K.Donelaitis

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? ie klausimai jaudina Europos visuomenź. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Kristijon¹ Doonelaitį daug kas sieja su Bardu, pirmiausia, krikščionikoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame “Metuose” ir vietimo dvelksm¹ – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.

K. Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės Nūnai Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodbvietė.

Lazdynėlius įkūrė, kaip dabar spėjama, poeto senelis valstietis. Prieš ateinant į pasaulį Kristijonui, visas kraštas pergyveno siaubingą maro epidemiją (1709 – 1711m.). Lazdynėliai, įsikūrę didelioje girioje, gal liko jos nepaliesti. Po maro prasidėjo Mažosios Lietuvos apgyvendinimas kolonistais. Pooeto jaunystės metais joje gyveno jau maždaug po lygiai lietuvių ir vokiečių.

Vidurinį išsilavinimą K.Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko į tą miestą vaikas ar paauglys – nežinia eidamas mokslus kaip našlaitis, gyveno bendrabutyje. Jau tuo metu gerai išmoko lotynų kalbą, gyvendamas vokiškame mieste, po

o metų kitų laisvai kalbėjo vokiškai. 1736m. baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentus. Būsimasis poetas tada buvo metų dvidešimt dviejų – taigi į universitetą įstojo kiek “senstelėjęs”. Iš to turime daryti išvadą, kad prieš tai ne visą laiką mokėsi. Matyt Karaliaučiuje kelet¹ metų teko pabūti “gizeliuku” (mokiniu) pas būsimą meistrą vyriausią brolį Fridriką.

Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus studijavo teologij¹. Ir vėl gyveno bendrabutyje, valgė kaip neturtingas studentas, bendrojoje valgykloje.

K. Donelaitis lankė lietuvių kalbos seminarą, nes tikėjosi po studijų grįžti į gimtąjį kraštą. Mokslui atsidėjo labai rimtai. Apie įtemptas studijas, atsiliepusias net sveikatai, atsiminė net senatvėje. Be teologijos ir lietuvių kalbos, mokėsi dar daugiau kalbų: lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų. Per retorikos pratybas gilinosi į antikinę literatūrą. Lietuvių kaalbos seminare pastudijavo lietuvių raštiją. Suprantama, universitete K. Donelaitis buvo mokomas krikščionikos dorovės. Dorybių šaltinis esąs dievas, o iš žmogaus atsiranda nuodėmės. K. Donelaitis gavo ir muzikinį išsilavinimą. Vėliau jo gyvenime muzika užėmė svarbią vietą. Jis mokėjo dainuoti, daryti fortepionus, kuriais pats grojo. Poetui negalėjo būti žinomas Baroko muzikos klasikas, vokiečių kompozitorius J. S. Bachas.

Karaliaučiuje K. Donelaitį supo vokiška aplinka. Bet jis be abejo, dažnai susitikdavo su studentais lietuviais. Šiame mieste K. Donelaitis pasirengė gyvenimui. Atvyko į Karaliaučių valstietis berniukas ar pa
aauglys, o išvyko – jaunuolis su aukštuoju išsilavinimu ir, kai parodė ateitis, su aukštais tikslais padėti liaudžiai varguose.

1740m. vasar¹, jau įpusėjęs dvidešimt septintus metus K. Donelaitis grįžo į tėviškę. Nors jis baigė teologijos mokslus, tačiau pastoriaus egzaminų nelaikė – matyt, nebuvo laisvos jį dominusios parapijos. Ateities perspektyvos buvo jau miglotos.

Pirmuosius kolonistus, urmulingai atklydusius į Gumbinės apylinkes, K. Donelaitis regėjo dar kūdikystėje, tačiau dabar grįžęs į tėviškę, įsitikino, kad senųjų, šio krašto gyventojų padėtis yra pastebimai pablogėjusi. Į Prūsiją vykstantiems kolonistams buvo dosniai žadama žemės, keturi arkliai, keturi jaučiai, trys karvės, vežimas ir žagrės. Aišku nei arkliai, nei jaučiai, nei ve˛imai, nei ˛agrės nekrito iš debesų – juos reikėjo atimti iš senųjų krašto gyventijų ir atiduoti atėjūnams.

1740m. Stalupėnuose dirbo kantoriumi – mokyklos giedojimo mokytoju ir ba˛nytinio choro vadovu Stalupėnuose išgyveno trejus metus 1740 – 1743 metais. Neilgas tai laiko tarpas, bet kai kuriais atžvilgiais lemtingas: čia K. Donelaitis susipažino su būsima žmona, išvykdamas iš Stalupėnų tapo kunigu.

1744m. K. Donelaitis susituokė su Ona Regina. Ji gyveno ilgiau negu poetas, rūpinosi išsaugoti jo rankraščius. Įvairiuose dokumentuose K. Donelaitis kelis kartus mini ˛mon¹ – visada su pagarba “gandras” nė sykio neaplankė jų namų. Nuo 1743m. pabaigęs dirbo parapijos klebonu Tolminkiemyje.

K. Donelaitis buvo temperamentingas, jautraus charakterio. Tai atsispindi ir kūryboje, ir archyvuose, ir do
okumentuose. Jam labiausiai rūpėjo dvasiniai, kūrybiniai dalykai, o ne medžiaginiai. Koks Kristijonas Donelaitis atrastas, galima spręsti iš jo eilėraščio, sukurto vokiečių kalba:
“Kiekvienam daryti gera
Savo darbu ir ˛od˛iu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir teisingas būt geidžiu”
(Vertė A. Churginas)

Poetas buvo auktos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “Žinias” apie save ir parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepionu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.

K.Donelaitis troko atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą. Gerų lietuvių šiais laikais reta. K. Donelaitis mėgo kartoti seną lotynik¹ trieilį:

Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio;

Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro;

Laimingiausia toji, kur nėra jokio pono.

K. Donelaičio demokratikumas, artimumas lietuviams baud˛iauninkams menikai ireiktas kūryboje. Lietuvių kalba K. Donelaitis parašė kelias pasakėčias, eiliuot¹ pasakojim¹ “Pričkaus pasaka apie lietuvik¹ svodb¹” ir keturių dalių poemą “Metai”. Visus lietuviškus kūrinius K. Donelaitis eiliavo hegzametru. Ne visi K. Donelaičio kurinių rankraščiai iliko. Dalis jų žuvo per karus ir žinomi tik i nuoraų. Išlikusios dvi pirmos “Metų” dalys (“Pavasario linksmybės” ir “Vasaros darbai”), du la
aikai dabar saugomi kaip tautos brangenybė Lietuvių kalbos ir literatūros institute Vilniuje.

Pasakėčia – vienas seniausių literatūros žanrų – atsirado Antikos laikais. K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis paraė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuvikos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panaiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

Iliko, gal tiek ir buvo parayta, eios K. Donelaičio pasakėčios: “Lapės ir gandro čėsnis”, “Rudikis jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks provininks”. Jos visos liūdnos arba piktos.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

Susim¹styti verčia J. Lebed˛io teiginys, kad Ma˛osios Lietuvos lietuviai inyko germanizacijos bangose, bet am˛inai liko gyventi K. Donelaičio kūryboje “Metus” – į didžiulio formato paveikslą (kūrinys 2968 eilučių) K. Donelaitis nutapė sukaupęs poetinio darbo ir gyvenimo patirtį. Rašė ilg¹ laik¹, ma˛daug 1760 – 1770m. ir dabar negalime pasakyti, kiek kartų buvo prieita prie darbo stalo, paimta plunksna, mąstyta, taisyta, lifuota, d˛iaugtasi ir skaud˛iai liūdėta. Pro savo klebonijos langą poetas žvelgė į Tolminkiemio kalvotas apylinkęs, į visą gimtąjį kraštą “Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris. Vėl bus ta pati baudžiava. Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, veicarai) su kuriais kartu tame pačiame krate po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – i karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.

“Metuose” vardais minimi 50 būrų ir būrių (34 vyrai, 16 moterų). Jie ir yra lietuvių tautos atstovai – reprezentantai. Į baudžiauninkų gyvenimą žiauriai įsibrovę feodaliniai ponai. Vardais poetas mini septynis ponus ir tarnus, nors jų “Metuose” daugiau. Būrai laikomi tikraisiais žmonėmis, o ponai – dykaduoniais, kvailiais. Bet jie turi vald˛i¹.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikiniai literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, iskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.

“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikmingas ˛mogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą:

<.> iemet jau putpela aukia
Ir, kas ˛iemai reiks, sukraut į kupetą liepia.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
<.> Kurmiai, en ir ten vartydami ˛emź,
Jus dar˛ovź sėt į daržą ragina bėgti.

Nenuostabu, kad moterims sakoma:

ant dar˛ų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.

Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.

Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

Būdamas jautrus gamtai ir apskritai neslėpdamas savo temperamento, autorius nėra šaltas, tik objektyvus gamtos vaizduotojas. Visuose “Metuose” – tiek ten, kur būrai kalba,- gamtos vaizdavimas susijźs su emocija, įgauna lyrinį atspalvį. Atsiranda ištisa nuotaikų ir jausmų gama: nuo pilno jėgų, kupino gyvybės žmogaus džiaugsmo, pasireiškiančio ūksniu ar bent šypsniu, nuo gėrėjimosi ar stebėjimosi susijusio su refleksija, iki gilaus liūdesio, apgailestavimo, suvokus žmogaus būties menkumą, jo menką likimą.

“Metams”, kaip minėta, būdinga ir didaktika. Ji neatsiejama nuo viso kūrinio yra esminis jo bruožas. Didaktikos vaidmuo žymus ir gamtos vaizduose. Jis suteikia jiems savitų ypatybių, daug ką juose paaiškina. Didaktika autoriaus taip organiškai sujungta su gamtos vaizdais, kad negalima jos išskirti nežalojant paties vaizdo. Giliai pagrįsta autoriaus pasaulėžiūra, paremta jo pasaulėjauta, ji net mums, tiek nuo K. Donelaičio epochos ˛monių, besiskiriantiems, neatrodo kūriniui primesta, o ką tada bekalbėti apie ano amžiaus žmones.

Didaktika kyla i autoriaus pasaulėžiūros, pareigų, ir gamtos tarsi sustiprina jo bals¹. Autorius tomis pačiomis akimis ˛iūri į gamtą ir į žmogų, būrą, juos vieningai suvokia. Todėl ir didaktika gamtos vaizduose, žiūrint ne iš autoriaus pozicijų, o iš paties kūrinio, yra pagrįsta didingo žmogaus – būro ir jį supančios gamtos paralelizmu, net vieningumu.

K. Donelaitis buvo kaimynam pa˛įstamas kaip poetas. Atsilankantiems jis paskaitydavęs savo poezijos ir laiškuose įpindavęs poezijos sakinį. Tačiau po jo mirties praėjo 38 metai, iki 1818m. jo poema buvo išspausdinta. Jos leidėjas Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza įžangoje veikalą pristatė entuziastingais žodžiais:

“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau paraytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveislas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas.

Tai buvo dokumentas autentikas ir originalus. K. Donelaičio laikais ir kiti raytojai Europoje jau buvo ėmę vaizduoti kaimo, valstiečių gyvenimą. Tačiau jų valstietiško gyvenimo vaizdai ne visada būdavo autentiški, nes jų valstietiško gyvenimo personažai jautė aristokratų šidimi, kalbėjo aristokratų kalba. K. Donelaičio ratuose prabilo autentikas realus valstietis, nes pats K. Donelaitis toks ir buvo.

K. Donelaitis pasiskolino antikinź hegzametrinź technik¹, tačiau j¹ atnaujino: skiemenų ilgumo trumpumu metrą pakeitė lietuvių kalbai artimesniais kirčiuotais ir nekirčiuotais skiemenimis. T¹ ivirinź form¹ pripildė natūralaus realistinio kūrinio, išreiškiamo gaivalinės ekspresijos bei privatyvizmo vaizdais. Ši vidaus formos ekspresija bei primityvizmas yra padaras tos pačios vaizduotės, kuri yra davusi liaudies skulptūras bei kitą liaudies meną. Tai yra sykiu ir nesenstanti veikalo estetinė vertė.

K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII imtmečio gyvenim¹, bet, ˛iūrėdamas į jį iš XX šimtmečio, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.

K. Donelaičio “Metai” yra liudininkas XVIIIa. lietuvninkų gyvenimo – ekonominio, socialinio, moralinio; liudininkas lietuvių būrų psichinės struktūros, net jų kuriamojo pajėgumo. Juose betgi atsispindi ir apskrita Europos dvasia, kuri buvo užgriebusi patį rašytoją.

Po K. Donelaičio visa eilė rašytojų ir mokslininkų stebės ir dokumentuose šitą būrų kultūros tirpimą naujojoje kultūroje. Bet nė vienas jų neprieis taip arti prie lietuvninkų, kaip “Metų” autorius paimdamas ne tik jų ideologinę, bet ir jų žodį bei žodinio sakinio vaizdo priemones.

K. Donelaičio ˛odynas nėra toks gausus kaip Žemaitės, Vaižganto ar Krėvės. Neselmano sudarytame K. Donelaičio ratų lietuvių – vokiečių žodyne su visomis atmainomis, su visomis svetimybėmis randama apie 3300 žodžių. Tai visi žodžiai, kuriuos vartoja būras, savo namų apyvokai, savo negausiems materialiniams ir dvasiniams interesams isakyti. Nors jie rodo didelź slavikaj¹ ir vokik¹j¹ įtaką, tačiau tiek grynai lietuviškieji žodžiai, tiek ir svetimybės stebina savo realistiniu tikslumu ir savaiminiu vaizdingumu. Bet ypatinga K. Donelaičio poezija iškyla organizuojant žodžius į sakinius, duodant žodžiui naujas prasmes, sudarant ypatingą žodžių tvarką sakinyje ir tokiu būdu kuriant vaizdus stebinančius ne tik savo realizmu, bet ir naujumu, originalumu, ekspresijos rykumu.

K. Donelaityje susitelkė iki aukščiausiojo laipsnio visa, k¹ XVIIIa. būrai turėjo sąmonėje ir pasąmonėje. Tatai ireikdamas “Metų” vaizdais, poetas lyg atbaidė būriškosios kultūros klestėjimo epochą.

Did˛iulė K. Donelaičio kūrybos ypač poemos “Metai” nacionalinė reikšmė. Ją šiam senųjų laikų poetui pelno užuojauta ir artimumas lietuviams baudžiauninkams, būrų gyvumas istoriškai lemtingu laikotarpiu – vykstant Mažosios Lietuvos germanizacijai, puikus gimtosios kalbos mokėjimas, nepakartojamas literatūrinis talentas, toji įtaka, kurią darė ir daro lietuvių kultūrai apskritai žodžiais sunkiai nusakoma.

Galima sakyti, kad susidarė donelaitiškoji srovė lietuvių literatūroje. K.Donelaičo kūryba ir asmenybe domisi ne tik mokslininkai, bet ir poetai, prozininkai, dailininkai, kompozitorai. Buvo atstatyta po karo sugriuvusi Tolminkiemio ba˛nyčia, rasti K. Donelaičio palakai. Ten 1979m. atidarytas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Sukurtas pagal kaukuolź poeto skulptūrinis, dokumentinis portretas. Tolminkiemyje toliau vyksta K. Donelaičio vietų tvarkymo darbai.

Europos literatūroje K. Donelaičiui priklauso garbinga vieta. Paprastai “Metai” lyginami su XVIIIa. sukurtais didesnės apimties kūriniais apie kaimą ir gamtą. Tyrinėjimai rodo, kad šios rūšies poezijoje K. Donelaitis dideliu demokratiškumu ir meniniu savitumu. Vokiečių literatas H. Budenzygas rašė, kad K. Donelaičio “Metai” yra išimtinis reiškinys Europos literatūroje, nes juose nepagražintai ir konkrečiai parodytas lietuvių valstiečių, menkai paliestų civilizacijos gyvenimas tolimoje Mažojoje Lietuvoje. K. Donelaičio “Metai” įrašyti į Europos literatūros geriausių kūrinių (šedevrą) sąrašą, kurį 1977m. sudarė tarptautinė švietimo, ir mokslo, bei kultūros organizacija (UNESKO).

Leave a Comment