TURINYS
1. Jurgis Savickis
2. Tarp Ariogalos ir Monte Karlo
3. Bendrieji kūrybos bruožai
4. Kultūros, meno tema
5. Pastoviųjų vertybių išaukštinimas
6. Stojiška pasaulėžiūra
7. Lagoniška ir netikėta „Vagis“
8. Gyvenime kaip ir scenoje
9. Intelektualioji proza
10. IšvadaJurgis Savickis ( 1890 – 1952 )
Didžiųjų kūrėjų greta. Daugelis didžiųjų Europos modernizmo rašytojų konkrečioms srovėms, grupėms nepriklausė arba priklausė tik trumpai. Tai, suprantama, nes dideli talentai paprastai netelpa į kolektyvinių programų rėmus, jie patys sau susikuria kūrybos idealus ir normas. Todėl tyrėjai greta kavinėse ir žurnaluose šurmuliuojančių modernizmo srovių ir programų kartais išskiria „aukštąjį“ modernizmą, kuriam priklauso didžiausių rašytojų kūryba. Iš tokių modernizmo klasikų galima paminėti vokiečių poetą Rainerį Mariją Rilkę, prancūzų prozininką Marselį Prustą, poetus Polį Verleną, Gijomą Apolinerą, Stefaną Malarmė, austrų romanistą Fransą Kafką, anglų poetus Tomą Sternsą Eliotą, Ezrą Paundą, airių prozininką Džeimsą Džoisą, rusų poetus Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, prozininką Borisą Pasternaką, italų dramaturgą Luidžį Piradelą ir kitus. Tokių rašytojų rangui priskirtinas ir lietuvis Jurgis Savickis.
TARP ARIOGALOS IR MONTE KARLO
Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. Nedideliame Pagausančio dvarelyje Žemaitijoje, netoli Ariogalos. Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės ( iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė ), tačiau save laikė aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas. Būsimasis rašytojas gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno jo dėdė, 1911 m. įstojo į Perterburgo aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės, tuo užsitraukdamas tėvo rūstybę. 1912 – 1913 m. dailės studijas tęsė Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išvažiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgelių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo jų išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnugaryje atsidūrusiais lietuviais belaisviais. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. Nuo 1940 m. iki mirties, 1952 m.gruodžio 22 d., gyveno savo viloje, kurią buvo pavadinęs Ariogala, Pietų Prancūzijoje, ant Viduržemio jūros kranto, vertėsi daržininkyste.
Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėlaiu dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Mėgo sąmojį, platų mostą, kartais aštrokai pasišaipydavo iš aplinkinių, tačiau kartu buvo dosnus, žmogiškas, demokratiškas ( ilgai derėjęsis su ūkyje padėjusiu darbininku, užmokėdavo dešimteriopai; grįžęs namo į tėviškę, palikdavo ant tvoros naują kostiumą ir stebėdavo, ką darys jį radęs žmogus…) Jurgis Savickis gyvai domėjosi Europos kultūra, šalių, kuriose jam teko lankytis, gynenimu, daug keliavo – automobiliu apvažiavo visą Vakarų ir Pietų Europą, lėktuvu skrido į Afriką. Savo kelionių aprašymuose Savickis svajoja apie Jungtines Europos valstijas, tikisi, kad ateis laikas, kai Europoje nebeliks sienų, muitinių, draudimų vartoti bet kurias tarmes ir kalbas. Tačiau drauge jis išlaikė savo lietuvišką tapatybę. Sąmoningu lietuviu Savickis tapo dar ankstyvoje jaunystėje, kada kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po Žemaitją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną, lankydavosi lietuvių inteligentijos centre – rašytojos Gabrielės Petkevičaitės – Bitės dvare Puziniškyje. Apsisprendęs namuose kalbėti tik lietuviškai, lietuvių tautai sugrąžino ne tik prie lenkiškos kultūros linkstančius savo namus, bet ir visą apylinkę. Gyvendamas užsienyje Savickis labai rūpinosi lietuvių kultūros populiarinimu, Skandinavijoje surengė lietuvių meno parodų, išleido knygų apie Lietuvą, stengėsi, kad studijuoti i užsienį atvyktų daugiau lietuvių jaunimo. Savo raštuose į Lietuvą Savickis žvelgia išsilavinusio europiečio akimis, o į Europą – lietuvio, nuolat lygindamas gimtosios ir svečių šalių gyvenseną, gamtą, žmonių papročius. Iš to kyla daug taiklių apibendrinimų ir nemažą sąmojaus. Arabai užvis imponuoja man savo rase, savo pozomis, savo būdu kalbėti ir ilsėtis. Ilsėtis! Kai aš pirmą dieną , nusiminęs nieko „nauja“ čia nerasiąs, įkyraus priemiesčio žole užžėlusiomis gatvėmis beeidamas, saule šildant, pamačiau vieną arabą, savo gūnia užsitiesusį šaligatvį, sakysim, kokiame mūsų Aleksote, prie naujo tilto, begulintį ir į dangų žiūrintį, man staiga gera dūšioje pasidarė. Jis tysojo pačioje gatvėje. Niekas jam „nekliudė“, ir jis, matyti, niekam nekliudė, nors žmonių čia ėjo ir važiavo daugybė. Ir Kaune, ir Tunise tie patys telefono stulpai. Mūsų kultūrinio renesanso ramsčiai. Dažniausiai pastatyti ten, kur jiems visa nereikėtų stovėti. Kaip eglės vidurgatvy. O kai pažiūri išilgai, iš akies, perdėm į visus stulpus – tai kaip giria. Pavyzdžiui, jei vienas stulpas Kaune,kurį aš ypač dažnai turėjau progos matyti, išaugęs meksfalto gatvėje, gatvės pačiame vidurkly, prieš palocių tokiu įsidemėtinu parašu: „ Justitia est fundamentum regnorum“ , destis – prieš mūsų Teisingumo ministeriją, būtų kada nupieluotas, tai būtų padaryta iš tiesų didelės žalos. Ir mūsų originalumu. Ir mūsų renesansui. ( Iš kelionių aprašymų knygos „Truputis Afrikos“, 1934 m.) Tad Savickį galime vadinti laikyti tikru šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtakiu. Pirmus apsakymus Savickis pradėjo spausdinti dar XX a. Pradžioje, o žymiausiais savo knygas iošleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai „ Šventadienio sonetai“ (1922) ir „ Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „ Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancuzijoje. Šiuose rinkiniuose publikuota apie 30 nevelių; keletas jų apimtimi artimos nedidelėms apysakoms. 1952 m. Londone išleistas vienintelis Savickio romanas „ Šventoji Lietuva“, o 1956 m. jau po rašytojo mirties, paskelbtas jo karo metų dienoraštis „ Žemė dega“. Be šių knygų, Savickis dar yra išleidęs kelionių aprašymų knygas „ Atostogos“ (1928), „ Truputis Afrikos“ (1934), „ Kelionės“ (1938), leidinių apie Lietuvą danų, švedų kalbomis. Dar vienas kitas neįtrauktas į knygas Savickio kūrinys liko periodikoje raba rankraščiuose. Visus juos galima rasti 1990 – 1999 m. Vilniuje išleistuose rašytojo Raštuose.BENDRIEJI KŪRYBOS BRUOŽAI
Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti – tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Rene Clairo filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė buržuazinė kultūra. Rašė Alfonsas Nyka – Niliūnas, įvardydamas Savickio estetinių pažiūrų ištakas. Jaunystėje Savickis rengėsi būti ne rašytoju, o dailininku, daile ir vėliau aistringai žavėjosi, retkarčiais tapė. Vilniuje, rašytojo sūnaus Augustino Savickio galerijoje, galima pamatyti ir vienintelį išlikusį Jurgio Savickio natiurmortą. Jo literatūrinių autoritetų reikia ieškoti XX a. Pradžios rusų, lenkų, danų, prancūzų ir kitų tautų rašytojų modrnistų kųryboje. Tačiau visas įtakas yra neatpažystamai perlydęs stiprus rašytojo talentas. Jurgis Savickis priklauso tai pačiai lietuvių literatūros atnaujintojų kartai, kaip ir Vincas Mykolaitis – Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruoga, Ignas Šeinius; tam pačiam lietuvių kultūros laikotarpiui, kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas, Šatrijos Ragana. Tačiau jo ir šių rašytojų kūrybos likimas skiriasi. Pirmoji Jurgio Savickio knyga „ Šventadienio sonetai“ (1922) išėjo tais pačiais metais kaip ir Vinco Krėvės „ Šiaudinėj pastogėj“ , Šatrijos Raganos „ Sename dvare“ , Vaižganto „ Dėdės ir dėdienės“ , Putino, Sruogos poezijos rinkiniai, taip pat ir lietuvių avangardistų manifestinis leidinys „ Keturių vėjų pranašas“. Visa ši kūryba greit buvo pripažinta, tapo klasikine, o Savickio noveles pasitiko geriausiu taveju atsargios, o kartais ir gana piktos rezencijos. Antai žymus katalikiškos pasaulėžiūros kritikas Adomas Jakštas – Dambrauskas rašė: Dėl ko „ Sonetai“? Dėl ko „ Šventadienio“ ? Kur kas labiau pritiktų šie autoriaus rašiniai pavadinti“ Dekadento sapaliojimai“. Tokie vertinimai rodė, kad tuometiniam Lietuvos skaitytojui Savickio kūriniai buvo visiškai neįprasti, palyginti su tradicine neoromantine arba realistine literatūra, ir pagal šį poviekį artima avangardizmui. O keliais dešimtmečiais vėliau Savicko proza , jau tradicinės lietuvių literatūros nenaudai, buvo lyginama su „milžinišku medžiu neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose“ , „ lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink“ ( Alfonsas Nyka – Niliūnas).
Nuo tradicinės lietuvių prozos Savickio novelės skiriasi jau tematika – jose neretai rašoma apie tolimų šalių miestus, uostus, kurortus, o jeigu prabylama apie lietuvišką sodžių, tai kalbantysis dažniausiai esti jam svetimas – miestietis, menininkas ar aristokratas. Labiausiai nuo tradicijos Savicko proza skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi. Savickio prozoje nėra klasikiniei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvykius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakotojas yra labai arti personažo , jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina; pasakojimo perspektyva dažnai ir netikėtai kaitaliojasi. Savicko kūrybai būdingas skeptiškas, kartais net pesimistinis požiūris į žmogaus prtigimtį ir jo būtį. Rašytojo personažai – viduje susidvejinę, veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų, jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilioti jo lūkesčius. Žmogaus būtis Savickio kūryboje atsiskleidžia kaip nepažini, grėsminga. Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos „ aukštojo modernizmo“ literatūrai ( Franco Kafkos, Alberto Kamiu kūriniai). Antra vertus, Savickio proza tikrai nėra niūri. Lemties grimasas, prigimties išdaigas joje atsiveria šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą suradusių mylimųjų), aukštieji grožio, meno, kultūros idealai. Rašytojo pasaulėvaizdis artimas stoicizmu ir maždaug po dvidešimties metų Europoje susiformavusiam egzistencializmui (apie šią filosofijos ir literatūros kryptį bus kalbama kitoje vadovėlio dalyje).Savickio kūrinių maninį žavesį lemia ir jo stiliaus meistriškumas: humoras, ironija, žaidimas su skaitytojo atmintyje susiklosčiusiais kokių nors situacijų, personažų vaizdiniais, nuorodos į kitus literatūros kūrinius, kultūros įvaizdžiai, simboliniai elementai.Ankstyvosiose novelėse Savickis mėgsta specialiai nustebinti patiklų skaitytoją, sutrikdyti jį netikėtai iškreiptu vaizdu, tolimais palyginimų šuoliais, užšifruotomis užuominomis. Visa tai rašytojo meniniai kalbai suteikia nevienaprasmiškumo, padeda išvengti monotonijos.
Savickio proza yra labai koncentruota: jo tekstai palyginti trumpi, tačiau nepaprastai talpūs, čia nerasime nė vieno blankaus, be papildoma prasminio krūvio pasakyto žodžio. Skaityti Savickį reikia atidžiai, sekant vaizdų ir vertinimų kaitą, neprašokantužuominų, gėrintis vaizdo ir žodžio originalumu, netikėtais siužeto posūkiais. Tai tam tikrų įgūdžių ir pasirengimo reikalaująs skaitymas, tačiau už pastangas jis su kaupu atlygina estetiniu bei intelektiniu džiaugsmu.KULTŪROS, MENO TEMA
Kai kuriuose kūriniuose rašytojas paliečia svarbias lietuvių kultūros raidos problemas, svarsto ir apibendrina meno, grožio esmę bei reikšmę žmogaus gyvenime. Tokia novelė „ Paskutinis rapsodas“. „Paskutinis rapsodas“ – novelė apie aristokratinės ir demokratinės kultūros santykį. Pirmuosiuose jos puslapiuose matome smagiai nusiteikusį ūkininką Erdzelyną, netyčia užklystantį į griūvančio dvaro valdas. Praktiška valstiečio akimi viskas čia atrodo peiktina ir neprotinga: ir vos „vietomis plūgo knistelėti“ laukai, ir ant purvynan sumestų tvarto durų „ tarsi gimnastiką darantys“ galvijai, ir „sudarkyti“ parko medžiai. Rašytojas įpina ir šimtamečiais dvaro išnaudotos liaudies nuoskaudos simbolių (užuomina apie medžiuose šaudomus valstiečius perimta iš tautosakinių pasakojimų apie baudžiavą). Dabar laikai jau kiti: ne ponas, o valstietis yra ūkiškai stipresnis, jis, norėdamas patenkinti savo garbės troškimą, įsileidžia į „draugystę“ su buvusiu valdovu ir paskui „su žmonėmis“ šaiposi iš dvaro keistenybių. Šiuos pasikeitusius visuomeninius vaidmenis jau novelės pradžioje išreiškia šaržuota „ šautuvo ir botago dvikovos“ scena. Tačiau į dvarą skolos atsiimti atvykusiam ūkininko sūnui studentui atsiskleidžia ir kita griūvančių dvarų civilizacijos pusė: Jis įžvelgė iš tolo salę su jos sunkiais barokiniais veidrodžiais. Jaukius rakandus, teptas lubas su „ zefyrais“ ir skrendančiais angelais ties pastorališkosiomis piemenėmis, piemenėmis su koketiškomis prikyštėlėmis. Viskas – savotiški bouherai. Salės buvo tuščios, jų buvo daug, visos parketinės, aukštais dviejų sieksnių langais, pro kuriuos matės Nemunas. Taburetės, sunkūs kandeliabrai, veidrodžiai „ Matyt, čia šokių salė!“ – pamanė jaunikaitis.
Grožis, menas, šimtametės kultūros tradicijos „teisingumo ir prakilnumo sąvokos“, įaugusiosį skolose paskendusio pono savivoką, – tai aukštojo visuomenės luomo, aristrokatijos vertybės, tolimos „ iš savo krūmų išbristi“ vos tepradedančiam valstiečiui. Šios aukštosios kultūros prigimtį įtaigiai apibendrina tik ką cituotos scenos tęsinys: Dabar jis suprato, kad gražus langas gali sukurti peizažą. O ne priešingai. Išeik laukan, ir nieko nebeliks. Teliks tušti laukai,nuniuręs Nemunas. Su keliais nuskurusiais piemenaičiais ir menka jų banda. Jis stebėjos, kaip galima gražiai pastatyti rūmus kad ir paniurusio Nemuno pakrantėse. Jis, čia niekuomet nebuvęs, dabar mato, kokie jie fantastiški…
Šiose eilutėse glūdi ištisa meno filosofija. Be „rėmo“- kultūros, išlavinto skonio teikiamo pasirengimo – negalima suvokti net gražiausio gamtovaizdžio, reikšmingiausios istorinės vietos vertės. Grožio pojūtis, kūryba net didžiausioje pilkumoje sukuriastebuklą. Kultūros ir meno vertės apmąstymų temą pratęsia ir ekscentriškos dvaro ponios pasirodymas. Ji pamina įprastinio elgesio ir padorumo normas, tačiau ji graži 9bronzinis ponios kūnas lyginamas su skulptūra). Jos muzika atveria pasaulį, apie kurį vargingas antro kurso studentas vos tenujautė, bet kurio slapčia ilgėjosi savo sielos gelmėse. Šis susitikimas – tai simboliškas naujosios, liaudiškos ir buržuazinės kultūros atsisveikinimas su aristokratiškąja savo pirmtake, tarsi rapsodijos melodija ištirpstančia pelno ir naudos besivaikančių naujųjų laikų šurmulyje. Vis dėlto kai kas iš dvarų tų „užkektų pilių“, išlieka. Su humoro gaidele rašytojas nubrėžia niekam nenaudingo paukščio – povo siužetinę liniją. Po ūkininko vežėčiomis pasipainiojęs povas padeda užsimegzti nesklandžiai ir nelygiavertei, kiek graudokai ūkininko ir pono draugystei. Dovanodamas ūkininkui povą, ponas išdėsto paradoksalią ūkio filosofiją:
– Tu manai, pova – niekingas paukštis. Nereikalingas. Bet ji papuoš tavo sodybą. Tavo sodybos (ponas paklausė, kiek margų žemės jis turi, ūkininkas atsakė), matai, iš kartobus didesnė, nes joje bus pova. Žmonės važiuos pro šalį ir sakys: ot, pova! Žmonės suklys ir klaus, kaip čia išvažiuoti ant to ūkio su pova. Supranti, sodyba ūmai iškils žmonių akyse ir padidės. Jums reikalingas tik toks paukštis, kurį galima būtų pjauti ir ėsti. O paukštis, kuris malonu pažiūrėti, jums nereikalingas. Pavyzdingai sutvarkytas ūkis turi būti toks, kuriame pilna būtų povų bei papūgų. Šiandien pasakytume, kad ponas ūkininkui vaizdžiai perteikia esminį modernios vadybos principą: ūkiui svarbus ne tik tiesioginis našumas, bet ir įvaizdis, reklama. Ir – novelės pabaigoje šis patarimas pasitvirtina: O senajam Erdzelynui pradėjo pasiutiškai sektis, kad ir jis niekuomet nebuvo patenkintas savo per brangiai pirkta pova. Povai teko pripirkti povą. Dabar senojo Erdzelyno ūkyje pova per pilnai atvedė mažų poviukų. Tai be abejo, maža, su humoru sukurta „ kultūros perėmimo“ scenelė. Bet vis dėlto ji įvyko. Kažkas išlieka. Žūstančios aukštosios kultūros formos, grožio idėja pasiekė ir apvaisino naująją gyvenimo sanklodą.PASTOVIŲJŲ VERTYBIŲ IŠAUKŠTINIMAS
Novelėje „Ūkininkai“ susipina dvi reikšmingos temos. Pirmoji – miesto ir kaimo kultūrų santykio. Antroji – tikrų ir netikrų vertybių, žmogaus atsakomybės už save ir artimuosius, asmens dvasinio brendimo. Į abi temas rašytojas žvelgia lengvai, su humoru, tačiau tai nereiškia, kad jo požiūris atsainus arba paviršutiniškas. Praturtėjęs panemunės ūkininkas Žvirbla imasi moderninti savo gyvenimą: nusiperka motorinį laivą, priima poilsiauti vasarotoją iš miesto. Tačiau glaudesni ryšiai su miestu kaimiečiams atneša blogybių: fabrikanto sūnaus vilionėms pasiduoda Žvirblos dukra. Suviliotos ir pamestos kaimo merginos motyvas dažnas ano meto realistinėje lietuvių literatūroje (galima paminėti kad ir A.Vienuolio „Paskenduolę“). Jurgis Savickis šį motyvą iš pradžių žaismingai šaržuoja: pašaipiai piešiamas ne tik „įspūdžius begainiojantis“ dykaduonis miesto ponaitis, bet ir miesčioniškų manierų prisigraibsčiusi Žvirblaitė, ir verslininko užmojų turintis Žvirbla. Tačiau paaiškėjus, kuo baigėsi lengvabūdiškas nuotykis, pasakojimo tonas staiga pasikeičia. Dėmesys sutelkiamas į bėdoje atsidūrusius žmones ir jų reakciją. „Prašmatnusis Baltaragis“, tik ką linksminęs kaimynus banaliomiseilėmis, virsta „visiškai vienišu“ ir po trijų dienų ryžtasi anaiptol ne viešosios nuomonės padiktuotam poelgiui. Senasis Žvirbla, iki šiol rodęsis kaip provincialus kaimo turtuolis, su dideliu savo žmogiškosios vertės jutimu atstumia Kriuko tėvus, „reikalą“ bandančius sutvarkyti piningais. Nenuslysdamas į sentimentalumas rašytojas rodo be žodžių, iš užuominų vienas kitą suprantančius žmones, kurie gali sau leisti slapčia ar viešai pakvailioti, tačiau rimtam reikalui ištikus labai greit prisimenair apgina pastoviąsias vertybes. Išryškinama priešprieša būties negandoms,nepastoviam likimui: tai vidinė ramybė, harmoningas santykis su gamta, artimų žmonių solidarumas. Būties tikrumos, melo nepaveikto gyvenimo tikrumo simbolis Savickio novelėje yra vaikas:
Išaušus pavasariui, kai niekas namatydavo, Baltaragis nusprukdavo nuo savo žagrių ir vežimų ir įbėgdavo į seklyčią pažiūrėti ministerijos: ten buvo jauna ir mylima jo žmona. Kai niekas jo namatydavo, jis įsprukdavo į šoninę pažiūrėti kito stebuklo. Ten verkė vaikas. Iš pradžių jis lyg ir žiūrėti nenorėdavoį vaiko pusę. Bet kai vaikas imdavo mastaguoti savo vilnonėmis kojinėmis apautomis kojikėmis, jis, neva muses gainiodamas, paimdavo vaiko kojikę ir pradėdavo ja žaisti, neva norėdamas suėsti. Vaikas – nagi juoktis, net ūkčiotiligi ašarų iš to džiaugsmo. Tada į kambarį įeidavo žmona. Žmonai įėjus į kambarį, jis tuojau užsidėdavo kitą, piktą kaukę ir paklausdavo: -Ar nematei striūgo? Bobos velniai žino kur nujodinėjo!STOJIŠKA PASAULĖŽIŪRA
Novelę „Motina“ būtų galima laikyti kūriniu apie šeimą, šeimos vertybes. Tačiau, panašiai kaip ir daugelis Savickio kūrinių, ji nėra vienaprasmė. Joje ryški ir Savickiui būdinga egzistencinė, žmogaus būtį apmąstanti problematika. Tolimame pajūrio kurorte susitinka vyras ir moteris; jie plaukioja laivu, flirtuoja, bučiuojasi. Savo prigimties „kipšiuko“ pagundytas, vyras aplanko moterį ir naktį, o rytą ji išvažiuoja. Tarsi lengvas „kurortinis romanas“, niekam nesukeliantis gilesnių išgyvenimų. Praeina dešimt metų, ir jie vėl susitinka tame pačiame kurorte. Šalia moters vaikas, ir ji, ištaikiusi progą, vyrui praneša: tai tavo sūnus. Vyro pasaulis, taip rūpestingai puoselėtas daugelį vienatvės metų, ima griūti, virsti aukštyn kojomis: – Kaip tai galėjo būti? – aš jaučiu, tarytum štai auklė man būtų iškilmingai apreiškusi: „ Sūnus!“Aš buvau šituose kalnuose visai nepasiruošęs ir ūmai užkluptas. Todėl ji nugalėjo mnae, ši moteris. Atsiminimai, pareigos pajautimas, ateitis, – viskas ėmė konkuruoti savo nelogiškumu ir greitumu.
Tačiau moteris vėl atsisveikina, sėda su vaiku į laivą ir išplaukia. Mes atsisveikinome. Laivas papsnojo ir veikiai dingo. Aš, likęs visiškai vienas šitoje kalnų šalyje, jaučiau, kadturėsiu dabar kur nukreipti savo mintį. Taip sensta žmogus.Novelė persmerkta egzistencinės ironijos – labai būdingo Savickiui ir kitiems modernistams požiūrio į žmogaus būtį. Būtis ar, teisingiau, žmogaus susidaryta savo būties samprata čia atsiskleidžia kaip netikra, nepatikima, iliuzinė. Manei esąs vienišas, neturįs artimų žmonių, tačiau turėjai šeimą. Atgavai vaiką, kuris galėtų įprasminti tavo gyvenimą, tačiau jo niekada daugiau nebepamatysi. Vienatvė, likimo nenuspėjamumas, nuolat besikaitaliojančios jo spalvos, būties paslaptingumo ir pilnatvės pajauta gaubia šią išoriškai nesudėtingą novelę. Simbolinę, filosofinę potekstę joje padeda kurti aplinkos „scenovaizdžio“ detalės: jūra, laivas, kalnai, pajūrio smiltimis žaidžiantis vaikas yra nuo senovės žinomi žmogaus likimo nepastovumo, gyvenimo kelionės, akistatos su būties begalybe ir žmogaus menkumo priešbvisagales jos jėgas simboliai.Jurgis Savickis – ryžtingiausias XX a. Pradžios lietuvių prozos atnaujintojas.Jis labiausiai nutolsta nuo įprastinio kaimiško to meto lietuvių literatūros pasaulėvaizdžuio ir nuo realistinės bei romantinės literatūrostradicijų. Naujojoje lietuvių literatūroje Savickio dėka atsiranda miesto, aristokratiškos kultūros temos, jis sukuria rafinuotą, elegantišką, netikėtomis intonacijų bei prasmių sandūromis žaižaruojantį stilių. Jurgio Savickio prozoje nauja tai, kad atsisakoma patikimo, visažinio pasakotojo, tekstas tampa daugiareikšmis, gausu kultūrinių asociacijų, užuominų bei poteksčių. Galima sakyti, kad su Savickiu į lietuvių literatūrą įžengia moderniosios civilizacijos žmogus – ironiškas, skeptiškas, paveiktas veržlaus, kintančio gyvenimo, tačiau kartu gyvai jaučiantis grožio, kultūros, tvirtų etinių žmogaus gyvenimo pamatų vertę, besiilgintis pastoviųjų žmogiškų vertybių. Tokia modernistų ir klasiškųjų pradų dermė Savickio kūrybą skiria nuo nutruktgalviško avangardizmo, sieja su kitų didžiųjų Europos modernistų raštais ir teikia pagrindo šį rašytoją laikyti vienu didžiųjų XX a. Lietuvių literatūros kūrėjų.
LAGONIŠKA IR NETIKĖTA „VAGIS“
Jurgis Savickis kūrė prozą ne idėjai, ne pamokymui, o įdomumui, intrigai, žodžiopaslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas yra šio rašytojo pasakojimo principai. Intelektualus ironikas, o ne laiudiškas šmaikštuolis. Nedramatizuojantis gyvenimo, o besistengiantis jį perprasti ir juoko forma. Kūrinio išraiškingumo siekimu Jurgis Savickis artimas ekspresionistams. Meniškiausios novelės įeina į rinkinius „ Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“. J. Savickio savitumą pirmas suprato B.Sruoga. Straipsnyje apie „Šventadienio sonetus“ jis sakė:“Jurgis Savickis didis dailininkas, stiprus talentas. Jurgio Savickio „ Šventadienio sonetai“ – ne kasdieninė duona, ir ta knyga skaitytina ne tuo ūpu, kurio žmogus įgauna skanių pietų pavalgęs“. Ypatingą dėmesį B. Sruoga atkreipė į novelę „Vagis“. Tokio pat pavadinimo yra ir J.Biliūno kūrinys apie arkliavagį užmušusio žmogaus sąžinės teismą. Kuo įpatinga Jurgio Savickio novelė, kokius lietuvių prozoz vidinės raidos pakitimus ji parodo? Kuo šis kūrinys ekspresionistiškas? Tai trumpas, lakoniškas kūrinys. Savo šiltuose namuose mažas berniukas, svajojantis pasidaryti smuiką, klausosi senųjų pasakojimų apie plėšikus ir norėtų bent vieną jų išvysti. Į namus atvedamas sugautas arkliavagis: Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį būtų kas tvirtai laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva…Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo. Viena ryškiausių eksprensionizmo, XX a. Meno modernistinės krypties, ypatybių yra kuriamo vaizdo laisvas asociatyvumas: į vieną centrą tarsi sutelkiami atsiminimai, matyti vaizdų nuotrupos, palyginimai. Būtent tokia ir cituota Jurgio Savickio vaizdo atkarpa. Vaiką tarsi kažkas prikausto, toks sutelktas jo dėmesys. Sukruvinto vagies vaizdas asocijuojasi su kažkuo matytu. Pagaliau prisimena – nukryžiuotasis Kristus altoriuje atrodė panašiai. Ekspresionistui svarbu neįprasta, ryški spalva: arkliavagio veidas žalias, akys raudonos. Vaiko sąmonėje vyksta ypatingi procesai: jis nori išbandyti savo drąsą, nusistatyti santykį su pažemintuoju: ju galvoje minčių chaosas, – pabrėžia rašytojas. Mūsų ankstesnieji rašytojai įveda skaitytoją į jau sutvarkytą žmogaus minčių pasaulį, o Jurgiui Savickiui įdomus būtent chaosas, jo bangavimas, siūbavimas, tarsi savaiminių formų įgavimas. Tėvui mušant vagį, vaiko galvoje klostosi prieštaringas minties vingis: „Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai mušti vagį?“ – skaudžiai suspingsėjo vaiko smikiniuose“.
GYVENIME KAIP IR SCENOJE
„ Viena Savickio artistinės prigimties projekcija – į teatrinę išmonę (D. Sauka). J.Savickio vaizduojami žmoniės yra lyg scenos artistai arba statistai, išėję atlikti vaidmens. Juos atidžiai stebi pasakotojas, bet nesileidžia į psichologinę analizę,nužymi tik vieną kitą punktyrą, sutelkia dėmesį į kokią detalę, nužymi tik vieną kitą punktyrą, sutelkia dėmesį į kokią detalę, kurią dažnai ironiškai komentuoja. Jurgiui Savickiui idomios kaukės, kurias žmonės neišvengiamai užsideda ir kurias keičia, patys keisdamiesi. Ir keisdamiesi ne tik dėl aplinkybių (realizmo principais), kiek dėl dažnai patiems sau neaiškių impulsų (modernizmo ypatybė). Rašytojas yra sukūręs novelių ciklą „Kaukės“, kurį jungia ta pati veikėja Jadvyga. Ją matome pas tėvus („jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre…“), Kaune („Kajutės dekoracijos atsimainė: tai buvo bohemos ateljė, vakaro saulės tildoma“), pas tetą Rozaliją, ištekėjusią už seno valdininko, kabarete ir vėl sugrįžusią į savo seną apleistą, tėvų trobą („Jai neaišku, ar tat vaidmenys, ar iš tiesų.“). Gyvenime yra visko, bet blogis nėra toks galingas, kad visai neužtemdytų gėrį. Pasikeičia dekoracijos ir gyvenimas vėl pasisuka šviesiąja puse. Jadvyga sunkiai suserga viena savo tamsioje gryčioje. Ji gslvoja: „ Kaip negerai sirgti vienai!“ Pagijusi nustemba, kad sniego mažiau, o žemė saulės suvilgyta.“ Reikės sukasti gėlių lovas darželyje…“,- pamanė Jadvyga ir nusišypsojo. Ji buvo tokia nuostabiai, keistai linksma. Lyg netikėdama pravėrė duris iš senos trobelės ties vieškeliu į platųjį pasaulį.“ Jurgio Savickio aktoriai ir scenos įvairios: dramos, operos, operetės. Skirtingos ir kaukės. Bet dažniausiai gyvenime , kitaip negu mene, maišosi keli žanrai: farsiškas paviršius slepia likimo dramą.
Iš rinkinio „ Ties aukštu sostu“ vienas įdomiausių yra apsakymas „ Kova“. Ko lauktume iš tokio pavadinimo kūrinio? Karo epizodo, bernų muštynių ar bent proletariato streiko. O Jurgis Savickis iš karto pasuka kitu keliu – nežinomu, tradicijos neišvažinėtu. „Novelė „Kova“ – apie nuodėmingą mamaitės grožį, dėl kurio vaikas susiremia su nelygiu sau priešu – linksmais gėrovais, mamaitės gundytojais“ (D.Sauka). „Kova prasideda tokiu sakiniu, mintyse ištartu džiūsnos vaiko, einančio gatve: „ Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!“ „ Mamankos „ grožis ir palankumas vyriškiams – pagrindinė vaiko bėda. Ir kova yra vaiko kova už motiną ir už savo gyvenimą. Savo kūrinį J. Savickis kuria kaip sceną, į kurią išleidžia veikėjus, keičia epizodus, parenka dekoracijas. „ Kovos“ veikėjas iš tiesų pasirodo kaip scenoje, matome tik jo išvaizdą – dideli batai, sunki milinė, įdubusi krūtinaitė. Sceną ir pats rašytojas pamini: „ It, iš cirko išleistas į gatvę pajacas“. Gyvenimas Jurgiui Savickiui panašus į cirką, kartais į absurdo dramą. Bet į žmogaus likimą rašytojas žiūri rimtai. Pasirodo kitas vaikas – žydukas. Jie „pasiklaba“ – pirma paleistu akmeniu, paskui žodžiais, iš kurių aiškėja didesnė ir skaudesnė gyvenimiškoji sodiečio patirtis. Autoriaus įterpinys: „ Tai buvo du gyveniman išleisti aktoriai“. Bet aktoriai nenustoja būti likimais. Sodietis toliau aiškinasi savo gyvenimą. Jam rūpi sužinoti, ar jo naująjį pažįstamą tėvas muša. (O pasamonėje – ar muša kaip mane.) Ne, ne tik nemuša, o dargi paguldo į lovą ir apkloja. Sermėgius tokio atsakymo nelaukė: Tai buvo aiškus pasityčiojimas iš jo asmens ir jo įžeidimas. Buvo kaip ir žibalo pilama į ugnį. Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krutinę, parversdamas jį drauge su ištrūkusia iš jo rankų ir nudardėjusia skardinaite. Į ką kumščiais reaguoja sermėgius? Į savo skaudumą – nepakeliama girdėti, kad gali būti taip, kad mama paduotų pieno, o tėvas paguldytų ir apklotų. Bet šitaip gali būti. Jurgis Savickis žiūri tarsi iš atokiau, jo pasakojimui būdinga distancija. Epizodo pabaigoje tarsi konstatuojama – scena baigta: „ Du draugai išsiskyrė“. Prasideda antrasis epizodas. Leidžiasi saulė, gražus, ekspresyvus gamtos vaizdas: „It sostas būtų kam rengiamas ar kas pasitinkamas ir laukiamas, kai jis ateis tais minkštais kilimais“. Vaikas slankioja miesto pakraščiais. Mintyse jis „ tebetvarko“ savo gyvenimą. Rašytojas tarsi stebi vaiką iš šalies ir konstatuoja: „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats „kaip ir kiti“. Sakinyje sujungiamos priešpriešos: „fantastas“ ir norisi ne ko nors fantastiško, o kad tėvas būtų „kaip ir kiti“: kad būtų rūpestingas ūkininkas, pirktų geležį krautuvėje, tvarkingai krautų ją į savo vežimą. Bet tėvas – girtuoklis. Net ne girtuoklis, bet „paprastas girtuoklėlis“. Vėl grįšta prie motinos. Mato joje ir močiutę, ir “mamanką“: „Kad ir mamanka! Geriausia pasaulyje močiutė, bet kai pamto kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad durna!“ Rašytojas leidžia vaikui ne tik būti nelaimingam, bet ir kritiškai matyti savo tėvus. Ir pabandyti kovoti už savo gyvenomą. J.Savickio kūrinyje svarbios detalės. Jos paryškintos, tarsi ironijos apšviestos. Lietuviškas traktierius. „ Laisve“ vadinamas, papuoštas lietuviškomis vėliavėlėmis ir vyčiu. O iš tiesų – bjauri smuklė. Joje įsilinksminusi vaiko motina, kalbinama vyrų, ir nugirdytas tėvas. Scena su marionatėmis, viskas netikra, gašlu, girta: „Juk meilę gali sukurti su pusbuteliu geros maderos“. Vaiko motin alyg padėvėta princesė. Ir staiga čia pasirodo vaikas su botagu rankoje. Ir sako : „Motina, arkliai seniai pakinkyti! Namon“. Ne „mamanka“ – motina. Vaikas pasirinko vaidmenį – stiprsnio. Jis su botagu. Ir „mamanka“ iš tiesų yra motina, bijanti, kad jos vaiko kas nepaliestų. „Vaidmuo keitėsi“, – konstatuoja rašytojas. Bet vyrai vedasi moterį, vienas net skaudžiai įspiria vaikui batu. Vaikas nori sustabdyti vežimaitį, bet ratas jį parbloškia. Kova pralaimėta. „Raudonas velnias šlavė savo uodega kelią, norėdamas žmonių pėdsakus užlyginti, iškišęs savo velnio liežuvį mažam miesteliui parodyti.“ Ekspresionistinis vaizdas. Parblokštas ratų vaikas napajėgia atsikelti. Bet dar nėra mirties, nėra gailesčio ir liūdesio, tik gyvenimo scenoje vienas epizodas keičią kitą. Paskutinis sakinys: „ Ūkininko šeimynos nariai turės vėl visis greitai susirinkti į krūvą“. Į vieną sceną. Ir veiksmas prasidės iš naujo. Kartu absurdiškas, kartu ir lemtingas.INTELEKTUALIOJI PROZA
Kritikai yra pastebėję, kad Jurgį Savickį skaityti nėra lengva, kad jis reikalauja įsigilinimo, meninio žaidimo taisyklių pažinimo. Rašytojas pasitiki intelektu, konstruoja, analizuoja, žaidžia savo veikėjais kaip šachmatų figūromis. Vartoja nemaža meno terminų, sąvokų, svetimų kalbų, žodžių. Bet kartu jaučia, kad protas ne viską išsprendžia kad gyvenimo dėsniai, klostęsi šimtmečius, dažnai primeta individui savo valią. Neverta dėl to verkti, skųstis, aimanuoti. Geriau pažvelkti į viską ironiškai. Jurgio Savickio ironija yra itelektuali – ji kyla ne iš situacijos, poelgio ar žmogaus savaiminio juokingumo, o iš įvertinimo.IŠVADA
Jurgis Savickis – naujo tipo lietuvių rašytojas, moderniosios literatūros kūrėjas, prozos reformatorius. Jo prozoje yra ekspresionizmo žymių“ netikėtumo. Išraiškingumo siekimas, situacijų modeliavimas, panaudojant scenos, kaukės įvaizdžius. Rašytojas atsisako vienaprasmio vertinimo, gėris ir blogis atrodo sumišę, bet žmogui yra įgimta ieškoti išeities, siekti gėrio. Lietuvių prozai įprasta graudumą, liūdnumą Jurgio Savickio prozoje keičia įvairesni stebėjimo rakursai, žaibyškumas, intelektuali ironija, konstruktyvumas.
Naudota literatūra:
1. Viktorija Daujotytė„Lietuvių Literatūra“
2. Regimantas Tamošaitis, Rita Tutlytė, Giedrius Viliūnas„Literatūra XI – XII klasei“