Ko reikia, kad šeima būtų laiminga?

Ko reikia, kad šeima būtų laiminga?

Krenta lapai.O aš sėdžiu ant suolelio parke. Pro mane praeina šeima – aukštas vyras, nedidukė žmona ir mergaitė su meškiuku rankoje. Ir aš susimąstau.“Ar jie laimingi?“ Tada aš pamatau, iš lėto einančius senukus, susikibusius už rankų.“O jie laimingi?“ Tikriausiai taip. Juk laimė tai jausmas, kurį tu patiri, kai tau kas nors labai patinka. Taigi manau, kad tai tiesa, jie laimingi.Laimei patirti vieniems reikia stogo virš galvos, kitiems tiesiog vienas kito, o dar kitiems paprasčiausiai pinigų. Manau, kaad laimės variantų gali būti tiek, kiek gali būti besituokiančių žmonių likimų kombinacijų. Bet visgi, ko reikia, kad šeima būtų laiminga?

Visų pirma, didžiausią laimę atneša vaikai. Pažįstu vieną šeimą, kurioje yra net septyni vaikai. Deja, jie labai neturtingi. Gyvena apšiurusiame vieno kambario bute. Bet kaip nebūtų keista, aš dažnai matau juos visus devynis einančius pasivaikščioti į parką. Jie visai neatrodo liūdni. Atvirkščiai, jie atrodo laimingi. Tai šeimai suteikia stiprybės jų tarpusavio ryšys ir meilė. Rodos, jiems visai nerūpi skurdas, kuriame gyvena, nees daug svarbiau turėti vienas kitą. Juk šeimos „židinys“ šildo labiau už tikrą ugnį.
Šeimoje norint normaliai bendrauti, labai svarbus kantrybės siūlelis. Deja jis labai greitai nutrūksta. Ir aš pati dažnai susipykstu su tėvais. O ką daryti, kad kantrybė netrūktų?Geranoriškai ir su

upratingai kalbėtis, surasti kompromisą ir viską ramiai aptarti.Galbūt nevisuomet pavyks nuslėpti savo nepasitenkinimą, bet tikrai nėra dėl ko nukabinti nosies. Tai įprastas reiškinys. Žmonės pykstasi, vėliau vėl susitaiko. Juk pasaulyje, kuriame gyvena laimingi žmonės net nelaimingieji būna laimingesni.

Reikia stengtis nedaryti visada visko kartu. Praleisti visą turimą laiką vien šeimoje nėra geras dalykas. Įsivaizduoju, jei kiekvieną laisvą dieną, valandą ar net minutę turėčiau būti kartu su šeima, tai ne tik atsibostų, bet ir mano individualybė imtų nykti. O dėl žmogaus asmenybės reikia, kad kiekvienas turėtų savo atskirą pasaulį, kuriame galėtų vykti viskas, kas jam labiausiai patinka. Žvelgiant į mano šeima, t.y. į laimingą šeimą, mes visi keturi turime savo pasaulius. Aš jame lakstau po pievas, miškus, džiaugiuosi gamta ir jos sutvėrimais. Mano brolis tiikriausiai gyvena žaislų ir saldumynų pasaulyje. Mama turi susikūrusi gėlių pasaulį. Ten jai niekas netrukdo ramiai jų prižiūrėti. Ne taip kaip namie tai kamuolys, tai batas užskrenda ant jos mylimos gėlės. O tėtis.tėtis gyvena juodo šokolado bei fotografijos pasaulyje. Ten jis tikriausiai fotografuoja šokoladą. Aišku kartais sunku suprasti kokiame kas pasaulyje gyvena, nes jie turi spynas, kurios neleidžia ten taip paprastai patekti, bet kai pažįsti žmogų ilgą laiką, išmoksti atidaryti duris ir be raktų. Taigi individualybė taip pat labai svarbi.

Apibendrindama no
oriu pasakyti, kad visgi bene svarbiausia ko reikia, kad šeima būtų laiminga – tai meilė. Šeimos meilė yra kantri ir maloninga, ji nesielgia neteisingai, neištikimai, nepasiduoda piktumui, su džiaugsmu pritaria tiesai ir mylintiems žmonėms. Šeimos tarpusavio santykiai turėtų būti pagrįsti rūpestingu dėmesiu, meile, kantrybe bei atvirumu. Taigi nuoširdūs ir gražūs šeimos santykiai – tai tiltas į šeimos laimę.
Literatūros sąrašas: mano protas:D

Leave a Comment