k.donelaitis “vasaros darbu” lauro monologas

K. Donelaitis – XVIII a. Mažosios Lietuvos rašytojas, pastorius, mokytojas, sodininkas, choro vadovas, konstruktorius. Pirmasis lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Šiuo metu išlikusios 6 jo pasakėčios ir pagrindinis kūrinys – keturių dalių epinė poema „Metai“. “Metai” susideda iš keturių dalių: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros vargai”, “Rudens gerybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Veiksmas vyksta Vyžlaikio valsčiuje (Tolminkiemio aplinka). Autorius skirsto būrus į “viežlyvuosius” ir nenaudėlius. Viežlyvieji: Selmas, Lauras, Krizas, Pričkus (ištikimai tarnavęs ponui ir dėl menko šilingo buvo mirtinai sumuštas). Nenaudėliai: Plaučiūnas, Dočys, Slunkius, Pelėda.
„Metai“ išaugo iš lietuviškos žemdirbio buuities, kultūros, kalbos, iš jo rūpesčių, vargų ir džiaugsmų.
Poemos ištrauką iš „Vasaros darbų“ dalies galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji dalis apie svarbiausią vasaros darbą – šienapjūtę. K. Donelaitis šienapjūtę perteikia labai vaizdingomis meninėmis priemonėmis ir visą vaizdą labai hiperbolizuoja: „visas sviets kraut susibėgęs“. Naudoja daug įvairių formų veiksmažodžių: „grėbk“, „spardės“, „pasidarė“, „gremždama“, „knibždėti“, „susibėgęs“. Veiksmažodžiai labai suaktyvina visą vaizdą ir jaučiamas dinamiškumas. Ne tik šioje ištraukos dalyje, bet ir visame kūrinyje gausu palyginimų („Tuo laikai kaip skruzdėlyns knibždėti pagavo“)..
Antroje dalyje kalbama appie Plaučiūno būdą. Šis veikėjas priskiriamas „nenaudėliams“ būrams. Taip yra todėl, kad parodomos jo antivertybės – žioplumas, girtuoklystė, tinginystė. Visoje poemoje „Metai“ centorius stengiasi pabrėžti ir išaukštinti „viežlybuosius“, kurie dirba ir tiki į Dievą, o visus „nenaudėlius“ akivaizdžiai peikia.
Nagrinejamoje istraukoje vaizduojamas la

auro monologas-pamokymas.Is pirmu monologo eiluciu suprantama, kad lauras dieva tikintis buras :”Dievui buk garbe.” taip pat ir parodomas istraukos laikas : “sveiki pavasari baigiam.”Istraukos pradzioje minimas ir visos poemos centras -saule :”.vel aukstyn saulele kopti paliove.” Veliau istraukoje Lauro akimis vaizduojami vystantys augalai, geles:

“Zemes vainikus pamazi jau pradeda vytyt
Ir grozybes ju puikias su pasaru maiso.”
Jauciamas nusivylimas, kad viskas taip laikina.Taip pat vaizduojamas zmogaus isikisimas i gamta,kaip jis nevertina zalumos :
“O kiek ju darze zmogaus ranka nuskyne
Ir, grozybemis ju margoms trumpai pasidziaugus,
Jaugi suvytusias ir nederingas ismete laukan.”

Trecioje istraukos pastraipoje minima, kad Lauras senyvo amziaus zmogus. Nurodoma ir lyrinio subjekto nuotaika ( “Irgi dusaudams is sirdies.”)Monologe paralelizuojamas zmogaus ir augalo gyvenimas: kiekvienas zmogus gimdamas yra tarsi pumpuras, veliau skleidziasi kaip gele ir galiausiai nuvysta.Gyvenimas-tarsi uzzdaras ratas : is pradziu visi gime buna lygus, tik veliau issiskiria socialiniai sluoksniai, taciau galiausiai nepaisant visko gyvenima baigiame visi tarsi nuvytusios geles.Visoje istraukoje jauciamas apmaudas viskam , kas laikina.
Išnagrinėjus šitą poemos ištrauka patebėjau, kad K. Donelaitis stengėsi atskleisti XVIII amžiaus žmonių gyvenimą, pasaulėžiūrą. Visa tai stengėsi perteikti vaizdžiai, konkrečiai atskleisdamas tirovę ir nepasitenkinimą, bet kartu ir meniškai.Poemoje autorius gilinasi į žmogaus ir gamtos santykius, vaizdai alsuoja meile gamtai, žmagui, darbui.

Leave a Comment