K.Donelaičio „Metų“ ištraukos interpretacija
XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą „Metai“. Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirstoma į keturias dalis: „Pavasario linksmybės“ , „Vasaros darbai“ , „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė. Žmogaus ir gamtos gimimas, žydėjimas, vaisių užauginimas ir mirtis. Nagrinejamos ištraukos laikas- pavasaris. Vaizduojamas ciklinis, pasikartojantis laikas. Visa kūrėjas – Dievas.Ištraukoje kalbama apie gamtą, saulelę. Saulelė – kūrinio lėmėja. Ji visko centre, aukštai danguje. Baigiantis ziemai, dienos pradeda ilgėti, saulė kyla vis aukščiau ir budina, skatina žydėti krūmus ir gėles.Vaizdas stebimas is virsaus i apacia: nuo poemos centro saules iki smulkiausiu vabzdziu ir zoleliu. Istrauka pagyvina judrus veiksmazodziai: Pvz: pargriaudama, putodams, issibudino keltis. Istraukos nuotaika linksma pakili. Tai ypac jauciama istraukos trecioje pastraipoje. Pavasaris simbolozuoja atgimima ir dziaugsma. Paskutine istraukos pastraipa pradedama gandro motyvu. Gandras lietuviu tautosakoje simbolizuoja gyvybes neseja, santarve, nes buvo tikima kad gandrai suka lizdus tik prie tu namu, kuriuose vyrauja tarpusavio siluma ir geri santykiai. Gandrai grize po ziemos randa apgriuvusi busta, kuri puola taisyti. Sioje istraukos vietoje panaudota menine priemone personifikacija, nes gandrams priskiriamos zmogiskosios savybes. “Vyrs tuojau zagaru budavonei parnese glebi, o gaspadine jo pustynes mandagiai lope”. Istraukos pabaigoje isreiskiamas zmogaus dvasinis nuvertejimas ir naudojama didaktika siulant atsigrezti i gamta. parodoma kad net gyvunai tiki dievu.”dievui is sirdies visos viernai diekavojo tu zmogau niekings mokinkis cia pasikakint ir pasisotindams gardziau n’uzmirsk savo dieva”. Metu eigoje atsispindi kūrinio problematika – būrų ir ponų santykiai. Ponai išnaudoja būrus, liepia dirbti visus darbus už juos, o būrai tai vykdo, nes neturi galimybių atsakyti, taciau istraukoje vaizduojama kad pries gamtos jega visi lygus. “Muses ir vabalai, uodai su kaimene blusu. mus jau vargint vel pulkais susirinko ir ponus taip kaip burus igelt issiziojo.”
Nieko nėra amžino, viskas yra cikliška, viskas pasikartoja. Juk žmogus ateina į žemę, atlieka joje savo „darba“ ar įvykdo jam “užduotą užduotį“ ir užleidžia, palieka vietą kitiems ją įvykdyti. Taip yra ir gamtoje. K. Donelaičio „Metuose“ labai svarbu, ciklinis laikas, sukimasis ratu, sugrįžimas į pradžią bei žmogaus ir gamtos paralelė. Visa tai ir jaučiama kūrinyje.