Kiekvienas žmogus nueina sau skirtą ir likimo nulemtą gyvenimo kelią. Vieniems kelias nuveda ten ,kur vyrauja- laimė,meilė …Kiti neša gyvenimo naštą.Tremtiniai-tai kažkas siaubingo.Jie kovojo kiekvienas už savo gyvybę.Jų pagrindinis tikslas buvo išgyventi,kovoti už geresnį rytojų ir grįžti į tėvynę savo.Žmonės buvo ištremti ten, kur svetimi miškai,žemės nepažystamos,kur kiekvieną dieną priešinies: šalčui,badui,ligoms.Turbūt nei vienas neįsivaizduojame ,ką jiems teko išgyventi Sibire,kiek teko kovoti už duonos kąsnį.Tremiami ten buvo žmonės skirtingo amžiaus .Nesvarbu ar tu dar mažytis kūdikis ,kuriam taip reikia šilumos ar senelis,kuris nori užbaigti savo likusį gyvenimą Tėvynei..Masiniai trėmimai sugriovė daugelio lietuvių gyvenimą.Žmonės nustojo tikėti viskuo,svajonės ir planai žlugo.Jie nė nenutuokė ,kur likimas juos nuves.Tačiau mūsų senoliai viską patyrė,visą šį košmarą jie praėjo. Lietuvių masinis trėmimas prasidėjo 1941m. birželio 14d.. nuo šios dienos žmonės savo akimis pamatė tai ko jie nebuvo regėję.Iš tėvynės buvo išvežta nepaprastai daug nekaltų mūsų tautiečių.Vežė liaudies mokytojus,aukštųjų mokyklų dėstytojus,teisininkus,žurnalistus,Lietuvos kariuomenės karininkų šeimos ir t.t. Vežė iš miestų ir kaimų žmones.Pripildyti sunkvežimiai lėtai judėjo į kančių ir skausmo žemę.Šeimų galvas –vyrus,jie atskirdavo į kitus vagonus ,jie niekad nebepamatydavo savo žmonos ir vaikų.Jų šeimos narius užkaltuose gyvuliniuose vagonuose vežė į Sibiro gilumą.Žmonės tikėjo ,kad kada nors šis košmaras baigsis ir jie grįš į tėvynę.Jie savo dvasią tuo ir palaikė ,noras nors dar karta ,nors ir paskutinį grįžti namo ,išsilaisvinti iš pragaro kančių.Moterys ir vaikai ,ėmė statyti iš plytų ir samanų barakus.Visi kartu jie bandė išsaugoti savo gyvybės.Jie visi rūpinosi vienas kitu,lyg viena didelė šeima.Jie visi kartu susivieniję bandė kovoti iš visu jėgų. Kiekviena mirtis iš bado suteikdavo skausmo .Kai žmogus serga ir negauna vitaminų,kai trupėjo dantys,iš dantenų bėgo kraujas jie nenuleido rankų,palaikė vienas kitą.Kartą ,kai jiems pasakė,kad gaus atlyginimą už pusę mėnesio ,bet nieko negavo,kai vos besilaikė ant kojų ,jie turėjo viltį ,kad kada nors viskas baigsis.Turbūt jų didžiausias noras ir svajonė buvo ištrūkti iš Sibiro.Nepakeliamas šaltis juos privertė vogti lentas.Kai viršininkai nutverdavo juos ,vykdavo teismas.Kekvienas kaltinamasis aiškinosi įvairiai .Niekas negalvojo apie bausmę ,nes jie jau tiek visko patyrė ,tai dar vienas išbandymas nebaisus.Jie tik norėjo truputį šilumos.Visi stengėsi sumažinti mirtingumą.Nuo 1942m gruodžio lavonus vežti jau prireikė dviejų brigadų.Mirtingumas buvo labai didelis.Išliko gyventi tik stiprieji žmonės.Kiekvienas tremtinys ieškojo sau maisto.Jie net pradėjo ieškoti išmautose maisto,grandydavo rankutėmis nuo ledinių langų sniegą ir valgydavo jį. Žmonės visaip stengėsi išlikti gyvi.Troško kada nors sugrįžti į Lietuvą.
Žmonės ištrempti į Sibirą pradėjo rašyti,kad šiek tiek pamirštų liūdną kasdienybę .Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų,mokytojų,kunigų, mokinių ir studentų žodis liko vienintelis turtas,kurio nepajėgė išplėšti niekas.Kai jau atimta viskas –namai,šeima,tėvynė ,-gimtasis žodis tapo brangiausias.Rašydamas gali kažkam pasiguosti,pasiskųsti, apsiverkti.Tokios gausios ir įvairiabalsės kalinių ir tremtinių poezijos nesukūrė nei viena Europos tauta.Nelaimingiems tremtiniams lietuviškos eiles primindavo paliktus namus ,padėjo išlikti žmonėmis. Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 metų gegužės 28 dieną.Gyveno Kaune ,kol jos su visa šeima neištrėmė į Sibirą ,prie Laptevų jūros.Maždaug po aštuonių metų jei su mirtinai sergančia motina pavyko pabėgti ir grįžti atgal į Lietuvą.Ji namuose palaidojo motiną ir 1950-1953 metais D.Grinkevičiūtė grąžinama į Sibirą.Ji buvo stipri ir valdinga asmenybė,kovojo už teisę būti žmogumi.1950 metais Kaune ji parašė atsiminimų apie tremtį dalį.Rašymas ją šiek tiek atitraukė nuo kančių. D.Grinkevičiūtė pasakojo apie gyvenimą Sibire.Kiekviena mintis atspindi skausmą.Sibire ji patyrė tai ką baisiausiuose sapnuose nesapnavo.Mergaitė pirmą kartą meldėsi per košmaro mėnesius. Prašė dievo ,kad jis paliktų jei motiną.Sibire ji išmoko niekad nepasiduoti.Penkiolikmetė mergaitė kovoja prieš viską už geresnį rytojų. Kitas tremtinys Valentas Ardžiūnas .Jis gimė 1933 metų balandžio 25 dieną Pagaršvio kaime.Pirmą kartą suimtas 1951metais ,būdamas vienuoliktokas .Jaunuolis taip pat Sibire pradėjo kurti.Jo eilėraštis „Anapus“ mums atskleidžia jo vidinę būseną.Kūrinyje yra tritaškių ,kurie lyg nutyli ir nepabaigia minties.Mirtis tampa pagrindiniu žodžiu,dominuojančia situacija.“riba taip menka/tarpu šiapus-anapus“.Jaunasis tremtinys pradėjo rašyti ,kad užsimirštų. Paulius Drevinis gimė 1919 metais Biržų rajone Gulbinų kaime.1948-aisiais metais suimtas ir ,nepateikus kaltinimo ,ištremtas į Krasnojarsko kraštą.Mirė saulaukes 71-erių metų.Daug metų pragyvenęs Sibire pradėjo rašyti.Vienas iš jo parašytu kūrinių yra „Namų dvasia“ .Eilėraštyje jis pasakoja ,kad pas ji ateina gimtų namų dvasia.Paulius Drėvinis rašo prisiminimais apie tėvynę. Rašytojas pasiilgo tėvynės „Prakeiktas ilgesys išarto grumsto laukuose.“ . Jam Sibire padėjo išlikti laisvam noras sugrįžti į Lietuvą. Antanas Miškinis gimė 1905 metais Juknėnų kaime ,Vajasiškio parapijoje ,dabartiniame Utenos rajone.Jo eilėraščių ciklas „Plasmės“ pradėtas kurti 1948 metais Kauno saugumo kalejime,ciklas buvo užbaigtas 1949-1953m. Mordovijos lageriuose.Šis ciklas –viena iškiliausių visos Miškinio lyrikos viršūnių.Palsmė-biblinių giesmių pavyzdžui sukurtas meldimo,padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys.Daugybė kalinių mokėjo „Prasmes“ atmintinai,dažnai jas giedodavo ,todėl kūriniai anksti grįžo į Lietuvą.Šiame eilėraščių cikle Miškinis skelbia su išdidumo gaida apsisprendimą-priešintis okupacijai.Jis pabrėžia dvi puses –vienoje pusėje kenčianti tauta,kitoje pusėje užkariautojai. O Dieve,Dieve ,didis Rūpintojau,Išniekinti mes šaukiamės Tavęs –Parodyk mums prašvintantį rytojų Ir iš vergijos tragiškos išvesk.Šis posmelis pradeda eilėraštį „Rūpintojėlių Lietuva“.Kalbantysis žmogus kreipiasi į Dievą.Jis palūžęs prašo Rūpintojaus ,kad padėtų jiems.Jie tik nori namų šilumos.Namų jausmas yra vienas stipriausių lietuvio bruožų.Lietuvių literatūroje namai-egzistencinės atramos ženklas,tėvynės sinonimas.Tikėjimas sugrįžti į gimtus namus suteikia jėgų kovojant su mirtimi. Balys Sruoga mirė 1947 metų spalio 16d. Patyrė didžiulį siaubą,atsidūręs Stuthofo koncentracijos stovykloje,kur didžiausia svajonė buvo rupios duonos kąsnis.Joje praleisti pora metų visiškai palaužia rašytojo sveikatą.Laisvomis nuo darbo valandomis B.Sruoga rašė. Lietuvių lyrikoje B.Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai. Jungdamas savo prigimtyje poetinį polėkį ir sarkastišką pašaipą, B.Sruoga davė pradžią ironiškų degradavimų tradicijai, parašydamas atsiminimų knygą „Dievų miškas” apie Štuthofo konclagerį, kuriame buvo uždarytas 1943 m. Tai pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų, sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a. mirties fenomenui – totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai.Kaip pats rašytojas teigia,jo kūrinyje „Dievų miškas“ žmonės ieško politikos,bet ten jos neranda.Jeigu žmonės patys pasėdėtų tose lageriuose ,pabūtų tiek laiko kiek jam teko ten pabuvoti ,alkani,mušami,vos pavelką kojas,nežinodamas,po kelių minučių ar dar būsi gyvas,valgydamas sukietėjusią duoną,su sutinusiom kojom,su skaudančia krūtine,su atmuštais inkstais,-jie žinotų tuomet,kodėl lageryje būdamas žmogus pamiršti ir negalvoji apie politiką. B.Sruoga rašė apie skaudžias mirtis. „Jiems buvo vis tiek ,kokia liga,bet tik mirtų“ ” iš nuvaryto klipatos jau išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. Nėra pasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma, mirtis čia ne procesas, o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela. Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė – B.Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą: totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesniųjų teisingumo institucijų, o dangus abejingai žiūri į muilo gamybą iš žmogienos… Tad lieka tik šaiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotos mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis savęs. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. . „Dievų miškas” – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu „Dievų miškas”, išverstas į daugelį kalbų, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie konclagerius.Balys Sruoga kūrinį parašė ,kad parodytų koks sunkus gali būti gyvenimas.Tikėjimas sugrįžti pas šeima padėjo jam išlikti stipriam.
Nei vienas dabar negalima įsivaizduoti ,ką išgyveno mūsų senoliai.Sužinome tai iš jų parašytų kūrinių.Dabar mes galime tik apie juos kalbėti ,kaip apie didvyrius mūsų,prisiminti juos.Didžiulės kančios valandomis jie rašė eilėraščius,poemas,pasakojimus.Skaitome dabar jų parašytus darbus ir didžiuojamės ,kad turime tokius protėvius.Kas padėjo tremtiniams Sibire išlikti laisviems?
• Tikėjimas sugrįžti į Lietuvą• Viltis• Troškimas pamatyti šeimą• Stiprybė• Rašymas kūrinių