Beveik prieš pusę amžiaus poetas ir literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas pabrėžė, kad Jurgis Savickis yra kone vienintelis europietiško tipo rašytojas lietuvių literatūroje. Tuometiniame literatūros kūrėjų kontekste jis iš tiesų buvo ypatingas, atlikęs „pirmąją lietuvių dailiosios prozos reformą, pradėdamas naują, „poklasikinę“ jos epochą“. Šiandien rašytojo svarbumas literatūros istorijos procese ne tik neatrodo menkesnis, bet yra dar labiau išaugęs ir naujai įvertinamas. V. Daujotytė, žvelgdama jau iš dabarties pozicijų, patikslina A. Nykos-Niliūno mintį, J. Savickį pavadindama pirmuoju lietuvių rašytoju – laisvu europiečiu, kūrusiu „ne iš moralinių ar patriotinių įsipareigojimų, o iš talento laisvės, skatinusios ne tik gyvenimo keliu eiti, bet ir rašyti kitaip“. Tai labai intensyvaus, glausto stiliaus menininkas, į perdėm rimtą lietuvių literatūrą vienas pirmųjų įvedęs ironiją, humorą, parodiją, leidęs sau pažaisti įprastais lietuvių literatūros stiliaus, tematikos ir pasaulėžiūros dalykais bei savo skaitytojų lūkesčiais. Rašytojas vengia klišių, rašo lakoniškai, pasitelkia tolimas asociacijas, užuominas. Jam svarbu rašyti gražiai, todėl mėgstamos ryškios detalės, ryškūs spalviniai įvaizdžiai, kuriamas labai tapybiškas vaizdas. Rašymas be kita ko dar ir savitikslio grožio vardan – negirdėtas dalykas ligtolinėje lietuvių literatūroje (beje, dėl to buvo užsipulti ir pirmieji poeto H. Radausko eilėraščiai). Nedaugelis anuo metu galėjo J. Savickio moderniąją prozą suprasti ir tinkamai įvertinti – iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių šitai pasisekė tik intelektualinio elito skaitytojams ir kritikams.J. Savickis – neabejotinai „kitoks“ lietuvių literatūroje. Kitoks, nei iki tol lietuvių novelėse vaizduotas, yra ir jo kūrybos žmogus. Anksčiau rašytojai po truputį skverbėsi gilyn į žmogų, kai ką perimdami iš savo pirmtakų, kai ką atmesdami, kai ką naujo išrasdami, bet iš esmės ėjo ta pačia, tradicijos išrausta vaga. J. Savickis šioje srityje padarė drastišką šuolį. Jis, anot K. Korsako, „kirto iš karto ir paliko aiškią žymę. Galima nepritarti užsimojimo linkmei, bet negalima nuneigti rezultato“ . Išsivaduota nuo provincialaus galvojimo, atsikratyta iš anksto primestų lokalinių idealų, vertybių ir prietarų. Kaip žinoma, šis rašytojas didesnę savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, atitrūkęs nuo aktualių Lietuvos socialinių ir moralinių problemų, kurios rūpėjo čia kūrusiesiems. J. Savickio tyrimo objektu tapo jau nebe konkretus istorinis žmogus, o žmogus apskritai, moralinės, etinės jo prigimties problemos. Rūpinimasis bendražmogiškais dalykais suuniversalino šio rašytojo kūrybą, pasak A. Nykos-Niliūno, pakėlė mūsų prozą „iš pusiau etnografinės literatūros į grynosios literatūros žanrą“ . Į pasaulį ir žmogų J. Savickis pažvelgė nauju žvilgsniu, savomis akimis, o ne taip, kaip dar nuo Žemaitės, Vaižganto atėjusi, reikalavo tradicija. Iš Vakarų atsinešta nauja, teoriniais samprotavimais pagrįsta estetika, sudaranti rašytojo pasaulėžiūros pagrindą. Ji sėkmingai perkelta į lietuvišką dirvą.Iki J. Savickio lietuvių prozoje pasaulio vaizdas buvo labai siauras, be platesnių laiko ar erdvės nuorodų. Trys banginiai, ant kurių laikėsi lietuvių proza, buvo tautinė buitis, bendruomeninė moralė ir individuali žmogaus psichika. J. Savickis savo skaitytojams atveria naujus horizontus – geografines, istorines, kultūrines platumas, smarkiai praplečia lietuvių literatūros personažų galeriją. Šie personažai dažnai „egzotiški“, jie „peržengę“ kaimiškos pirkios slenkstį, nauji tuometinėje mūsų prozoje: paslaptinga artistė, išsikvėpinusi ponia, prostitutė, stoiškas muzikantas, sanatorijos kilimų dulkintojas, girtuoklėlis, mieste atsidūręs kaimo vaikas ir kt. Realistams labai rūpėjo jų herojų profesija, jų socialinis statusas, kilmė, pragyvenimo šaltinis ir t. t. J. Savickio kūryboje visa tai yra ignoruojama arba tiesiog tampa etiketėmis, apibūdinančiomis konkrečius personažus.„Gyvenimą ne atvaizduoti, o formuoti!“ Tokį uždavinį sau kėlė ekspresionistai, kuriems J. Savickis savo kūrybos principais yra labai artimas. Šis rašytojas meninį vaizdą tarytum surenka, sukonstruoja iš fragmentų, tai, kaip ir neįprastas kalbėjimo būdas, rodo labai savitą pasaulio regėjimo rakursą. Rašytojo sukurtas pasaulio modelis ne tik pasižymi antisentimentalumu ir antielegiškumu, jis baugus ir slegiantis, kupinas kataklizmų nuojautos: „Pasaulis J. Savickiui nei liūdnas, nei graudus, nei neteisingas. Jis tiesiog žiaurus, negailestingas, absurdiškas. Jame daug ką tvarko atsitiktinumai, likimas, paslėpti kompleksai. Tai ne vien baugus, bet ir nesuprantamas pasaulis“.Tokioje slogioje aplinkoje „apgyvendintas“ rašytojo prozos žmogus. Karo įvykių košmare žlugo, prarado prasmę kai kurios anksčiau idealizuotos vertybės. Todėl žmogus neteko visų atramų, tapo įtarus, skeptiškas, nenuoširdus, šaltas, vienišas, vis didėjančio gyvenimo tempo įtrauktas į pamišėlišką karuselę jis nebesusivokia, kas esąs, nebeturi laiko į save įsižiūrėti, nebepažįsta nei kitų, nei savęs, tampa aplinkybių žaislu. J. Savickis buvo vienas iš pirmųjų aprašęs šiuos socialinius ir psichologinius procesus lietuvių novelistikoje. Jo tekstuose turbūt pirmą kartą lietuvių literatūroje taip akivaizdžiai atsiskleidžia tragiška XXa. žmogaus jausena. Jis dažniausiai yra savo prigimties arba nenuspėjamo likimo vergas. Žmogus atrodo lyg už virvelių traukoma lėlė marionetė. Jis nesavarankiškas, bevalis, menkas, valdomas kažkokios aukštesnės chaotiškos jėgos, kurios veikimas nepaaiškinamas jokiais dėsniais. Kuriami personažai yra labai neryškūs neindividualizuoti. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis kūrinių personažas – pats autorius.
Pasakotojas atidžiai stebi kūrinių veikėjus, bet nesileidžia į psichologinę jų analizę, sutelkia dėmesį į kokią detalę, kurią dažnai ironiškai komentuoja. Nesileidžiama ne tik į analizę, bet ir nesigraudenama, negraudenami ir skaitytojai. Antisentimentalumas ir antielegiškumas aptariamojo autoriaus kūryboje yra specialiai pabrėžtas. Padejavimai ir verkšlenimai, kilnių jausmų žadinimas ir apeliavimas į skaitančiojo sąmonę autoriui atrodė naivūs ir neefektyvūs. Nes pasaulyje šėlstantis blogis kyla greičiau iš netobulos žmogaus prigimties, o ne netobulų socialinių santykių ar nusižengimų moralės normoms (taip atrodė rašytojams realistams). Žiaurumo ir neteisingumo priežastys nenurodomos, į jas pirštu nebaksnojama – skaitytojui pačiam lieka nuspręsti, kur jos slypi. Kur kas paveikesnis ir daugiau pasakantis autoriui atrodo sutramdytas jausmas, ironijos blyksniai, šaržavimas, parodijavimas. Demistifikuojami, nužeminami net patys švenčiausieji žmonių jausmai. „Rašytojas kalba taip, tartum nebūtų nieko, kas verta aukštinti ir prieš ką derėtų suklupti ekstazėje. Jeigu kur pavartoja pakilesnę frazę, tai bendrame skeptiškos intonacijos kontekste ji atrodo lyg štampuotas teatrališkas gestas ir skamba kaip literatūrinė parodija“. Kai tik autorius pajunta per didelio rimtumo, nuobodulio grėsmę skaitytojui, tuojau pat paleidžia į darbą ką nors iš šių savo priemonių: komizmą, parodiją žargonybę. Jų jis naudojo žymiai daugiau nei kiti to meto novelistai. Autorius stengiasi užbėgti už akių savo adresatui, subtiliai nujaučia, kada jis galės įspėti tolimesnę minties eigą. Rašytojas skaitančiajam žmogui neprimeta savo pasaulio logikos ir pats jai nepasiduoda – gal dėl to tai, kas vaizduojama per daug nešiurpina. Rašytojas turi savo žaidimo taisykles. Jos paremtos vienu svarbiųjų J. Savickio kūrybos principų – sena kaip pats pasaulis pasaulio kaip teatro ir žmogaus kaip scenos aktoriaus samprata. Tai akcentuoja visi šio rašytojo kūrybos tyrinėtojai. Susidaro įspūdis, kad rašytojas nuo to, ką pats vaizduoja, yra atsitvėręs storo stiklo siena: pro ją viskas matyti, tačiau tik tiek – vaizduojamųjų reiškinių jis lieka nepaliestas ir jų nedramatizuoja. Daiktai, žmonės, įvykiai stebimi „iš gerokos distancijos“, o „gyvenimas jam atrodo panašus į sceną, į kažkokį spektaklį“ . A. Zalatorius pastebi, kad žiūrėdamas į pasaulį kaip į marionečių teatrą J. Savickis nuolat provokuoja savo skaitytoją (provokacija – moderniosios literatūros ženklas), tartum klausdamas, ar šis turi pastovų ir tvirtą idealą, kuris galėtų priešintis chaoso ir beprasmybės vizijai. Taigi labai aiški rašytojo orientacija į brandų skaitantįjį – tą, kurio nebereikia moralizuoti ar graudenti, patvirtinti kokią išankstinę jo nuomonę. Toks skaitytojas ieško literatūroje nebe atpažinimo, o įdomių, novatoriškumu stebinančių konstrukcijų. Jis mėgsta susidurti su prieštaringomis autoriaus koncepcijomis, ginčytis su jomis, išbandyti save. Pagrindinis ekspresionistų uždavinys buvo stebinti, priblokšti, aktyvinti skaitytojų sąmonę. Kita vertus, sąmonė turėjo būti pasirengusi provokuojančiam, nekonvencionaliam tekstui. Tokio naujo tipo adresatas lėmė ir neretai sunkiai įveikiamą kultūrinių reminiscencijų ir aliuzijų kiekį, apsunkinantį teksto supratimą. „J. Savickis laisvai operuoja ne tik pasaulio kultūros faktais ir egzotiškais tolimų šalių atributais, jo žodyne lygiomis teisėmis ir konkrečiąja buitine leksika „gyvena tarptautiniai žodžiai, abstraktai, sąvokos ir terminai, atėję iš kitų funkcinių stilių“ . Pasakotojas nesirengia būti vientisas ir nuoseklus, jo žinių ir iškalbos diapazonas labai platus. Jis pasitiki skaitytojo sugebėjimu persiorientuoti. J.Savickis yra iš tų, kurie vertina savo kūrybos skaitytoją kaip sau lygų, kaip savotiško kūrybos žaidimo draugą, bendrininką, kartu nevengdamas jį šokiruoti ar visiškai supainioti. Prie savo antrininko autoriui nereikia derintis, galima laisvai žaisti, mėgautis pačiam ir suteikti malonumo skaitančiajam. Tas skaitantis žmogus iš vienos pusės labai individualus, iš kitos – abstraktus, matuojamas nebe socialiniais, moraliniais, idėjiniais, o psichologiniais ir estetiniais kriterijais.Rašytojo novelių herojaus vaidyba – jo pašaukimas, gyvenime lyg teatro scenoje jis nuolat kaitalioja vaidmenis, matuojasi vis naujas kaukes. Tam, kad žmogiūkštis atsiskleistų, pasirodytų, kas iš tiesų esąs su visomis savo ydomis, jis autoriaus valia „įmetamas“ į kokią netipišką situaciją ir žiūrima, kaip jis elgsis. Tik neįprastinės, išsiskiriančios aplinkybės priverčia pasirodyti tuos giliuosius žmogaus bruožus, kurie paprastai maskuojami. Po žmogiškos išvaizdos kauke dažnai slypi labai nehumaniškas turinys. Šiuos teiginius puikiai iliustruoja ūkininko iš J. Savickio novelės „Ad astra“ paveikslas. Novelės pradžios laikas – šventadienio rytas, ūkininko namuose vyksta ruoša bažnyčion. Žodis „šventas“ paprastai asocijuojasi su „šviesus“, „nekaltas“, „geras“ „gražus“ (pagrindinis veikėjas „gražiai“ nusiskutęs). Tokie, atrodytų, turėtų būti ir šeimos galvos ketinimai „reformuoti visą savo gyvenimą“. Juk esminiai pertvarkymai dažnai atneša daug teigiamų dalykų. Tačiau šį šventą rytą ūkininko Dalbos viduje siautėja griaunamosios jėgos. Pažymėtina, kad tokia jo pavardė yra ne atsitiktinė, ji charakterizuoja veikėją, iškart išduoda šio žmogaus nedvasingumą, bukumą. Šis žmogus gali būti priskirtas smarkių revoliucionierių tipui, kuriems pagrindinis tikslas pirmiausia yra nušluoti nuo žemės paviršiaus ydinga sena, negalvojant, ką gera nauja pastatys ant griuvėsių. Didžiajam lietuvių prozos reformatoriui atrodė nepriimtini ir net juokingi grandioziniai, radikalūs, nežinia, ką žadantys pasaulio pertvarkymai – tokia autoriaus pozicija kūrinyje aiškiai jaučiama, nors atvirai ir neišsakyta. J. Savickis niekada nieko tiesmukai neteigia, neprimeta savo išankstinių idėjų.
Taigi autoriaus kuriamas kontrastinis santykis tarp dienos šventumo ir jos metu pasiryžtų atlikti blogų darbų. Su pasididžiavimu prisimenami praeities „žygiai“: senų trobų vertimas, vyšnių rovimas. Dalba jaučiasi esąs „lyg koks pionierius“, tvirtai ir užsispyrėliškai taria: „Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu“. Personažas trykšte trykšta energija, tačiau ji nukreipta neigiama linkme – Dalba ieško to, kas „naikinti tinkama“. Nusprendžiama užversti kelią. Tačiau gali kilti konfliktų su kaimynais, o be to, tam reikia išankstinio pasirengimo. Savo „šėtoniškos“ energijos perteklių personažas turi realizuoti tuojau pat. Už akių užkliūva senas šuo, nelaimingas padaras, nustojęs gyvybinių galių, kurių pertekliumi pasižymi pagrindinis veikėjas. Šis juos skiriantis dalykas papildomai motyvuoja Dalbos sumanymą – pašalinti iš savo „ūkės“ nebenaudingą daiktą. Taigi nusikratyti šunimi nutariama ir dėl išskaičiavimo. Žiaurus personažo sprendimas sudaro semantinę priešpriešą šventai sekmadienio ryto nuotaikai. Ši priešprieša papildomai sustiprinama kitu personažu. „Nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti“, – lyg ir rimtai, o gal pasišaipydama iš tokio katalikui nederančio elgesio perspėja vyrą Dalbienė (kaip ir kitur, labai sunku pasakyti, kur šis autoriaus juokaujama, šaipomasi, o kur kalbama rimtai). Primenamos tradicinės moralės normos, kurių nevalia pažeisti, bet šeimininkas tai praleidžia pro ausis.Nužmogėjimo temą kūrinyje papildo ir viena ganėtinai nereikšminga kūrinio situacija. Mirti vedamas, „savo kudlas kaip gyvenimo naštą“ velkantis šuo sutinka savą šunišką kompaniją, kuri liaudies tradicijoje yra apgaubta nepagarbia aureole. Pastarieji ne tik kalba (!), bet ir šneka manieringais, įmantriais žodžiais. Kuriama tikrai komiška, o tiksliau, tragikomiška, situacija. „Nepasiduok, apsispręsk ir drąsiai išreikšk savo nuomonę“, – nelaimingajam „kolegai“ pataria vienas iš šunėkų. Gyvūnams suteiktos ne tik autoriaus ironizuojamos „ponų“ kalbėjimo ir išvaizdos ypatybės, bet ir jų nužmogėjimas: draugai, pasišvaistę patarimais, nudulka ir palieka vargšą vieną. „Pasielgta buvo šuniškai“, – sarkastiškai konstatuoja pasakotojas, o iš tiesų gal norėtų ištarti „pasielgta buvo taip, kaip tik žmogus galėtų pasielgti“.J. Savickio novelių pasakotojo pozicija yra distanciją išlaikančio stebėtojo, analizuotojo, vertintojo. Pasakotojui suteikta teisė šaipyti, džiūgauti, stebėtis, tačiau „J. Savickis yra atsisakęs XIX a. realizmo duoto autoriui mandato: žinoti daugiau už savo kūrinių herojus, turėti platesnę gyvenimo perspektyvą“ . Pasakotojas nežino, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs pagrindinis herojus, jis nekontroliuoja savo personažų elgesio, leidžia jiems pražūtingai šėlti savo silpnybių, instinktų, iracionalių impulsų tampomiems. Pasakotojas juos tik stebi. Stebi ir viską pasakoja skaitytojui, vis savaip pakomentuodamas. Šuns skandinimo scena simbolizuoja tokį nudvasėjimą, kokio, pasak J. Žėkaitės, nerasi lietuvių literatūroje netgi garsiajame klasikiniame J.Biliūno „Brisiaus gale“. Nukakęs prie eketės Dalba jaučia sunkumą širdyje, bet tam, kad jis nuslūgtų, personažas ne pagaili šuns (gailestingumo proveržis neįvyksta), o atvirkščiai, dar ryžtingiau nusprendžia įvykdyti tai, ką yra suplanavęs. Personažas meistriškai užsitempia lipšnaus šeimininko kaukę, virsta „neprastu“ aktoriumi, taip užmaskuoja savo ketinimus. Jam labai jau nepatinka tai, kad yra netikėtai demaskuojamas pusbernių: „Dalba šunį skandina!“ Šeimininkas įtūžta, susinervina dėl „betvarkės“ – šuo neskęsta, reikia pribaigti gyvulį. Veiksmui staiga pakrypus netikėta linkme (netikėtumo efektas yra labai būdingas ekspresionistų kūrybai ir pačiam novelės žanrui), žmogus atsiduria vandenyje, o šuva – ant ledo. Skandintojas, pabandęs save realizuoti kaip „energijos maniaką“, tampa skęstančiuoju. Dalba užsispyręs ir principingas – jam atrodo žema šauktis pagalbos tų piemeniokų, privertusių jį jaustis nepatogiai. Tačiau kai „dviejų valakų ūkininkas“ ima rimtai skęsti, visas jo didvyriškumas išgaruoja: „herojus“ verkia, meldžiasi. Šuo (nemąstanti būtybė!), skuba į pagalbą nelaimės ištiktajam ir išvelka iš vandens jį nugalabyti ketinusį šeimininką. Taigi gyvulys pasielgia žmogiškiau už žmogų.Išgelbėto žmogėno elgesys vėlgi vertas pašaipos: jis dabar jau norėtų pabučiuoti „ciucką“, žada pasninkauti, tapti geresniu. „Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo“, – „kritiškai“ save vertina personažas. Skaitytojui aišku, kad iš šių jo pažadų negalima tikėtis nieko gero. Tuoj po priesakų pasitaisyti Dalba sumeluoja (bažnyčioje!), maloniai snūduriuoja pamokslo metu. Viskas lyg ir būtų gerai, bet vėl tie vaikigaliai primena šuns skandinimą. „Reformoms užsimojęs, ambicingas ūkininkas jautresnis viešajai opinijai nei tradicinės moralės kodeksui, vaikėzų pajuokos baimė – stipresnis stimulas nei kunigo graudenimas“ .Pavakare grįžtančio namo didžiojo reformatoriaus galvoje vėl kirba idėjos apie grandiozinius pertvarkymus, taip pat jo mintys sukasi apie karštus kopūstus, šiltą trobą, būsimą kunigo vizitą… Ir staiga prisimenama, kad neužbaigtas „svarbus reikalas“. „Taip užsirėplinęs gali įkristi“, – sako personažas apie eketę. Taip leidžiama suprasti, kad jis jau visiškai „nebeatsimena“ to, kas įvyko dieną. Personažo elgesys nemotyvuotas, spontaniškas: prisiminė – užbaigė, ką reikėjo. Šuo nuskandinamas impulsyviai.Dalba – ne Brisiaus šeimininkas. Iš nusikaltimo vietos jis ne pabėga, o skuba namo tik todėl, kad jau vėlus metas. Brisiaus šeimininkas sukrėstas, o šis personažas tik praradęs „sielos lygsvarą“, kurią, kaip sakoma, būtų tuojau pat sugražinęs vienas pypkės dūmas. Iš tamsos ir šalčio veikėjas grįžta į šviesą ir šilumą, sėda plepėti su kunigu, Dalbienė iškilmingai įneša skilandį. Personažo vaidmuo šioje aplinkoje vėl pakitęs – dabar jis vyras, tėvas, doras katalikas. Baisaus (Dalba, tiesa, to nesuvokia) poelgio prisiminimas, galimi sąžinės priekaištai yra nutrenkti kažkur kartu su žudiko kauke. Neigiama energija išeikvota, žmogus pasineria į kažkokią pasigailėtiną, vegetacinę išglebimo ir „dvasinio snūdo“ būseną. Čia baigiasi Dalbos skrydis „į žvaigždes“, kuriam ruoštasi novelės pradžioje.Aprašytas įvykis ir netikėtas, ir visai nereikšmingas kaimo gyvenime. Tas jo kasdieniškumas nepaprastai slogus. Juo baisiau, jei panašūs dalykai vyksta kasdieną – nusikaltimai (moraline prasme) gal ir ne žmonėms, bet žmogiškumui. Nors autorius skaitytojo negraudina, moralizavimas, anot D. Saukos, yra net akivaizdesnis, nei J. Biliūno novelėje. „Savickis iš tiesų demaskavo vienui vienintelę žmonijos ydą – beprasmišką jėgų švaistimą visokiems įsikaltiems dalykams. Geriau tylus, ramus tobulėjimas dirbant negu kapitališki, bet, pasirodo, amoralūs planai“ . Svarbi slapta rašytojo nuostata: žmogus turi gyventi laikydamasis tradicinių normų, gyventi ramų, dorą gyvenimą. Jame glūdi tikrosios vertybės. Ši nuostata ryškėja ir „Kovoje“.Kad ir koks naujoviškas formos srityje būtų buvęs J. Savickis, jis kartu ir labai patriarchališkas, garbinęs tradicines lietuvių vertybes: gerumą, paprastumą, sveiką nuovoką, įgimtą išmintį, o svarbiausia – darbą, palaikantį gyvybę žemėje. Čia jis nė kiek nepranoko senosios lietuvių literatūroje įsigalėjusios nuostatos, kad miestas – blogis, žalojantis valstiečio psichiką, o kaimas – vieta, kur koncentruoti visi geriausi žmogiškieji dalykai. Liaudiškąją vertybių sistemą „Kovoje“ sužinome iš džiūsnos vaiko lūpų. Išreiškiamas jo lūkestis, noras, kad jo prasigėręs tėvas būtų toks, „kaip ir kiti“:Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga! – turėtų sakyti jis. Pagaliau nesvarbi pati kalbos forma, svarbu tas amžinas gyvybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis.
Tokios turėtų būti tėvo, šeimos maitintojo, funkcijos. Tėvui reikėtų dirbti žemės darbą, kurti naudą (o tuo pačiu ir gėrį), gerai pritapti prie bendruomenės, gyventi ūkišką gyvenimą ir jį demonstruoti. „Bet tėvas girtuoklis!“. Dar blogiau – girtuoklėlis, menkas, nevalingas („kažkas stipresnis jį valdė negu jo pairusieji nervai“) žmogelis, pajuokos vertas objektas, netgi ne vyriškas, vaikui lygus. Visa tai motyvuoja jo sūnaus charakterio kietumą. Vaikas, mylimiausias Savickio herojus už savarankiškumą, tokioje situacijoje priverstas vaidinti suaugusiojo rolę. Tai jis demonstruoja ne tik savo išvaizda, bet ir kalbėsena: „Motina, arkliai seniai pakinkyti. Namon“ – rūsčiai prabylama į karčiamoje su svetimais vyrais besilinksminančią „mamanką“. Ši – dar viena silpnavalė būtybė. Normalios šeimos nebuvimo priežastis, kaip vaikas pareiškia kūrinio pradžioje, yra jos grožis: „Viskas būtų gerai, jei mano mamanka nebūtų tokia graži!“. Vyriškai tvardoma, iš visų jėgų slopinama slopinama didžiulė vaiko gėla dėl savo gražios mamankos. Gamtos dovana įpareigoja žmogų susitvardyti. Gundanti, viliojančių galimybių stichija nepajėgiančius jai pasipriešinti nubloškia į prarają. Moteris gal ir nebūtų bloga motina, bet nepajėgia atsispirti dvaro faktoriaus vaišinama. „Su pusbuteliu geros maderos“ ji nyra į iliuzijų pasaulį, kuriame „suktos krinolinuotos moterys ir jaukūs kavalieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas“. Berniukas nenori taikstytis su savo tėvų bejėgiškumu. Aplinkybės, kaip jau minėta, verčia jį prisiimti sunkų stipresniojo, atsakingo žmogaus vaidmenį. Stipresnysis turi, privalo padėti inertiškiesiams. Kūrinio pabaigoje stojama į žūtbūtinę kovą už „mamanką“, už norą sugražinti ją į namų pasaulį, ten, kur ji ir turėtų būti. Pastaroji akimirką pajunta, jog jai priklauso motinos, globėjos vaidmuo, ji gina sūnų nuo sugėrovų: „Mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit!“. Pirminis vaiko ir motinos ryšys – viena iš neginčijamų žmogiškųjų vertybių, į kurias remiasi J. Savickio prozos pasaulis. Deja, tai prieš sugėrovų įkalbinėjimus atsilaiko neilgai: „Faktorius iš vienos pusės, ponaitis iš kitos užgulę šnabždėjo jai kažką būtina į ausį ir vedė į ratus“. Už motinos pareigą stipresnis geidulingumas paima viršų – vėl siautėja šėtoniškosios jėgos. Nors ir paspirtas motinos „pagrobėjų“, vaikas vis dar karingai nusiteikęs. Tačiau jo ryžtui lemta būti sutriuškintam vežimaičio, gabenančio jo „išvogtą“ motiną, rato. Riedančio vežimo ratas – nevaldomos instinktų stichijos simbolis. Ji nugali ir protą, ir valią.
Skriaudžiamo vaiko dalią vaizduojant “ikisavickinėje“ prozoje buvo bene daugiausia „liejama sentimentų“. Tai pasakytina apie Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, kai kuriuos J. Biliūno kūrinius. „Kovos“ finale (kaip ir visame kūrinyje) neturima tikslo sužadinti skaitytojo užuojautą. Kūrinys liūdnas, net tragiškas, bet ne graudulingas. Autoriaus distancija vaizduojamajam pasauliui leidžia pasakotojui bešališkai pateikti tai, kas vyksta novelėje. Karčiamos kieme tysantis vaikas tebėra tik scenos aktorius, o ne gyvas žmogus, kuriam autorius provokuotų skaitytojo užuojautą. Jau pačioje kūrinio pradžioje personažas yra apibūdinamas kaip „gyveniman išleistas aktorius“, „iš cirko į gatvę paleistas pajacas“. „Pajacas – po kauke, kaip žinome, slepiantis tikruosius jausmus, – vienu brūkšniu nutraukia pretenzijas literatūrinėmis priemonėmis perteikti nuskriausto vaiko vidinę būseną. Kaukės emblematika iškalbingesnė už puošnų jausmų žodyną“ . Gyvenimas J. Savickio prozoje tėra teatras, cirkas, pramogų vieta su gerai ir blogai vaidinančiais aktoriais. Čia dažnos tragedijos, bet nepalikta vietos jausmingiems nukentėjusiųjų apgailėjimams. Veiksmas keičia veiksmą – nelinksmas spektaklis tęsiasi.Šiame nežmoniškame absurdo pasaulyje yra dar vienas dalykas, kuriuo J. Savickis dar tiki ir pasitiki, kurį vertina. Jo siūlomas idealas – stoicizmas. Tai taikytina ne tik rašytojo kūrybai, bet ir realaus gyvenimo sampratai. „Jo stoicizmas, autentiškas ir nuostabiai žmogiškas, kartais pasiekia šiurpias dimensijas: visus negandus sutik blaiviai, kentėk oriai ir elegantiškai“ . O kentėti šiam rašytojui tikrai buvo ką. Ne tik Tėvynės ilgesį (kurio, beje, savo kūryboje neafišavo), bet ir savo kūrybos nepripažinimą tuometinėje Lietuvoje, kur jo pirmos knygos publikavimo metu dar menkai dvelkė modernizmo vėjai. Pasak A. Nykos-Niliūno, J. Savickis buvo panašus į susišukavusį inteligentą, kaimo purvynuose besikankinantį . Tas pats kritikas teigia, kad Savickio likimas mūsų literatūroje panašus į vieno iš jo paties personažų likimą – muzikantas Žiogas iš novelės „Fleita“ kantriai baigia savo dienas tarp niekuomet jo nesupratusių kaimiečių. Nors kūrinių pasakotojo žvilgsnis į vaizduojamąjį pasaulį skeptiškas ir ironiškas, bet žmogaus likimas autoriui rūpi, rūpi tikrai ne mažiau kaip tradicinei prozai. Aktoriai visgi nenustoja būti gyvais žmonėmis. „Fleitoje“ ryškiausia žmogaus nepritapimo svetimoje aplinkoje, vienatvės problema – didžioji dalis J. Savickio kūrybos į tai tematiškai orientuota. Pasakojama kaip aštuoniolika metų teatre pūtęs fleitą muzikantas Žiogas priverstas mesti šį darbą. Pasakotojo šypsena lydi ramų, nuolankų ir graudulingą („kumščia nutrynė kelias ašaras“) atsisveikinimą su teatro, brangiu kultūros pasauliu. Menininkas, tokios retos profesijos žmogus, dėl nesveikatos priverstas keisti įprastą gyvenimo būdą: „žmogus nepraktingas“ iš miesto traukia pas kaime gyvenančius gimines. Kaimo aplinka J. Savickio kūryboje dažnai siūloma kaip išeitis, atgaiva miesto nevykėliams. Tačiau kaimo erdvė šiam inteligentui yra visiškai svetima, nors jis ir bando ją prisijaukinti ieškodamas prarastojo pasaulio ženklų: „Jis pamėgino prilygti varnų krankesiui, paimdamas mintyse savo fleita juo žemiausią do“, žiemos peizažą lygina „su savo operetės žiemos dekoracijomis“. Personažas negali atprasti į viską žvelgti kultūros žmogaus akimis ir elgtis atitinkamai. Kažkas yra pasakęs, kad Savickio herojai kalba, elgiasi ir gyvena „stilingai“, tam tikros kultūros ar pseudokultūros „motorizuoti“. Šioje situacijoje tai suteikia herojaus paveikslui komiškumo. Žiogas šiurpteli pamatęs karvę, bet „gracingai nusilenkia“ prieš jį pavėžėti pakvietusį ūkininką, išdidžiai „atbloškia savo gelsvų plaukų skiauterį“ prieš grodamas paprastiems kaimiečiams. Jų draugijoje miestietis atrodo juokingai naivus: „Kam jie čia mane dabar ponu vadina – juk giminės, – nustebo“. O ponu jis vadintas gerbiant už pinigus, už naudą, kurią gali suteikti. Kai pinigai išeikvojami, šeimininkų elgesys su savo giminaičiu neatpažįstamai pasikeičia:Seklyčia tapo užrakinta, ir kaipo šventovė, žalčių prileista, buvo saugojama ir niekas neįleidžiamas. Prausiamasis bliūdas buvo tuojau atimtas ir įdėtas komodon.
Neturintis kur dingti muzikantas, „kad nevargintų gerųjų žmonių“, „pristoja prie vienos garsios kapelijos, griežiančios po žmones“, kur yra nualinamas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Menininkas, grieždamas daugiau ar mažiau laisvas žmogus, mėgstantis ir jaučiantis muziką, susiduria su grubiais apribojimais kūrybos srityje: „Griežk ir nedailink! – po pirmo bandymo pasakė kapelijos vadas Žiogui“. Šiek tiek anksčiau nieko neišmanantys kaimiečiai trypė klumpakojį (dar net „nusprūsdami nuo takto“) pagal personažo atliekamus „Kornevilio varpus“…J. Savickio pirmtakai mirtį vaizdavo pagarbiai, nedrįsdami jos provokuoti ar įžeisti. Šio rašytojo novelėse ji netenka dvasingumo ir mistikos šydo (čia kaip kontrastą vertėtų prisiminti mitologizuotą V. Krėvės skerdžiaus Lapino mirtį), traktuojama kaip natūralus fiziologinis reiškinys:
Išaušus dienai Žiogas nebeatsikėlė. Žioginga muskulatūra neveikė. Pastiręs žiūrėjo vienan taškan, savo didelėmis, ašarų suvilgytomis akimis. Taip jam buvo sunku dūsauti.
Žiogui išleidžiant paskutinį kvapą, šalia savo „ūsus-kordas“ galanda tarakonas, žiūrėdamas „savo tamsiomis akutėmis į šį galiūną“. Nepaprastai kasdieniškas, „nupoetintas“ išėjimas iš šio pasaulio. Tik paskutinis novelės sakinys pakylėja Žiogą ir jo mirtį į aukštesnę plotmę. Personažas miršta ne kaip menkas žmogelis, praradęs savo vietą gyvenime ir nebegalėjęs niekur kitur pritapti, o kaip karys, narsiai grūmęsis su jį ištikusiomis gyvenimo negandomis ir žuvęs mūšio lauke: „Laikė sustingusiomis rankomis savo gyvenimo ginklą – fleitą prie krūtinės“. Tačiau ir čia – rašytojo apgaulė. Tai turbūt tik pakilaus, patosiško kalbėjimo būdo literatūroje parodija ar bent jau švelnus išjuokimas. Autorius, kaip jam ir įprasta, daug kur lydi savo herojų su šypsena. Šįkart ji nėra karti. Kūrėjo simpatija, nors ir užmaskuota, yra pagrindinio veikėjo pusėje. Tiesa, literatūros kritikas A. Zalatorius yra pasakęs, kad Savickio novelėse nerasime herojų, kuriuos autorius norėtų iškelti kaip pavyzdį. Ir šiame kūrinyje Žiogas toli gražu nėra žmogaus idealas. Tačiau jo laikysena, užklupus sunkumams – pagirtina, ją rinkosi pats autorius, ji siūloma ir kitiems. Žmogus neturi reaguoti į kiekvieną, nors ir labiausiai viliojantį, impulsą iš šalies, o kantriai egzistuoti. Kad ir dulkindamas kilimus sanatorijoje kaip pagrindinis novelės „Užburtos jachtos“ herojus.Žmogus neturi gyventi tuščių iliuzijų pasaulyje, nes anksčiau ar vėliau situacija pasikeičia ir vargas tiems, kurie bando sugrįžti į realybę. Senasis gerasis patikimasis, tradicinėmis vertybėmis gyvas pasaulis gali jų ir nebepriimti. Patikima – rami šeimyniško gyvenimo tėkmė:
Pro jį praeidavo iš reto žmona, vilkusi padoriai, namų ruošos reikalais. Jau nebetoli tas laikas, kai jis turės nuosavą namą ir galės ramiai gyventi.<…>– Eik, tėve, bulvienės valgyti… – šaukė iš grytelės žmona. Jis suglaudė knygą ir neskubėdamas atsikėlė. Jam buvo linksma nuo šios žvaigždės, ant juodo nakties dangaus žibančios, Dievo palaimintos. Jam buvo taip ramu nuo šito paprasto žmonos šauksmo, tarytum anais laikais, jam šešiolika metų esant, iš naktigonės sugrįžus. Gryčioje didelis geltonas elektro abažūras bėrė šviesą. Buvo ramu. Suėjo vakarieniauti žmona ir dvi suaugusios dukterys, ant žalių suolų atsisėdusios.
Jau iš „Kovos“ matyti, kad J. Savickio daug kur idealizuojamas paprastas ūkiškas gyvenimas, ypač jam svarbus tas simboliškas susibūrimo ir valgymo kartu veiksmas, kai už stalo susėda visa šeima. Šeima – ramstis, šeima – stabilumo šiame chaotiškame pasaulyje garantas. Kajetonas Smilga turi šeimą: „Kajetonas buvo žmogus stakaunas ir turėjo gan jauną padorią žmoną, be kitų šeimynos narių“. Nors ir čia autorius ironizuoja – pačioje novelės pradžioje, kaip ir daugybėje kitų savo kūrinėlių, duoda trumputę pašiepiančią pagrindinio veikėjo charakteristiką. Jau pati šiam žmogui autoriaus parinkta pavardė ir įmantrus vardas skamba komiškai: smilgiškumas simbolizuoja tuštumą ir balamūtiškumą, o ne, kaip autorius įtikinėja, „statkaunumą“ (rimtumą). O kur dar jo profesija – „šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje“. Tačiau pastarąjį teiginį galima suprasti ir kaip nuorodą, kad sąžiningai dirbdamas žmogus yra vertas pagarbos, kad ir kuo jis užsiimtų. „Sistemingas gainiojimas dulkelės po dulkelės“ iš divonų turėtų būti sunkus, kantrybės reikalaujantis darbas, iš jo pelnoma duona šeimai. Smilga tikras dėl savo gyvenimo, ateities. Smilga yra visai patenkintas. Tačiau dažną, iš pažiūros labai padorų, J. Savickio personažą labai lengva išmušti iš tvarkingo gyvenimo vėžių. Šiam novelės herojui būdingas ir pasitenkinimas esama padėtimi ir kartu naujų romantiškų potyrių bei nepaprastumo troškimas: „Žmogau, ko snaudi? Ar negali ir tu padaryti „kuracijos“ kaip tasai belgų pasiuntinys“, – nulydima akimis praeinanti ponia. Posakis „žmogus yra silpnas“ J. Savickio herojams kaip niekam kitam labai tinka. Rašymas apie silpnavalį, neatsispiriantį gundymams žmogų – J. Savickio temų tema. „Taip jis būtų pragyvenęs ilgu metus, išleidęs dukteris, pats pasenęs, jeigu ne vienas atsitikimas“, – pajuokiamas teisinimasis aplinkybėmis ir pradedama doro šeimos vyro nuopuolio istorija.Pirmoji pagunda, kuriai neatsispiria „divonų dulkintojas“ – mirusios sanatorijos pacientės pinigai. Jo, kaip doro žmogaus ir darbuotojo pareiga – nunešti radinį sanatorijos kontorai, tačiau išsyk galvoje blyksteli: „bet kam!“. Juk apie radinį niekas nežino ir niekas jo nepasiges. Smilga „labai išsigando savo minties ir apsižiūrėjo, ar jo nebus kas matęs“. Kaip ir Dalbai jam svarbiausia būti kitų nepastebėtam darant kažką negero. Apie jokius moralinius skrupulus, sąžinės graužatį nėra kalbos. „Pinigus pakasė Smilga sanatorijoje po šiaudais“ – ir daugiau apie tai nekalbama. Šitaip darbštuolis, visada tik dorai pinigą užsidirbantis žmogus išbandomas atsitiktiniu lobiu ir to bandymo neišlaiko. Netikėti pinigai – gera dingstis veikėjo psichologizacijai, tačiau į smulkmenas autorius nesileidžia. Veikėjo nerimas išsakomas ne išsamiai aprašant jo vidų, o pateikiant ekspresyvių aplinkos vaizdų (aišku, neapsieinama be teatrinių palyginimų):
Dar buvo toli iki vakaro, norėjo baigti darbą. Nesisekė. Metęs viską, ėjo pajūrėmis pasivaikščioti: Reinhardto padaras – velniukai šposininkai ir linksmumo žadintojai šokinėjo pakrantėse, mušdami sudžiūvusiais stirnų blauzdikauliais į būgnus. Skroblų viršūnėse klykė fleitos, jūros savo nenumalšinamu ūžesiu pritarė. Tarytum teatro orkestre būtų tampomos skardos bangos butaforiniam efektui padaryti.
Užkluptam netikėtos „laimės“ herojui nesąmoningai norisi kažką keisti savo gyvenime ir keistis. Kartu žmogus visai pameta sveiką nuovoką, yra pasirengęs veikti pagal kito, o ne savo paties valią. Į jo gyvenimą dabar patenka ir labai nesunkiai jį sujaukia sanatorijoje gyvenanti nepažįstamoji: „Senų liepų alėja ėjo „artistė“. <…> Keliaklupsčias jis bučiuotų jos rūbų skvernus ir šoktų nuo uolos į vandenį, jeigu ji to panorėtų“. Tą moterį jau anksčiau Smilga buvo pastebėjęs, tačiau tuo metu jis dar buvo tik divonų dulkintojas („na ką, ir tas žmogus!“ – buvo matyti iš jos akių). Staiga pasikeitusi herojaus materialinė padėtis leidžia jam daryti tai, apie ką anksčiau nė pasvajoti nebūtų galėjęs: jis ryžtasi ponią palydėti, ima merginti. Herojus nepaprastai ilgisi ko nors egzotiško, ne savo sluoksnio moters: „Mano žmona neturi kvepalų; supratimo neturi apie kvepalus“. Užsimerkiama prieš realybę, beatodairiškai idealizuojama savoji laimė sutikus „gyvenimo moterį“: „Tai moterį suradau. Ačiū tau, Aukščiausias. <…> Kvailys, kvailys – pragyvenčiau visą amžių tarp dryžių ir tikrojo gyvenimo nematyčiau“. Herojus nebesugeba adekvačiai vertinti situacijos. Smilgos gyslose tekėjo „nebe paprastas dievobaimingas mužikiškas kraujas, tik nuodėminga siera, neraminančiu skystimu aortomis beplaukianti“ ir visu greičiu nešanti į nuodėmės prapultį „aniolo apleistą“ žmogų. Autorius tyčiojasi iš jo impulsyvumo, elgesio ne pagal amžių ir padėtį: paauglišką ėjimą iš galvos dėl laisvo elgesio moters, norą pasipuikuoti turtais ir pajusti savo didybę (epizodas restorane, kai Smilga apmoka sąskaitą). Taip pat iš „bliuznijimų“ ir „krykštavimų“, juokingo senyvo žmogaus išsirėdymo. Dėl iškvėpinto, išdabinto, svaiginančiai liūliuojančio, malonumų kupino, paviršutiniško miesčioniško gyvenimo Smilga lengvai atsisako senojo ir palieka šeimą. Tačiau tariama palaima baigiasi greičiau nei prasideda. Lengvai griūna jo naujasis pasaulis – visi burtai išsisklaido ištirpus pinigams. Atsiveria nuoga gyvenimo realybė, pasaulis pasirodo toks, koks iš tiesų yra. Jo mylimoji pasirodo besanti damą vaidinanti prostitutė – dabar ir Smilgai tai paaiškėja. „O jis ją laikė fėja…“ Iliuzija, kad turėdamas pinigų galės nusipirkti viską, net ir jausmą, apgavo mažai protaujantį, apsvaigusį nuo netikėtos sėkmės žmogų. Žmona prieš nosį užtrenkia duris. Už iškrypimą iš tiesingo doros kelio tenka skaudžiai sumokėti – Smilga lieka lyg ta pasakos senė prie suskilusios geldos, spoksodamas į „mėlynas jūras, užburtas jachtas ir tarytum be palydovų paleistus į jūrą laivus“. Gauta tai, kas užsitarnauta. Tikras (o toks pirmiausia – nepirktas!) meilės jausmas tikrą žmogų brandina ir tvirtina. Tikras meilės jausmas žadina pačius tauriausius jausmus ir vaizdinius. Štai kaip savo mylimąją aprašo „Koketės“ herojus:
Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas.Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėliu-Beardsley’aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tartum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian nei mūsų žemė.Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją.
Tokį „nesavickiškai“ pakilią odę mylimosios grožiui tarsi nutraukia trumpa kalambūriška nuoroda į jos lengvą būdą (apie tai praneša jau ir pats novelės pavadinimas): „Jai jauku tik su manimi. O jauku jai visuomet“. Tokie „lengvi“ jausmai ilgai netrunka. Mylintysis paliekamas dėl prabangos, dėl to paties dalyko, kuris skatino Smilgos „artistę“ jį „mylėti“. O juk tikra meilė – svarbiau už turtus. Šis motyvas ateina iš pačių ankstyvųjų J. Savickio apsakymų, pasikartos ir vėlesniuose kūriniuose. Įskaudintas jaunuolis stengiasi atsiriboti sąmoningai pasirinkdamas atsiskyrėlio dalią. Jis nepasiduoda vėlesniems koketės bandymams dar kartą jį sužavėti. Nors ir ne iš karto pavyksta susitvardyti: „Mano širdis, laiko įgadinta, pradėjo sparčiai plakti“. Tačiau sveikas protas ir patirtis nugali vėl įsiliepsnojusius jausmus: „išgėrus ramintojo – vandens stiklinę, sugniaužus laiško popierą, kaip ir kieno jausmą sugniaužus, tapau visai ramus ir budrus“. Pagirtinas ir žavėtinas toks žmogaus tvirtumas, įsiklausimas į sveiką protą, ne tik plaukimas pasroviui link pražūtingo aistrų vandenyno. Už tai herojui atlyginama pilnaverčiu, harmoningu gyvenimu. O štai kūrinio moteris, koketė, kuri nusikalsta pareigai mylėti be išskaičiavimo, skaudžiai likimo nubaudžiama – būdamas Austrijoje veikėjas regi nusenusią prostitutę, kuri kelia tik pagailą ir šleikštulį. Jos likimas – koketės likimo atspindys. Paminantys tauriuosius jausmus irgi nelieka be tinkamo atlygio. Šiame kūrinyje svarbiausia pagrindinio veikėjo savotiška pergalė prieš amoralumą. Matyti, kad J. Savickio žmogus ne visada vaizduojamas kaip bevalis sutvėrimas.
Būtinybė išlaikyti meilės jausmą nesuteptą „Sacharoje“ tarytum užkoduota vaiko sąmonėje. Nors patekęs į miestą jis prisižiūri ir prisiklauso daug vulgarybių. Jau pakeliui jis regi jaunų kaimiečių „meilės scenas“, vėliau girdi dviejų liokajų pokalbį apie viešnamius, mato kaip „merginos geria šnapsą, valgo paspirgintas bulves ir juokauja su vyrais“, kenčia girtų tarnaičių šokį ir gundymus savo kambary. Vaikas išlaiko išbandymą ir nepasiduoda miesto blogybėms. „O! Kas ta meilė? Tik aš sužinočiau“, – „vos neverkdamas“ klausia savęs pasimetęs mažasis žmogus. Jis išvaro iš kambario girtas šėlstančias moteris ir globia „savo turtą – medinę dėžutę, talpinančią laiškų pundelį“. Laiškų, nuo kaime paliktos mergaitės, „Lietuvos pievų gražiausios gėlės“, „kurią jis neužilgo kaip riteris, iš kovos sugrįžęs pamatys“. Taurios, tikros meilės, kaip tikrosios žmogiškos vertybės, pasiilgimas jaučiamas ne tik šiame J. Savickio kūrinyje. Meilė, kad ir kokio „tikrumo“ (ir dvasinė ar tik kūniška) ji bebūtų, yra stipri jėga, kuriai tikrai sunku atsispirti. Novelėje „Velnio šeinė katarinka“ pasiturinčiam, sąmojingam, blaivaus proto „amerikonui“ Petrui Eimučiui širdin netikėtai įstringa gatvėje pamatyta elgetaujanti mergina. Ir šio žmogaus gyvenimą nulemia atsitiktinumas, „jėga iš viršaus“. Mergina – sodietė, žemiausio, necivilizuoto visuomenės sluoksnio atstovė, serganti „sunkiąja liga“. Kita vertus, jaunoji moteris traukia savo trykštančiu gyvybingumu, kūniškumu. Susiduria kultūros (Eimutis) ir natūros (moteris) atstovai, tai ir subrandina kūrinio konfliktą. Jis iš pradžių pateikiamas kaip Eimučio aistra merginai. Ta aistra kyla ir iš sąmoningo noro suteikti savo gyvenimui ir turtui tikslą, taip pat iš troškimo „nesudiedėti“, „išlikti įdomiam“. Eimutis savo viengungišką ateitį regi tikrai ne kaip:Jis galėjo <…> ir toliau bekavalierauti, nežinia, kam kraudamas turtus ir nuolat vis labiau šykštėdamas. Jo pinigai augtų, plaukai <…> žiltų, kol pasidarytų visai balti, pro jų žilumą užpakalyje švytėtų geltonas kaip marinuotos mumijos pakaušis.
Vyras svajoja, klajoja po mišką ieškodamas sprendimo. Jo širdy sukilusi aistra – neracionali, tačiau toliau Eimutis pasineria į savianalizę, mąsto labai blaiviai, „kiek galėdamas logiškiau“. Jo svarstymai įdomiai pateikti vidiniu monologu, kuriam suteikta dialogo forma. Supratęs, kad negalės nugalėti potraukio merginai, vyriškis nusprendžia ją vesti. Taigi įsimylėta gal ir ne visai „protingai“ . Bet dabar priimamas pats racionaliausias, konstruktyviausiais sprendimas ir atrodo, kad Eimutis tvirtai laiko savo gyvenimą už vadžių. Nuspręsdamas susituokti jis įvykdo jau kūrinio pradžioje susikurtą programą: „Jis ne kartą pamanydavo, kad jam reikia vesti“. „Gyvenimas turi eiti nustatytu iš anksto ruožtu“. Eimučio vedybos skandalingos – pažeidžiamos turtinės visuomenės nuostatos: „Tamsta galėjai ir turtingesnę žmoną susirasti“. Eimučiui iš pat pradžių buvo aišku, kad jis galėtų ir geresnę partiją rasti, bet dabar jis tvirtai žino, ką daro: vesdamas nuslopina savo aistrą, padaro gerą darbą riteriškai išvaduodamas nelaimingą merginą nuo skurdo ir įsigyja paklusnų bei dėkingą žmogų, kuris, Eimučio manymu, suteiks jam laimės bei džiaugsmo. Taigi jų vedybos tampa lyg kokiu socialiniu kontraktu. Abi pusės įpareigojamos laikytis tam tikrų normų: moteris – būti ištikima vyrui, vyras – būti ištikimas moteriai ir išlaikyti ją. Įvykstančios vedybos – tarsi prekinis sandėris.Sumanyta – padaryta. Žmona Eimučiui dėkinga tik už socialinę padėtį, bet jam tai nė motais: „O meilė? Meilė pasirodys kartu su neapykanta“, – taip galvojama. Jurgis Savickis nebūtų Jurgis Savickis, jeigu tokio siužeto kūrinyje „nesukurtų meilės trikampio. „Laukinukė“ jaunoji Eimučio žmona atsiduria tarp ją civilizuoti bandančio rūpestingo vyro ir kūniškai viliojančio kumečio Kazimiero. Moteris sunkiai tvardosi prieš smarkiau už dvasingumą ją traukiančią jėgą. J. Savikis tvirtai laikosi principo, kad kiekvienam yra savo: Smilgai nereikėjo siekti kvepiančios ponios, Eimutis neturėjo vesti visais atžvilgiais už save kitokios moters. Jos aistros vyro „vergui“ Kazimierui radimosi užuomazga laikytina dobilų grėbimo scena, vystymasis – svajonės, Eimučių kelionė į Paryžių. Ten pamatytas „Veneros Palocius“ – būsimos neištikimybes panašas. Aistros vystymosi ir paties kūrinio kulminacija įvyksta jaujoje, kur vyras žmoną randa Kazimiero glėbyje. Kitaip ir būti negalėjo: moteris kaip kokį kraitį į santuoką atsinešė savo juslingą prigimtį, kuri vyro nebuvo pažabota, nugludinta, prisijaukinta. Kvailas, nedoras instinktas, sulaukęs savo valandos, nuneigs protą. Dėl to J. Savickio kūriniuose kenčia ir vyrai, ir moterys. Jaunoji Eimutienė, visai kitaip nei pagrindinis kūrinio personažas, nieko nesvarsto ir nieko negalvoja, elgiasi stichiškai, instinktyviai. Sąmoningumas (pareiga šeimai, dėkingumas savo gelbėtojui) grumiasi su kūniškumu ir pralaimi. Eimučio žmonos vardas taip ir lieka autoriaus nepasakytas. Ir neatsitiktinai – ji, viena iš daugelio sodžiaus merginų, simbolizuoja pasmerktų pralaimėti prieš savo jusles moterų likimą. Kazimieras jaunąją moterį patraukia savo stipriu gaivališkuoju, instinktyviuoju pradu.
Atomazgoje visi herojai pasirodo tokie, kokie ir yra: Eimutienė silpna, pasimetusi, Kazimieras „savo jaučio stiprumu pečiais“ bando laužti užsklęstas jaujos duris, o Eimutis išlieka labai racionalus: „jis per trumpą valandą visai ramiai sukombinavo ateitį“. Tačiau greitai Eimučio civilizuotumas virsta staigiu smurto proveržiu: „Jis paėmė pluoštą šiaudų, ramiai padegė jį degtuku ir švystelėjo ant susigulėjusių šiaudų gale“. Visą gyvenimą jis stengėsi elgtis apgalvotai. O štai dabar, vieną lemtingą kartą, pasielgia impulsyviai – vienu staigiu degtuko brūkštelėjimu sunaikina visą savo nuosavybe, išsiskiria su žmona pražudydamas ir ją, ir jos meilužį, o kartu ir nugalabydamas žmogų savyje. Tokio tipo J. Savickio personažai nepažįsta kaltės jausmo, todėl autorius sąmoningai nė neužsimena apie etinę nusikaltimo pusę. „Miesčioniškoje Eimučio sąmonėje nėra sąvokos „kaltė“, jis žmones vertina tik utilitariškai. Jo hiperloginėje schemoje žmona ir Kazimieras yra tik du silogizmai, kuriuos reikėjo panaikinti, du išmestini namų apyvokos daiktai“ . Taigi praradęs žmogiškumo jausmą J. Savickio novelių herojus be skrupulų gali atsikratyti ne tik nukaršusio šuns, bet ir „nebereikalingų“ žmonių. Sarkastiškas naujojo herojaus gyvenimo aprašymas rodo jo dvasinį nuosmukį, vidinį pakrikimą, asmenybės degradaciją.Šiame kūrinyje dar kartą paliudijamas žmogaus silpnumas, nesugebėjimas atsispirti pagundoms, iracionalumo šėlsmui. Matyti, kad netgi blaiviausiai mąstantis žmogus, jeigu jis neturi tvirtų moralinių nuostatų, elementaraus žmogiškumo pamatų, skaudžiai suklups, likimui pakišus koją, pražudys ne tik kitus, bet ir save (pats to galbūt nė nesuvokdamas).J. Savickis atkakliai tyrinėja žmones, susiviliojančius ne sau skirtais dalykais, pavyzdžiui, pasijuokia iš ūkininkų, siekiančių kaimo buičiai per daug prašmatnių tuščios prabangos dalykų ( pavyzdžiui, povai novelėje „Paskutinis rapsodas“). Tačiau kartu jis idealizuoja kaimo žmones dėl jų atsiribojimo nuo pagedusios miesčionijos. „Ūkininkų“ pradžioje pasišaipoma iš pasiturinčio kaimiečio Žvirblos „išsigalvojimo“ – ne iš reikalo, o tik šiaip jis nusiperka motorinę valtį. Ne veltui iš jo juokiasi aplinkiniai – toks daiktas kaimo žmogui tikrai yra keistenybė. Blogiausia, kad „tas laivas sudarė artimesnius santykius su miestu“, ir, galima sakyti, kad todėl „buvo ūkininko prapultis“. Taip pat ne iš reikalo, o tik kad seklyčia tuščia nestovėtų, Žvirbla įsimušė į galvą mintį apie nuomininką: „Ne, jis turi rasti įnamį šiai seklyčiai. Tada jau bus pasiektas jo gyvenimo idealas. Tada tik bus viso ko pertekęs jo ūkis“. Kas žmogui per daug, tas žmogui neišeis į gerą – motyvas, pasikartojantis daugelyje J. Savickio kūrinių. Nuomininkas greitai randasi – jaunas paatostogauti sodžiuje linkęs miesto ponaičiukas, akimis vis šaudantis į jo dailią dukrą. Žvirblai paimti pinigai delną degina („imti iš svečio užmokestį, tas amžinai įžeistų jo, ūkininko, garbę“), giliai širdyje turbūt ir dėl jaunosios Žvirblaitės neramu. Žodžiu, „juodas melancholijos ir įtarimo vabalas jam širdį ėda“, bet nebėra kur dingti. Žvirbla guodžiasi tuo, kad pasielgė moderniai, miestietiškai – to juk jis visada siekė. Tačiau tai, kas miestiška, gal ir patrauklu, bet nebūtinai teisinga ir moralu.Gražiajai Žvirblos dukrai visai nerūpi ją įsimylėjęs kaimynas sodietis Baltaragis. Kur kas labiau ją traukia buvimas su nepažįstamuoju ponaičiu, žavinčiu savo išvaizda. Ją traukia miesto pramogos, pavyzdžiui, pirmą kartą ragaujamas ir pro šiaudelį siurbiamas lemon squash’as . Malonu svaigti nuo vaikino namuose pasiūlyto šampano, gražių jo žodžių ir manieringo rafinuoto elgesio. Merginos pražūtis – suviliojimas žadant vesti. Vaikino tėvai siūlo solidų užmokestį už suteptą Žvirblaitės garbę, tačiau šįsyk Žvirbla tvirtas:<…> iš lėto paėmė šituos riebius, ilgai po žmones valkiojusius banknotus, pasvėrė rankoje, ramia akimi pažiūrėjo į svečius ir tėškė pinigus ant stalo. Ten jie ir paliko drybsoti.
Ūkininko garbė nenuperkama – rašytojas akivaizdžiai ir kone aklai idealizuoja šį luomą. Žvirbla, kad ir švelniai pajuoktas novelės pradžioje, dabar iškyla kaip išdidus ir tvirtų principų žmogus, kuris neketina parsiduoti už miestiečių siūlomus pinigus. Nereikia jam žento miestiečio, užtat po ūkiško pokalbio spaudžia ranką Baltaragiui, pasisiūliusiam vesti jo apgautą dukrą. Pačiame novelės pavadinime galima išskaityti lyg kokį ūkininkų solidarumo aukštinimą. Aiškus jų nenoras prasidėti su neaiškaus plauko miestiečiais, užsibrėžimas gyventi rimtą, tvarkingą, todėl laimingą gyvenimą. Novelė iš tiesų baigiama gražiai ir laimingai: prie kūdikio