Kalbos kultūros savarankiškas darbas №1
Pranešimas.
Tema: “Kalbos istorija”
Turynis:
1) Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4
2) Dėstymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8
3) Literaturos sarašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16
1) Įvadas:Lietuvos kalbos normintojas Jonas Jablonskis
Norint savo kalbos ismokti ir eiti paskui – su savo plunksna – i zmones,reikia moketi pirmiausia zmoniu dainos,pasakos, priezodziai suprasti ir ju kalbos turtais brangenybemis stebetis.J. Jablonskis
Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи”.Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai. Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais.Kalbos normų kriterijų konkurencija padeda kalbos normas nustatyti tikslesnes, patogesnes vartotojams.Norminamoji kalbos literatūra.Svarbiausias kalbos kultūros ugdymo veiksnys, klaidų užkarda yra norminamoji kalbos kultūros literatūra. Kas ją skaito, joje tikrinasi – gerina savo kalbos kultūrą ir išvengia bent dažnųjų kalbos klaidų.Kalbos kultūros literatūrą sąlygiškai galima skirstyti į dvi grupes.Viena grupė – nuoseklus kalbos kultūros kurso dėstymas, pavyzdžiui: Aldono Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai” (1980), Aldonos Paulauskienės „Lietuvių kalbos kultūra” (2001), Arnoldo Piročkino „Administracinės kalbos kultūra” (1990). Šios knygos turi ir konkretų adresatą: A. Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai” labiau skirti studentams lituanistams, A. Paulauskienės „Lietuvių kalbos kultūra” – labiau techninių specialybių studentams, A. Piročkino „Administracinės kalbos kultūra” – labiau studentams teisininkams, nors tai nereiškia, kad jomis negali naudotis ar jų suprasti plačioji visuomenė.Kita grupė – parankinė kalbos kultūros literatūra, kur galime pasitikrinti kuo nors suabejoję. Tai įvairūs žodynai, gramatikos, kitos norminamosios (paprastai žinynų tipo) knygos, pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos žinynas” (2000), „Lietuvių kalbos enciklopedija” (1999) ir visuomenei ypač naudingi „Kalbos praktikos patarimai” (1985), „Kaip nereikia kalbėti” (1991), „Kanceliarinės kalbos patarimai” (2002).Kultūringas žmogus kaupia kalbos kultūros literatūrą, stengiasi turėti kalbinę bibliotekėlę namie ir net darbovietėje, nuolat ją papildo naujesnėmis – geresnėmis, įvairesnėmis – knygomis.Atsiranda ir vis daugiau atsiras kompiuterinių kalbinės norminamosios literatūros variantų.Tikrintis galime ir kapitaliniuose kalbos bei kalbotyros veikaluose – akademiniame daugiatomiame „Lietuvių kalbos žodyne”, akademinėje tritomėje „Lietuvių kalbos gramatikoje”, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje”, kelių tomų „Lietuvių kalbos atlase” ir kitur. Šiais veikalais, nuodugniai analizuojančiais dabartinės lietuvių kalbos būklę, jos dėsningumus ir tendencijas, grindžiama ir norminamoji kalbos kultūros literatūra.Geras orientyras yra žymiųjų kalbininkų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio, Antano Salio, Prano Skardžiaus raštuose pateikti taisymai, Arnoldo Piročkino apibendrinamoji knyga „Jono Jablonskio kalbos taisymai”.Lietuvos radijas ir televizija turi kalbos valandėlių. Visuomenei bene patogiausia yra rytą kartojama popietinė radijo kalbos valandėlė „Taisyk žodžiui kelią”.Kai kur (moksleiviams, kartais ir plačiajai visuomenei) surengiama kalbinių vakaronių, kitų renginių, paskaitoma paskaitų, suorganizuojama susitikimų su kalbininkais.Kitas labai svarbus kalbos kultūros ugdymo veiksnys – gyvoji kalba (tarmės) ir tautosaka.Puikios kalbos moko ir tarmėse gyva tebesanti, jaunajai kartai senolių perteikiama arba per leidinius mus pasiekianti tautosaka: dainos, pasakos, mįslės, patarlės, priežodžiai… Joje daug senovinės leksikos, gražios sintaksės, įvairios metonimijos, metaforikos, kitų kalbos vertybių.Reikšmingas kalbos kultūros ugdymo veiksnys yra (ar bent turėtų būti) spausdintas ir viešai sakomas žodis.Spausdintas žodis – tai knygų, laikraščių, žurnalų, įvairių administracinių ir kitokių raštų kalba. Daugelio jų kalba yra gana gera, tinkamai suredaguota, iš jos galima mokytis, bet pasitaiko ir prastos, neredaguotos leidinių kalbos.Kalbos kultūrą labiausiai ugdo grožinė literatūra, ypač be galo išraiškinga klasika. Sodria kalba rašė prozininkai Žemaitė, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Petras Cvirka, poetai Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris ir daugelis kitų. Svarbu ir gera kalba parašyta publicistika, mokslinė ar mokslo populiarioji literatūra. Su malonumu skaitome gamtininko Tado Ivanausko, astronomo Pauliaus Slavėno bei kitų mokslininkų ar publicistų knygas.
Kalbos kultūros ugdytojos yra ir mokyklos – aukštosios, vidurinės ir kitokios. Mokyklose mokoma taisyklingos kalbos: yra lietuvių kalbos disciplina, o aukštosiose – kalbos kultūros kursas. Daugelis mokytojų ir dėstytojų, nors, deja, ne visi, stengiasi kalbėti taisyklingai. Mokyklos siekia, kad moksleiviai ir studentai būtų nepakantūs nekultūringai kalbai, savarankiškai išsiaiškintų abejotinus kalbos dalykus ir tobulėtų. Svarbus ir šeimos vaidmuo – ar ji šneka taisyklingai ir kaip žiūri į kalbos kultūrą.Kalbos norminimo principaiŠiuolaikinė bendrinės kalbos teorija, geriausiai suformuluota Prahos mokyklos kalbininkų, teigia, kad kalba yra ne savaiminė vertybė, o priemonė, kuria siekiama įvairiausių tikslų. Todėl norminant kalbą ir konkrečius jos reiškinius pirmiausia vadovaujamasi tikslingumo kriterijumi arba, kitaip tariant, principu. Tikslingumu aiškinama ir kalbos raida apskritai: iš daugybės naujovių, stichiškai atsirandančių kalbėjimo aktuose, įsigali tos, kurios pasirodo tikslingiausios (arba, kitaip tariant, funkcionaliausios), tinkamiausios bendrauti ir kitoms funkcijoms atlikti. Suprantama, abiem šiais atvejais turimas galvoje viešasis (visuomeninis) tikslingumas, nes kalboje įsigali ir turi teisę įsigalėti tik tai, kas tikslinga ir funkcionalu visai kalbinei bendruomenei, o ne vienam kitam jos nariui ar kuriai visuomenės daliai.Kaip jau ne kartą rašyta, tikslingumo kriterijus neatsiejamas nuo kalbos stabilumo (pastovumo, tradiciškumo), kuris galėtų būti vadinamas ir kriterijumi. Jokia kalba negalėtų būti gera bendravimo priemonė, jeigu jos normas nuolat kaitaliotume. Pats stabilumas jokių abejonių nekelia – pabrėžtini tik du dalykai. Pirma, tvarkant bendrinę kalbą atsižvelgtina į jos pačios, o ne, sakysim, kokių miesto sociolektų stabilumą. Tai, kad daug kas mūsų miestuose šliures vadina barbarizmu tapkės, nėra joks pamatas tą žodį paskelbti norminiu bendrinės kalbos faktu. Neturėtų čia lemti nė kilmės tyrimai: pavyzdžiui, visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu, net jei ir įrodoma kita to reiškinio vertė, ir atvirkščiai – reikia atsižvelgti į tų pačių kalbininkų svyravimus, nuomonių nesutapimus ir išvadas daryti tik gerai ištyrus visą taisymo tradiciją, jos išorinius ir vidinius motyvus. Savaime suprantama, kad kodifikaciją galima keisti tik per variantus – ne iš karto atmetant tai, kas anksčiau laikyta norminiu dalyku, o tiktai pradedant toleruoti naujesnį reiškinį. Ypač pagarbiai vertintina tai, ką buvo įteisinęs mūsų bendrinės kalbos tėvas (nebijokime ir nevenkime šio titulo!) Jonas Jablonskis. Labai šiuo atžvilgiu žalingi atskirų – kad ir labai autoritetingų bei talentingų – kalbininkų „saviveikliniai“ sprendimai, pagrįsti ne kokiais mokslo argumentais, o paprastais valios aktais ir asmeniniu skoniu.Kadangi kalba, didžio kalbotyros teoretiko Vilhelmo fon Humboldto žodžiais tariant, yra ne sustingęs ergon, o energeia – nuolatinis vyksmas, jos stabilumas nereiškia archaizavimo ar sąstingio. Jai būdingas, kaip sakė Prahos teoretikai, lankstus stabilumas, įteisinantis ir teoriškai pagrindžiantis „teisėtų“ variantų buvimą ir – pridurtume – gausą. Sintaksės, iš dalies ir morfologijos bei žodyno variantus pripažįstame ir mes, bet kažkodėl vis kratomės kirčiavimo variantų, apsimetame nepastebį didelio bendrinės tarties įvairavimo, visai užbraukdami bendrinės kalbos sistemoje įmanomą regioninį tarties variantiškumą. Kitų kraštų kalbininkai yra senokai pastebėję, kad variantų baimė būdinga tik autokratinių ir totalitarinių valstybių kalbos politikai – demokratijos sąlygomis ji anksčiau ar vėliau išnyksta.Iš tikslingumo išplaukia ir gerai žinomi kalbos distinktyvumo bei ekonomijos kriterijai. Iš konkuruojančių ar galimų variantų pasirenkami tie, kurie geriau skiriasi nuo kitų to paties lygmens reiškinių ir, kai kitos sąlygos vienodos, leidžia tą patį turinį perteikti trumpiau. Todėl gera kodifikacija vengia homonimų ar net panašiai skambančių žodžių bei lyčių, galinčių susidurti panašiame kontekste, ir iš kelių žodžių, atliekančių tą patį vaidmenį, renkasi tą, kuris trumpesnis. Pirmenybė čia priklauso distinktyvumui: ir ilgesnis žodis gali būti teikiamas bendrinei vartosenai, jeigu jis šalina galimų homonimų konfliktą. Čia reikėtų prisiminti, kad vidutinis mūsų bendrinės kalbos žodžio ilgis yra apie tris skiemenis ir kad jos tekstuose labai reti jau net penkiaskiemeniai žodžiai.Iš tikslingumo principo savaime išplaukia bendrinės kalbos funkcinės sklaidos ir dalinių normų (stilistinių, socialinių, geografinių ir kt.) bei kodifikacijų būtinumas. Tuo motyvuojami ir įvairūs daliniai kodifikacijos kriterijai, kartais be reikalo teikiami kaip visuotiniai. Štai teisės dokumentams labai svarbus kalbos tikslumas ir aiškumas, bet jiems tik būtų žalingas vaizdingumas ir emocingumas – tokie svarbūs, pavyzdžiui, poezijai ar publicistikai. Kaip ne kartą sakyta, diplomatams ir apskritai valstybės pareigūnams neretai kaip tik tikslinga kalbėti netiksliai. Be to, vienas dalykas yra romano kalbos vaizdingumas, kitas – geometrijos veikalo.Be tikslingumo, dažnai keliame kalbos gyvumo principą – J. Balčikoniui jis buvo, galima sakyti, vienintelis; dažniausiai (bet anaiptol ne visada) juo vadovavosi J. Jablonskis. Apskritai kalbant, tai sveikas principas, tik ir jis turi būtinai paklusti tikslingumui ir bendrinės kalbos funkcinės sklaidos poreikiams. J. Kazlauskas (be abejo, netiesiogiai remdamasis tų pačių prahiškių mintimis) yra gražiai parodęs, kad, pavyzdžiui, bendrinės kalbos sakinys būna pajungtas loginei minčių eigai ir todėl gali neturėti tiesioginių atitikmenų gyvojoje tarminėje kalboje. Ne kartą kalbėta, kad bendrinėje kalboje beveik neįmanoma pasinaudoti gausiais šiurkštaus tiesioginio vertinimo leksikos bei frazeologijos klodais, tokiais būdingais kiekvienai tarmei, kad ta gyvoji kalba atstovauja iš esmės tik vienam – valstiečių – sociolektui ir tik jam būdingiems funkciniams stiliams. Bet dirbtinai didinti nuotolį, skiriantį bendrinę kalbą nuo tarminės, nieku būdu nedera – kodifikacija, nesutinkanti su kalbos gyvumo kriterijumi, turi būti ypač tvirtai argumentuota. Neužmirškime: ir šiandien tradicinės tarmės yra svarbiausias bendrinės kalbos gyvumo ir lankstumo pamatas. J. Balčikonis studentams nuolatos kartodavo: „Nepamirškite savo namų kalbos!“ – ir visai ne tam, kad visus nukreiptų į dialektologiją, o tam, kad mūsų bendrinė kalba visada liktų gyvas organizmas.Prie kalbos gyvumo glaudžiai šlyja pamatinės tarmės kriterijus, kurį, deja, baigiame pamiršti. Mūsų bendrinės kalbos pamatas yra pietinė vakarų aukštaičių tarmė ir jos reiškiniams teiktina pirmenybė visais atvejais, kai tikslingumo principas leidžia rinktis. Kitos tarmės turėtų laipsniškai tolti nuo šio idealo – jų hierarchiją galima nustatyti atsižvelgiant į tipologinį bei struktūrinį artumą bendrinės kalbos pamatui, ryšių su kitomis kalbomis stiprumą ir kt. Bet viena seniai aišku: neatsakingai klibindami pamatinės tarmės autoritetą, mūsų pirmtakai bus smarkiai pakenkę bendrinei kalbai, vienu kitu atveju net gerokai išklibinę pačią jos sistemą. Neįmanoma išlaikyti kalbos gyvastį vien formulėmis ir schemomis, aklai remtis dabar madingu logizavimu ar su juo susijusiomis formaliomis transformacijomis bei analogijomis – reikia ir gyvo idealo.Pakitus politinėms aplinkybėms, būtina grįžti prie kalbos grynumo kriterijaus – jam teiktinas kur kas didesnis svoris, negu anksčiau drįsdavome sakyti. Jeigu turime arba galime lengvai pasidaryti savą žodį, skolintas jo atitikmuo be jokių dvejonių vertintinas kaip barbarizmas ir kodifikuotoje kalboje pateisinamas tik stilistiškai motyvuotais atvejais. Kalbininkai čia turėtų veikti ypač vieningai ir apgalvotai, nes dabar tenka grumtis ne tik su slavizmais, seniai praradusiais prestižą… Neužmirština ilgaamžė, nenutrūkstanti, D. Kleino laikus siekianti tradicija kalbos norminamajame darbe pabrėžti kalbos grynumo svarbą; daug kas grynumą keldavo net kaip svarbiausią geros kalbos matą. Kalbos grynumą, nesvarbu, apie kurį lygmenį kalbėsime, yra kėlę ne tik senųjų raštų, žodynų ir gramatikų autoriai, bet ir patys didieji mūsų kalbos autoritetai – J. Jablonskis, J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. Grumiantis su skoliniais, niekada neišleistina iš akių mūsų kalbos žodžių darybos priemonių gausa ir įvairovė, kurios nėra kalbose, lengvai priimančiose skolinius. Juk kokia anglų kalba yra prisirinkusi daugybę skolinių tik todėl, kad joje labai maža darių priesagų (ypač savų, germaniškų), o galūninės darybos, tokios būdingos mums, ten apskritai nėra.Žinoma, grynumo nereikia ir negalima priešpriešinti tikslingumui – tai puikiai buvo supratęs dar J. Jablonskis. Dažniausiai savi reiškiniai esti ir tikslingesni – jau vien tuo, kad lengviau įsitvirtina sistemoje, paryškina žodžių ir sąvokų tarpusavio ryšius, negriauna kalbos statistinės sandaros – neužgriozdina jos neįprastais garsų, skiemenų, morfemų deriniais. Nors tam tikrais atvejais – ypač mokslo veikaluose – kartais geriau vartoti tarptautinius žodžius negu improvizuotus jų vertinius. Bet – įsakmiai pabrėžiame – čia turimi galvoje tiktai tikrieji tarptautiniai žodžiai, susiję su Europos kultūros tradicija, einančia iš Antikos laikų, o ne akivaizdžios slaviškos ar germaniškos svetimybės.Čia visai nekalbame apie kalbos sistemiškumą ir iš jo išplaukiantį taisyklingumą. Ir toliau esame įsitikinę, kad tai ne koks kriterijus, o tiesiog kalbos egzistavimo, jo savasties sąlygų sąlyga – conditio sine qua non. Minėtieji kriterijai yra tartum kokie vertinimo masteliai ar matai, dėl vieno ar kito reiškinio kodifikacijos galima ginčytis – dėl egzistencinių dalykų nediskutuojama. Brandžios bendrinės kalbos kodifikacija prasideda ten, kur paprastoms jos sistemos taisyklėms nebenusižengiama. Elementarių klaidų taisymas ir fundamentali bendrinės kalbos tvarkyba yra skirtingi, nors ir labai tarpusavyje susiję dalykai. Kokioje italų bendrinėje kalboje daug kas ne kartą yra keitęsi – daug kas išnykę, naujai atsiradę, vėl grįžę iš užmaršties į gyvą vartoseną, bet jos sistema ir šiandien yra, galima sakyti, visai ta pati kaip Dantės laikais, ir jos gyvasis pamatas lieka vis tas pats – Toskanos (Florencijos ir jos apylinkių) tarmė.2) Dėstymas:Lietuvių kalbą pirmieji pradėjo tirti kitų tautų ir kraštų kalbininkai. Lietuvoje iki XIX a. pabaigos šios srities specialistų nebuvo, kalbą tyrė įvairių kitų sričių šviesuoliai entuziastai: Antanas Juška, Antanas Baranauskas ir kiti. Iš jų atskirai minėtinas Jonas Jablonskis:Jonas Jablonskis (1860-1930) – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ugdytojas bei normintojas. Gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi.Jablonskis yra pirmųjų norminių lietuvių kalbos gramatikų autorius. Jis parašė daug kalbos straipsnių bei recenzijų, kuriose taisė kalbos klaidas ir svetimybes, stengėsi bendrinėje kalboje diegti liaudies kalbos žodžius. Kūrė ir platino naujadarus. Dabartinėje kalboje vartojama daugybė Jablonskio padarytų žodžių, pvz.: atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, mokinys, pažanga, pieštukas, sąsiuvinis, vadovėlis, vaizduotė, vandenilis. Jablonskis sukūrė nemažai lietuviškų kalbotyros terminų — linksnių (vardininkas, kilmininkas,…), skaičių (vienaskaita ir daugiskaita), laikų (esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis), nuosakų ir sakinio dalių pavadinimus.Įvairiuose spaudiniuose skelbti ir atskirais leidiniais neišėję Jablonskio darbai surinkti ir sudėti į jo „Raštų” penkiatomį (1932—1936, redaktorius Juozas Balčikonis), suskirstytą į keletą teminių skyrių: „Visuomenės straipsniai” (t. 1), „Švietimo reikalai” (t. 2), „Rašybos dalykai” (t. 3) ir „Kalbos dalykai” (t. 4-5). Svarbiausi Jablonskio kalbos mokslo ir praktikos veikalai, straipsniai ir recenzijos sudėti į „Rinktinius raštus” (t. 1-2,1957-1959, sudarė Jonas Palionis).J.Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė” (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai” (J. Balčikonis).Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais), Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete.J.Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika”, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba”. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė” ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai” padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.Visą savo gyvenimą Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.Iš lietuvių kalbos Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (= mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės (= sykį per savaitę), buvau ant stoties (= buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje (= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas panašių. Po kelis ar net keliolika kartų taisydamas raštų leksikos klaidas, Jablonskis išvijo iš rašomosios kalbos lenkiškus ir kitokius barbarizmus, pvz.: abrozdą pakeitė paveikslu, zabovą – žaislu, žalnierių – kareiviu, zokoną – įstatymu, koronę – bausme, macną – stipriu ir kt. Jablonskis neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas, reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė, kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius, ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę „vadovaujantis asmuo”. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai keliauja” (1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus: jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz., apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijos – žemėtyra, literatūros – raštuomene, geometrijos – matomoksliu, biografijos – buitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus, kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.
Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt.Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t.t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį, įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simano Daukanto daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano Baranausko sakinį, raidę, tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį, priešdėlį, priesagą, linksnį, linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus. Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas, atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo, taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.Pavyzdingą bendrinę rašomąją kalbą J. Jablonskis savo verstais, redaguotais ir leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros kėlimo.Jonas Jablonskis išugdė didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros kėlėjų, kurių pats žymiausias – prof. akad. Juozas Balčikonis (1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui – surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbą.J. Jablonskis ir J. Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros mokyklą.Jonas Jablonskis – mokslininkasArnoldas Piročkinas rašė: “Kas skaitys Bostone (JAV) išleistos Lietuvių enciklopedijos 9-ojo tomo 232-ąjį puslapį, ras tokią Jono Jablonskio charakteristiką: “dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas ir vienas iš žymiausių kalbininkų praktikų”. Junginys kalbininkų praktikų kelia mintį, kad straipsnio autorius Pranas Skardžius (1899-1975) duoda skaitytojui suprasti, jog esama dar kalbininkų teoretikų, kalbininkų mokslininkų, kuriems Jablonskis jau nepriklausąs. Tokio kalbininko pavyzdys – Kazimieras Būga (1879-1924), kurį Skardžius toje pačioje enciklopedijoje apibūdino taip: “vienas didžiausių lietuvių kalbininkų, savo darbais didžiai nusipelnęs ne tik lietuvių kalbos mokslui, bet ir bendrajai kalbotyrai”.Netrukus po Jablonskio mirties žurnale “Švietimo darbas” (1930, Nr.4) panašiai apie Jablonskį buvo pasakęs kalbininkas Mykolas Durys (1887-1933): “Rygiškių Jonas-Jablonskis nebuvo atsidavęs moksliniam kalbos tyrimui. Mokslininku-tyrinėtoju šioje srityje buvo prof. Būga”.Pagaliau tokios nuomonės apie Jablonskį yra buvęs ir didysis latvių kalbotyros korifėjus Janis Endzelynas (1873-1961). Antai Jonas Kabelka (1914-1986), Rygos universitete klausęs jo paskaitų, savo atsiminimuose pasakoja: Endzelynas plačiai ir šiltai (plačiau negu apie Būgą) kalbėjęs apie Jablonskį, bet pabrėžęs, kad Jablonskis “grynai moksliškai dirbti intereso neturėjęs” (Žodžiai ir žmonės, p. 172).Kam ne kam gali kilti klausimas, ar įmanoma suderinti teiginį, kad Jablonskis ne mokslininkas tyrėjas, tik kalbininkas praktikas, su labai pakiliu jo nuopelnų lietuvių bendrinei kalbai įvertinimu? Iš tikrųjų tokio prieštaravimo nėra: bendrinės kalbos kūrėjas nebūtinai turi būti mokslininkas. Antai poetas Aleksandras Puškinas laikomas rusų bendrinės kalbos (rusai ją vadina nacionaline literatūrine kalba) kūrėju (osnovopoložnik), bet niekas nepavadins jo mokslininku. Ne kalbininkas mokslininkas buvo ir Martynas Liuteris, savo raštais padėjęs vokiečių bendrinei kalbai pamatus. Tad Jablonskis, pavadintas kalbininku praktiku, sukūrusiu bendrinę kalbą, nėra sumenkinamas, tik ar toks visos jo veiklos apibūdinimas yra tikslus, ar jis kartais ne vienpusiškas?Juk yra balsų, kurie tvirtina esant Jablonskį ir žymų mokslininką. Štai ką sakė Juozas Balčikonis (1885-1969) žurnale “Švietimo keliai” (1931 m.): “Bet Jablonskis pasiliks amžinai brangiu mūsų tautai daugiausia už savo mokslo nuopelnus. Jis giliai ir plačiai ištyrė lietuvių kalbą, davė jos mokslo metodus, lietuvių kalbos mokslo dalykuose yra didžiausias autoritetas, paskutinė sprendimo instancija. Trumpai sakant, jis buvo tikras mokslo žmogus” (Balčikonis J. Rinktiniai raštai, t. 2, p. 171).Tad kas teisus – ar tie, kurie sako Jablonskį esant kalbos praktiką, ar tie, kurie teigia jį esant kalbos mokslininką? Tačiau, prieš spręsdami šią dilemą, pasižiūrėkime, kaip save vertino pats Jablonskis. Visų pirma reikėtų ryžtingai paneigti Endzelyno teiginį, jog “grynai moksliškai dirbti intereso neturėjęs”. Jis atsirado tik todėl, kad latvis per menkai buvo susipažinęs su Jablonskio gyvenimu. Jei Endzelynas būtų žinojęs, jog Jablonskis 1896 m., gyvendamas Mintaujoje (Jelgavoje), rimtai svarstė planą persikelti į Peterburgą, kad čia atsidėtų Antano Juškos žodyno redagavimui, kartu gautų paskaitų universitete ir galėtų ruoštis magistro egzaminams, tai šitaip nebūtų sakęs. 1897 m. balandžio 25 d. laiške profesoriui Vladimirui Lamanskiui (1833-1914), kuris pirmasis ėmė žadinti tokius troškimus, Jablonskis rašė: “Beje, jei lietuvių kalbos paskaitų skaitymas iš pradžių nereikalautų didelio teoriško pasirengimo, tai nuo 1897 m. sausio mėn., bet jokiu būdu ne anksčiau, aš galėčiau, ko gera, pradėti dėstyti. Magistro egzamino tikriausiai tektų laukti metus arba dvejus” (Jono Jablonskio laiškai, p. 217).
Tačiau šioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Juškos žodyną jam iš tiesų pavedė redaguoti, bet persikelti į Peterburgą ar Maskvą nepavyko. Po kelių mėnesių, prasidėjus lietuvių veikėjų byloms, Jablonskis, jo paties žodžiais tariant, buvęs “valdžios kiek įžiūrėtas” ir iškeltas į Taliną. Juškos žodyno redagavimas, pasirodė, reikalavo kur kas daugiau jėgų. Grynajam mokslui jų neliko. O 1900 m. rudenį, kai žandarai padarė Jablonskio bute kratą ir sukurpė jam politinę bylą, kai teko palikti mokyklą, žlugo visos viltys pasidaryti laipsniuotu mokslininku.Užtat, neturėdamas oficialaus mokslininko vardo, Jablonskis, šaipydamasis iš Adomo Jakšto ir savęs, 1902 m. straipsnyje “Dar apie mūsų rašybą” sakė: “… esu tiktai feldšeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru kartais pavadina” (rašyba netaisyta).Kad savęs nelaikė tikru mokslininku, rodo ir Jablonskio straipsnis “A.A. Kazimieras Būga” (1924 m.), kuriame, nuoširdžiai apgailestaudamas šio talentingo kalbininko ankstyvą mirtį ir pabrėždamas didžius jo nuopelnus, pareiškė: “K.Būga buvo vienintelis mūsų kalbotyros specialistas”. Vadinasi, jeigu vienintelis, tai visi kiti lietuvių kalbininkai tuo metu, įskaitant ir patį Jablonskį, nėra specialistai, nėra mokslininkai.Dar griežčiau save yra apibūdinęs 1925 m. gegužės 21 d. rašte Humanitarų fakulteto dekanui prof. Mykolui Biržiškai (1882-1962), skatindamas jį rūpintis gabių studentų mokslinimu užsienyje. Kauno universitete po Būgos mirties nesą kas ugdo jaunuosius specialistus: “pats aš esu tik šioks toks kalbos mokslo populiarizatorius lietuvių gyvenime” (Jablonskis J. Straipsniai ir laiškai, p. 225).Tačiau neskubėkime patikėti nei Skardžiumi, nei Jablonskiu. Šio pasakymas kelia klausimą: o kurio kalbos mokslo populiarizatorius jis yra? Nesunku įrodyti, kad to mokslo, kurio atstovas buvo Būga, jis tikrai nepopuliarino. Iš tikrųjų Jablonskis populiariai aiškino tik vieną mokslą – lietuvių bendrinės kalbos mokslą, kurio buvo vienintelis tikras kūrėjas ir specialistas. Kadangi tas mokslas to meto kalbotyroje buvo laikomas tik praktikos dalyku, tai jis, pasidavęs šiai nuomonei, savęs nė nelaikė mokslininku, teoretiku.Mokslininko teoretiko supriešinimas mokslininkui praktikui turi šaknis senovėje. Pažvelgus į mokslo raidą, nesunku įsitikinti, kad amžių būvyje vieni mokslai ir jų metodai buvo laikomi moksliškesniais už kitus mokslus ir jų metodus. “Moksliškiausiu” mokslu laikyta matematika. Kadaise Leonardas da Vinčis (1452-1519) yra pasakęs: “Nė vienas žmogaus tyrinėjimas negali vadintis tikras mokslas, jei jis nėra paremtas matematikos įrodymais”. Užtat XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto rektorius Janas Sniadeckis (1756-1830), vadovaudamasis tokia nuostata, nelaikė mokslu istorijos, todėl neleido veikti istorijos katedrai.Ilgainiui vienašališkos pažiūros į mokslą išnyko, nors tokių atvejų neišvengta nė XX amžiuje. Bene fizikai pirmieji suvokė, koks sąlygiškas yra skirstymas teorinių ir eksperimentinių mokslų. Todėl jiems mokslininkai yra ir fizikai teoretikai, kaip Albertas Einšteinas (1879-1955), Volfgangas Paulis (1900-1958) ar Levas Landau (1908-1968), ir fizikai eksperimentatoriai, kaip Maiklas Faradėjus (1791-1867) ar Konradas Rentgenas (Röntgen, 1845-1923). Antai lietuvių fizikas Adolfas Jucys (1904-1974), vadovavęs Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedrai, ir jo kolega Povilas Brazdžiūnas (1897-1986), kurį laiką buvęs Eksperimentinės fizikos katedros vedėju, Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai, taigi pripažinti žymiais mokslininkais. Pagaliau fizikai kalba net apie mokslininkus organizatorius, arba vadybininkus, kurie nėra nei teoretikai, nei eksperimentatoriai, bet vis dėlto laikomi mokslininkais.XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje kalbotyroje dominavo vadinamoji jaunagramatikių mokykla, kuri, ištobulinusi lyginamąjį istorinį metodą, pretendavo į griežto mokslo vardą. Jos atstovams rodėsi, kad kalbotyros objektas esąs tik kalbos raidos tyrinėjimas. Kuo toliau tas tyrinėjimas nueina į praeitį, tuo jis moksliškesnis. Šios mokyklos šalininkai vertino senųjų raštų ir tarmių studijas, nes jos teikia medžiagos pagrindiniam kalbotyros tikslui. Taigi tuo metu kalbotyra iškėlė į dideles aukštumas kalbos istorijos studijas, vadinamąją diachroniją.XX a. antrame dešimtmetyje įvyko kalbotyroje tam tikras lūžis: šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (de Saussure, 1857-1913) veikalas “Bendrosios kalbotyros kursas”, išleistas jo mokinių 1916 m., sudarė prielaidas pripažinti mokslu ir dabartinės, ypač bendrinės kalbos, tyrinėjimus. Tačiau de Sosiūro mokinys prancūzas Antuanas Mejė (Meillet, 1866-1936) laikėsi pažiūros, kad kalbotyrai labiausiai dera kreipti dėmesį į tarmes, nes jos esančios natūralios kalbos istorijos liudytojos ir tik jos duodančios kalbininkui duomenų apie kalbos raidą. Bendrinės kalbos, Mejė nuomone, esančios dirbtinai sunormintos, nenatūralios, tad kalbos mokslui nevertingos.Būga ir Endzelynas buvo jaunagramatikių mokyklos atstovai, Skardžiaus pažiūras formavo jau Mejė idėjos, todėl jie ypač vertino senųjų raštų ir tarmių tyrinėjimą. Savo darbus jie mėgo grįsti šių sričių duomenimis. Užtat Skardžius 1955 m. išspausdintame straipsnyje, pakiliai įvertinęs Jablonskio nuopelnus bendrinei kalbai, kartu lyg ir nusistebėjo, jog šis “beveik nei vieno lietuvių kalbos dalyko netyręs lyginamuoju istoriniu būdu”, vis dėlto galėjęs “anksčiau už kitus įžvelgti daugybę mūsų kalbos dėsnių ir juos pritaikyti bendrinei kalbai” (Rinktiniai raštai, t. 4, p. 662). Visi trys minėti kalbininkai taip pat daug dirbo bendrinės kalbos ugdymo darbą, bet veikiausiai jiems tai rodėsi atsitraukimas nuo tikrojo mokslo – duoklė visuomenės poreikiams, kuriems jie nebuvo abejingi.Jablonskis išaugo jaunagramatikių mokyklos šešėlyje, bet už visa labiau brangindamas lietuvių tautos poreikį išsiugdyti deramą bendrinę kalbą, neturėdamas palankių sąlygų atsidėti aukščiausiajam mokslui – istorinei kalbotyrai, sprendė tos kalbos problemas. Ir susitaikė su mintimi, kad jis… kalbotyros felčeris. Tačiau jei Jablonskis sprendė kalbos praktikos problemas, tai anaiptol nereiškia, kad jis nesivadovavo jokia teorija, jokiu kalbos mokslu. Žinoma, jam neteko sulaukti XX a. ketvirtame dešimtmetyje pradėjusių plisti bendrinės kalbos idėjų ir teorijų, kurias kūrė vadinamosios Prahos lingvistinės mokyklos nariai, visų pirma čekai Vilemas Matezijus (Mathesius, 1882-1945) ir Bohuslavas Havranekas (Havranek, 1893-1978). Jeigu Jablonskio pažiūros į bendrinę kalbą būtų patyrusios tokios lingvistinės mokyklos idėjų įtaką, tikriausiai kai kurios jo nuostatos būtų buvusios kiek kitokios. Jablonskis yra turėjęs prieš akis kitų kalbų norminimo patirtį – latvių, serbų ir kroatų, iš dalies rusų. Be pažinties su ja nebūtų buvę įmanoma įžvelgti ne tik Skardžiaus nurodytą daugybę mūsų kalbos dėsnių, bet ir bendrąsias lietuvių bendrinės kalbos norminimo tendencijas. Skardžius, pripažindamas, jog Jablonskis įžvelgęs daugiau kalbos dėsnių už kitus kalbininkus (taigi ir už Būgą), pats sugriauna savo teiginį, kad jo būta tik praktiko. Juk mokslas yra dėsnių atskleidimas, artėjimas prie jų suvokimo ir jų pritaikymas praktikoje. Ko vertas mokslas, kuris neatskleidžia reiškinio dėsnių! Jablonskis kaip tik yra didis mokslininkas tuo, kad jis sugebėjo nustatyti daugybę lietuvių kalbos dėsnių ir juos pritaikyti praktikai. Tas jo sugebėjimas ypač krinta į akis, palyginus Jablonskį su Jauniumi, kai kieno vadinamu genialiu kalbininku. Jis iš tikrųjų savo darbuose yra apibūdinęs nemaža kalbos dėsnių, bet buvo bejėgis, kai juos reikėdavo pritaikyti praktikai.Tačiau Jablonskio kaip mokslininko įvaizdžio nėra, ir tai, matyt, apgavo net Skardžių. To įvaizdžio nėra todėl, kad Jablonskiui trūksta mokslininko kvalifikaciją patvirtinančių darbų: disertacijų, studijų su citatomis ir išnašomis, su problemų formulavimais ir jų žodiniais sprendimais. Jau esame užsiminę apie priežastis, kodėl Jablonskis tokių darbų neparašė. Prie jų pridėkime dar vieną – ar apskritai tada lietuvių visuomenė jautė tokių teorinių mokslo studijų poreikį? Jeigu Jablonskis būtų rašęs kokią disertaciją, tai jis ją būtų skyręs ne lietuvių visuomenei.Atkreipkime dėmesį, kad teorinių darbų XIX a. pabaigoje neparašė ne tik Jablonskis ir kiti keli kalbininkai, bet ir lietuvių literatai bei istorikai. Kaip alkanas ieško tik duonos ir nesidairo į delikatesus, taip mūsų visuomenė ir jos interesus tenkinantys inteligentai – mokslų pradininkai pirmiausia rūpinosi pačiais elementariausiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.Kaip skyrėsi skatinamasis visuomenės poveikis nagrinėti kasdienius kalbos poreikius moksliškai, kada ji yra tam pajėgi ir kada tokių uždavinių nekelia, rodo toks pavyzdys. Rusų kalbininkas Jakovas Grotas (1812-1893) iš pradžių paskelbė studiją “Ginčijami rusų rašybos klausimai nuo Petro Didžiojo iki dabar” (1873 m.,), o paskui, 1885 m., išsamų mokslinį nagrinėjimą “Rusų rašyba” (1922 m. išėjo net 22-as leidimas). Rusų mokslininko veikalas laikomas moksliniu darbu. Su juo, be jokios abejonės, buvo gerai susipažinęs ir Jablonskis, gal net jo idėjomis vadovavosi. Tačiau šiuo pavyzdžiu nepasekė: tenkinosi palyginti elementariu lietuvių rašybos problemų išdėstymu “Varpo” laikraštyje ir 1901 m. “Lietuviškos kalbos gramatikoje”.Nepaisant elementaraus dėstymo, įžvalgus tyrinėtojas nesunkiai užčiuopia mokslinį Jablonskio sukurtos rašybos sistemos pamatą. Apie XIX a. pabaigoje jo rašybą štai ką yra pasakęs žymus lenkų baltistas Janas Otrembskis (Otrębski, 1889-1971) 1958 m. išėjusioje “Lietuvių kalbos gramatikoje” (I tomas, p. 61-62): “Turint galvoje balsių žymėjimą raidėmis, didžiausia inovacija buvo ilgojo u skyrimas ilgumo ženklu, iš čia ū; ši inovacija davė pagrindą i: u atitikimui. Taip reformuota abėcėlė pasidarė ne tik daug skirtingesnė nuo lenkų abėcėlės, bet ir daug moksliškesnė, kai vietoj dvigubų raidžių dviem atvejais buvo įvesta po vieną: sz, cz > š, č”. Mes galėtume sakyti, kad ryškiausias Jablonskio rašybos mokslinis bruožas buvo nuosekliai realizuotas fonemiškumas: skirtingos fonemos (mažiausi kalbos sistemos vienetai, skiriantys žodžius) imtos žymėti skirtingais rašmenimis. Jablonskis termino fonema nevartojo, bet jos esmę suvokė ir savo rašybos principais ją realizavo.Apibūdinant mokslininką, nederėtų išleisti iš akių to fakto, kad moksliškumo (ar mokslingumo) požymiai įvairiais laikotarpiais skiriasi. Vienaip jie iškyla pradiniame mokslo periode, kitaip – tada, kai mokslas yra subrendęs, išsiplėtojęs ir išugdęs savo teorinių teiginių sistemą. Mokslo raidos pradžioje mokslininku pripažintinas ir tas, kuris be tų terminų, kurių atsiranda vėliau, sugeba atskleisti reiškinį.Jablonskis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi. Šiuose darbuose jis pritarė formalinės gramatikos idėjoms: apibūdindamas morfologinius dalykus, atsisakė jų apibrėžimus grįsti turiniu ir pirmenybę teikė formai. Deja, formalinės gramatikos šalininkų Lietuvoje neatsirado, ir Jablonskiui, likusiam vienam su jos idėjomis, toks bandymas mokslinio svorio nepridėjo.Taigi, kad Jablonskis, kaip ir kiekvienas tam tikros srities specialistas, būtų pripažintas mokslininku, jis turėjo turėti mokslinių darbų. Filologui būdingiausia mokslinių darbų forma yra mokslinės knygos ir moksliniai straipsniai. Čia kyla klausimas, kiek tų mokslinių darbų reikia, kad žmogus būtų tituluojamas mokslininku? Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau esama atvejų, kai mokslininko rangas suteikiamas ir už vieną straipsnį. Antai lietuvio Vytauto Andriaus Graičiūno (1898-1952) kūrybiniame palikime tėra vos vienas mokslinis straipsnis, kurio lietuviškas vertimas apima tik devynis puslapius (žr. kn. “Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire”, p. 17-26), tačiau to užteko, kad jo autorius įeitų į mokslo istoriją kaip pasaulinio garso mokslininkas – vadybos teorijos ir praktikos pradininkas.Per savo gyvenimą Jablonskis paskelbė per 450 straipsnių straipsnelių, išleido penkias lietuvių bendrinei kalbai reikšmingas gramatikas (1901, 1911, 1919, 1922, 1928 m.). Nejaugi tarp šios gausybės rašinių nėra nė vieno, kurį galėtume pavadinti moksliniu darbu, nors ir nepasižyminčiu šiam žanrui būdinga atributika, ir visą kalbininko kūrybinį palikimą skirtume tik praktikai ar publicistikai, tik kalbos mokslo populiarinimui lietuvių gyvenime?Ką čia pasakysi, kai žinomas daiktas, kad žmonės pirmiausia pamato išorę, o ji būna apgaulinga ir klastingai pridengia reiškinio esmę. Antai Jablonskis “Lietuvių kalbos gramatikos” (1922 m.) “Prakalboje” parašė leidžiąs “lietuvių kalbos gramatiką, skiriamą Lietuvos mokyklai”, ir lengvatikiui žmogui iš karto ji atsistoja šalia Juozo Damijonaičio (1871-1926), Jurgio Ambraškos (1906-1945), Juozo Žiugždos (1893-1979) ir kitų pedagogų mokyklinių gramatikų. Nemokslinės šios gramatikos, – vadinasi, nemokslinė ir Jablonskio gramatika. Būtų užtekę atidžiau paskaityti tolesnį prakalbos tekstą ir būtų aišku, kad ši gramatika skiriama mokyklai, bet ne mokiniams: “Šią gramatiką skaitys, tikiuos, pirmiausia patys kalbos mokytojai ir žmonės, kurie yra jau kiek ėję kalbos mokslą arba jį su tam tikru mokytoju tebeeina mokykloje”, – rašė kalbininkas. Kai suvokiame tikrąją šio veikalo paskirtį, pasikeičia ir jo mokslinis rangas.Antai ne mokyklinio vadovėlio lygį rodo toks Jablonskio svarstymas aptariamoje gramatikoje: “Atskirųjų priesagų reikšmė, kad būtų visai aiški, reikėtų išdėstyti pavyzdžiais drauge su linksnių mokslu (plg. “senovės daina, senovinė daina, senoviška daina; miesto gyvenimas dabar labai brangus; Jėzaus Kristaus žemės gyvenimas daug ko mus pamoko; gyvenimas mieste, miesto gyvenimas; šiaurės pašvaistės nežemiška didybė vis augo ir augo”…). To šitame vadovėlyje, žinoma, nepadarysi” (išskirta Jablonskio). Tai didelio kalbininko mokslininko idėja, kuri ligi šiol tebėra visu mastu nerealizuota, nors iš tikrųjų ji visai reali. Tai paliudijimas, kad Jablonskis turėjo svarbią ir gilią mokslinio tyrinėjimo perspektyvą, kuria pasidalijo su savo skaitytojais.Jau kuris laikas, kai modernioji mokslotyra naudojasi vadinamuoju citavimo indeksu, kuriuo nustatomas mokslininko prestižas. Nei Jablonskiui, nei Būgai, nei kitiems mūsų kalbininkams jų citavimo indeksų neturime. Tačiau ką ne ką apie jų aktualumą mūsų visuomenei galėtume spręsti iš Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos išleistų rodyklių “Lietuvių kalbotyra”. 1987 ir 1990 m. išleistos dvi knygos yra suregistravusios 1917-1943 m. išspausdintus straipsnius ir atskirus leidinius, kurie šiaip ar taip skirti Jablonskiui ir Būgai. Pasirodo, per tuos 26 m. Būgai skirtų pozicijų esama 198, o Jablonskiui – 208. 1944-1976 metais Lietuvoje tokių straipsnių ir leidinių Būgai būta 78, o Jablonskiui – 121. Galima spėti, kad Jablonskio populiarumas visuomenėje taip pat buvo didesnis už Būgos populiarumą. Tačiau tai nerodo, kad Jablonskis buvo “moksliškesnis”, nors, antra vertus, populiarumas negali nesiremti “moksliškumu”. Bent minimalų “moksliškumą”, ne tik praktiškumą turime pripažinti ir Jablonskiui.Šią mūsų teisę patvirtina ir autoritetingų svetimtaučių lingvistų atsiliepimai apie Jablonskį. Tuo atžvilgiu ypač įsidėmėtinas vokiečių kalbininkas Eduardas Hermanas (Hermann, 1869-1950), gerai mokėjęs lietuvių kalbą ir giliai pažinęs mūsų kalbininkų darbus. Bene žymiausiame savo veikale “Lusiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.Kaip skyrėsi skatinamasis visuomenės poveikis nagrinėti kasdienius kalbos poreikius moksliškai, kada ji yra tam pajėgi ir kada tokių uždavinių nekelia, rodo toks pavyzdys. Rusų kalbininkas Jakovas Grotas (1812-1893) iš pradžių paskelbė studiją “Ginčijami rusų rašybos klausimai nuo Petro Didžiojo iki dabar” (1873 m.,), o paskui, 1885 m., išsamų mokslinį nagrinėjimą “Rusų rašyba” (1922 m. išėjo net 22-as leidimas). Rusų mokslininko veikalas laikomas moksliniu darbu. Su juo, be jokios abejonės, buvo gerai susipažinęs ir Jablonskis, gal net jo idėjomis vadovavosi. Tačiau šiuo pavyzdžiu nepasekė: tenkinosi palyginti elementariu lietuvių rašybos problemų išdėstymu “Varpo” laikraštyje ir 1901 m. “Lietuviškos kalbos gramatikoje”.Nepaisant elementaraus dėstymo, įžvalgus tyrinėtojas nesunkiai užčiuopia mokslinį Jablonskio sukurtos rašybos sistemos pamatą. Apie XIX a. pabaigoje jo rašybą štai ką yra pasakęs žymus lenkų baltistas Janas Otrembskis (Otrębski, 1889-1971) 1958 m. išėjusioje “Lietuvių kalbos gramatikoje” (I tomas, p. 61-62): “Turint galvoje balsių žymėjimą raidėmis, didžiausia inovacija buvo ilgojo u skyrimas ilgumo ženklu, iš čia ū; ši inovacija davė pagrindą i: u atitikimui. Taip reformuota abėcėlė pasidarė ne tik daug skirtingesnė nuo lenkų abėcėlės, bet ir daug moksliškesnė, kai vietoj dvigubų raidžių dviem atvejais buvo įvesta po vieną: sz, cz > š, č”. Mes galėtume sakyti, kad ryškiausias Jablonskio rašybos mokslinis bruožas buvo nuosekliai realizuotas fonemiškumas: skirtingos fonemos (mažiausi kalbos sistemos vienetai, skiriantys žodžius) imtos žymėti skirtingais rašmenimis. Jablonskis termino fonema nevartojo, bet jos esmę suvokė ir savo rašybos principais ją realizavo.Apibūdinant mokslininką, nederėtų išleisti iš akių to fakto, kad moksliškumo (ar mokslingumo) požymiai įvairiais laikotarpiais skiriasi. Vienaip jie iškyla pradiniame mokslo periode, kitaip – tada, kai mokslas yra subrendęs, išsiplėtojęs ir išugdęs savo teorinių teiginių sistemą. Mokslo raidos pradžioje mokslininku pripažintinas ir tas, kuris be tų terminų, kurių atsiranda vėliau, sugeba atskleisti reiškinį.Jablonskis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi. Šiuose darbuose jis pritarė formalinės gramatikos idėjoms: apibūdindamas morfologinius dalykus, atsisakė jų apibrėžimus grįsti turiniu ir pirmenybę teikė formai. Deja, formalinės gramatikos šalininkų Lietuvoje neatsirado, ir Jablonskiui, likusiam vienam su jos idėjomis, toks bandymas mokslinio svorio nepridėjo.Taigi, kad Jablonskis, kaip ir kiekvienas tam tikros srities specialistas, būtų pripažintas mokslininku, jis turėjo turėti mokslinių darbų. Filologui būdingiausia mokslinių darbų forma yra mokslinės knygos ir moksliniai straipsniai. Čia kyla klausimas, kiek tų mokslinių darbų reikia, kad žmogus būtų tituluojamas mokslininku? Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau esama atvejų, kai mokslininko rangas suteikiamas ir už vieną straipsnį. Antai lietuvio Vytauto Andriaus Graičiūno (1898-1952) kūrybiniame palikime tėra vos vienas mokslinis straipsnis, kurio lietuviškas vertimas apima tik devynis puslapius (žr. kn. “Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire”, p. 17-26), tačiau to užteko, kad jo autorius įeitų į mokslo istoriją kaip pasaulinio garso mokslininkas – vadybos teorijos ir praktikos pradininkas.Per savo gyvenimą Jablonskis paskelbė per 450 straipsnių straipsnelių, išleido penkias lietuvių bendrinei kalbai reikšmingas gramatikas (1901, 1911, 1919, 1922, 1928 m.). Nejaugi tarp šios gausybės rašinių nėra nė vieno, kurį galėtume pavadinti moksliniu darbu, nors ir nepasižyminčiu šiam žanrui būdinga atributika, ir visą kalbininko kūrybinį palikimą skirtume tik praktikai ar publicistikai, tik kalbos mokslo populiarinimui lietuvių gyvenime?Ką čia pasakysi, kai žinomas daiktas, kad žmonės pirmiausia pamato išorę, o ji būna apgaulinga ir klastingai pridengia reiškinio esmę. Antai Jablonskis “Lietuvių kalbos gramatikos” (1922 m.) “Prakalboje” parašė leidžiąs “lietuvių kalbos gramatiką, skiriamą Lietuvos mokyklai”, ir lengvatikiui žmogui iš karto ji atsistoja šalia Juozo Damijonaičio (1871-1926), Jurgio Ambraškos (1906-1945), Juozo Žiugždos (1893-1979) ir kitų pedagogų mokyklinių gramatikų. Nemokslinės šios gramatikos, – vadinasi, nemokslinė ir Jablonskio gramatika. Būtų užtekę atidžiau paskaityti tolesnį prakalbos tekstą ir būtų aišku, kad ši gramatika skiriama mokyklai, bet ne mokiniams: “Šią gramatiką skaitys, tikiuos, pirmiausia patys kalbos mokytojai ir žmonės, kurie yra jau kiek ėję kalbos mokslą arba jį su tam tikru mokytoju tebeeina mokykloje”, – rašė kalbininkas. Kai suvokiame tikrąją šio veikalo paskirtį, pasikeičia ir jo mokslinis rangas.”3) Literaturos sarašas:
1. Paulauskienė A. Lietuvių kalbos kultūra. K., 2001
2. Šukys J. Kalbos kultūra visiems. K.,2003.
3. Girdenis A., Pupkis A. Kalbos norminimo principai // Gimtoji kalba. 1996.
4. Girdenis A., Pupkis A. Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija. 1970.
5. Internetas