K Donelaitis “Metai”

K Donelaitis “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būūrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.

Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duuoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų ve

erkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.

Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

“Metai” – pirmasis grožinis kūrinys, parašytas lietuvių kaalba (apie 1765m.). Nors Kristijono Donelaičio piešiamas paveikslas “Metuose” yra labai konservatyvus, tačiau šis kūrinys nesensta. “Metai” yra dažnai skaitomi bei nagrinėjami ir šiomis dienomis. Šis kūrinys žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jie yra nagrinėjami šalia žymių antikos rašytojų darbų, kurie irgi parašyti hegzametru. “Metuose” autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: koks turi būti būras, jo santykis su aplinka, su gamta.
“Metuose” vaizduojama, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Visame kūrinyje figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, palyginimų su kitais kr

raštais (nors užsimenama, kad gandrai išskrenda į pietus). Jaučiama, kaip būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, gyvenimo būdas. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, fauną ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, artumo jausmas, ryšys su jais nevienodas........ Gamta suvokiama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą. Saulė pavasarį, lyg mama, budina svietą, žiemą pargriaudama juokiasi. Rudenį ji nuo mūsų atstodama ritasi, spindulį slepia. Pavasarį orai, vėjai gaivindami glosto, iš numirusių šaukia, žiemą šiaurys pasišiaušęs atlekia gandint, laukai šalti su ledais ir su pusnynais miega užsikloję.
Kūrinyje labai daug dėmesio skiriama metų laikams. Mes sužinome, kuriuos darbus dirbą būrai kiekvienu metų laiku, kaip keičiasi gyvūnų ir būrų gyvenimo būdas kintant metų laikams. Pačiose pirmose kūrinio eilutėse vaizduojama metų laikų “kova”:
“Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.”
“Metų” pradžioje vaizduojama “gyvūnijos šventė”. Jai skirtas “Pavasario linksmybių” gamtovaizdis. Saulelė atkopdama budina žmones ir juokdamasi ištirpdo “šalčių pramones” – ledus bei sniegą. Laukus glosto drungni orai, prikelia augaliją – žoleles, krūmus, šilus. Kalnai su kloniais “pametė skrandas” – sniego rūbą. Visi gyviai “išlindo vasarą sveikint”. Iš pradžių išvardijami žmonėms nemalonūs žv
vėreliai, paukščiai, vabzdžiai ir žvėrys: žiurkės, šeškai, pelės, kurmiai, varnos, varnai, šarkos, pelėdos, musės, vabalai, uodai, blusos, vorai, meškos, vilkai. Tarp jų šiltai paminėtas bitinas.
Visai gamtai suteikti žmogaus arba gyvų būtybių bruožai. Vieni rudenį mirė verkdami, kiti ežere peržiemojo arba miegojo po keru, bitinas turi šeimyną, vorai audžia ir mezga, žemė savo nuogą nugarą rėdo, žolelė nusirėdo ir t.t. Visur gyvas, artimas būrui pasaulis. Gamtos pabudimas po žiemos labai greitas,- saulė nusijuokė, sniegas ištirpo, žolelės prisikėlė, visi išlindo sveikinti vasaros. Saulės įvaizdyje atsispindi ir tautosaka, ir mitologija, ir religija. Vartojamas mažybinis saulės vardas: “saulelė”. Poetas stoja į vieną gretą su valstiečiais baudžiauninkais, pasakydamas: “Mus”. Tokia prasme šį įvardį vėliau pasakotojas vartoja daugybę kartų. Gamta “Metuose” stebima ne vieno žmogaus, bet visų gyvų būtybių, veikiančių kūrinyje, akimis. Dėl to ir gamtos suvokimas “Metuose” – būriškai visuotinis. Čia vaizduojama ne ką ir kaip aš, bet ką ir kaip mes matome ar jaučiame.
Paukščiai džiaugiasi, dainuoja ir garbina Dievą. Jaučiamas stiprus gamtos ir religijos ryšys. Paukščiai visus savo veiksmus pašvenčia Dievui. Šiuo pavyzdžiu autorius bando skaitytojams parodyti, koks žmogus turėtų būti darbštus, kaip reikia iš paukščių mokytis pasitenkinti kukliu maistu ir neužmiršti Dievo. Paukščių vaizdavimas vyrauja visame “Pavasario linksmybių” gamtovaizdyje. Susiremontuoja savo namus gandrų pora. Paragavę varlių be
ei rupuižių, jie dėkoja Dievui. Taip prasideda gausi ir įvairi “Metų” didaktika. Gegužės, strazdai, kregždės, gervinas, žvirbliai skraido, dainuoja, valgo ir garbina Dievą.
Centre – lakštingalos poetizavimo epizodas. Ji poetui brangiausia. Lakštingalos aprašymas užima pusę viso “Pavasario linksmybių” peizažo.

“Bet lakštingala, dar iki šiol kytriai pasislėpus,

Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.

Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut

Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,

Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,

Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis”.
Kai kiti paukščiai jau tyli, lakštingala, “savo skambantį nutvėrusi vamzdį”, “mūsų linksmina širdis”. Rudenį ir žiemą ji tyli, nes tuo metu pasibaigę laukų darbai. O kai žmonės pavasarį švenčia ir pradeda sunkiuosius darbus, tada ji ima giedoti. Į ją kreipiasi tiesiogiai – “tu, paukšteli miels”. Jos balsas gražesnis už bažnytinių ir liaudies instrumentų skambesį, ji paukštelių karalienė. Lakšingala nenori ne tik poniškų skanėstų, bet ir būriškų riebių lašinių, dešrų, keptų bei virtų valgių, “pyragų neigi ragaišių”. Pasisotina prastai ir tik vandens trokšta. Keistai žavi naivus poetiškumas (lakštingala nemėgsta riebių lašinių.) ir gamtos pažinimas.
Gana ilga “Pavasario linksmybių” gamtinė įžanga baigiasi alegorija – paukščių sueiga. Erelis sušaukia paukščius. Jis elgiasi kaip monarchas. Tai atitinka Donelaičio laikų valstybinę santvarką. Erelis tardo savo valdinius, kaip jie “žiemos bėdoj” išsilaikė: ar ko “pristoko”, ar kas pragaišo. Atsako gandras. Jis kalba, kad ir tarp paukščių pasitaiko sukčių, kurie, norėdami gardžiai prisiėsti, numuša draugą (vanagas, pelėda, varnai su varnomis, šarka).
Pasibaigus gaivališkoms pavasario linksmybėms, ateina laikas sunkiems vasaros darbams. K.Donelaitis, pradėdamas “Vasaros darbų” gamtovaizdį, kreipiasį į žmogų, kuris džiaugiasi vasariškos gamtos puošmena – gėlėmis, ragina jį dirbti vasaros darbus. Vasaros peizaže mitologiškai suasmeninta saulelė paliovė kopti aukštyn ir žaidžia “savo žėrintį nuritusį ratą”. Jos skaistumas kūrena “žiburį karštą” ir pradeda vytinti “žemės vainikus” – gėles ir žoles. Užaugo linksmų paukštelių “naujas sviets”; jie jau “penisi patys” ir savo tėvų dainas atkartoja. Visa tai vyksta “trumpam cėse”, taigi greitai bėga laikas. Būras Lauras augalus naudoja palyginimams savo pamoksluose: “lygiai kaip žolė, kuri veikiai nuvysta <.>. Kuri anksti žyd ir veikiai pavysta, ir vakarais nukertama yra, ir padžiūsta”. Žmogus palyginamas su augalu: pumpuras-žiedas-vaisius-mirimas.
Keikūno vakmistro epizode pasakotojas gyvūnus ir gamtos reiškinius hiperbolizuodamas naudoja keikimosi “efektui” sustiprinti. Sudreba žemė su “visais daiktais”, bėga slėptis syveida ir stulukas (šiais iš mįslių paimtais žodžiais čia vadinami lapė ir kiškis), rupūžės ir varlės su vaikais nusigandusios šoka į vandenį, apalpsta žiurkės, pelės ir pelėdos, nuo stogo ritasi pusgyviai žvirbliai.
Darganotas rudenio peizažas “rudenio gėrybėse” atkuriamas tikroviškai. Vasaros gamtos ilgesys išreiškiamas meiliais retoriniais sušukimais:

“Ak, darželių grožybės jūs su savo žolelėms,

Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė,

Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!”
Kaip visada, saulelė, vėjai, žemė įasmeninti, sužmoginti. Saulelė ritasi nuo mūsų atstodama. Trumpėja dienos, ilgėja šešėliai. Vėjai su sparnais išbaido šilumą. Žemė įmurusi verkia, jos nugarą drasko ratai, per purvą ratas sunkiai sukasi išplėšdamas patižusios žemės gabalus. Žmonės savo “vyžomis su blogais sopagais” siurbia vandenį, mindo purvus. Vasara praėjo kaip sapnas. “Krūmus ir gires” drasko vėjai. Kur vasarą čiulbėjo paukšteliai dabar braška sausi žagarai. Kur vasarą meškinas bites kopinėjo, meškai vaikus žindė, gyveno briedžiai, vilkai, vanagas ir varnai. Nužydėjo sodai. Žąsys, antys, gaidžiai ir vištos auginta ne dėl giriamo jų balso, o dėl mėsos.
Rudeniui baigiantis vėjai varo į Lietuvą šalčius. Prasideda žiemos rūpesčiai. Šios dalies laikas iš pradžių – prieš Kalėdas, o pabaigoje – jau čypsi pirmieji vieversiai. Saulė pasirodo tik kaip “pažars” – raudonai nusigiedrijęs dangus. Atlekia pasišiaušęs šiaurys vėjas. Užšalo ežerai, po ledu tamsu, raukiasi balos ir klampynės. Detalės labai talpios, žadinančios vaizduotę: įšalęs kelias, vežimų ratams šokinėjant, trinka kaip “būbnas įtemptas”. Rudenį ratai braškėjo, vyžos vandenį siurbė ir minkė purvus, žiemą – kelias trinka (gruodas). Viskas patirta žmogaus pojūčiais.
Kai ruduo pridrėbė purvų, visi dejuodami laukė žiemos. Ir štai vėjai plezdendami nubaidė darganas, o žiema, iškišusi iš debesų galvą, nudegino (šalčiu) šlapius rudenio darbus. Barzdoti pušynai “nei puderuoti ponaičiai stov įsirėmę”, o nuogi žagarai būriškai dreba ir lankstosi. Smarkus žiemys sijodamas dulkina sniegą. Visi gyvūnai pasislėpė: vienas urve šiltai įsigūžė, kitas “ant virbo tupi besnausdamas”. Poetas reiškia užuojautą mylimiems paukšteliams. Jie – “vargdienėliai”, “nuogi nabagėliai”.
Šioje dalyje sutinkama ir kaimo gyvenimui svarbi žiemiška problema – vilkų niekšybės. Tamsoje pasigirsta vilkų tralalavimas. Vilkai pjauna vargšų būrų gyvulius, jais gąsdinami vaikai. Įvairūs girios sargai neatlieka savo pareigos – nešaudo vilkų.
Kūrinio pabaigoje padeda pavasarėti:

“Nės saulelė vėl pusnynys pradeda gandint

Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.”
Būrai turi ruoštis padargus artėjantiems pavasario, vasaros ir rudens darbams. Uždaromas metų laikų ratas. Būrai toliau stumia savo kartais linksmas, kartais liūdnas dieneles, grožėdamiesi juos supančia gamta, nuo kurios užgaidų priklauso jų gyvenimas.
“Metuose” parodomas senovės lietuvio neatsiejamumas nuo gamtos. Vaizdingai parodoma, kaip būrai mokėdavo grožėtis gamta, mokytis iš jos. Būrai, nuo mažens būdami gamtoj, puikiai ją suprasdavo ir mokėdavo “skaityti” jos ženklus. Šio kūrinio dėka nepamirštama senovės lietuvių pagarba gamtai, tikėjimas ja.

Naudota literatūra:

1. Albinas Jovaišas “Kristijonas Donelaitis”. Kaunas, 1992;

2. Jurgis Lebedys “Senoji lietuvių literatūra”. Vilnius, 1977;

3. Motiejus Miškinis “Lietuvių literatūra”. Kaunas, 1990.

Leave a Comment