Jono Biliūno ir Jurgio Savickio apsakymų VAGIS palyginimas

Jono Biliūno apsakymas „Vagis“ Jurgio Savickio novelė “Vagis”
Autoriai Jonas Biliūnas – XIX a. lyrinės prozos pradininkas. Novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame pasaulyje. Jono Biliūno kūrybai būdinga gradacija. Vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų. Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus. Jam būdingas ekspresionistinis braižas, subjektyvus tikrovės perkūrimo būdas. Rašytojo proza moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius bei papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, iššlaikęs natūralų pasaulio suvokimą.
Kūrinio pavadinimas

Pavadinimu “Vagis” norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas). Tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas ir dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi. Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą. Vagis, paimdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, bet jo dvasia skursta ir menkėja.
Siužetas Pagyvenęs sodietis Jokūbas prisimena savo vaikystę ir tuomet įvykusį atsitikimą, kai, susiklosčius aplinkybėms, užmušė vagį. Niekas tuuomet apie šį įvykį nesužinojo, bet sąžinė Jokūbą graužė visą gyvenimą. Novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika. Pagrindinis veikėjas – vaikas – pirmąkart susiduria akias į akį su vagimi. Jo galvoje vyksta minčių chaosas. Vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučia, kad kažką pa

alieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves.
Kūrinio kompozicija Apsakymo kompozicija uždara, turi aiškią pradžią ir pabaigą. Kūrinyje tam tikra tvarka išdėstytos scenos, epizodai, parenkami veikėjai, organizuojama fabula, konfliktas. Autorius įvairia tvarka apsakyme išdėsto aprašymus, pasakojimus, dialogus, monologus. Novelė suskirstyta į keturis fragmentus.
I fragmente aprašomi namų buities vaizdai, supažindinama su svarbiausiu novelės heroju – vaiku.
II fragmentas supažindina skaitytoją su situacija. Piešiamas vagies paveikslas, atsiskleidžia vaiko savijauta matant sugautą ir pririštą vagį.
III fragmente vaizduojama vaiko minčių chaoso kulminacija – vaikas nusprendžia išlaisvinti vagį.
IV fragmenatas liudija stebėtiną vaiko psichologijos pokytį. Jis išlaiko jam pateiktą išbandymą. Taip jis priimamas į suaugusiųjų bendruomenę, prisiima jų nusistovėjusias normas, kanonus, savo tėvų taisykles.
Pasakotojas ir pasakojimo būdas Kūrinio pasakotojas susitapatinęs su pagrindiniu apsakymo veeikėju – Jokūbu. Pasakotojas užsidėjęs personažo kaukę ir įvykius pasakoja “aš” vardu. Tai subjektyvi pasakojimo forma, atskleidžianti pasakotojo poziciją, būseną, nusiteikimą. Skaitytojas, skaitydamas šį apsakymą, yra tarsi priverčiamas įsivaizduoti save pagrindinio veikėjo – Jokūbo – vietoje (visa tai daro pasakojimas “aš” vardu). Jonas Biliūnas neatsitiktinai pasirenka išpažinčiai artimą pasakojimą pirmuoju asmeniu, o išpažintis reikalauja kalbėjimo savo vardu. Pasakotojo gyvenimo istorija ir jo dvasinė evoliucija atskleidžiama dviem planais: fiziniu ir psichologiniu. Svarbesnis yra psichologinis planas. Novelės pasakotojas yra stebėtojas, vertinantis veiksmo aplinkybes, veikėjų poelgius, keičiantis nu
uomonę. Tiesa, II fragmente pasakotojas netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžia esamasis laikas (“šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogė tėtei arklį”). Pasakojimas pradedamas ir baigiamas autoriaus žodžiais (trečiuoju asmeniu), o siužetas atskleidžiamas vaiko akimis.
Veikėjų paveikslai Jokūbas. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė – Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali.
Vagis. Vagies paveikslas piešiamas labai lakoniškai: “žila barzda”, “burlokas”, “žaktelėjo ir parkrito nei vieno žodžio neprataręs”, “apsiginklavęs revolveriu ir peiliu prie diržo prikabintu”. Nežinomas vagies nei amžius, nei vardas, nei iš kur jis atkeliavo. Iki nusikaltimo ir jo metu atėjūnas buvo vertinamas kaip nusikaltėlis, o po įvykio – kaip žmogus, asmuo. Vaikas. Apsakymo “Vagis” pagrindinis veikėjas yra berniukas – vaikystės ir tyrumo simbolis. Jis neįvardijamas, todėl įgauna bendrą vaiko, atsidūrusio prie naujo gyvenimo slenksčio, prasmę. Pasakos apie senos gadynės plėšikus, pavogtus arklius, kankinamus kunigus kaitina vaiko vaizduotę, jo siela nerimsta, trokšta nuotykių. Pamatęs pagautą vagį, va
aikas negali atsitraukti nuo jo. Nepaprastas smalsumas, noras pažinti, suprasti verčia vaiką sukiotis šalia, įdėmiai stebėti, liesti. Prišliaužęs prie vagies, jis jaučia galią, geležinę jėgą; vaikas silpnas, bet gali padėti, užjausti. Po vagies primušimo, ,,vaikas jaučiasi išsigandęs, sutrikęs, nesusigaudąs. Maža širdelė priešinasi smurtui, tyras širdies balsas duoda tik vieną atsakymą: “vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį”. Po vagies išlaisvinimo, maža vaiko širdelė jautriai reaguoja į nusikaltėlio padėką – atsisveikinimą. Vaiko sieloje įsižiebia vilties, gėrio, gailesčio ugnelė, susijaudinimas ištrykšta ašaromis; jis suvokia padaręs kažką neįprastai jo aplinkai gero ir šilto.
Vagis. Vagies paveikslas – kankinio paveikslas: “Vienmarškinis, žado nustojęs, <.>galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju.” Palaipsniui vagis vaiko akyse transformuojasi į Kristų: žalias veidas, suplyšę marškiniai, pasvirusi galva. Tačiau novelės pradžioje vaikiška vaizduotė buvo sukūrusi fantastišką vagies vaizdą: “Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais”. Scenoje su ūkininku, “razbainikas” gina savo garbę atsakinėdamas “tyliu, pyktį sukuriančiu balsu”, nuožmiu akių žvigsniu, kuris atskleidžia vagies dvasinę būseną, jausmus: “Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią”, “tik piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką”.
Tėvas. Berniuko tėvas – “tikras ūkininkas”, “šeimininkas”, “tikras veidmainis”. Vagiui siūloma kiaulienos (žodis, susijęs su kiaule), nes tėvas jaučia turįs teisę apšaukti vagį kiale. Tėvo išankstinis nusistatymas, pyktis, keršto troškimas, ir
ronija, veidmainiškumas priešpastatomi vaiko nuoširdumui, tyrumui, geraširdiškumui, norui padėti ir suprasti.
Kankinių tema Apsakyme “Vagis” Jokūbas yra įsitikinęs, jog ką padarai bloga kitam, pirmiausia sau padarai. Ieškodamas nusiraminimo, palengvėjimo, veikėjas savo mirtiną nuodėmę atskleidžia kunigui, žmonai, artimiausiems kaimynams, net nori prisipažinti valdžiai. Tai rodo, kad žmogus yra tikintis, dievobaimingas, jog jis negali nusikaltimo slėpti savyje, jam būtina išsipasakoti, nes kitaip sąžinė užgriauš (jaučia kaltę). Padarytas nusikaltimas neduoda ramybės dieną ir naktį, persekioja. Nužudęs žmogų – vagį, Jokūbas suvokia, kas yra skriauda, kaltė, kas yra moralinė atsakomybė. Nors ir nekaltas, nes užmušė arkliavagį gindamas save ir savo turtą, Jokūbas jaučiasi nusikaltęs savo sąžinei – “kirminas graužia širdį”. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės normaliai gyventi. Taigi, Jokūbas yra sąžinės kankinys. Novelėje “Vagis” Jurgis Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vagį ir vaiką. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.
Laikas Pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta tam tikro įvykio – susitikimo su arkliavagiu. Susitikimo laikas – vėlus žiemos vakaras, tačiau tekste nėra smulkaus to laiko aprašymo, tik detalės (“naktis buvo šviesi – mėnesiena”, “traškėjo nuo šalčio tvoros”, “šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas”), kurios atlieka pagalbinį vaidmenį. Tekste ryškėja ir biografinis pasakotojo laikas. Novelės pradžioje prisimenama jaunystė, grįžimas iš savo paties piršlybų. Vėliau – dramatiškas susitikimas su arkliavagiu, o pabaigoje – sąžinės graužaties ir nerimo kupina senatvė. Svarbesnė šioje novelėje yra praeitis. Toks pasakojimas būdingas lyrinei prozai. Apsakymas tarsi įgauna mitinę prasmę, pasakos pavidalą. Autorius apsakymo veiksmą pradeda rutulioti nuo “senos gadynės”. Toks laiko peršokimas yra savotiška pasakos pradžios formulė (senais laikais, dar gilioje senovėje). Kaip iš pasakos ateina arkliai, iš bado žieves graužiantys, kunigai, įkaitintais virbalais svilinami. Šis vaizdas nukelia į itin senus laikus – pagonybę.
Erdvė Novelėje minima įprasta realistinei prozai kaimo erdvė: namas, gurbas, tvartas. Užmuštas nusikaltėlis vežamas kuo toliau nuo namų (apie “dešimtį varstų”) ir išverčiamas pagriovin. Tokiu būdu vagiui atimama galimybė būti saugioje, sukultūrintoje, civilizuotoje aplinkoje, nes jis pažeidė bendruomenės įstatymus ir moralės normas. Tą akiviazdžiai patvirtina ir ant veido uždėtas apynasris. Pasakotojo mintyse savas sodžius, sava erdvė supriešinama su svetima erdve (kalėjimas, katorga), nes tai šiurpina, gąsdina žmogų. Jau pirmuoju sakiniu autorius nukelia į apsakymo erdvę – namus (minimos ir atskiros dalys: kūtė, gryčia). Jam tai yra šilumos, gėrio, palaimos simbolis. Autoriui brangi tiek paties “namo” dvasia, tiek žmonės, vejantys pančius. Šis veiksmas įprasmina namų šilumą, suteikia jiems jaukumo. Apsakymas pradedamas retoriniu jausmų atskleidimu :”Kaip gera<.>!“gerai turėti, blogai neturėti. Priešpastatomas namų jaukumas, šiluma ir valkatiškumo dvasia. Turėjimo ir neturėjimo tragizmąsuprasti gali tas, kuris neturi nieko:“Žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos“.
Kūrinio stilistika Apsakyme vyrauja trumpi, nutrūkstantys sakiniai, kurie tarsi imituoja žodinį pasakojimą. Šį įspūdį stiprina ir keli kreipimaisi į pašnekovą. Jono Biliūno kalboje nemaža tarmybių, rodančių, kad iš tiesų šneka kaimietis. Pauzės ir nutylėjimai taip pat padeda imituoti žodinį pasakojimą. Atrodo, kad Jokūbas tarsi galvoja, ką čia pasakius, stengiasi didinti įtampą arba laukia atsakymo. Pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas. Novelėje vyrauja sudėtiniai sakiniai. Jurgio Savickio žodis taiklus, konkretus. Į paprastą kasdienę kalbą įsilieja tarptautiniai žodžiai: chaosas, misterija, komedija, faktas, nemažai tarmybių ir barbarizmų: oblavas, razbainiškas, išliuosuoti, šlajukai, gryčia, užkrekęs, kokliai ir kt. Pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.

Leave a Comment