Jonas Jablonskis

Jablonskio taisymų teoriniai

pagrindai

Jablonskis niekur nėra išdėstęs savo taisymų, t. y. kalbos norminimo, teorinių pagrindų. Tik vienu kitu atveju jo užsimenama apie bendrinės kalbos šaltinius, reikalą išlaikyti vienos tarmes sistemą ir t. t. Jablonskį kai kas buvo linkęs laikyti kalbos praktiku, o ne mokslininku.

Vienas pirmųjų tokią nuomonę išreiškė kalbininkas M. Durys: “Rygiškių Jonas, Jablonskis – nebuvo atsidavęs moksliniam tyrimui”. Kiek vėliau tą patį teiginį įvairiais variantais yra pakartojęs autoritetingiausias ketvirto dešimtmečio lietuvių kalbininkas P. Skardžius: “Filologas filologui nelygu: vieni paskęsta į teorijas, į abstrakcijas irr nutolsta nuo gyvenimo, o kiti, priešingai, nuo senovės nukrypsta į šių laikų gyvenimą, ima daugiausia domėtis dabartinėmis kalbomis ir atsiduoda vien šiandieniniam darbui”. P. Skardžius Jablonskio darbo mokslinę vertę apibūdino taip: “Tačiau J.Jablonskio darbas, kad ir netiesiogiai, turi vis dėlto nemažos reikšmės ir bendrajam kalbos mokslui: viena, jis yra surinkęs daug naujos kalbos medžiagos; antra, jis didžia savo kalbos nuojauta galėjo daug kur vykusiai įžvelgti ir aikštėn iškelti tokias mūsų kalbos svarbmenas, kurios kitiems ir į galvą neateidavo”.

Jablonskio turėtą bendrinės kalbos reeiškinių kodifikavimo sistemą sunku apibūdinti todėl,kad ir dabartinė kalbos kultūros teorija nėra tokios sukūrusi. Apie sunkumus kurie kyla neturint darnios kriterijų sistemos, plačiai savo vadovėlyje yra rašęs bene daugiausiai teorinės lietuvių bendrinės kalbos norminimo problemas nagrinėjantis A. Pupkis.

Didžiausias Jablonskio, kaip mo

okslinio lietuvių bendrinės kalbos normintojo, nuopelnas yra tai, kad jis iš pat pradžių labai aiškiai buvo apsisprendęs dėl bendrinės kalbos šaltinių ir dėl jų hierarchijos. Jablonskis normindamas bendrinę kalbą, stengėsi remtis jos šaltinių kalbos dėsniais. Iš to galime daryti išvada, kad kalbininkas labai dažnai susidūrė su dėsningų ir nedėsningų kalbos reiškinių atranka. Tam reikėjo turėti kažkokių kriterijų, apie kuriuos pats Jablonskis beveik nieko nekalbėjo, išskyrus viena vieną kitą užuominą. Tų pastabų, užuominų anaiptol neužtenka, kad galėtume atkurti jo kalbos reiškinių atrankos kriterijų sistemą, tačiau jos tikrai būta, nes kitaip sunku paaiškinti, kaip Jablonskis galėjo 40 metų taip nuosekliai dirbti painų kalbos norminamąjį darbą.

Kada gi Jablonskiui kildavo atrankos problema? Visų pirma tada, kai susidurdavo su svetimu, lietuvių kalbai nebūdingu reiškinių. Šiuo atveju attrankos imperatyvumas ne visoms kalbos sritims vienodas: gramatikai

jis absoliutas, fonetikoje palyginti griežtas, bet ne absoliutus, o leksikoje atranka paliečia gana didelę svetimųjų žodžių grupę. Dauguma senųjų skolinių atėjusių į kalbą kartu su daiktais, taip pat tarptautinių žodžių Jablonskis nė nemanė keisti išgalvotais naujadarais. Visų pirmą Jablonskis keisdavo tuos svetimuosius žodžius, kuriems pačioje pagrindinėje kalboje būta atitikmenų. Tačiau apskritai vadovaudamasis tokiais svetimųjų žodžių atrankos kriterijais, Jablonskis tam tikrais atvejais darydavo ir išimčių. Pavyzdžiui, jei žodis būdavo labai paplitęs, įaugęs įvairiose kalbos sf

ferose, tai jo neguidavo: antai netaisė ir paplitusių barbarizmų.

Jablonskis, atrinkdamas bendrinei kalbai savuosius reiškinius, bene nuosekliausiai vadovavosi vienos tarmės kriterijumi: visa, kas prieštaraudavo bendrinės kalbos pagrindo – vakarų aukštaičių tarmės elementams, kalbininkas paprastai laikydavo nenorminiais dalykais, neteiktinais vartoti spaudoje, mokykloje. Šis požiūris gana aiškiai išdėstytas 1901 m. “Lietuviškos kalbos gramatikos” prakalboje: “Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmę; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomojoje tarmėje dėl kokios nors priežasties yra išnykę, nebevartojami jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vis tiek kame rasdamas”.

Antruoju savųjų reiškinių atrankos atveju naudojamasi autentiškumo kriterijumi: Jablonskiui visa, kas sukurta liaudies, kas yra autentiškas jos padaras, turėjo didesnę vertę negu individualių žmonių nukalti naujadarai.mat šie, kad ir gana vykusiai sudaryti, dažnai atsirasdavo pagal kitų kalbų “kurpalių”. Jablonskis stengėsi bendrinei kalbai iš kelių naujadarų atrinkti ta, kuris struktūra artimesnis liaudies žodžių struktūrai, bendrinės kalbos žodžių darybos tendencijoms. Autentiškumo kriterijus mūsų visuomenei buvo sunkiausiai suprantamas, todėl tolesnė lietuvių bendrinės kalbos raida rodo, kad daug Jablonskio taisymų, grįstų šiuo kriterijumi neįsigalėjo.

Jonas Jablonskis – mokslininkas
XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje kalbotyroje dominavo vadinamoji jaunųjų gramatikų mokykla, kuri, ištobulinusi lyginamąjį istorinį metodą, pr

retendavo į griežto mokslo vardą. Jos atstovams

5
rodėsi, kad kalbotyros objektas esąs tik kalbos raidos tyrinėjimas.Kuo toliau tas tyrinėjimas nueina į praeitį, tuo jis moksliškesnis. Šios mokyklos šalininkai vertino senųjų raštų ir tarmių studijas, nes jos teikia medžiagos pagrindiniam kalbotyros tikslui. Taigi tuo metu kalbotyra iškėlė į dideles aukštumas kalbos istorijos studijas, vadinamąją diachroniją.XX a. antrame dešimtmetyje įvyko kalbotyroje tam tikras lūžis: šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (de Saussure, 1857-1913) veikalas “Bendrosios kalbotyros kursas”, išleistas jo mokinių 1916 m., sudarė prielaidas pripažinti mokslu ir dabartinės, ypač bendrinės kalbos, tyrinėjimus. Tačiau de Sosiūro mokinys prancūzas Antuanas Mejė (Meillet, 1866-1936) laikėsi pažiūros, kad kalbotyrai labiausiai dera kreipti dėmesį į tarmes, nes jos esančios natūralios kalbos istorijos liudytojos ir tik jos duodančios kalbininkui duomenų apie kalbos raidą. Bendrinės kalbos, Mejė nuomone, esančios dirbtinai sunormintos, nenatūralios, tad kalbos mokslui nevertingos.Būga ir Endzelynas buvo jaunųjų gramatikų mokyklos atstovai, Skardžiaus pažiūras formavo jau Mejė idėjos, todėl jie ypač vertino senųjų raštų ir tarmių tyrinėjimą. Savo darbus jie mėgo grįsti šių sričių duomenimis. Užtat Skardžius 1955 m. išspausdintame straipsnyje, pakiliai įvertinęs Jablonskio nuopelnus bendrinei kalbai, kartu lyg ir nusistebėjo, jog šis “beveik nei vieno lietuvių kalbos dalyko netyręs lyginamuoju istoriniu būdu”, vis dėlto galėjęs “anksčiau už kitus įžvelgti daugybę mūsų kalbos dėsnių ir juos pritaikyti be
endrinei kalbai” (Rinktiniai raštai, t. 4, p. 662). Visi trys minėti kalbininkai taip pat daug dirbo bendrinės kalbos ugdymo darbą, bet veikiausiai jiems tai rodėsi atsitraukimas nuo tikrojo mokslo – duoklė visuomenės poreikiams, kuriems jie nebuvo abejingi.Jablonskis išaugo jaunųjų gramatikų mokyklos šešėlyje, bet už visa labiau brangindamas lietuvių tautos poreikį išsiugdyti deramą bendrinę kalbą, neturėdamas palankių sąlygų atsidėti aukščiausiajam mokslui – istorinei kalbotyrai, sprendė tos kalbos problemas. Ir susitaikė su mintimi, kad jis. kalbotyros felčeris. Tačiau jei Jablonskis sprendė kalbos praktikos problemas, tai anaiptol nereiškia, kad jis nesivadovavo jokia teorija, jokiu kalbos mokslu. Žinoma, jam neteko sulaukti XX a. ketvirtame dešimtmetyje pradėjusių plisti bendrinės kalbos idėjų ir teorijų, kurias kūrė vadinamosios Prahos lingvistinės mokyklos nariai, visų pirma čekai Vilemas Matezijus (Mathesius, 1882-1945) ir Bohuslavas Havranekas (Havranek, 1893-1978). Jeigu Jablonskio pažiūros į bendrinę kalbą būtų patyrusios tokios lingvistinės

6
mokyklos idėjų įtaką, tikriausiai kai kurios jo nuostatos būtų buvusios kiek kitokios. Jablonskis yra turėjęs prieš akis kitų kalbų norminimo patirtį – latvių, serbų ir kroatų, iš dalies rusų. Be pažinties su ja nebūtų buvę įmanoma įžvelgti ne tik Skardžiaus nurodytą daugybę mūsų kalbos dėsnių, bet ir bendrąsias lietuvių bendrinės kalbos norminimo tendencijas. Skardžius, pripažindamas, jog Jablonskis įžvelgęs daugiau kalbos dėsnių už kitus kalbininkus (taigi ir už Būgą), pats sugriauna savo teiginį, kad jo būta tik praktiko. Juk mokslas yra dėsnių atskleidimas, artėjimas prie jų suvokimo ir jų pritaikymas praktikoje. Ko vertas mokslas, kuris neatskleidžia reiškinio dėsnių! Jablonskis kaip tik yra didis mokslininkas tuo, kad jis sugebėjo nustatyti daugybę lietuvių kalbos dėsnių ir juos pritaikyti praktikai. Tas jo sugebėjimas ypač krinta į akis, palyginus Jablonskį su Jauniumi, kai kieno vadinamu genialiu kalbininku. Jis iš tikrųjų savo darbuose yra apibūdinęs nemaža kalbos dėsnių, bet buvo bejėgis, kai juos reikėdavo pritaikyti praktikai.Tačiau Jablonskio kaip mokslininko įvaizdžio nėra, ir tai, matyt, apgavo net Skardžių. To įvaizdžio nėra todėl, kad Jablonskiui trūksta mokslininko kvalifikaciją patvirtinančių darbų: disertacijų, studijų su citatomis ir išnašomis, su problemų formulavimais ir jų žodiniais sprendimais. Jau esame užsiminę apie priežastis, kodėl Jablonskis tokių darbų neparašė. Prie jų pridėkime dar vieną – ar apskritai tada lietuvių visuomenė jautė tokių teorinių mokslo studijų poreikį? Jeigu Jablonskis būtų rašęs kokią disertaciją, tai jis ją būtų skyręs ne lietuvių visuomenei.Atkreipkime dėmesį, kad teorinių darbų XIX a. pabaigoje neparašė ne tik Jablonskis ir kiti keli kalbininkai, bet ir lietuvių literatai bei istorikai. Kaip alkanas ieško tik duonos ir nesidairo į delikatesus, taip mūsų visuomenė ir jos interesus tenkinantys inteligentai – mokslų pradininkai pirmiausia rūpinosi pačiais elementariausiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.Kaip skyrėsi skatinamasis visuomenės poveikis nagrinėti kasdienius kalbos poreikius moksliškai, kada ji yra tam pajėgi ir kada tokių uždavinių nekelia, rodo toks pavyzdys. Rusų

7
kalbininkas Jakovas Grotas (1812-1893) iš pradžių paskelbė studiją “Ginčijami rusų rašybos klausimai nuo Petro Didžiojo iki dabar” (1873 m.,), o paskui, 1885 m., išsamų mokslinį nagrinėjimą “Rusų rašyba” (1922 m. išėjo net 22-as leidimas). Rusų mokslininko veikalas laikomas moksliniu darbu. Su juo, be jokios abejonės, buvo gerai susipažinęs ir Jablonskis, gal net jo idėjomis vadovavosi. Tačiau šiuo pavyzdžiu nepasekė: tenkinosi palyginti elementariu lietuvių rašybos problemų išdėstymu “Varpo” laikraštyje ir 1901 m. “Lietuviškos kalbos gramatikoje”.Nepaisant elementaraus dėstymo, įžvalgus tyrinėtojas nesunkiai užčiuopia mokslinį Jablonskio sukurtos rašybos sistemos pamatą. Apie XIX a. pabaigoje jo rašybą štai ką yra pasakęs žymus lenkų baltistas Janas Otrembskis (Otrębski, 1889-1971) 1958 m. išėjusioje “Lietuvių kalbos gramatikoje” (I tomas, p. 61-62): “Turint galvoje balsių žymėjimą raidėmis, didžiausia inovacija buvo ilgojo u skyrimas ilgumo ženklu, iš čia ū; ši inovacija davė pagrindą i: u atitikimui. Taip reformuota abėcėlė pasidarė ne tik daug skirtingesnė nuo lenkų abėcėlės, bet ir daug moksliškesnė, kai vietoj dvigubų raidžių dviem atvejais buvo įvesta po vieną: sz, cz > š, č”. Mes galėtume sakyti, kad ryškiausias Jablonskio rašybos mokslinis bruožas buvo nuosekliai realizuotas fonemiškumas: skirtingos fonemos (mažiausi kalbos sistemos vienetai, skiriantys žodžius) imtos žymėti skirtingais rašmenimis. Jablonskis termino fonema nevartojo, bet jos esmę suvokė ir savo rašybos principais ją realizavo.Apibūdinant mokslininką, nederėtų išleisti iš akių to fakto, kad moksliškumo (ar mokslingumo) požymiai įvairiais laikotarpiais skiriasi. Vienaip jie iškyla pradiniame mokslo periode, kitaip – tada, kai mokslas yra subrendęs, išsiplėtojęs ir išugdęs savo teorinių teiginių sistemą. Mokslo raidos pradžioje mokslininku pripažintinas ir tas, kuris be tų terminų, kurių atsiranda vėliau, sugeba atskleisti reiškinį.Jablonskis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi. Šiuose darbuose jis pritarė formalinės gramatikos idėjoms: apibūdindamas morfologinius dalykus, atsisakė jų apibrėžimus grįsti turiniu ir pirmenybę teikė formai. Deja, formalinės gramatikos šalininkų Lietuvoje neatsirado, ir Jablonskiui, likusiam vienam su jos idėjomis, toks bandymas mokslinio svorio nepridėjo.Taigi, kad Jablonskis, kaip ir kiekvienas tam tikros srities specialistas, būtų pripažintas mokslininku, jis

8
turėjo turėti mokslinių darbų. Filologui būdingiausia mokslinių darbų forma yra mokslinės knygos ir moksliniai straipsniai. Čia kyla klausimas, kiek tų mokslinių darbų reikia, kad žmogus būtų tituluojamas mokslininku? Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau esama atvejų, kai mokslininko rangas suteikiamas ir už vieną straipsnį. Antai lietuvio Vytauto Andriaus Graičiūno (1898-1952) kūrybiniame palikime tėra vos vienas mokslinis straipsnis, kurio lietuviškas vertimas apima tik devynis puslapius (žr. kn. “Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire”, p. 17-26), tačiau to užteko, kad jo autorius įeitų į mokslo istoriją kaip pasaulinio garso mokslininkas – vadybos teorijos ir praktikos pradininkas.Per savo gyvenimą Jablonskis paskelbė per 450 straipsnių straipsnelių, išleido penkias lietuvių bendrinei kalbai reikšmingas gramatikas (1901, 1911, 1919, 1922, 1928 m.). Nejaugi tarp šios gausybės rašinių nėra nė vieno, kurį galėtume pavadinti moksliniu darbu, nors ir nepasižyminčiu šiam žanrui būdinga atributika, ir visą kalbininko kūrybinį palikimą skirtume tik praktikai ar publicistikai, tik kalbos mokslo populiarinimui lietuvių gyvenime?Ką čia pasakysi, kai žinomas daiktas, kad žmonės pirmiausia pamato išorę, o ji būna apgaulinga ir klastingai pridengia reiškinio esmę. Antai Jablonskis “Lietuvių kalbos gramatikos” (1922 m.) “Prakalboje” parašė leidžiąs “lietuvių kalbos gramatiką, skiriamą Lietuvos mokyklai”, ir lengvatikiui žmogui iš karto ji atsistoja šalia Juozo Damijonaičio (1871-1926), Jurgio Ambraškos (1906-1945), Juozo Žiugždos (1893-1979) ir kitų pedagogų mokyklinių gramatikų. Nemokslinės šios gramatikos, – vadinasi, nemokslinė ir Jablonskio gramatika. Būtų užtekę atidžiau paskaityti tolesnį prakalbos tekstą ir būtų aišku, kad ši gramatika skiriama mokyklai, bet ne mokiniams: “Šią gramatiką skaitys, tikiuos, pirmiausia patys kalbos mokytojai ir žmonės, kurie yra jau kiek ėję kalbos mokslą arba jį su tam tikru mokytoju tebeeina mokykloje”, – rašė kalbininkas. Kai suvokiame tikrąją šio veikalo paskirtį, pasikeičia ir jo mokslinis rangas.Antai ne mokyklinio vadovėlio lygį rodo toks Jablonskio svarstymas aptariamoje gramatikoje: “Atskirųjų priesagų reikšmė, kad būtų visai aiški, reikėtų išdėstyti pavyzdžiais drauge su linksnių mokslu (plg. “senovės daina, senovinė daina, senoviška daina; miesto gyvenimas dabar labai brangus; Jėzaus Kristaus žemės gyvenimas daug ko mus pamoko; gyvenimas mieste, miesto gyvenimas; šiaurės pašvaistės nežemiška didybė vis augo ir augo”.). To šitame vadovėlyje, žinoma, nepadarysi” (išskirta Jablonskio). Tai didelio kalbininko mokslininko idėja, kuri ligi šiol tebėra visu mastu nerealizuota, nors iš tikrųjų ji visai reali. Tai paliudijimas, kad Jablonskis turėjo svarbią ir gilią mokslinio tyrinėjimo perspektyvą, kuria pasidalijo su savo skaitytojais.
Jau kuris laikas, kai modernioji mokslotyra naudojasi vadinamuoju citavimo indeksu, kuriuo nustatomas mokslininko prestižas. Nei Jablonskiui, nei Būgai, nei kitiems mūsų kalbininkams jų citavimo indeksų neturime. Tačiau ką ne ką apie jų aktualumą mūsų visuomenei galėtume spręsti iš Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos išleistų rodyklių “Lietuvių kalbotyra”. 1987 ir 1990 m. išleistos dvi knygos yra suregistravusios 1917-1943 m. išspausdintus straipsnius ir atskirus leidinius, kurie šiaip ar taip skirti Jablonskiui ir Būgai. Pasirodo, per tuos 26 m. Būgai skirtų pozicijų esama 198, o Jablonskiui – 208. 1944-1976 metais Lietuvoje tokių straipsnių ir leidinių Būgai būta 78, o Jablonskiui – 121. Galima spėti, kad Jablonskio populiarumas visuomenėje taip pat buvo didesnis už Būgos populiarumą. Tačiau tai nerodo, kad Jablonskis buvo “moksliškesnis”, nors, antra vertus, populiarumas negali nesiremti “moksliškumu”. Bent minimalų “moksliškumą”, ne tik praktiškumą turime pripažinti ir Jablonskiui.
Šią mūsų teisę patvirtina ir autoritetingų svetimtaučių lingvistų atsiliepimai apie Jablonskį. Tuo atžvilgiu ypač įsidėmėtinas vokiečių kalbininkas Eduardas Hermanas (Hermann, 1869-1950), gerai mokėjęs lietuvių kalbą ir giliai pažinęs mūsų kalbininkų darbus. Bene žymiausiame savo veikale “Lusiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.

Leave a Comment