Jurgis Savickis

BIOGRAFIJA
JURGIS SAVICKIS1890-1952

    Jurgis Savickis gimė 1890m. gegužės 2d. Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Mokėsi Kaune ir Maskvoje, vėliau Peterburge ir Krokuvoje studijavo dailę. 1911-1914m. studijavo teisę Maskvos universitete. Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje, dirbo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1915m. J.Savickis išvyko į Daniją, rūpinosi karo belaisviais Vokietijoje. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jis buvo paskirtas oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje, o nuo 1922m. – Norvegijoje. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, J.Savickis dirbo diplomatinį darbą Suomijoje iki 1927m.     1927 – 1930m. tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje, 1928-1929m. buvo Kaauno Valstybės teatro direktoriumi. 1930-1937m. J.Savickis vėl grįžo į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937m. buvo perkeltas į Rygą, 1938m. paskirtas nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 1940m. iš šio posto buvo atleistas, grįžo į Kauną tikėdamasis naujo paskyrimo. Jo negavęs, J.Savickis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Roquebrune vietovėje, kur turėjo vilą.Ten, ant Viduržemio jūros kranto, vertėsi daržininkyste.

    Mirė 1952m. gruodžio 22d. Hermitage, prie Monte Carlo, palaidotas Roquebruno kapinėse.    Savo kūrybą J.Savickis pradėjo spausdinti 1910m.” Lietuvos žiniose”,” Aušrinėje”, “Laisvoje mintyje”. 1919m. parengė ir danų kalba išleido straipsnių riinkinį” Lysskaer” (Aušra), Kopenhagoje išleido pirmąją kelionių apybraižą. Tikrasis J.Savickio literatūrinis debiutas buvo apsakymų rinkinys” Šventadienio sonetai” pasirodę 1922m. 1928m. išėjo apsakymai” Ties aukštu sostu”, vėliau pasirodė kelionės įspūdžių knygos. Antras pakilimas grožinėje literatūroje – apsakymai” Raudoni batukai” (1951), romanas “Šventoji Lietuva” (1

1952), taip pat periodikoje spausdinti apsakymai.

GYVENIMO ir ASMENYBĖS BRUOŽAI

Savickis- artistiškos ir aristokratiškos prigimties žmogus. Nesiskaitė su pinigais, mėgo efektingą mostą, pokštus ( ilgai derėjęsis su ūkyje padėjusiu darbininku, užmokėdavo dešimteriopai; grįžęs namo į tėviškę, palikdavo ant tvoros naują kostiumą ir stebėdavo, kaip elgsis jį radęs žmogus.); nepaprastai laisvai, elegantiškai bendraudavo su įvairiausių luomų žmonėmis. Savickis, “kone vienintelis europietiško tipo rašytojas mūsų literatūroje” (Alfonsas Nyka-Niliūnas), jautėsi savas daugelyje Vakarų kraštų, visą Europą apvažiavo automobiliu, skrido lėktuvu į Afriką. Savo kelionių aprašymuose Savickis svajoja apie Jungtines Eusopos valstijas, tikisi, kad ateis laikas, kai Europoje nebeliks sienų, muitinių, suvaržymų vartoti bet kokias kalbas ir tarmes. Kartu rašytojas visiškai išlaikė ir lietuvišką tapatybę:Lietuva liko viso jo gyvenimo politinės veiklos šviesuliu, atskaitos tašku vertinant svetimas kultūras, kūrybos įkvėpimo šaaltiniu.
JURGIO SAVICKIO Curriculum Vitae

Gimiau 1890m. Lietuvoje, ten išėjau parengiamąjį kursą, įstojau į Maskvos universitetą. 1914m. Prasidėjus karui, literatūros studijas

humanitariniame fakultete nutraukiau ir prisijungiau prie Lietuvos patriotų komisijos Rusijoje pagalbai lietuvių pabėgėliams organizuoti.

1916m. Dirbau Kopenhagoje Raudonojo Kryžiaus karo belaisvių perkėlimo per neutralias šalis tarnyboje.

1918m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tapau Lietuvos reikalų patikėtiniu Danijoje.

1926m. Reikalų patikėtinis Suomijoje

1928m. Užsienio reikalų ministerijos administracinis direktorius Kaune ir tuo pat metu Valstybės teatro vadovaujantis direktorius.

1930m.Lietuvos įgaliotasis ministras Norvegijai, Švedijai ir Danijai, reziduojantis Stokholme.

1937m.Lietuvos ministras Latvijai, reziduojantis Rygoje.

1938-1940m. Mi

inistras ir Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, Ženevoje.

Nuo 1940m., kai Lietuvą okupavo sovietai, aš apsigyvenau Rivjeroje, Prancūzijoje, kur turėjau vilą ir didelį sodą. Kadangi po mano šalies okupacijos turėjau rasti kitokį pragyvenimo šaltinį, aš didžiąją to sodo dalį paverčiau daržu, kur auginau gėles ir daržoves pardavimui.

Lietuvos užsienio politikos atstovas – Jurgis Savickis Osle 1931 metais
1.Jurgis Savickis Osle su šeima. 2. J.Savickis Stokholme
Ingos Savickienės 1953 10 13 laiškas V. Lozoraitienei
Brangi ponia Lozoraitiene,

Atsiprašau, kad rašau Jums dar kartą šiandieną, bet šįryt gavau laišką iš savo advokato ir manau, jog reikia Jums pasakyti , ką jis rašo. Ponas G.Grouber, Maskvos Advokatų asociacijos korespondentas užsieniui, gyv. Paryžiuje, Longchamps gatvė 127, 16-oji, atsiuntė ponui Liutkui laišką. Jame rašo, jog yra įgaliotas tvarkyti Augustino Savickio, gyvenančio Sovietų Sąjungoje, reikalus ir nori susipažinti su notaru, kurio žinioje yra paveldėjimo reikalai. Mano advokatas p. Bottin apie šį pageidavimą pranešė į Mentoną ponui Bunodiere ir p. Bunodiere užmegs ryšį su p. Grouber.

Iš tikrųjų labai gaila, kad reikėjo į šį reikalą įpainioti Sovietų pareigūnus, aš tik viliuosi, kad Augustinui priklausantis palikimas pateks į jo paties ranakas.[.]

Jūs, brangi ponia, be abejo, suprantate jog rašau Jums ne dėl to, kad būčiau asmeniškai suinteresuota, bet, būdama Jurgio našlė, aš neišvengiamai žinau daugiau negu kiti, ir manau, kad lietuvių labui privalau Jus informuoti.[.]

Geriausi mano prisiminimai ponui Lozoraičiui ir p.

.Girdvainiui.

Nuoširdžiai jūsų
P.S. Prisimenate didelį Varno paveikslą “Dvi didelės galvos”/Vienožinskis ir profesorius juoda barzda!/

Kaip baisu jei jis kaboti pas p. Kock!

Jurgis Savickis su P.Galaune meno parodoje Danijoje.
ATSIMINIMAI APIE SAVICKĮ

Antanas Savickis (1900-1983) brolis

Mūsų bobutė buvo Rimošytė, o senelis Tamošius buvo “meščanin” ir vedė Rimošytę. Mūsų motina buvo Zofija Barauckaitė. Netoli Juodaičių bažnytkaimio iš iliustracijos prie caro diedukas Tamošius gavo 70-80 ha nenaudojamų pelkėtų žemių ir įsikūrė vienkiemį. Motina buvo gera pasakorė, eidavo į diskusijas su visais, ypač su Raseinių gimnazijos priperėtais kairiaisiais. Susikirsdavo dėl tikybos. Atvažiuodavo pusbroliai Rugienis, Miliušis, Vitas Kuzminskas.

Gimėme dvylika, o užaugom keturi – trys broliai ir sesuo. Vaikystėje Jurgis kalbėjo lenkiškai, ir poterių motina lenkiškai išmokė. Gimnazijoje Jurgis ėmė kalbėti lietuviškai. Studijų metais parvežė man lietuviškų vadovėlių, su tėvais kalbėjo tik lietuviškai. Tėvas iš pradžių atsakinėjo lenkiškai, o vėliau ir tėvas, ir motina – lietuviškai.

Kur dabar Ariogalos bažnyčia, ten baudžiavos laikais buvo laikomi grūdai, buvo magazinas, kaip dabar sako – sandėlis. Tame sandėly Jurgis su draugais suruošė lietuvišką vaidinimą. Žodžiu, lietuvino visą apylinkę.

Tėvas įtaisė Jurgiui uniformą ir išsiuntė į žemės ūkio institutą Maskvoje. Tas institutą metė, išėjo studijuoti dailės.

Augustinas Savickas (1919), sūnus

Kai aš buvau jaunuolis, Kauno gimnazistas, o mano tėvas Jurgis savickis – žinomas rašytojas ir diplomatas, man labiausiai įsiminė, kad tėvas visad vengė įprastinės menininko pr

rozos. Prieškariniame Kaune galima buvo sutikti literatų, kurie norėjo išsiskirti iš miesčioniškos aplinkos savo išore.

Tėvas, atvirkščiai, plaukus kirpdavo gana trumpai, nenešiojo barzdos ir ūsų, rengdavosi paprastai, tvarkingai, nesėdėdavo menininkų, politikierių ir biznierių “Konrado” kavinėje Kaune, demonstratyviai nediskutuodavo apie literatūrą. Ir su manim jis beveik nekalbėdavo arba labai mažai tekalbėdavo apie literatūrą, apie rašytojus.

Tuo tarpu jis visą gyvenimą rinko didelę biblioteką, daug skaitė ir nuolat rašė. Prisimenu, jaudindamasis tėvas man pasakojo apie tai, kaip Pirmojo pasaulinio karo metais gimtajame Pagausantyje buvo sunaikinta jo biblioteka. Per kaimą žygiavo kaizerinės Vokietijos kareiviai, kelias buvo labai blogas, prie kaimo klimpo vežimai, patrankos. Tuomet kareiviai įsiveržė į trobą, kur gyveno tėvas su namiškiais, čiupo knygas ir. Jomis “pataisė” kelią. Šito tėvas niekad nepamiršo, nes knygos jam buvo visas gyvenimas, o literatūrinė kūryba – gyvenimo prasmė.

Tėvo aistra literatūrai tiesiogiai siejosi su meile Lietuvai, gimtajam Pagausančiui, nors gyvenimas taip susiklostė, kad jam teko daugiau gyventi svetur negu gimtinėje.
Teofilija Vaičiūnaitė (1899-1995), aktorė

1928 m. Vietoj A. Sutkaus teatro direktorium paskiriamas Jurgis Savickis, kuriam pavyko konsoliduoti trupę. Tai buvo rašytojas diplomatas, bet menkas oratorius. Sutkus valandų valandas galėdavo kalbėti be jokio rašto, sklandžiai, gražia tartim, logiškai, o Savickis negalėjo pasakyti keleto sakinių nepasirašęs. Jis buvo tikras Sutkaus antipodas ne tik iškalba, bet ir charakterio bruožais, visa savo laikysena.

Menkus oratoriaus sugebėjimus pirmąkart teatre Savickis mums pademonstravo per A. Vainiūnaitės jubiliejų. Išėjo jis į sceną viso teatro vardu pasveikinti jubiliatės. Gražus, elegantiškas – tikras lordas, na, manom sau, trenks dabar jau kalbą! Bet scenoje taip susijaudino, kad visiškai sutriko. Pradėjo kalbėti kažką apie valsą, simboliškai norėjo jį supinti su aktorės gyvenimu, bet taip, vargšas, įsisuko į tą valsą, kad mes stovim išsigandę ir galvojam, kaip jis išsipainios. Nutaikę progą, kada jau galim “dėti tašką”, pradėjom ploti. Taip jam padėjom išsisukti iš to nelaimingo valso.

Išėjęs už kulisų, Savickis tik prakaitą šluostėsi ir kažką nepatenkintas murmėjo.

Kazimieras Šėgžda, kaimynas

Jurgio tėvai buvo ūkininkai. Turėjo apie 70 ha žemės, nors dalis tos žemės pelkėta buvo.Jurgio tėvas paveldėjo iš Rimošių labai jau apleistą ūkį, bet buvo ypatingai darbštus ir didelis diplomatas. Mokėjo “užkalbėti akis”, prieit prie žmogaus. Buvo išrinktas ariogalos viršaičiu. Atsimenu – kartą važiavo į Ariogalą “viršaičiaut”. O samdinius turėjo nei šiokius, nei tokius: vienas šleivas, antras kreivas. Kad netinginiautų, sugalvojo štai ką: pasišaukia vieną – duoda taurelę, sako: “Prižiūrėk aną..”. Pasišaukia aną:”Prižiūrėk tą.” Gudrus ūkininkas buvo.

Budamas viršaičiu, 1914m. Nepristatė frontui “padvadų’ – sumušė senį labai. Neteko Savickis sveikatos. Mirė karo metu Maskvoj. Venų trombozė buvusi. Sirgo skleroze. Visi Savickiai sirgo skleroze. Sako, ir Jurgis miręs nuo sklerozės.

Jurgis iš pat mažens į meną linko. Iš molio visko prilipdydavo. Gimnazijos 4-5 klasėse piešė. Vėliau teptuko pasigavo.Nuo 1911m. Petrapilyje meno kursuose mokėsi. O teisės, man atrodo, nestudijavo. Jis domėjosi menu, o ne teise.
Paulius Galaunė (1890-1988), dailėtyrininkas, meno istorikas

1912m. Keturi lietuviai stojom į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Tai buvo aukštoji meno mokykla. Stojom Kairiūkštis, Jomantas, Savickis ir aš. Maskvoje Savickis buvo užėjęs pas mane į namus, bet nerado, paliko laiškelį, kad nori susipažinti. Bet norai norais ir liko, nes visi keturi konkurso nepraėjom.

Paskui su Savickiu susitikau jau Lietuvoje. Arčiau pažinau Savickį dviem atvejais. 1931m. Man teko suruošti lietuvių liaudies meno parodą Skandinavijos kraštams. Švedijoje paroda buvo dviejuose miestuose. Stokholme tuo metu Savickis buvo Lietuvos atstovas. Kur tik jis buvo atstovas, to krašto užsienio reikalų ministerijos pareigūnai jį mėgdavo. Mėgdavo ir visuomenės atstovai: mokslininkai, rašytojai, dailininkai, artistai. Buvo gražus vyras, gražia šypsena.

Ėjom į lietuvių liaudies parodos atidarymą Stokholme. Savickis, kaip oficialus asmuo, kukliai apsirengęs, geltonom pirštinėm ir su cilinderiu. Šiaurėje buvo populiarus žiemos sportas, gatvėse šmižinėjo slidininkai. Pro šalį važiavo slidėmis pana, pasižiūrėjo į Savickį ir pasakė:”Oho!”

Kai buvo Kaune direktoriumi, bendravom, pasikalbėdavom, bet pokalbių neprisimenu: buvom jauni, ne tas įsiminimas rūpėjo. Buvo ramaus būdo, mokėjo sugyventi su žmonėmis.

Ištrauka iš leidinių užsieniui (Danijoje)

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, rašytojas lyg buvo mobilizuotas, lyg ne. “Taip, aš buvau tapytojas,- rašoma Haageno straipsnyje “Pokalbis su naujuoju Lietuvos atstovu Jurgiu Savickiu”, išspausdintame 1919 02 06 švedų dienraštyje “Dugens Nyheder”,- daugiausia peizažistas, studijavau Krokuvoje. Bet nė nebaigus studijų, prasidėjo karas. Buvau pasiųstas kareiviu į frontą, ten ir praleidau pirmuosius metus”. Straipsnyje “Jurgis Savickis”, išspausdintame 1924 01 17 danų žurnale “Vore Herrer”, rašoma, jog užklaustas, ar dalyvavo kare, atsakė ne ir paaiškino, kad pagal rusų įstatymus vyriausias sūnus atleidžiamas nuo kariuomenės; fronto metu tūnojęs “savo pačių” apkasuose. Greičiausia buvo mobilizuotas, bet trumpam, kol išaiškino įstatymą. Tikra, kad 1914m. Gruodžio mėn. Buvo Pagausantyje, iš kurio rašė atvirlaiškį lietuvių dailės draugijai, prašydamas pašalpos dailės studijoms Peterburge, galbūt ir 1915m. dalį praleido su savaisiais.”.mane, kaip nemokšą šiek tiek konfūzija visi tie braižiniai.- “Žemė dega”, įrašas “1939m. Ženeva”.- Kai jaunas buvau, brolių padedamas, savo vienkiemyje nuleidau kelis eglinius rąstus. Iškasėme gerą rūsį sode. Rąstus užklojome velėnomis. Tokioje patalpoje gyvenome visą vasarą”. Neabejotina,- 1915m., kol vokiečiai, prasilaužę Galicijos fronte, neužėmė liepos mėnesį Šiaulių, rugpjūčio – Kauno, rugsėjo – Vilniaus, kol gyventojai, liepiami palikti strategiškai svarbesnes vietas, masiškai nesievakuavo į Rytus. Pasak brolio Antano, “motina su vaikais pasitraukė pas tėvo brolį Vladą Savickį. Išbuvo apie penkis mėnesius. Iš čia išvažiavom į Voronežą, reikėjo vaikams eiti į gimnaziją.

KŪRYBA Jurgio Savickio knygos
Raštai: šeši tomai. – Vilnius: Vaga, 1990 – . T.1: novelės. – 1990. – 510p.T.2: apysaka, novelės. – 1991. – 262p.T.3: kelionių apybraižos. – 1995. – 475p.T.4: dienoraštis. – 1995. – 542p.T.5: Laiškai. – 1998. – 748p.
En rejse gennem Litauen: [kelionė per Lietuvą: apybraiža]. – København: E. Jespersens forl., [1919]. – 80p. – Danų k.
Šventadienio sonetai: novelės. – Berlin, 1922. – 144p.
Ties aukštu sostu: novelės. – Kaunas, 1928. – 237p.
Atostogos: kelionės įspūdžiai / Jurgis Rimošius. – Kaunas, 1928. – 146p.
Truputis Afrikos: kelionės įspūdžiai / J. Rimošius. – Malmō: Lundgrens Söners Boktryckeri, 1934. – 60p.
Kelionės: [2t.] / J.Rimošius. – Kaunas, 1938.
Raudoni batukai: novelės. – Brooklyn: Gabija, 1951. – 134p.
Šventoji Lietuva: romanas. – Memmingen: Tremtis, 1952. – 248p.
Žemė dega: karo metų dienoraštis. – 2d. – Chicago: Terra, 1956.
Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967. – 299p.
Ad astra: novelė. – Chicago, 1970. – 16p. – (Mažoji biblioteka).
Vasaros kaitros: novelės. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 254p. – (Skaitinių serija; 22).

Kūrybos charakteristika

Savickis priklauso tai pačiai lietuvų modenintojų kartai, kaip ir Sruoga, Putinas, Šeinius, Binkis. Pirmuosius savo kūrinius jis paskelbė dar 20 a. Pradžioje liberalų laikraštyje “Lietuvos žinios” ir moksleivių žurnale “Aušrinė”. Svarbiausios jo knygos yra novelių rinkiniai “Šventadienio sonetai” (1922), “Ties aukštu sostu” (1928), “Raudoni batukai” (1951), romanas “Šventoji Lietuva(1952), karo metų dienoraštis “Žemė dega” (1956). Be jų, dar yra išleidęs kelias kelionių aprašymų knygas.

Savickio proza nuo klasikinės realistinės, neoromantinės tradicijos labiausiai skiriasi savo pasakojimo maniera. Beveik į visus įvykius ir personažus Savickis žvelgia per atstumą, ironiškai, nuolat kaitaliodamas vaizdavimo ir vertinimo perspektyvas. Dėl to Savickio tekstuose sunku apčiuopti aiškią pasakotojo poziciją, vientisą vaizdojamo pasaulio interpretaciją. Jo meninis pasaulis beveik visada daugiaprasmis.

Savickio meninė kalba labai lakoniška. Nekuria išsamių savo personažų paveikslų, apie veikiančius asmenis ir aplinkybes infomuoja glaustomis, tačiau itin talpiomis užuominomis.

Tekstuose gausu ir įvairių literatūrinių, kultūrinių nuorodų, tarptautinių arba tiesiog svetimų kalbų žodžių. Rašytojui itin svarbus stiliaus tikslumas, vaizdingumas, žaidimas netikėtomis detalėmis, tolimų tikrovės reiškinių arba žodžių reikšmių sugretinimas. Toks stilius skirtas išsilavinusiam, greitos orientacijos, estetinę nuovoką turinčiam skaitytojui. Šios savybės itin būdingos modernistinei literatūrai.

Lietuvių prozoje J.S. Kūriniai išsiskiria savo pasaulėvoka. Pro sąmojingą, stebinantį stilistinį paviršių neretai prasimuša skeptiškas, net pesimistinis požiūris į žmogų. Savickio personažai dažnai vieniši, nesaugūs, valdomi nenuspėjamo likimo arba savo prigimties impulsų. Jie apibūdinami kaip marionetės, kaukės, artistai, atliekantys lemties primestus vaidmenis. Tik trapūs žmogiški ryšiai, meno, grožio idealai, šilta autoriaus šypsena šiek tiek praskaidrina šią atšiauroką būties traktuotę. Tokia pasaulėžiūra neabejotinai susijusi su modernaus žmogaus vertybių krize, apmąstoma modernistinės literatūros. Savickio kūryboje vyrauja estetinis pradas ir etinė, psichologinė, egzistencinė problematika, o realizmo įprastesniems socialiniams, politiniams klausimams joje neskiriama dėmesio.

Iš tų skirtingų nacionalinės, socialinės ir kultūrinės kilmės sąvokų, vaizdinių, klišių, intonacijų kuriama daugiasluoksnė kūrinio stilistika. Ji nebepasiduoda ištisai vaizduojamojo objekto traukai, net savaip jam prieštarauja. Lietuvos laukų pavasario vėjas staiga palyginamas su „plaukų sausintojo elektros srove”, kaimo bernas su Herkulesu, parėmusiu ūkio skliautus, ūkininkaitė pristatoma „kaip pavyzdingiausios sodžiaus mergelės egzempliorius”, ganyklon einantį kumetį palydi Toska, „tebepuolanti nuo Europos kartoninių scenų”. Šitaip išardoma benusistovinti konteksto inercija ir sukuriama stiliaus įtampa iš nesiderinančių elementų, kuriuos diktuoja refleksinė bei ironiška mąstysena, pirmą kartą tapusi dominuojančiu pradu lietuvių novelėje.

Savickis kalbėjo ramiu skeptiško stebėtojo tonu, nesiekdamas šokiruojančių efektų kaip P.Tarulis. Ironija neatitraukia pasakojimo nuo epinio objektyvumo pagrindų, kuriuos paliko buitinio realizmo ir hamsuniško impresionizmo tradicija, akivaizdi pirmuose rašytojo kūriniuose. Jo inteligentiškai elegantiškas žodis absorbuoja įvairialytę kasdienybės medžiagą: žydų krautuvėlės ir karčemos Lietuvos miesteliuose, žlungančio dvaro dekadansas, lietuvio ūkininko įpročiai ir kieta logika, elgetų folkloriškai „tautiškas muziejus” katedros šventoriuje, davatkėlė bučiuoja kunigo sutanos skverną ir t.t. Šitą medžiagos sanklodą ironija suvarto į kontrastus ir priešpriešas (kadaise grafas siuntinėjo savo skalbinius į Paryžių, dabar priglaudžiamas buvusio kumečio „ad majorem gloriam”), o ekspresionistinis komponavimo būdas supresuoja į grafiškai įrėžtus kontūrus ir asociacijomis šuoliuojančio vyksmo kapotą ritmiką.

Romane Šventoji Lietuva (1952) ilgesio gaida prasimuša šviesiais vidurvasario peizažais, žemės našumo ir namų gausos motyvais („Viršuje mėlynu dangumi plaukė keli oro laivai, be kurių nebūtų ir pačios Lietuvos”; „Viskas tuomet Lietuvoje buvo kupina ir pilna”). Savickis, konstruktyvistas, bijojo kaip ugnies lietuviško lyrizmo išsiliejimų, pakilaus kalbėjimo, poetinio gražumo. Romanas parašytas judria šnekamosios kalbos tonacija, kuri pritraukia viską labai arti, o paskui suvarto ir išblaško, šokinėdama iki parodijos (romanų prisiskaičiusi gimnazistė peršasi kunigui) ir bufonados (nuoga policininko žmona ant stogo, o klebonas ją nukelia savo konstrukcijos kopėčiomis). Vaizdai sukasi ratilais, tai užgriebdami gamtos vaiskumą („Zvimterėjo skaidri žiogpalaikio gaida”), tai panardinami į žmogiškų santykių ir politinių sistemų tamsumą (Anelę Tvirbutaitę, tobulą lietuviško grožio „meno kūrinį”, išprievartauja iškrypęs rusų generalgubernatoriaus sūnus). Autorius neieško šitai vaizdų karuselei nuoseklios deterministinės motyvacijos; romano įvykiai – tai dar vienas commedia dell’arte variantas, reikalaujantis ironijos žaismės, o ne ašaringos užuojautos (Anelės likimas neapraudamas, kaip Veronikos „Paskenduolėje”).

Pirmą kartą Savickis ėmėsi panoraminio pasakojimo, užsibrėžęs apžvelgti Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio tipiškas situacijas ir problemas. Generalgubernatoriaus sūnus, plevėsa, šūkauja: „Šis kraštas bus greitai nutautintas. Ir bus paverstas grynu rusų kraštu”. Studentas, grįžęs iš Varšuvos, „nesugriaunamų ir nesikeičiančių įsitikinimų žmogus”, skelbia, kad „žemė ne ponų”, kad „nėra žmonių, yra tik socializmas”, kuriam tautinis pradas visiškai nereikalingas. Didžponis pardavinėja paskutinį mišką, kad „išlaikytų fasoną”, brukdamas savo jaunutę dukterį turtingam seniui. Tvirbuto bernas, ramus, tvarkingas, užsispyręs, perkasi žemės gabalą, veda šeimininko dukrą su vaiku, bus rimtas ūkininkas. Tai vienintelė pozityvi prieškarinės visuomenės jėga, būsimos Lietuvos atrama, apgaubta autoriaus vilties, pasigėrėjimo, idealizacijos, kurią čia pat bandoma numušti komiškomis hiperbolėmis (taupus ūkininkas vienu žygiu atlieka: tą pačią dieną jungtuvės ir nesantuokinio kūdikio krikštynos, vežime greta jaunųjų įrioglinta kiaulė, kurią ta pačia proga parduos).

Romano veikėjų neriša tampresni psichologiniai ryšiai ar vientiso konflikto eiga. Jie negauna erdvės individualiam charakterio tapsmui, kuris sudaro tradicinio romano šerdį, Savickis pabandė sujungti panoraminę apžvalgą, ieškančią tipiškų bruožų ir apibendrinančių schemų, su ironiška žaisme, atskiras panoramos atšakas nusmailindamas iki feljetoniškumo ir išgairindamas stiliaus daugiasluoksniškumą apriorine simbolizacija (lietuvę išprievartaujantis generalgubernatoriaus sūnus ir mušantis žmoną ukrainietę policijos vadas – carinė Rusija).
NOVELĖS

NOVELĖS “ VAGIS “ INTERPRETACIJA

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad novelėje pasakojama gana tradicinė buitiška istorija (apie arkliavagį, kaimiečio kerštą jau yra rašęs Biliūnas). Tačiau tekste vengiama vienaprasmio vertinimo, vaizduojami netikėti poelgiai (vaikas išlaisvina vagį), sugretinimai (vagis panašus į Kristų). Nuo realistinės literatūros tekstas skiriasi ir neįprastu lakoniškumu. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad vagies sugavimo siužetas tik pakartoja pirmoje, tarpeliu atskirtoje teksto dalyje papasakotą istoriją apie “senos gadynės” plėšikus; skirtumas tik tas, kad pagrindiniame kūrinio siužete kankinamas jau ne kunigas, bet vagis, – tačiau šis vaiko vaizduotėje yra lyg kunigas. Taip tarp pirmos ir antros teksto dalies susidaro simbolianiai ryšiai, tekstas atitolsta nuo realybės, tampa savotišku mitu – “”žmonių ir “plėšikų” santykių modelis.

Svarbiausias kūrinio veikėjas, vaikas, atsiduria tarp dviejų stovyklų: žmonių, kurie “užrūkytoj” troboj “pančius veja” ( vėliau jais bus surištas vagis ), ir plėšikų, nepritampančių šiltame namų pasaulyje (pirmoje kūrinio pastraipoje minimas “žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos”), primenančių kažką aukštesnio (“lyg kunigas” ). Šią vaiko būseną žymi ir simbolinė nuoroda – jis drožinėja smuiką. Vaikas novelėje nėra idealizuojamas: jis išlaisvina vagį, kuris, šiaip ar taip, padarė nusikaltimą; ir išlaisvina tik vienkartinio impulso pagautas: vėliau vėl sučiupta, per sniegą velkama auka jis jau nebesidomi. Nesigilinama ir į vagies vidaus pasaulį. Tik pabrėžiama priešprieša tarp vaiko ir suaugusiųjų, vienu koncentruotu sakiniu išsakoma vaiko vidinio virsmo, išsivadavimo iš bendruomenės autoriteto situacija:” Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!”

Novelėje ryški pastanga priblokšti skaitytoją netikėtais sugretinimais, deformuotu, akspresionistinę tapybą primenančiu vaizdu (“.jis, kupron susimetęs ir nenormalus.”). Gausu ir humoro, ironijos, sarkazmo (vagis “lyg kunigas su blizgančiais kaliošais”, vaiko “žygio” dviprasmybė, veidmainiškai ūkininko siūlomos “vaišės”). Problematikos požiūriu kūrinyje pirmiausia atsiskleidžia vaiko brendimo istorija, o giliau glūdi filosofiniai klausimai apie žmogaus ir visuomenės prigimtį, būties daugiaprasmiškumą (kankinamas vagis kartu yra ir žmogus, ir Kristus; saugiuose namuose vejami pančiai laisvei; svajonių karžygys kartu yra ir piktadarys; išlaisvintojas – kartu ir kilnus, ir savanaudis.). Toks teksto daugiaplaniškumas, stilistinė ir prasminė koncentracija – esminiai modernistinės literatūros bruožai.

IRONIJA JURGIO SAVICKIO RAŠTUOSEGiedrius ViliūnasVU Lietuvių literatūros katedros docentas (ištrauka)

Ligšiolinė Jurgio Savickio kūrybos kritika daugiausia dėmesio skyrė jo stiliui. Jau pirmąją Savickio knygą Šventadienio sonetai (1922) plačiu straipsniu pasitikęs Balys Sruoga daugiausia gėrisi jos vaizdų kondensuotumu, ryškumu ir rašytoją vadina “poeta tapytoju savo literatūros veikaluose”. Dar trečiame dešimtmetyje apie Savickio kūrybinį žodį didoką studiją parašęs Kostas Korsakas taip pat daugiausia kalba apie jo meninės kalbos konstruktyvumą, lakoniškumą, šiuos bruožus vaizdžiai apibūdindamas kaip “literatūrinę grafiką”. Visų pirma dėl sąmoningos estetinės programos, nepamėgdžiojamai individualaus rašymo būdo ir skonio etapiniu mūsų literatūros dydžiu Savickį laikė vienas įžvalgiausių išeivijos literatūros kritikų Alfonsas Nyka-Niliūnas. Pasak jo, stilistiniu požiūriu Savickis ne mažiaus savitas, negu Donelaitis arba Valančius. Panašios nuomonės laikėsi ir Antanas Vaičiulaitis. Iš esmės Savickio stiliaus fenomenui, visų pirma jo teatriškumui, tapybiškumui, nevaržomam žaismingumui,  skirta ir viena naujausių studijų ─ Donato Saukos Jurgis Savickis: XX amžiaus literatūros šifras (1994). Ankstyvojoje kritikoje diskutuota dėl Savickio prozos psichologiškumo, įtaigiai atskleidžiant šį jo novelių planą. Palyginti daug Savickis aptarinėtas sociologiniu požiūriu, nurodant sąsajas su europine buržuazine kultūra ir atsirandančia lietuviškąja miesčionija. Plačiai argumentuota jo kūrybos giminystė ekspresionizmo literatūrinei srovei; parašyta biografinė studija .

Mažiau dėmesio susilaukė gilesnis pasaulėžiūrinis Savickio kūrinių planas. Sruoga kalba apie “žmogaus būties menkystą”, atskleidžiamą novelėje “Komediantai”, tačiau nuo platesnių apibendrinimų susilaiko tardamas, kad “Nūn nėra mano uždavinys veltis į Savickio kūrinių turinį, man rūpi ne kas, bet kaip” . Korsakas “vieną ištisą menkystą”, pasakotojo žiūros “šaltą abejingumą”, realybės estetizavimą aptaria kaip bendresnius Savickio kūrybos bruožus, tačiau nuosekliai jų taip pat neanalizuoja. Nyka-Niliūnas Savickio pasaulėžiūrą atsargiai apibendrina kaip “tam tikrą estetizmo rūšį”, kurioje estetiniai argumentai visada aukštesni už etinius ir humanistinius, o kitose vietose užsimena ir apie “absurdiškos būties komedijos vaizdus”, pesimistinę gyvenimo sampratą ir stoicizmą . Vėlesnėje kritikoje šiuo aspektu yra išryškėjusi tam tikra kontroversija. Nagrinėdami Savickio ryšius su ekspresionizmu, Vytautas Galinis ir Vytautas Kubilius akcentuoja  tamsius ir tragiškus rašytojo vaizduojamo žmogaus gyvenimo vaizdus, groteskinę pasaulio deformaciją; “gyvenimo – rūsčios komedijos” sampratą, Savickio noveles siejančią su “ekspresionistinio meno tolimomis premisomis”, F.Kafkos tipo proza . Vytautas Vanagas pažymi, kad “J. Savickio novelių žmogaus koncepcija kažkokiu mastu paremta besiformuojančios egzistencionalizmo filosofijos postulatais [.]. Tai žmogaus vienišumo, gyvenimo savyje, neturėjimo jokių tikslų ir siekių, jo sudaiktėjimo koncepcija. [.] Rašytojas [.] jo būtyje nematė šviesių perspektyvų `[.]”. Šią pažiūrą labiausiai išplėtojo Albertas Zalatorius knygoje XX amžiaus lietuvių novelė:

Pasaulis J. Savickiui nei liūdnas, nei graudus, nei neteisingas. Jis tiesiog žiaurus, negailestingas, absurdiškas. Jame daug ką tvarko atsitiktinumai, likimas, paslėpti kompleksai. Tai ne vien baugus, bet ir nesuprantamas pasaulis. [.] J. Savickio žmogus skverbiasi pro iracionalų sutrūkusių reiškinių ir savo paties spontaniškų reakcijų chaosą, grabinėdamas patamsyje ant pražūties ir išsigelbėjimo ribos. Kur pasuksi ─ visur arba nesvetingo pasaulio barjeras, arba individuali geidulingumo, liguistos vaizduotės ir egzotikos praraja, kurios traukai neįmanoma atsispirti.
TEKSTAI APIE KLASIKĄ (ištrauka)

Rodos, bus kūręs ne tik elegantiškus tekstus, bet ir savo gyvenimą kaip spektaklį, arba, kaip madinga sakyti, savo įvaizdį. Iš pasikartojančių to paties įvykio versijų matyti, jog Savickio gyvenimas buvo apipinamas legendomis. Pvz., brolio Antano teigimu, tėvas, sužinojęs, jog Jurgis studijuoja ne žemės ūkio mokslus, o dailę, pavarė sūnų iš namų (tiesiog standartinė amžių sąvartos tėvų ir sūnų konflikto išraiška, tik XIX a. pabaigoje sūnūs paprastai atsisakydavo kunigų seminarijos, o XX a. tėvų vaizduotė jau leido bet kokią profesiją, kad tik būtų praktiška), bet pasikinkęs arklį pasivijo, ir namo grįžo abu (p. 8–9). Kaimynas Kazimieras Banys, pats niekuomet nematęs rašytojo, bendravęs tik su broliu Antanu, išvarymo iš namų istoriją pateikia kitaip: Jurgis tapęs, žydinti obelis jam temdė kambarėlį, todėl ją nukirtęs. Tėvas už tai sūnų sumušęs, sūnus išėjęs iš namų, bet tėvas apie pusiaunaktį liepęs „pabalnoti du arklius”, išjojęs ieškoti sūnaus, ir švintant jiedu grįžę (p. 56–57). Kartais parengėja daro pastabą, jog atsiminimų autorius veikiausiai fantazuoja: nepanašu, jog į tėviškę kada būtų atvažiavę broliai Mykolas ir Jurgis ir abu atsivežę po dvi žmonas išsyk ar „kas savaitė” Jurgis būtų pirkęs po naują kostiumą. Tačiau dažnu atveju skaitytojui tenka susitaikyti su faktu, jog patikrinti neįmanoma, legendos gyvuoja pramaišiui su tikrove, arba, kaip rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas apie Mačernio vengriškos kilmės versiją, greičiausiai tai fantazijos padarinys, „bet kaip tik dėl to ir buvo tiesa”. Galima manyti, jog žmonės bus įžvelgę kažką daugiau, esmingiau negu pasimirštantys išoriniai įvykiai.

Solveiga Daugirdaitė
KRITIKAVincas Mykolaitis- Putinas.Jurgis Savickis. Šventadienio sonetai (ištrauka)

Knygų vardas yra kai ir prisitatymo kortelė, kurią nepažįstamas svečias, pirmą kartą atsilankydamas, mums įteikia. Iš jos paaiškėja svečio asmuo, ir gauname pirmo malonaus ar nemalonaus įspudžio dėl svečio profesijos ar vardo. Knygų autoriai, norėdami, kad jų kūriniai jau iš anksto palenktų skaitytoją savo pusėn, paprastai stengiasi pristatyti juos gražiais, sumaniais vardais. Tokis elgimasis yra visai teisėtas, tik reikia, kad jis nebūtų apgaudinėjamas. Reikia, kad knygų vardas atitiktų jų turinį.[.]

Išgirdęs, kad J. Savickis išleido “Šventadienio sonetus”, ėmiau vienas sau spėlioti, kas tai būtų per kūriniai. “Šventadienio”..reiškia kažkas kilnu ar bent šviesu, giedra, ramu, poilsiu dvelkia. “Sonetai”? Pažindamas šiek tiek Savickį, išsyk, tiesa, paabejojau, ar jis bus parašęs tikrų sonetų- 14 eilučių, dviem rimais ir kitomis grižtomis jų taisyklėmis. Tokių, rodos, nieks lietuviškai dar nėra rašęs – yra tik pseudosonetų. Vis dėlto, manau, bus tai kaip ir “sonetai prozoje”, trumpi lyriniai kūrinėliai, labai grižta vidaus lytimi, užbaigti nutekinti. Po kurio laiko gavau knygas ir kaipgi nustebau, pamatęs, kad tai ne sonetai ir ne eilės prozoje, bet vaizdai-apsakymėliai įvairaus turinio ir dydžio. Perskaitęs knygas, pamačiau, kad nė šventadienio ūpo jose nesama. Tad ir šį kartą pristatomoji kortelė mane suvedžiojo. Kelis kartus taip pat suvedžiojo ir atskirų vaizdų vardai. Kas skaitys, pats įsitikins, kad, pav.,”Sachara”, “Užburtos jachtos”,o ypač “Ad astra”, neturi nieko bendra su tų vaizdų turiniu.

Leave a Comment