Kristionas Donelaitis

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

I kurso ikimokyklinio ugdymo pedagogikos

vakarinio skyriaus studentės

Nestos Bočiulytės

REFERATAS

Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros klasikas

Asist. Andželikai

Šilanskaitei

Vilnius 2001

Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. Jo
kūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poeto
darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų
šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau
plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą
skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmę
tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui .

Kristijonas Donelaitis gimė 1714m. saausio 1d. Lazdynėlių kaime netoli
Gumbinės. Poeto gyvenimu imta domėtis tik XIX a. pradžioje. Karaliaučiaus
universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840) pradėjo kaupti žinias
apie Donelaičio gyvenimą. Būtent jis ir parengė pirmuosius “Metų” ir
pasakėčių leidimus.

Būsimojo poeto tėvų gyvenimas nebuvo lengvas, nes augo didelė šeima.
Didelės permainos prasidėjo po ankstyvos tėvo mirties bene 1720m. Motina
liko viena su septyniais ar aštuoniais vaikais.

Vidurinį išsilavinimą Donelaitis gavo Karaliaučiaus Kneiphofo, arba
Katedrinėje mokykloje (kolegijoje). Neaišku, kur jis pradėjo lankyti
mokyklą: ar kaime, ar jau atvežtas į Karaliaučių. Į minėtą kolegiją įstojo
1731m. Pagrindiniai dalykai buvo lotynų kaalba ir tikyba. Taip pat mokėsi
retorikos, susipažino su antikine literatūra. Ten Donelaitis gerai išmoko
lotyniškai ir galėjo skaityti romėnų autorius. Gyvendamas vokiškame mieste,
labai greitai išmoko ir vokiečių kalbą. Universitete jaunuolis dar mokėsi
lotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Teologijos fakultete privalomas dalykas
– muzika, studijuojama ir

r teoriškai, ir praktiškai. Donelaitis pasižymėjo
gabumais muzikai: vėliau klebonaudamas Tolminkiemyje, sugebėjo pats
pasidaryti fortepijoną, mėgo dainuoti, komponavo muzikos kūrinius.

Donelaičio mokslo metais Karaliaučiuje veikė ir lietuviška bažnyčia.
Ten jis galėdavo pasiklausyti lietuviškų pamoslų.

1736m. Kristijonas kolegiją baigė ir įstojo į Karaliaučiaus
universiteto Teologijos fakultetą. Į studentų sąrašus buvo
įrašytasDoneleičio pavarde, tačiau baigęs universitetą , ėmė visur save
rašyti lotyniškai – Donalitius. XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad
“Metų” autoriaus pavardė lietuviškai skambėjo Donelaitis, nors tokia forma
niekur nebuvo paliudyta dokumentiškai.

Tačiau A. Jovaišui pagaliau pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino
šios išvados teisingumą. Pasirodo naujasis studentas dar buvo įtrauktas į
atskirus Teologijos fakulteto sąrašus. Ten jo pavardė parašyta lietuviškai.

Donelaitis mokėsi labai rimtai, mokydamasis gyveno studentų
bendrabutyje, į kurį patekdavo gabiausi, geriausiai lotynų kalbą mokantys
studentai.

Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultete nuo 1723m. veikė
lietuvių kalbos seminaras-pratybos. Jį lankė ir Donelaitis, nes buvo kilęs
iš liietuviško krašto, mokėjo lietuvių kalbą ir be abejo, tikėjosi po
studijų grįžti pas tautiečius. Seminare studentai susipažino su senomis ir
naujonis lietuviškomis knygomis. Visa tai skatino Donelaitį dirbti savo
tautos labui.

Gavęs universitetinį vokiškos orientacijos išsilavinimą , vis dėlto
jis netapo vokiečių poetu. Pasirinkti lietuvybę jį paskatino suaktyvėjusi
Mažosios Lietuvos parapijų kunigų veikla. Jie labai rūpinosi lietuvių
kalbos ir raštijos ugdymu.

Donelaitis baigęs mokslus buvo nusiteikęs kurti lietuviškas eiles.
Jaunuolis iš Karaliaučiaus išvyko gavęs aukštąjį išsilavinimą ir nepraradęs
kultūrinio bei dvasinio ryšio su savąja tauta.

Stalupėnuose jis tapo pirmuoju mokytoju, kuris buvo
vadinamas
rektoriumi , arba vedėju. Jis vedė buvusio rektoriaus našlę Oną Reginą.

1743m. Donelaitis buvo paskirtas į Tolminkiemį. Ten gavo valdyti
klebono ūkį. Naujasis klebonas bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus
skaitė dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Vizitatorius S. Mileris,
lankęsis Tolminkiemyje 1744m., pažymėjo, kad Donelaitis “pamokslus sako
vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistrišumu”.
Klebonas į savo lietuviškus pamokslus įtraukdavo hegzametrus iš savo
kūrinių.

Gyvendamas Tolminkiemyje, Donelaitis parodė ir organizacinių
sugebėjimų. Jam rūpinantis ir dalyvaujant, čia buvo pastatyta senosios
vietoje nauja mūrinė bažnyčia (1756m.), kapitališkai perstatyta klebonija
(1764m.), sudegus mokyklai, nedelsiant patatė naują (1760m.). Su žmona, iš
savo santaupų pastatydino klebonų našlių prieglaudos namą. Tame name ir
įsikūrė vėliau O.R. Donelaitienė, pergyvenusi savo vyrą 15 metų.

Tolminkiemyje Donelaitis dirbo daugiau kaip 36-erius metus. Mirė
1780m. vasario 18d., eidamas 67-uosius, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.

Poetas buvo jautrus, ieškantis teisybės žmogus. Tai atsispindi ir jo
kūryboje. Buvo aukštos moralės, garbingas žmogus. Iš daugelio Mažosios
Lietuvos kunigų jis išsiskyrė ne tik savo literatūriniais ir kultūriniais
interesais, kūrybiškumu, bet ir tuo, kad mėgo meistrauti, eksperimentuoti.
Teorinių darbų nerašė. Iš prigimties buvo labai ausylas, emocingas, bet ne
teoretikas, abstraskcijomis, atrodo, nesižavėjo. Tai menininko prigimtis.
Tačiau žavėjosi praktine mechanika, optika ir fizika.

Ryškus Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Šis jo
nusistatymas yra labai demokratiškas. Ponai tada kalbėjo daugiausia
vokiškai, o lietuvių kalbą vartojo valstiečiai. Vokiškumas plito.
Donelaitis tai matė ir suprato, jis tapo autoritetingu lietuvių kalbos
užtarėju, ėmė garsėti, ka
aip žymus poetas, rašantis lietuvių kalba. Jam
atrodė, kad jau pats kalbėjimas lietuviškai liudija žmogaus aukštą dorovę.
Rūpinosi, kad lietuvių kalbą geriau mokėtų vietiniai. Nepalankiomis
Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrai sąlygomis Donelaitis svarbiausia
lietuvių kalbos saugotoja galėjo laikyti tik bažnyčią. Kunigai tuomet buvo
kone vieninteliai lietuvių inteligentai.

Poeto šlovę Donelaičiui atnešė lietuviškieji kūriniai, kuriuos jis
rašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžių
nerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys, be abejo, epinio užmojo poema
”Metai”. Prieš tai parašytos šešios pasakėčios, pasakojimas “
Pričkaus pasakojimas apie lietuvišką svodbą” ir vadinamasis “Tęsinys”.
“Pričkaus pasaka” ir “Tęsinys” didžia dalimi panaudoti “Metuose”,
savarankiškai neegzistuoja, todėl laikomi ankstyvaisiais kūrybiniais
bandymais.

Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo pirmasis jo
leidėjas L.Rėza. jis iš rankraščių, sutrumpinęs, poemą išleido 1818m.
Karaliaučiuje. Tai pavadinimas, atitinkąs autoriaus sumanymą pavaizduoti
būrų gyvenimą kalendorinių metų laikotarpiu. Pats Donelaitis buvo davęs
pavadinimus tik atskiroms dalims: “Pavasario linksmybės”, “Vasasros
darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.

Kitą Donelaičio rašytinį palikimą, jau nebepriklaisantį grožinei
literatūrai, sudaro:

1. Vadinamoji “Brošiūra apie separacijos naudą”. Vertimas iš

vokiečių kalbos, išspausdintas Karaliaučiuje 1769m. Šį

darbą Donelaitis atliko valdžios užsakymu.

2. Du laiškai J.G.Jordanui, vienas lietuviškas, kitas

vokiškas. Pirmasis parašytas apytikriai1776 – 1777 metų

vasarą, antrasis – 1777m. rugpjūčio 16d.

3. Autobiografinio pobūdžio “Žinios”, rašytos vokiečių kalba

1773 –1779m. Jos adresuojamos būsimajam Tolminkiemio

klebonui. Donelaitis nežinojo, kas užims šią vietą.

4. Bylos su T.Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių

kalba (1775 – 1778m.).

5. Pastabos krikšto metrikų 1743 – 1779 metų knygose,

padarytos peržiūrint šias knygas 1773 – 1774 metais (vok.

k.).

Jau Antikos laikais atsirado išmintingas posakis ”
”Knygos turi savo
likimą”. Neišvengė didelių pavojų ir Donelaičio kūrinių rankraščiai.

Poetui mirus, Ona Regina jo lietuviškuosius kūrinius, gaidas, laiškus
perdavė saugoti J.G.Jordanui. jie tapo žinomi ir kitiems Lietuvos
šviesuoliams. “Metų” rankraščiais pasinaudojo Pilkalnio mokytojas
K.G.Milkus, rašydamas lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių-vokiečių kalbų
gramatiką.

Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750m. Jo
pasakėčių moralai nėra trumpi. Svarbiausios alegorinės figūros yra būdingos
lietuviškai aplinkai: lapė, gandras, šuo, avelė, juodvabalis, vilkas,
ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Jo pasakėčios savo siužetiniais motyvais nėra
labai originalios, ir vis dėlto jos labai savitos. Čia svarbiausia ne tiek
siužetų kilmė, kiek stilius. Nepakartojamą įspūdį palieka lietuviškas
kalbėjimo būdas, detalės ir ypač pasakėčių emocingumas. Jos nėra
racionalistinės. Tai ne tiek proto, kiek širdies balsas.Niekinamų
baudžiauninkų gynimas, krikščioniškos dorovės mokymas lėmė šių pasakėčių
problematiką.

Donelaitis parašė šešias pasakėčias: “Lapės ir gandro česnis”,
“Rudikis jomarkinis”, ”Šuo Didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks
provininks” ir “Ąžuols gyrpelnys”.

Poeto meniniai sumanymai greit ėmė nebetilpti į mažąsias formas. Tada
Donelaitis parašė “Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą”. Jai būdingas
šokiruojantis didaktikos ir stačiokiško vaizdavimo susipynimas. “Pričkaus
pasaka” nustojo egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys, suskilo į 17-ka
gabalėlių ir “ištirpo” “Metų” tekste.

“Metus” Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 metus. Pirmiausia jis atmetė
alegorinį, pasakėtinį vaizdavimo būdą. Skaitant, labai aiškiai galima
suprasti kūrinio idėjas.

Viskas yra Dievo valioje. Jis sukūrė Pasaulį ir žmoniją. Gyvenime
šalia gėrio reiškiasi ir blogis. Plinta bedievystė ir kitos žmonių ydos.
Kas nori būti Dievo išganytas, turi būti tikintis ir nebijoti darbo.

Žmogus gimsta, subręsta, užaugina vaikus ir miršta. Gamta pavasarį
atbunda, pražysta, subrandina derlių, o žiemą vėl užmiega, laikinai miršta.

“Metuose” vyrauja konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie
leidžia mums iš arti stebėti kaimo gyvenimą. Moralės normų pažeidėjai
pirmiausia yra ponai. Būrai taip pat turi daug moralinių ydų, bet jie dar
gali pasitaisyti. Tačiau ponai jau nebepataisomi.

Nėra abejonės, kad poemos vaizdai ir įvykiai visapusiškai susiję su
Tolminkiemiu.

Donelaičio meninio sumanymo tikslas – pavaizduoti lietuvių būrų
bendruomenės gyvenimo situacijas ir visa tai įvertinti įvairiais
požiūriais: moraliniu, socialiniu, religiniu, tautiniu. Kompozicijos
pagrindas – keturių metų laikų ciklas, leidžiantis aprėpti būrų gyvenimo
visumą. Taip kūrinys įgavo epinį pobūdį ir gali būti vadinamas epu arba
epine poema. Donelaitis meniškai pavaizdavo lietuvių tautą Mažojoje
Lietuvoje, taigi, galima sakyti, sukūrė tautinį epą.

Rašytojo stijių atskleidžia kalbinė raiška. Jau fonetika poezijoje yra
reikšminga. Dar didesnis vaidmuo tenka leksikai ir retorikai. Skaitant
Donelaičio tekstą negalima neišgirsti garsų efekto. Jo kalbėjimo manierai
būdingas akustinis grožis, darnumas.

Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia

Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko.

(RG, eil. 20 –
21)

Skaitant šią poeziją nesunku prisiminti, kad Donelaitis buvo muzikas.

Donelaitis yra lietuvių grožinės literatūros klasikas. Vadinti klasiku
– reiškia pripažinti didžiulius ir nenykstančius rašytojo nuopelnus savo
tautai.

Donelaitis tobulai mokėjo gimtąją kalbą ir ją pasirinko kūrybai dar
tada, kai, jo žodžiais tariant, gerų lietuvių buvo reta. Kūrė tokiu metu,
kai grėsmingai didėjo pavojus tautai prarasti savo egzistencijos pagrindus.
Pasiryžo stiprinti tautiečių dorovę, ginti jų žmogiškąjį ir socialinį
orumą. Donelaitis buvo pavyzdys ir atrama, galima sakyti, visiems lietuvių
tautos kultūros ugdytojams ilgame ir sunkiame pažangos kelyje.

Rašytojo kūrybos leidimai yra tarsi šaknys, kuriomis jis įauga į
tautinės kultūros dirvą.

Pirmą kartą plačiai nuskambėjo Donelaičio vardas XIX a. pradžioje, kai
Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza šiame mieste išleido
“Metus” ir pasakėčias. Tačiau pirmasis “Metų” leidimas turėjo daug trūkumų.
L.Rėza nedrįso paskelbti visą kūrinio tekstą, todėl praleido tokias vietas,
kurios, jo nuomone, rodė lietuvių “neviežlybumą” (sušvelnino girtuoliavimo,
keikimosi, muštynių, vagysčių scenas). “Metai” turi 2968 eilutes. L.Rėza
išbraukė 468 eilutes, t.y. beveik 16 nuošimčių teksto. Leidėjas taip pat
kaitaliojo veikėjų vardus, iš vieno personažo padarė kelis. Be to, leidimas
išėjo kaip vokiška knyga.

Donelaičio pasakėčias L.Rėza paskelbė lietuviškoje knygoje “Aisopas,
arba Pasakos”, kurioje buvo 102 Ezopo ir 7 kitų autorių, daugiausia
Ch.F.Gelerto, pasakėčios.

Taip atidaryti Donelaičio kūrybai vartai į pasaulį. Poeto vardas
pasidarė žinomas Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir kitur.

Lietuvos pirmoji pažintis su Donelaičiu įvyko 1829m. Tada Vilniuje
išėjo puiki knyga “Šešios pasakos Simono Stanevyčios, žemaičio, ir antros
šešios Krizo Donalaičio, lietuvininko prūso”.

Lietuvai prasidėjo labai sunkūs laikai. Du sukilimai prieš caro
valdžią (1831m.ir 1863m.), aukštesnės lietuviškos mokyklos nebuvimas,
spaudos draudimas (1864 – 1904m.), lietuviškų laikraščių (nelegalių) tik
paskutiniajame XIX a. dvidešimtmetyje atsiradimas, lietuviškų mokslo
organizacijų neturėjimas – visa tai užkirto kelią Donelaičio kūrybai
Lietuvoje skelbti,o Mažojoje Lietuvoje (nors ten XIX a. antroje pusėje ėjo
vietiniai lietuviški laikraščiai) lietuvių kalba, susikūrus Vokietijos
imperijai (1871m.), buvo mokyklose uždrausta. Vis dėlto lietuvių tauta
pamažu kėlėsi, ir Donelaitis jai darėsi didžiai reikalingas.

Labai svarbūs yra vokiečių kalbininkų A.Šleicherio ir G.H.F.Neselmano
parengti Donelaičio kūrinių pilni leidimai. Garsaus Jėnos (Vokietija)
universiteto profesoriaus A.Šleicherio leidimas išėjo Sankt Peterburge
1865m. Rusijos Mokslų akademijos lėšomis. Karaliaučiaus universiteto
profesorius G.H.F.Neselmanas pralenkė A.Šleicherį filologiniu ir
tekstologiniu kruopštumu (Karaliaučius, 1869m.). abu profesoriai siekė
pirmiausia pagelbėti kalbos mokslui.

Patys lietuviai spaudos draudimo metais Lietuvoje išleisti Donelaičio
kūrinių negalėjo. “Pavasario linksmybės” atskira knygute pasirodė 1891m.
Tilžėje Martyno Jankaus lėšomis, o 1897m. pagaliau Šenandoro mieste (JAV),
kur buvo stipri lietuvių atvykėlių bendruomenė, išeiviai kunigai
Aleksandras Burba ir Antanas Milukas išleido Donelaičio “Raštus”.

Lietuvoje pirmąją Donelaičio “Raštų” publikaciją (be teksto
praleidimų, sukirčiuotą) parengė ir Vilniuje 1914m. paskelbė kalbininkas ir
kultūros veikėjas, gydytojas, Jurgis Šlapelis.

Reprezentacinis “Metų” leidimas buvo parengtas 1939m. Spaudai jį
paruošė Juozas Ambrazevičius (nuo 1944m. – Brazaitis). Meninį šriftą sukūrė
ir iliustravo medžio raižiniais įžymus dailininkas grafikas Vytautas
Kazimieras Jonynas. Tačiau išspausdinta ši knyga buvo jau netekus Lietuvai
nepriklausomybės – 1940m. antrojoje pusėje.

Iš mokyklinių ir šiaip populiarių ar proginių Donelaičio kūrybos
leidimų išsiskiria Vilniuje 1956m. išleisti “Metai”, redaguoti Aleksandro
Žirgulio. Iliustracijas sukūrė grafikas Vytautas Jurkūnas.

Iki šiol neturime mokslinės, arba, kaip įprasta sakyti, akademinės
Donelaičio raštų publikacijos.

Rašytojo tarptautinę reikšmę taip pat galima bandyti matuoti tam
tikrais matais. Iš karto reikia pasakyti, kad Donelaitis nėra tiek
pripažintas, kad jo kūryba būtų studijuojama visuotinės literatūros
istorijoje. Kol kas Donelaitis daugiausia domina vokiečių literatūros
istorikus, nes lietuvių poetas gyveno krašte, kurį 700 metų valdė
vokiečiai. Bandoma Donelaitį propaguoti anglų kalba kalbančiuose kraštuose
– JAV, Kanadoje. To siekia ir lietuviai išeiviai. Išvertus Donelaičio
kūrybą į rusų kalbą, jis tapo žinomas Rytų pasaulyje.

Jo kūryba verčiama į kitas kalbas. Vadinasi, kuriamas pgrindas, jo
pripažinimui svetur. Donelaičio kūriniai specialistų lyginama su kitų
panašia kaimo ir gamtos tematika XVIII a. viduryje rašiusių poetų didesnės
apimties kūriniais. Tyrinėjimai rodo, kad šios tematikos poezijoje
Donelaitis išsiskiria dideliu demokratiškumu ir stiliaus originalumu.

Donelaičio dėka atsivėrė Europai galimybė, tiesa, tik nuo XIX a.
pradžios, susipažinti su mažai kam žinomos lietuvių tautos gyvenimu ir
kalba.

Kaip “Metų” autorius, Donelaitis pateko į Europos literatūros šedevrų
sąrašą, kuris apima literatūros kūrinius nuo Antikos iki 1940m. Sąrašas
vadinasi “Europos literatūros šedevrų biblioteka” ir paskelbtas
Tarptautinės literatūroskritikų asociacijos biuletenyje Paryžiuje 1977m.
“Bibliotekos” tikslas saugoti kultūrą šiais technikos įsigalėjimo laikais,
naujais vertimais, ypač iš mažai paplitusių kalbų, suartinti tautas,
skatinti bendrą kultūros pakilimą. Džiugu, kad prie šių taurių siekių
prisideda ir Kristijono Donelaičio kūryba.

Literatūros sąrašas:

1. Biržiška M. Donelaičio gyvenimas ir raštai / 3-čias leid. – K.,

1927.

2. Donelaitis K. Metai / Spaudai paruošė J.Ambrazevičius. Iliustravo

medžio raižiniais V.K.Jonynas. – k., 1941.

3. Grinius J. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. – Roma,

1973.

4. Jovaišas A. Kristijonas Donelaitis : Mažosios Lietuvos dainius –

K., 1992.

Leave a Comment