K. Donelaitis

REFERATAS

Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros klasikas

Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. Jo kūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poeto darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmę tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui .
Kristijonas Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės. Poeto gyvenimu immta domėtis tik XIX a. pradžioje. Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840) pradėjo kaupti žinias apie Donelaičio gyvenimą. Būtent jis ir parengė pirmuosius “Metų” ir pasakėčių leidimus.
Būsimojo poeto tėvų gyvenimas nebuvo lengvas, nes augo didelė šeima. Didelės permainos prasidėjo po ankstyvos tėvo mirties bene 1720m. Motina liko viena su septyniais ar aštuoniais vaikais.
Vidurinį išsilavinimą Donelaitis gavo Karaliaučiaus Kneiphofo, arba Katedrinėje mokykloje (kolegijoje). Neaišku, kur jis pradėjo lankyti mokyklą: ar kaime, ar jau atvežtas į Karaliaučių. Į minėtą kolegiją įstojo 1731m. Pagrindiniai dalykai buvo lootynų kalba ir tikyba. Taip pat mokėsi retorikos, susipažino su antikine literatūra. Ten Donelaitis gerai išmoko lotyniškai ir galėjo skaityti romėnų autorius. Gyvendamas vokiškame mieste, labai greitai išmoko ir vokiečių kalbą. Universitete jaunuolis dar mokėsi lotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Te

eologijos fakultete privalomas dalykas – muzika, studijuojama ir teoriškai, ir praktiškai. Donelaitis pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau klebonaudamas Tolminkiemyje, sugebėjo pats pasidaryti fortepijoną, mėgo dainuoti, komponavo muzikos kūrinius.
Donelaičio mokslo metais Karaliaučiuje veikė ir lietuviška bažnyčia. Ten jis galėdavo pasiklausyti lietuviškų pamoslų.
1736m. Kristijonas kolegiją baigė ir įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Į studentų sąrašus buvo įrašytasDoneleičio pavarde, tačiau baigęs universitetą , ėmė visur save rašyti lotyniškai – Donalitius. XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad “Metų” autoriaus pavardė lietuviškai skambėjo Donelaitis, nors tokia forma niekur nebuvo paliudyta dokumentiškai.
Tačiau A. Jovaišui pagaliau pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino šios išvados teisingumą. Pasirodo naujasis studentas dar buvo įtrauktas į atskirus Teologijos fakulteto sąrašus. Ten jo pavardė parašyta lietuviškai.
Donelaitis mokėsi labai rimtai, mokydamasis gyveno studentų bendrabutyje, į kurį patekdavo gabiausi, geriausiai lotynų kalbą mookantys studentai.
Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultete nuo 1723m. veikė lietuvių kalbos seminaras-pratybos. Jį lankė ir Donelaitis, nes buvo kilęs iš lietuviško krašto, mokėjo lietuvių kalbą ir be abejo, tikėjosi po studijų grįžti pas tautiečius. Seminare studentai susipažino su senomis ir naujonis lietuviškomis knygomis. Visa tai skatino Donelaitį dirbti savo tautos labui.
Gavęs universitetinį vokiškos orientacijos išsilavinimą , vis dėlto jis netapo vokiečių poetu. Pasirinkti lietuvybę jį paskatino suaktyvėjusi Mažosios Lietuvos parapijų kunigų veikla. Jie labai rūpinosi lietuvių kalbos ir raštijos ugdymu.
Donelaitis baigęs mokslus bu
uvo nusiteikęs kurti lietuviškas eiles. Jaunuolis iš Karaliaučiaus išvyko gavęs aukštąjį išsilavinimą ir nepraradęs kultūrinio bei dvasinio ryšio su savąja tauta.
Stalupėnuose jis tapo pirmuoju mokytoju, kuris buvo vadinamas rektoriumi , arba vedėju. Jis vedė buvusio rektoriaus našlę Oną Reginą.
1743m. Donelaitis buvo paskirtas į Tolminkiemį. Ten gavo valdyti klebono ūkį. Naujasis klebonas bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus skaitė dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Vizitatorius S. Mileris, lankęsis Tolminkiemyje 1744m., pažymėjo, kad Donelaitis “pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistrišumu”. Klebonas į savo lietuviškus pamokslus įtraukdavo hegzametrus iš savo kūrinių.
Gyvendamas Tolminkiemyje, Donelaitis parodė ir organizacinių sugebėjimų. Jam rūpinantis ir dalyvaujant, čia buvo pastatyta senosios vietoje nauja mūrinė bažnyčia (1756m.), kapitališkai perstatyta klebonija (1764m.), sudegus mokyklai, nedelsiant patatė naują (1760m.). Su žmona, iš savo santaupų pastatydino klebonų našlių prieglaudos namą. Tame name ir įsikūrė vėliau O.R. Donelaitienė, pergyvenusi savo vyrą 15 metų.
Tolminkiemyje Donelaitis dirbo daugiau kaip 36-erius metus. Mirė 1780m. vasario 18d., eidamas 67-uosius, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
Poetas buvo jautrus, ieškantis teisybės žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje. Buvo aukštos moralės, garbingas žmogus. Iš daugelio Mažosios Lietuvos kunigų jis išsiskyrė ne tik savo literatūriniais ir kultūriniais interesais, kūrybiškumu, bet ir tuo, kad mėgo meistrauti, eksperimentuoti. Teorinių darbų nerašė. Iš prigimties buvo labai ausylas, emocingas, bet ne
e teoretikas, abstraskcijomis, atrodo, nesižavėjo. Tai menininko prigimtis. Tačiau žavėjosi praktine mechanika, optika ir fizika.
Ryškus Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Šis jo nusistatymas yra labai demokratiškas. Ponai tada kalbėjo daugiausia vokiškai, o lietuvių kalbą vartojo valstiečiai. Vokiškumas plito. Donelaitis tai matė ir suprato, jis tapo autoritetingu lietuvių kalbos užtarėju, ėmė garsėti, kaip žymus poetas, rašantis lietuvių kalba. Jam atrodė, kad jau pats kalbėjimas lietuviškai liudija žmogaus aukštą dorovę. Rūpinosi, kad lietuvių kalbą geriau mokėtų vietiniai. Nepalankiomis Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrai sąlygomis Donelaitis svarbiausia lietuvių kalbos saugotoja galėjo laikyti tik bažnyčią. Kunigai tuomet buvo kone vieninteliai lietuvių inteligentai.
Poeto šlovę Donelaičiui atnešė lietuviškieji kūriniai, kuriuos jis rašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžių nerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys, be abejo, epinio užmojo poema ”Metai”. Prieš tai parašytos šešios pasakėčios, pasakojimas “ Pričkaus pasakojimas apie lietuvišką svodbą” ir vadinamasis “Tęsinys”. “Pričkaus pasaka” ir “Tęsinys” didžia dalimi panaudoti “Metuose”, savarankiškai neegzistuoja, todėl laikomi ankstyvaisiais kūrybiniais bandymais.
Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo pirmasis jo leidėjas L.Rėza. jis iš rankraščių, sutrumpinęs, poemą išleido 1818m. Karaliaučiuje. Tai pavadinimas, atitinkąs autoriaus sumanymą pavaizduoti būrų gyvenimą kalendorinių metų laikotarpiu. Pats Donelaitis buvo davęs pavadinimus tik atskiroms dalims: “Pavasario linksmybės”, “Vasasros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.
Kitą Donelaičio rašytinį palikimą, jau ne
ebepriklaisantį grožinei literatūrai, sudaro:
Vadinamoji “Brošiūra apie separacijos naudą”. Vertimas iš vokiečių kalbos, išspausdintas Karaliaučiuje 1769m. Šį darbą Donelaitis atliko valdžios užsakymu.
Du laiškai J.G.Jordanui, vienas lietuviškas, kitas vokiškas. Pirmasis parašytas apytikriai1776 – 1777 metų vasarą, antrasis – 1777m. rugpjūčio 16d.
Autobiografinio pobūdžio “Žinios”, rašytos vokiečių kalba 1773 –1779m. Jos adresuojamos būsimajam Tolminkiemio klebonui. Donelaitis nežinojo, kas užims šią vietą.
Bylos su T.Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių kalba (1775 – 1778m.).
Pastabos krikšto metrikų 1743 – 1779 metų knygose, padarytos peržiūrint šias knygas 1773 – 1774 metais (vok. k.).
Jau Antikos laikais atsirado išmintingas posakis ”Knygos turi savo likimą”. Neišvengė didelių pavojų ir Donelaičio kūrinių rankraščiai.
Poetui mirus, Ona Regina jo lietuviškuosius kūrinius, gaidas, laiškus perdavė saugoti J.G.Jordanui. jie tapo žinomi ir kitiems Lietuvos šviesuoliams. “Metų” rankraščiais pasinaudojo Pilkalnio mokytojas K.G.Milkus, rašydamas lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių-vokiečių kalbų gramatiką.
Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750m. Jo pasakėčių moralai nėra trumpi. Svarbiausios alegorinės figūros yra būdingos lietuviškai aplinkai: lapė, gandras, šuo, avelė, juodvabalis, vilkas, ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Jo pasakėčios savo siužetiniais motyvais nėra labai originalios, ir vis dėlto jos labai savitos. Čia svarbiausia ne tiek siužetų kilmė, kiek stilius. Nepakartojamą įspūdį palieka lietuviškas kalbėjimo būdas, detalės ir ypač pasakėčių emocingumas. Jos nėra racionalistinės. Tai ne tiek proto, kiek širdies balsas.Niekinamų baudžiauninkų gynimas, krikščioniškos dorovės mokymas lėmė šių pasakėčių problematiką.
Donelaitis parašė šešias pasakėčias: “Lapės ir gandro česnis”, “Rudikis jomarkinis”, ”Šuo Didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks provininks” ir “Ąžuols gyrpelnys”.
Poeto meniniai sumanymai greit ėmė nebetilpti į mažąsias formas. Tada Donelaitis parašė “Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą”. Jai būdingas šokiruojantis didaktikos ir stačiokiško vaizdavimo susipynimas. “Pričkaus pasaka” nustojo egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys, suskilo į 17-ka gabalėlių ir “ištirpo” “Metų” tekste.
“Metus” Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 metus. Pirmiausia jis atmetė alegorinį, pasakėtinį vaizdavimo būdą. Skaitant, labai aiškiai galima suprasti kūrinio idėjas.
Viskas yra Dievo valioje. Jis sukūrė Pasaulį ir žmoniją. Gyvenime šalia gėrio reiškiasi ir blogis. Plinta bedievystė ir kitos žmonių ydos. Kas nori būti Dievo išganytas, turi būti tikintis ir nebijoti darbo.
Žmogus gimsta, subręsta, užaugina vaikus ir miršta. Gamta pavasarį atbunda, pražysta, subrandina derlių, o žiemą vėl užmiega, laikinai miršta.
“Metuose” vyrauja konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie leidžia mums iš arti stebėti kaimo gyvenimą. Moralės normų pažeidėjai pirmiausia yra ponai. Būrai taip pat turi daug moralinių ydų, bet jie dar gali pasitaisyti. Tačiau ponai jau nebepataisomi.
Nėra abejonės, kad poemos vaizdai ir įvykiai visapusiškai susiję su Tolminkiemiu.
Donelaičio meninio sumanymo tikslas – pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenės gyvenimo situacijas ir visa tai įvertinti įvairiais požiūriais: moraliniu, socialiniu, religiniu, tautiniu. Kompozicijos pagrindas – keturių metų laikų ciklas, leidžiantis aprėpti būrų gyvenimo visumą. Taip kūrinys įgavo epinį pobūdį ir gali būti vadinamas epu arba epine poema. Donelaitis meniškai pavaizdavo lietuvių tautą Mažojoje Lietuvoje, taigi, galima sakyti, sukūrė tautinį epą.
Rašytojo stijių atskleidžia kalbinė raiška. Jau fonetika poezijoje yra reikšminga. Dar didesnis vaidmuo tenka leksikai ir retorikai. Skaitant Donelaičio tekstą negalima neišgirsti garsų efekto. Jo kalbėjimo manierai būdingas akustinis grožis, darnumas.

Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia
Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko.

(RG, eil. 20 – 21)

Skaitant šią poeziją nesunku prisiminti, kad Donelaitis buvo muzikas.
Donelaitis yra lietuvių grožinės literatūros klasikas. Vadinti klasiku – reiškia pripažinti didžiulius ir nenykstančius rašytojo nuopelnus savo tautai.
Donelaitis tobulai mokėjo gimtąją kalbą ir ją pasirinko kūrybai dar tada, kai, jo žodžiais tariant, gerų lietuvių buvo reta. Kūrė tokiu metu, kai grėsmingai didėjo pavojus tautai prarasti savo egzistencijos pagrindus. Pasiryžo stiprinti tautiečių dorovę, ginti jų žmogiškąjį ir socialinį orumą. Donelaitis buvo pavyzdys ir atrama, galima sakyti, visiems lietuvių tautos kultūros ugdytojams ilgame ir sunkiame pažangos kelyje.
Rašytojo kūrybos leidimai yra tarsi šaknys, kuriomis jis įauga į tautinės kultūros dirvą.
Pirmą kartą plačiai nuskambėjo Donelaičio vardas XIX a. pradžioje, kai Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza šiame mieste išleido “Metus” ir pasakėčias. Tačiau pirmasis “Metų” leidimas turėjo daug trūkumų. L.Rėza nedrįso paskelbti visą kūrinio tekstą, todėl praleido tokias vietas, kurios, jo nuomone, rodė lietuvių “neviežlybumą” (sušvelnino girtuoliavimo, keikimosi, muštynių, vagysčių scenas). “Metai” turi 2968 eilutes. L.Rėza išbraukė 468 eilutes, t.y. beveik 16 nuošimčių teksto. Leidėjas taip pat kaitaliojo veikėjų vardus, iš vieno personažo padarė kelis. Be to, leidimas išėjo kaip vokiška knyga.
Donelaičio pasakėčias L.Rėza paskelbė lietuviškoje knygoje “Aisopas, arba Pasakos”, kurioje buvo 102 Ezopo ir 7 kitų autorių, daugiausia Ch.F.Gelerto, pasakėčios.
Taip atidaryti Donelaičio kūrybai vartai į pasaulį. Poeto vardas pasidarė žinomas Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir kitur.
Lietuvos pirmoji pažintis su Donelaičiu įvyko 1829m. Tada Vilniuje išėjo puiki knyga “Šešios pasakos Simono Stanevyčios, žemaičio, ir antros šešios Krizo Donalaičio, lietuvininko prūso”.
Lietuvai prasidėjo labai sunkūs laikai. Du sukilimai prieš caro valdžią (1831m.ir 1863m.), aukštesnės lietuviškos mokyklos nebuvimas, spaudos draudimas (1864 – 1904m.), lietuviškų laikraščių (nelegalių) tik paskutiniajame XIX a. dvidešimtmetyje atsiradimas, lietuviškų mokslo organizacijų neturėjimas – visa tai užkirto kelią Donelaičio kūrybai Lietuvoje skelbti,o Mažojoje Lietuvoje (nors ten XIX a. antroje pusėje ėjo vietiniai lietuviški laikraščiai) lietuvių kalba, susikūrus Vokietijos imperijai (1871m.), buvo mokyklose uždrausta. Vis dėlto lietuvių tauta pamažu kėlėsi, ir Donelaitis jai darėsi didžiai reikalingas.
Labai svarbūs yra vokiečių kalbininkų A.Šleicherio ir G.H.F.Neselmano parengti Donelaičio kūrinių pilni leidimai. Garsaus Jėnos (Vokietija) universiteto profesoriaus A.Šleicherio leidimas išėjo Sankt Peterburge 1865m. Rusijos Mokslų akademijos lėšomis. Karaliaučiaus universiteto profesorius G.H.F.Neselmanas pralenkė A.Šleicherį filologiniu ir tekstologiniu kruopštumu (Karaliaučius, 1869m.). abu profesoriai siekė pirmiausia pagelbėti kalbos mokslui.
Patys lietuviai spaudos draudimo metais Lietuvoje išleisti Donelaičio kūrinių negalėjo. “Pavasario linksmybės” atskira knygute pasirodė 1891m. Tilžėje Martyno Jankaus lėšomis, o 1897m. pagaliau Šenandoro mieste (JAV), kur buvo stipri lietuvių atvykėlių bendruomenė, išeiviai kunigai Aleksandras Burba ir Antanas Milukas išleido Donelaičio “Raštus”.
Lietuvoje pirmąją Donelaičio “Raštų” publikaciją (be teksto praleidimų, sukirčiuotą) parengė ir Vilniuje 1914m. paskelbė kalbininkas ir kultūros veikėjas, gydytojas, Jurgis Šlapelis.
Reprezentacinis “Metų” leidimas buvo parengtas 1939m. Spaudai jį paruošė Juozas Ambrazevičius (nuo 1944m. – Brazaitis). Meninį šriftą sukūrė ir iliustravo medžio raižiniais įžymus dailininkas grafikas Vytautas Kazimieras Jonynas. Tačiau išspausdinta ši knyga buvo jau netekus Lietuvai nepriklausomybės – 1940m. antrojoje pusėje.
Iš mokyklinių ir šiaip populiarių ar proginių Donelaičio kūrybos leidimų išsiskiria Vilniuje 1956m. išleisti “Metai”, redaguoti Aleksandro Žirgulio. Iliustracijas sukūrė grafikas Vytautas Jurkūnas.
Iki šiol neturime mokslinės, arba, kaip įprasta sakyti, akademinės Donelaičio raštų publikacijos.
Rašytojo tarptautinę reikšmę taip pat galima bandyti matuoti tam tikrais matais. Iš karto reikia pasakyti, kad Donelaitis nėra tiek pripažintas, kad jo kūryba būtų studijuojama visuotinės literatūros istorijoje. Kol kas Donelaitis daugiausia domina vokiečių literatūros istorikus, nes lietuvių poetas gyveno krašte, kurį 700 metų valdė vokiečiai. Bandoma Donelaitį propaguoti anglų kalba kalbančiuose kraštuose – JAV, Kanadoje. To siekia ir lietuviai išeiviai. Išvertus Donelaičio kūrybą į rusų kalbą, jis tapo žinomas Rytų pasaulyje.
Jo kūryba verčiama į kitas kalbas. Vadinasi, kuriamas pgrindas, jo pripažinimui svetur. Donelaičio kūriniai specialistų lyginama su kitų panašia kaimo ir gamtos tematika XVIII a. viduryje rašiusių poetų didesnės apimties kūriniais. Tyrinėjimai rodo, kad šios tematikos poezijoje Donelaitis išsiskiria dideliu demokratiškumu ir stiliaus originalumu.
Donelaičio dėka atsivėrė Europai galimybė, tiesa, tik nuo XIX a. pradžios, susipažinti su mažai kam žinomos lietuvių tautos gyvenimu ir kalba.
Kaip “Metų” autorius, Donelaitis pateko į Europos literatūros šedevrų sąrašą, kuris apima literatūros kūrinius nuo Antikos iki 1940m. Sąrašas vadinasi “Europos literatūros šedevrų biblioteka” ir paskelbtas Tarptautinės literatūroskritikų asociacijos biuletenyje Paryžiuje 1977m. “Bibliotekos” tikslas saugoti kultūrą šiais technikos įsigalėjimo laikais, naujais vertimais, ypač iš mažai paplitusių kalbų, suartinti tautas, skatinti bendrą kultūros pakilimą. Džiugu, kad prie šių taurių siekių prisideda ir Kristijono Donelaičio kūryba.

Literatūros sąrašas:

Biržiška M. Donelaičio gyvenimas ir raštai / 3-čias leid. – K., 1927.
Donelaitis K. Metai / Spaudai paruošė J.Ambrazevičius. Iliustravo medžio raižiniais V.K.Jonynas. – k., 1941.
Grinius J. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. – Roma, 1973.
Jovaišas A. Kristijonas Donelaitis : Mažosios Lietuvos dainius – K., 1992.

Leave a Comment