Kristijonas Donelaitis

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………2

Kristijono Donelaičio biografija…………………………………………………………………………………………….3

Kristijono Donelaičio kūrybos kontekstai……………………………………………………………………………….3ĮvadasLietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, gyvęnęs ir kūręs XVIII amžiuje, lietuvių literatūros moksle ir kritikoje vienas populiariausių rašytojų. Literatūros ir žinių apie Kristijoną Donelaitį pradininkas buvo Liudvikas Rėza, kuris 1818 metais pirmą kartą išleido nemirtingąją epinę poemą ,,Metai“ ir pateikė stambų mokslinio pobūdžio įvadinį straipsnį.Svarbu pabrėžti tai, kad literatūroje apie K. Donelaitį buvo plačiai ir visapusiškai nagrinėjamos donelaitikos problemos, daromi gerai motyvuoti sprendimai, pateikiama įvairiapusiška Donelaičio kūrinių analizė.Kristijono Donelaičio biografijaKristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Lazdynėlių kaime, netoli Gelumbės, kuri dabar priklauso Rusijai (Kaliningrado sričiai). Kristijono Donelaičio tėvai buvo laisvieji valstiečiai.Jiems nereikėjo dirbti dvaro žemėje, tačiau jie turėjo mokėti Prūsijos karaliui mokesčius. Jų gyvenimas negalėjo būti lengvas: žemės valdė nedaug, o šeima buvo didelė. Kritijono Donelaičio tėvas mirė, kai jam buvo šešeri metukai ir jo šeimos gyvenimas tapo dar sunkesnis.Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko į miestą gyventi nežinia. Mokydamasis labai gerai išmoko lotynų kalbą, o gyvendamas vokiškame mieste, po metų laisvai kalbėjo vokiškai.1736 metais baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27 dieną buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Būsimasis poetas tada turėjo dvidešimt dvejus metus — taigi į universitetą įstojo kiek vyresnis. Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus (tuomet tiek trukdavo mokslas universitete) studijavo teologiją. Į bendruosius studentų sąrašus K. Donelaitis įrašytas kaip Doneleitis. Pats jis, baigęs mokslus, sulotynino savo pavardę ir pasirašinėdavo kaip Donalicijus. Universitete jis mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno ir gavo muzikinį išsilavinimą. Lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, Donelaitis gebėjo eiliuoti lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra.1740 metais, po universiteto pabaigimo, Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoku mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad būtent čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams. Stalupėnuose jis išgyveno trejus metus.1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat mirties (1780 m. vasario mėn. 18 d.). Čia, jis pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai sudarė tik trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos. Manoma, kad palankesnės literatūrinės kūrybos sąlygos susiklostė po 1765 metų. Tuo metu Donelaitis į lietuvių kalbą vertė giesmes, parengė mokomąją knygelę ūkininkams, rašė pasakėčias (išliko tik šešios), apie 1765 — 1775 m. sukūrė epinio pobūdžio poemą, kurioje yra iš viso 2968 eilutės, ją sudaro keturios dalys ,,Pavasario linksmybės“, ,,Vasaros darbai“, ,,Rudenio gėrybės“, ,,Žiemos rūpesčiai“. 1818 metais Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza išleido jo poemą, pavadindamas ją ,,Metais“. Rėzos pasiūlyta poemos dalių eilės tvarka ir antraštė prigijo visam laikui. Be to, išliko keli Kristijono Donelačio vokiškai parašyti eilėraščiai.Kristijono Donelaičio kūrybos kontekstaiIstorinis. Tuo metu iro feodalizmas ir formavosi kapitalizmas. Kaimyninėje Prancūzijoje vyko idealoginis pasiruošimas buržuaziniai revoliucijai. Ten plito švietėjų idėjos, kartu vyko kolonizacija ir germanizacija. Donelaičio akyse keli valstiečiai buvo išvaryti iš savo ūkių ir paversti baudžiauninkais. Su tuo Donelaitis negalėjo susitaikyti. Jis smerkė grobuonišką politiką. Jis mylėjo lietuvininkus. Samprotavo apie būrų lygybę. Donelaitis svarbiausius savo kūrinius rašė lietuviškai.Religinis. Jis pastorius paveiktas kitataučių teologijos. Jie smerkė šokius, teatrų lankymą, puošnius drabužius, liaudies papročius, pasivaikščiojimus. Jie skelbė esketišką gyvenimą. propogavo griežtą moralę, garbino bibliją, kuri buvo pagrindinis autoritetas. ,,Metų“ veikėjas Anzelmas iš biblijos išminčiaus Saliamono kilęs. Daug biblinių veikėjų ,,Metuose “: Adomas, Ieva, vaikai Prisimena Dovydo psalmė iš Senojo Testamento. Yra biblinių pranašysčių. Nutolimas nuo Dievo — žmogaus nelaimių priežastis. Pati poema Dievo garbinimas. Jam už viską dėkojama, nuolat jaučiamas jo buvimas šalia.

Tautosakinis.Buities vaizdai atsiduria pirmame plane. Būrai rauda lietuvių liaudies dainų. Parodomas pasakotojų susižavėjimas audėjomis, siuvimu. Gamtos ir žmogaus vienovė ypač paukščių gyvenimas panašus į žmogaus. Iš tautosakos paimtas lakštingalos balso pakartojimas, putpelės šaukimas šienauti. Aprašomi būrų papročiai, minimi muzikos instrumentai, valgiai XVIII a. pradžioje. Detalizuojami būrų darbai.Baroko. Gausu vaizdų, detalių, daugybė vaizdingųjų veiksmažodžių. Labai smulkiai aprašomi gamtos vaizdai. Su baroku siejama krikščioniška pasaulėžiūra, stiliaus kraštutinumai. Hiperbolizuojami neigiami dalykai turintys tikslą sumenkinti.Švietimo epochos. Rūsčią lietuvių tautos baudžiavą jungia siekis geriau gyventi. Juntamas tautinis poeto nusistatymas. Lietuviškumas jam yra moralinė kategorija. Tikras lietuvis turi būti doras, gerai dirbti, gerbti senuosius papročius ir mylėti Dievą. Įdomu, kad tautinis kodas slypi Donelaičio hegzametre. Lietuviškai eiliavo vien tik hegzametru, o vokiškai — silabine eilėdara. Antikinės literatūros. Donelaitis labai vertino antikinę literatūrą, ją labai gerai pažino. Hegzametras yra antikinis metras. Poetas manė, kad tai leidžia parodyti lietuvių kalbos vertę, panašumą į senąsias kalbas. Pasakėčios vienas seniausių žanrų iš antikos.

Kristijono Donelaičio asmenybės bruožai

Kristijonas Donelaitis buvo temperamentingas, kritškas, guvus, sąmojingas, jautraus charakterio žmogus. Literatūra apie jį duoda pagrindą teigti, jog žymusis lietuvių tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus bažnytkaimio protestantų pastorius, o didelių gabumų, didelio intelekto, turtingos dvasios ir sudėtinga asmenybė. Tai labai atsispindi jo kūryboje. Jis buvo pilnas kūrybinės energijos praktinei veiklai, tiesus ir drąsus, jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs savo garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir švelniu žodžiu prakalbinti draugą. Poetas mylėjo gyvenimą. Jis buvo subtilus, bet drauge labai demokratiškas žmogus. Jis buvo aukštos moralės žmogus. K. Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo tausoti draugystę, buvo labai sąžiningas žmogus. Ryškus Kristijono Donelaičio asmenybės bruožas — nusistatymas prieš nuožmius ponus; artumas baudžiauninkams meniškai išreikštas jo kūryboje.Kristijonas Donelaitis savo artimiesiems ir draugams buvo labai rūpestingas ir švelnus, visą savo sielą atiduodąs tm, kurį pamilsta. Su žmonėmis jis buvo labai atviras, drąsiai rėžiąs teisybę į akis, niekur ir niekada neveidmainiaująs, niekam nepataikaująs.Poetas buvo labai jautrios prigimties, greitai į viską reaguojąs, skaudžiai ir giliai viską išgyvenąs. Kaip ir pats sakė, dėl įtemptų studijų jaunystėje tapęs hipochondriškas . Todėl poetas kartais būdavo net liguistai jautrus ir piktas, ūmus ir nesusivaldąs, priekabus. Po hipochondriško susierzinimo, stiprių išgyvenimų, nervinimosi ir pykčio poetą išt…ikdavo sunki dvasinė depresija, po kurios apnikdavo liūdesys, nusivylimas, dvasinis nuovargis, apatija. Tokių dvasinių būsenų metu Kristijonas Donelaitis įvairiuose savo dokumentuose yra įrašęs nemaža skausmingų eilučių, iš kurių iškyla sunkus, pilnas vargų ir nusivylimų poeto gyvenimas. Jose dažniausiai prabyla jau ne griežtas ir ramus kunigas, o daug patyręs ir iškentęs žmogus. Tokiuose sielą atveriančiuose pasisakymuose atsiskleidžia K. Donelaičio vidinio pasaulio įvairumas ir turtingumas, iškyla jo vidinė kova su pačiu savimi. K. Donelaitis buvo labai darbštus, todėl kiekvieną ir paprasčiausią darbelį atlikdavo labai kruopščiai ir rūpestingai. Nuo pat ankstyvos jaunystės įpratęs būti tvarkingas, sąžiningai dirbti, uoliai atlikti pareigas, asketiškai susilaikyti nuo lengvų pramogų, toks liko ir visą gyvenimą. Labai griežtas K. Donelaitis ne tik sau, bet ir kitiems, todėl jo užrašuose nemaža pabarimų, pamokymų, nusiskundimų, kad ne taip padaryta, ne taip pasielgta. Jo polinkis moralizuoti, mokyti nėra vien tik jo profesinis bruožas, o kyla iš poeto charakterio, iš jo paties labai didelio dorovingumo. Visą savo ilgą amžių Kristijonas Donelaitis nugyveno dorai, todėl jis drąsiai tvirtina, kad garbingai nešiojąs žilus plaukus ir galįs prieš nieką nesigėdyti, kad per visą savo gyvenimą jis nieko nesąs nuskriaudęs, kad niekados nesąs kesinęsis į svetimą turtą neteisėtai, nes joks turtas, neteisėtai įgytas, neteikiąs džiaugsmo, o ,, neteisus šilingas yra prakeiktas ir neatneša palaimos“.

Poetas visą gyvenimą degė neapykanta tam, kas žmogų žemina, liepsnojo karšta meile tiesai, gėriui ir grožiui, pasižymėjo didžiu širdies taurumu, jausmų skaistumu, troškimų kilnumu. Jis visą gyvenimą atkakliai kovojo su savo amžininkų ir savo paties ydomis bei silpnybėmis, kruopščiai ir rūpestingai diegė į žmonių širdis bei protus šviesesnio gyvenimo troškimus ir viltis. Tokia turtinga, sudėtinga ir prieštaringa buvo K. Donelaičio asmenybė, kurios daugelį svarbiausių ypatybių dar ryškiau atskleidžia grožinė poeto kūryba.

Kristijono Donelaičio pasakėčios

Svarbiausi Kristijono Donelaičio kūriniai, parašyti lietuvių kalba, yra šešios pasakėčios ir keturių dalių poema ,,Metai“. Visi jie parašyti hegzametru.Ne visi K. Donelaičio kūrinių rankrščiai išliko. Dalis jų žuvo per karus ir žinomi tik iš nuorašų, kuriuos padarė XVIII a. pabaigoje Mažosios Lietuvos kunigas J. F. Holfeltas.Pasakėčia — vienas seniausių literatūros žanrų. Jos pradininkas buvo legendinis Antikos laikų graikų prozininkas Ezopas. Labai garsios ir romėnų poeto Fedro pasakėčios. Šį žanrą buvo pamėgę daugelis rašytojų — iki pat XX a. Kristijonas Donelaitis savo kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis, matyt, apie 1750 metus. Jas skyrė paprastiems žmonėms — būrams, gal kai kas tiko ir mokyklai. Lietuvių literatūroje pasakėčių rašymo tradicijų beveik nebuvo. Taigi K. Donelaitis sukūrė pirmąsias originalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Žanro taisyklės reikalavo, kad pasakėčia turėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę (vaizduojamąją) ir moralą — trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. Kristijono Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys, paukščiai ar augalai— urvuose, lizduose ir pan. Čia slypi pasakėčios patrauklumas. Išliko, gal tiek ir buvo parašyta, šešios K. Donelaičio pasakėčios: ,,Lapės ir gandro česnis“ (vaišės), ,,Rudikis jomarkininks“, ,,Šuo Didgalvis“, ,,Pasaka apie šūdvabalį“, ,,Vilks provininks“ (teisėjas), ,,Ąžuolas gyrpelnys“ (ąžuolas pagyrūnas). Jos visos emocingos — liūdnos arba piktos.,,Lapės ir gandro česnis“. Pasakėčios veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Gandras yra būras, o lapė — jo klastinga kaimynė. Ji pasikviečia gandrą į svečius savo urvan ir vaišina ,,kelias kruopas ant luobo“ užbėrusi, dar atneša įpuvusių kaulų, kuriuos vadina skaniu mėsos kąsneliu. Gandras, supratęs l…apės klastą, jai atsilygina tuo pačiu. Abu veikėjai nenuoširdžiai mandagūs. Rodos, būtų galima pasijuokti iš tų dviejų apsimetėlių, tačiau to daryti neleidžia moralas. Jame poetas netikėtai pasmerkia ponus:,,Ir klastorių nereik tiktai tarp būrų ieškoti.Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis, Kur švelnioms uodegoms siratų skaudulius glosto,O paseloms smarkus neprietelius vargdienį lupa.“Taigi negerai, kad yra būrų klastūnų, bet dar blogiau — sukti ponai. Jie iš pasalų žmones skriaudžia. K. Donelaitis kreipiasi į būrus ir pasakėčią baigia kvietimu gyventi broliškoje meilėje:,,Eikš, mano miels gentie, mano išrinktasis broleli!Eikš, mylėkivos taip, kaipo mylėdavos broliai!“ ,,Rudikis jomarkininks“. Šios pasakėčios moralas grižtas ir aiškus — nevok. Pagal anų laikų įstatymus už vagystę buvo kariama. Alegorinė dalis labai spalvinga: atrodo, tarsi mes patys apsilankėme Mažojoje Lietuvoje, miestelio turguje. Pasakojama apie ,,glūpą“ šunį Rudikį, kuris mano, kad turguje galima viską gauti už dyką. Čia prekiauja daug įvairių pardavėjų ir pirklių. Pardavinėjami audeklai, kurpės, kepiniai, mėsa. Rudikis, bandęs ,,gatavo“ griebti, gauna su mastu (įrankiu ilgiui matuoti) per nugarą, su kucium (vėzdu) sprandą, su pagaliu per strėnas, praranda ir bene garbingiausią dalyką: mėsininkas ,,nukirto uodegą visą“. Gaila to kvailo Rudikio: ,,Rods tiesa, glūps šuo, ar būtų didis, ar mažas,Proto netur, dėl to nereik jam grieką rokuoti;“Tačiau autorius labai piktai išbara žmones, kurie ,,be darbo maitinas ir kampuos belindodami tikt gatavo ,,griebia“, vagia. Jo nuomone, jie verti kartuvių. Taigi visa pasakėčia įgauna moralizuojantį skambėjima, primenantį piktą pamokslą.

,,Šuo Didgalvis“. Šis pasalūnas šuo buvo valstiečio Krizo. Pasakėčios siužetą autorius pasiskolino tikriausiai iš Fredo (yra ir M. Liuterio panaši pasakėčia), turbūt todėl lietuviškoje aplinkoje netikėtai atsidūrė… ir liūtai. Laikykime juos kažkur toliau gyvenančiais, kaimui svetimais ponais. Taigi šuo Didgalvis apskundė liūtams nekaltą avį. Teisėjas, paklausęs melagių liūdininkų (vilko, lapės, pikto vanago) parodymų, priteisė, kad avelė atlygintų už miežius, kuriuos tariamai pasiskolinęs jos tėvas savo vestuvėms. Avelė pasižada atiduoti neskolintus miežius: ,,Bet neturėdama kaip, jau vilnas, savąjį rūbą,Pagailėk Dieve, nukirpusi pardavė šaltyj.“Pasakėčia baigiasi trumpu moralu — graudžiu būrišku atodūsiu dėl ponų savavaliavimo:,,Ak, mano miels žmogau, kentėk, kad skaudulį spaudžiaIr nuo skrandos tau paskutinį lopą nuplėšia.“,,Pasaka apie šūdvabalį“. Tokių drastiškų (nemandagių) vaizdų nerasime visoje lietuvių poezijoje. Grikvabalis ir kiti ,,kirminai“ pavasarį kviečia mėšlinį vabalą ,,į svodbą“ — vestuves. Jie ,,gardžiai šakelių pumpurus“ valgė, o šis ,,papratusį ėdesį kramtė“. Kai kiti vabalai ima gėdinti, jis atsikerta, kad nedarys žmonėms skriaudos, nes iš mažų dienų stengėsi būti mandagus ir ,,viežlybai elgtis“.Mums toks ,,pasiteisinimas“ atrodo juokingas. Tuo tarpu poeto mintis padaro netikėtą posūkį: vabalas išbaramas už apsimestinį religingumą. Tokios alegorijos gali būti paiškintos tik barokiniais kraštutinumais: vienoje pusėje pamaldumo idėja, kitoje — ,,papratusį ėdesį“ kramtantis vabalas…,,Vilks provininks“. Panašei, kaip ir pasakėčioje ,,Šuo Didgalvis“, čia vaizduojamas paprastų žmonių beteisiškumas. Vilkas lyg koks amtmonas, prisidengęs karaliaus vardu, melagingai apkaltina ožkaitę dėl visokiausių jam daromų ,,iškadų“ (drumstė vandenį, jos tėvas ir motina pievą nuganė ir t.t.):,,Taip pasigyręs, jisai tuojaus ožkatę nutvėrėIr, ant vietos ūmai sudraskęs, visą suėdė.“Morale nėra jokio pamokymo, tik pesimistiškai apibendrinama mintis apie visagalių ponų neteisingumą.,,Ąžuols gyrpelnys“. Ši pasakėčia išsiskiria labai ilgu moralu, kuris yra ilgesnis už pačią alegorinę dalį. Bet dar svarbiau tai, kad ji kupina karštų autoriaus jausmų. Vaizduojamas nei žaibų, nei vėtrų nebijantis pagyrūnas ąžuolas. Jis laiko ,,per niek…ą“ kitus medžius ir krūmus. Kaip pamato nendrę, kuri savo duobelėje net nuo menkiausio vėjelio be paliavos svyrinėja, negali suvaldyti savo paniekos ir ,,tikt juokias, tikt juokias“. Bet staiga pakilusi vėtra ąžuolą nulaužia, o nendrė lieka augti. Visiškai aišku, kad ąžuolas ir nendrė — tai pono ir būro alegorijos. Ąžuolas apibūdinamas satyriškais epitetais: ,,šakots didpilvis“, ,,kietsprandis“ ir kt. ,,Didpilvis“ Kristijonui Donelaičiui visada buvo pono sinonimas. Morale poetas visiškai atvirai išpažįsta savo pažiūras: drebėkit, neteisieji ponai, vargdienių skriaudėjai, sulauksit atpildo už savo piktus darbus:,,Tu išputėli pilvots, atsimyk savo galo! Tikt dabok, kas bus, kad stipdams rasi rokundą (atpildą).O jūs vargdieniai, kurie su lopyta skrandaVos barščius nedarytus, vos kartupeles (bulves) valgotIr iš kiaulstaldžio (kiaulidės) pilvotas dovanas (mėšlą) kopiat, Rods ubagai tokie pas ponų stalą netinka; […]Bet nesigėdykit, kad jums koks valkata šypsos.Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą,Rasi nuo aukso jo siratų ašaros blizga […].“Grėsmingai skamba jo žodžiai: ,,rasi rokundą“. Pranašaudamas ponams, kad jie ras ,,rokundą“, autorius vis dėlto sutramdo savo maištingą jausmą, atlėgsta. Pasakėčios pabaigoje jis išreiškia mintį, kad būras turi vargti, kaip jam ,,nuo Dievo paskirta“, kad savo gyvenimą palengvins, jeigu visur ,,gražiai ir mandagiai“ elgsis.Taigi K. Donelaičio pasakėčios yra ne tiek didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. todėl mėgstami ilgi moralai. Jos artimesnės galbūt Baroko epochos literatūrai, kuri nesiekia išreikšti loginės disciplinos. Kartu jose jau mezgasi tie stiliaus bruožai, kurie visiškai atsiskleidžia ,,Metuose“: aštri ponų kritika, priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

Kristijono Donelaičio ,,Metai“

XVIII a. lietuvių literatūroje iškyla Kristijono Donelaičio kūryba. Jai išvysti prireikė pusės šimto metų istorinės perspektyvos. XVIII a. jo kūrybos negalima buvo pamatyti nei eilutės. Svarbiausias šio garbaus autoriaus kūrinys — idilinė poema ,,Metai“, kuri suteikė Donelaičiui didžiausiojo poeto vardą lietuvių literatūroje, − pirmą kartą išspausdinta XIX a. pradžioje. Nemarios garbės Donelaitis nusipelno savo poema ,,Metai“, su kuria jis, kaip didžiulio talento poetas įeina ne tik į lietuvių, bet ir į pasaulinę literatūrą.Lietuvių literatūroje Donelaitis savo ,,Metais“ pradėjo naują periodą. Ligi jo lietuvių literatūra buvo grynai religinio turinio. Donelaitis pirmasis davė pradžią lietuvių pasaulietinei literatūrai. Jo ,,Metai“ iškyla tarp visų tų katekizmų, giesmynų, pamokslų ir kitokių religinio pobūdžio knygų. Nors ir K. Donelaičio poemoje dar apstu didaktinių motyvų, kurie ją iš dalies jungia su ta religine literatūra, tačiau jie čia paskęsta pačioje, gilioje ir viską apimančioje srovėje, kuria Donelaičio kūrinyje plaukia gyvenimas. Epiškas platumas ir ramumas vaizduojant tiek gamtą, tiek žmones yra būdingiausias K. Donelaičio meninis poemos požymis. Nuostabaus ryškumo ir realumo vaizdais K. Donelaitis rodo savo poemoje XVIII a. lietuvių baudžiauninkų, vadinamųjų būrų, gyvenimą su visais jų vargais ir nedaliomis, bėdomis ir džiaugsmais. Pirmąjį Donelaičio poemos leidimą paruošė profesorius Liudvikas Rėza. Šalia lietuviško ,,Metų“ teksto jis davė ir pirmąjį poemos vokiškąjį vertimą. Iš visos poemos kurią, sudarė 3000 eilučių L. Rėza ,,išmetė“ beveik 500 eilučių — daugiausiai tas vietas, kur parodomas per daug didelis realizmas. ,,Metus“ sudaro keturios idilės: ,,Pavasario linksmybės“, ,,Vasaros darbai“, ,,Rudenio gėrybės“ ir ,,Žiemos rūpesčiai“. Nėra žinių ar Donelaitis pats šias idiles sujungė į vieną poemą bendru pavadinimu ,,Metai“. K. Donelaičio poemoje, nors ją ir sudaro keturios idilės, nėra nieko idiliško, pasaldinto, dirbtinio ir sentimentalaus. Donelaitis savo ,,Metuose“ daugiausia aprašo tikruosius Lietuvos darbo žmones — būrus, tikrą jų gyvenimą, nieko jų buityje nepagražindamas i…r neiškreipdamas. Tiktai dėl savo ir istoriškai, ir konfesiškai ribotos pasaulėžiūros K. Donelaitis ,,Metuose“ vietomis nukrypsta į moralizuojamą didaktiką ir todėl ne visada teisingai atskleidžia tikrąsias būrų ,,neviežlybumo“ socialines šaknis. Ir žmonėms, ir gamtai pavaizduoti K. Donelaitis suranda stiprių, šviežių, originalių žodžių, palyginimų, metaforų. Jo hegzametras skamba nepaprastai sodria, turtinga, gyva, nors ir ne visai gryna lietuvių kalba. Po K. Donelaičio plunksna viskas gyvena, juda, viskas turi savo veidą ir atskleidžia tikrąją savo prigimtį — ir medžio lapas, ir žemės vabalas, ir padangės paukštis, ir baudžiauninkas būras… Lygaus sau vaizduotojo Donelaitis dar ligi šiol neturi lietuvių literatūroje, o ir pasaulinėje literatūroje nedaug atsiras poetų, kurie galėtų jam prilygti vaizduotojo talentu.

,,Metų“ kūrybos bruožai

1. K. Donelaičio ,,Metai“ yra epinė poema apie keturis metų laikus, daugiausiai dėmesio skiriama gamtos aprašymams. XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų, čia vadinamais būrais darbų pavaizdavimui, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.2. Poemoje daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiant jiems alegorines reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį, didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas — moralas. Pavyzdžiui, Gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, jos neišvaizdų rūbą, kuris lyginamas su būrų apdaru. Šitas palyginimas virsta pamokymu būrams — kukli lakštingalos išvaizda laikoma sektinu pavyzdžiu. 3. Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai ir šaiposi kitataučiai, bet poetas gindamas būrus juos moko: kaip dirbti, kaip rengtis, kaip elgtis per šventes.4. XVIII a. Europos literatūros mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta atgimsta pavasarį, o apmiršta žiemą; pavasarį trūksta maisto, o rudenį gausesni valgiai; žiemą nepaliaujami darbai, o rudenį šventės. Tai aprėpia priešingus dalykus ir leidžia autoriui sukurti abipusį būrų gyvenimą.

5. ,,Metuose“ į įsivaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kas būdinga epiniam pasakojimui. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas kaip pastovus poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie veikėjai.6. ,,Metuose“ veikia nemažai personažų: būrai, dvarponiai, kitataučiai — bet nėra piešiamas išorinis veikėjų portretas, jie mažai individualizuojami. būrai skirstomi į teigiamus (viežlybuosius) ir neigiamus(nenaudelius, vertus pasmerkimo). Šis skirstymas remiasi morale.

,,Pavasario linksmybės“. ,,Matai prasideda ,,Pavasario linksmybių“ gamtovaizdžių aprašymu. Šioje dalyje gamtos vaizdavimui skiriama daugiau vietos negu kitose. Taip ir tinka, nes pavasarį gamta gražiausia ir labiausiai paveikia žmogų. Pagaliau šis metų laikas — tai visa ko pradžia, gyvybės atsinaujinimas. Eilės skamba pakiliai, gėrimasi atbundančia gamta: atkopusi saulelė juokdamasi ,,pargriovė“ žiemos darbus ir šalčio ,,pramones“, nutirpo sniegas, laukus paglostė drungni orai. Saulelė ir orai personifikuoti — jie kuokiasi, glosto kaip geri žmonės. Tada išsibudina keltis Mažosios Lietuvos gamta: iš pradžių žolelės, paskui krūmai su šilais, po to — laukų kalnai su kloniais. Jie kaip kokie būrai, pameta sniego ,,skrandas“. poetas išskaičiuoja kone visą savo krašto gyvūniją — nuo meškų iki… blusų — atgyjančią sausumoje, vandenyje ir ore. Daugiau dėmesio autorius skiria kaimo žmonių labiausiai gerbiamiems gyvūnams — bitinui ir ypač gandrui. Gandras vaizduojamas kaip tikras būras. Radęs ,,su savo gaspadine“ ,,namus naujus, užpernai tikt budavotus. Kristijonas Donelaitis su savo rūpestingais ,,Metų“ gandrais prisidėjo prie to, kad šis paukštis dabar yra laikomas Lietuvos ,,paukščių paukščiu“.Tačiau niekas nesukelia poetui tokių lyrinių jausmų antplūdžio, kaip lakštingala. Jos čiulbėjimas apibūdinamas gražiausiais žodžiais: ,,skambantis v…amzdis“, ,,saldus balsas“ ir panašiai. Ši paukštė paprasta kaip būrė, jos apdaras ir valgis ne poniški, bet dėl savo puikaus balso yra ,,tarp kitų paukštelių nei (lyg) karalienė“. Taigi lakštingala laikoma liaudies dvasinio grožio simboliu. Jos treles apvainikuoja tautosakinis pamėgdžiojimas. Prieš tai jos balsas palyginamas su bažnytinių ir valstietiškų muzikos instrumentų garsais. Visų jų skambėjimą pralenkia lakštingalos balsas.,,Pavasario linksmybėse“ pavaizduotoje gamtoje viskas juda, gaudžia, džiaugiasi: saulelė juokiasi, visi susirinko linksmintis, vienas storai, o kitas plonai gieda… Pirmoji ,,Metų dalis“ ir buvo pavadinta ,,Pavasario linksmybėmis“ todėl, kad visai atbundančiai gamtai gera, linkma. Šis džiaugsmas turi ir religinį atspalvį: dažnai minimas dievas, stebimasi jo visagalybe.Pirmasis žmogus, kurį pamatome ir išgirstame ,,Metuose“, yra ne būras, o ponas. Šis personažas, neturintis vardo — ,,aukščiausių ponų viens“, baisingai pasirodo susirinkusiems paukščiams. Tai satyrinė, tiksliau sakant, groteskinė scena. Vaizdas atstumiantis. ,,Prisiėdęs“ ir vyno ,,prisikošęs“ ponas kuriam, kaip mano šikšnosparnis, ,,pačenkos“ (kepsniai) vėl iš pilvo veržiasi atgal“, neturi kur kur dėtis: voliojasi, rėkia taip, kad net pekla ,,nusigandusi rūko“.,,Metuose“ šikšnosparnis, kaip ir pelėda, vanagas ir žiurkės, yra pasmerkimo pranašai. Tie gyvūnai pasirodo tada, kai autorius nori ką nors suniekinti.Nešvankusis ponas su kitais ,,Metų“ veikėjais nėra susijęs. Jo pasirodymas yra atskira iliustracija, smerkianti apsirijimą. Taip iš karto K. Donelaitis kritikos strėles nukreipia į ponus. Toliau poetas vaizduoja būrų viešą susirinkimą — krivulę, kurioje dalyvauja ir vyrai ir moterys. Prasideda būrų pasikalbėjimai, svarstymai. Netrukus pasigirsta įprastas būrams prieveiksmis ,,rods“ ir prabyla pagrindinis poemos personažas šaltyšius (seniūnas) Pričkus. Jis, lėtokai išvedžiodamas, samprotauja apie tai, kad ponai ir būrai gimsta lygūs. Tai jau filosofinė — socialinė diskusija. Tokios mintys guodė ir drąsino ponų prispaustus būrus. Pričkus bando išsiaiškinti, kas lėmė paprastam žmogui vargingą likimą. Prisimenama Biblija, kurioje rašoma, kad pirmieji žmonės — Adomas ir Ieva — nepakluso Dievo draudimui ir paragavo vaisiaus nuo pažinimo medžio. Dievas už tai juos išvarė iš rojaus ir visus žmones pasmerkė vargti.Tačiau pavasaris — prasidedančių darbų metas. Būtent jie yra pirmučiausia žmogaus reikmė. Taigi jiems būrai privalo pasiruošti, kad rudenį turėtų maisto: pilnus aruodus grūdų, ,,daugybę didelę“ rūkyti pakabintų lašinių bei kumpių. Darbas palaiko pusiausvyrą tarp vargo ir džiaugsmo.

K. Donelaičio mintys api darbą turi gilią filosofinę prasmę. Tai išmintinga filosofija. Sunku atlikti baudžiavos darbus, į kuriuos eiti verčia dvaras. Tačiau dirbti reikia ne vien dvarui, bet ir sau. Po to poetas savo žvilgsnį nuo dangaus nukreipia vėl į žemę, iš biblijos laikų sugrįžta į dabartį, nes jo poetinis talentas buvo ,,būriškas“, žemiškas.Betgi ne visi būrai rūpestingi ir darbštūs. Tarp jų pasitaiko ir tinginių. Poetas, nekeldamas balso randa būdą juos išjuokti pasitelkdamas ironiją: leidžia kalbėti būrui slunkiui, kuris yra tingėjimo įasmeninimas. Slunkius kalba ilgoką monologą. Tai puikus ironijos pavyzdys.Po Slunkiaus, kalbos Pričkus griežtai išbara jį atseikėdamas stiprių poasakių. Išjuokęs tinginystę, Pričkus paskelbia darbą šlovinančių sentenciją — pamokymą.Veikiai prasidės darbai. Todėl paskutinį ,,Pavasario linksmybių“ ketvirtadalį sudaro įvairūs Pričkaus pamokymai, pabarimai ir raginimai. Jis rimtai įspėja būrus, kad bus ne juokai — laukia sunki baudžiavinė vasara, kad jie prisiklausys ponų riksmų ir keiksmų.

,,Vasaros darbai“.Šios dalies pirmosiomis eilutėmis Pričkus pasveikina ,,svietelį“, sulaukusį vasaros. Pasveikinimo turinys labai reikšmingas: linkima sveikatos ir linksmumo. Iškeliami svarbiausi K. Donelaičio idealai: Lietuva, lietuvis baudžiauninkas, gamta. Gamtos pasikeitimai sukelia Laurui, ,,tam… kytram lietuviškam pilosopui“, minčių, kurios leidžia pereiti prie būrų gyvenimo. Jis prisimena biblinį žolelės ir žmogaus palyginimą iš žydų karaliaus Dovydo psalmių. Dovydas giedojo apie žmogaus būties trapumą. Gyvenimas — tai dulkė, rytmečio sapnas, podvelkis vėjo, šešėlis, nukertama žolė, kuri tuoj pat nuvysta ir sudžiūsta. Lauras irgi panašiai mąsto, bet visiškam pesimizmui nepasiduoda: žmogus ir žiedelis užaugina vaisius, neprpuola kaip sapnas.Toliau ,,Vasaros darbuose“ veiksmas ima judėti į priekį, nors dar ne sykį bus sustabdytas. Būrai gauna pono įsakymą ,,išgramdyt“ mėžinį iš dvaro tvartų. Nurodytą dieną jie skubėdami pulkais renkasi į darbą su naujais įnagiais, ratais, bernai — su naujais autais ir vyžomis. Jie visi labai skuba, jie greiti ir rūpestingi dėl to, kad prisiminė širdigąjį poną. Mat valsčiaus viršininkas, kuris juos ankščiau valdė, buvo širdingas žmogus, ,,mylėdavo žmones“ ir jį ,,visi mylėdavo būrai“. Bet šis širdingasis ponas pernai numirė… Tačiau būrai, jį atsimindami, veržiasi į darbą. Prisiminimai apie širdingąjį poną — keistas ,,Metų“ autoriaus žaidimas: neaišku, ar kalbama rimtai, ar nerimtai. Šio pono paveikslas gana paslaptingas. Iš pradžių jis minimas kaip būrų užtarėjas. Ir tai pasakyta rimtai. Bet tas rimtumas susvyruoja, kai K. Donelaitis ima vaizduoti kolektyvinę būrų raudą dėl pono mirties. Ji taip padidinta, jog darosi komiška.Širdingojo pono atminimo garbinimą pašiepia Pričkus, dėl būrų raudos netekęs kantrybės. Jis sakosi ir pats nebegalėjęs miegoti, bauginamas deivių (vaiduoklių) ,,su ragais margais“, ir tik tada, kai nusipirko ,,didelę pūčką“ (šautuvą) bei užtaisęs pasidėjo po galva, liovėsi ,,naktyj rėkaut ir durnuot“.Apie širdingąjį poną ,,Metuose“ rašoma dar vieną kartą, kai ,,Žiemos rūpesčiuose“, amtsroto įsakymu, mirtinai sumušdinamas Pričkus. Sugretinus abi šias scenas — ,,Vasaros darbų“ ir ,,Žiemos rūpesčių“ — paaiškėja, atrodo, tikrojo širdingojo pono paveikslo prasmė: jis prisimenamas tada, kai vaizduojamas būrų mušimas. Vaizduojamas, o ne šiaip tik minimas. Du kartus toks vaizdas nupieštas. ,,Vasaros darbuose“ būrai mušami su lazda dvaro laukuose. Būras dirba, apsipylęs prakaitu, svilinamas saulės, nevalgęs, ištroškęs. Antrą kartą (,,Žiemos rūpesčiuose“) būrai mušami už tai, kad pavėlavo grįžti iš Karaliaučiaus, o Pričkų amtsrotas apkaltino neva prapuldžius vieną smulkią monetą. Visa tai reiškia, kad širdingasis ponas — tai humaniško, gailestingumo, artimo meilės įasmeninimas, bet kartu — vaiduoklis. Nebėra jau artimo meilės, nelauk jos iš ponų. Palikite tą iliuziją, neįgyvendinamą svajonę, sako Pričkus, ,,ant laktos, kur vištos tupi, padėję“. Tas prisimenamas ponas — tik keista barokiška figūra: gyvas buvo geras, o miręs Pričkui vaidenasi.

Tolesni šios ,,Metų“ dalies vaizdai atspindi jos pavadinimą — darbai. Autorius vaizduoja mėšlavežį, šienapjūtę, rugiapjūtę. Pričkus duoda aukščiausią ,,pakvipusio skarbo“ (lobio, čia — mėšlo) įvertinimą ir oriai pareiškia, kad ,,iš mėšlo smirdančio žegnonė (palaima) pareina“.Putpelė pašaukė į šienapjūtę. Tačiau, kol ji prasidės, įterpiamas Krizo monologas apie tai, kad jo šeimyna (samdiniai) neklauso ir tingi. Čia pirmą kartą lietuvių literatūroje gana plačiai aptariami šeimininkų ir samdinių santykiai. Krizo gyvenimo kelias buvo sunkus, dėl to jį ,,Metų“ autorius myli ir vadina dosningu. Ta dorybė pripažįstama tik šiam vienam personažui, daugiau tokių būrų nėra. Rūpindamasis būrų morale, Krizas dėl daug ko priekaištauja savo bernams ir mergaitėms. Viskas labai vaizdingai apibūdinta. Jis pasigenda senųjų kuklių lietuviškų tradicijų, kai bernai pasitenkindavo vyžomis, o mergaitės — marginėmis (margais naminiais sijonais), kai jiems buvo gardus kisielius su pienu ir koše su lašiniais. Dabar bernai jau nori ,,puikių sopagačių“ (aulinių batų), o mergaitės — ,,kedelačių“ (suknelių), visi reikalauja jautienos, avienos, kiaulienos, veršienos, ,,daug dolerių tyko“. Autorius gal Krizą šiek tiek ir pašiepia, bet ne piktai. Šiai…p ,,Metuose“ nerasime smdinių pasmerkimo. Tai lygiateisiai būrų bendruomenės nariai, tokie pat ,,stenantys nabagėliai“, kaip ir visi baudžiauninkai. Šienapjūtė poetiškai apdainuojama lietuvių liaudies dainose. Tai, matyt, buvo įaugę į Kristijono Donelaičio sąmonę, Bet autorius nepišia gyvenimo vaizdų vien dėl estetinio pasigėrėjimo. Vaizduodamas šienapjūtę, autorius supažindina dar su vienu ryškiu veikėju — visada paskutiniu Plaučiūnu. Apie Plaučiūną galime spręsti tik iš jo poelgių, nesėkmingų nuotykių kitaip nei, pavyzdžiui, apie Laurą ir Selmą, kuriuos pažįstame vien iš jų samprotavimų, o ką jie veikia, — neaišku.Šios ,,Metų“ dalies pabaiga skirta paraginti būrus atlikti kitus, po rugiapjūtės dirbamus darbus. Juos sumini bevardis pakamorė — dvaro prievaizdas. Kartu lyg skamba ir draugiškas autoriaus balsas, raginantis paskubėti. Poetiškai kuriama būrų buities mozaika — margas paveikslas, spindintis puikiomis detalėmis. ,,Vasaros darbuose“ kalbama taip pat apie pupų ir žirnių rinkimą, avižapjūtę ir miežapjūtę, kanapių, linų rovimą ir t.t. Autorius vis ragina būrus neapsijuokti pries kitataučius.

,,Rudenio gėrybės“.,,Rudenio gėrybės“ tai bene epiškiausia ,,Metų“ dalis. Joje autorius pateikia daugiau įvairių pasakojimų nei kitose dalyse. Pagrindiniai akcentai yra moralinio pobūdžio: smerkiamas būrų girtuokliavimas ir kitos jų ydos.,,Rudenio gėrybėse“ matome būrus, susirinkusius į vestuves. Tokia aplinka suteikia galimybę būrams pasipasakoti apie įvairius nutikimus praeityje: ta pati vieta, tas pats laikas, daug žmonių. Tiesa, pačių vestuvių aprašymas gana trumpas. Prieš tai K. Donelaitis sukuria dar vieną klasikinės vertės peizažą. ,,Rudenio gėrybių“, kitaip nei ,,Pavasario linksmybių“, gamtovaizdyje nebejaučiame religinio sudvasinimo, nebeminimas Dievas. Tad jis atrodo labai tikroviškai.Peizažai žadina rudeniškas emocijas, nebe džiaugsmą kaip pavasarį. Poeto talentas pasiekė kulminacinį aukštį. Gamtos vaizdai išgryninti, atsisakyta didaktikos ir alegorizavimo. Kristijonas donelaitis pasirinko lyg nedėkingą laiką — vėlyvą, pažliugusį, o ne ,,auksinį“ rudenį, ne ,,bobų vasarą“. Bet regėjimas ir jutimas tokie stiprūs, kad tai nekliudo poetiniam išgyvenimui. Gamtoje matome ir neryškius dirbančių būrų siluetus, o tai leidžia spalvingiau perduoti rudens nuotaiką. Ausis pagauna rudeniškas aliteracijas — priebalsių žaismą.Po to autorius prieina prie gėrybių, kurios užaugo laukuose, soduose ir tvartuose. Nuo jų prasideda žmonių gyvenimo vaizdavimas šioje ,,Metų“ dalyje. Poetui patinka tai kas būriška, žmogiška. Iš pradžių nekeliama jokių problemų, tik pakiliai kviečiama visus valstiečius pasilinksminti. Perėjęs prie vestuvių papročių aprašymo, iš pradžių vaizduoja etnografinius papročius, nors K. Donelaitis specialiai jais nesidomėjo. Ne apeigos jam rūpėjo, o žmogaus ,,viežlybumas“. Nebent galima pasakyti, kad senus papročius jis laikė lietuviškumo pagrindu, bet nevisada. Krizas atvykusius svečius ,,į savo namelį viežlybai“ suvadina ir vaišina vestuvinėmis ,,pirmonėmis“, nuo kurių įkaušę ,,keli jau būriškas šūtkas prasimanė“. Parvežama sutuokta jaunavedžių pora, paminima, kad ją pasveikino ,,gentys“ bei kaimynai, ir po to jau niekas nebeprisiminė Ilzbutės ir jos vyro — seniūno iš Taukių. Jaunuomenės auklėjimas ,,Metų“ autoriui nerūpėjo.

Krsitijonas Donelaitis dažnai pabara būrus dėl to, kad jie ,,nemandagiai“ elgiasi, bet paskui lyg susimąsto: argi iš tikrųjų būrai tokie blogi? Juk ponai dešimteriopai blogesni. Taip būrai paguodžiami. Ne viskas gerai vestuvėse pas Krizą, bet dar nedoriau elgiasi ponai savo vaišėse. Apie jas ,,Rudenio gėrybėse“ kalba Pričkus. Tas intarpas aiškiai satyriškas. Pričkus prisimena pokylį pas vyriausiąjį valdininką, kuriam jis nunešė pono laišką. Laukdamas atskymo, Pričkus įlindo į ,,atdarą kuknę“. Pasislėpęs už durų stebėjo, kaip ponai elgsis prie stalo. Sukasi teminis ,,Metų“ kaleidoskopas, aptarinėjami įvairūs būriški rūpesčiai. Svarių minčių pareiškia Bužas. Jis panašiai kai…p Pričkus šneka apie vienodą žmonių prigimtį. Visi žmonės, sako Bužas, gimsta nuogi ir neprotingi, tai yra lygūs. Kaip žinome feodalizmas to nepripažino.Bet svarbiausią dalyką K. Donelaitis pasakė ir šiurkštokais Bužo palyginimais įrodė: ponai ir būrai gimsta lygūs. Nors paskui būrams lemta būti pažemintiems, bet juos poetas iškėlė.Joks ,,Metų“ personažas neparodo tokio nuoširdumo kaip Pričkus. Autorius įsijaučia į jo, kaip žmogaus ir seniūno, psichologiją, nutolsta nuo didaktikos. Netrumpas Pričkaus monologas. Jis skundžiasi, kad neturi tikros vietos gyvenime, nes jį niekina ponai, o kartais — net būrai. Senatvėje jam niekas neberanda gero žodžio. Praeityje buvo geriau. Būrai nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir klumpėmis. Nors neturėjo mokyklų, bet Dievą labiau mylėjo. Dabar plinta vokiečių kalba ir prancūziškos manieros, visi bėga į karčemą, darosi ,,išpjudyti bedieviai. Kitas nesiųsdamas vaikų į mokyklą, juos augina ,,peklai ant garbės“. Patys nežino,ko nori. Nusiminusiam Selmui visur matyti karaliaujantis velnias, atrodo, kad jau ,,peklos plyšta bedugniai“. Jį užgriūva pasaulio pabaigos nuojauta. Tokiu moralu poetas pabaigia ,,Rudenio gėrybes“.

,,Žiemos rūpesčiai“.Poemos paskutinėje dalyje — ,,Žiemos rūpesčiuose“ piešiamas žiemos peizažas, rodomi Naujųjų metų išvakarės vaizdai, pirmieji šalčiai. Saulelės jau, galima sakyti, nebematome. Užšąlo ežerai, balos ir klampynės. Žiema iškišo galvą iš debesų, žiemys vėjas barasi ir judina ,,dumples“, atleka pasišiaušęs. Miškas lyg pasidabruotas, pušys panašios į pudruotus ponaičius. Nuo peizažo sklandžiai pereinama prie autoriaus monologo apie vilkus ir girininkus. Poetas išvardija vilkų daromą žmonėms žąlą.Šioje ,,Metų“ dalyje plačiau parodytas būrų gyvenimas: jų santykiai ir reikalai su valsčiaus valdžia bei kitataučiais kolonistais. Pokalbis vyksta Krivulėje — būrų susirinkime. Pričkus graudena būrus dėl jų klastų, vagysčių, tingėjimo. Autorius viską žino, mato, supranta, nori būrus paprotinti, pakelti iš ydų ir silpnybių. Ir šį kartą, kaip ir kitais atvejais, poeto širdis neleidžia jam savo mylimų būrų galutinai pasmerkti.Šioje dalyje išreikšti Kristijono Donelaičio svyravimai. Lietuviai jam brangiausi, tačiau ir kitataučiai būrai — tokie pat žmonės. Vis dėlto Lauras, neabejotinai rimtas būras, poemos pabaigoje pasako apie vokiečius, prancūzus ir kitus atsikėkėlius piktus, tulžingus žodžius.Krivulės dalyvių pokalbis pakrypsta prie svarbiausio gaisrų temos. Ji išplėtojama ir užima daugiausiai vietos ,,Žiemos rūpesčiuose“. Gaisrą ,,Žiemos rūpesčiuose“ sukelia Dočys, ir jau nebe pirmą kartą. Dabar jo likimas lemiamas teisme. Aiškinantis priežastis, atsakymas tampa gana aiškus — dėl skurdo, kurį patiria visi būrai. Dočio istorija leido visiems dar kartą pamąstyti apie būrams daromas skriaudas. Prislėgta, neramia nuotaika pasibaigia gaisrų tema. Apskritai ,,Žiemos rūpesčiai“ yra niūriausia ,,Metų“ dalis, didelis kontrastas ,,Pavasario linksmybėms“. Stiprėja grėsmės nuojauta. Prasideda pasakojimas apie pagrindinio personažo Pričkaus mirtį. Šis paskutinis epinis pasakojimas turi tvirtą siužetą. Daugiau jau nieko ,,Metuose“ neatsitiks. Laikas bus baigti. ,,Metų“ finalas. ,,Žiemos rūpesčių“ baigiamoji dalis, nors ir pasakotojo ir neišskirta, yra ir visos poemos finalas, Jis ilgokas, pradedamas klausimas, kaip gyventi. Į jį bandoma atsakyti daugiausia Selmo žodžiais, kuriuose, be jokios abejonės, skamba ir autoriaus balsas. Rūstybės ponams ir užuojautos būrams praraja apibendrina visos poemos socialinę ir moralinę prasmę.

Pakutinioji finalo dalis kelia dvasią anktesniųjų temų prisiminimais. Tai himnas gyvenimui, tačiau santūrus, elegiškas, liūdnas. Trumpai žmogus gyvena, varguose pelnosi duoną. Bet reikia laikytis. Lūkesčiams vilties suteikia grįžtantis pavasaris ir jo poetiškas simbolis — saulė. Saulę regėjome visose .,,Metų“ dalyse.Tai ji padeda amžinąjį žmogaus ir gamtos judėjimo ratą. K. Donelaičio vaizduojama saulė leidžia mums prisiminti ir mitologinį lie…tuvių garbintos saulės pirmvaizdį, dvelkia senove.

Išvada

Kurdamas tokį grožinės literatūros kūrinį, į kurį ne tik nebuvo nieko panašaus ligi tol lietuvių literatūroje, bet kuris iš karto atsistojo ir greta žymiausiųjų pasaulinės literatūros kūrinių, Kristijonas Donelaitis negalėjo remtis daugiausia bekrauje, skurdžia, dirbtine ir iki jo buvusių religiniųraštų kalba, taip pat maža ką čia jam galėjo padėti ir smulkūs pasaulietinio turinio kūrinėliai. Norint meniškai atvaizduoti lietuvių liaudies gyvenimą bei Lietuvos gamtą, reikėjo remtis savo patirtimi, vidine nuojauta, jausmais, ieškoti kitų kalbos šaltinių. Tai dar kartą parodo koks didis poetas buvo Kristijonas Donelaitis.

Naudota literatūra:

Albinas Jovaišas ,,Senoji Lietuvos raštija“Kostas Doveika ,,K. Donelaitis literatūros moksle ir kritikoje“,,Literatūros vadovėlis 11 klasei“,,Darbai apie Kristijoną Donelaitį“