Jonas Jablonskis

1860 m. gruodžio 30 gimė kalbininkas, publicistas JonJonas Jablonskis

1860 m. gruodžio 30 gimė kalbininkas, publicistas Jonas Jablonskis. Mirė 1930. J.Jablonskis— lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ugdytojas bei normintojas, kartais dar vadinamas “bendrinės kalbos puoselėtojas”. O Bostone (JAV) išleistos Lietuvių enciklopedijoje Jonas Jablonskis apibūdinamas kaip “dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas ir vienas iš žymiausių kalbininkų praktikų”.Gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno
universitetą, tapo jo profesoriumi.
1873 m. J. Jaablonskis įstojo į Marijampolės gimnaziją, 1881 m. ją baigė aukso medaliu. Baigęs Maskvos universitetą, kurį laiką dirbo Marijampolės teismo raštinėje. Gimnazija, kurioje mokėsi, pavadinta jo vardu.
1901 m. Tilžėje buvo išleista „Lietuviškos kalbos gramatika”, pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija („Kalbos dalys”), taip pat yra fonetikos („Kirtis”, „Garsai ir skiemens”), sintaksės („Keli sintaksių įstatymai”) ir rašybos („Gramatikos rašyba”) skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių) tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „ssustiprinama ir suremiama”. Gramatikoje nedaug teorinių apibrėžimų ir apibendrinimų: daugiausia konstatuojami faktai ir pateikiama vartojimo pavyzdžių.
Jis parašė daug kalbos straipsnių bei recenzijų, kuriose taisė kalbos klaidas ir svetimybes, stengėsi bendrinėje kalboje diegti liaudies kalbos žodžius. Kūrė ir platino naujadarus. Dabartinėje ka

alboje vartojama daugybė Jablonskio padarytų žodžių, pvz.: atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, mokinys, pažanga, pieštukas, sąsiuvinis, vadovėlis, vaizduotė, vandenilis. Jablonskis sukūrė nemažai lietuviškų kalbotyros terminų — linksnių (vardininkas, kilmininkas,.), skaičių (vienaskaita ir daugiskaita), laikų (esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis), nuosakų ir sakinio dalių pavadinimus.
Įvairiuose spaudiniuose skelbti ir atskirais leidiniais neišėję Jablonskio darbai surinkti ir sudėti į jo „Raštų” penkiatomį (1932—1936, redaktorius Juozas Balčikonis), suskirstytą į keletą teminių skyrių: „Visuomenės straipsniai” (t. 1), „Švietimo reikalai” (t. 2), „Rašybos dalykai” (t. 3) ir „Kalbos dalykai” (t. 4—5). Svarbiausi Jablonskio kalbos mokslo ir praktikos veikalai, straipsniai ir recenzijos sudėti į „Rinktinius raštus” (t. 1—2,1957—1959, sudarė Jonas Palionis).1911 m. Seinuose buvo išspausdinta “Lietuvių kalbos sintaksė”, 1928 m. Kaune – “Linksniai ir prielinksniai”. Literatūrinės kalbos norminimui nemaža reikšmės turėjo ir Jablonskio vertimai.

Netrukus po Jablonskio mirties žuurnale “Švietimo darbas” panašiai apie Jablonskį buvo pasakęs kalbininkas Mykolas Durys: “Rygiškių Jonas-Jablonskis nebuvo atsidavęs moksliniam kalbos tyrimui.
Pagaliau tokios nuomonės apie Jablonskį yra buvęs ir didysis latvių kalbotyros korifėjus Janis Endzelynas. Antai Jonas Kabelka, Rygos universitete klausęs jo paskaitų, savo atsiminimuose pasakoja: Endzelynas plačiai ir šiltai kalbėjęs apie Jablonskį, bet pabrėžęs, kad Jablonskis “grynai moksliškai dirbti intereso neturėjęs”.
Tačiau yra balsų, kurie tvirtina esant Jablonskį ir žymų mokslininką. Štai ką sakė Juozas Balčikonis: “Bet Jablonskis pasiliks amžinai brangiu mūsų tautai da
augiausia už savo mokslo nuopelnus. Jis giliai ir plačiai ištyrė lietuvių kalbą, davė jos mokslo metodus, lietuvių kalbos mokslo dalykuose yra didžiausias autoritetas, paskutinė sprendimo instancija. Trumpai sakant, jis buvo tikras mokslo žmogus”
Užtat, neturėdamas oficialaus mokslininko vardo, Jablonskis, šaipydamasis iš Adomo Jakšto ir savęs, 1902 m. straipsnyje “Dar apie mūsų rašybą” sakė: “. esu tiktai feldšeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru kartais pavadina”.
Kad savęs nelaikė tikru mokslininku, rodo ir Jablonskio straipsnis “A.A. Kazimieras Būga” (1924 m.), kuriame, nuoširdžiai apgailestaudamas šio talentingo kalbininko ankstyvą mirtį ir pabrėždamas didžius jo nuopelnus, pareiškė: “K.Būga buvo vienintelis mūsų kalbotyros specialistas”. Vadinasi, jeigu vienintelis, tai visi kiti lietuvių kalbininkai tuo metu, įskaitant ir patį Jablonskį, nėra specialistai, nėra mokslininkai.
Dar griežčiau save yra apibūdinęs 1925 m. gegužės 21 d. rašte Humanitarų fakulteto dekanui prof. Mykolui Biržiškai, skatindamas jį rūpintis gabių studentų mokslinimu užsienyje. Kauno universitete po Būgos mirties nesą kas ugdo jaunuosius specialistus: “pats aš esu tik šioks toks kalbos mokslo populiarizatorius lietuvių gyvenime”.
Iš tikrųjų Jablonskis populiariai aiškino tik vieną mokslą – lietuvių bendrinės kalbos mokslą, kurio buvo vienintelis tikras kūrėjas ir specialistas. Kadangi tas mokslas to meto kalbotyroje buvo laikomas tik praktikos dalyku, tai jis, pasidavęs šiai nuomonei, savęs nė nelaikė mokslininku.
Mokslininko teoretiko supriešinimas mokslininkui praktikui turi ša
aknis senovėje. Pažvelgus į mokslo raidą, nesunku įsitikinti, kad amžių būvyje vieni mokslai ir jų metodai buvo laikomi moksliškesniais už kitus mokslus ir jų metodus. “Moksliškiausiu” mokslu laikyta matematika. Kadaise Leonardas da Vinčis yra pasakęs: “Nė vienas žmogaus tyrinėjimas negali vadintis tikras mokslas, jei jis nėra paremtas matematikos įrodymais”. Užtat XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto rektorius Janas Sniadeckis, vadovaudamasis tokia nuostata, nelaikė mokslu istorijos, todėl neleido veikti istorijos katedrai.
Būga ir Endzelynas buvo jaunagramatikių mokyklos atstovai, Skardžiaus pažiūras formavo jau Mejė idėjos, todėl jie ypač vertino senųjų raštų ir tarmių tyrinėjimą. Savo darbus jie mėgo grįsti šių sričių duomenimis. Užtat Skardžius 1955 m. išspausdintame straipsnyje, pakiliai įvertinęs Jablonskio nuopelnus bendrinei kalbai, kartu lyg ir nusistebėjo, jog šis “beveik nei vieno lietuvių kalbos dalyko netyręs lyginamuoju istoriniu būdu”, vis dėlto galėjęs “anksčiau už kitus įžvelgti daugybę mūsų kalbos dėsnių ir juos pritaikyti bendrinei kalbai”. Visi trys minėti kalbininkai taip pat daug dirbo bendrinės kalbos ugdymo darbą, bet veikiausiai jiems tai rodėsi atsitraukimas nuo tikrojo mokslo – duoklė visuomenės poreikiams, kuriems jie nebuvo abejingi.
Jablonskis išaugo jaunagramatikių mokyklos šešėlyje, bet už visa labiau brangindamas lietuvių tautos poreikį išsiugdyti deramą bendrinę kalbą, neturėdamas palankių sąlygų atsidėti aukščiausiajam mokslui – istorinei kalbotyrai, sprendė tos kalbos problemas. Ir susitaikė su mintimi, ka
ad jis. kalbotyros felčeris. Tačiau jei Jablonskis sprendė kalbos praktikos problemas, tai anaiptol nereiškia, kad jis nesivadovavo jokia teorija, jokiu kalbos mokslu. Žinoma, jam neteko sulaukti XX a. ketvirtame dešimtmetyje pradėjusių plisti bendrinės kalbos idėjų ir teorijų, kurias kūrė vadinamosios Prahos lingvistinės mokyklos nariai, visų pirma čekai Vilemas Matezijus ir Bohuslavas Havranekas. Jeigu Jablonskio pažiūros į bendrinę kalbą būtų patyrusios tokios lingvistinės mokyklos idėjų įtaką, tikriausiai kai kurios jo nuostatos būtų buvusios kiek kitokios. Jablonskis yra turėjęs prieš akis kitų kalbų norminimo patirtį – latvių, serbų ir kroatų, iš dalies rusų. Be pažinties su ja nebūtų buvę įmanoma įžvelgti ne tik Skardžiaus nurodytą daugybę mūsų kalbos dėsnių, bet ir bendrąsias lietuvių bendrinės kalbos norminimo tendencijas. Skardžius, pripažindamas, jog Jablonskis įžvelgęs daugiau kalbos dėsnių už kitus kalbininkus (taigi ir už Būgą), pats sugriauna savo teiginį, kad jo būta tik praktiko. Juk mokslas yra dėsnių atskleidimas, artėjimas prie jų suvokimo ir jų pritaikymas praktikoje. Ko vertas mokslas, kuris neatskleidžia reiškinio dėsnių! Jablonskis kaip tik yra didis mokslininkas tuo, kad jis sugebėjo nustatyti daugybę lietuvių kalbos dėsnių ir juos pritaikyti praktikai. Tas jo sugebėjimas ypač krinta į akis, palyginus Jablonskį su Jauniumi, kai kieno vadinamu genialiu kalbininku. Jis iš tikrųjų savo darbuose yra apibūdinęs nemaža kalbos dėsnių, bet buvo bejėgis, kai juos reikėdavo pritaikyti praktikai.
Tačiau Jablonskio kaip mokslininko įvaizdžio nėra, ir tai, matyt, apgavo net Skardžių. To įvaizdžio nėra todėl, kad Jablonskiui trūksta mokslininko kvalifikaciją patvirtinančių darbų: disertacijų, studijų su citatomis ir išnašomis, su problemų formulavimais ir jų žodiniais sprendimais.
Atkreipkime dėmesį, kad teorinių darbų XIX a. pabaigoje neparašė ne tik Jablonskis ir kiti keli kalbininkai, bet ir lietuvių literatai bei istorikai. Kaip alkanas ieško tik duonos ir nesidairo į delikatesus, taip mūsų visuomenė ir jos interesus tenkinantys inteligentai – mokslų pradininkai pirmiausia rūpinosi pačiais elementa-riausiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.
Jablonskis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi. Šiuose darbuose jis pritarė formalinės gramatikos idėjoms: apibūdindamas morfologinius dalykus, atsisakė jų apibrėžimus grįsti turiniu ir pirmenybę teikė formai. Deja, formalinės gramatikos šalininkų Lietuvoje neatsirado, ir Jablonskiui, likusiam vienam su jos idėjomis, toks bandymas mokslinio svorio nepridėjo.
Taigi, kad Jablonskis, kaip ir kiekvienas tam tikros srities specialistas, būtų pripažintas mokslininku, jis turėjo turėti mokslinių darbų. Filologui būdingiausia mokslinių darbų forma yra mokslinės knygos ir moksliniai straipsniai. Čia kyla klausimas, kiek tų mokslinių darbų reikia, kad žmogus būtų tituluojamas mokslininku? Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau esama atvejų, kai mokslininko rangas suteikiamas ir už vieną straipsnį. Antai lietuvio Vytauto Andriaus Graičiūno (1898-1952) kūrybiniame palikime tėra vos vienas mokslinis straipsnis, kurio lietuviškas vertimas apima tik devynis puslapius, tačiau to užteko, kad jo autorius įeitų į mokslo istoriją kaip pasaulinio garso mokslininkas – vadybos teorijos ir praktikos pradininkas.
Per savo gyvenimą Jablonskis paskelbė per 450 straipsnių straipsnelių, išleido penkias lietuvių bendrinei kalbai reikšmingas gramatikas (1901, 1911, 1919, 1922, 1928 m.). Nejaugi tarp šios gausybės rašinių nėra nė vieno, kurį galėtume pavadinti moksliniu darbu, nors ir nepasižyminčiu šiam žanrui būdinga atributika, ir visą kalbininko kūrybinį palikimą skirtume tik praktikai ar publicistikai, tik kalbos mokslo populiarinimui lietuvių gyvenime?
Ką čia pasakysi, kai žinomas daiktas, kad žmonės pirmiausia pamato išorę, o ji būna apgaulinga ir klastingai pridengia reiškinio esmę. Antai Jablonskis “Lietuvių kalbos gramatikos” (1922 m.) “Prakalboje” parašė leidžiąs “lietuvių kalbos gramatiką, skiriamą Lietuvos mokyklai”, ir lengvatikiui žmogui iš karto ji atsistoja šalia Juozo Damijonaičio, Jurgio Ambraškos, Juozo Žiugždos ir kitų pedagogų mokyklinių gramatikų. Nemokslinės šios gramatikos, – vadinasi, nemokslinė ir Jablonskio gramatika. Būtų užtekę atidžiau paskaityti tolesnį prakalbos tekstą ir būtų aišku, kad ši gramatika skiriama mokyklai, bet ne mokiniams: “Šią gramatiką skaitys, tikiuos, pirmiausia patys kalbos mokytojai ir žmonės, kurie yra jau kiek ėję kalbos mokslą arba jį su tam tikru mokytoju tebeeina mokykloje”, – rašė kalbininkas. Kai suvokiame tikrąją šio veikalo paskirtį, pasikeičia ir jo mokslinis rangas.
Jau kuris laikas, kai modernioji mokslotyra naudojasi vadinamuoju citavimo indeksu, kuriuo nustatomas mokslininko prestižas. Nei Jablonskiui, nei Būgai, nei kitiems mūsų kalbininkams jų citavimo indeksų neturime. Tačiau ką ne ką apie jų aktualumą mūsų visuomenei galėtume spręsti iš Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos išleistų rodyklių “Lietuvių kalbotyra”. 1987 ir 1990 m. išleistos dvi knygos yra suregistravusios 1917-1943 m. išspausdintus straipsnius ir atskirus leidinius, kurie šiaip ar taip skirti Jablonskiui ir Būgai. Pasirodo, per tuos 26 m. Būgai skirtų pozicijų esama 198, o Jablonskiui – 208. 1944-1976 metais Lietuvoje tokių straipsnių ir leidinių Būgai būta 78, o Jablonskiui – 121. Galima spėti, kad Jablonskio populiarumas visuomenėje taip pat buvo didesnis už Būgos populiarumą. Tačiau tai nerodo, kad Jablonskis buvo “moksliškesnis”, nors, antra vertus, populiarumas negali nesiremti “moksliškumu”. Bent minimalų “moksliškumą”, ne tik praktiškumą turime pripažinti ir Jablonskiui.
Apibūdinant mokslininką, nederėtų išleisti iš akių to fakto, kad moksliškumo (ar mokslingumo) požymiai įvairiais laikotarpiais skiriasi. Vienaip jie iškyla pradiniame mokslo periode, kitaip – tada, kai mokslas yra subrendęs, išsiplėtojęs ir išugdęs savo teorinių teiginių sistemą. Mokslo raidos pradžioje mokslininku pripažintinas ir tas, kuris be tų terminų, kurių atsiranda vėliau, sugeba atskleisti reiškinį.
Jablonskis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi. Šiuose darbuose jis pritarė formalinės gramatikos idėjoms: apibūdindamas morfologinius dalykus, atsisakė jų apibrėžimus grįsti turiniu ir pirmenybę teikė formai. Deja, formalinės gramatikos šalininkų Lietuvoje neatsirado, ir Jablonskiui, likusiam vienam su jos idėjomis, toks bandymas mokslinio svorio nepridėjo.
Taigi, kad Jablonskis, kaip ir kiekvienas tam tikros srities specialistas, būtų pripažintas mokslininku, jis turėjo turėti mokslinių darbų. Filologui būdingiausia mokslinių darbų forma yra mokslinės knygos ir moksliniai straipsniai. Čia kyla klausimas, kiek tų mokslinių darbų reikia, kad žmogus būtų tituluojamas mokslininku? Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau esama atvejų, kai mokslininko rangas suteikiamas ir už vieną straipsnį. Antai lietuvio Vytauto Andriaus Graičiūno kūrybiniame palikime tėra vos vienas mokslinis straipsnis, kurio lietuviškas vertimas apima tik devynis puslapius, tačiau to užteko, kad jo autorius įeitų į mokslo istoriją kaip pasaulinio garso mokslininkas – vadybos teorijos ir praktikos pradininkas.
Garbės profesoriai

Pripažinimo data
Jonas Jablonskis 1922 03 15
Bet nežiūrint į jo nepripažinimą mokslininku, 1922m. kovo 15d. Kalbininkas pripažintas garbės profesoriumi.

as Jablonskis. Mirė 1930.

Leave a Comment