su Elena ir jos vyrub) mąstymas apie Dievą, malda. Pokalbis su Lili.5 GaršvaPasakotojas ir Garšva a) prisiminimai. Garšvai 19 m. Jis tik baigęs gimnaziją. Nori būti poetu.b) pusvalandžio pietų pertrauka. Persirengimo kambarys a) moterys Garšvos gyvenime. Jonėb) rūko, kalbasi su draugais. Mąsto apie tikėjimą ir kūrybą6 PasakotojasGaršva a)1941 m. prie Nemunob) liftas a) Garšva partizanas nužudo rusų kareivį.b) prisimenamas ruso nužudymas, gegužinės pamaldos, malda, Elenos vizija7 Pasakotojas a) parkasb) liftas a) pirmasis pasimatymas su Elena. Pasakojimas Elenai apie savo eilėraščius.b) išleidžia būrelį bokso veteranų8 PasakotojasGaršva a) Karas. Garšvos namai. Beprotnamis. Pabėgimas į Vokietijąb) liftas a) rašo mitologinį eilėraštį, kurį nutraukia kagėbistai. Kankinimo scenos. Amnezijos pradžia. Ženia ir viešnamis. Šizofrenijos pradžia.b) Paskutinio teismo vizija. Incidentas su senukais dėl šinšilų. Šeimyninės idilijos su Elena svajonės.9 GaršvaPasakotojas a) vaikystėb) 20.30-21.15 ilgoji pertrauka. Kavinė a) prisiminimai apie kelionę į Karsbadą, vaikystės žaidimus, prakalbą Palangoje.b) mirštantis senis su riešutais koridoriuje. Garšva ir Stanley kavinėje kalbasi apie Mocartą ir savižudybę. Garšvos vizijos.10 PasakotojasPasakotojas a) Garšvos butasb) kavinė a) pasimatymas su Elena. Istorija apie bajorų galvas Vilniuje, Pylimo g.b) pokalbio su Stanley tęsinys. Pasako, kad skirsis su Elena ir serga psichikos liga. Procesijos vizija11 GaršvaPasakotojas ir Garšva a) prisiminimai apie motinąb) kavinė. Pertraukos pabaiga a) motinos charakteristika: bajoriškos kilmės, moko sūnų gėrio ir grožio, puikiai deklamavo, nemylėjo savo vyro, sirgo šizofrenija.b) Stanley pasakoja apie savo merginą. Procesijos vizijos tęsinys.12 GaršvaPasakotojas a) prisiminimai. Kaunas. Studentasb) liftas a) pirmasis priepuolis. Uždraudžiamos vedybos. Parašomas I geras eilėraštis.b) pokalbis su Ruduoju žmogumi. Jis gali būti Garšvos antrininku, angelu.13 Pasakotojas a) Garšvos butasb) liftas. Apie 22 val. a) meilės scena su Elena. Sutariama gyventi kartu. Priepuolisb) jaunimas iš užuolaidų fabriko14 Garšva a) DP stovykla Bavarijojeb) liftas a) aiškėja gyvenimas Vokietijoje: 3 mėn. Kasė apkasus Rytprūsiuose, Čekoslovakijoje, apsigyveno kaime pas vokietę, jos išvarytas atvyko į DP. Senutės laidotuvės. Eilėraščio rašymas. Konfliktas su Vaidilioniu.b) meditacija apie žėručius. Amžinybės inkvizicijos sprendimas.15 Pasakotojas Prisiminimai apie vaikystę, paauglystę, studento gyvenimą ( Palanga, Kaunas) Lyg kunigas laiko mišias. Plaukimo varžybos Palangoje. Priešaušrio pasivaikščiojimas Kaune. Pamestinuko suradimas. Didžiulis noras laimingai gyventi.Pabaiga Pasakotojas Liftas01.05. Garšva baigia darbą.9.00 . NamieKelios minutės iki 12 val. Elenos ir Garšvos pokalbis. Sutariama, kad ryt Garšva eis pas gydytoją.Garšva eina namo.Garšva atsikelia, pavalgo, paskambina gydytojui ir sutaria dėl apsilankymo ir sėda rašyti eilėraščio. Prasideda priepuolis ir vis stiprėja. Garšva dar bando kurti. Prisimenamas rudasis žmogus lifte. Atgailos malda.Stanley savižudybė. Garšva rojuje.Laikas ir erdvė. Pasakojimo šerdį sudaro dabartis. Jeigu išmestume a dalis, gautume logišką, rišlų ir suprantamą pasakojimą apie Garšvos darbą keltuve, vidiniuose monologuose ryškėjančius praeities profilius ir tragišką likimo išsipildymą finaliniame epizode. Tai galėtų būti atskira novelė, sąlygiškai vadinama “Keltuvu”. Jam būdinga konkreti erdvė ir labai tiksli laiko nuoroda: penkios minutės iki starto, keturiasdešimt minučių iki pertraukos ir t.t. Lygiai taip pat tiksliai žymimi ir įžanginiai bei baigiamieji laiko parametrai. Šešios iki keturių popiet Garšva išeina į veiksmo aikštelę; kitos dienos kelios minutės iki dvyliktos valandos- Garšvos išprotėjimo finalinis momentas, kai protagonistas nustoja egzistuoti kaip pasakojimo subjektas. Taigi laikas- apie pusdienis.Poetas Garšva vilki keltuvo operatoriaus uniformą ir yra priverstas paklusti objektyviosios tikrovės reikalavimams- veiksmas vyksta keltuve arba viešbučio kitose patalpose (uždara erdvė). Laiko nuorodos suteikia mums galimybę suvokti subjektyvias veikėjo būsenas. Pvz., 8 skyriaus b dalyje keltuve medituojantis Garšva iškrenta iš objektyvaus laiko rėmų ir užsimiršęs sulaužo senukų narvelį su šinšilais. Kitame, 9b skyriuje, pačioje teksto pradžioje pateikiama tiksli laiko nuoroda: Ilgoji pertrauka. Nuo 8,30 iki 9,15. Tokiu būdu incidentas su senukais įgyja papildomą psichologinį foną – Garšva pavargęs, dirbti ( t.y. vaidinti) artėjant poilsio valandai darosi vis sunkiau, keltuvininkui nepavyksta sutramdyti poeto savyje, objektyviosios ir subjektyviosios programų nesutapimas lemia socialinį konfliktą. Taigi per laiką ir erdvę atsiskleidžia pagrindinė opozicija- keltuvininko ir poeto. Dabarties laiko pasakojimas yra įrėminamas Garšvos ėjimo ir grįžimo aprašymo, kertant tokias erdvės atkarpas: peronas, laiptai, požeminis koridorius, laiptai, 34 gatvė, stiklinės saldainių parduotuvės durys. Tai horizontalioji erdvė, nes pasakojimas akcentuoja judėjimą pirmyn. O štai subjekto trajektorija uždaroje viešbučio erdvėje: rūsys, koridorius, nusirengimo patalpa, personalo keltuvas, viešbučio vestibiulis, jo įdubimas, kavinė – tai horizontali veiksmo zona, nes pagrindinis Garšvos laikas prabėga keltuve keliaujant up ir down. Akivaizdi erdvinė horizontalumo-vertikalumo opozicija. Apsivilkęs operatoriaus uniformą, apsimovęs baltas pirštines, subjektas užsideda kaukę, ženklinančią socialinį kontrastą. Perėjimas į hermetišką erdvę žymi visuomeninio statuso pasikeitimą : keltuve protagonistas jau nebėra savarankiškas veiksmo subjektas, o nustatyto vaidmens atlikėjas, lyg robotas, kuris tik spaudžia mygtukus, atidaro ir uždaro duris. Vidinis asmenybės susidvejinimas manifestuojamas ir figūratyviai: būti su pirštinėmis – būti be pirštinių. Kelertienė pastebi, kad Garšva uždarytas narve tiesiogiai kabo tarp Dievo karalystės aukštybėj ir žmogaus būties žemai – tarp 2 erdvių, kurios faktiškai niekada nesusijungia.Dabartis ( b dalis) atveria praeitį, užmezga pasakojimą, vėliau a dalyje išsiplėtojantį į savarankišką novelę. Prisimenami tėvas, motina, Šopenhauerio įtaigotas bandymas nusižudyti, ruso nužudymas, enkavedistų kankinimai ir t.t.Retrospekcijos medžiaga neturi nuoseklaus siužeto, kokį regime dabarties vyksme. Prisiminimų fragmentai komponuojami pagal Garšvos dabarties išgyvenimų logiką. Jie nėra savarankiški, tačiau kur kas spalvingesni už monotonišką veikėjo dabartį. Matyt, autorius panaudoja daug autentiškų įspūdžių, tikrų faktų, asmeninės patirties.
Pasakotojas. Pasakojimo būdas. Romane vyrauja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Išorinė tikrovė egzistuoja kaip Garšvos sąmonės produktas; viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę. Tačiau, be Garšvos vidinių monologu, sakomų pirmuoju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris paaiškina, ką personažas veikia ir kur jis yra. Be šio pasakotojo įsikišimo kai kurių dalykų tiesiog negalėtume suprasti, nebūtų įmanoma ir papasakoti, kaip atrodo išprotėjęs Garšva. Pirmojo ir trečiojo asmens kaitaliojimas daro keistą poveikį skaitytojams: atrodo, kad tai pats Garšva apie save mąsto ir kaip „aš”, ir kaip „jis”. Skyriuose „Iš Antano Garšvos užrašų” kalbama pirmuoju balsu ir gali susidaryti iliuzija, kad Garšva ir yra užsimaskavęs romano autorius. Tačiau egzistuoja ir kai kurios a dalys, kuriose pasakojama trečiuoju asmeniu. Ten vaizduojami Garšvos dar iki galo neįsisąmoninti maždaug mėnesio senumo epizodai iš gyvenimo Niujorke ir dar senesni – iš praeities Lietuvoje, kuriuos sutrikusios atminties veikėjas sunkiai prisimena. Šiuose epizoduose galime pamatyti Garšvą iš išorės, sužinome, kaip jis atrodo kitiems veikėjams. Tačiau pasakotojas ir čia išlieka labai jam artimas, net galima įsivaizduoti, kad ir šiuos tekstus, bet jau trečiuoju asmeniu, apie save parašė pats Garšva. Tačiau taip galvoti vargu ar būtų teisinga. Garšva niekur nemini, kad šiuos dalykus būtų užrašęs, o skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų” egzistuoja ne tik kaip tekstas, kurį perskaitome mes, bet ir kaip romano „tikrovės” dalis: Garšva apie juos galvoja, duoda skaityti Elenai; skaitytojas net sužino, kaip atrodo jo užrašai: „popieriaus lakštai ant stalo buvo suveržti guminėmis juostomis” (13 a skyrius).Romano simboliai.Romanas turi ne tik išorinę, siužetinę, bet ir vidinę, simbolinę plotmę, kuriamą pasikartojančių situacijų, pasakotojo kalboje ir veikėjo sąmonėje šmėsčiojančių simbolinių motyvų. Vienas esmingiausių tokių motyvų yra viešbučio keltuvas, kitas – romano pavadinime nurodyta balta drobulė. Garšvos charakteristikaLiftininkas. Pagrindiniame romano pasakojime Antaną Garšvą matome dirbantį didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku (liftininku). Jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą; privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius aptarnaujantį keltuvininką savotišku biorobotu, neturinčiu jokių individualybės žymių.Kino filmuose jums tikriausiai yra ne kartą tekę matyti, kaip atrodo prabangių viešbučių patarnautojai, ir nesunkiai galite įsivaizduoti nejaukią taip apsirengusio žmogaus savijautą. Antanui Garšvai ryškiaspalvis keltuvininko kostiumas primena Johano Štrauso (Strauss) operetę, o jis pats, vilkėdamas suaugusiam vyrui nederantį drabužį, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs kaukas. Garšva kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo – lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą vien angliškai kalbančioje visuomenėje ir ironiškai save apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių. Be to, Garšva, kaip poetas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog žmogus, kūrybinė asmenybė, tęsti Mažvydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę negailestingai suvaržo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvininko darbą, emigrantas Garšva neturi.Jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas, nereikalingas šiai visuomenei, trokštančiai pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, – intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo standartų. Viešbučio patarnautojas turi būti „sąžiningas rato dantis”, tačiau keltuvininkas Garšva sykiu yra ir poetas, kuris nuolat analizuoja stebimą aplinką ir savo siurrealistišką dvilypumą. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas tarp žodžių, kuriuos jis sako mintyse, ir tiesioginės kalbos frazių, skirtų viešbučio klientams. Pavyzdžiui, 4 skyriaus pabaigoje, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti savo ašaras, Garšva mintyse plūstasi: „Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?”(p.314). Tai primena ir romano „Dievų miškas“ kalinių situaciją, nes jie gali išlaikyti žmoniškumą tik keikdamiesi. Taip pat tik keikdamiesi išlaiko savąjį žmoniškumą S. Parulskio veikėjai kareiviai romane „Trys sekundės dangaus“.Po šio vidinio monologo iš karto pereinama prie trumputės scenos keltuve, kur Garšva kalba labai maloniai (atkreipkite dėmesį į pirmojo ir trečiojo asmens vartojimą):„Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau”, sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų. „Jūs esate žavus”, atsako ji. Ir abu šypsosi.
Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis aktorius, pagal aplinkybes improvizuojantis įsiteikiamus žodžius. Nedaug šilumos justi ir bendravime su kitais viešbučio darbuotojais: dažniausiai jie apsikeičia maloniomis replikomis ir prasilenkia lyg du keltuvai, judantys skirtingomis kryptimis. Iš visų darbuotojų, su kuriais bendrauja Garšva, išskiriami trys personažai: starteris ir du keltuvininkai. Svarbiausias yra lenkas girtuoklis Stanley, menininkas (muzikantas) kaip ir Garšva. Abiejų draugų likimai panašūs: jaučiasi svetimi Amerikos visuomenėje, negalintys realizuoti savo talento, kenčiantys dėl nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Stanley savižudybė romano pabaigoje yra simetriška Garšvos išprotėjimui.Bendrauti kaip žmogus, o ne paskirto vaidmens atlikėjas Garšva gali tik nustatytomis poilsio valandomis ar iškilus nenumatytoms aplinkybėms. Net lemtingu jo gyvenimo momentu, kai jį aplanko Elena, jis negali palikti savo darbo vietos ir su mylimąja kalbasi važinėjančiame keltuve.Tekste gausu nuorodų, žyminčių keltuvo judėjimą: personažo akyse mirga viens kitą keičiantys skaičiai ir raudonos-žalios strėlių spalvos. Skaitytojas nesunkiai gali įsivaizduoti Garšvos patiriamas būsenas: šleikštulio pojūtį, atsirandantį ilgai važinėjant aukštyn žemyn, bei tą psichologinį nejaukumą, kuris užvaldo žmogų, ilgai būnantį uždaroje patalpoje. Užtenka minimalios važinėjimo liftu patirties, kad suprastume, kodėl Garšvos bendradarbiai vadina keltuvus „dėžutėmis galvijams”, o Stanley sako, jog „po dvejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje”. Pagrindiniam veikėjui, kenčiančiam dėl psichinės ligos, toks darbas yra tiesiog pražūtingas – jis kenčia lyg narve uždarytas dresuotas žvėris, kuris dar neužmiršo laisvės. Keltuvas romane įgyja daugelį reikšmių, jis ne tik nurodo konkrečią personažo darbo erdvę, bet tampa gyvenimo-kalėjimo simboliu, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu.Poetas. Nuo kitų viešbučio darbuotojų Garšva skiriasi ir tuo, kad yra poetas, kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs noras išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas vardan mirti”, – sako jis Elenai ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus tragišką savijautą. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiąs žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilo vegetacijos. Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi (neparašęs knygos Garšva jaučiasi negimęs, nepradėjęs tikrojo žmogiško gyvenimo) ir pratęsia jo egzistenciją kūrinyje, „dvasios amžinybėje”.Sutikęs Eleną, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Bet atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas ir nenorėdamas tapti našta Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga eilėraščiams, o tikras poetas turi būti vienas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones. Vargu ar skaitytojas gali be išlygų patikėti tokiomis Garšvos kalbomis. Reikėtų nepamiršti, kad jis išsižada Elenos ne savo noru, o verčiamas aplinkybių (jis juk puikiai žino, kokia kančia yra artimo žmogaus psichinė liga). Praradęs žmogiškos laimės viltį, Garšva itin didelę reikšmę skiria kūrybai, tapusiai vienintele jo gyvenimo atrama. Tačiau užtenka Elenai aplankyti jį viešbutyje ir visos Garšvos deklaracijos apie kūrėjo vienatvę išsisklaido. Romano pabaigoje Garšva išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja jo mintyse; scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Dabar jis mąsto: „Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas.” Skausmo kankinamas poetas pažada Dievui sudraskyti savo eilėraščius. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilo veidu, Garšva laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo bandomas užrašyti „išspręstas” eilėraštis (pirmąkart eilėraštį irgi suplėšo, kad nepatektų bolševikams).Romano skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų” atskleidžia pagrindinius veikėjo kūrybinės biografijos tarpsnius. Kūrėjo galią Garšva pajuto jau vaikystėje. Kūrybiniam pradui svarbus miglos įvaizdis kūrinyje. Aplink jo tėvų namus ypatinga erdvė, primenanti sakmių pasaulį: „Šalia gyveno pelkės. <…>. Migla gulėjo virš liūnų ir varlių, pempių, žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose”. Vėliau suaugusiam Garšvai eilėraščio gimimas prilygstamas pasaulio kūrimui: „Aš pradedu suprasti transcendenciją. Migla miestelio pelkėse. Migla iš sutartinių. Migla mano galvoje. Tikra migla. Migloje gimsta fonetinė migla”. Menininkas iš fonetinės miglos ištraukia žodį, kaip Dievas iš chaoso sukūrė visatą. Daugelyje lietuvių sakmių teigiama, kad aukščiausiasis Dievas sukūrė pasaulį. Nuo pasaulio pradžios, kai dar nebuvo šviesos, tamsybėje lakiojusi dvasia, panaši į karvelį. Tai buvo Dievas Kūrėjas. Praskleidęs miglas, jis padarė į aukštį kelią, kuriuo galėjo vaikščioti. Kitoje sakmėje teigiama, kad tik ūke gyvenęs Dievas, o po jo kojomis tyvuliavęs vanduo . Mitologinio kosmoso kontekstas padeda romane suvokti poetinio stebuklo prasmę – Garšva nėra atskilęs nuo tautos medžio.Tolimesni įvykiai, formavę poetą: meniškos prigimties apraiškos vaikystės žaidimuose tinko gabalais (9 a), šešiolikmečio malda vaidilutei ir prakalba milijonams Palangos pajūryje (9 a), devyniolikmečio meilė Jonei ir eilėraštis apie pakaruoklius (5 a), dvidešimt vienerių metų Garšvos poeto gimimas išgyvenus pirmąjį „plaukiančio siaubo” priepuolį Kaune (12 a), meninis atgimimas Bavarijos DP stovykloje (14 a).Itin svarbus Bavarijos epizodas, nes jame Garšvą matome pasirinkusį modernaus meno kelią ir pirmą kartą surandantį būdą, kaip rašomame eilėraštyje išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį.Praeitį vaizduojančiuose romano skyriuose, parašytuose trečiuoju asmeniu, pasakojama mitologinio eilėraščio kūrimo istorija. 15 skyriaus trečiajame fragmente jaunas, laimingas ir dar sveikas Garšva birželio naktį Kaune randa pamestinuką ir sugalvoja būsimo eilėraščio temą. 8 skyriuje pirmojo bolševikmečio metu, gyvendamas Aukštojoje Panemunėje, jis rašo eilėraštį, kuriame nori prikelti žuvusį aisčių rojų. Į jo verandą įsiveržia saugumiečiai, kurie siekia priversti poetą rašyti naująją santvarką šlovinančią poeziją. Norėdamas apsaugoti savo eilėraštį, Garšva jį suplėšo ir skutus sumeta į Nemuną. Už nepaklusnumą poetas sužalojamas smūgiu į galvą ir vėliau patenka į beprotnamį. Nuo tada prie paveldėtos Garšvos ligos dar prisideda ir atminties sutrikimas -amnezija. Garšva nebegali prisiminti sunaikinto eilėraščio, tačiau beprotnamyje nuolat kalba avangardistiškai skambančius bereikšmius tekstus, kuriuose minimos figūros iš pamiršto eilėraščio. Jau Amerikoje per ilgąją pertrauką kavinėje Garšvos vizijoje vėl atgyja mitinės būtybės iš Aukštosios Panemunės eilėraščio, ir grįžęs namo kitos dienos rytą poetas nori užfiksuoti popieriuje naują atgijusio eilėraščio variantą. Romano pabaigoje likimas užklumpa Garšvą tuo momentu, kai, regis, pildosi visos žmogiškos ir kūrybinės jo svajonės. Tokia tragiška romano pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX – karų ir tremčių -amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos, nepriimantis abejingos miesčioniškos egzistencijos, galiausiai pats save sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą.Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). Pagrindinis „Baltos drobulės” veikėjas yra vaizduojamas kaip išskirtinė asmenybė. Rudasis žmogus su Helovyno kauke papasakoja Garšvai pasakaitę apie angelą, kuris paliečia gimusįjį, kad tas neprisimintų dangaus, ir atkreipia dėmesį į jo veido disproporciją, matomą nuotraukose (12 b). Ši nuoroda leidžia interpretuoti romano veikėją kaip žmogų, kuriam aukštesniųjų jėgų valia buvo skirtas ypatingas likimas ir be galo jautri siela, besiilginti pasakos ir skaudžiau nei kiti žmonės jaučianti kančią. Nuo pat kūdikystės Garšva elgiasi neįprastai. Pavyzdžiui, dar berniukas Karlsbado kurorte iš nepažįstamo žmogaus gavęs dovanų žėrinčių vyšnių, Garšva pradeda dvejoti, ar suvalgyti uogas, ar tiesiog grožėtis jomis. Nuo mažumės jis pažįsta dvilypumo jausmą, kurį patirdavo laukdamas tėvų ir nusivildamas, kad laukimas pasitraukė. Dar būdamas vaikas jis „išgirsta” magišką žodį „Zoori”, kurio vėliau šaukdavosi, kai pasaulis pradėdavo liguistai keistis. Garšvos vaikystė nebuvo laiminga dėl nuolatinių tėvų vaidų ir motinos šizofrenijos. Jis atėjo į suaugusiųjų pasaulį su kalte dėl pirmojo melo, kai, įkalbinęs motiną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Nuo tol baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidendavosi, kai mokytojai aiškindavo, jog visata sukurta kaip Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas ir žmogus kaltas dėl savo nelaimių.Ankstyvos jaunystės metais Garšva buvo kitoks nei dauguma tokio amžiaus jaunuolių. Nuo keturiolikos metų jis gyveno vienas Kaune, kur ištisas dienas praleisdavo skaitykloje (žr. 3 a).Iki prasidedant ligai Garšva jaučiasi laimingas: studijuoja literatūrą, rašo eilėraščius, myli Jonę, nevengia nuotykių ir su kitomis moterimis, puikiai lošia biliardą ir šlifuoja gatves, apsirengęs taip, kaip, jo supratimu, turi atrodyti tikras poetas. 12 a skyriuje šmaikščiai aprašomas didmiesčiu apsimetantis tarpukario Kaunas, kurio pretenzijos į vakarietiškumą ironiškai gretinamos su tuščiu Garšvos menininko įvaizdžiu.Visas jaunuolio svajones apie vedybas su Jone, kada nors gimsiantį vaiką, trokštamą garbę, premiją ir pinigus sugriauna netikėtas ligos priepuolis. Nuo tada, Garšvos žodžiais, „tikrasis gyvenimas pasibaigia ir prasideda sukta ir atsargi kova su mirtimi”.Per pirmąjį bolševikmetį Garšva buvo kankinamas enkavedistų. Didžiausio nužeminimo akimirką prabudo pasipriešinimo jėga, kuri nuo tol jį lydės per visą jo „nevykusį” žemės gyvenimą. Romano struktūroje NKVD kankinimo epizodas yra susietas su Juozapato pakalnės vizija. Abu teismai aprašyti 8 skyriuje ir atspindi vienas kitą. Ieškotojas Garšva neturi vilties, kad po mirties už patirtas kančias jo laukia atlygis danguje. Veikėjo vizijoje dangiškąjį teisingumą vykdo teatro artistus primenantys valdininkai, kurie vertina žmogų paklusnumo įstatymams požiūriu.Garšva išgyvena moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, kai žmogus negali Dievo nei priimti, nei atmesti. Personažo supratimas apie gėrį ir blogį tebėra glaudžiai susijęs su krikščioniškų vertybių sistema, tačiau jis abejoja privalomomis religinėmis tiesomis ir bažnyčios nustatytais ritualais. Juozapato teisėjų klausiamas, ar vykdė tikintiesiems privalomus įstatymus, atsako: „Aš, galimas daiktas, nevykdžiau jų dogmatiškai, bet…”Garšvos supratimu, meilės Dievas iš žmogiškosios egzistencijos yra pasitraukęs, todėl apleistame pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai kaip karai, masinės žudynės, tremtys, kurių gausu XX a. istorijoje. Pats patyręs istorijos žiaurumą, romano veikėjas jaučia egzistencinę giminystę su milijonais karo aukų, kankinasi įsivaizduodamas priešmirtines dujų kamerose naikinamų žydų ar Sibire sušalusių kalinių kančias.Garšvos egzistencinę krizę dar labiau komplikuoja kaltės jausmas dėl karo pradžioje nužudyto beginklio ruso. Ši scena vaizduojama 6 romano skyriuje ir pateikiama trečiojo asmens balsu, nes amnezija sergantis veikėjas nepajėgia prisiminti pačios kovos.6 skyriaus b dalyje laikinai radęs ramybę keltuve Garšva skausmingai mąsto apie šį savo gyvenimo epizodą, kuris prieštarauja humanistinei pasaulėjautai ir dvasinėms vertybėms. Sąžinės teisme Garšva pats save nubaudžia. Asmenybės suskilimas, liga, kurią psichiatras įrašys švariame popieriaus lape, ir yra bausmė. Tačiau Garšva bijo ne tik žemiškos, bet ir pomirtinės bausmės, šventojo Petro sprendimo. Vienintelis dalykas, kuris jam lieka artėjančios beprotybės akivaizdoje, – melstis, nors ir nėra vilties, kad į maldą bus atsakyta.Kitaip nei klasikinė literatūra, vaizdavusi pasaulį amžinybės perspektyvoje, modernus romanas „Balta drobulė” mato žmogaus gyvenimą, pasibaigiantį kartu su mirtimi. Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Dievo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad per Kristaus auką jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernus žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, neturi, kas galėtų atleisti kaltes, kurios pačiam žmogui tampa nebepakeliamos. Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, tačiau netiki jo išganinga auka ir dalyvavimu žmogiškoje egzistencijoje: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką.” Veikėjas ne kartą tapatinasi su Kristumi, jaučia artumą Dievo sūnui, kuris irgi žemėje ieškojo pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Romano autoriaus požiūriu, XX a. poetas, maištaujantis prieš pasaulio tvarką, yra toks pat nereikalingas šiam sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir meilės žodžių skelbėjas, prieš du tūkstančius metų nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šių laikų Kristus ne nukryžiuojamas, o išvaromas iš proto aukštyn ir žemyn judančiame keltuve.Įsimylėjęs. Visame romane Garšva sprendžia daugybę jam egzistenciškai svarbių klausimų. Vienas jų yra toks: ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prisirišęs prie jos. Pirmiausia palyginkime, kuo gali būti panašūs ir skirtingi Liudas Vasaris ir Antanas Garšva. Vasaris Antanas Garšva1. „Kai jis išgirdo ją vadinant Liuce, pajuto nerimastį ir smalsumą”.<…> tai buvo jaunuoliško jo elgesio projekcija… Jis nežinojo, kad Nepažįstamojoj susikaupė visas mistiškasis jo ilgesys, kurio nepatenkins nė viena žemės moteris” Išpažindamas meilę Elenai, Garšva tarsi susilieja su dievybe:“Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu”. Jam atrodo, kad jo mylima moteris yra sutverta „moteriško dievo”.2. Vasario moterys – Liucė, (Nepažįstamoji), baronienė, Auksė. Garšvos moterys – Jonė, Ženia, Elena.3. Moteris pažymi brendimo pradžią. Kitaipjaučiama aplinka. Vaizduotės vergė ir kaip kontrastas jos kontrastas -Nepažįstamoji. Vasariui ji – meilė ir daina. Jaunystėje ir aistrą , ir lytinį potraukį jis vadino meile: „Aš mylėjau Jonę„Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią“Jonė- pirmoji meilė ir pakaruokliškas eilėraštis.4. Moteris lyg uždanga – už jos paslaptisIr jos pažinimas. Kūryba reikalauja kančios, asketizmo. Atsisakęs mo-ters, Garšva save pasmerkia kūrybos kančioms.Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo moteris vis dėlto buvo motina. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną, ji perdavė sūnui svarbiausias vertybes – grožio jautimą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį. Dar būdamas berniukas, Garšva pradeda svajoti apie būsimą mylimąją, fantazuoja, kaip jis dėl pasakų Pelenės atlieka riteriškus žygius. Epizode, vaizduojančiame Garšvos kūrybines improvizacijas Palangos pajūryje (9a), užsimenama apie draugę Aldoną, kurios moteriškėjantis kūnas jaudina šešiolikmečio jaunuolio erotinę vaizduotę ir skatina menininko ambicijas.Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Šiuo laikotarpiu jis jau turi intymaus bendravimo su moterimis patirties, tačiau jausmai, kuriuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju. Vėliau mes suprasime, kad agresija- būsimos ligos požymis.Antroji labai mylima moteris – Elena. Intelektu ir estetine nuovoka ji nenusileidžia mylimajam, o intuicija ir dvasios stiprybe kovoje už žmogišką laimę net pranoksta jį.Kas būdinga Elenai:1. Profesija- buvo gimnazijos mokytoja Lietuvoje.2. Portretas turi aristokratiškumo bruožų: pirštai tokie ploni, kad žiedą reikia susiaurinti; veidas, uždengtas tinkleliu, pabrėžia aristokratiškumą. Bet kartais pabrėžiamas ir išvaizdos netobulumas: kreivai nubrėžtas antakis, pasisukusi kojinė. Šis dalykas Garšvai yra ne netobulumo, o kitoniškumo požymis.
3. Gana aktyvi: pati surežisuoja susipažinimą su Garšva, gana lengvai ryžtasi atsižadėti jai dvasiškai svetimo turtingo vyro ir grįžti į siuvyklą, ieško galimybių būti drauge su nepraktišku Antanu.4. Elena labai artima dvasiškai Antanui: ji dažnai kalba su Garšva kaip su pačia savimi. Antanui susidaro vaizdinys, kad ji yra motinos atspindys ir todėl jai gana lengvai atskleidžia savo fantazijas. Be to, jai skiriamas žiedas- motinos dovana, senelės palikimas. Tokiu veiksmu pripažįstama aukščiausia dovanojimo vertė- Elena gali pratęsti bajoriškąją giminę, ji prilygsta simbolinei Pramotei, prie kurios kojų pagarbiai suklupo galbūt jau mirčiai pasmerktas šviesiaplaukis bajoras. Apskritai, Garšva ją labai myli: „Aš ją, Eleną, labai myliu“, jai pirmai duoda skaityti savo užrašus.5. Finaliniame epizode Elenos atėjimas protagonistui įgyja visatos harmonijos reikšmę: pavadina madona, bučiuoja lyg motiną.Paprastai poetai labai vertina moters meilę, nes iš jos gauna stipriausius impulsus kūrybai. Garšva paklauso psichiatro patarimo nekurti šeimos, tačiau neišbraukia moterų iš savo gyvenimo, apsiribodamas epizodiniais meilės nuotykiais. Jo santykiai su meilužėmis -pabrėžtinai egoistiški, jis „vartoja” moteris kaip sekso objektus bei priemones aštriau pajusti realybę ir apsirūpinti gyva medžiaga. Garšva neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais ar bandymais įsigilinti į paliktų meilužių išgyvenimus. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad seksas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia bendravimą su pavojinga partnere.Skeveldrų dėliotojas. „Skeveldros liečia viena antrą. Negaliu jų sudėstyti, lyg vaikas, dėstąs kartonines iškarpas”, – mąsto Garšva apie savo beviltiškas pastangas susieti padrikus gyvenimo prisiminimus į reikšmingą visumą ir atkurti vidinę pusiausvyrą. Romane yra reikšmingas epizodas (žr. 13 a), kuriame keltuvininkas bendrauja su jaunuoliais, liūdnomis poromis kylančiais į aštuonioliktame viešbučio aukšte surengtus jaunimo šokius. Susitikimas su aštuoniolikmečiais įsimylėjėliais prikelia Garšvos norą gyventi, o pasakojimas apie darbą užuolaidų fabrike atgaivina poetinę vaizduotę. Garšvai kyla naujo eilėraščio idėja, kuriame užuolaidos interpretuojamos kaip simbolinė riba, skirianti gyvybę ir mirtį.Romano pabaigoje Garšva jaučiasi supratęs save ir sudėstęs pamirštus gyvenimo gabalus, dėkoja Dievui už vaikystės mišias, rungtynes, pamestinuką: šios būsenos ir yra žėručiai, tos valandos, iš kurių esą jis gali laimėti save.Pabaigos skyriuje Garšvą aplanko tikroji ramybė, dvasia randa santykį su pasauliu, susidėsto gyvenimo skeveldros ir eilėraščio žodžiai. Pasikeičia personažo požiūris į kūrybos paskirtį, jis atsisako pretenzijų būti originaliam ir vos ne manija virtusio noro palikti savo pėdsaką amžinybėje. Skausmingoje kelionėje į save Garšva supranta, kad gyventi reikia „čia” ir „dabar”, neužmirštant, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą, o žmogus nėra savo likimo šeimininkas. Tačiau ši „vienintelė, apčiuopiama tiesa” paaiškėja per vėlai, psichika nebeatlaiko nuolatinės įtampos, pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūrybinių troškimų veda į pražūtį. Paskutiniame romano epizode matome Garšvą virtusį savo paties karikatūra: jis plėšo popieriaus lapą, ant kurio turėjo būti užrašytas svarbiausias gyvenimo eilėraštis, jo veidas -šinšilos (šis gyvūnėlis Garšvai – miesčioniškos, niekingos egzistencijos simbolis). Aisčių rojus, kurį poetas svajojo prikelti savo meninėje kūryboje, transformuojasi į bepročio palaimą. Ironijos ratas užsidaro ir vėl nukreipia skaitytoją į pačią kūrinio pradžią, į tris romano epigrafus:Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.Didžiausioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas. Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai.Egzistencializmo žmogus. „Baltoje drobulėje” įkūnyta egzistencializmui artima pasaulio samprata. Pagal ją šiuolaikinis žmogus neturi jokių galimybių įveikti gyvenimo beprasmiškumą ir jam telieka du keliai: savižudybė (tokį kelią pasirenka Garšvos draugas Stanley) arba išprotėjimas (ši būsena išreiškia ne vien asmeninę veikėjo tragediją, bet visuotinę žmogaus padėtį). Garšva yra dvigubai pasmerktas – paveldėjimo ir istorijos, kurios destruktyvų poveikį simboliškai išreiškia NKVD tardytojo smūgis su prespapjė į galvą. Škėmos egzistencinė neviltis ir absurdo jausmas yra neatskiriami nuo XX a. vidurio istorinės patirties. Pasaulyje, patyrusiame Antrojo pasaulinio karo siaubus, okupacijas, masines žudynes, trėmimus ir prievartinę emigraciją, nebeįmanoma atsiremti į jokius idealus ir pasislėpti nuo skausmo jokiose iliuzijose. „Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja”, – sako Garšva apmąstydamas ruso nužudymo epizodą. Ironija yra vienintelis būdas racionaliai suvokti iracionalų (t. y. neracionalų) pasaulį, kuriame žmogaus mirtis virsta tik statistiniu faktu. (Pasak Kamiu, nėra tokios lemties, kurios negalima įveikti panieka.) Romano veikėjas jaučia giminystę su milijonais karo ir pokario aukų ir tuo jis artimas prancūzų egzistencialistams, kurie vertino žmonių solidarumą ir pripažino asmeninės atsakomybės, maišto, išdidaus pasipriešinimo prasmę absurdiškame pasaulyje.Egzistencializmo idėjų įtaka Škėmai neabejotina, tačiau jis kai kada iš jų ir pasišaipo. Bene aiškiausiai Škėmos požiūrį į egzistencializmą iliustruoja Antano Garšvos įsivaizduota scena Juozapato pakalnėje – egzistencialistinio paskutinio teismo groteskas.„Ar vykdėte įsakymus taip, kaip jus mokė?” „Atrodo, ne.”„Labai gerai. Pagal aštuntąjį paragrafą -jūs pasmerktas sunaikinimui. Dėkui už atsakymus.”„Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?”„Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas, kuris nesilaikė įsakymų. Pavyzdžiui. Tikintysis – tikinčiųjų, netikintysis – netikinčiųjų, melagis – melagiškųjų, žmogžudys – žmogžudiškųjų, bailys – bailiškųjų, moralistas – morališkųjų. Gi įsakymus vykdžiusieji perkeliami į dangų.”„Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus.”Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos choristai.„Šitokia kategorija neegzistuoja Juozapato pakalnėje.”Taigi šiuo groteskišku dialogu Škėma išmuša paskutinį optimistinį argumentą didžiajame pasaulio absurdiškumo priešininkų ir šalininkų ginče. Kartu Škėmai nepriimtinas ir absurdo filosofijos postulatas: „Žmogaus orumą liudija jo gebėjimas suvokti realybę visoje jos beprasmybėje ir priimti tai laisvai, be baimės, be iliuzijų – ir juoktis iš viso to.” Škėma vis dėlto nepajėgia „suvokti realybės visoje jos beprasmybėje” ir iš visko juoktis. Jo prozos pasaulyje skepticizmo pagraužti, bet galutinai nesuardyti bent du tradicinės vertybių sistemos fragmentai. Tai tikra, ne surogatinė meilė ir tikra kūryba. Šių dalykų nebandoma nei nužeminti, nei suabsurdinti.ApibendrinimasAntanas Škėma – vienas skausmingiausių XX a. lietuvių menininkų. Ne vienam skaitytojui ir kritikui jis atrodė pernelyg nihilistiškas, šokiruojantis, be reikalo peržengiantis gero skonio ribas, demonstruojantis erudiciją. Tačiau jo kūryba – neabejotinai viena talentingiausių XX a. vidurio lietuvių istorinės, kultūrinės ir egzistencinės patirties išraiškų. Įsigilinus patraukia jos tragiškais vaizdais perteiktas humanizmas, aistringas būties tikrumos, patikimų vertybių ieškojimas pusiausvyrą praradusioje visatoje. Šiais bruožais Škėma pritampa prie didžiųjų XX a. modernizmo rašytojų, tokių kaip Kafka, Džoisas, Kamiu; gali būti atrama ir gaire skeptiško ir kritiško dabarties žmogaus dvasiniams ieškojimams.