Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė

Jurgis Savickis kūrė prozą ne idėjai, ne pamokymui, o įdomumui, intrigai, žodžio paslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas yra šio rašytojo pasakojimo principai. Ypač ryškiai tai atsispindi jo novelėje “Vagis”.
Kūrinys pradedamas namų aprašymu. Šaukiamieji sakiniai parodo pasakotojo objektyvumą, susitapatinimą su kalbančiuoju. Namai dažniausiai simbolizuoja saugumą, ramybę, šilumą. Jaustukai “Utata” parodo žmogaus džiaugsmą, jausmingumą dėl šiltų namų. Iš antrojo sakinio galima nuspėti laiką (žiema). Tai atskleidžia taikliai parinktos J. Savickio meninės priemonės: epitetai (“pilna troba žmonių”) bei vaizdingi veiksmažodžiai... senosios Lietuvos tradicijos. Paaskutinis pastraipos sakinys labai netikėtas. Pasakotojas staiga nutolsta nuo kalbančiojo. Šiame sakiny autoriaus panaudotas palyginimas – žmogaus be namų, klajūno su “išguitu šunimi” tik dar labiau paryškina namų reikalingumą, jų prasmę. Ši pastraipa – tai įžanga su potekste. Tik antrojoje pastraipoje skaitytojas supažindinamas su situacija. Jau pirmaisiais žodžiais nusakoma vieta (gryčia). Tai uždara, ankšta erdvė, kuriai blankumo, savotiško mistiškumo suteikia epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai (“užrūkyta”, “dūmų prileista”) bei “senų žmonių” pasakojimai apie plėšikus. Šioje pastraipoje nėra išskiriamas koks veikėjas, priešingai nei kitoje. Visai neetikėtai įvedamas vaikas, kuris simbolizuoja nekalumą, tyrumą. Visiška priešprieša senų žmonių aprašymui. Berniukas svajoja pasidaryti smuiką ir klausosi pasakojimų apie plėšikus. Jo įsivaizduojamas piktadarys suintriguoja, sudomina skaitytoją. Tai ironiškas plėšiko sulyginimas su kunigu. Kitoje pastraipoje pasakotojas netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su

u vaiku. Tai atskleidžia esamasis laikas (”šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogė tėtei arklį”). Savickis nesigilino į šią situaciją, labai greitai, lakoniškai jį aprašydamas. Visą dėmesį žvilgsniui į situaciją vaiko akimis, jo išgyvenimus, poelgius. Sugautą vagį berniukas atidžiai stebėjo ir “negalėjo atspėti, kur jį matęs”. Pastraipos kulminacija – vagies sulyginimas su kenčiančiu Kristumi. Vaiko tolesnis poelgis (šūdo? Kišimas); nosiklai, savotiškas drąsos parodymas. Jo galvoje vyksta minčių chaosas, netvarkingai išdėliotos vaikiškos mintys suteikia savotišką atspindį novelei, padeda skaitytojui labiau įsijausti į situaciją (pažvelgti vaiko akimis). Tėvui mušant vagį, vaiko galvoje klostosi prieštaringas minties vingis: “Tėtė sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!”. Šiame sakiny slypi vaiko minčių chaoso kulminacija. Vaikas nusprendžia išlaisvinti vagį. Tai nauja įvykio atomazga. Bet dar paklausia: “ar tėtės neemuši?” Toks elgesys vagį pribloškia vagį. J. Savickis pasirinko netikėtumo, psichologinio efekto ekspresionistų dažnai išbandomą kelią. Ir vaiko, ir vagies sąmonėje kažkas įvyksta, chaosas įgauna formas, kurios veda gilyn į žmogaus dvasinę būseną, išgyvenimus, kurie pasireiškia vaiko išlaisvintu ir bekūkčiojančiu vagimi. Tik pati pabaiga labai netikėta, kitoniška, visai nelaukta, priverčianti skaitytoją susimąstyti ir visus įvykius pasverti iš naujo. Paskutinėje pastraipoje vagį sugauna, tačiau vaikas neanalizuoja šio atsitikimo. Iš potekstės “girdėti”: “Savo žmogiškumą “aš parodžiau. Padariau, kiek galėjau. Berniukas tik “jautė tvirtos va
alios ateičiai”. Jurgis Savickis šiame kūrinyje įkūnijo ir chaosą, ir žmogiškumą, ir netikėtumą . Į lietuvių literatūrą įnešė daug naujo ir įdomaus savo naujais moderniais literatūros principais.

Leave a Comment