Kalbos kultūros savarankiškas darbas NR 1tema „ Kalbininkas Jonas Jablonskis “
Įvadas
Tauta negali augti ir stiprėti, jei ji neturi mokslo ir rašto. O be rašto skursta ir kalba. Kovojant dėl rašto, dėl spaudos, kartu ir kalbos kovota, nes su svetimu raštu ateina ir svetimos kalbos. Reikėjo, kad senoji ir gražioji mūsų kalba išliktų, kad savo būdo ir vertės nenustotų. Reikėjo tą kalbą valyti ir gryninti, kad ji tiktų ne tik paprastam kasdieniškam pasikalbėjimui, bet ir mokslui, raštui. Mūsų kalba žavėjosi ir domėjosi svetimų šalių mokslininkai. Tautai bundant, daugiausiai padarę bus du kalbininkai _ Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga. Rašiau šį referatą apie žogų, kuris labai nusipelnė lietuvių kalbai. Apie vieną žymiausių lietuvių kalbininkų, kuris pata sugalvojo daugybę lietuviškų naujadarų, sistemino, puošė ir puoselėjo kalbą. Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių išvalymo.
Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė” (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai” (J. Balčikonis).Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.
Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais), Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete.Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika”, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba”. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė” ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai” padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.Visą savo gyvenimą Jonas Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.Iš lietuvių kalbos Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (= mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės (= sykį per savaitę), buvau ant stoties (= buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje (= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas panašių. Jablonskis neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas, reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė, kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius, ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę „vadovaujantis asmuo”. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai keliauja” (1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus: jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz., apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijos – žemėtyra, literatūros – raštuomene, geometrijos – matomoksliu, biografijos – buitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus, kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt.Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t.t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį, įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simano Daukanto daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano Baranausko sakinį, raidę, tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį, priešdėlį, priesagą, linksnį, linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus. Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas, atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo, taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.Pavyzdingą bendrinę rašomąją kalbą J.Jablonskis savo verstais, redaguotais ir leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros kėlimo.Jonas Jablonskis išugdė didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros kėlėjų, kurių pats žymiausias – prof. akad. Juozas Balčikonis (1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui – surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbą.J. Jablonskis ir J. Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros mokyklą. Jonas Jablonskis lietuvių bendrinę kalbą normino labai išmintingai. Fonetiką (garsyną) ir morfologiją (žodžių kaitybą, darybą) jis ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių), nes suprato, kad suplakti kelias tarmes netikslinga – turi išlikti vientisa sistema. Tačiau leksiką (žodyną) ir sintaksę (žodžių junginių ir sakinių sudarymą) normino žiūrėdamas į plačiausiai paplitusius reiškinius, kad nereikėtų persimokyti daugumai. Pavyzdžiui, suvalkiečiai gyvenamąjį namą vadina stuba, bet tai germanizmas, todėl Jablonskis bendrinei kalbai teikė kitų tarmių žodžius pirkia, troba. Arba suvalkiečiai po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio dėl vokiečių kalbos poveikio dažniausiai sako galininką: Nebark tą vaiką; Jablonskis čia teikė daugumai lietuvių būdingą neiginio kilmininką: Nebark to vaiko.Susiformavusias lietuvių bendrinės kalbos normas galutinai įtvirtino Jablonskio veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika” (1901), „Lietuvių kalbos sintaksė” (1911) ir ypač „Lietuvių kalbos gramatika” (1919, papildyta – 1922) bei „Linksniai ir prielinksniai” (1928). Kaip matome, vėlesnieji Jablonskio darbai buvo išleisti jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Pirmąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę bendrinės kalbos (ir terminologijos) tėvas Jonas Jablonskis 1918 m. pasitiko su lietuviškais geografijos terminais dienovidinis, pusiaujas, ašigalis, atogrąža, vandenynas, žemynas, ledynas, ugnikalnis, akiratis. Tačiau tada nebuvo geografijos terminų žodyno ir bendrinės kalbos norminamojo žodyno, todėl jie nespėjo gerai įsitvirtinti. Sovietmečiu, lietuvių kalbai tarptautinių žodžių vartojimu artėjant prie rusų kalbos, juos ėmė stelbti vadinamieji tarptautiniai terminai meridianas, ekvatorius, polius, tropikas, okeanas, kontinentas, glečeris, vulkanas, horizontas. Jablonskio buvo daryta panašiau į lenkų ir vokiečių kalbas, kuriose žymu kalbos gryninimas (purizmas). Rusų kalboje rusiškų atitikmenų čia mažai – tik материк – континент, ледник – глетчер, кругозор – горизонт. Antrojoje nepriklausomybėje reiškiasi inercija – geroms permainoms reikia daug pastangų. Jablonskio sulietuvinti matematikos terminai išliko beveik nepajudinti. Tai lėmė ne tiek matematinio protavimo griežtumas, kiek sociolingvistinės priežastys – šios terminų grupės vartojimo uždarumas.Per savo amžių jis išspausdino apie 460 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi chrestomatijos „Vargo mokykla“ dalis (keli leidimai), daug verstų knygelių. Vis dėlto tie skaičiai ne ką mums sako apie Jablonskis darbų reikšmę. Kad geriau ją suvoktume, turime išsiaiškinti vieną kitą lietuvių bendrinės kalbos dalyką.Didžiausias Jablinskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jo norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juoos gynė. Ir šiandien jo suformuluoti principai nėra praradę reikšmės.Jablonskis visų pirma apibūdino bendrinės kalbos šaltinius. Didžiausiai jis vertino gyvąją liaudies kalbą ir tautosaką. Jis sakė, kad „gyvoji kalba“ esanti „tikriausias mūsų vadovas rašto kalboje“. Kitos tautos, turinčios didelių rašytojų, bendrinei kalbai šaltinių ėmė jų kūrinių kalbą. Lietuviškos knygos buvo daugiausia religinės, jų autoriai – įpratę kitomis kalbomis rašyti žmonės. Todėl šios literatūros kalba nebuvo autentiška ir negalėjo tapti bendrinės kalbos pagrindu. Norminant bendrinę kalbą, vienų šaltinių nustatymo neužtenka, nes ir čia reikia atrankos, besiremiančios tam tikrais kriterijais. Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausiai vadovavosi. Todėl jis buvo priešingas įvairių tarminių elementųmaišymuo viename kūrinyje: „Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir apskritai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos“,- sakė kalbininkas XX a. Pradžioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno joje buvę.Pirmieji lietuvių kalbos tvarkytojai anksčiausiai suvokė kalbos gryninimo kriterijų, bet dažnai nesugebėjo atskirti, kuris žodis savas, kuris svetimas. Joblonskis smerkė ne visus nelietuviškus žodžius, o tik tuos, kurie kalbai nereikalingi, kuriems turime savų žodžių. Daugybę nelietuviškų žodžių, kurie seniai vartojami ir kuriems nėra pakaitalų (pvz. pinigas, katilas, šalmas, pipiras, šilkas ir kt.) arba kurie reiškia naujas sąvokas ir vartojami daugelio tautų (elektra, energija, direktorius, baterija), jis siūlė palikti bendrinėje kalboje.Vėliau prie šių kriterijų Jablonskis dar pridėjo tikslingumo ir paplitimo kriterijus.Štai keli pavyzdžiai kaip Jablonskis kūrė lietuviškus terminus.XIX a pabaigoje reikėjo išversti rusiškus terminus председател, началник, следовател. Kaip juos versti? Pirmąjį kažkas išvertė pirmasėdis, kitų visai nevertė, vartojo načalnikas, sledovatelis. Nei šis nei tas. Čia Jablonskis atsiminė, kad tarmėse įvairiomis reikšmėmis vartojamas žodis pirmininkas – tai ir geriausias pjovėjas, vedantis barą, tai ir tas, kas pirmauja darbe, dainose, tai ir bandos priekyje einantis piemuo. O jeigu tuo žodžiu pavadintume žmogų, kuris pirmasis susirinkime, draugijoje, kuris vadovauja? Taigi liaudies kalbos žodis, gavęs naują reikšmę, tapo bendrines kalbos dalimi. Liaudies kalboje žodis viršininkas reiškė kerdžių. Šis, kaip manome, vienas negamydavo: turėdavo dar piemenų. Taigi buvo už juos viršesnis, jiems vadovavo. Visai nesunku įstaigos vadovą, turintį pavaldinių, pavadinti viršininku! Teimuose tam tikri žmonės tardo nusikaltusius: iš tardyti Jablonskis padarė žodį tardytojas (kaip iš mokyti – mokytojas).Daug kas nustemba, kai pasakai, kad mūsų kasdien vartojami žodžiai ateitis, praeitis – Jablonskio įdiegti į bendrinę kalbą. 1895 m., redaguodamas „Varpui“ vieno apsakymėlio vertimą, jis sukūrė žodį sviedinys. Visus tokius Jablonskio sukurtus žodžius net išvardyti sunku: vartojame juos, ir tiek, net nepagalvojame, kad jų prieš 90 – 100 metų nė nebuvo.Dirbdamas Mintaujoje ir Taline, Jablonskis vasaros atostagomis važinėdavo po Lietuvą ir čia tiesiog ausis ištempęs klausydavos, ar nenugirs kartais tinkamo žodžio. Taip jam pasisekė rasti gerą žodį – mokinys. Mat ankščiau, kurie mokės, buvo studentai. Mato, kad jaunas jautukas (ardavo daugiausiai jaučiais) spiriasi, neina tiesiai, ir klausia žmogų, kodėl jis toks padykęs. Žmogus atsakė: „E, jis tabėra dar mokinukas, neįpratęs arti“. Čia Jablonskiui toptelėjo į galvą, kad tas, kas mokosi, jul yra mokinys.Apie 1900m., vasarodamas netoli Kelmės, Jablonskis sukūrė degtuko pavadinimą. Kaip jį išplatinti? Laikraščiai ėjo užsienyje, liaudį ne visada pasiekdavo. Nueina į Kelmę ir vienoj parduotuvėj klausia, ar neturi degtukų. Kratuvininkas, pirmą kartą išgirdęs šį žodį atsakė – nėra. Tada Jablonskis parodė į gulinčią dėžutę ir sako: „Kaip nėra, štai guli ant stalo!“ krautuvininkas dabar jau šoko parduoti degtukų. Paskui jis ir pats, sako, aiškinęs žmonėms, kad tai ne sierčikai, zapalkos, o degtukai. Jablonskis perėjęs visas Kelmės krautuves ir visose taip mokęs vartoti žodį degtukas.Vaikams daug džiaugsmo teikia naujametinės eglutės. Bet kodėl ne eglaitės, eglelės, eglytės? Taip Voroneže pasiūlė sakyti Jablonskis, ir forma eglutė prigijo.Iki kokių 1917 m. Lietuviškuose raštuose elementas oxygenium buvo labai įvairiai vadinamas – rūkštagamys, rūkštadarys, rūgštinys,rūgdarys ir kt. Voroneže susirinkęs būrelis fizikos ir chemijos specialistų svarstė, kokį terminą vartoti. Jablonskiui nė vienas netiko. Jis paklausė ar gali būti rūgščių be elemento O, ar pagrindinė jo savybė yra rūgščių sudarymas. Aišku, kad ne (pvz. HCl). Pagrindinė, ryškiausia šio elemento savybė yra degimo reakcija. Tada Jablonskis ir ėmė svarstyti: geluonis – tai, kuo geliama, deguonis – tai, kuo degama. Tada darpasiūlė terminą vandenilis.Palyginti daug lietuviškų terminų Jablonskis sudarė matematikai. Terminologijos specialistai spėja, kad vien aritmetikoje dabar vartojame apie 30 jo sukurtų terminų. Pvz. Jablonskiui priklauso aritmetikos veiksmų pavadinimai – sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, skaičių pavadinimai – dėmuo, daugiklis, daliklis, sandauga, atėminys, trupmenos narių pavadinimai – skaitiklis, vardiklis. Jis pirmasi ėmė vartoti būdvardžius apytikris (skaičius), lyginis, nelyginis (skaičius), veiksmažodžius apibrėžti (duoti apibrėžimą), kisti, skaičiuoti, spręsti (uždavinį) ir t. t. Jablonskio žodis nulėmė, kad buvo imta sakyti dauginti iš ko.Žinoma, daugiausia Jablonskio terminų vartojame kalbos moksle: pradedame mokykloje linksniuoti – mokomės jo sudarytų linksnių pavadinimų: vardininkas, kilmininkas… Jablonskis sugalvojo terminus kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas. Nagrinėjame sakinį, vėl Jablonskio terminai: sudėtinis sakinys, tarinys, veiksnys, pažyminys, pipildinys, antrininkės sakinio dalys.Šiuo kartu dar negalėtume surašyti visų Jablonskio sukurtų terminų: tam reikia specialių studijų. Tikėkimės, kad ateityje atsiras tokių kalbininkų, kurie ryšis tokiam žygiui.Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobilinimui J. Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių straipsnių bei recenzijų jis parašė apie šimtą. Juose teisė ano meto rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos, žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normų šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą. Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius. J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosios kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydamas po kelis ar net keliuliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo jų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybę svetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę „bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuo anuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas „inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas „bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J. Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksių konstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežasties ligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jis dirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininko parašyta) ir kt. Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo žodžio tarmėse ar seniuosiuose raštuose, jis stengdavosi pats jį sudaryti. Dabar mes vartojame daug J. Jablonskio naujadarų, dažniausiai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.: vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė, galininkas, vietininkas, jungtukas, ateitis, atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, įtaka, mokykla, pažanga, pieštukas, pojūtis, šviesuolis, švietimas, tamsuolis, tautietis, teismas, vadovėlis, vaizduotė, valdininkas, valstietis, vandenilis, pirmadienis, antradienis ir kt.J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė, redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo dažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalų kalba labai gyva, aiški ir taisyklinga. Šiais darbais jis taipat yra daug prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo ir jos kultūros kėlimo.Išvados
J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas. Jonas Jablonskis išties per savo gyvenimą daugką nuveikė lietuvių kalbos labui. Parašęs referatą sužinojau, kad labai dažnai vartojami žodžiai yra sugalvoti būtent jo. Tai išties stebina, kaip žmogus galėjo sugalvoti visiškai naują, niekur negirdėtą žodį ir paleisti jį į pasaulį, kad visi jį pradėtų vartoti.
Naudota literatūra
A. Piročkinas „Jonas Jablonskis“
J. Jablonskis „Lietuvių kalbos sintaksė“ 1911m.