Donelaiciometu analize

K.Donelaičio „Metų“ ištraukos interpretacija

XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą „Metai“. Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirstoma į keturias dalis: „Pavasario linksmybės“ , „Vasaros darbai“ , „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė. Žmogaus ir gamtos gimimas, žydėjimas, vaisių užauginimas ir mirtis.

Nagrinejamos ištraukos laikas- pavasaris. Vaizduojamas ciklinis, pasikartojantis laikas.
Visa kūrėjas – Dievas.
Ištraukoje kalbama apie gamtą, saulelę. Saulelė – kūrinio lėmėja. Ji visko centre, aukštai danguje. Baaigiantis ziemai, dienos pradeda ilgėti, saulė kyla vis aukščiau ir budina, skatina žydėti krūmus ir gėles.Vaizdas stebimas is virsaus i apacia: nuo poemos centro saules iki smulkiausiu vabzdziu ir zoleliu.

Istrauka pagyvina judrus veiksmazodziai: Pvz: pargriaudama, putodams, issibudino keltis. Istraukos nuotaika linksma pakili. Tai ypac jauciama istraukos trecioje pastraipoje. Pavasaris simbolozuoja atgimima ir dziaugsma.

Paskutine istraukos pastraipa pradedama gandro motyvu. Gandras lietuviu tautosakoje simbolizuoja gyvybes neseja, santarve, nes buvo tikima kad gandrai suka lizdus tik prie tu namu, kuriuose vyrauja tarpusavio siiluma ir geri santykiai. Gandrai grize po ziemos randa apgriuvusi busta, kuri puola taisyti. Sioje istraukos vietoje panaudota menine priemone personifikacija, nes gandrams priskiriamos zmogiskosios savybes. “Vyrs tuojau zagaru budavonei parnese glebi, o gaspadine jo pustynes mandagiai lope”.

Istraukos pabaigoje isreiskiamas zm

mogaus dvasinis nuvertejimas ir naudojama didaktika siulant atsigrezti i gamta. parodoma kad net gyvunai tiki dievu.”dievui is sirdies visos viernai diekavojo tu zmogau niekings mokinkis cia pasikakint ir pasisotindams gardziau n’uzmirsk savo dieva”.

Metu eigoje atsispindi kūrinio problematika – būrų ir ponų santykiai. Ponai išnaudoja būrus, liepia dirbti visus darbus už juos, o būrai tai vykdo, nes neturi galimybių atsakyti, taciau istraukoje vaizduojama kad pries gamtos jega visi lygus. “Muses ir vabalai, uodai su kaimene blusu. mus jau vargint vel pulkais susirinko ir ponus taip kaip burus igelt issiziojo.”

Nieko nėra amžino, viskas yra cikliška, viskas pasikartoja. Juk žmogus ateina į žemę, atlieka joje savo „darba“ ar įvykdo jam “užduotą užduotį“ ir užleidžia, palieka vietą kitiems ją įvykdyti. Taip yra ir gamtoje.

K. Donelaičio „MMetuose“ labai svarbu, ciklinis laikas, sukimasis ratu, sugrįžimas į pradžią bei žmogaus ir gamtos paralelė. Visa tai ir jaučiama kūrinyje.
Į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmasis grožinės kūrybos klasikas K. Donelaitis atėjo su poema „Metai“. K.Donelaičio “Metai”, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Kristijonas Donelaitis parašė šį didelę vertę turintį kūrinį remdamasis tikrais įvykiais. Tikėtina, kad autorius glaudžiai bendravo su to meto baudžiavos ka
ankinamais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: jų rūpesčius ir linksmybes, būtį ir buitį, darbus. Visus šiuos vaizdinius bei įvykius K. Donelaitis ir vaizdavo savo kūrinyje “Metai”. Pasigerėjimą kelia tai, kaip K. Donelaitis sugebėjo viską taip tiksliai aprašyti, perteikti, sukurti tokį tobulą ir realistinį meninį vaizdą. „Pavasario linksmybių“ gamtovaizdį galima pavadinti gyvūnijos švente. Jiems po žiemos šalčių linksma, todėl ir ta poemos dalis vadinasi „linksmybėmis“. K. Donelaičio „Metų“ gamtovaizdžiai, nupiešti kaip įžangos, introdukcijos, uvertiūros trims iš keturių poemos dalių – „Pavasario linksmybėms“, „Rudenio gėrybėms“ ir „Žiemos rūpesčiams“ yra lietuvių gamtinės poezijos šedevrai. Meniniu aspektu bene vertingiausia yra „Pavasario linksmybių“ dalis. Pabandysiu atskleisti kuo daugiau jo poetinių gudrybių kuriant meniškus gamtos ir gyvenimo vaizdus, paveikslus.
Mano nuomone, literatūrinė Donelaičio mokykla negalėjo nepasireikšti ir jo „Metų“ stilistikoje. Ji ryški ir „Pavasario linksmybių“ dalyje. Beje, joje pastebima ir įvairių tendencijų kova. Savotišką žavesį jo kūriniui priduoda ir tai, kad jis nepabijojo pavartoti gan drastiškų posakių bei žodžių, dažnokai pasižyminčių vulgarumu. Visa tai siejasi su liaudžiai skiriama taip vadinama barokine literatūra, kurioje yra daug drastiškų biologinio pobūdžio žodžių bei posakių.
„Pavasario linksmybėse“, o ir apskritai visuose „Metuose“, K. Donelaitis labai dažnai naudoja hiperbolizavimą. Jo aprašomoje gamtoje viskas vyksta kiek hiperbolizuotai dinamiškai, ki
iek hiperbolizuotai aprašoma fizinė afektų išraiška. Net ir visą patį “Metų“ žodyną beveik ketvirtadaliu sudaro tokie absoliutinamojo atspalvio žodžiai kaip: „visas“, „daug“, „visur“, „didelis“, „kožnas“ ir kiti. Gamta, kad būtų artimesnė žmogui, personifikuojama – jai suteikti gyvų būtybių bruožai. Gamtovaizdyje vyrauja paukščių poetizavimas. Centre lakštingala. Jai skirta pusė viso „Pavasario linksmybių“ peizažo. Apie ją rašydamas, poetas sušunka: „Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Jos balsas gražesnis už bažnytinių ir liaudies instrumentų skambėjimą, ji paukštelių karalienė, nors išvaizda – kaip burės. Įsiterpia donelaitiška didaktika – žmogus turi mokytis iš paukščių, neniurnėti, sulaukęs alkanos dienos, nes žmogui Dievas daug daugiau dovanojo negu paukščiui. Vaizdingas ir svarbus pasakojimas apie gandrą. Rašoma, kad gandras parlėkė labai linksmas ir gerai nusiteikęs, net gaspadoriškai ant kraiko tarškino iš džiaugsmo snapą. Pasakojime daugiau pabrėžiama pati situacija ir pasekmės, kurias išvydo gandras, t.y. jo namus, kuriuos jis rado suniokotus ir sugadintus.
Akivaizdu, kad Donelaitis nuo barokinio grotesko jau aiškiai suka ir realistinę visuomeninę satyrą. Jo hiperbolės atlieka ne tiek tiesioginio stebinimo, kiek komizmo funkciją. Barokinio absurdiškumo „Metuose“ galėjo būti žymiai daugiau, tačiau neturime pamiršti, kad buvo reikalavimas laikytis klasicistinės pusiausvyros ir saiko. Turėjo būti tam tikri atrankos kriterijai. Donelaitis, sakykime, visur vartoja po vieną epitetą („orai drungni“, „rūbai blizgantys“, „prastas kirminas“). To
okia aplinkybė gan ryškiai konpensuoja barokinį hiperbolizavimą.
Bendrai apžvelgus į „Pavasario linksmybes“, galime daryti išvadą, jog ši dalis (kaip ir visi „Metai“), parašyta vientisu žemuoju stiliumi. Kita vertus, kategoriškai konstatuoti tokį faktą būtų pernelyg drąsu. Įdomumą sukelia tai, jog valstiečiai šneka paprasta liaudiška kalba, o autoriaus žodžiai visai nesiskiria nuo personažų leksikos ir stiliaus. Manau, kad tokiu būdu kūrinys tampa reališkesnis, kadangi skaitytojas nesimaišo įvairių stilių sūkury.

„Pavasario linksmybėse“ labai svarbus yra ir kontekstas . Kitokiame grožiniame kūrinyje tokie savotiški K. Donelaičiui būdingi žodžiai („Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, / Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“) greičiausiai skaitytoją šokiruotų, bet reikėtų nepamiršti, kad „Metuose“ viskas pateikiama per paprasto kaimo žmogaus galvojimą, taigi vulgarumo požymiai neišsiskiria iš bendro konteksto, o meninis vaizdas ne tik nuo to nenukenčia, bet atvirkščiai – įgyja konkretumo ir tikslumo atspalvį. Tai galbūt galėtų būti pavadinta realistiniu tikrovės suvokimo ir vaizdavimo menu.
Randama „Pavasario linksmybėse“ ir tradicinio retoriškumo, būdinga žiedinė kompozicija. Savo poetinę frazę Donelaitis kartais konstruoja pagal retorinio kartojimo modelį, pvz.: „Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą (.)

Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis, (.)“

„Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo (.),

Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n‘ užsimiršo.

„Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,

Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo (.),

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.“
K. Donelaičiui būdingas ir polinkis viską labai tiksliai išvardinti: „gegužės ir strazdai“, „uodai su kaimene blusų“ „varnos ir varnai su šarkoms“, „musės ir vabalai“. Poemai taip pat būdingas tradicinis ir vertinamasis epitetas („didelis“, „mielas“, „baisus“, „sveikas“). Tačiau gamtos spalvas išreiškiančių epitetų yra nedaug. Autorius labiau linksta į tokius nukonkretinamojo atspalvio žodžius kaip „kartais“, „tūlas“ ir pan. Donelaičio laikais visa lietuvių literatūra suko iš tradicinio aprašomumo į realistinį vaizduojamąjį stilių. Klasikas čia padarė didelį naują šuolį. Nors ir dažnose vietose dominuoja „gruboki“ žodžiai, tačiau jie yra nepaprastai plastiški, tiksliai parinkti ir stebina savo paprastumu, suprantamumu. Poema savo realizmu yra originali, o vaizdavimo ryškumu primena puikius kaimo gyvenimo paveikslus.
Dažnai kritinėj literatūroj aptinkame tokį teiginį: Donelaitis – detalės meistras.Ypač išradingai jis panaudojo veiksmažodžius dinaminei vaizdo išraiškai perteikti. Tiesiog pasigėrėtini yra šitokie tapybiniu veiksmažodžiu pagrįsti posakiai: „ lakštingala rykaudama pakelia balsą“, „paukštukai lizde cipsėdami burzda“. Puikiai girdime ir malonų tautinės žodžio sandaros poveikį mūsų ausims. Lyginant su anos epochos padriku, dažnai perkrautu, nesaikingu aprašymu, Donelaičio vaizduojamasis stilius yra ypatingai taupus ir imlus. Poema pasižymi ne tiek poetinio lyriškumo grožiu, kiek „plastišku skvarbumu, vaizduojant savo meto valstiečių gyvenimą“ (H.Budenzygas). Tai gana taikli pagrindinio stilistinio „Metų“ bruožo charakteristika. Vaizdai į nuoseklią grandinę jungiami įvairiai. Dažnai jų rišlumas remiasi pasakėčių kompoziciniais principais: iš pradžių pamokymai, pasvarstymai, o po to – vaizdinė iliustracija arba atvirkščiai. „Pavasario linksmybėse“ gandras nusiskundė, kad didžiausias paukščių skriaudikas yra žmogus, „kad jis smaguraut išsižioja“, ir tuoj pat eina apsirijėlio pono epizodas. Kartais epizodus jungia tik tolima asociacija, o kartais jaučiame buvus didoką pertrauką rašymo procese, tada vaizdai tampa autonomiški, nematyti konkretesnės jungties. Tai natūralu, nes keičiasi tema.
Taip pat aiškiai matome, jog Donelaitis nemažai vartojo žodyninių svetimybių – germanizmų bei slavizmų. Bet turime suprasti, jog tokia buvo ano meto šnekomoji liaudies kalba. Svarbu žinoti ir tai, kad svetimybės – kalbos evoliucijos reiškinys, o ne stilistinė maniera. O aukštaičių vakariečių pietiečių tarmė, kuria rašė Donelaitis, buvo labiausiai suprantama visam kraštui ir tapo dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos pagrindu. Visa tai, mano nuomone, taip pat prisideda prie „Pavasario linksmybių“ meninės vertės.
K. Donelaičio žodynas nėra toks gausus kaip Žemaitės, Vaižganto ar Krėvės. Neselmano sudarytame K. Donelaičio raštų lietuvių – vokiečių žodyne su visomis atmainomis, su visomis svetimybėmis randama apie 3300 žodžių. Tai visi žodžiai, kuriuos vartoja būras, savo namų apyvokai, savo negausiems materialiniams ir dvasiniams interesams išsakyti. Nors jie rodo didelią slaviškają ir vokiškąją įtaką, tačiau tiek grynai lietuviškieji žodžiai, tiek ir svetimybės stebina savo realistiniu tikslumu ir savaiminiu vaizdingumu. Bet ypatinga K. Donelaičio poezija iškyla organizuojant žodžius į sakinius, duodant žodžiui naujas prasmes, sudarant ypatingą žodžių tvarką sakinyje ir tokiu būdu kuriant vaizdus, stebinančius ne tik savo realizmu, bet ir naujumu, originalumu, ekspresijos ryškumu.
Svarbu pabrėžti, jog visa Donelaičio išlikusi poezija lietuvių kalba parašyta hegzametru. Šia prasme poetą labiau veikė klasikinė mokykla apskritai, negu jo gyventojo meto klasicistinė literatūra, kurioje beveik išimtinai buvo eiliuojama aleksandrinu. Jis pasirinko savo metui gan neįprasta eilėdarą, bet Donelaitis kartu suvokė, kad lietuvių kalba, kuri turi nepastovų kirtį, nėra tinkama hegzametrui. Poetas reformavo eilėdarą ir pasiekė neįtikėtinai puikų rezultatą.
K. Donelaičio asmenybės bruožai – taurumas, lietuviškumas, demokratiškumas. K. Donelaitis savo kūriniu norėjo įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Mano nuomone, šie jo siekiai puikiai atsiskleidė ir rašant nepaprastai didelę išliekamąją vertę turinčią poemą „Metai“ bei vaizdingiausią jos dalį „Pavasario linksmybės“.
Gamta K.Donelaičio “Metuose”

“Metai” – pirmasis grožinis kūrinys, parašytas lietuvių kalba (apie 1765m.). Nors Kristijono Donelaičio piešiamas paveikslas “Metuose” yra labai konservatyvus, tačiau šis kūrinys nesensta. “Metai” yra dažnai skaitomi bei nagrinėjami ir šiomis dienomis. Šis kūrinys žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jie yra nagrinėjami šalia žymių antikos rašytojų darbų, kurie irgi parašyti hegzametru. “Metuose” autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: koks turi būti būras, jo santykis su aplinka, su gamta.
“Metuose” vaizduojama, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Visame kūrinyje figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, palyginimų su kitais kraštais (nors užsimenama, kad gandrai išskrenda į pietus). Jaučiama, kaip būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, gyvenimo būdas. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, fauną ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, artumo jausmas, ryšys su jais nevienodas. Gamta suvokiama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą. Saulė pavasarį, lyg mama, budina svietą, žiemą pargriaudama juokiasi. Rudenį ji nuo mūsų atstodama ritasi, spindulį slepia. Pavasarį orai, vėjai gaivindami glosto, iš numirusių šaukia, žiemą šiaurys pasišiaušęs atlekia gandint, laukai šalti su ledais ir su pusnynais miega užsikloję.
Kūrinyje labai daug dėmesio skiriama metų laikams. Mes sužinome, kuriuos darbus dirbą būrai kiekvienu metų laiku, kaip keičiasi gyvūnų ir būrų gyvenimo būdas kintant metų laikams. Pačiose pirmose kūrinio eilutėse vaizduojama metų laikų “kova”:
“Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.”
“Metų” pradžioje vaizduojama “gyvūnijos šventė”. Jai skirtas “Pavasario linksmybių” gamtovaizdis. Saulelė atkopdama budina žmones ir juokdamasi ištirpdo “šalčių pramones” – ledus bei sniegą. Laukus glosto drungni orai, prikelia augaliją – žoleles, krūmus, šilus. Kalnai su kloniais “pametė skrandas” – sniego rūbą. Visi gyviai “išlindo vasarą sveikint”. Iš pradžių išvardijami žmonėms nemalonūs žvėreliai, paukščiai, vabzdžiai ir žvėrys: žiurkės, šeškai, pelės, kurmiai, varnos, varnai, šarkos, pelėdos, musės, vabalai, uodai, blusos, vorai, meškos, vilkai. Tarp jų šiltai paminėtas bitinas.
Visai gamtai suteikti žmogaus arba gyvų būtybių bruožai. Vieni rudenį mirė verkdami, kiti ežere peržiemojo arba miegojo po keru, bitinas turi šeimyną, vorai audžia ir mezga, žemė savo nuogą nugarą rėdo, žolelė nusirėdo ir t.t. Visur gyvas, artimas būrui pasaulis. Gamtos pabudimas po žiemos labai greitas,- saulė nusijuokė, sniegas ištirpo, žolelės prisikėlė, visi išlindo sveikinti vasaros. Saulės įvaizdyje atsispindi ir tautosaka, ir mitologija, ir religija. Vartojamas mažybinis saulės vardas: “saulelė”. Poetas stoja į vieną gretą su valstiečiais baudžiauninkais, pasakydamas: “Mus”. Tokia prasme šį įvardį vėliau pasakotojas vartoja daugybę kartų. Gamta “Metuose” stebima ne vieno žmogaus, bet visų gyvų būtybių, veikiančių kūrinyje, akimis. Dėl to ir gamtos suvokimas “Metuose” – būriškai visuotinis. Čia vaizduojama ne ką ir kaip aš, bet ką ir kaip mes matome ar jaučiame.
Paukščiai džiaugiasi, dainuoja ir garbina Dievą. Jaučiamas stiprus gamtos ir religijos ryšys. Paukščiai visus savo veiksmus pašvenčia Dievui. Šiuo pavyzdžiu autorius bando skaitytojams parodyti, koks žmogus turėtų būti darbštus, kaip reikia iš paukščių mokytis pasitenkinti kukliu maistu ir neužmiršti Dievo. Paukščių vaizdavimas vyrauja visame “Pavasario linksmybių” gamtovaizdyje. Susiremontuoja savo namus gandrų pora. Paragavę varlių bei rupuižių, jie dėkoja Dievui. Taip prasideda gausi ir įvairi “Metų” didaktika. Gegužės, strazdai, kregždės, gervinas, žvirbliai skraido, dainuoja, valgo ir garbina Dievą.
Centre – lakštingalos poetizavimo epizodas. Ji poetui brangiausia. Lakštingalos aprašymas užima pusę viso “Pavasario linksmybių” peizažo.

“Bet lakštingala, dar iki šiol kytriai pasislėpus,

Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.

Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut

Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,

Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,

Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis”.
Kai kiti paukščiai jau tyli, lakštingala, “savo skambantį nutvėrusi vamzdį”, “mūsų linksmina širdis”. Rudenį ir žiemą ji tyli, nes tuo metu pasibaigę laukų darbai. O kai žmonės pavasarį švenčia ir pradeda sunkiuosius darbus, tada ji ima giedoti. Į ją kreipiasi tiesiogiai – “tu, paukšteli miels”. Jos balsas gražesnis už bažnytinių ir liaudies instrumentų skambesį, ji paukštelių karalienė. Lakšingala nenori ne tik poniškų skanėstų, bet ir būriškų riebių lašinių, dešrų, keptų bei virtų valgių, “pyragų neigi ragaišių”. Pasisotina prastai ir tik vandens trokšta. Keistai žavi naivus poetiškumas (lakštingala nemėgsta riebių lašinių.) ir gamtos pažinimas.
Gana ilga “Pavasario linksmybių” gamtinė įžanga baigiasi alegorija – paukščių sueiga. Erelis sušaukia paukščius. Jis elgiasi kaip monarchas. Tai atitinka Donelaičio laikų valstybinę santvarką. Erelis tardo savo valdinius, kaip jie “žiemos bėdoj” išsilaikė: ar ko “pristoko”, ar kas pragaišo. Atsako gandras. Jis kalba, kad ir tarp paukščių pasitaiko sukčių, kurie, norėdami gardžiai prisiėsti, numuša draugą (vanagas, pelėda, varnai su varnomis, šarka).
Pasibaigus gaivališkoms pavasario linksmybėms, ateina laikas sunkiems vasaros darbams. K.Donelaitis, pradėdamas “Vasaros darbų” gamtovaizdį, kreipiasį į žmogų, kuris džiaugiasi vasariškos gamtos puošmena – gėlėmis, ragina jį dirbti vasaros darbus. Vasaros peizaže mitologiškai suasmeninta saulelė paliovė kopti aukštyn ir žaidžia “savo žėrintį nuritusį ratą”. Jos skaistumas kūrena “žiburį karštą” ir pradeda vytinti “žemės vainikus” – gėles ir žoles. Užaugo linksmų paukštelių “naujas sviets”; jie jau “penisi patys” ir savo tėvų dainas atkartoja. Visa tai vyksta “trumpam cėse”, taigi greitai bėga laikas. Būras Lauras augalus naudoja palyginimams savo pamoksluose: “lygiai kaip žolė, kuri veikiai nuvysta <.>. Kuri anksti žyd ir veikiai pavysta, ir vakarais nukertama yra, ir padžiūsta”. Žmogus palyginamas su augalu: pumpuras-žiedas-vaisius-mirimas.
Keikūno vakmistro epizode pasakotojas gyvūnus ir gamtos reiškinius hiperbolizuodamas naudoja keikimosi “efektui” sustiprinti. Sudreba žemė su “visais daiktais”, bėga slėptis syveida ir stulukas (šiais iš mįslių paimtais žodžiais čia vadinami lapė ir kiškis), rupūžės ir varlės su vaikais nusigandusios šoka į vandenį, apalpsta žiurkės, pelės ir pelėdos, nuo stogo ritasi pusgyviai žvirbliai.
Darganotas rudenio peizažas “rudenio gėrybėse” atkuriamas tikroviškai. Vasaros gamtos ilgesys išreiškiamas meiliais retoriniais sušukimais:

“Ak, darželių grožybės jūs su savo žolelėms,

Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė,

Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!”
Kaip visada, saulelė, vėjai, žemė įasmeninti, sužmoginti. Saulelė ritasi nuo mūsų atstodama. Trumpėja dienos, ilgėja šešėliai. Vėjai su sparnais išbaido šilumą. Žemė įmurusi verkia, jos nugarą drasko ratai, per purvą ratas sunkiai sukasi išplėšdamas patižusios žemės gabalus. Žmonės savo “vyžomis su blogais sopagais” siurbia vandenį, mindo purvus. Vasara praėjo kaip sapnas. “Krūmus ir gires” drasko vėjai. Kur vasarą čiulbėjo paukšteliai dabar braška sausi žagarai. Kur vasarą meškinas bites kopinėjo, meškai vaikus žindė, gyveno briedžiai, vilkai, vanagas ir varnai. Nužydėjo sodai. Žąsys, antys, gaidžiai ir vištos auginta ne dėl giriamo jų balso, o dėl mėsos.
Rudeniui baigiantis vėjai varo į Lietuvą šalčius. Prasideda žiemos rūpesčiai. Šios dalies laikas iš pradžių – prieš Kalėdas, o pabaigoje – jau čypsi pirmieji vieversiai. Saulė pasirodo tik kaip “pažars” – raudonai nusigiedrijęs dangus. Atlekia pasišiaušęs šiaurys vėjas. Užšalo ežerai, po ledu tamsu, raukiasi balos ir klampynės. Detalės labai talpios, žadinančios vaizduotę: įšalęs kelias, vežimų ratams šokinėjant, trinka kaip “būbnas įtemptas”. Rudenį ratai braškėjo, vyžos vandenį siurbė ir minkė purvus, žiemą – kelias trinka (gruodas). Viskas patirta žmogaus pojūčiais.
Kai ruduo pridrėbė purvų, visi dejuodami laukė žiemos. Ir štai vėjai plezdendami nubaidė darganas, o žiema, iškišusi iš debesų galvą, nudegino (šalčiu) šlapius rudenio darbus. Barzdoti pušynai “nei puderuoti ponaičiai stov įsirėmę”, o nuogi žagarai būriškai dreba ir lankstosi. Smarkus žiemys sijodamas dulkina sniegą. Visi gyvūnai pasislėpė: vienas urve šiltai įsigūžė, kitas “ant virbo tupi besnausdamas”. Poetas reiškia užuojautą mylimiems paukšteliams. Jie – “vargdienėliai”, “nuogi nabagėliai”.
Šioje dalyje sutinkama ir kaimo gyvenimui svarbi žiemiška problema – vilkų niekšybės. Tamsoje pasigirsta vilkų tralalavimas. Vilkai pjauna vargšų būrų gyvulius, jais gąsdinami vaikai. Įvairūs girios sargai neatlieka savo pareigos – nešaudo vilkų.
Kūrinio pabaigoje padeda pavasarėti:

“Nės saulelė vėl pusnynys pradeda gandint

Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.”
Būrai turi ruoštis padargus artėjantiems pavasario, vasaros ir rudens darbams. Uždaromas metų laikų ratas. Būrai toliau stumia savo kartais linksmas, kartais liūdnas dieneles, grožėdamiesi juos supančia gamta, nuo kurios užgaidų priklauso jų gyvenimas.
“Metuose” parodomas senovės lietuvio neatsiejamumas nuo gamtos. Vaizdingai parodoma, kaip būrai mokėdavo grožėtis gamta, mokytis iš jos. Būrai, nuo mažens būdami gamtoj, puikiai ją suprasdavo ir mokėdavo “skaityti” jos ženklus. Šio kūrinio dėka nepamirštama senovės lietuvių pagarba gamtai, tikėjimas ja.

Leave a Comment