VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS
I kurso ikimokyklinio ugdymo pedagogikos vakarinio skyriaus studentės Nestos Bočiulytės
REFERATAS
Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros klasikas
Asist. Andželikai Šilanskaitei
Vilnius 2001
Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. Jokūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poetodarbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jųšneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiauplito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbąskaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmętautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui . Kristijonas Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime netoliGumbinės. Poeto gyvenimu imta domėtis tik XIX a. pradžioje. Karaliaučiausuniversiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840) pradėjo kaupti žiniasapie Donelaičio gyvenimą. Būtent jis ir parengė pirmuosius “Metų” irpasakėčių leidimus. Būsimojo poeto tėvų gyvenimas nebuvo lengvas, nes augo didelė šeima.Didelės permainos prasidėjo po ankstyvos tėvo mirties bene 1720m. Motinaliko viena su septyniais ar aštuoniais vaikais. Vidurinį išsilavinimą Donelaitis gavo Karaliaučiaus Kneiphofo, arbaKatedrinėje mokykloje (kolegijoje). Neaišku, kur jis pradėjo lankytimokyklą: ar kaime, ar jau atvežtas į Karaliaučių. Į minėtą kolegiją įstojo1731m. Pagrindiniai dalykai buvo lotynų kalba ir tikyba. Taip pat mokėsiretorikos, susipažino su antikine literatūra. Ten Donelaitis gerai išmokolotyniškai ir galėjo skaityti romėnų autorius. Gyvendamas vokiškame mieste,labai greitai išmoko ir vokiečių kalbą. Universitete jaunuolis dar mokėsilotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Teologijos fakultete privalomas dalykas– muzika, studijuojama ir teoriškai, ir praktiškai. Donelaitis pasižymėjo
gabumais muzikai: vėliau klebonaudamas Tolminkiemyje, sugebėjo patspasidaryti fortepijoną, mėgo dainuoti, komponavo muzikos kūrinius. Donelaičio mokslo metais Karaliaučiuje veikė ir lietuviška bažnyčia.Ten jis galėdavo pasiklausyti lietuviškų pamoslų. 1736m. Kristijonas kolegiją baigė ir įstojo į Karaliaučiausuniversiteto Teologijos fakultetą. Į studentų sąrašus buvoįrašytasDoneleičio pavarde, tačiau baigęs universitetą , ėmė visur saverašyti lotyniškai – Donalitius. XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad“Metų” autoriaus pavardė lietuviškai skambėjo Donelaitis, nors tokia formaniekur nebuvo paliudyta dokumentiškai. Tačiau A. Jovaišui pagaliau pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtinošios išvados teisingumą. Pasirodo naujasis studentas dar buvo įtrauktas įatskirus Teologijos fakulteto sąrašus. Ten jo pavardė parašyta lietuviškai. Donelaitis mokėsi labai rimtai, mokydamasis gyveno studentųbendrabutyje, į kurį patekdavo gabiausi, geriausiai lotynų kalbą mokantysstudentai. Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultete nuo 1723m. veikėlietuvių kalbos seminaras-pratybos. Jį lankė ir Donelaitis, nes buvo kilęsiš lietuviško krašto, mokėjo lietuvių kalbą ir be abejo, tikėjosi postudijų grįžti pas tautiečius. Seminare studentai susipažino su senomis irnaujonis lietuviškomis knygomis. Visa tai skatino Donelaitį dirbti savotautos labui. Gavęs universitetinį vokiškos orientacijos išsilavinimą , vis dėltojis netapo vokiečių poetu. Pasirinkti lietuvybę jį paskatino suaktyvėjusiMažosios Lietuvos parapijų kunigų veikla. Jie labai rūpinosi lietuviųkalbos ir raštijos ugdymu. Donelaitis baigęs mokslus buvo nusiteikęs kurti lietuviškas eiles.Jaunuolis iš Karaliaučiaus išvyko gavęs aukštąjį išsilavinimą ir nepraradęskultūrinio bei dvasinio ryšio su savąja tauta. Stalupėnuose jis tapo pirmuoju mokytoju, kuris buvo vadinamasrektoriumi , arba vedėju. Jis vedė buvusio rektoriaus našlę Oną Reginą. 1743m. Donelaitis buvo paskirtas į Tolminkiemį. Ten gavo valdytiklebono ūkį. Naujasis klebonas bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslusskaitė dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Vizitatorius S. Mileris,lankęsis Tolminkiemyje 1744m., pažymėjo, kad Donelaitis “pamokslus sakovokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistrišumu”.Klebonas į savo lietuviškus pamokslus įtraukdavo hegzametrus iš savokūrinių. Gyvendamas Tolminkiemyje, Donelaitis parodė ir organizaciniųsugebėjimų. Jam rūpinantis ir dalyvaujant, čia buvo pastatyta senosiosvietoje nauja mūrinė bažnyčia (1756m.), kapitališkai perstatyta klebonija(1764m.), sudegus mokyklai, nedelsiant patatė naują (1760m.). Su žmona, išsavo santaupų pastatydino klebonų našlių prieglaudos namą. Tame name irįsikūrė vėliau O.R. Donelaitienė, pergyvenusi savo vyrą 15 metų. Tolminkiemyje Donelaitis dirbo daugiau kaip 36-erius metus. Mirė1780m. vasario 18d., eidamas 67-uosius, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Poetas buvo jautrus, ieškantis teisybės žmogus. Tai atsispindi ir jokūryboje. Buvo aukštos moralės, garbingas žmogus. Iš daugelio MažosiosLietuvos kunigų jis išsiskyrė ne tik savo literatūriniais ir kultūriniaisinteresais, kūrybiškumu, bet ir tuo, kad mėgo meistrauti, eksperimentuoti.Teorinių darbų nerašė. Iš prigimties buvo labai ausylas, emocingas, bet neteoretikas, abstraskcijomis, atrodo, nesižavėjo. Tai menininko prigimtis.Tačiau žavėjosi praktine mechanika, optika ir fizika. Ryškus Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Šis jonusistatymas yra labai demokratiškas. Ponai tada kalbėjo daugiausiavokiškai, o lietuvių kalbą vartojo valstiečiai. Vokiškumas plito.Donelaitis tai matė ir suprato, jis tapo autoritetingu lietuvių kalbosužtarėju, ėmė garsėti, kaip žymus poetas, rašantis lietuvių kalba. Jamatrodė, kad jau pats kalbėjimas lietuviškai liudija žmogaus aukštą dorovę.Rūpinosi, kad lietuvių kalbą geriau mokėtų vietiniai. NepalankiomisMažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrai sąlygomis Donelaitis svarbiausialietuvių kalbos saugotoja galėjo laikyti tik bažnyčią. Kunigai tuomet buvokone vieninteliai lietuvių inteligentai. Poeto šlovę Donelaičiui atnešė lietuviškieji kūriniai, kuriuos jisrašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžiųnerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys, be abejo, epinio užmojo poema”Metai”. Prieš tai parašytos šešios pasakėčios, pasakojimas “Pričkaus pasakojimas apie lietuvišką svodbą” ir vadinamasis “Tęsinys”.“Pričkaus pasaka” ir “Tęsinys” didžia dalimi panaudoti “Metuose”,savarankiškai neegzistuoja, todėl laikomi ankstyvaisiais kūrybiniaisbandymais. Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo pirmasis joleidėjas L.Rėza. jis iš rankraščių, sutrumpinęs, poemą išleido 1818m.Karaliaučiuje. Tai pavadinimas, atitinkąs autoriaus sumanymą pavaizduotibūrų gyvenimą kalendorinių metų laikotarpiu. Pats Donelaitis buvo davęspavadinimus tik atskiroms dalims: “Pavasario linksmybės”, “Vasasrosdarbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Kitą Donelaičio rašytinį palikimą, jau nebepriklaisantį grožineiliteratūrai, sudaro: 1. Vadinamoji “Brošiūra apie separacijos naudą”. Vertimas iš vokiečių kalbos, išspausdintas Karaliaučiuje 1769m. Šį darbą Donelaitis atliko valdžios užsakymu. 2. Du laiškai J.G.Jordanui, vienas lietuviškas, kitas vokiškas. Pirmasis parašytas apytikriai1776 – 1777 metų vasarą, antrasis – 1777m. rugpjūčio 16d. 3. Autobiografinio pobūdžio “Žinios”, rašytos vokiečių kalba 1773 –1779m. Jos adresuojamos būsimajam Tolminkiemio klebonui. Donelaitis nežinojo, kas užims šią vietą. 4. Bylos su T.Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių kalba (1775 – 1778m.). 5. Pastabos krikšto metrikų 1743 – 1779 metų knygose, padarytos peržiūrint šias knygas 1773 – 1774 metais (vok. k.). Jau Antikos laikais atsirado išmintingas posakis ”Knygos turi savolikimą”. Neišvengė didelių pavojų ir Donelaičio kūrinių rankraščiai. Poetui mirus, Ona Regina jo lietuviškuosius kūrinius, gaidas, laiškusperdavė saugoti J.G.Jordanui. jie tapo žinomi ir kitiems Lietuvosšviesuoliams. “Metų” rankraščiais pasinaudojo Pilkalnio mokytojasK.G.Milkus, rašydamas lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių-vokiečių kalbųgramatiką. Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750m. Jopasakėčių moralai nėra trumpi. Svarbiausios alegorinės figūros yra būdingoslietuviškai aplinkai: lapė, gandras, šuo, avelė, juodvabalis, vilkas,ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Jo pasakėčios savo siužetiniais motyvais nėralabai originalios, ir vis dėlto jos labai savitos. Čia svarbiausia ne tieksiužetų kilmė, kiek stilius. Nepakartojamą įspūdį palieka lietuviškaskalbėjimo būdas, detalės ir ypač pasakėčių emocingumas. Jos nėraracionalistinės. Tai ne tiek proto, kiek širdies balsas.Niekinamųbaudžiauninkų gynimas, krikščioniškos dorovės mokymas lėmė šių pasakėčiųproblematiką. Donelaitis parašė šešias pasakėčias: “Lapės ir gandro česnis”,“Rudikis jomarkinis”, ”Šuo Didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilksprovininks” ir “Ąžuols gyrpelnys”. Poeto meniniai sumanymai greit ėmė nebetilpti į mažąsias formas. TadaDonelaitis parašė “Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą”. Jai būdingasšokiruojantis didaktikos ir stačiokiško vaizdavimo susipynimas. “Pričkauspasaka” nustojo egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys, suskilo į 17-kagabalėlių ir “ištirpo” “Metų” tekste. “Metus” Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 metus. Pirmiausia jis atmetėalegorinį, pasakėtinį vaizdavimo būdą. Skaitant, labai aiškiai galimasuprasti kūrinio idėjas. Viskas yra Dievo valioje. Jis sukūrė Pasaulį ir žmoniją. Gyvenimešalia gėrio reiškiasi ir blogis. Plinta bedievystė ir kitos žmonių ydos.Kas nori būti Dievo išganytas, turi būti tikintis ir nebijoti darbo. Žmogus gimsta, subręsta, užaugina vaikus ir miršta. Gamta pavasarįatbunda, pražysta, subrandina derlių, o žiemą vėl užmiega, laikinai miršta. “Metuose” vyrauja konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurieleidžia mums iš arti stebėti kaimo gyvenimą. Moralės normų pažeidėjaipirmiausia yra ponai. Būrai taip pat turi daug moralinių ydų, bet jie dargali pasitaisyti. Tačiau ponai jau nebepataisomi. Nėra abejonės, kad poemos vaizdai ir įvykiai visapusiškai susiję suTolminkiemiu. Donelaičio meninio sumanymo tikslas – pavaizduoti lietuvių būrųbendruomenės gyvenimo situacijas ir visa tai įvertinti įvairiaispožiūriais: moraliniu, socialiniu, religiniu, tautiniu. Kompozicijospagrindas – keturių metų laikų ciklas, leidžiantis aprėpti būrų gyvenimovisumą. Taip kūrinys įgavo epinį pobūdį ir gali būti vadinamas epu arbaepine poema. Donelaitis meniškai pavaizdavo lietuvių tautą MažojojeLietuvoje, taigi, galima sakyti, sukūrė tautinį epą. Rašytojo stijių atskleidžia kalbinė raiška. Jau fonetika poezijoje yrareikšminga. Dar didesnis vaidmuo tenka leksikai ir retorikai. SkaitantDonelaičio tekstą negalima neišgirsti garsų efekto. Jo kalbėjimo manieraibūdingas akustinis grožis, darnumas.Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia
Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko. (RG, eil. 20 –21)
Skaitant šią poeziją nesunku prisiminti, kad Donelaitis buvo muzikas. Donelaitis yra lietuvių grožinės literatūros klasikas. Vadinti klasiku– reiškia pripažinti didžiulius ir nenykstančius rašytojo nuopelnus savotautai. Donelaitis tobulai mokėjo gimtąją kalbą ir ją pasirinko kūrybai dartada, kai, jo žodžiais tariant, gerų lietuvių buvo reta. Kūrė tokiu metu,kai grėsmingai didėjo pavojus tautai prarasti savo egzistencijos pagrindus.Pasiryžo stiprinti tautiečių dorovę, ginti jų žmogiškąjį ir socialinįorumą. Donelaitis buvo pavyzdys ir atrama, galima sakyti, visiems lietuviųtautos kultūros ugdytojams ilgame ir sunkiame pažangos kelyje.
Rašytojo kūrybos leidimai yra tarsi šaknys, kuriomis jis įauga įtautinės kultūros dirvą. Pirmą kartą plačiai nuskambėjo Donelaičio vardas XIX a. pradžioje, kaiKaraliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza šiame mieste išleido“Metus” ir pasakėčias. Tačiau pirmasis “Metų” leidimas turėjo daug trūkumų.L.Rėza nedrįso paskelbti visą kūrinio tekstą, todėl praleido tokias vietas,kurios, jo nuomone, rodė lietuvių “neviežlybumą” (sušvelnino girtuoliavimo,keikimosi, muštynių, vagysčių scenas). “Metai” turi 2968 eilutes. L.Rėzaišbraukė 468 eilutes, t.y. beveik 16 nuošimčių teksto. Leidėjas taip patkaitaliojo veikėjų vardus, iš vieno personažo padarė kelis. Be to, leidimasišėjo kaip vokiška knyga. Donelaičio pasakėčias L.Rėza paskelbė lietuviškoje knygoje “Aisopas,arba Pasakos”, kurioje buvo 102 Ezopo ir 7 kitų autorių, daugiausiaCh.F.Gelerto, pasakėčios. Taip atidaryti Donelaičio kūrybai vartai į pasaulį. Poeto vardaspasidarė žinomas Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir kitur. Lietuvos pirmoji pažintis su Donelaičiu įvyko 1829m. Tada Vilniujeišėjo puiki knyga “Šešios pasakos Simono Stanevyčios, žemaičio, ir antrosšešios Krizo Donalaičio, lietuvininko prūso”. Lietuvai prasidėjo labai sunkūs laikai. Du sukilimai prieš carovaldžią (1831m.ir 1863m.), aukštesnės lietuviškos mokyklos nebuvimas,spaudos draudimas (1864 – 1904m.), lietuviškų laikraščių (nelegalių) tikpaskutiniajame XIX a. dvidešimtmetyje atsiradimas, lietuviškų moksloorganizacijų neturėjimas – visa tai užkirto kelią Donelaičio kūrybaiLietuvoje skelbti,o Mažojoje Lietuvoje (nors ten XIX a. antroje pusėje ėjovietiniai lietuviški laikraščiai) lietuvių kalba, susikūrus Vokietijosimperijai (1871m.), buvo mokyklose uždrausta. Vis dėlto lietuvių tautapamažu kėlėsi, ir Donelaitis jai darėsi didžiai reikalingas. Labai svarbūs yra vokiečių kalbininkų A.Šleicherio ir G.H.F.Neselmanoparengti Donelaičio kūrinių pilni leidimai. Garsaus Jėnos (Vokietija)universiteto profesoriaus A.Šleicherio leidimas išėjo Sankt Peterburge1865m. Rusijos Mokslų akademijos lėšomis. Karaliaučiaus universitetoprofesorius G.H.F.Neselmanas pralenkė A.Šleicherį filologiniu irtekstologiniu kruopštumu (Karaliaučius, 1869m.). abu profesoriai siekėpirmiausia pagelbėti kalbos mokslui. Patys lietuviai spaudos draudimo metais Lietuvoje išleisti Donelaičiokūrinių negalėjo. “Pavasario linksmybės” atskira knygute pasirodė 1891m.Tilžėje Martyno Jankaus lėšomis, o 1897m. pagaliau Šenandoro mieste (JAV),kur buvo stipri lietuvių atvykėlių bendruomenė, išeiviai kunigaiAleksandras Burba ir Antanas Milukas išleido Donelaičio “Raštus”. Lietuvoje pirmąją Donelaičio “Raštų” publikaciją (be tekstopraleidimų, sukirčiuotą) parengė ir Vilniuje 1914m. paskelbė kalbininkas irkultūros veikėjas, gydytojas, Jurgis Šlapelis. Reprezentacinis “Metų” leidimas buvo parengtas 1939m. Spaudai jįparuošė Juozas Ambrazevičius (nuo 1944m. – Brazaitis). Meninį šriftą sukūrėir iliustravo medžio raižiniais įžymus dailininkas grafikas VytautasKazimieras Jonynas. Tačiau išspausdinta ši knyga buvo jau netekus Lietuvainepriklausomybės – 1940m. antrojoje pusėje. Iš mokyklinių ir šiaip populiarių ar proginių Donelaičio kūrybosleidimų išsiskiria Vilniuje 1956m. išleisti “Metai”, redaguoti AleksandroŽirgulio. Iliustracijas sukūrė grafikas Vytautas Jurkūnas. Iki šiol neturime mokslinės, arba, kaip įprasta sakyti, akademinėsDonelaičio raštų publikacijos. Rašytojo tarptautinę reikšmę taip pat galima bandyti matuoti tamtikrais matais. Iš karto reikia pasakyti, kad Donelaitis nėra tiekpripažintas, kad jo kūryba būtų studijuojama visuotinės literatūrosistorijoje. Kol kas Donelaitis daugiausia domina vokiečių literatūrosistorikus, nes lietuvių poetas gyveno krašte, kurį 700 metų valdėvokiečiai. Bandoma Donelaitį propaguoti anglų kalba kalbančiuose kraštuose– JAV, Kanadoje. To siekia ir lietuviai išeiviai. Išvertus Donelaičiokūrybą į rusų kalbą, jis tapo žinomas Rytų pasaulyje. Jo kūryba verčiama į kitas kalbas. Vadinasi, kuriamas pgrindas, jopripažinimui svetur. Donelaičio kūriniai specialistų lyginama su kitųpanašia kaimo ir gamtos tematika XVIII a. viduryje rašiusių poetų didesnėsapimties kūriniais. Tyrinėjimai rodo, kad šios tematikos poezijojeDonelaitis išsiskiria dideliu demokratiškumu ir stiliaus originalumu. Donelaičio dėka atsivėrė Europai galimybė, tiesa, tik nuo XIX a.pradžios, susipažinti su mažai kam žinomos lietuvių tautos gyvenimu irkalba. Kaip “Metų” autorius, Donelaitis pateko į Europos literatūros šedevrųsąrašą, kuris apima literatūros kūrinius nuo Antikos iki 1940m. Sąrašasvadinasi “Europos literatūros šedevrų biblioteka” ir paskelbtasTarptautinės literatūroskritikų asociacijos biuletenyje Paryžiuje 1977m.“Bibliotekos” tikslas saugoti kultūrą šiais technikos įsigalėjimo laikais,naujais vertimais, ypač iš mažai paplitusių kalbų, suartinti tautas,skatinti bendrą kultūros pakilimą. Džiugu, kad prie šių taurių siekiųprisideda ir Kristijono Donelaičio kūryba.Literatūros sąrašas:
1. Biržiška M. Donelaičio gyvenimas ir raštai / 3-čias leid. – K., 1927. 2. Donelaitis K. Metai / Spaudai paruošė J.Ambrazevičius. Iliustravo medžio raižiniais V.K.Jonynas. – k., 1941. 3. Grinius J. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. – Roma, 1973. 4. Jovaišas A. Kristijonas Donelaitis : Mažosios Lietuvos dainius – K., 1992.