Savickio “fleita”

Jurgio Savickio novelės „Fleita“ interpretacija

Jurgis Savickis – žymus modernizmo atstovas, lietuvių literatūroje palikęs ryškius pėdsakus. Tai buvo neeilinė asmenybė. Gyveno visapusišką gyvenimą: daug keliavo, aktyviai dalyvavo politi-niame Lietuvos gyvenime, bendravo su garsiais žmonėmis. Patirtis ir išsilavinimas suformavo savi-tą rašytojo požiūrį į kasdienybę skvarbų, taiklų, tačiau ironišką. Veiklus viešasis gyvenimas vis dėlto nenustelbė rašytojo talento.
Savo gyvenimo įspūdžius Jurgis Savickis įamžino dienoraštyje, kelionių aprašymų knygose. Tačiau jo kūrybos pagrindas – novelės, kuriose atsiskleidžia šiuolaikiškas rašytojo požiūris, išskirti-niai charakterio bruožai. Kitaip nei ankstesniems novelistams, kuriems buuvo svarbu paveikti skaity-tojo jausmus, jį sugraudinti, Savickiui svarbiausia pateikti problemą, bet išlaikyti distanciją tarp veikėjų ir skaitytojo, siekiama paversti jį objektyviu kritiku, nepasiduodančiu jausmams, blaiviai mąstančiu ir realiai vertinančiu jį supančią aplinką. Čia atsispindi naujoviškas J. Savickio požiūris į grožinę literatūrą. Daugelį novelių jis rašo remdamasis kitų garsių rašytojų kūrinių temomis, tačiau savaip jas interpretuoja, kelia naujas problemas, visai kitaip į jas žvelgia. J. Savickis jas tarsi sumo-dernina, pritaiko savo laikmečiui. Tai būdingas šio rašytojo kūrybos bruožas. Kūriniai priklauso ekspresionizmo srovei. Raašytojas neįprastais simboliais, netikėtais palyginimais stengiasi stipriai paveikti skaitytoją, padaryti jam neišdildomą įspūdį. Jurgis Savickis pradėjo naują lietuvių literatū-ros epochą, pateikė kitą, tuomet labai neįprastą, modernų novelių rašymo stilių.
Nagrinėjamas kūrinys – Jurgio Savickio novelė „Fleita“. Jau pavadinimas nusako kūrinio te-mą. Fleita si

imbolizuoja muziką, meną, kultūrą – bus sprendžiamos kultūros problemos. Pagrindiniai veikėjai – fleitininkas Žiogas ir Viksvų šeimyna. Autorius neatsitiktinai parenka veikėjams simbo-liškus vardus. Žiogas, kaip vabzdys, susijęs su muzika, todėl fleitininkui toks vardas ir skirtas. At-skleidžiamas artimas veikėjo ryšys su muzika, ji jam yra visas gyvenimas. Žiogo vardas pavartoja-mas kaip antikos pasakėčios apie žiogą ir skruzdėlę priminimas, kur žiogas – fleitininkas, o skruz-dėlės – Viksvos. Tačiau ši istorija interpretuojama kitaip: Žiogas grodamas užsidirbdavo pinigų, ir tik nelaimė jį privertė ieškoti pagalbos, o ir Viksvos nėra tokie darbštūs, bendruomeniški ir atsidavę kaip skruzdėlės. Tai J. Savickio rašymo stilius. Pavardė Viksvos novelėje įgyja neigiamą reikšmę. Pavardė gretinama su šiurkščiomis žolėmis, augančiomis raistuose ir pelkėse, niekam nenaudingo-mis. Panašiai autorius apibūdina ir Žiogo gimines. Jie nemandagūs, veidmainiai, neišsilavinę. Noove-lėje sugretinamos dvi erdvės – miesto ir kaimo. Vaizduojamas miestiečio gyvenimas kaimiškoje aplinkoje ir kaimiečių požiūris į miestietišką kultūrą, šių dviejų erdvių nesutaikoma priešprieša. Tai svarbios kūrinio problemos. Novelės pasakotojas, kaip ir daugelyje J. Savickio kūrinių, žvelgia ob-jektyviai ir per atstumą, taip pat neleisdamas priartėti ir skaitytojui. Veikėjai ironizuojami.
Novelės pradžioje supažindinama su Žiogo nelaime: „.jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gy-venti daugiau negalės“. Tačiau „Pūsdamas aštuoniolika metų teatre.savo fleitą.“ – iškeliama di-lema – ar atsisakyti mylimiausio užsiėmimo, dalies savo širdies, ar mirti. Žiogui ta
ai skaudus smū-gis, jis turi palikti pažįstamą, saugią erdvę ir ieškoti pagalbos svetimame pasaulyje. Žodžiai „teat-ras“, „apykaklės“ simbolizuoja miesto, kultūros erdvę. Žiogas priskiriamas prie išsilavinusių kultū-ros veikėjų. Tačiau skaitytojui neleidžiama gailėtis fleitininko. Pasakotojas ironizuoja: „teatras „Žydrioji tulpė“ „.gaudavo tiek pinigų, kad jų užtekdavo, pensionatą užsimokėjus, kelioms apy-kaklėms išsiskalbti“, „Muziko galva žaliavo“. Ironizuojamas gyvenimo monotoniškumas, perdėtas skrupulingumas. Užuot sakęs, kad muzikas sensta ir jo „galva bąla“, pasakotojas sako „žaliuoja“ tarsi vis pabrėždamas glaudų ryšį tarp fleitininko vardo ir paties vabzdžio. Jaučiamas pašiepimas tiems, kurie savo inteligentiškumą ypač pabrėžia savo išvaizda: „.reikalinga buvo maniškoms skalbti bei smokingui sužiūrėti, be ko inteligentui žmogui apsieti negalima buvo.“, „Iš miesto nie-kuomet neišeidamas ir žmogus nepraktingas.“ – Žiogas gyvena ribotoje miesto erdvėje, kur jis jaučiasi saugus ir užtikrintas.
Pavaizduotas pasaulis fleitininką supo iki nelaimės. Dabar jis turi žengti į kaimo erdvę. Sa-vickio novelėse kaimas jau yra veikėjams svetimas, kitaip nei ankstesnių novelistų kūriniuose. Pir-masis Žiogo susidūrimas su kitu pasauliu – susitikimas su ūkininku. „.Ūkininkas numojo savo vai-lokuota ranka.“, „Žiogas gracingai nusilenkė, pasakė savo pavardę.“ – kuriamas kontrastas tarp miestiečio inteligento ir paprasto kaimiečio. Tai ekspresionizmo bruožas. Naujoje aplinkoje Žiogas stengiasi prisitaikyti, naiviai ir net vaikiškai analizuoja daugeli neįprastų dalykų. Pasakotojas jį iro-nizuoja: „Fleitistas dairėsi aplinkui, lygino su savo operetės žiemos de
ekoracijomis ir stebėjosi. čia lyg buvo šalčiau.“, „Jis mėgino prilygti varnų krankesiui, paimdamas mintyse savo fleita.“, „Kurgi saulė?.Prožektorius netvarkoje!“ Atskleidžiamas didelis fleitininko atotrūkis nuo kaimo erdvės, nuo ironijos einama net prie absurdo. Labai svarbus smuklės įvaizdis. Ji atskleidžia visuomenės dvasios lygį. „Grindys bjaurios, ūkininkai, sermėgų nenusivilkdami, valgė silkes ir gėrė degtinę“. Smuklės erdvė atspindi žemą kaimo kultūrą, tai stipri opozicija miesto tvarkai, tradicijoms. Kai Žiogas užgrojo melodiją, „žmonės, neįsiklausę ar nesupratę, pradėjo tripsnoti klumpakojį, vis labiau nusprūsdami nuo takto“. Žiogas nepritapo ir kapeloje: „Griežk ir nedailink“. „Žiogas galėjo tik ste-bėtis, kaip šventvagiškai darko garsus šitie žmonės.“ Tai tik dar kartą paliudija apie ribotą žmonių meno, muzikos, kultūros suvokimą ir vertinimą. Jų jausmai sustabarėję, o patys aklai įsitikinę savo teisumu ir nesileidžia niekieno mokomi.
Novelėje labai svarbus Viksvų šeimos elgesys su giminaičiu. Pradžioje, kai jis dar turėjo pi-nigų, juo visi rūpinosi: „Žiogui buvo pavesta gyventi seklyčioje“, „.išėmė baltą porcelianinį bliūdą svečiui nusiprausti“. Bet kai fleitininko pinigai baigėsi: „Seklyčia tapo užrakinta ir kaipo šventovė saugoma“, „prausiamasai bliūdas buvo tuojau atimtas“, „Žiogas gyveno tvankioje suodinoje gryčio-je“, „prausėsi pajuodusiame lovyje“. Svarbiausia Viksvoms vien materialinės vertybės. Kol jie turi naudos, tol veidmainiauja. Rašytojas vaizduoja svarbią problemą – žmogiškųjų vertybių pasikeiti-mą.
Novelės pabaigoje minima paskutinė Žiogo naktis. Paminėtas sv
virplio įvaizdis tarsi suartina fleitininką su gamta. Jis mato regėjimą: „Ar ne pavasaris ateina.“ Pavasario simbolis įgyja priešin-gą reikšmę. Nors paprastai jis reiškia gyvybę, tačiau dabar tai – mirties simbolis. Pavasaris – išsiva-davimas iš šio pasaulio vargų, artėjančios pabaigos nujautimas. „Bobelių“ įvaizdis neigiamas. Jos tarsi atspindi priešišką visuomenę, kuri tetrokšta kitiems bloga. Tokie neįprasti simboliai būdingi ekspresionizmui. Bet ir dabar skaitytojui neleidžiama susigraudinti. Ramybę nutraukia Viksvų bal-sai: „.ar per dantis pabarškinti!“ , „.pasipiktina šeimininkė“ – tai neigiami personažai, įkūnijantys pačius niekšingiausius bruožus. Su ironija žvelgiama ir į Žiogo mirtį. Atrodytų, kad jo mirtis nieko nesugraudino. Bet fleitininkas mirė išdidžiai ir nepamynęs savo įsitikinimų.
Jurgio Savickio novelė – ekspresionistinis kūrinys. Moderniai, neįprastai ir įtaigiai papasako-ta istorija, kuri slepia daugybę gilių minčių. Tačiau jų nei autorius, nei pasakotojas neskuba atskleis-ti. Svarbiausia patraukti skaitytoją, jį patį priversti analizuoti, ieškoti atsakymų. Nors pasakotojas ir išlaiko atstumą tarp veikėjų ir skaitytojo, tačiau šis vis tiek susikuria savitą kūrinio interpretaciją, asmeninę nuomonę. Svarbiausia kūrinio tema – dviejų erdvių – miesto ir kaimo – sugretinimas, jų kontrastas. Žiogui teko sunki užduotis lyg pranašui skverbtis į naują, nepažintą, priešišką pasaulį ir skleisti kultūros šviesą. Ir nors jam tikslo nepavyko pasiekti, tačiau jis nenugalėtas, nes tikėjo amži-nosiomis vertybėmis. Fleita – jo ginklas. Jis visada galėjo pasinerti į meną, ten rasti nusiraminimą, kai kiti savo rūpesčius skandino žemiškų malonumų jūroje. Jurgio Savickio kūriniuose miesto erdvė kontrastinga, kartais jumoristinė ar ironiška, tačiau dvasiškai turtingesnė nei kaimo. Rašytojo akimis miestas įdomaus ir pilnaverčio gyvenimo pavyzdys visiems.

Leave a Comment