Kristijonas Donelaitis ir Metai

Skaitydami Kristijono Donelaičio Metus, pastebime, kad nemaą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir altyiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas i Donelaičio tikslų buvo parodyti monėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir imintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo apraymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei imintingas mogus. Idealų mogų mes gautume sudėję kiekvieno i vielybųjų būrų savybes(Lauro beei Pričkaus imintį, Selmo religingumą, Krizo darbtumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio painimo sąlyga. Tikintis mogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas bedieviais, glūpais, bėdiais, kai jie nepasimeldoa prie valgį. A manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko i dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudia: Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą suplekins? O jeigu netikintieji baudiami, tai jie gyvena neimintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vylaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda imintingus paatarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia iminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, ilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant iaudų verkiantis būriukas, be

et jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad taip jau Dievulis surėdė ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėia, kad gyvenimas emėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – emikas gyvenimas, pilnas prieingybių, jų kovos. Viruje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudiavą, nebemu.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai monės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neiklys u savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Iđminčiai K.Donelaičio Metuose. Kas jie?

Imintis – patirties, supratimo ar mokslo tuurėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Iminčius – mogus, turintis iminties. Imintingi monės pasiymi ne tik tuo, kad turi iminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Iminties vaisiai yra dora, itikimybė banyčiai, turtas. Būtent ios sąvybės yra bendros K.Donelaičio Metų iminčiams – vielybiems būrams.
Vielybųjų, teigiamųjų personaų grupei Metuose priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Maiausiai poemoje individualizuoti vielybieji būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt i jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsivietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pa

amokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo imintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:
Į Selmą` panaus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastorikų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. Kytras pilosofas visada postringauja rymodams ant stripinio savo arba ant kumpos lazdos pasirėmęs. Jis lygina mones su pievų olėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis u Selmą ir Laurą yra dosningasis Krizas – praturtėjęs būras. Metuose jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų suadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir eimyna. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, moma maitintis ubagais ėjo, o jam kiaules varinėt pas Bleberį teko. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek razumo rodė, kad ne vieną ilį pranoko. Vėliau jis prasimuė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdeimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas diaugiasi, kad jis ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruoų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruoas yra nepasitenkinimas rimyna – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys dar u menką pinigą klausė, mat labai jau daug dabar samdiniai usiprao. Kr
rizas skundiasi: .nelaba eimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdiui, jau beveik reiks ubagais eiti.
Krizo paveiksle atsispindi inaudotojiki turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo eimyna, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Iminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąiningu būdu – galva ir rankomis udirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos prieastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių monių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti iminčiais, nes imintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didiausias iminčius Metuose yra imintingasis altyius pričkus. Tai są iningas, darbtus, draugikas mogus. Būdamas altyiumi, jis jungia kaimo ir dvaro mones. Pričkus, ramindamas vargus būrus, aikina, kad visi gimsta lygūs, .juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, ir i lopio dar nei viens nikopo neverkęs. Pričkus ragina būrus dirbti sąiningai. Jis giria Lietuvos būrus u gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos veltėdiais, ūdvabaliais:
Pričkus giria darbčias moteris u tai, kad staklės prie pavasarį trinka ir auyklė su eiva okinėdama tarkia. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus mones, kad ir koks imintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą altyius grįo pardavęs pono grūdus. Ponas amstrotas, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno ilingo. U ta
ai Pričkus buvo mirtinai sumutas:
Savo vielybuosius būrus K.Donelaitis Metuose pavaizdavo kaip iminčius, kurių pavyzadiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbtūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam inaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema Metuose

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio mogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.

Poetas buvo auktos moralės mogus. Senatvėje jis raė vokikai inias apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: A i prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus.

Rykus K. Donelaičio asmenybės bruoas nusistatymas prie nuomius ponus ir demokratikas lietuvikumas. Labai gerbė paprastus kaimo mones ir puoselėjo lietuvių kalbą.

K. Donelaičio demokratikumas, artimumas lietuviams baudiauninkams menikai ireiktas kūryboje.

Tartum milinikas kalnas ikyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys idilinė poema Metai.

Vokiečių kolonistų atneamai vokikai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti prieais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiki ūkiki. Vasaros darbuose kalbama apie pupų ir irnių rinkimą, aviąpjūtę ir mieiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prie kitataučius. Nelieka umirtas ir grybavimas, taip pat rieutavimas.

Tačiau poetas neumerkė akių ir prie būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personaų, kaip girtuoklį mueiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia irykinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.

Bet nepalyginamai rūstesnis ir grietesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, yktumą, iaurumą ir baudiauninkų inaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.

Paskutinį Pavasario linksmybių ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus idėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbčias moteris prietelkas puikias Lietuvos audėjas.

Kŕ vaizdavo K Donelaitis?

Metus K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Raė ilgai ir įdėjo į į darbą savo sielos dalelę. Metai – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė į margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudiai bendravo su baudiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto monių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. tai iuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje Metai.

Ponų priespauda sunkiai slėgė baudiauninkų gyvenimą, todėl ie diaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne danos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi monės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sualę atgyja, pradeda naują gyvenimą.

Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir oleles visokias i numirusių aukė.
Paprastas mogus – valstietis diaugdavosi nuostabiais vaizdais. I atsigaunančių, grįtančių gyvūnų galime iskirti gandrą ir bitiną. Gandras gaspadorius kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:

<.> eimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir umiro.
ie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. I visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia laktintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio irdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir diaugtis. Metuose gana danai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus banyčioje.

Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, ienapjūtės. Manau, kad ie darbai per ilgus imtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl monės naudodavosi proga ir graiai pasismagindavo.

Kokiam mogui nepatinka iūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atnea vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo umokestis u ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudiauninkas galėdavo būti ramus, iemą jis ir eima turės kuo maitintis. Udirbtą duoną mogus gerbdavo.

Įsigilinę į poemą Metai matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo mogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo irdies. Pavasarį darbininkai uplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudiauninkui, būtent tuomet mogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo ponikomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudiauninko pečius: mėlaveis, ienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir irnių rinkimas, rieutavimas ir grybavimas. Visą laiką mogus būna gamtoje. Tik iemos darbai daniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos viesos. monėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau painti vienas kitą. iemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniki.

Taigi kaip matome kūrinyje Metai K Donelaitis vaizdavo kaimo mogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudiauninko matome gamtą, neatsiejamą mogaus draugą, be kurio kaimo mogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Maojoje Lietuvoje ikilo K Donelaitis pirmųjų lietuvikų pasakėčių ir poemos Metai autorius. Nė vienas i ankstesnių amių raytojų neprilygsta jam nei menikumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis uima iskirtinę vietą jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydio stiprėjo vietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas kas svarbiau? ie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaučiame Metuose ir vietimo dvelksmą lietuvių tautos, vilkusios baudiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troko atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Rykus K. Donelaičio asmenybės bruoas nusistatymas prie nuomius ponus ir demokratikas lietuvikumas. Labai gerbė paprastus kaimo mones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratikumas, artimumas lietuviams baudiauninkams menikai ireiktas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis paraė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems monėms būrams. K. Donelaitis paraė pirmasias orginalias, neverstas, lietuvikas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą trumpą pamokymą, iplaukiantį i alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuvikos, visiems būrams gerai paįstamos: lapė ir gandras, uo ir avelė, vilkas ir okaitė, ąuolas ir nendrė. Tie visi personaai kalba kaip monės, o gyvena kaip vėrys ar paukčiai urvuose, lizduose ir panaiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam vietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis Metuose: atri ponų kritika priekaitai būrams dėl moralinių ydų, odio energija ir vaizdingumas.

Metuose K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem sudaro keturios dalys: Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudenio gėrybės, iemos rūpesčiai. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči nuotaik (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl Metai vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris Vėl bus ta pati baudiava Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudiava didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur iekoti ieities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: mogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudiauninkai jau teikė viesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, iminties ir tautinio atsparumo.

Metų personaai gyvena Vylaukio valsčiuje. Centre lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, veicarai) su kuriais kartu tame pačiame krate po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas Vy˛laukis turi svarbi prasmź. Vy˛a i karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuvikumas, prieikumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siueto, kuris groinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaitauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visikai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siuetams. Tiesa siueto uuomazgų Metuose yra pvz.: paaikėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma Metų kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai paino. Pokalbiai uima 2/3 teksto. Autorius labai danai perleidia personaams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia Metuose kalba pagrindinis personaas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena Metų dalis, iskyrus Vasaros darbus, prasideda įspūdingais gamtovaizdiais.

Metai nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus Apie daiktų prigimtį. Čia figūruoja maas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kratais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizaą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis Metuose, nors ir toks reikmingas ˛mogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panaus į kitus. Gamtos likimo prieastis yra amina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties prieastis. Savitas Metuose ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizao dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panaios į mones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, Metuose jaučiama visur. Gamta suvaidinama būrikai, kaimietikai pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

Metuose svarbiausia gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors iaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti utenka uuominos, poros ekspresyvių odių: nepabūkim, kad igirsim darganas ūiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir mogui. Metuose atskleidia intymus mogaus būro ryys su gamta. mogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs isiskirti i universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireikiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis Metų paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą Metuose kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, paiūrų reikėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis bendruomenės poetas, būrų akimis į viską iūrįs.

Taigi Metuose autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas i esmės nesiskiria nuo būrų bent i paties pavaizdavimo sprendiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos auktos moralės, eimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai natūralūs ir taiklūs, apraymai gyvi, visas pasakojimas vaizdingas, įterpti pamokymai trumpi ir taikūs; odiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir groio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdio, vien savo talento jėga tegalėjo ikilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau paraytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. I jo paystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir monių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, odinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima painti tik i liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, iūrėdamas į jį i XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamau uklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuvikai.

Kristijonas Donelaitis didis Maosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus groinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. ymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra Metai, kurį pats autorius skiria ir rao ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio iame giesmių cikle. K. Donelaičio Metus sudaro keturios dalys, papuotos skambiais pavadinimais: Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudens gėrybės ir iemos rūpesčiai ir drauge sukuriančios ypatingai graų Lietuvos kaimo peizaą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti Metų itrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną i vasaros darbų ienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudiauninkai (iskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprao ienapjūtės pradią. Ją paskelbia putpelė: Ik po meto vėl ienaut jau putpela aukė. Pati ienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir eimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudiauninką, ginkluotą kardais ir oblėmis, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mainą, pavadindamas ją skambiu odiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno aliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius ydėti augalus (dar daug iedų tikt vos ydėti pradėjo) ir jau tuos, kurie su ilomis barzdomis svyrinėjo. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia mėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudiauninkams itutinti pievas ir taip surinkti metų derlių.

K.Donelaitis vaizduoja ir mogų, nesugebantį įsilieti į darbtų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie nenaudėlių (Pačią su glūpais vaikais kone numuė smirdas) būrų (gerieji būrai – vėlybieji). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. Pernai [] Budę naują su dalgiu akėtu prapuldė. Net ir nuvaiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko (ioplinėdams vis bei būrikai okinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti umiro.), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas lyg vokietis, ponas, nemėgstantis emės ir lauko darbų.

K.Donelaičio Metų pasaulis yra Vylaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik ioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, vaiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas udarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudiauninkui vėl tenka į jį sugrįti. Autorius ioje itraukoje okinėja ne tik erdėje, bet ir laiku pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno ygdarbius, ir apie iųmetinę ienapjūtę.

K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir nekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu odių, iuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremti, plyckai). Itraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų augalai nei būrų kūdikiai aidė, su ilomis barzdomis svyrinėjo. Ypač graiai autorius aprao giltinę tai tuojaus visur isiiepusi giltinė smaugė, visur itutino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą. alia didingų apraymų (baudiauninkų pulkai, dalgiai – kardai ir oblės) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų vienausis kuinpalaikis, nybdams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto.

Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudiauninkas (Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir obles į margas nuneė pievas). Jis auktina baudiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūiu (baudiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusikai ydingą mogų.

Raydamas ioje itraukoje apie paprastą baudiauninkų kaimą, autorius suskaido savo itrauką į dvi dalis vienoje giria darbtų būrų darbą ienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio Metai ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes juose galime rasti ir ididumo, gobumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. Metai ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis Metų leidėjas Liudvikas Rėza, į kūrinį turėtų perskaityti konas lietuvninkas, savo tėvikę mylys.

Leave a Comment