Ar K.Donelaičio poema “Metai” – pamokslų rinkinys?

Turinys

Įvadas 2Poeto biografija 3Literatūrinis palikimas 10METAI 13Žanras ir kompozicija 14„Metų“ stilius 15,,Metai” pamokslų rinkinys? 19,,Metų” bibliniai motyvai 19Kunigo K. Donelaičio pamokslai 23Poema ,,Metai”– pamokslas? 27Ryšys su literatūros procesu (problemos) 28Nacionalinė ir tarptautinė ,,Metų” reikšmė 32Vydūnas apie Kristijoną Donelaitį 33Apibendrinimas 34Literatūros sąrašas 36ĮvadasKristijono Donelaičio poema ,,Metai” yra pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį – bei stilistiniu savitumu reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje. ,,Metai” yra sudėtingas bei daugiaplanis kūrinys. Poemos forma, eiliavimo būdas, daugelis kitų išraiškos priemonių siejasi su antikinės literatūros tradicija. Poemoje nemaža krikščioniškų pamokymų, Biblijos citatų bei perpasakojimų. Vis dėlto labai svarbi ne tik literatūrinė, bet ir asmeninė autoriaus patirtis,- liaudiška lietuvių kalba Donelaitis pasakoja apie kasdienį lietuvių valstiečių gyvenimą Rytų Prūsijoje, arba kitaip – Mažojoje Lietuvoje.Tad šiame tiriamajame darbe apžvelgsime K.Donelaičio kūrinį, kuris yra ,,unikalus reiškinys XVIII a. Europos literatūroje, praaugęs savąjį laiką”.Apžvelgsime jame autoriaus iškeltas idėjas, aptarsime kūrinio žanrą , kompo-ziciją, stilių, be abejo ir pabandysime atsakyti į klausimą ar iš ties K.Donelaičio ,,Metus” galima vadinti pamokslų rinkiniu?

XIX amžiaus vidurys. Didžiąją ir Mažąją Lietuvą gaubia tamsi naktis. Jokios net mažiausios prošvaistės. 1863 m. Didžiojoje Lietuvoje pralaimėtas sukilimas prieš Rusijos okupacinį režimą, kurio išdavoje uždraudžiama lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis, o Ma-žojoje Lietuvoje – vaikų mokymas mokyklose gimtąja kalba. Ir šie monarchinių val-stybių tarpusavio suderinti brutalūs veiksmai slogią tamsą dar labiau sutirština. Juodame dangaus skliaute tik vienas kitas šviesulėlis, o ryškiausias jų – istoriko Simono Daukanto žvaigždė 1864 m. užgęsta. Jokio ženklo, jokios vilties spindulėlio, kad iš gilaus letargo miego prabustų merdinti tauta. Ir per Europą nuaidi iš gyvenimo besitraukiančios tautos laidotuvių varpai.Jau nėra vilties, kad atsigautų tauta, kurios kalba tokia artima sanskritui ir kuri taip reikalinga lyginamajai kalbotyrai, skelbia lingvistai, todėl neatidėliotina mūsų pareiga iš merdinčios tautos kūno išplėšti sielą ir ją išsaugoti ateities kartoms. Ateityje žmonija privalės žinoti, jog čia prie Priegliaus, Nemuno ir Baltijos jūros krantų gyveno tauta, kurios kalba – raktas į lyginamąją kalbotyrą. Netrukus žemėje nebeliks nė vieno lietuvio, bet kalbininkai, jeigu jie, žinoma, norės būti tikri mokslininkai ir stengsis šį tą pasiekti, privalės mokėti lietuviškai. O ar ta tautosaka turtinga tauta turi savo literatūrą į kurią būtų galima atsiremti? Taip, turi. Tai įrodė Kristijonas Donelaitis,kuris devyniolikto šimtmečio pabaigoje lietuvių tautai tarsi išauga kaip galingas ąžuolas į kurį remiasi visas atgimstančios tautos žiedas. Be K.Donelaičio kūrybos neapsieina nei dr. J.Basanavičius, nei dr. V. Kudirka, nei Maironis, nei J.Biliūnas. Ir tamsiame dangaus skliaute viena po kitos įsižiebia vis nauja ir nauja žvaigždė. Ir vietoj pranašaujamos tautos mirties aušta naujas rytas. Suspindi ,,Aušra“, suskamba laisvės ,,Varpas“, o pati ryškiausiai spindinti žvaigždė skelbia: ,,Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės…”Poeto biografijaVAIKYSTĖ IR MOKSLO METAI. Kristijonas Donelaitis – vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas, gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime, Gumbinės parapijoje, 4 km atstumu į rytus nuo Gumbinės, prie kelio Kybartai-Stalupėnai (dab. Nesterov)-Gumbinė-Tepliuva (dab. Gvardeisk)-Įsrutis-Karaliaučius. Lazdynėliai vėliau tapo kilmingų fon Belovų nuosavybe, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo dvarvietė, o po karo apleista gyvenvietė išnyko, dabar ten jokių pastatų nėra.Krikštytas, be abejo, Gumbinėje. Beje, Lazdynėliai nuo 1725 m. priklausė jau naujai suformuotai Žirgupėnų (dab. Dalneje) parapijai. Lietuvos mokslininkų grupė, vadovaujama K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje atstatytojo N. Kitkausko, išaiškino tikrąją buvusių Lazdynėlių vietą. 1989 m., pažymint K. Donelaičio gimimo 275-ąjį jubiliejų, talkininkai iš Lietuvos ten pasodino 275 ąžuoliukus, o 1992 m. buvo atidengtas atminimo akmuo-paminklas (aut. N. Kitkauskas).Tam tikrų neaiškumų kėlė K. Donelaičio pavardės forma. Lazdynėliai buvo įkurti tikriausiai poeto senelio Jono (Hanso) ir dar dviejų lietuvių valstiečių iš netolimo Mažųjų Baičių kaimo 1683 m. Žemė jiems buvo suteikta nuosavybės teisėmis, todėl neatlikinėjo baudžiavinių prievolių, o mokėjo mokestį pinigais. Senelio pavardės forma dokumente Doneleitis. Poetas į Karaliaučiaus universitetą 1736 m. rugsėjo 27 d. įrašytas irgi Doneleičio pavarde. Tai vokiškos tarties tradicija. Baigęs mokslus pasirašinėdavo sulotyninta forma – Donalitius, o žmoną vadino raštuose Donalitiin arba Donalitius. Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje buvo prieita prie išvados, kad tikroji poeto pavardė yra Donelaitis, tačiau dokumentiškai to įrodyti tada nebuvo galima. Pagaliau 1966 m. pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino formos Donelaitis autentiškumą. Būtent taip naujasis studentas įrašytas į universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašus 1736 m. gruodžio 1 d. Tikriausiai taip savo pavardę padiktavo pats priimtasis studentas – „prūsas nuo Gumbinės“ (Gumb: Borusus). „Prūsais“ buvo vadinami Prūsijos Karalystės piliečiai.Vienu laiku, ypač XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, kai kas manė, kad poeto pavardė kilusi iš bendrinio žodžio „duonelė“ ir rašė Duonelaitis. Tačiau iš tikrųjų tokios kaip mūsų poeto ir panašios pavardės kilusios iš biblinio pranašo Danieliaus vardo. Mažojoje Lietuvoje poeto pavardė tikriausiai buvo kirčiuojama Dónelaitis. Dabar priimta kirčiuoti Doneláitis.Apie 1685-1690 m. turėjo gimti K. Donelaičio tėvas, vardu Kristupas. Galbūt jis buvo kalvis.ŠEIMA. Ji buvo didelė. Apie ją tyrinėtojų išvados ne visai sutampa. Mūsų laikais gyvenančių Vokietijoje lietuvių poeto K. Donelaičio tolimų giminių, pvz., Kurto Donalio (Kurt Donalies), dabar jau vokiečių, duomenimis, būsimojo poeto šeimoje augo pamečiui nuo 1713 m. iki galbūt 1719 m. penki broliai ir dvi seserys. Kristijonas buvęs antrasis vaikas, gimęs po brolio Frydriko. Ankstesni šaltiniai nurodydavo keturis Donelaičių sūnus ir tris dukteris.Tėvas mirė 1720 m. Taigi pagal giminių paskelbtą variantą Kristijonas turėjo keturis brolius ir dvi seseris. Vyriausias brolis Frydrikas, lietuviškai Pričkus, amžininkų minimas kaip garsus Karaliaučiaus meistras ir auksakalys, vadinasi, prasimušęs į turtingus miestiečius. Apie jo, kaip ir kitų poeto šeimos ar giminaičių dalyvavimą lietuvių kultūros ugdymo veikloje Mažojoje Lietuvoje, žinių nėra.Bene metais už poetą jaunesnis brolis Mykolas tapo tėviškės paveldėtoju, tačiau ją perdavė seseriai. Išmanęs juvelyro amatą. Dėl nežinomų priežasčių (gal dėl blogos sveikatos) vėliau apsigyveno pas brolį Kristijoną, kleboną Tolminkiemyje, kur ir mirė 1757 m. peržengęs tik keturiasdešimt su viršum metų, tikriausiai likęs nevedęs. Dar iš eilės jaunesnis brolis Adomas tvirtai įsikūrė Jocūnų kaime. Ten laikė kalvę ir smuklę. Viena sesuo valdė tėviškę, ištekėjusi už lazdynėliškio Kristupo Grigulio, kuris atėjo užkuriomis. Kaip laisvasis valstietis Lazdynėliuose gyveno ir penktasis sūnus Jonas. Jaune…snioji sesuo išėjo už Tetmajerio (Thetmeyer) į Tutlėnų (Tutliai, dab. Syčev) kaimą. Gal buvo dar viena sesuo, kurios nemini Kurtas Donalys, pati vyriausia, nutekėjusi už račiaus Langės į Vanagynės kaimą. Apie poeto motiną žinių nėra.Reikia manyti, kad broliai ir seserys, tapę našlaičiais, palaikė ryšius, sugyveno gražiai. KARALIAUČIAUS KOLEGIJOJE IR UNIVERSITETE. Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Neaišku, kur pradėjo lankyti mokyklą. Artimiausios vietovės buvo Gumbinė ir Žirgupėnai. Apie 1731 m. jis Karaliaučiuje įstojo į Kneiphofo, arba Katedros, mokyklą-kolegiją. Kneiphofas – centrinė miesto dalis. Jau tada K. Donelaitis gerai pramoko lotyniškai, galėjo skaityti romėnų autorius, žinoma, susipažino ir su graikų antikiniais rašytojais. Gyvendamas vokiškame mieste ir vokiečių kultūros aplinkoje, išmoko laisvai vokiškai. Turėjo sužinoti ir apie lietuviškąsias Karaliaučiaus tradicijas: M. Mažvydą, J. Bretkūną, D. Kleiną ir t. t.1736 m. K. Donelaitis vidurinį mokslą (kolegiją) baigė ir įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Taigi į universiteto studentus įrašytas 1736 m. rugsėjo 27 d. kaip Doneleitis, o į Teologijos fakulteto „albumą“ įtraukiamas kaip Donelaitis.Universitete studijavo nustatytą laiką – ketverius metus. Jį baigė 1740 m. pavasarį. Studijavo uoliai, netausodamas sveikatos. Buvo kiek vyresnio amžiaus negu daugelis kitų bendrakursių – įstojo 22 metų. Vadinasi, anksčiau mokslus bus ėjęs dėl mums nežinomų priežasčių su pertraukomis.Universitete K. Donelaitis mokėsi lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. Per kai kurias paskaitas ir pratybas gilinosi į antikinę literatūrą. Gavo žinių apie senesnius ir savo meto vokiečių rašytojus. Buvo informuotas apie gamtos ir tiksliųjų mokslų pažangą. Mokėsi Teologijos fakultete privalomos muzikos – ir teoriškai, ir praktiškai, t. y. groti ir giedoti, pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau, klebonaudamas Tolminkiemyje, pasidarė fortepijoną, klavesiną, komponavo muzikos kūrinius.Karaliaučiaus universitete nuo 1723 m. veikė lietuvių kalbos seminaras, vyko jame pratybos. Jį lankė ir K. Donelaitis, nes tikėjosi po studijų dirbti lietuvininkų gyvenamose parapijose.Centrinę vietą moksluose, suprantama, užėmė teologija, liuteronizmo studijos. Ši protestantizmo šaka buvo oficiali valstybės religija, liuteroniškas buvo ir Karaliaučiaus universitetas, įkurtas 1544 m. Viena svarbiausių jo paskirčių ir buvo liuteronizmo propagavimas ir įtvirtinimas anų laikų Prūsijos Kunigaikštystėje ir kaimyninėse šalyse. K. Donelaitis turėjo žinoti, kad lietuvių tautybės liuteronai A. Kulvietis ir S. Rapolionis profesoriavo Karaliaučiaus universitete, buvo M. Liuterio mokiniai ir skleidė jo mokslą Prūsijos Kunigaikštystėje ir Didžiojoje Lietuvoje.Vienas teologijos profesorių buvo F. Šulcas (Schultz). Savo erudicija jis darė didelę įtaką teologijos studentams. Kai mokėsi K. Donelaitis, F. Šulcas vadovavo lietuvių kalbos seminarui. F. Šulcas simpatizavo pietistams. Pietizmo srovė (lot. k. pietas – pamaldumas) atsirado kaip liuteronizmo šaka XVII a. pabaigoje, jos centru tapo Halės universitetas. Pietistai reikalavo asmeninio religinio susikaupimo, smerkė teatrą, kuris tada buvo dažnai laikomas nerimtų žmonių darbu, šokius, pasaulietines dainas, pasaulietinių knygų, nepakankamai rimtų, skaitymą, rengė pamaldas („surinkimus“) privačiuose namuose. Neretai sakoma, kad ir K. Donelaitis paveiktas pietizmo, tačiau tai nėra tvirtai įrodyta. Didelis autoritetas K. Donelaičiui turėjo būti ir J. J. Kvantas – universiteto senųjų ir naujųjų kalbų profesorius, vyriausiasis Prūsijos karaliaus rūmų pamokslininkas ir Prūsijos vyresnysis vyskupas. Anksčiau jis prižiūrėjo lietuvių kalbos seminarą, mokėjo šiek tiek lietuviškai. J. J. Kvantas nepritarė pietistams, laikėsi tradicinių, „ortodoksinių“, pažiūrų. J. J. Kvantas yra parėmęs daug lietuviškų knygų, rašė joms pratarmes vokiečių kalba (J. Berento giesmyno 1732 m., pirmajam Biblijos lietuvių kalba leidimui 1735 m. ir kitoms l…ietuviškoms knygoms).Nei K. Donelaičio kūryboje, nei žinomoje archyvinėje medžiagoje, pvz., autobiografinio pobūdžio „Žiniose“, jo įrašuose krikšto metrikų knygose, kokių nors pietistinių konkretesnių požymių, rodos, nėra.Gavęs universitetinį vokiškos ir klasikinės orientacijos išsilavinimą, K. Donelaitis vis dėlto nepasirinko vokiškai ar lotyniškai rašančio literato kelio. Pasirinko lietuvybę. Be abejo, pirmiausia tai lėmė lietuviška kilmė, tėvų ir protėvių balsas. Bet K. Donelaitis jau suvokė ir istorijos jam skirtą uždavinį – ginti lietuvininkus, kelti jų atsparumą, savigarbą, savimonę, ugdyti savo kultūrą, tapti garbinga tauta. Eiti tuo keliu jį turėjo skatinti ir aktyvėjanti Mažosios Lietuvos liuteronų kunigų veikla. Jie suskubo rūpintis auštančio šviečiamojo amžiaus keliamomis užduotimis – pirmiausia kitomis akimis ėmė žiūrėti į lietuvininkus valstiečius, tą trečiąjį luomą, kuriam priklausė didžioji krašto gyventojų dalis. Apskritai tie kaimo parapijų kunigai (pastoriai), tie klebonai, nors dauguma vokiečiai, bet išmokę lietuvių kalbą, darėsi artimi savo parapijiečiams ir sąlygiškai gali būti laikomi lietuvių trečiojo luomo inteligentiškuoju sluoksniu, nes lietuvių tautybės pasauliečių su universitetiniu išsilavinimu, sakytume, nebuvo. Ta lietuviškų parapijų klebonijų aplinka, atmosfera (prisiminkime A. F. Šimelpenigio literatūrinį laišką „Karaliaučiaus studentas“) padėjo atsiskleisti ir K. Donelaičio talentui.

TREJI METAI STALUPĖNUOSE. Baigęs universitetą, K. Donelaitis tais pačiais 1740 m. buvo paskirtas kantoriumi (bažnytinio choro vadovu, mokinių giedojimo mokytoju) į Stalupėnų mokyklą. Ten dirbo trejus metus. Jie daug ką nulėmė.Apie Stalupėnų trimetį rašo pats K. Donelaitis autobiografinio pobūdžio „Žiniose“ (Nachrichten), kurios datuojamos 1773-1779 m. Jos buvo adresuojamos būsimam Tolminkiemio klebonui, kuris ateis į tas pareigas po K. Donelaičio mirties, taigi nežinomam asmeniui. Todėl K. Donelaitis negalėjo atlikinėti jokių „išpažinčių“, o tik pateikė faktus. Jie labai svarbūs.„Anno [lot. k. – metais] 1740 atvykau dirbti kantoriumi į Stalupėnus; tai įvyko liepos pabaigoje“. Stalupėnai tada buvo bažnytkaimis už 11 km nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ties Kybartais. Kantorius kartu buvo ir antrasis mokytojas. „Anno 1742 tapau ten pat rektoriumi, o a[nn]o 1743, prieš Sekmines, buvau paskirtas į Tolm[inkiemį]. Gailėdamasis savo mokinių, pasilikau Stalup[ėnuose] ligi atostogų; ir pirmąją atostogų dieną nuvykau į Karaliaučių. Spalio 17 d. mane egzaminavo; 21 d. įšventino; lapkričio 24 d., 24-ąjį sekmadienį po Trej[ybės], aš buvau Tolm[inkiemyje] įvesdintas [į klebono pareigas bažnyčioje]; pirmąjį advento sekmadienį pradėjau eiti savo pareigas senojoje bažnyčioje [vėliau pastatas buvo perstatytas]. 1744 m. spalio 11 d. vedžiau.“ Įvesdino Įsruties dekanas B. F. Hanas (Hahn).Rektoriumi tokiose parapijos mokyklose buvo vadinamas pirmasis mokytojas, dabar sakytume, vedėjas. Kai jis, pavarde Gerichas, mirė, K. Donelaitis užėmė mokyklos vedėjo vietą. Taip susiklosčius aplinkybėms, K. Donelaitis vedė buvusio mokyklos vedėjo našlę Oną Reginą. Ji buvo Geldapės (dab. Gołdap Lenkijoje) teisėjo duktė, ikisantuokine pavarde Olefant (Ohlefant), greičiausiai vokietė. Įsikūręs Tolminkiemio klebonu, K. Donelaitis susituokė su Ona Regina. K. Donelaitis kelis kartus mini savo žmoną – visada su pagarba. Deje, “gandras” nė sykio neaplankė jų namų. Ji mirė 1795 m. Tolminkiemyje.TOLMINKIEMIO PARAPIJOS KLEBONAS. Mirus Tolminkiemio klebonui J. F. fon Esenui (Essen), jo vietą užėmė atsikėlęs į Tolminkiemį K. Donelaitis. Jį atsiveždino K. Donelaičio mokslo dienų bičiulis J. F. Šperberis (Sperber), tuo metu dirbęs Tolminkiemio bažnyčios precentoriumi (klebono padėjėju, bažnytinės mokyklos mokytoju, mokinių choro vedėju). Jis buvo dvejais metais anksčiau negu K. Donelaitis baigęs Karaliaučiaus universitetą. Bičiulystę su J. F. Šperberiu K. Donelaitis palaikė ir vėliau.Tolminkiemis įsikūręs kalvotoje istorinės Nadruvos …vietovėje. Tada jau buvo bažnytkaimis, parapijos centras. Vietovardis kilęs iš gyventojo, apie kurį nėra jokių žinių, Tolmino vardo. Tai visiškai lietuviškas, gal prūsiškas, baltiškas vardas. Jau XVI a. pabaigoje Tolminkiemyje buvo pastatyta liuteronų bažnyčia. Ji stūksojo ant gražios aukštumėlės, nes kaip mano daugelis istorikų, archeologų, seniausios krikščioniškos bažnyčios buvo statomos senameldžių alkų – gražių medžiais apaugusių kalvų – vietoje. Kad toji kalva senameldystės laikais galėjo būti šventavietė, rodytų vietovardžiai: upė Rominta (dab. Krasnaja), kurios vardas sietinas galbūt su senameldystės centru Romuva, o pro Tolminkiemio bažnyčios kalvą teka nedidelis Šventainės upelis. Upelio vardas aiškiai sako, kad čia būta šventų vietų.Tolminkiemyje K. Donelaitis gavo klebonijos ūkį – per 40 ha. Tačiau K. Donelaičiui ūkininkavimas rūpėjo mažiau negu kūrybiniai sumanymai. Tad galima manyti, kad ūkio reikalus tvarkė žmona.Tolminkiemio parapiją sudarė, K. Donelaičio 1756 m. pateiktais mokyklų duomenimis, du karališkieji dvarai, du palivarkai (dvarų skyriai), du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai, taip pat minėta klebonijos žemė. Po maro ir pirmųjų kolonizacijos bangų lietuvių šioje parapijoje bebuvo apie pusę visų gyventojų, maždaug 1500 iš 3000. Tačiau K. Donelaičio laikais lietuvių kalba parapijoje dar buvo stipri. Vokiečių kalba ten įsigalėjo tik XIX a. viduryje. K. Donelaitis sekmadieniais ir šventadieniais bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus sakė dviem kalbomis: priešpiet vokiečių, popiet lietuvių. Bažnytines knygas ir kitus raštus rašė valstybine vokiečių kalba. Mes nežinome, kaip dažnai kur išvykdavo, bet, be abejo, aplankydavo ir gimines, ir profesijos bei kitokius bičiulius. Septynerių metų karo (1756-1763) laikotarpiu, kai 1757 m. Rusijos kariuomenė užėmė Karaliaučių, net Berlyną, K. Donelaitis su žmona, pasitraukę nuo fronto pavojų, apie mėnesį išbuvo Romintos girioje. Kunigo pareigas (pamaldų laikymą, vaikų krikštijimą ir kt.) ėjo miške, medžiotojų namelyje. Kare dalyvavo nemažai parapijiečių, buvo žuvusių ir patekusių į rusų nelaisvę. Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Prūsijos (1762), gyvenimas grįžo į senąją vagą.Labai gaila, kad nėra nė vieno išlikusio K. Donelaičio sakyto pamokslo. Vizitatorius S. Miuleris (Müller), lankęsis Tolminkiemyje 1774 m., pažymėjo, kad K. Donelaitis „pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistriškumu“. Kodėl lietuviški pamokslai sakomi meistriškiau? Greičiausiai todėl, kad į lietuviškus pamokslus klebonas įterpdavo ištraukas iš savo kūrybos. Kad kai kurios, pvz., „Metų“ didaktinės vietos skirtos klausančiai auditorijai, matyti ir iš kūrinio teksto: „Pavasario linksmybių“ 628-a eilutė skamba taip – „Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta“. Kur kitur, girdint toms „nenaudėlėms“, galėjo K. Donelaitis taip pasakyti, pacitavęs priekaištavimus tinginčioms verpėjoms, jeigu ne bažnyčioje per pamokslą?K. Donelaičiui klebonaujant, Tolminkiemyje buvo nemažai statoma. Jam teko daug kuo rūpintis ir visur dalyvauti. 1756 m. senosios vietoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, 1760 m. po gaisro pastatyta nauja mokykla, apie 1764 m. kapitališkai rekonstruota klebonija. Negavę įstatymu numatytos valdžios paramos, K. Donelaitis su žmona iš savo santaupų pastatė bažnyčios kalvos papėdėje klebonų našlių namą. Tai buvo reikalinga, nes mirus klebonui klebonijos patalpas reikėdavo užleisti naujam parapijos vadovui. Tame name po K. Donelaičio mirties ir įsikūrė Ona Regina, pergyvenusi savo vyrą penkiolika metų (mirė 1795 m.).K. Donelaičio laikais Prūsijos Karalystėje buvo vykdoma žemes reforma, vadinama separacija. Jos tikslas buvo atskirti dvaro žemes nuo kaimo bendruomenes ir bažnyčios žemių, išsidalyti bendras ganyklas, sudaryti naujus, agronominiu požiūriu racionalesnius, ūkininkavimo komplektus netoli nuo sodybų. Į reformos propagavimą buvo įtrauktas ir K. Donelaitis, nes valdžia žinojo, kad jis yra kūrybingas žmogus i…r puikiai moka lietuvių kalbą. Valdžios užsakymu Tolminkiemio klebonas išvertė iš vokiečių kalbos vadinamąją „Brošiūrą apie separacijos naudą“, išleistą Karaliaučiuje 1769 m. Tikras brošiūros pavadinimas nežinomas, nes išlikęs egzempliorius yra defektinis. Greičiausiai ji vadinosi „Gromata“ ir t. t. Joje daugiausia rašoma apie ganyklų padalijimą į kiekvienam valstiečiui priklausančius atskirus sklypus bei jų naudojimą. K. Donelaitis laikomas Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo įsako dėl bendrųjų ganyklų panaikinimo (1769) vertėju, bet spaudinys nesurastas.Versdamas šiuos oficialius raštus, K. Donelaitis nenujautė, kas jo laukia, kai separacijos reformos ateis į jo parapiją. 1775 m., kaip rašo pats K. Donelaitis, prasidėjo nepaprastas triukšmas dėl Tolminkiemio žemių separacijos. Konfliktas kilo tarp Tolminkiemio karališkojo dvaro valdytojo minėto P. Ruigio sūnaus Teofilio Ruigio ir K. Donelaičio. T. Ruigys pareikalavo, remdamasis valdžios įsakymais, vykdyti Tolminkiemio valsčiuje dvaro, bažnyčios ir valstiečių žemių separaciją. Donelaičiui bylinėjimasis su T. Ruigiu kainavo daug sveikatos. K. Donelaitis buvo įsitikinęs, kad T. Ruigys ir jį palaikantys (ar net paperkami) valdininkai nori bažnyčiai ir kaimiečiams palikti mažiau ir prastesnės žemės, tiesiog atimti bendrąją ganyklą. „Visas Acheronas [pragaras] sujudo, ir Belzebubas, vyriausias velnias, šiam žaidimui pirmininkavo“, – rašė K. Donelaitis „Žiniose“. Ginčas savo kulminaciją pasiekė 1775-1778 m. Buvo sudarytos komisijos, matuojama žemė. K. Donelaitis, priešindamasis T. Ruigio brukamoms sąlygoms, parašė apie dešimt raštų Gumbinės, Įsruties ir Karaliaučiaus valdžios įstaigoms, pasiekdamas net karaliaus ministrus Berlyne. K. Donelaitis norėjo, kad separaciją jo valsčiuje nebūtų daroma, nes jis senas ir nepajėgsiąs jos įgyvendinti. Ši byla labai apkartino paskutiniuosius penkerius K. Donelaičio gyvenimo metus, pareikalavo daug nervų, jaudinimosi. Iki pat gyvenimo pabaigos slėgė nežinia. Karaliaus sprendimas vykdyti separaciją Tolminkiemio valsčiuje, išsiųstas 1780 m. vasario 17 d., Tolminkiemio klebono nebepasiekė – jis mirė 1780 m. vasario 18 d. Po jo mirties dar dešimt metų bažnyčia ir dvaras ginčijosi, kol 1790 m. buvo surastas kompromisas. Amtmonas (dvaro valdytojas) T. Ruigys tada irgi jau buvo miręs (1780 m. kovo 15 d.).Klebonas ir poetas Kristijonas Donelaitis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje netoli altoriaus.ASMENYBĖS BRUOŽAI.Galėtume pasakyti, kad K. Donelaitis buvo vienas iš tų jautrių žmonių, kurie gyvenime ieškojo teisybės. Jis buvo aukštos moralės, atviras ir garbingas. Smerkė tuos kunigus, kurie praėjusiame amžiuje Tolminkiemio klebonijoje, praturtėję, po pamaldų šokdavę ir lošdavę kortomis iš pinigų, ir apskritai tuos, kurie „elgėsi ištvirkėliškai ir papiktinančiai“.Jam labiausiai rūpėjo dvasiniai, kūrybiniai dalykai, o ne medžiaginiai. Koks Kristijonas Donelaitis atrastas, galima spręsti iš jo eilėraščio, sukurto vokiečių kalba:“Kiekvienam daryti geraSavo darbu ir žodžiu,Visad elgtis taip, kaip dera,Ir teisingas būt geidžiu”Tolminkiemio kleboniją, kad ir retokai, aplankydavo jo draugai konfratrai – kitų parapijų klebonai. Poetui tai būdavo „paguoda“. Sykį, apsilankius Tolminkiemyje K. Donelaičio bičiuliams – kaimyninės Valtarkiemio parapijos klebonui J. H. Kempferiui, Narkyčių (dab. Meždurečje) klebonui K. F. Jordanui ir jo sūnui, viešinčiam pas tėvus, J. G. Jordanui, kuris buvo Karaliaučiaus mokslo draugijos narys ir tuo metu dirbo precentoriumi Įsrutyje, kaip rodo K. Donelaičio laiškas, rašytas J. G. Jordanui į Įsrutį 1777 m. rugpjūčio 16 d., Tolminkiemio klebonijoje skambėjo fortepijono ar klavesino garsai, „Metų“ eilės, skaitomos paties autoriaus. Tas laiškas parašytas vokiečių kalba. Kiek anksčiau, kaip spėjama, tų pačių metų birželio mėnesio 10 d. datuotame lietuviškame laiške J. G. Jordanui K. Donelaitis prašo parašyti, „ kaip jūsų lakštingala dainavo šįmet! Kaip mūsų dainavo jau andai tau rašiau. Aš ją tikt vienąsyk girdėj…au krūmuose besilinksminant. Ale neišmaniau tikrai, ką ji Jurgučiui liepė. Rasi šįmet nereikėjo budint ir ragint“. Taigi K. Donelaičio klebonija Tolminkiemyje, kaip drąsiai galima teigti turint šiuos pavyzdžius, tapo tikru lietuvybės, kultūros židiniu, kuriame buvo diskutuojama literatūros; tautosakos, muzikos klausimais, pats šeimininkas dainuodavo ir muzikuodavo, gėrimasi Nadruvos krašto gamtos grožybėmis. L. Rėza pirmojo „Metų“ leidimo (1818) pratarmėje rašo, kad K. Donelaitis, kaip nedaugelis poetų, yra kūręs savo tekstams muziką. Mini keturias tokias kompozicijas, kurias „jis guviai ir subtiliai atlikdavo apsilankiusiems savo bičiuliams“. Kompozicijų pavadinimai buvo tokie: „Dovydo ir Jonatano draugystė“, „Pirmųjų žmonių šeimininkavimas“, „Laimė ir nelaimė“ ir „Viltis“. Kūrinių temos, kaip matome, biblinės ir filosofinės-moralinės. J. G. Jordanas, pirmą kartą apsilankęs pas K. Donelaitį, tas kompozicijas neblogai perskaitė ir gerai suprato. Iš to reikia spręsti, kad kūrinių tekstai buvo lietuviški.Tolminkiemyje K. Donelaitis ne tik atsidėjo grožinei kūrybai, bet taip pat moksliškai įkvėptai meistravo. Amžininkams jis pirmiausia buvo žinomas kaip „mechanikas“. L. Rėza pirmojo „Metų“ leidimo pratarmėje rašo, kad K. Donelaitis „savo mėgstamais užsiėmimais pasirinko praktinę mechaniką, optiką ir fiziką“, buvo įgudęs šlifuoti optinius stiklus, darė barometrus bei termometrus, mikroskopą, padirbo savo rankomis neseniai išrastą fortepijoną, du ar tris klavesinus. Šiuos darbus K. Donelaitis labai mėgo.
Ar rodė juos būrams? Tikriausiai, nes tokius dalykus slėpti nebuvo nė menkiausio reikalo. Ką matė K. Donelaitis per savo optinius prietaisus? Turbūt atsakymą į tą klausimą duoda jo „Metų“ eilutės „Žiemos rūpesčiuose“, kuriomis kreipiamasi į Dievą („Tėtutį“):Mes glūpi daiktai n’išmanom tavo davadą; Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo, Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.Čia matyti K. Donelaičio moksliniai-eksperimentiniai ieškojimai, kurie jį sietų su šviečiamąja epocha.Iš minėtos L. Rėzos pratarmės „Metams“ sužinome, kad laisvalaikį, malonų poilsį K. Donelaičiui teikė sodas, „kurį prisodino rinktinių vaismedžių“. Ir senas būdamas mėgo sode skiepyti, sodinti. L. Rėza cituoja mums nežinomą K. Donelaičio laišką, kuriame jis lotyniškai rašė, kad „reikia palikti ką nors ainiams“.K. Donelaičio taikų, nors gal ir karštą charakterį, liudija ir kiti mums žinomi teksteliai. Prie lietuviško laiško J. G. Jordanui K. Donelaitis pridėjo tokį prierašą:Bėk mano Zėligmons! skubriai su gromata mano. Ir iš Įsruties parnešk man gromatą kitą.O adresatui neužmiršta priminti labai mandagiai: „Priimk šį mano paslą meilingai ir pamylėk jį mano vardan“. Zėligmonas (F. Seligmann) – Tolminkiemio tarpininkas.Yra ir kitų K. Donelaičio idealistinio humaniško nusiteikimo liudijimų. Jie lyg kokie priesakai, maksimos. Bažnytinėse knygose, kurias vedė K. Donelaitis, randame tokį įrašą vokiečių kalba (jie sąlygiškai vadinami pirmaisiais vertimų žodžiais):Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu. Nekerštauti niekada. Gyvo padaro gailėti, Dievą, žmones jo mylėti –Mano priedermė šventa. (Vertė A. Churginas)Tai altruistinis įžadas. Bet nereikia to suabsoliutinti. K. Donelaitis labai priešiškai buvo nusistatęs prieš Švietimo epochoje iš Vakarų Europos į visas šalis plintantį ateizmą. Pasirodo, jam nebuvo jokia paslaptis ateistiniai raštai, ypač gausūs Anglijoje ir Prancūzijoje. Tai liudija K. Donelaičio eiliuotas įrašas „Žiniose“:Tamsybių dievas, štai gudrus šėtonas dailiai Įteigti sugeba abejones vien kvailiui, O šis tuoj į knygas šį šlamštą brukti ima –Gerų žmonių kančioms ir savo prakeikimui. Triumfuoja pragaras dėl šių žmonių kančių, Dėl žemės žūstančių tikėjimo vilčių: Leidėjo leidžiamas rašytas maras štai Visam pasaulyje pasklinda kaip nuodai. (Vertė J. Graičiūnas)Bedievystę …K. Donelaitis smerkė savo kūryboje. O šiuo įrašu jis stoja ne apskritai prieš bedievystę, o labai konkrečiai prieš švietėjų ateizmą.K. Donelaitis labai saugojo bičiulystę su tauriais žmonėmis. Savo svečius, jį aplankančius Tolminkiemyje, priimdavo labai širdingai. Reikia manyti, buvo ne tik kalbama „aukštomis temomis“, bet ir gražiai lietuviškai pasivaišinama. Ona Regina patiekdavo ne tik „dešrų ir lašinių su kumpiais irgi su sūriais“, bet ir didelių obuolių, grybukų ir riešutėlių…Su žmona K. Donelaitis sugyveno gerai. Vyro rūpestingumą rodo pastatytas našlių namas. Kartu su žmona jie ne kartą būdavo žymesnių asmenų kūdikių krikštatėviais.K. Donelaičio sveikata buvo ne per stipriausia. „Žiniose“ rašė: „Praėjus keleriems metams po mano vedybų, pradėjau rūpintis našlių namais, nes dėl savo įtempto darbo studijų metais buvau tapęs hipochondriku, ilgo amžiaus tikėtis negalėjau“. Hipochondrija yra perdėtas rūpinimasis savo sveikata. K. Donelaitis čia turbūt norėjo tik pasakyti, kad nesijaučia esąs stiprios sveikatos.Poetas buvo nusistatęs prieš ponus, kurie skriaudė valstiečius. Minėtame vokiškame laiške J. G. Jordanui jis įterpė, lyg maskuodamasis, tokią lietuvišką frazę: „Juk žinai, kaip dabar reikia, kad tarp ponų kalbi ar ką sakai, – reikia saugotis“. Porą kartų pakartojo seną dar M. Liuterio laikų lotynišką trieilį:Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio; Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro; Laimingiausia toji, kur nėra jokio pono.Bet Tolminkiemio parapijoje buvo ir karaliaus dvaras, ir jo valdytojas ponas.Lietuvių kultūrą tautinė idėja lydi nuo Renesanso laikų. Į ją labai svariu indėliu įsilieja ir K. Donelaičio asmenybė bei kūryba. Lietuvininkų poeto tautiškumas yra savitas: lietuviškumas jam ne politinė, net ne etnografinė (elementų yra), bet moralinė kategorija: lietuvis privalo dorai, teisingai, arba, kaip sako K. Donelaitis, viežlybai elgtis, sąžiningai dirbti, nevagiliauti, gerbti senuosius papročius, mylėti Dievą. Žiūrint iš lietuvių tautos likimo perspektyvos, K. Donelaičio lietuviškumas yra tragiškas (jis tai nujautė). Vėliau – XIX-XX a. – dauguma lietuvių tame lietuviškame krašte suvokietėjo. K. Donelaičio lietuviškumą įrodo daug kas. Tautinis kodas slypi ir K. Donelaičio hegzametre. Kai rašė eiles vokiškai, rinkdavosi silabotoninę eilėdarą, o kai lietuviškai – vien tik hegzametrą. Kodėl? Todėl, kad lietuvių kalba, turinti ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis, buvo analogiška senajai graikų ir lotynų kalbai. Vadinasi, pati kalbos prigimtis reikalavo antikinės eilėdaros. Rašyti lietuviškais hegzametrais, reiškė lygiuotis į aukščiausias poezijos viršūnes.K. Donelaičio lietuviškumas buvojo širdies dalykas, bet drauge ir sąmoningas nusistatymas. K. Donelaičio vadovaujamoje Tolminkiemio parapijoje tuomet didesnę dalį gyventojų sudarė kalbantys vokiškai, prancūziškai. Jeigu jis būtų „objektyvus“ gyvenimo vaizduotojas, tai „Metuose“ mes rastume tarp veikiančių personažų ne tik lietuvininkus būrus, bet ir kitataučius, vokiečius ar naujuosius kolonistus. Bet to nėra. Kitataučiai valstiečiai „Metuose“ nevaizduojami, jie tik minimi ir dažniausiai kaip neigiama priešprieša lietuvininkams. Jų adresu siunčiamos replikos, atspindinčios tautinių santykių įtampą Mažojoje Lietuvoje….Literatūrinis palikimasPasakėčios K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.Savo kūrybinį kelią K. Donelaitis pradėjo pasakėčiomis, galbūt apie 1750 m. Pasakėčios žanras atsirado Antikos laikais. Pradininku laikomas legendinis graikas Ezopas (VI a. pr. Kr.), o žymiausias romėnų pasakėtininkas buvo Fedras, kūręs I a. ir naudojęs Ezopo motyvus.Pasakėčios žanras išpopuliarėjo XVI-XIX a. XVIII a. viduryje augo vokiečių literatų susidomėjimas pasakėčiomis. K. Donelaitį galėjo skatinti išmėginti šį žanrą M. Liuterio (XVI a.) ir populiaraus XVIII a. rašytojo Ch. F. Gelerto vokiški pavyzdžiai. Kaip buvo įprasta, K. Donelaitis motyvus ėmė iš gausios ezopinės tradicijos. Lietuvių literatūroje iki K. Donelaičio niekas nebuvo rašęs originalių pasakėčių, nors šis tas jau buvo daroma. Karaliaučiuje 1706 m. išėjo knygelė, vokiškai pavadinta „Ezopo pasakėčios“, kurioje vertėjas J. Šulcas, kunigas, paskelbė dešimt proza verstų Ezopo pasakėčių. Planavo tokių rinkinėlių išleisti daugiau, tačiau 1710 m. mirė. Buvo verčiamos Ch. F. Gelerto pasakėčios. A. F. Šimelpenigiui priskiriamas pasakėčios „Musės ir uodo smertis“ vertimas, K. G. Milkus laisvai išvertė pasakėčią „Kūlikas“, bet jau vėliau.K. Donelaičio pasakėčių alegorinės figūros labai lietuviškos, drauge ir ezopinės: lapė, gandras, šuo, avelė, šūdvabalis, vilkas, ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Dauguma alegorijų tradicinės: lapė klastinga, vilkas plėšrus, ąžuolas pasipūtęs, bet labai savitos lietuviškos figūros gandras ir šūdvabalis.„LAPĖS IR GANDRO ČESNIS“. Siužetas artimas Fedrui. Veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Gandras turi ūkį, berną, o lapė yra jo klastinga kaimynė. Pasikvietusi gandrą svečiuosna, jį vaišina kruopomis ir įpuvusiais kaulais. Gandras klastą suprato. Kai bėdos prispausta lapė atėjo pas gandrą prašyti kokio kąsnelio, tas, ištiesęs ilgąjį snapą „Iš geros širdies išvėmė rupuižę vieną“. Personažų mandagumas labai autentiškas – lietuviškas, bet nenuoširdus. Moralas užima trečdalį visos pasakėčios. Tai rodo didaktinį autoriaus polinkį moralizuoti, pamokslauti. Moralas atitrūksta nuo vaizdinės dalies: poetas ne tik pasmerkia pavyduolius, kaip reikalavo alegorijos, bet netikėtai pasuka kalbą apie blogą ponų elgesį: klastūnų yra ne tik tarp būrų, jų dar daugiau ponų dvaruose, kur nedorėliai pasalomis „vargdienį lupa“. Emocingos paskutinės eilutės, kviečiančios gentainius gyventi broliškoje meilėje:Eikš, mano miels gentie, mano išrinktasis broleli! Eikš, mylėkivos taip, kaipo mylėdavos broliai!„RUDIKIS JOMARKININKS“. Aprašyti šuns Rudikio nuotykiai Mažosios Lietuvos miestelio turguje. Panašių šunų Rudžių žinoma ir lietuvių tautosakoje. Rudikis mano, kad viskas, kas yra turguje, padėta jam ir viską galima imti dovanai. Turgaus vaizdas labai spalvingas: prekiauja kromininkai ir kupčiai audeklais, kurpėmis, kepiniais, mėsa. Rudikis viską ima, nes jaučiasi „kaip svečias koks į česnį viežlybai kviestas“. Rudikiui visi kuo nors uždrožia, o mėsininkas jam „nukirto uodegą visą“. Lyg būtų galima šypsotis, bet staiga autoriui pakyla pyktis ir jis grasina vagims, tinginiams ir valkatoms budeliu ir kartuvėmis, kaip ir buvo skelbiama valdžios „gromatose“. Moralą galima sieti ir su septintuoju Dievo įsakymu: „Nevok!“:Ale žmogus smarkus, kitiems iškadą darydams, Ans razbaininks, ans klastorius budelio vertas, Toks žmogus, sakau, nupelno grieką ir galges.Prūsijos valstybėje vagys tada buvo kariami. Tačiau – o tai būdinga K. Donelaičio būdui – autorius tuoj pat aprimsta ir savo ilgą moralą, lygų trečdaliui alegorinės dalies, baigia tik pabarimu:Eik, tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną Ir, ką pats pelnei, laikyk per savo dalyką.„ŠUO DIDGALVIS“. Siužetas vėl iš Fedro. Pasakėčioje atvirai (alegoriškai) priekaištaujama neteisingam feodaliniam teismui. Imant siužetą iš Antikos, lietuviškoje aplinkoje atsidūrė ir teisėjai liūtai. Suvokime juos kaip valstiečiams svetimus ponus valdininkus. Šį siužetą yra panaudojęs ir M. Liuteris.Pasalūnas… valstiečio Krizo šuo Didgalvis, kuris „nei uršdams neigi belodams, / Ar kaimyns, ar svetims bus, įplėšdavo žmogų“, apskundė nekaltą avį, neva jos tėvas savo vestuvėms skolinosi miežių, ir dabar reikalauja grąžinti skolą. Liudytojais išsirinkęs vilką, lapę ir „vanagą piktą“, kreipėsi į teismą. Teisėjas liūtas privertė nekaltą avelę atiduoti Didgalviui neskolintus miežius. Ji, neturėdama kaip, šaltyje nukirpo savo rūbą – vilnas „Ir užmokėjusi neprietelių narsą nutildė“. Pasakėčia baigiasi trumpu, donelaitiškai graudžiu atodūsiu:Ak, mano miels žmogau, kentėk, kad skaudulį spaudžia Ir nuo skrandos tau paskutinį lopą nuplėšia!Nuskamba būrams daromos socialinės skriaudos motyvas, dominuojantis vėliau parašytuose „Metuose“.„PASAKA APIE ŠŪDVABALĮ“. Ji, atrodo, nėra ezopinė ir apskritai gerokai prasilenkia su poezijos samprata. Vaizdavimas yra drastiškas ir gali būti pateisintas nebent barokiškais kraštutinumais. Grikvabalis ir kiti kirminai pavasarį kviečia šūdvabalį „į svodbą“. Paukščiai išlėkė ir ėmė dainuoti savo dainas.Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė.Kiti vabalai jį gėdina ir kviečia gardžiai valgyti šakelių pumpurus. Bet šūdvabalis atsisako daryti žmonėms nuostolį ir neteisybę, nes iš mažų dienų stengėsi „viežlybai elgtis“ ir vėl įlenda į savo smarvę. Ilgame morale autorius stoja grikvabalio ir kitų vabalų pusėn ir – vėl nelauktai – apkaltina netikusį žmogų dėl… religinio dviveidiškumo:Vogdams, atimdams, klastuodams šelmis vis būsi. Tau niekados visi negelbės poteriai tavo, Kad ir klūpodams, rankas susiėmęs, skaitysi.Žmogaus-šūdvabalio alegorinis įvaizdis šokiruoja: vienoje pusėje pamaldumo idėja, kitoje – „papratusį ėdesį“ kramtantis vabalas.„VILKS PROVININKS“. Fabula ezopinė. Ji problematiškai panaši į pasakėčią „Šuo Didgalvis“. Vilkas čia pats „teisėjauja“ ir sudrasko ožkaitę. Dangstosi karaliaus įsakymais lyg koks amtmonas – dvaro valdytojas. Ožkaitė apkaltinama poeto gerai sugalvotais nebūtais dalykais: ji vandenį drumsčia, jos tėvas ir mama su vaikais pievą nuganė, ožkos giriose medžius lupa, daržoves iš daržų vagia, todėl karalius uždraudė jas laikyti ir vilkui liepė tai akylai prižiūrėti.
Taip pasigyręs, jisai tuojaus oikatę nutvėrė Ir, ant vietos ūmai sudraskęs, visą suėdė.Donelaičio moralas ne didaktinis, o pesimistinis: „Taip ant svieto yra“. Pasakėčioje atsispindi Mažosios Lietuvos istorinės realijos. Vilkas apsimeta vykdąs karaliaus įsakymą naikinti ožkas, nes jos medžius skabo. Iš tikrųjų XVIII a. pradžioje būta valdžios ediktų dėl pakelių medžių apsaugos.„AUŽUOLS GYRPELNYS“. Tai ezopinė pasakėčia, tačiau labai nutolusi tiek nuo žanro kompozicinių kanonų, tiek nuo didaktikos. Ji artimesnė „Metams“, lyg būtų kokia jų įžanga.Alegorinėje dalyje vaizduojamas jokių oro negandų nebijąs pagyrūnas ąžuolas. Kitus medžius jis laiko „per nieką“. Pamatęs nendrę, iš paniekos negali susilaikyti: „tikt juokias, tikt juokias“. Bet staiga pakilę vėjai ąžuolą nulaužė, o „nendrutė rado malonę“ ir liko augti. Alegorijas paryškina moralas, kuris šioje pasakėčioje yra ilgesnis už vaizduojamąją dalį, sudaro 28 eilutes iš 49. Akivaizdu, kad ąžuolas – ponas, o nendrė – būras. Ąžuolas apibūdinamas satyriškais epitetais: „šakots didpilvis“, „vis įsirėmęs“, „taip pasipūtęs“ ir panašiai. Didpilviai ir įsirėmę K. Donelaičio kūryboje būna tik ponai.Šios pasakėčios ilgasis moralas yra tik formalus. Iš tikrųjų tai didaktikai tolimas socialinių ir moralinių vertybių deklaravimas. Vargdienių skriaudėjai stos prieš Dievo teismą. Kalbama labai piktai:Tu išputėli pilvots, atsimyk savo galo!Tikt dabok, kas bus, kad stipdams rasi rokundą.O tie, kurie „su lopyta skranda / Vos barščius nedarytus“ valgo, tegu nesigėdi, kad nedorėliai šypsosi.Tačiau, kaip labai dažnai, K. Donelaitis tramdo maištingus jausmus, skelbia tik savigynos būtinumą ir sako, kad prastas ubagas pasiliktų, kaip nuo Dievo paskirta, visur „gražiai ir mandagiai“ elgtųsi.Senąjį pasakėčios žanr…ą K. Donelaitis savaip atnaujino, jį papildydamas aštriais socialiniais ir moraliniais motyvais, kurie vertė išplėsti moralus kone iki savarankiškų svarstymų. Tradicinė racionalistinė didaktika ar satyra K. Donelaičio moraluose pakeista stipriomis emocijomis. Ezopo pasakėčios „Nendrė ir alyvmedis“ (jos motyvas panaudotas „Aužuolui gyrpelniui“) moralas skamba taip: „Pasakėčia rodo, kad tas, kuris nusileidžia aplinkybėms ir jėgai, daugiau laimi už besigrumiančius su didžiūnais“. Jame tik pragmatiška didaktika, negrasinama galiūnams perkūnsvaidžio Dzeuso strėlėmis, kaip Perkūno žaibais K. Donelaičio kūrinyje („Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa, / Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti“).K. Donelaitis atsisakė abstrakčios didaktikos, pavertė savo pasakėčias aktualiais ir emocingais kūriniais apie sunkų būrų gyvenimą. Apskritai pasakėčiose jau yra visos K. Donelaičio stiliaus užuomazgos.METAISusimąstyti verčia J. Lebedžio teiginys, kad Mažosios Lietuvos lietuviai išnyko germanizacijos bangose, bet amžinai liko gyventi K. Donelaičio kuryboje. “Metus” – šį didžiulio formato paveikslą (kūrinys 2968 eilučių) K. Donelaitis nutapė sukaupęs poetinio darbo ir gyvenimo patirtį. Rašė ilgą laiką, maždaug 1760 – 1770m. ir dabar negalime pasakyti, kiek kartų buvo prieita prie darbo stalo, paimta plunksna, mąstyta, taisyta, šlifuota, džiaugtasi ir skaudžiai liūdėta. Pro savo klebonijos langą poetas žvelgė į Tolminkiemio kalvotas apylinkes, į visą gimtąjį kraštą “Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą aprėpti lietuvninkų tautos gyvenimo visumą. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to – ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.Žanras ir kompozicijaPoemą sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.Šios dalys atspindinčios keturių metų laikų ciklą ir yra poemos kompozicinis pagrindas, kuris leidžia aprėpti būrų gyvenimo visumą ir buitiniu, ir egzistenciniu požiūriu. Išorinė kompozicijos forma – būrų pokalbiai. Jie sudaro apie du trečdalius „Metų“ teksto. Toms būrų mintims balsu naratorius arba pritaria ir į jas įsijungia, arba smerkia, arba ironizuoja. Daugiausia kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo žodžiai užima penktą dalį viso kūrinio (592 eil. iš 2968 eil.).Siekdamas auklėti būrus ne tik vaizdais, bet ir apmąstymais, pamokymais, o savo lyrinius jausmus reikšti peizažais, emocijomis, K. Donelaitis nekūrė naujųjų laikų literatūrai kone privalomo siužeto, t. y. veiksmo, kuris užsimezga, pasiekia kulminaciją ir pasibaigia, išsisprendus konfliktui ar kokiam kitam kazusui. Siužetams būdingi asmenybių susidūrimai, istorinių įvykių lemtingi padariniai. „Metai“ tokio siužeto neturi. Nepaliesta meilės jausmų sritis, nėra jokių užuominų apie Septynerių metų karą (1756-1763), kai keleriems metams (1757-1762) Mažoji Lietuva buvo patekusi į Rusijos valdžią, pats K. Donelaitis dėl veiksmų pavojaus pasitraukęs iš Tolminkiemio. Neprisimenamas XVIII a. pradžios maras. Poetui rūpėjo tik žmonių moralė, socialiniai santykiai, lietuvybė, gamtos visagalybė. Tiesa, siužeto atskirų linijų, užuomazgų yra. Pavyzdžiui, seniūno Pričkaus gyvenimo vaizdavimas turi savo baigtį: jis kūrinio pabaigoje mirtinai sumušdinamas šykščiojo amtsroto įsakymu. Galbūt dėl to, kad atsisakė siužetinės kompozicijos, K. Donelaitis nėra davęs poemai bendro pavadinimo. Turime tik keturių dalių pavadinimus, su kiekvienos jų esmės nusakymu valstiečių požiūriu: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.Vaizdai į nuoseklią grandinę jungiami įvairiai. Dažnai jų rišlumas remiasi pasakėčių kompoziciniais principais: iš pradžių pamokymai, pasvarstymai, o po to – vaizdinė iliustracija arba atvirkščiai. „Pavasario linksmybėse“ gandras nusiskundė, kad didžiausias paukščių skriaudikas yra žmogus, „kad jis smaguraut išsižioja“, ir tuoj pat eina apsirijėlio pono epizodas. Kartais epizodus jungia tik tolima asociacija, o kartais jaučiame buvus didoką pertrauką rašymo procese, tada vaizdai tampa autonomiški, nematyti konkretesnės jungties. Tai natūralu, nes keičiasi tema.Meninių vaizdų sklaida daugiausia remiasi būrų kalbomis. Kompozicijoje įsivyrauja dialogas, tačiau jis retai kada būna diskusinis ir dinamiškas. Dažniausiai būrai kalba krivūlėse, susibūrimuose (vestuvės pas Krizą), tos šnekos įgauna poliloginį pobūdį, ima skambėti kaip lėti svarstymai, pamokymai, išsikalbėjimai, dvelkia archaika, primena eiliuotų pasakojimų žanrą.Autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą, t.y.nuo pavasario iki žiemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vyžlaukio valsčiuje.„Metų“ stiliusKadangi „Metų“, o ir visos K. Donelaičio kūrybos, naratorius (pasakotojas) nėra sąlyginis, tai natūraliausia kalbėti apie rašytojo K. Donelaičio stilių.Rašytojo stilius atsiskleidžia įvairiomis pakopomis: kalbine raiška, vaizduojamojo pasaulio vertinimu, ryšiais su literatūrinių epochų ar krypčių stilistinėmis dominantėmis.Paprastai yra teigiama, kad K. Donelaičio stilius liaudiškas. Bet tiksliau būtų sakyti, kad liaudiškas tik jo kalbinės raiškos pamatas: poetas vartoja savo aplinkos tarmę ir žodyną. Jo lietuviškuose kūriniuose vargu ar rasime žodį, kurio būtų nesupratęs ano meto Tolminkiemio parapijos lietuvininkas ar kuris būtų kitaip kirčiuojamas, negu kirčiavo jo gimtosios baltsermėgių tarmės žmonės. Tačiau K. Donelaičio kalba visiškai neliaudiška eilėdaros požiūriu: jis rašo hegzametru, o ne būrams įprastais liaudies dainų ar giesmių metrais. Tuo atžvilgiu jis visiškai paneigia lietuvišką tradiciją.Skaitant K. Donelaičio tekstą, negalima neišgirsti jo sąmoningai kuriamų fonetinių efektų – fonikos. Tai būdinga jo kalbėjimo manierai.Mėgsta aliteracines ir asonansines onomatopėjas – gamtos garsų pamėgdžiojimą:Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia Ir bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko.Siekė akustinio grožio, pvz., „grodamas“ ir eilučių pabaigomis. Turime prisiminti, kad K. Donelaitis buvo ir muzikas.Labai raiški poeto leksika. Jau iš karto krinta į akis vulgarizmai ir maloninus žodžiai, deminutyvai. Vaizduodamas jį piktinančius dalykus poetas kalba atvirai šiurkščiu stiliumi, pasigirsta žodeliai apsiryti, didpilvis, kekšauti, smirdas, velniop ir t. t. Tačiau mokėjo rašyti labai mandagiai, gražiai, meiliai. Mandagumo pavyzdžiu gali būti laikomas K. Donelaičio lietuviškas laiškas J. G. Jordanui: „Širdings Brolau! Ką veiki su savaisiais? Ar dar sveiki ir linksmi krutate? […] Būk ir pasilik sveiks su visais savo namiškiais. Mes duodame labas dienas; o aš, jus mylėdams ir peržegnodams, būsu ir pasiliksu, kaip ikšol buvo, viernas tarnas ir prietelius“. Mandagaus, švelnaus, vietomis pakilaus stiliaus žodžių apstu grožiniuose tekstuose, kur rašoma apie brangius poetui dalykus: broliškai, čiauškėti, gaidau (mielasis), lašinėliai, meilingas, prakilnus, viežlybas ir t. t. Mūsų laikų skaitytojui stilistinėmis spalvomis nusidažo – kaip tautos istorijos ir kultūros palikimas – K. Donelaičio tarmybės (aužuols, stekenti), archaizmai (mezliava, susikviestumbim), slavizmai, germanizmai. Iš tautosakos paimtas lakštingalos balso mėgdžiojimas, paukščių „dainos“, sturliukas ir syveida (kiškis ir lapė), merginų ir vaikinų „kasos irgi kepurės“, bilduko, deivių įvaizdžiai, „pasakos“ terminas, raudos formulė. Kartais ima skambėti bažnytinis leksikonas, vienur kitur pasigirsta ir ano meto valdžios administracinių įsakymų, leistų lietuvių kalba, gaidelių. Daug ką pasako žodžio Dievas vartojimas. Tarp K. Donelaičio „Metuose“ dažniausiai vartojamų daiktavardžių pirmąsias tris vietas užima, sudarydami temų „laukus“, žodžiai būras (95 kartai), ponas (92 kartai) ir Dievas (91 kartas). Būras ir ponas išreiškia pagrindinę socialinę priešpriešą, Dievas – vienintelis Donelaičiui teisingas arbitras.Toks bendras įspūdis. Bet svarbiausia – poetinis leksikos valdymas.K. Donelaičio žodynas nėra toks gausus kaip Žemaitės, Vaižganto ar Krėvės. Neselmano sudarytame K. Donelaičio raštų lietuvių – vokiečių žodyne su visomis atmainomis, su visomis svetimybėmis randama apie 3300 žodžių. Tai visi žodžiai, kuriuos vartoja būras, savo namų apyvokai, savo negausiems materialiniams ir dvasiniams interesams išsakyti. Nors jie rodo didelę slaviškąją ir vokiškąją įtaką, tačiau tiek grynai lietuviškieji žodžiai, tiek ir svetimybės stebina savo realistiniu tikslumu ir savaiminiu vaizdingumu. Bet ypatinga K. Donelaičio poezija iškyla organizuojant žodžius į sakinius, duodant žodžiui naujas prasmes, sudarant ypatingą žodžių tvarką sakinyje ir tokiu būdu kuriant vaizdus stebinančius ne tik savo realizmu, bet ir naujumu, originalumu, ekspresijos ryškumu.Poe…tas daugiausia piešia ir reiškia jausmus bei mintis konkrečiais daiktavardžiais ir vaizdingais, ypač judesį bei regėjimą perteikiančiais, veiksmažodžiais. Daug raginamųjų, liepiamųjų ir kitų dinamiškų veiksmažodžio lyčių. K. Donelaičio žodžio vaizdingumą didina sinonimai. Jų „Metuose“ yra daug ir įvairių (Bendiksas žąsiną pjauja, Paikžentis aviną smaugia, Vauškus bulių stekena). Tačiau tikroji K. Donelaičio leksikos vaizdingumo priežastis yra tropai, vadinamoji metaforizacija. Poeto tekstas mirgėte mirga ne tik metaforomis:,,Tuo laukai kaip skruzdėlyns knibždėti pagavo,/ Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės”bei metonimijomis:,,Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai/ Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs…”, bet ir palyginimais:,,Jums garbė, kad audeklėliai jūdų nuausti/ Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga”, hiperbolėmis:,,Nieprieteliau!tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams,/ Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei”, alegorijomis:,,Žinau juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,/ Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams”, ironijomis ir panašiai. K. Donelaičio peizažuose gamta nuolat personifikuojama:,,Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą/ Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm,/ Dar su ledais ir su pusnynais miegot užsikloję…”, kartais animizuojama (saulelė juokiasi, kopia, žaidžia savo žėrinčiu ratu, kūrena žiburį; lakštingala groja vamzdžiu; vėjai skraido su sparnais). Labiausiai išsiskiriantis tropas – išplėstinės hiperbolės:,,Žemė su visais daiktais virpėti pagavo./ Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę,/ Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito,/ Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė,/ O kiti rankas ar kojas buvo palūžę”, kuriomis poetas, tiesą sakant, ir piktnaudžiauja. Jam, matyt, tos hiperbolės reiškė poetinį žaidimą, turėjusį sukelti ir juoką. Jas neretai reikėtų kildinti iš komizmo. Tai, regis, atitiko gyvą poeto charakterį.
Komiškas hiperboles lydi kolektyviniai sumišimai, kaip, pvz., pradėjus keiktis vakmistrui, nusigąsta paukščiai, bėga slėptis lapė ir kiškis, į vandenį šoka rupūžės ir varlės su vaikais, alpsta žiurkės, pelės ir pelėdos, žvirbliai pusgyviai krinta nuo stogo. Kartais K. Donelaitis su savo hiperbolėmis įsileidžia per daug toli. Tokia yra Dočio kūlimo hiperbolizacija „Rudenio gėrybėse“. Čia komizmas susimaišo su griežtu moralizavimu. Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius, taip smarkiai daužė su spragilais virkščias, kad ėmė virpėti žemė, o vestuvių pas Krizą svečiai, apimti panikos, ritosi laukan „kūliais“, keli išsibadė akis, kiti nusilaužė rankas ar kojas. Dočys taip daro kiekvieną rudenį kuldamas javus. Dėl to jau sugriuvo daug butų, išvirto daug girių bei kalnų:,,Juk Dočys kasmet, sulaukęs rudenį riebų/ Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą./ Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino,/ Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai!”. Kaimynai, palikę apgriuvusius namus, bastosi ar elgetauja. Kaip matome, nueita iki būrų šoko ir socialinės katastrofos, bet visa tai poveikio vaizdavimo eigai apskritai neturi. „Sveiku protu“ mes šiandien tokių poetinių triukų priimti nenorime, tačiau nereikia užmiršti Baroko literatūroje mėgstamų burleskų, kurių poveikis Donelaičio stiliui neabejotinas, ypač piešiant Dočio gyvenimo nutikimus.Apskritai K. Donelaitis hiperbolėmis išdidina dažniausiai neigiamus reiškinius. Beveik nėra „Metuose“ hiperbolių, kuriomis kas nors heroizuojama. Klasicizmo stiliaus heroizacija K. Donelaičiui buvo svetima.Gausu „Metuose“ epitetų, tarp jų išsiskiria originalūs metaforizuoti epitetai (barzdotos gadynės, nusvilęs ponpalaikis), ir apskritai K. Donelaitis retai ką parašo nemetaforizuodamas. Žodžiai įgyja netikėtas, neįprastas prasmes, žėri graži semantinė vaivorykštė. Kalvų ir klonių sniegas pavadinamas puikia būriška metafora skrandomis. J. Lebedys, imdamas tik pačias įspūdingiausias metaforas, jų suskaičiavo apie 50. Šis skaičius būtų daug didesnis, jei fiksuotume visus metaforiškai pavartotus žodžius, ypač veiksmažodžius. …„Metuose“ dažnos sinekdochos (didelis pilvas reiškia poną), žavi grynai donelaitiški palyginimai (lakštingala: „Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė“; „Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai“; didžios giminės ponas, t. y. aristokratas: „Nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia“). Vaizdinių veiksmažodžių apstas pripildo „Metus“ judesių, regimųjų bei girdimųjų įspūdžių, emocijų, pojūčių („Krūmus ir girias visokios ošino [paukščių] dainos“; „grūdelius barstyti [sėti]“; „bobos tarškina puodus“).Koks K. Donelaičio stilius sintaksės požiūriu? Sintaksės retorinės figūros suteikia ne mažiau energijos poeto žodžiui negu leksika, sustiprina autoriaus pastangas rodyti, vertinti ir aiškinti gyvenimo reiškinius.Retoriniais klausimais, kreipiniais ir sušukimais K. Donelaitis dažniausiai reiškia savo susižavėjimą. Pakelti balsą reikia ir pabarant ar paprotinant žmogų („Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“; „Tu niekings žmogau! […] Į paukščius žiūrėk!“). K. Donelaitis mėgo periodą, senovinę, iš Antikos paveldėtą retorinę figūrą. Vienas gražiausių pavyzdžių – enkomijas, skirtas puikiosioms Lietuvos audėjoms:Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams, Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai; Jums garbė, kad staklės prieiš pavasarį trinka Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia; Jums garbė, kad audeklėliai jūsų nuausti Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.Didaktiniams pamokymams K. Donelaitis dažnai suteikdavo išvardijimų ir sentencijų formą. Tai paimta irgi iš Antikos arsenalo. Sentencijomis išreiškiami protingi apibendrinimai apie darbą, taupumą, maistą:Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia, O kožna diena daug kąsnių nor pasisotint.Smerkdamas ydas ir negeroves poetas dažnai turėjo barti būrus, grūmoti ponams. Tokiais atvejais tekdavo rašyti baramąsias kalbas – invektyvas. Tokią kalbą, pvz., pasako Lauras prieš ponų tarną Milkų, kuris pats anksčiau buvo piemuo ir samdinys, o dabar „būrus prastus per kiaulių jovalą laiko“. Nors Milkaus tarp būrų nėra, bet Lauras nedorėlį ima į nagą tiesioginiais kreipiniais:„Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėreiIr su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?[…]Snargliau! eik pirma mokykis kakalį šildyt Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.[…]Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti, Ir, kad Dievs kotavos, dar verkdams ubagais eisi“.Itin gausios inversijos, be kurių apskritai eiliuotinė kalba sunkiai įsivaizduojama. Jomis poetas kartais siekė suteikti sakiniui intensyvumo. Emocingai paįvairina intonaciją inversijų rūšis hiperbatonai („peržengimai“), kai epitetas atskiriamas nuo objekto (pažyminys nuo pažymimojo žodžio):Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos. Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?K. Donelaitis buvo pamėgęs retorinę figūrą, kuri vadinasi hendiadis („vienas per du“), kai sąvoka nusakoma dviem žodžiais. K. Donelaitis kartais juos susieja ir garsiniais sąskambiais: vargt ir verkt, srėbt ir surbt.Yra ir kitų K. Donelaičio teksto kalbinių-stilistinių ypatybių, būdingų tik jam vienam, padedančių atpažinti senąjį poetą. Pavyzdžiui, K. Donelaitis neįprastai vartoja jungtuką „irgi“: „Dešros ir lašiniai su kumpiais irgi su sūriais“. Būrai savo kalbas nuolat pradeda prieveiksmiu „rods“ arba jaustuku „ak!“ K. Donelaitis labai dažnai vienu metu fiksuoja du to paties veikėjo atliekamus veiksmus, vieną jų reikšdamas pusdalyviu. Taip ir pradeda savo didįjį kūrinį:Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą […].Apibendrinant tai, kas pasakyta, reikia priimti čekų filologo Pavelo Trosto, tyrinėjusio K. Donelaičio kūrybą, išvadą, kad „Metų“ tekstui yra būdingas, nors poemoje nėra vienodai gausu figūrų, daugiausia iš antikinės retorikos ir poetikos perimtas retorinis puošnumas – ornatus.Bet kūrinio stilius priklauso ne vien nuo kalbinės raiškos. Kokį …vaizduojamą pasaulį sukūrė K. Donelaitis iš kalbinės „medžiagos“? Jis nėra vienspalvis. Tai, ką regime „Metuose“, turi mažiausiai tris matmenis: satyrinį, lyrinį ir didaktinį. Satyra daugiausiai nukreipta prieš ponus, bent jau pati aršiausia. Kartais satyriškai išjuokiami ir nenaudėliai būrai, bet jau ne taip aštriai, be to, įvairios būrų gyvenimo scenos, elgesio detalės neretai palydimos humoro akompanimento. Būrams poetas skiria savo kūrybą, pats jaučiasi esąs būras, todėl jaučia didelę atsakomybę už viską, ką jie daro, kartais ne visai viežlybai, kartais nesuprasdami ar nemokėdami geriau tvarkytis. Tada tenka griebtis didaktikos, tiek moralinės, religinės, tiek ūkinės. O kai apie būrų gyvenimą K. Donelaitis kalba su meile, užuojauta, liūdesiu dėl jiems daromų skriaudų, – tada tokie epizodai skamba lyriškai. Labai lyriški, atskleidžiantys nepaprastą kūrėjo asmenybę, yra poemos gamtovaizdžiai – lietuvių poetinio lobyno šedevrai. Su giliu jausmu K. Donelaitis mini Dievą. Suprantama, ne kiekvieną hegzametrų eilutę įsprausime į šių trijų dimensijų schemą. Yra ir tokių epizodėlių, jungčių, kur vyrauja ramus, objektyvus, epinis tonas.Ypatingą formą K. Donelaičio poezijos diskursui teikia hegzametras – jis rašė šešių pėdų nerimuotomis eilutėmis. Ilgą laiką buvo manoma, kad K. Donelaičio hegzametras yra naujoviškas, „realistinis“, tik formaliai imituojantis šią antikinę eilėdarą. Mat antikiniame hegzametre pėdos konstruojamos remiantis skiemenų ilgumu ir trumpumu, o K. Donelaitis, kaip kurį laiką atrodė tyrinėtojams, pėdas konstravo remdamasis kirčiuotais ir nekirčiuotais skiemenimis. Žodžiu, manyta, kad antikinį metrinį principą K. Donelaitis pakeitė naujovišku toniniu principu. Tačiau naujausi tyrinėjimai parodė, kad lietuvių poetas derino ne tik kirčiuotus ir nekirčiuotus, bet taip pat ilgus ir trumpus skiemenis. Tokią eilėdarą reikia vadinti metrotoniniu hegzametru, nes derinamas metras (ilgieji ir trumpieji skiemenys) bei tonas (kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys). Taigi K. Donelaitis sugebėjo prikelti, atgaivinti antikinį eiliavimo principą lietuvių poezijoje. Dėl to K. Donelaičio kalbos srautas yra kiek „supresuotas“, veikiamas kompresijos, tačiau mes to nejaučiame, nepagalvojame, kad poemos žodžiai ir skiemenys guldomi į Prokrusto lovą. Tai – unikalu.,,Metai” pamokslų rinkinys?Religiniai K. Donelaičio“Metų” motyvai ne vieną tyrinėtoją paskatino ieškoti poemos sąlyčio su Šv. Raštu, o kai kurios poemos vietos – nuopuolio istorija, apokaliptiniai įspėjimai – sukėlė asociacijų net su pamokslais. J. Lebedys, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros specialistų, teigia, kad poemoje “pasirinktas dialoginis vaizdavimo būdas, teisingiau pasakius, kalbų, lyg pamokslų rinkinys”. Tokias tendencijas pastebi ir įtakingas lietuvių literatūros istoriografas M. Miškinis. Pastarasis, matydamas autoriaus puritonišką nusistatymą ir griežtus jo pasisakymus prieš girtavimą bei bažnyčios nelankymą, iškėlė prielaidą, kad K. Donelaitis save laikė “ne tiek poetu, kiek pamokslininku”. Bene drąsiausiai šiuo klausimu pasisakė D. J. Valiukėnaitė. Straipsnyje “Donelaičio ,,Metai”: Eilės iš sakyklos”, išanalizavusi “Metus” pagal formalios analizės principus, ji padarė išvadą, kad ,,Metai” yra verti kritiško dėmesio, kaip pažymėtinas kūrybinis bandymas ir kaip turbūt patraukliausias pamokslas Vakarų raštuose”. Įdomių asociacijų kilo kitiems donelaitistikos specialistams. Nors dauguma jų vengė teiginių, jog ,,Metai” yra pamokslų rinkinys, kita vertus, jie iškėlė hipotezę, kad kunigas šią poemą galėjo naudoti kaip bažnytinį pamokslą. L. Passargė ir L. Gineitis, “Metų” turinyje įžvelgę konfesinės didaktikos elementų, spėjo, kad K. Donelaitis poemą ar jos ištraukas galėjo skaityti iš Tolminkiemio sakyklos. Ši hipotezė paremta Skandinavijos liuteronų kunigų E. Tegnerio ir P. Dasso, kurie savo poeziją mėgdavo skaityti bažnyčioje, pavyzdžiais.Turime pripažinti, kad iš tiesų “Metuose” yra nemažai konfesinės didaktikos. Nesunkiai pastebime akivaizdų poemos sąlytį su Biblija ir netgi liuteroniškomis doktrinomis. Taigi klausimas, ar poema yra pamokslų rinkinys, visiškai pagrįstas.,,Metų” bibliniai motyvai,,Metuose” galima nesunkiai atsekti daugelį biblinių motyvų. Vienus sudaro tik keli sakiniai, kiti užima palyginti nemažą poemos dalį. Akivaizdžiai matyti, kad “Metuose” autorius cituoja daugelį Šv. Rašto knygų, ypač psalmių bei evangelijų tekstus. Susisteminus religinę poemos didaktiką matyti, kad K. Donelaitis remiasi Kristaus kalno pamokslu, pasakoja apie Adomo ir Ievos nuopuolį, cituoja apokaliptines Biblijos pranašystes ir Psalmyną.Ištraukos iš Kristaus kalno pamokslo. “Pavasario linksmybėse” K. Done-laitis ragina žmogų būti kantresniam, patikėti visus savo rūpesčius Dievui. Tai jis aiškina pateikdamas pavyzdžių iš paukščių gyvenimo: vaizdingai pasakoja, kaip paukščiai parskridę randa šaltą pavasarį ir stokodami grūdo “gnyba žolelę”, tačiau išlieka gyvi, nes Dangiškasis Tėvas jais pasirūpina. Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto, O kitsai, stokodams grūdo gnyba žolelę. Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę, Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa; O vei niekada nesiskundžia . Paukščių gyvenimo pavyzdžiais skaitytojas yra mokomas labiau pasitikėti Dievu. K. Donelaitis pabrėžia, kad žmogus Dievo akyse yra daug vertesnis nei dangaus sparnuočiai, todėl neturėtų per daug dejuoti ir niurnėti. Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dienąAr skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?. Šiame epizode poetas, be abejo, cituoja Kristaus kalno pamokslą. Pateikdamas pavyzdžius iš paukščių gyvenimo, Kristus ragino žmones rytojaus rūpesčius patikėti Dievui: ,,Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <…> Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’ arba: ‘Kuo vilkėsime?” (Mt. 6, 25 – 26, 31) [Kun. Č. Kavaliausko vertimas].
K. Donelaitis ne vien atpasakoja Kristaus žodžius, jo mintį gerokai praplečia. Vienas kantriausių paukštelių yra lakštingala: “Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai… bet, pasisotinusi prastai, tik vandenio trokšti”. Ne mažiau įspūdinga yra gervino giesmė. Pastarasis ne šiaip sau “dejuodamas šūkauja”, bet moko, kad Dievo galybė ir paukščių balsuose yra stebuklinga. Gervins iki debesių juodų dyvnai kopinėdams Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų; Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams, Ne! jis nor pamokyt, kaip didė Dievo galybė Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga. Tačiau pastebime, kad cituotais Kristaus žodžiais K. Donelaitis remiasi tik iš dalies. Peršasi išvada, jog tai ne Kalno pamokslo egzegezė, bet poemoje vystomų minčių pagrindimas Dievo žodžiu. Pasakotojas nieko nekalba apie pagrindinę Kristaus palyginimo išvadą: ,,Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir teisybės, o visa tai jums bus pridėta” (Mt. 6, 33). Autorius paprasčiausiai akcentuoja, kad žmogus turi labiau pasitikėti Dievu.Nuopuolio istorija. Reikšmingą vietą ,,Metuose” užima žmogaus nuopuolio istorija. Apžvelgęs pavasario darbus K. Donelaitis trumpam stabteli ties klausimu, kodėl žemėje tiek daug vargo. Savo žvilgsnį jis nukreipia į Adomą ir Ievą, pirmąją nuodėmę ir jos pasekmę – nuopuolį. Tam ,,Metuose” skiriama nemažai vietos. Poetas vaizdingai pasakoja, kaip Dievas Adomą ,,išmetė” iš Rojaus. Nuo to laiko žmogus turi savo prakaitu užsidirbti duoną. Kad Adomas ir Ieva nesušaltų, Sutvėrėjas juos aprengė kailiais. Poetas neužmiršta paminėti, kad kiekvienas žmogus, kaip ir Adomas, linkęs vengti Dievo veido. Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt. Taip po tam tu, bėdžiau, su Ieva, savo mote, Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei. Žinom juk ir mes, koktu, k…ad kaip nusidėję Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam. Nors K. Donelaitis gana smulkiai atpasakoja žmogaus nuopuolį, vis dėlto jis nepamini kai kurių svarbių dalykų. Pavyzdžiui, nieko nekalba apie Rojuje buvusią paslaptingą būtybę – žaltį, apie jo dialogą su moteriške. Pažvelgus į šį epizodą atidžiau, susidaro įspūdis, kad ne Ieva, bet Adomas nusidėjo pirmas, jog jis vienas yra kaltas dėl žmogaus nuopuolio. Autorius pamini, kokią bausmę Dievas skyrė Adomui, – savo prakaitu jis turės užsidirbti duoną. Tačiau poetas nieko nekalba apie Viešpaties sprendimą moteriškės atžvilgiu. Biblijoje sakoma: ,,O moteriai jis tarė: ‘Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus’ ” (1 Moz. 1, 16). K. Donelaitis visiškai neužsimena apie gimdymo skausmus. Priešingai, jis akivaizdžiai nukrypsta nuo Biblijos teksto, pabrėždamas ne Ievos skausmus, bet pirmąjį džiaugsmą gimus kūdikiui, kai savo pirmagimiui ,,pasturgalį šluostė”: Ale ką mislyjo Ievutė, tavo pačiutė, Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė Ir prastai suvysčius į pašalį kišo?. Šiuo atveju galima pritarti L. Passargės teiginiui, jog poetas ,,Metuose” dažnai yra ,,stipresnis negu dvasininkas”. Atpasakodamas biblinę istoriją jis pasilieka plačią erdvę kūrybai. Pavyzdžiui, gilinasi į pirmojo žmonių vaikelio luomą, nors Biblija apie tai iš viso nekalba. K. Donelaitis Kainą vaizduoja ne ponu, bet būru. Tai matyti iš to, kad gimęs Kainas buvo padėtas į pašalį, ir primena, jog tik ,,būrkos savo lėles glūpas su skrangaliu rėdo ir suvystytas į tamsų pašalį kiša. Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja”. O ,,žiuponės savo lėles, margai dabinėtas, ant šilkų perynų vis į patalą guldo” Tik pasakojimo pabaigoje jis grįžta prie pradžioje iškelto klausimo, kodėl žemėje yra tiek daug vargo. ,,Ak Adom! – atsidūsta. – Tu peržengdams prisakymą Dievo / Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą”.Ir šiuo atveju galime abejoti, ar K. Donelaitis buvo užsibrėžęs atlikti nuopuolio istorijos egzegezę. Rojaus istorija atpasakota netiksliai, pasilikta daug vietos kūrybinei laisvei. Nepaminėtas pagrindinis nuopuolio faktas, jog Adomas ir Ieva, gundytojo paveikti, pažeidė Dievo įsakymą. Išvadoje sakoma, kad žmogus dėl pirmosios nuodėmės kenčia vargą. Tačiau šiame epizode skaitytojas nėra raginamas jos vengti. Tai rodo, kad autorius neturėjo tikslo atlikti pirmųjų Pradžios knygos puslapių egzegezės. Kita vertus, mes privalome pastebėti, kad šią istoriją praneša ne ,,Metų” pasakotojas, bet pamaldusis Pričkus. Galimas dalykas, kad K. Donelaitis stengėsi ją perpasakoti taip, kaip tai atrodė būrams. Eschatologiniai poemos epizodai. ,,Metuose” gausu eschatologinių pranašysčių. Daugelyje jų kalbama apie pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą. Pamaldusis Selmas susirūpinęs antruoju Kristaus atėjimu, kai bus atlyginta už tai, ko kiekvienas nusipelnė. ,,Tič tik, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys / Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yra sudavadys”. Selmo žodžiai paremti Mato evangelija: ,,Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus”. ,,Metuose” pateikiami pagrindiniai pasaulio pabaigos ženklai: žmonės nustos tikėti į Dievą, žemėje išplis ,,pragaro baisybės”. Taip ant svieto jau, kaip mums Šventas praneša Raštas,Vis pulkelis viernųjų buvo mažesnis,Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkysIr apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,Ir pons Kristus pats bei jo mokytinių raštai, Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,Kad baisybės pekliškos visur išsiplatys . Čia autorius remiasi 24-uoju Mato evangelijos skyriumi: Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai tik kentėjimų pradžia. Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų… nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas (Mt. 24, 7 – 14). ,,Metuose” poetas kalba būsimuoju laiku, tarsi pranašaudamas dar didesnį dorovės nuosmukį, tautų sumišimą, didėjantį žmogaus supasaulėjimą. Eschatologiniuose epizoduose K. Donelaitis kalba kaip pranašas. Ištraukos iš Psalmyno. K. Donelaitis žavėjosi psalmėmis, kuriose apdainuojamas Dievo kūrinijos grožis, šlovinami Viešpaties darbai. Šventraščio poetiniai tekstai atskleidžia kontrastą tarp Dievo visagalybės ir žmogaus menkumo. Poetui tai turėjo ypač imponuoti. Pavyzdžiui, žmogaus gyvenimą jis mėgo lyginti su laukų gėle. Matė, kad žmogaus amžius yra lyg žolės, kuri ryte pražysta, bet vakare nuvysta.Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia. Čia autorius remiasi 90-ąja ir 103-ąja psalmėmis: ,,Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta” (Ps. 90, 5); ,,Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė: vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra, ji išnyksta, nepalikdama žymės” (Ps. 103,15 – 16). Poetas dažnai cituoja vieną kurios nors psalmės sakinį, rečiau – visą psalmę. ,,Žiemos rūpesčiai” baigiami parodant žmogaus menkumą prieš Dievo visagalybę. Remdamasis Biblija kunigas sako, kad Dievas žmogų pažino dar jam neprasidėjus motinos įsčiose, ,,kai mes dar dūmot negalėjom”. Jis įsitikinęs, kad Dievas žmogui yra skyręs tiksliai nustatytą žemės dienų skaičių, kurio niekas negali peržengti. O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,Jau išmislyjai, kaip kartą mes prasidėsimIr ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.Tu mums sąnarius ir ūmus dovanojaiIr sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.Tu dienas verksmų bei džiausmų mums paskyreiIrgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių (P. 257). Kreipinys ,,O tu, miels Dieve, tu dangiškas geradėji!” skamba lyg malda, lyg padėkos giesmė. Šv. Rašte apie tai kalba 139-oji psalmė: ,,Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi” (Ps. 139, 13 – 16). Galimas dalykas, jog K. Donelaitis remiasi būtent šia psalme. ,,Žiemos rūpesčių” pabaigoje pateikiama išvada, kad į egzistencinius klausimus atsakymą gali duoti tik Dievas. Paskutinėse poemos eilutėse autorius sako: ,,Mes glūpi daiktai n’išmanom tavo davadą; ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo”. Čia pateikti Dievo žodžiai yra iš pranašo Izaijo knygos: “Juk mano mintys ne jūsų mintys <…> Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius / ir mano mintys jūsų mintis” (Iz. 55, 8 – 9). Pacitavęs psalmes, jis grįžta prie Kristaus kalno pamokslo, prie jau analizuotos temos apie žemiškus rūpesčius. Vėl kartojami paukščių gyvenimo pavyzdžiai. Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėmis! O ir jūs paukšteliai su saldžiais alasėliais!Ar kas daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę,Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit,Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;Nės jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo. Šiose mintyse pastebime prieštaravimų. Kristus Mato evangelijoje sako: ,,Nesirūpinkite… rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi” (Mt. 6, 34). Bet K. Donelaitis leidžia suprasti, kad šis paraginimas skirtas ne žmogui, bet tik paukščiams: ,,Nės jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė, / bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo”. Autorius netikėtai praneša, kad žmogus žemėje turi nuolat kažkuo rūpintis: ,,Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt / Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim, / Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim”. Tačiau kitose eilutėse jis sugrįžta prie pirminės teksto prasmės ir pripažįsta, kad ,,vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, / kad žegnojanti rankelė tavo negelbės”. Žvelgdamas į rytojaus dieną jis meldžiasi: ,,Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų / Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis / Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim”. ,,Metuose” galime išskirti ir daugiau biblinių epizodų. Dievo žodžiu išsakytus pamokymus K. Donelaitis įterpia daugelyje poemos vietų. Kita vertus, tai yra tik trumpi proginiai pamokymai, bet ne pamokslai.Kunigo K. Donelaičio pamokslaiIki mūsų dienų yra išlikęs Tolminkiemio bažnyčios kertinio akmens pašventinimui skirtas pamokslo planas. Jis buvo įmūrytas šios bažnyčios bokšte.
Pamokslą kunigas kūrė remdamasis 28-o Pradžios knygos skyriaus 10 – 22 eilutėmis, kur pasakojama apie Dievo apsireiškimą miegančiam Jokūbui. Sapne žydų tautos patriarchui buvo pažadėta žemė ir palikuonių, kaip dulkių ant žemės. Pabudęs Jokūbas nusprendė, kad ši vieta yra šventa, jog ,,čia niekas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai”, todėl sentėvis Dievo garbei pastatė paminklą. K. Donelaitis pamokslavo pagal tokį planą: Dedant šios naujosios mūrinės bažnyčios pamatą, klebonas susirinkusiems statybos vietoje krikščionims pasakė pamokslą pagal Pr. 28, 10 iki galo ir, turėdamas galvoje pirmąją mūrinę statybą, kalbėjo apie Jokūbo, tikėjimo tėvo, akmeninį paminklą: 1) praeities atminimui; 2) būsimųjų laikų atminimui”. Matome, kad minėtas kunigo pamokslas buvo sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji buvo skirta pirmosios Tolminkiemio mūrinės bažnyčios, kuri buvo pastatyta 1682 metais, atminimui. K. Donelaitis, atvykęs į Tolminkiemį, ją rado jau apgriuvusią. Antrojoje pamokslo dalyje kunigas kalbėjo apie būsimąją parapijos bažnyčią bei kertinio akmens pašventinimą. Yra žinomas dar vienas K. Donelaičio pamokslas. Jį kunigas pasakė sugrįžęs iš pelkėtų Romintos miškų, kur Septynerių metų karo pražioje (1756 – 1763) kartu su savo parapija slėpėsi nuo Rusijos kariuomenės. Sugrįžęs į Tolminkiemį jis susipažino su rusų okupacinės valdžios dekretais. Vienu iš jų buvo nurodyta švęsti Aleksandro Nevskio šventę. K. Donelaitis pasirodė esąs tvirto charakterio. 1757 m. rugsėjo 10 d. bažnyčioje jis turėjo sakyti pamokslą apie Aleksandrą Nevskį. Užlipęs į sakyklą parapijiečiams aiškino, kad galbūt Aleksandras yra visiškai geras vyras, bet jis jo nepažįstąs. Todėl pamokslui parinko apaštalo Povilo žodžius, kuriais šis pasakoja apie to paties vardo kalvį: ,,Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam atmokės pagal jo darbus. Ir tu saugokis jo, nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams (2 Tim. 4, 14)”. Už šį pamokslą kunigas galėjo būti griežtai nubaustas. Tuo tarpu parapijiečiams tai buvo puikus penas apmąstymams. Jie turėjo suprasti, kad kalvis, tai tas pats Aleksandras Nevskis: ,,Dviprasmiškai palygindamas Aleksandrą Neviškį prie plėšiko, jis nesupratusiems to pamokslo teksto maskoliams akis apdūmė, o savo parapijiečiams davė medžiagos apgalvoti ir suprasti visą okupacijos žiaurumą” .Šie du pavyzdžiai rodo K.Donelaičio, kaip pamokslininko, konkretumą, bet neatskleidžia jo pamokslavimo meno. Apie tai nuomonę galime susidaryti iš ,,Metų” ir pasakėčių. Kai kurios šių raštų ištraukos skamba lyg iš sakyklos. ,,Daugelį vietų skaitai, tarsi jos būtų buvę skelbtos iš sakyklos,” – pastebi L. Passargė.Palyginimų metodas. Kunigas savo pamoksluose vartojo biblinius ir savo paties sukurtus palyginimus. ,,Pavasario rūpesčiuose” ragina pažvelgti į paukščius danguje, žmogaus gyvenimą lygina su laukų žole.K. Donelaitis mėgo interpretacijos laisvę. Čia jam padėdavo vaizdingi pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo. Tvirtindamas, kad žmogaus gyvenimas prilygsta žolelei, jis neapsiriboja vien tik laukų gėlės pavyzdžiu, bet pasakoja, kokius džiaugsmus bei rūpesčius patiria būras ir ponas. Abu jie, kol dar yra vaikai, “glūpai” šokinėja, kol jiems ūsai pradeda želti. Užaugęs vienas eina į baudžiavą, kitas – ponauja. Bet staiga pasirodo giltinė ir ,,su rauplėmis piktomis atšokusi smaugia” (P. 133). Ji neskiria nei ,,klapų” (berniukų), nei ,,mergų”, kurias ,,kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės su grožybėmis visomis į nieką pavirsta”. ,,Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms,” – atsidūsta kunigas K. Donelaitis.Praeities įvykių aktualizavimas. Šis metodas pastebimas žmogaus nuopuolio istorijoje. Pričkus, vienas teigiamų poemos personažų, į Adomą bei Ievą kreipiasi lyg į šiandien gyvenančius žmones. Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto. …Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, Sau ir mums nabagėliams padarei vargelių. Šis raiškus kalbėjimo būdas, kurį taikė ne vienas žymus pamokslininkas, pamokslams suteikdavo daugiau įtaigumo. Jonas Orantas savo Kalėdų pamoksle kalbėjo: ,, Kas tikos taw, Mergait Marya, kad tu tokia linskma esi, ir tu, senoji Teta Elzbeta, kad tu iš Dziaugsmo prašunki, ir tu, mažas Krikštytoji Motynos Žywate, kad tu taip šokczioji, ir tu, nobažnas Karaliau Dowid, kasgi tave ant Szokio parągino? “ (Mišiu knygos <…>, 1912, p. 48).,,Metai” rodo, kad K. Donelaitis šią pamokslavimo techniką buvo neblogai įvaldęs.Stiliaus bruožai. J. Lebedys teigia, kad pagrindinė K. Donelaičio stiliaus ypatybė yra liaudiškumas, reiškęsis kunigo sugebėjimu plačiai ir gausiai naudoti liaudies kalbą. ,,Kaip ir gyvojoje kalboje, jis nuolat klausia, sušunka, nustemba, gėrisi. Visa, kas gyva, kas egzistuoja, jam, kaip ir liaudžiai, yra lygiaverčiai dalykai. Todėl savo kalboje jis natūraliai suderina šiurkštumą su švelnumu”.Poemoje autorius daiktus vadina tikraisiais vardais. Šiurkštūs ir švelnūs žodžiai vartojami greta, tame pačiame sakinyje. ,,Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės, / Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų, / Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi”. Vaizdinga yra Pričkaus pamokymo kalba: Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,Ar jau gėda jums šventai rankas susiimtiIr aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?..O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius Ir vis ričvynius į pilvą košdami storą,Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt. Šie pavyzdžiai padeda susidaryti objektyvų vaizdą apie jo pamokslų kalbą. Ji persunkta personifikacijų, metaforų, palyginimų, epitetų, hiperbolių, vaizdingų veiksmažodžių ir kitų emocinių žodžių. Lakštingalą jis ragina ne vien giedoti, bet ,,valgyti muses ir dyviną žiogą, skrusdėles ir jų negimusią veislę”. Jaunam išpuikusiam ponaičiui primena, kaip tėvas jam su kurpaliu ,,per rambią nugarą siekė, o moma su ražu supykus mušė per ausį”. Kiti kritikuojami už tai, kad vietoj poterių ,,kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė”. Poemoje nėra nė vieno puslapio, kuriame nebūtų bent kelių šmaikščių ir taiklių vaizdingų žodžių. Sprendžiant iš poemos ,,Metai”, K.Donelaičio pamokslai buvo konkretūs, sudaryti iš dviejų trijų dalių. Jis nemėgo leistis į ilgesnius išvedžiojimus, bet mintis išsakydavo trumpai ir aiškiai. Mokydamas buvo griežtas, nesileisdavo į kompromisus. Pamaldžiuosius pagirdavo, o nusidėjėlius išpeikdavo. Galimas dalykas, kad žodžius ,,snargliau”, ,,žioply”, ,,nenaudėli”, ,,niekings žmogau” vartojo net iš sakyklos. Jo pamokslų jėga slypėjo būrų kalboje.Žinodami, jog K. Donelaitis turėjo poetinį talentą, galime spėti, kad įkvėptas kūrybinės dvasios svarbesnes savo pamokslų dalis galėjo sueiliuoti. Tuo metu buvo įprasta į pamokslų tekstą įterpti giesmių posmų. Galimas dalykas, kad vietoj jų kunigas pateikdavo hegzametru paties eiliuotą tekstą. Dėl to nevertėtų stebėtis, nes eilėmis jis kartais rašydavo ir laiškų įžangas. Pavyzdžiui, viename laiške rašo: Asz pasidzaugdams perskaiczau tawo Gromatą szulną – Taip Lietuwninkui Lietuwninks Atraszą susdamsIr lietuwiszkai swepluodams Lietuwą gyre. Šiais poeto sugebėjimais žavėjosi ne vienas K.Donelaičio kritikas. L. Rėza rašė: ,,Kaip lengvai autoriui sekėsi eiliuoti hegzametru, rodo įvairūs jo laiškai”. Manytume, kad poetinį talentą jis galėjo panaudoti savo pamoksluose. Turbūt Įsruties superintendentas S. Miuleris neperdėjo sakydamas, jog K. Donelaitis lietuviškus pamokslus sakė ypač meistriškai. Hipotezė apie “Metų” skaitymus iš sakyklos Kai kurie donelaitistikos tyrinėtojai spėja, kad poema galėjo būti skaitoma iš sakyklos. Vienas pirmųjų tokią hipotezę iškėlė L. Passargė. Ją pagrindė vyskupo E. Tegnerio (1782 – 1846) ir norvegų kunigo Peterio Dasso (1647 – 1708) pavyzdžiais. Šiai minčiai pritaria kitas žymus donelaitistikos tyrinėtojas L. Gineitis: ,,Remi…antis ‘Metų’ turiniu (konfesinė didaktika) ir stiliumi (kreipiniai girdėkit, klausykit), taip pat istorinėmis analogijomis, pagrįstai manoma, kad Donelaičio kūrinių buvo klausomasi iš sakyklos”. Su tuo sutinka ir D. J. Valiukėnaitė, kas matyti jau iš jos straipsnio pavadinimo: ,,Donelaičio ,,Metai”: Eilės iš sakyklos”. S.Yla tuo klausimu pasisako atsargiau: ,,Jei Donelaitis skaitė ,,Metų” ištraukas parapijiečiams iš sakyklos, tai ne kaip savo, o nežinomo autoriaus įspėjimus bei patarimus”.Kita vertus, šia mintimi galime abejoti dėl dviejų priežasčių: Pirma, tai daryti verčia pietistinis K. Donelaičio nusistatymas. Pietistinių pakraipų kunigai laikėsi nuostatos, kad iš sakyklos turi būti skelbiamas tik Dievo žodis (sola scripture principas). Istoriniai šaltiniai – metrikų knygos, laiškai – rodo, kad K. Donelaitis buvo būtent toks kunigas. Antra, poemoje yra epizodų, kuriuos netinka pateikti iš sakyklos. Kam bažnyčioje pasakoti apie mėšlo vežimą, minėti krikštynų ar vestuvių, valgių gaminimo smulkmenas? Nors čia yra vertingų pamokymų, vis dėlto tai neturi nieko bendro su Dievo žodžiu. Pietistinėje atmosferoje tokie “pamokslai” būtų sukėlę papiktinimą. Tad abejotume, ar visa poema ,,Metai” galėjo būti skaitoma bažnyčioje. Tos nuomonės laikosi ir J. Grinius. Jis mano netgi priešingai: ne poema darė poveikį jo pamokslams, bet pamokslai poemai: ,,Kartais rašoma, kad jis savo poemos epizodus skaitydavęs per pamokslus. Turėtų būti atvirkščiai. Gal dėl to nemažai Donelaitis poemos epizodų atrodo lyg suvarstyti ant pamokymų siūlo”.,,Metų” religinių motyvų ir sekmadieninių skaitinių ryšys J. Grinius spėja, kad K.Donelaičio pamokslai galėjo turėti įtakos ,,Metų” kompozicijai. Keliamas klausimas, ar grįžęs iš bažnyčios K. Donelaitis pamoksluose išdėstytų minčių neišplėtodavo ,,Metuose”? Turint galvoje Donelaičio temperamentą ir jo religinį bei moralinį uolumą, nesunku įsivaizduoti, kad bažnyčioje pasisekę jo vaizdingi pamokslai, šiltai priimti klausytojų, galėjo būti progomis poemos branduoliui papildinėti. Per pamokslą savo sukurtu vaizdingu palyginimu patenkintas, parapijiečių supratimo uždegtas, šventadienio vakarą gal nekartą sėdėjo Donelaitis prie stalo, savo neseną vaizdą bei pamokymą eiliuodamas, perdirbinėdamas ir derindamas prie jau parašytų epizodų. Ar šitaip buvo, be abejo, nežinia. Palyginus ,,Metus” su ano meto Rytų Prūsijos liuteronų bažnyčios sekmadieniniais skaitiniais, matyti, kad ši prielaida nepasitvirtina. Kurdamas poemą, kunigas nesilaikė liuteronų bažnyčios skaitinių liturginės tvarkos. Tai regime iš žemiau pateiktų sugretinimų.1. ,,Pavasario linksmybėse” K. Donelaitis kalba apie dangaus sparnuočius. Šie žodžiai yra neabejotinai susiję su Mato evangelija (Mt. 6, 25 – 26). Pažvelgus į to meto skaitinius, matyti, kad ši Biblijos vieta yra skaitoma 15 sekmadienį po Šventos Trejybės. Tai yra įžanga į Pjūties padėkos šventę, kuri buvo švenčiama nuėmus derlių. Tačiau K. Donelaitis šią Biblijos vietą vis dėlto primena ne ,,Rudenio gėrybėse”, siekdamas pabrėžti ateinančio pavasario grožį. Taigi bažnytinių skaitinių nuoseklumo šioje vietoje nesilaikoma. 2. ,,Pavasario linksmybėse” kalbama apie Adomo ir Ievos nuopuolį. Pasakojimas yra paimtas iš Pradžios knygos 3-iojo skyriaus, kur aprašoma Rojaus tragedija. Šios Biblijos vietos tarp oficialiųjų Prūsijos bažnyčios sekmadieninių skaitinių nematyti. Apskritai Senojo testamento tekstai Prūsijos bažnyčios sekmadieniniuose skaitiniuose pasitaikydavo retai. 3.,,Pavasario linksmybėse” K. Donelaitis kalba apie tai, kaip Adomo sūnus Kainas nužudė savo brolį Abelį. Biblijoje tai aprašyta Pradžios knygos 4-ajame skyriuje. Ši Šv. Rašto vieta taip pat nenurodyta sekmadieniniuose skaitiniuose. 4. ,,Vasaros darbuose” žmogaus gyvenimas lyginamas su laukų žole, kuri trumpam sužydėjusi nuvysta. Čia jis cituoja 90-os (5 eil.) arba 103-os psalmių (15 ir 16 eil.) žodžius. Tai patvirtina paties poeto žodžiai, kad šią žinią ,,šventas mums praneša Dovyds”. Psalmės liuteronų …bažnyčioje dažniausiai skaitomos įžanginiuose priegiesmiuose – introituose, todėl minėtų psalmių tarp sekmadieninių skaitinių nėra.
6. K. Donelaitis ,,Metuose” pasakoja apie artėjančią pasaulio pabaigą. Savo mintis dėsto remdamasis evangelijomis (Mt. 24; Mk. 13; Lk. 21). Šie tekstai skaitomi antrąjį advento sekmadienį, kuris švenčiamas gruodžio pradžioje. K. Donelaitis ir šiuo atveju nematė reikalo atsižvelgti į bažnytinių metų skaitinių tvarką, todėl apie teismo dieną kalba ne ,,Žiemos rūpesčiuose,” bet ,,Rudenio gėrybėse”.7.,,Žiemos rūpesčiuose” kalbama apie Dievo apvaizdą. K. Donelaitis žavisi, kad žmogui dar esant motinos įsčiose Dievas jau yra numatęs jo ateitį ir gyvenimo dienų skaičių. Tai atitinka 139-osios psalmės žodžius. Jos taip pat nėra sekmadie-niniuose skaitiniuose, tačiau šios psalmės ištraukos dažnai cituojamos įžanginiuose priegiesmiuose ir bažnytinėse maldose (ypač laidotuvių).Poemoje kunigas nesilaikė ne tik liturginių metų sekmadieninių skaitinių tvarkos, bet net ir paties liturginio kalendoriaus. Nors ,,Metuose” jis pamini pagrindines krikščioniškas šventes, kūrinio kompozicijai didesnės įtakos jos nedaro. Jei K. Donelaitis būtų atsižvelgęs į liturginį kalendorių, tai poema prasidėtų ne ,,Pavasario linksmybėmis”, bet advento šventėmis – ,,Žiemos rūpesčiais”. Adventui, kuriam krikščioniškos bažnyčios teikia ypatingą dėmesį, K. Donelaitis paskiria tik kelias poemos eilutes. Poemoje jis laikosi gamtos, arba liaudies, kalendoriaus. Todėl teisingas yra S. Skrodenio teiginys, kad ,,poeto kalendorius – ne oficialusis, pagal kurį XVIII a. tvarkytas visuomenės gyvenimas jo gimtajame krašte, o gamtos, pagal kurį būras gyveno sunkų, bet tokį įprastą gyvenimą”. Absoliutus biblinis laikas iškyla tik ,,už žemiškojo, sudėto iš kalendorinių metų keturių dalių”.Iš to sprendžiame, kad K. Donelaitis ,,Metuose” citavo ne tiek savo pamokslų mintis, kiek apskritai dėstė savo teologines pažiūras ir pamėgtas Šv. Rašto vietas.Poema ,,Metai”– pamokslas?Straipsnio įžangoje buvo paminėta, kad poema ,,Metai” kai kuriems donelaitistikos tyrinėtojams asocijuojasi su pamokslų rinkiniu. Tiesa, daugelis jų tokias mintis išsako gana atsargiai. Atrodo, kad tik D. J. Valiukėnaitė poemą drąsiai vadina ,,pamokslu”, netgi patraukliausiu Vakarų raštuose. D. J. Valiukėnaitės hipotezei prieštarauja šie teiginiai: 1. Pamokslas yra nuosekliai dėstoma mintis. Jame atliekama pasirinktos Šv. Rašto vietos egzegezė ir pateikiamos iš jos išplaukiančios pamokomos išvados. Su daugeliu ,,Metų” religinių motyvų K. Donelaitis tokios egzegezės neatlieka. Kūrinyje galime pastebėti pamokslams nebūdingų prieštaravimų, nenuoseklumo, pasikartojimų. Keliamas klausimas, ar K. Donelaitis pradėdamas rašyti kūrinį iš viso žinojo, ko siekia?2. Religinė didaktika užima ne tokią žymią poemos dalį. Didžioji ,,Metų” dalis negali būti pamokslo tekstas dėl ilgų, nieko bendro su Biblija neturinčių epizodų (pasakojimas apie tinginį Slunkių, šienapjūtės ir vestuvių aprašymai, siužetiniai pasakojimai apie Dočį ir kiti būrų gyvenimo vaizdai). ,,Metai” – pamokslų rinkinys? J. Lebedys teigia, kad poema yra ,,lyg pamokslų rinkinys”. Iš tiesų čia yra epizodų, kurie primena pamokslų fragmentus. 1. Epizodas apie ,,dangaus sparnuočius”. Čia akcentuojama kantrybė ir pasitikėjimas Dievu. Pastebime ir raginimą veikti: ,,Tu niekings žmogau! Mokinkis čia pasikakint <…>”. 2. Pasakojimas apie žmogaus nuopuolį. Nepaisant pastebėtų trūkumų, netikslumų, ši istorija skamba lyg pamokslo fragmentas. Joje stengiamasi atsakyti į klausimą, kodėl žmogus žemėje turi kęsti vargą. 3.,,Metuose” gausu eschatologinių epizodų. Vienas jų iš tiesų yra panašus į pamokslą. ,,Taip ant svieto jau, kaip mums Šventas praneša Raštas <…>” Šie žodžiai rodo, kad Selmo pamokymai išplaukia iš Šv. Rašto (Mt. 24; Mk. 13; Lk. 21). Selmas remiasi Kristaus, jo mokinių ir pranašų žodžiais. Būsimasis laikas rodo, kad šis pamaldusis būras net pranašauja: ,,Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkys <…>”. Jis akcentuoja būsimą bedievysčių išplitimą, artėjančią pasaulio pabaigą, “kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, / kad baisybės pekliškos visur išsiplatys <…>”. 4. ,,Žiemos rūpesčių” pabaigoje cituojama 139-oji psalmė. Jos žodžiai skamba lyg padėkos giesmė Dievui už jo meilę kūrinijai. Kreipinys ,,Tėtuti <…>, rūpink tėviškai” rodo, kad giesmė kartais perauga į maldą. Šis epizodas labiau primena Dievo garbinimo giesmę nei pamokslą.Daugelį ,,Metų” religinės didaktikos motyvų turėtume atskirti nuo pamokslų. ,,Metuose” pasitaiko daug atsitiktinių, netikėtai įsiterpiančių pamokymų, kurie nėra pamokslai, nes išplaukia ne iš Šv. Rašto, bet iš ,,Metų” siužetų. Protestantų bažnyčios pamokslai remiasi ne gyvenimo patirtimi ar bažnyčios tradicija, bet Šv. Raštu. ,,Metai” padeda labiau pažinti K. Donelaitį, kaip mokytoją ir pamokslininką. Poema atskleidžia jo mokymo metodus, stilių ir būdą, kurie lėmė jo, kaip pamokslininko, sėkmę, bet tai nėra pamokslas. Taip pat pagrįstai galime abejoti tuo, kad ,,Metai” yra pamokslų rinkinys. Tie epizodai, kurie tik iš dalies gali būti laikomi pamokslais, ar, greičiau, jų fragmentais, dar nesuteikia pakankamo pagrindo daryti tokią išvadą.Ryšys su literatūros procesu (problemos)K. Donelaitis yra XVIII a. poetas, bet atsekti jo kūrybos šaknis Europos literatūros kontekste labai nelengva. Paieškos laukas itin platus – nuo Antikos per Renesansą, Baroką, Klasicizmą iki Šviečiamojo amžiaus realizmo.A. Girdenis įrodė, kad K. Donelaičio eilėdara tiesiogiai paveikta senovės graikų ir romėnų eilėdaros. Tačiau kai H. Zabulis išsamiai palygino „Metus“ su garsiosiomis antikinėmis poemomis – Hesiodo „Darbais ir dienomis“ ir Vergilijaus „Georgikomis“, teko prieiti prie išvados, kad, nors esama įvairių bendrumų, tačiau „Metai“ esmingai skiriasi nuo antikinių poemų, pirmiausia tuo, kad „Metuose“ nepalyginamai daugiau vietos tenka žmogui, kad K. Donelaitis antikines tradicijas traktavo naujai ir Klasicizmo fone yra savarankiškas.Vis dėlto naujausi D. Dilytės tyrinėjimai parodo, kad K. Donelaitis kai kuriais atvejais gana konkrečiai yra susijęs su Antikos graikų ir romėnų filosofija (Herakleitas, Demokritas, Plutarchas, Platonas, Aristotelis, Seneka). Tai liudija vokiškas eiliuotas tekstas „O greit slenką laikai“, širdingojo amtsroto paveikslas, rauda dėl jo mirties „Vasaros darbuose“.Tipologinių K. Donelaičio kūrybos paralelių surandama ir su Renesanso autoriais, tačiau kaip tikrą Renesanso poetą K. Donelaitį vertina tik A. Radzevičius. A. Radzevičius senąją Lietuvos literatūrą periodizuoja kitaip negu kiti jos tyrinėtojai. Jis skiria tik du stambius periodus, atitinkančius dvi europinės kultūros epochas – Viduramžius ir Renesansą, kurių chronologinė riba Lietuvoje sutampa su XV ir XVI a. sankryža. Lietuviškasis Renesansas, teigia A. Radzevičius, nusitęsia per tris šimtmečius iki pat XIX a. Laikydamas tai istoriniu paradoksu, A. Radzevičius įrodinėja senosios Lietuvos literatūros ir visos kultūros savitumą. Išskiria dvi Renesanso kryptis: akademinę ir liaudišką, etnišką. Pirmosios žymiausiu reprezentantu laiko M. K. Sarbievijų, o antrosios – K. Donelaitį. Tačiau tokios koncepcijos kiti mokslininkai neparemia.Neturėjo gausesnių sekėjų ir bandymai sieti Donelaitį su Klasicizmu. Tačiau A. Girdenis įrodė, kad K. Donelaičio eilėdara esmingai paveikta Antikos, o D. Dilytė straipsniuose apie vokišką eiliuotą laišką giminaičiui bei „Metų“ širdingąjį amtsrotą įtikinamai teigia, kad K. Donelaitis seka graikų ir romėnų filosofais – dėl mirties negalima gedėti be saiko. Bet dažniausiai klausiama: ar tai Barokas, ar Švietimas. Dauguma tyrinėtojų, ypač L. Gineitis, persvarą atiduoda Švietimui. Tačiau jis, kaip ir, pvz., išeivių kultūrologas V. Kavolis, pripažįsta ir Baroko pėdsakus, pirmiausia, žinoma, „Metuose“. Baroką L. Gineitis įžvelgia religiniuose „Metų“ motyvuose, o V. Kavolis – stiliuje, kuriame reiškiasi poeto barokiškoji pasąmonė. Daug svarbių minčių apie K. Donelaičio kūrybą pareiškė V. Vanagas (K. Donelaitis kūrybiškai perdirbo antikines literatūrines tradicijas, todėl jo kūrybą siūlo vadinti klasikine), R. Pakalniškis („Metai“ – krikščioniškojo humanizmo epas ir, kaip visi kiti epai, vadintini poema). K. Donelaičio kūrybą, pirmiausia „Metus“, įvairiausiais aspektais analizuoja daug Lietuvos ir išeivijos mokslininkų.L. Gineitis požiūrį į K. Donelaičio kūrybą plačiausiai išdėstė savo veikalo „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ antrame leidime (1990). L. Gineičiui K. Donelaitis yra XVIII a. žmogus ir poetas, nes jo kūrybos problematika tiesiogiai atšvyti gyvenimo aktualijas, o žanrai būdingi to meto sampratoms ir skoniui. Tačiau, pabrėžia L. Gineitis, K. Donelaitis jokiu būdu nebuvo epigonas. Jo kūryba („Metai“) yra iš esmės originalus reiškinys: Donelaitis išsiskiria savo epochos fone tematikos, problematikos ir vaizduosenos novatoriškumu, kurio pagrindą sudaro idėjiniai ir meniniai realistinės vaizduosenos elementai.Iš pradžių L. Gineitis duoda Rytų Prūsijos lietuvių literatūros (raštijos) foną, kuris buvo K. Donelaičiui artimiausias. Tai pastangos kelti literatūrinį kalbinį verstinių raštų lygį, posūkis į liaudies kalbą kaip raštų kalbos turtinimo šaltinį, lietuvių liaudies dainų literatūrinės vertės išk…ėlimas, pasaulietinės grožinės literatūros pradmenų bei poetikos klausimų gausėjimas raštijoje ir pagaliau pasaulietinės poezijos išsiskyrimas iš raštijos.Apžvelgęs lietuviškąją K. Donelaičio aplinką, L. Gineitis poeto genetinį lauką plečia. Mano, kad buvo kiek paveiktas ir pietizmo – griežtesnės liuteronizmo šakos. Nurodoma, kad K. Donelaitį rašyti paskatino antikinės literatūros poveikis, šviečiamosios didaktinės XVIII a. tendencijos, Vokietijoje ir kitur kylantis trečiasis luomas. L. Gineitis charakterizuodamas epochą mini anglų autorius D. Defo (Defoe), H. Fyldingą (Fielding), S. Ričardsoną (Richardson), prancūzą Ž. Ž. Ruso (Rousseau), paskelbusį šūkį „atgal į gamtą“, kuris padarė tikrą perversmą žmonių protuose. Poezijoje plito kaimo ir valstiečių buities tematika. Išgarsėjo anglų poeto DŽ. Tomsono (Thomson) poema „Metu laikai“.Gamtinės poezijos banga kilo ir vokiečių poezijoje. Didelio atgarsio sulaukė Karaliaučiaus universitete studijavusio (įstojo trejais metais anksčiau negu K. Donelaitis) E. Ch. fon Kleisto poemėlė „Pavasaris“. Tokiame literatūriniame kontekste L. Gineitis ir išryškina K. Donelaičio novatoriškumą.L. Gineitis detaliai lygina „Metus“ su epochos fonu. Jo nuomone, iš lietuviškos religinės raštijos pusės sklido barokinės sugestijos, bet jų elementai laipsniškai perauga į realistinį gyvenimo tikrovės vaizdavimą, pvz., stebinantys groteskai į realistinę satyrą.K. Donelaitis mokėjo graikų ir lotynų kalbas, Antikos autorius studijavo universitete. Jį galėjo veikti Hesiodo ir Vergilijaus kūriniai žemdirbystės temomis, bet apie sekimą kalbėti negalima. Iš Antikos autorių, teigia L. Gineitis, K. Donelaitis mokėsi tik eilėdaros.Klasicizmas – racionalistinis sekimo Antikos klasikais būdas. Jis veikė ir K. Donelaitį, tačiau, kaip ir antikinė literatūra, nenulėmė poeto kūrybos meninės visumos.Baigdamas K. Donelaičio galimų literatūrinių impulsų analizę, L. Gineitis lietuvių poetą gretina su tuo metu populiaria aprašomąja gamtine poezija. Beveik neabejotina, kad K. Donelaitis skaitė minėtuosius anglą Dž. Tomsoną ir vokietį E. Ch. fon Kleistą. Paskui ima prancūzo markizo de Sen-Lambero (Saint-Lambert) „Metų laikus“ ir lenkės E. Družbackos iš Kovalskių (Drużbacka z Kowalskich) „Keturių metų laikų aprašymą“. Labai abejotina, ar K. Donelaičiui jie buvo žinomi. Apžvelgia ir anglo Dž. Krabo (Crabbe) „Kaimą“, parašytą vėliau negu „Metai“, bet būdingą tai epochai. Platokai palyginęs tuos kūrinius, L. Gineitis mano, kad K. Donelaitis yra savarankiškas ir savitas, iš kitų nusižiūrėjęs nebent keturių metų laikų kompoziciją.Svarbi ir vokiečių tyrinėtojų naujoji nuomonė apie K. Donelaitį, nes jis jiems artimesnis negu kitoms tautoms, kadangi kūrė anuometinėje Prūsijos Karalystėje.Literatas ir K. Donelaičio „Metų“ vertėjas į vokiečių kalbą H. Budenzygas (Buddensieg) savo studijoje apie K. Donelaitį, kitaip negu daugelis tyrinėtojų, abejoja dėl K. Donelaičio polinkio į pietizmą, teigdamas, kad tikrojo pietizmo požymių lietuvių poeto kūryboje tegalima pastebėti vos ne vos. Biblijos citatos, kurių daug K. Donelaičio pastabose, yra savaime suprantamos anų laikų liuteronų kunigui. H. Budenzygas neigia bet kokį prancūzų ir anglų švietėjų, kritikavusių religiją, poveikį K. Donelaičiui, kuriam teisaus gyvenimo pagrindas buvo liuteronų krikščioniškas tikėjimas. Vokiečių literatui būdinga, kad jis, didelis senovės Graikijos gerbėjas ir žinovas, K. Donelaičio „Metus“ labiau sieja su Antika negu su XVIII a., pabrėžia, kad „Metai“ yra vienintelis kūrinys Europos ano laiko literatūroje, išsiskiriantis iš bukolinės poezijos srauto savo kaimietiškumu, nepagražintu, realiu lietuvių valstiečių gyvenimo vaizdavimu. H. Budenzygas įžvelgia paralelę tarp Baroko tapybos ir K. Donelaičio nupieštų būrų paveikslų. Jis sako, kad P. Breigelio (Breughel) Vyresniojo, J. Steno (Steen), S. Behamo, A. Bruverio (Brouwer) valstiečių gyvenimo scenos labai panašios į K. Donelaičio parodytas scenas, ir būtų galima manyti, kad jos čia virto žodžiu. Vis …dėlto, H. Budenzygo nuomone, K. Donelaitis gerai pažino Hesiodo, Teokrito, Vergilijaus, Ovidijaus kūrinius, graikų mitologiją ir buvo toks kaimo kunigas, kuris būtų pražuvęs, jei ne sparnus suteikianti graikų dvasia.
Naujas mintis apie K. Donelaičio „Metus“ pareiškė F. Šolcas (Scholtz) savo veikale „Pabaltijo literatūros“. Jis rašo, kad Europos literatūroje XVIII a. keturių metų laikų tema tapo mada. Tačiau iš visų tos tematikos veikalų, kaip ir Antikos poemų, K. Donelaičio poema išsiskiria tuo, kad priklauso burleskinio epo žanrui. Jo argumentai tokie: kūrinys parašytas žemuoju stiliumi; savo būrus K. Donelaitis laikė potencialiais skaitytojais arba klausytojais; jis turėjo juos mokyti ir linksminti; ponai vaizduojami blogi; daugelyje vietų randame groteskines hiperboles; įterpti svarstymai apie žmogaus gyvenimą ir likimą, jo pareigas, Dievo meilę ir būtinumą mokytis kuklumo iš gamtos; miško vogimo aprašyme išvedžiojama, kad lietuviai yra geresni, bent neblogesni negu vokiečiai, šveicarai, zalcburgiečiai. Taip sukuriamas margas kaleidoskopiškas lietuvių kaimiečių gyvenimo paveikslas, bet jis nėra realistinis, kaip nuolat tvirtinama, o burleskinis-hiperbolinis, tipizuojant dvi spalvas – juodą ir baltą. Tikrovės elementai, rašo F. Šolcas, vaizduojami vienapusiškai, iškreipiami ir susijungia į naują, daugiausia komišką visumą, kuri tik atrodo kaip gyvenimo tikrovė. K. Donelaičio epas, F. Šolco nuomone, yra savarankiškas ir originalus kūrinys ir būtų sulaukęs didelio dėmesio, jei būtų išleistas daugiau kaip prieš pusę amžiaus. Tačiau jis pasirodė tik XIX a., kai Europos literatūra jau buvo nuėjusi kitu keliu ir K. Donelaičio veikalas jokio tiesioginio poveikio jau nebegalėjo padaryti. F. Šolco teiginiai yra gilūs, tik pernelyg suabsoliutinamos burleskinės „Metų“ scenos. Bet iškeldamas šį aspektą, F. Šolcas tarė naują žodį donelaitikoje.Minėtinas vokiečių filologo H. Ryderio (Rieder) traktatas „Kristijono Donelaičio „Metai“ (Metų laikai)“. Autorius gimė Martiškių kaime prie Tolminkiemio, krikštytas Tolminkiemio bažnyčioje, mokėsi Gumbinės gimnazijoje, dabar gyvena Vokietijoje. Apie K. Donelaitį sužinojo praėjus keliems dešimtmečiams po karo, ir tai buvo jam sensacija. Nuo to laiko lietuvių literatūros klasikas jį ypač domina. Pats H. Ryderis tipiškos rytprūsiškos kilmės: jo tėvo protėviai buvo zalcburgiečiai, o motinos – lietuvininkai.Su literatūros istorinio proceso problematika siejasi traktato autoriaus teiginiai apie K. Donelaičio stilių ir socialinę poziciją. H. Ryderis mano, kad K. Donelaitis pažeidžia stiliaus dermę, nes, rašydamas puikiomis eilėmis, kartais prabyla grubiai, o tai netinka nei tokiai ypatingai, iš Antikos paimtai eilėdarai – hegzametrui, nei pačiam epui. Pagrindiniu K. Donelaičio kūrinio prieštaringumu H. Ryderis laiko tai, kad K. Donelaitis, parodęs būrų priespaudą, nešaukia jų kovoti ir pakeisti nežmonišką tvarką. Į šį savo klausimą autorius duoda motyvuotą atsakymą – kiekvienąkart poetą sulaikydavo kunigo pareiga: tokia Dievo valia.Iš lenkų, čekų, slovakų, kitų vokiečių autorių išskirtinas čekas R. Parolekas, parašęs „Lyginamąją Pabaltijo tautų literatūrų istoriją: Nuo seniausių laikų iki dabarties“. K. Donelaitis aprašomas skyriuje, kuris vadinasi „Tautinio atgimimo literatūra“. Autoriaus nuomone, K. Donelaitis neabejotinai priklauso Švietimo filosofijai ir estetikai. Švietimas reiškėsi dviem kryptimis: racionalistine, susijusia su Klasicizmo estetika, ir jaunąja, kuri skelbė sentimentalizmą ir rusoistinį grįžimą prie gamtos. Antroji kryptis vedė į romantizmą. K. Donelaičio kūrybą veikė vokiečių švietėjai, tačiau tai tiesiogiai joje neatsispindi. K. Donelaičio ryšį su Klasicizmu rodo tai, kad jis rašė pasakėčias. Švietėjiškos yra K. Donelaičio pastangos suteikti „Metams“ simetrišką kompoziciją, taip pat jo paties aiški mąstysena. Jis skelbia, nors ir drastiškai, švietėjišką tezę apie visų žmonių lygybę. Labai gerai pažino žmogų ir gamtą. Tai, kas nežmogiška, jam buvo svetima, nes nesilaikė Klasici…zmo dogmų. Jis buvo išmintingas ir pastabus gyvenimo stebėtojas. Jo išmintis pasireiškė grotesko ir humoro deriniu. Į gyvenimą žiūrėjo kritiškai, todėl kategoriškai neigė negatyvius reiškinius. K. Donelaičio kūrybos klasicistinės formos ir švietėjiškos mintys gynė lietuvių baudžiauninkų teises. Tai atitiko laiko reikalavimą sukurti lietuvių literatūrinę kalbą ir literatūros tradiciją.Ypač originali yra R. Paroleko mintis, kad K. Donelaitis, suteikdamas klasikinėms formoms naują turinį, išpranašavo preromantizmą ir romantizmą. Romantikų karta skelbė tautinio savitumo, folkloro ir etnografinių papročių kultą. Lietuviško savitumo daug „Metuose“. Taip K. Donelaitis genialiai padėjo pagrindą visai tolesnei lietuvių literatūros raidai – neturėdamas pirmtakų.Kaip matome, K. Donelaičio kūrybos ryšio su Europos literatūros procesu problematika yra labai plati. Tai ir poeto literatūrinė mokykla, ir jo paties kūrybos projekcija literatūrinių epochų ir krypčių kontekste, galimas, bet dėl pavėlintos publikacijos neįvykęs jo kūrybos poveikis, pvz., vokiečių literatūrai, ir – nepaisant pavėlinimo – padaryta didžiulė įtaka lietuvių literatūrai ir kultūrai. Donelaitika ieško atsakymo į visus tuos klausimus, tyrinėtojų nuomonės neretai būna gerokai skirtingos. Vis dėlto atrodo, kad priimtiniausios yra tų tyrinėtojų koncepcijos, kurie K. Donelaičio fenomeno problemos „raktą“ įžvelgia XVIII a. literatūriniame gyvenime, Baroko ir Švietimo sandūroje. Dažniausiai, pripažįstant kad K. Donelaičio kūryba yra abiejų šių krypčių vaisius, iškeliamas lemiamas švietimo vaidmuo, bet abejotina, ar galima šias abi įtakas „pasverti“, teikiant vienai katrai pirmenybę.Nacionalinė ir tarptautinė ,,Metų” reikšmėDidžiulė K. Donelaičio kūrybos, ypač poemos ,,Metai”,nacionalinė reikšmė.Ją šiam senųjų laikų poetui pelno užuojauta ir artimumas lietuviams baudžiauninkams, būrų gynimas istoriškai lemtingu laikotarpiu – vykstant Mažosios Lietuvos germanizacijai, puikus gimtosios kalbos mokėjimas, napakartojamas literatūrinis talentas, toji įtaka, kurią darė ir daro lietuvių kultūrai, apskritai žodžiais sunkiais nusakomas lietuviškumas. Pirmasis K. Donelaičio ,,Metų” leidimas pasirodė praėjus 38-eriems metams nuo poeto mirties – 1818 m. Leidimą parengė lietuvių literatas ir folkloristas, Karaliaučiaus universiteto profesorius L.Rėza.Apie šeštadalį ,,Metų” teksto rengėjas praleido, nes jam atrodė, kad autorius kai kur per daug supeikė būrus. L. Rėza sugalvojo visoms keturioms poemos dalims bendrą pavadinimą ,,Metai”. Taip pat jis 1824 m. Karaliaučiuje paskelbė ir K. Donelaičio pasakėčias.Taip XIX a. pradžioje K. Donelaičio kūryba įsiliejo į visos tautos literatūrinį gyvenimą.Lietuvoje K.Donelaičio kūryba pirma kartą pasirodė 1829 m.,kai Vilniuje išėjo leidinys, kuriame buvo visos šešios K. Donelaičio ir ,,antros šešios” S.Stanevičiaus pasakėčios. Po to Lietuva negalėjo išspausdinti K. Donelaičio kūrinių beveik šimtą metų: čia buvo labai nepalankios sąlygos tautos kultūrai. Tuo sunkiu laiku du kartus K.Donelaičio ,,Metus” ir pasakėčias paskelbė vokiečių kalbininkai A. Šleicheris Peterburge ir F. Neselmanas Karaliaučiuje. Patys lietuviai K. Doneilaičio raštus pirmą kartą išleido 1897 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (A. Milukas ir A.Burba). Lietuvoje pirmas K. Donelaičio raštų leidimas, parengtas kultūros veikėjo J.Šlapelio, išėjo Vilniuje 1914 m. Tas leidimas skirtas K. Donelaičio gimimo 200 metų jubiliejui.Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje išėjo keli K. Donelaičio kūrybos leidimai.Reikšmingiausias jų – ,,Raštai”(Vilnius, 1977).Galima sakyti, kad susidarė donelaitiškoji srovė lietuvių kultūroje.K. Donelaičio kūryba ir asmenybe domisi ne tik mokslininkai, bet ir poetai, prozininkai, dailininkai, kompozitoriai.Buvo atstatyta po karo sugriuvusi Tolminkiemio bažnyčia, rasti K. Donelaičio palaikai. Ten 1979 m. Atidarytas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Sukurtas pagal kaukolę poeto skulptūrinis dokumentinis portretas.Europos literatūroje K. Donelaičiui priklauso garbinga vieta. Paprastai ,,Metai” lyginami su XVIII a. sukurtais didesnės apimties eiliuotais kūriniais apie kaimą ir gamtą. Plačiai žinoma, pavyzdziui, anglų-škotų poeto Dž. Tomsono poema ,,Metų laikai”.Ją galėjo būti skaitęs ir K. Donelaitis. Tyrinėjimai rodo, kad šios rūšies poezijoje K. Donelaitis išsiskiria dideliu demokratiškumu ir meniniu savitumu. Vokiečių literatas H. Budenzygas rašė, kad K. Donelaičio ,,Metai” yra išimtinis reiškinys Europos literatūroje, nes juose nepagražintai ir konkrečiai parodytas lietuvių valstiečių, menkai paliestų civilizacijos, gyvenimas tolimoje Mažojoje Lietuvoje. K. Donelaičio ,,Metai” įrašyti į Europos literatūros geriausių kūrinių ( šedevrų) sąrašą, kurį sudarė 1977 m. tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ( UNESCO) Prieš daugiau nei šimtą metų (1886 m.) rusų kalbininkas A.Aleksandrovas kėlė mintį: ,,Jeigu K. Donelaitis savo kūrinį būtų parašęs kuria didžiąja kultūrine kalba, jis būtų visų pripažintas vienu pirmųjų įžymiųjų rašytojų”. Gal ir taip. K. Donelaičiui įsitvirtinti pasaulinėje literatūroje padeda ,,Metų” vertimai į kitas kalbas. Pirmasis tą darbą pradėjo L. Rėza, 1818 m. leidime poemos lietuvišką tekstą pateikęs greta su vertimu į vokiečių kalbą. Iki šiol ,,Metai” ištisai išversti į dešimtį kalbų (latvių, rusų, baltarusių, ukrainiečių, gruzinų, vokiečių, lenkų, čekų,vengrų, anglų, japonų ir kitas). Reikšmingiausi yra vertimai į didžiausias pasaulio kalbas.Vydūnas apie Kristijoną Donelaitį1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų ir Kristijono Donelaičio 150 metų mirties sukaktis, prie Rambyno kalno, „Aukuro“ draugijos sode, iškilmingai buvo pasodinti du medžiai: Vytautui Didžiajam – ąžuolas, o K.Donelaičiui – liepa. Šiose iškilmėse dalyvavęs Vydūnas savo kalboje aukštino Lietuvos valdovą, kuris atvedė kraštą į Europą, ir ragino atsigręžti į K.Donelaitį, kuris paliko mums nemirtinguosius „Metus“, mokė žmones gyventi, visur ir visada jaustis, kad esi lietuvis – gimtosios žemės šeimininkas. Neragino Vydūnas plūsti krašto kolonistų vokiečių ar prancūzų, kaip kartais atsitikdavo K.Donelaičiui, bet darniai su visomis tautomis siekti tauresnio žmoniškumo. Ir kai Vydūnas nacių buvo persekiojamas, kai buvo uždarytas į Tilžės kalėjimą, kai išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus ir atsidūrė toli nuo Tilžės, Detmolde, savo jaunystės dienų bičiulio Erdmono Simonaičio paragintas, vėl atsigręžė į K.Donelaitį.Vydūnas savo studijoje apie K.Donelaičio „Metus“ rašo, jog „pasidaro aišku, kad jis (K.Donelaitis) žmogų supranta visai lietuvišku būdu. Jis jį mato viduje pačiame gamtos gyvenime ir jo vyksmuose. Jam atrodo žmogaus „gimimas, augimas, brendimas, vytimas ir išnykimas visai panašus į tą, kuris darosi augmenijoje ir gyvijoje. Su visu tuo žmogus gyvena ir santykiuoja“.Nebuvo Vydūnas nacionalistas. Kiekvienoje tautoje jis ieškojo gėrio daigų. Bet vis dėlto, kalbėdamas apie K.Donelaičio „Metus“, jis akcentuoja: „Labai reikšminga ir tai yra, ką K.Donelaitis apie tai kalba, kaip dorai lietuviai elgiasi, kad jie dar nėra atsikreipę nuo lietuviškumo. Todėl jis ir kartotinai ragina apsisaugoti nuo nuslinkimo nuo nutautinimo. Žmonių vertybės žymiai menkėja, taip jis sako, kad jie paveldėtomis ypatybėmis nebesirūpina ir pratinami apsireikšti ir elgtis kaip svetimieji. Tada tikrasis žmoniškumas lietuviuose tiesiog slopinamas. Ir taip tada lietuviškumas nebetenka žmonėse savo reikšmės ir išnyksta.Bet kaip labai reikšminga žmogaus taurėjimui, K.Donelaitis skelbia gyvąjį tikybiškumą. Kur toks yra, čia žmogus visame, kas tenka patirti, kas vyksta, mato Viešpaties Dievo valią, malonę ir galią. Žmogus turi Jam atsiduoti ir visa, kas jam gyvenime tenka, priimti kaip Dievo duota. Visos patirtys yra prasmingos. Jomis žmogus skatinamas atsiminti Dievą…Toks tikybinis išmanymas yra lietuviams tarsi likimo priskirtas. Todėl tokiu ypatingu ryškumu galėjo apie tai K.Donelaitis ir kalbėti. Ir tuo tai jo kūriniai yra svarbaus tūrio. Tikybiškas žmogus mato visą gyvenimą, visa, kas vyksta platesniuose santykiuose ir skaistesnėje šviesoje. Jis gali tada ir tikrai vaizdingai pasireikšti ir tuo kitus taip paveikti, kad juose sušvinta aiškesni ir giliau siekią regėjimai“.
Po šių Vydūno žodžių, pasakytų apie K.Donelaičio kūrybą, belieka tik pridurti: grįžkime prie savo šaknų, grįžkime prie K.Donelaičio, grįžkime prie Vydūno, ir mūsų gyvenimas palengvės. Grįžkime prie dr. Vinco Kudirkos, jog „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, ir neturėkime svetimų dievų, kurie mūsų gyvenimui uždeda nepakeliamas vergo grandines… Grįžkime ne į praėjusių šimtmečių buitį, bet grįžkime į mūsų šviesuolių dvasinį pasaulį ir pajusime, jog tikrai esame savos žemės šeimininkai, bet ne perėjūnų įrankiai. Grįžkime, nes klystkeliais per toli esame nuėję…ApibendrinimasDailininkas Petras Repšys žvelgdamas į K. Donelaičio ,,Metus” yra pasakęs: ,,Kai atsiverti Donelaičio ,,Metus”, tai tikrai panašu į pirmą apsilankymą Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Kai įeini, atidarai duris – atsiduri lyg džiunglėse, pamatai milijonus į tave žiūrinčių veidų, pamatai milijonus lapų, paukščių, pamatai gausybę visokių įdomybių ir stovi pasimetęs, nebesupranti, kas tai yra ir kam visa tai reikalinga, nebegali suprasti nei prasmės, nei turinio, o matai tik formą, kuri tave tiesiog veikia kaip žmogų, nepažįstantį šio krašto, šios vietos ir tų gyventojų, kurie ten yra. Žiūri, sakysim, į reljefus dešinėj pusėj,- tai tokia sienelė, kurioje tik vieni lapai. Pradedi žiūrėti ir pamatai, jog kiekvienas lapas nori pasakyti, kad jis egzistuoja, kad jis yra; jis nenori būti apeitas ar užmirštas, lenda į priekį, nors jam nelabai sekasi, nes nėra apšviestas.Apšviestieji tave labiausiai tik ir veikia.Šešėly būdamas kiekvienas galbūt ir neįsispaus į tavo sąmonę. Tačiau labai įdomu, kad vėliau, atėjus kitu dienos laiku, kai saulė pašviečia iš kitos pusės, tie, kurie turėjo privilegiją būti šviesoj, dabar bus tamsoj. Ir taip kiekvienas gauna šviesos savo laiku, kiekvienas išryškinamas, kiekvienas lyg ir užfiksuojamas; net ir tas, kuris galbūt visada būna šešėly, negali likti ramus ir nors akimirką stengiasi būti pamatytas, tokiu būdu tarsi teigdamas savo egzistenciją. Ir mums darosi sunku suprasti, kodėl taip viskas padaryta. Iš tikrųjų, ta bažnyčia pastatyta didžiojo teatro principu: čia ne tik augalai, bet ir paukščiai, ir žmonės, visi, užimantys įvairius hierarchijos laiptelius – nuo ubago iki karaliaus – kiekvienas atlieka savo veiksmus. O to teatro vienintelis žiūrovas yra Aukščiausiojo, būtent Dievo, akis, kuri stebi visą tą vyksmą.Kai mes skaitome Donelaitį, tai įsitikiname, kad visas tas gausumas, tirštumas, rupumas ir pačioje kalboje, ir visam tam knibždėlyne turi labai daug bendrybių su šia bažnyčia. Ir skaitydami tekstą mes pasimetame, mūsų sąmonė sugeba apšviest tik tokį gabalą, paskui vėl einame į prietemą, nes nebegalim per tuos veiksmažodžius, per tą judėjimą visko suvokti. Mūsų protas neatlaiko įtampos, tos baisios energijos, tos baisios jėgos. Kitą kartą skaitydami, mes atrandam kitą gabalą, kurio napastebėjom, trečią vėl kitą, ir taip nuolatos aptinkam kažką nauja”.Taigi, kad ir kiek būtų skaitomi, analizuojami ar tyrinėjami K. Donelaičio ,,Metai”,kaskart šioje poemoje atrasime vis ką nors naujo, anksčiau nepastebėto, originalaus ir nepakartojamo…

K. Bradūnas,,Donelaitis lošia kortomis su mirtimi”

Kai šiaurėn prašvilpė kregždės,Atvėrei tu langą į saulęIr kortas padalinaiTarp savęs ir mirties.

O, kaip tau sekėsiVasaros popiečiais,Kada javų brandumuMirčiai kortas sumaišei.

Bet slapta jai ruduoŽemėtu pirštuPradengė juodąjį tūzą…Dieve, dabar pamačiau –Tavo rankos ėmė drebėti…

Ir jau šaltis žiemosUžėmė žadą,Kai, partiją baigiant,Buvo atvožtasDočio parvežtas karstas…

………………………………………….

Tada tu meteiViską laiminančią kortą –Paklojai METUS.

Literatūros sąrašas:

1. http://ualgiman.tinklapis.lt2. www.katekizmas.group.lt3. www.ipc.lt4. www.klavb.lt5. V.Zaborskaitė. Trumpa lietuvių literatūros istorija. Baltos lankos, 20006. A.Jovaiša. Lietuvių literatūra. Kaunas ,,Šviesa”, 19917. N.Šervenikaitė. Literatūra IX klasei (I dalis). Vilnius ,,Alma litera”, 19988. I.Kanišauskaitė, N.Šervenikaitė, S.Žukas. Literatūros vadovėlis, mokinio knyga išplėstiniam kursui (XI klasei, I dalis). Baltos lankos, 2004