Jono Jablonskio nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai

TurinysĮvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….3I. Fonetikos ir rašybos taisymai………………………………………………………………………………………………6II. Leksikos klaidų taisymai…………………………………………………………………………………………………..82.1. Skoliniai…………………………………………………………………………………………………………………..82.2. Žodžių reikšmė…………………………………………………………………………………………………………92.3. Naujadarai………………………………………………………………………………………………………………..92.4. Leksikiniai junginiai………………………………………………………………………………………………..10III. Morfologijos taisymai…………………………………………………………………………………………………..123.1. Daiktavardis……………………………………………………………………………………………………………123.2. Būdvardis……………………………………………………………………………………………………………….123.3. Skaitvardis……………………………………………………………………………………………………………..133.4. Veiksmažodis…………………………………………………………………………………………………………13IV. Sintaksės Jablonskio taisymai…………………………………………………………………………………………154.1. Vardininkas……………………………………………………………………………………………………………154.2. Kilmininkas……………………………………………………………………………………………………………154.3. Naudininkas……………………………………………………………………………………………………………164.4. Galininkas………………………………………………………………………………………………………………174.5. Įnagininkas…………………………………………………………………………………………………………….174.6. Vietininkas……………………………………………………………………………………………………………..17Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………19Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………………………20ĮvadasReikalas turėti bendrą visų rašomąją kalbą ypač aktualus pasidarė tautinio atgimimo pradžioje. Terminas „bendrinė kalba“ atsirado maždaug 1927 metais, o pasiūlė jį Pranas Skardžius. Pagrindinis jos požymis yra bendrumas visai tautai. Kalba yra svarbiausioji žmonių bendravimo priemonė, visuomenės „kovos ir vystymosi įrankis“. Kuo turtingesnė, kuo labiau ištobulinta ir kuo geriau žinomos ir aiškios jos paslaptys, tuo geriau ji tarnauja žmonėms.Jonas Jablonskis gimė 1960 m. gruodžio 30 Kubilių kaime, netoli Kudirkos Naujamiesčio. Nuo 1869 mokėsi pradžios mokykloje , o 1872 metais įstojo į Marijampolės gimnaziją. Nors gimnazijoje buvo labai sunku mokytis ir vienąkart teko kartoti kursą, tačiau po kiek laiko būsimasis mokslininkas buvo dėstytojų giriamas už labai geras senųjų kalbų žinias. Jablonskiui studijuojant Maskvos universitete, kalbų, o ypač lietuvių kalbos, domėjimuisi didelę įtaką turėjo universiteto profesoriai F. F. Fornutovas, F. Koršas (Piročkinas, 1980, 13-23). Šio darbo tema – Jablonskio nuopelnai dabartinei lietuvių bendrinei kalbai. Jablonskis, XIX pab. – XX a. pr. labai pakeitė, sunormino lietuvių bendrinę kalbą. Daugelis taisymų išliko iki mūsų laikų, bet ir didelį pluoštą taisymų yra nepriėmusi visuomenė ir vėlesnieji kalbininkai. Darbe siekiama išaiškinti Jablonskio taisymų svarbą šiandien. Rašant šį kursinį darbą norėta išnagrinėti problemą, ar Jablonskio taisymai yra mums šiandien naudingi ir ar galima visapusiškai jais remtis. Tai yra labai aktuali problema, nes daugelis kalbininkų, taisydami ir aiškindami kalbos klausimus, atsigręžia į Jablonskio taisymus. Nors šis didis kalbininkas yra laikomas kalbos tėvu, bet ar jo taisymai nėra pasenę? Laikui bėgant keičiasi kalbos vartojimas: kinta žodynas, priimamos kitos gramatinės normos, o Jablonskis juk mokė prieš šimtą metų.Problemą yra argumentuota, remdamasi įvairia medžiaga. Daugiausia naudotasi A. Piročkino darbais, Jis turbūt daugiausia dėmesio skyrė Jablonskio darbų sudarymui, apsvarstymui, nagrinėjimui. Literatūros atranka yra svarbiausias dalykas pateikiant faktus, nustatant autoriaus požiūrį vienu ar kitu klausimu. Darbe yra apžvelgta įvairi literatūra. Pagrindą sudaro Jablonskio „Rinktinai Raštai“, sudaryti J. Palionio. Juose pristatomi pagrindiniai Jablonskio darbai, t.y. „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922m.), „Lietuvjų kalbos sintaksė“ (1911m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928m.)A. Piročkino knygos „Jono Jablonskio kalbos taisymai“ ir „Jonas Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ pateikia labai išsamų Jablonskio darbų nagrinėjimą. Pirmoje iš čia pristatytų A. Piročkino knygų turinys yra suskirstytas skyriais pagal kalbininko taisytas kalbos sritis, t.y. fonetikos ir leksikos klaidų taisymai, morfologijos dalykai ir sintaksiniai taisymai. Kiekvienas skyrius yra labai išplėstas pavyzdžiais, teorine medžiaga. Kitoje, „Jonas Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ knygoje, aprašomi gyvenimo faktai, susiję su kalbininko karjera, taip pat pateikiama biografija, pristatomi svarbiausi Jablonskio darbai: 1922 m. gramatika, jos teorijos pagrindai, rašybos reikšmė, mokslinė vertė, „Linksniai ir prielinksniai“.Šiam darbui naudinga taip pat buvo Zigmo Zinkevičiaus knyga „Bendrinės kalbos iškilimas“. Knygos turinys yra suskirstytas į dvi dalis: Lietuvių tauta tautinio laikotarpiu ir lietuvių kalba Lietuvos Respublikoje. Pirmoje dalyje rašoma apie politinę, ekonominę ir kultūrinę situaciją tuo laikotarpiu, apie tautinį atgimimą, bendrinę kalbą, kalbininkų A. Baranausko, J. Jauniaus, K. Būgos ir J. Jablonskio nuopelnus, įnašą į lietuvių kalbotyrą. Antroje dalyje Z. Zinkevičius parodo lietuvių kalbos plitimą Klaipėdos krašte, Rytprūsiuose, Latvijoje, Sovietų sąjungoje ir kitose užsienio šalyse, aprašo laisvės atgimimą ir valstybės susikūrimą, prievartinę polonizaciją ir vėlesniųjų kalbininkų, pvz. P. Joniko, J. Balčikonio tyrimus, nuopelnus.

A. Sabaliauskas knygoje „Kaip tyrinėta lietuvių kalba“ parodo pirmuosius metraščius, lygina kalbas, …pvz. lietuvių ir latvių, pristato svarbias ir mažiau reikšmingas gramatikas, žodynus nuo XIX a. pr., rašo apie rusų mokslininkų domėjimąsi lietuvių kalba, baltų, suomių ir estų protėvių ryšius, aprašomas tarmių tyrinėjimas, apžvelgiamos A. Šleicherio ir F. Kuršaičio gramatikos, rašytos XX a. viduryje. Didelis dėmesys yra skiriamas dviem žymiausiems lietuvių kalbos puoselėtojams ir tyrinėtojams – Jonui Jablonskiui ir Kazimierui Būgai. Medžiaga yra suskirstyta chronologiškai. Knygos pabaigoje yra aprašomi tarybinių laikų lietuvių kalbotyros tyrinėjimai ir laimėjimai.Iš visos literatūros buvo remtasi faktiniais duomenimis, pavyzdžiais, Jablonskio kaip kalbininko taisymais. Susipažįstama su to meto visuomenės nuomone, ką ji priėmė, o ką atmetė. Daugeliui gali kilti klausimas, kas vis dėl to yra bendrinė kalba. Kodėl yra taip svarbu ją turėti ir ja remtis? Kodėl bendrine kalba nelaikomi kai kurie žodžiai, jei visuomenė juos priima ir toleruoja kasdien? Bendrine kalba – tai nusistovėjusios formos kalba, bendra visai tautai, valstybei, kraštui. Per dešimtmečius keitėsi jos pavadinimas. J. Jablonskis siūlė rašomoji kalba, tarpukariu buvo pakeista į bendrinę kalbą, nuo šeštojo dešimtmečio – literatūrinė kalba, bet šis terminas neprigijo dėl nevienodo supratimo ir buvo priimtas nacionalinės literatūrinės kalbos pavadinimas ir vėliausiai susitarta dėl bendrinės kalbos (Zinkevičius, 81).Šiame darbe daugiausia dėmesio yra skirta Jablonskio taisymams iš fonetikos, leksikos, morfologijos, sintaksės sričių. Darbe nėra pateikiama biografinių faktų, tik keletas datų, susijusių su kalbotyros veikla. Kursiniame darbe neapžvelgiama Jablonskio pagalba Žemaitei, J. Biliūnui, G. Petkevičaitei – Bitei. Neminima, kad kalbininkas taisė jų darbus, redagavo juos, padėjo išleisti.Šis kursinis darbas susideda iš keturių dėstymo dalių. Dalys yra skirstomos pagal sritis, kuriose darbavosi kalbininkas Jonas Jablonskis. Pirmoji dalis „Fonetikos ir rašybos taisymai“ yra skirta taisymams, kurie išliko iki mūsų laikų ir kuriuos paneigė kiti – jaunesnieji kalbininkai. Pasakoma, ką būtent iš fonetikos ir rašybos taisė Jablonskis, pateikiama pavyzdžių. Skyriuje „Leksikos klaidų taisymai“ yra pateikiama Jablonskio skolinių, tarmybių, hibridinių žodžių, naujadarų, vedinių aiškinimai, taisymai, svarstymai, kur Jablonskis buvo teisus ir kur klydo lyginant su šiandieniem gramatikos normomis. Taip pat kaip ir pirmajame skyriuje viskas remiama pavyzdžiais. Trečias skyrius skirtas morfologijai. Čia aprašomi kalbos dalių taisymai. Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis apžvelgiami plačiau, kitos dalys parašytos bendrai, nes jų taisymai nėra labai ryškūs. Kaip anksčiau minėtose dalyse viskas grindžiama pavyzdžiais. Ketvirtame skyriuje „Sintaksiniai Jablonskio taisymai“ yra paaiškintas kalbininko linksnių, prielinksnių siūlytas vartojimas, atvejai, kur galimi keli variantai. Šiandien dėl to kyla labai daug nesutarimų. Antras, trečias ir ketvirtas skyriai yra suskirstyti į poskyrius. 1 skyrius jų neturi, nes fonetika nėra plati sritis, o rašybos taisymų atspindys matomas ir kitose srityse. Darbą užbaigia išvados.I. Fonetikos ir rašybos taisymaiFonetika – kalbotyros šaka, tirianti garsinę kalbos sandarą, todėl yra glaudžiai susijusi su rašyba. Savo laiškuose Jablonskis rašė, kad „žodžių rašymas eina lygia greta su tarimu“ (Piročkinas, 1986, 13). Ne visada lengva yra suprasti kur tiktai fonetikos, kur rašybos taisymas. Būtent todėl šiame darbe tuos dalykus norima apžvelgti viename skyriuje. Jablonskio indėlis į šią taisymo sritį nebuvo labai didelis, bet vis tiek kai kuriuos žodžius pavartė moderniškesniais, t.y mums šiandien priimtinais. Fonetiką Jablonskis ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių, nes suprato, suplakti kelias tarmes yra netaisyklinga – turi išlikti vientisa sistema (Piročkinas, 1978, 103).
Jablonskio taisymuose buvo įvairių rūsių pažymėtų netaisyklingos vartosenos žodžių. Viena iš jų buvo balsės žodžio pradžioje, pavyzdžiui, ilgai vartotą jeiškos jis keitė ieškos, buvo nesutarimų ir dėl balsių a,e ir dvibalsių ai, ei. Jablonskis remdamasis savo tarme ir F. Kuršaičio vartosena buvo linkęs vartoti eketė, tai pakeitė tuometinę aketę. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ abu žodžiai yra norminiai. Kitą didelę grupę taisymų sudaro netaisyklingas balsių vartojimas žodžio šaknyse. Manoma, kad to priežastys gali būti įvairios: rašybos nemokėjimas, tarmių įtaka, žargoninės tarties atspindys. Kalbininkas labai kovojo su vietoje trumpųjų i ir u, parašytų ilgųjų balsių y ir ū, pavyzdžiui: krykščionybė, krykščionis buvo pakeisti į krikščionybė, krikščionis, pavydalas – pavidalas, jūdesiai – judesiai, sūtemos – sutemos, stebūklai – stebuklai. Nemaža žodžių Jablonskis keitė dėl trumpųjų i ir u rašymo vietoje ilgųjų y ir ū, pavyzdžiui: kalbininkui neatitiko niuniuoti. Jis tą formą pakeitė ilgąją – niūniuoti. Dabar vartojama tik Jablonskio siūlyta forma.Jablonskis taisydamas žodžius, ieškodamas juose kažko nelietuviško ar kaip kitaip norėdamas pagerinti rašybą keitė ir tokiu žodžius, kuriuos šiandieniniai kalbininkai pripažino kaip taisyklingus, pavyzdžiui, Jablonskis vietoj žaliukėlis, pupuolė teikė vartoti su ilgaisiais ū balsiais,t.y. žaliūkėlis, pūpuolė. Dėl antrojo žodžio, tai kalbininkas buvo teisus, o dėl „žaliūkėlio“, tai „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ teikia abi formas, tik skirtinga reikšme (žaliukas – kas žalias, žaliūkas – tvirtas, sveikas žmogus). Jablonskis ilgai svyravo dėl pagrindinių veiksmažodžių formų rašymo, dėl priešdėlių san-, są- vedinių, kurių šaknyje rašomos ilgosios raidės, taip pat aiškino dėl balsių e, ė rašybos. Jablonskis ne kartą taisydavo minėtus atvejus: plukti keitė į plūkti, pasiausvyra į pusiausvira, dėja į deja, gėrėti į gerėti (Piročkinas, 1986, 14-15). Labai didelę painiavą tuometinėje rašyboje Jablonskis sukėlė dėl ė balsės rašybos. Kai kur kalbininkas vietoje ė siūlė e, pvz., idėalizuot – idealizuot. Kai aiškino kalbininkas tai atsirado dėl iš kitų kalbų perimto vadinamojo tarptautinio siaurojo e tarimo. Nepagrįstai buvo rašoma ė ir kitose priesagose, pvz., gyvėsnis, paslankėsnis, inteligentingėsnis, daugėlis (Piročkinas, 1986, 14-15). Žodžius gerybė ir gėrybė Jablonskis siūlė vartoti abu. Taip pat teikia ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Jie turi tik šiek tiek skirtingą reikšmę, t.y. gerybė – tai „gerumas, malonumas“, gėrybė – „turtas, lobis“. Galima pastebėti, kad daugelis Jablonskio taisymų išliko iki mūsų laikų ir tapo mums priimtinomis formomis. Nors didysis kalbininkas „gydė“ lietuvių kalbą beveik prieš šimtmetį, tačiau padarė taip, kad tas išliktų ilgą laiką. Nežinoma, ar kuris nors kitas kalbininkas būtų padaręs tiek, kiek nuveikė Jonas Jablonskis, bet šio mokslininko indėlis į kalbotyrą yra išlikęs iki dabar.II. Leksikos klaidų taisymaiLeksikos terminu (iš graikų kalbos žodžio lexikos – „žodinis“ ) vadiname žodžių visumą: visi kurios nors kalbos žodžiai sudaro leksiką. Kalbos norminimui didelę svarbą turi tas faktas, kad leksika nėra vienalytė. Žodžių yra savų ir skolinių, liaudies sukurtų ir įvairių kalbos vartotojų pasidarytų (naujadarų), yra vartojamų visuotinai ir tam tikroje teritorijoje (dialektizmų) ar tam tikrame žmonių sluoksnyje (profesionalizmų, žargonizmų). Šių leksikos skirtybių reguliavimas ir sudaro bendrinės kalbos leksikos norminimo esmę.

2.1 Skoliniai Lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į tris grupes:1. tikrieji skoliniai2. tarptautiniai žodžiai (internacionalizmai)3. svetimybės (barbarizmai)Jonas Jablonskis darbavosi visose šitose srityse. Nepaisant to kai kuriuos lietuviškus žodžius keitė asimiliuotais skoliniais, pavyzdžiui viedru buvo pakeistas kibiras. Jablonskis keitė leksiką, kartais net nepritariant kitiems kalbininkams, pvz., K. Būgai. Ginčas kilo, kai plačiai žinomas skolinys pečius buvo pakeistas krosnimi. Yra užfiksuota atvejų, kai Jablonskis vietoj naujadarų siūlė vartoti skolinius, pvz., vietoje kainuoti teikė kaštuoti (Piročkinas, 1986, 19-21). Jablonskio iniciatyva buvo pašalinta daugybė skolinių. Kalbininkas lietuviškus žodžius stengėsi iškelti į pirmąją vietą, kad svetimybės jų neužgožtų (Zinkevičius, 147).Jablonskis keitė daug žodžių, kurie pateko į lietuvių kalbos vartojimą dėl kitų kalbų įtakos, pavyzdžiui, viekas, griekas, liekarstva, sosiedas, grobai. Jablonskis stengėsi pakeisti visus tarptautinius žodžius tikrais, lietuviškais, nors kartais ir dėl jų klydo. Sunku jam buvo atskirti, kur skolinys, o kur lietuviškas žodis. Kaip jau minėjau, Jablonskis stengėsi vietoj barbarizmų įdiegti tikrus lietuviškus žodžius. Straipsniuose buvo pakeista: abelai, baladonė, jomarka, čėnas, kožnas ir kt. (Piročkinas, 1986, 23-24).Atskirą skolinių grupę sudaro tarptautiniai žodžiai, arba internaciolizmai. Tvarkant kalbotyros terminologiją buvo daug pakeista matematikos, fizikos, chemijos terminų. Specialistai kurdavo kurios nors srities terminus, o Jablonskis spręsdavo, ar jis taisyklingas (Piročkinas, 1986, 25). Pasak Arnoldo Piročkino, Jablonskis vadovavosi savo sugalvotu principu – keisti tik tai, ką galima ir reikia pakeisti. 2.2. Žodžių reikšmėJablonskis daug žodžių yra netaikęs vartoti bendrinėje kalboje tik tam tikra reikšme. Kova su tokiais žodžiais, su jų netaisyklinga reikšme buvo kur kas sudėtingesnė, negu barbarizmų taisymas. Daugiausia buvo keista daiktavardžių, būdvardžių, prieveiksmių ir veiksmažodžių srityje. Jablonskis turėjo labai stiprų kalbos jausmą: jautė skirtumą tarp labai panašios reikšmės žodžių, pvz.: daina – giesmė, mylėti – mėgti, vartoti – naudoti (Zinkevičius, 149).Vienas iš bene daugiausia Jablonskio taisytų žodžių yra ūpas. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ pateikia kaip tik ta reikšme, kokia siūlė vartoti prieš šimtmetį Jablonskis. Tai buvo ne vienintelis Jablonskio taisytas variantas. Galima pastebėti ir kitų taisymų, tačiau beveik visi sutampa su šiandienine mūsų leksika. Nors Jablonskiui daugelį kartų buvo labai sunku apsispręsti dėl vieno ar kito žodžio vartosenos. Kalbininkas daugelį kartų žodžiams siūlė dvi reikšmes, vienaip ar kitaip pakeisdavo kai kurių daiktų ar reiškinių pavadinimus. Jablonskis per kalbos norminimą daugeliui žodžiams suteikė kitas reikšmes, nors paliko tuos pačius pavadinimus, pavyzdžiui, čia įvesta (=įsteigtas, įtaisytas) pašto skyrius, jie nori atvesti derybas prie sėkmingo galo = jie nori sėkmingai derybas pabaigti, nori, kad derybos sėkmingai baigtųsi, įstatymui pravesti = laimėti, nubalsuoti (Piročkinas, 1986, 43-47).

2.3 NaujadaraiNaujadarai – yra nauji žodžiai, sukurti norint seną vardą pakeisti aiškesniu arba daiktą, asmenį raiškiau apibūdinti. Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek Jablonskis, bet, antra vertus, ir niekas už jį nėra jų daugiau išvėtęs iš kalbos. Daugiausia jų jam netiko dėl įvairių darybos dalykų. Vieni iš pirmųjų Jablonskio taisytų naujadarų yra žodžiai, atsiradę dėl klaidingos etimologijos, tai yra vistorija, vistarija (= istorija). Vistorija ar vistarija buvo pirminė lietuviška istorijos forma, tačiau ji neatitiko Jablonskio principų (Piročkinas, 1986, 55).

Jablonskis taip pat darbavosi priesaginių vedinių srityje. Vieną iš didžiausių Jablonskio taisytų priesaginių daiktavardžių grupių sudaro veiksmažodžių abstraktai, arba veiksmų pavadinimai. Pirmiausia Jablonskiui teko aiškinti, kada vartojamos veiksmažodinių daiktavardžių priesagos -imas ir –ymas. Jau 1905 metais Jablonskis nurodė, kad reikia rašyti dalyvavimas, skaldyti – skaldymas, klausyti – klausymas, bet klausti – klausimas. Jablonskio teorija niekuo nesiskiria nuo mūsų gramatikos. XIX a. pab. – XX a. pradžioje ilgą laiką buvo neskiriamos priesagos –esys ir –ėsis. Su pastarąją būdavo sudaroma nemaža veiksmažodžių abstraktų. Jablonskis juo keitė: ūžėsis – ūžesys, pašnekėsys – pašnekesys. XIX a. pabaigoje buvo daroma daug veiksmažodžių abstraktų su priesaga –tinė: ateitinė, praeitinė. Jablonskis juos keitė į ateitis, praeitis. Priesaga –tis jam atrodė labiau priimtina. Šiandieninei mūsų gramatikoje remiamasi tik antrąja iš čia pateiktųjų priesagų.Jablonskis taip pat ilgą laiką norėjo įdiegti visuomenei taisyklingai vartojamas būdvardžių ir veiksmažodžių priesagas. Kalbininkas, norėdamas parodyti jų reikmę paaiškino kuo jos skiriasi. Pasitaikė ir tokių priesagų, kurių reikšmę yra apibūdinęs daugeliu požymių, pvz., priesaga –ingas: „Žodis labdaringas turėtų reikšti „turintį viduje daug labdarių“ (Jablonskis, Piročkinas, 1986, 72).Kuriantis ir augant bendrinei kalbai, atsirado ir veiksmažodžių naujadarų. Jų palyginti nėra tiek daug kiek daiktavardžių ir būdvardžių. Vieną gausesnių Jablonskio taisymų pluoštą sudaro veiksmažodžiai su priesagomis –auti, -auja, -avo. Tarp jų savo intensyvumu išskiria veiksmažodžių mokytojauti ir ganytojauti taisymas. Jablonskio nuomone, tokių žodžių gyvojoje kalboje nėra ir vietoj jų siūlė vartoti labiau jam pačiam priimtinus. Kalbininkas buvo ne visai teisus, uždrausdamas visuomenei, nes tos formos ir dabar net yra priimtinos. Jablonskis ne vieną kartą taisė ir kitus žodžius, kurie prigijo dab…artinei kalboje. Čia galima pritaikyti pavyzdžius: juodauti – juoduoti, beprotauti – bepročiauti, priesaikauti – prisiekti, sekte siekti (Piročkinas, 1986, 84).Spaudoje pasitaikė ir netaisyklingų veiksmažodžių naujadarų su priesagomis –uoti, -oti. Jablonskis, pritaikęs gramatikos taisykles, jau 1905 metai taisė kainuoti į kainoti. Nors šiandien turime abi formas, tačiau jos truputį skiriasi savo reikšme. Po kiek laiko kalbininkas vėl keitė kainuoti į kaštuoti, mokėti. Nepaisant pakartotinių Jablonskio taisymų abu pakaitalai buvo atmesti ir įsigalėjo pirmasis variantas (Piročkinas, 1986, 84).2.4. Leksikiniai junginiaiNe tik atskiri žodžiai, bet ir vairūs jų junginiai gali sudaryti leksinius vienetus, kurie gali būti traktuojami kaip žodžių junginiai. Vieną ryškiausių tokių junginių grupę sudaro frazeologizmai. Jablonskis yra taisęs tiek frazeologizmų, tiek nominalizuotų junginių. Frazeologizmai į kitas kalbas retai kada verčiamai pažodžiui. Todėl Jablonskiui netiko tokie pažodiniai vertimai, pvz., alkis mane kankino – buvau baisiai išalkusi, metas ir saikas žinoti – metas ir susiprasti ir kt.Keliais atvejais Jablonskis yra pataisęs ir tautologinių junginių, nebūdingų lietuvių kalbai, pvz.: žodis į žodį sakant – žodį po žodžio sakant, visa pažodžiui sakant, žodžius po kits kito verčiant; laikas nuo laiko – tarpais, tam tikrais tarpais ir kt.Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kai Jablonskis manė, jog pasakymai yra netaisyklingi, pvz., Turėjai kiek ir juodai dienai pasilikti. Jablonskis „juodą dieną“ keitė „alkana diena“ (Piročkinas, 1986, 106-107).III. Morfologijos taisymai„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ morfologiją apibūdiną: „žodžių formos ir jų reikšmės; jų mokslas“. Jablonskis labai daug dirbo šioje srityje. Labai plačiai galima būtų nagrinėti Jablonskio taisytą morfologiją, tačiau šiame darbe apžvelgiami tik patys svarbiausi taisymai, tik tiek, kas įrodo kalbininko moderniškumą ir neteisingas teorijas, tas teorijas, kurios nebuvo priimtos vėlesniųjų kalbotyrininkų.

3.1 DaiktavardisMorfologiniai daiktavardžio taisymai pirmiausia rodo, kad Jablonskio stengtasi išlaikyti kuo sistemingesnį linksniavimą: jam netiko vienoje linksniuotėje painiojamos skirtingų kamienų galūnės. Jablonskis bandė įdiegti kalbininkams ir visuomenei, kad bendrinėje kalboje vienaskaitos kilmininke negali būti galūnė –as, pvz., motinas, o vietoj jos reikalinga –os (motinos). Jablonskis reikalavo, kad daiktavardis su galūne –as, sudarydamas sudurtinio daiktavardžio antrąją dalį, keistų galūnę į –is, pvz., pusromantikas, pusrealistas – pusromantikis, pusrealistis. Tokios formos nėra mums šiandien priimtinos, taigi po Jablonskio jos neįsigalėjo.Lietuvių kalboje yra tokių žodžių, kurie turi tik taip vadinamą bendrąją giminę. Į tokią grupę galima priskirti žodžius ligonis, narys, elgeta. Jablonskis taisė kitas tų daiktavardžių formas, tačiau tai rezultatų nedavė, jos vis tiek įsigalėjo bendrinėje kalboje, pvz.: ligonė, narė.Jablonskio pateiktose gramatikos pakitimuose buvo ir kitokių be čia pristatytų taisymų, tačiau kaip jau minėjau, darbe pristatomi tik įtakingiausi (Piročkinas, 1986, 109-11).3.2. BūdvardisBūdvardžių, kaip ir daiktavardžių, linksniavimas lietuvių kalboje labai įvairuoja. Jablonskis yra nedaug taisęs II linksniuotės būdvardžių formą, teikdamas jų vietoje I linksniuotės formas, pvz.: didus – didis, žydrios – žydros, angščiose – ankštose, smailiabokščiose – smailiabokštėse.Nors nedaug, tačiau taisė Jablonskis būdvardžių giminės vartojimą. Daugiausia tai buvo bevardės giminės būdvardžių taisymai, pvz., reikalinga giminystės įrodymas – reikalingas giminystės įrodymas, panašiau į tiesą buvo rektoriaus įtarimas – panašesnis į tiesą buvo rektoriaus įtarimas (Piročkinas, 1986, 114). Didelį priekaištą Jablonskiui gali padaryti dėl aukščiausiojo laipsnio. Visų aukščiausiąjį laipsnį kalbininkas „laikė nelietuvišku ir nebūdingu tarmėms“ (Jablonskis, cit.: Piročkinas, 1986, 115). Tai mūsų dabartinei kalboj nepasivirtino. Šiandien aukščiausiąjį laipsnį vartojame kaip norminį.3.3.SkaitvardisKaip ir mūsų laikais, Jablonskiui daugiausia teko taisyti skaitvardžius su daugiskaitiniu daiktavardžiu metai: dviem metams – dvejiems metams, baigė keturių metų kursą – baigė ketverių metų kursą. Iš pradžių, t.y. maždaug nuo 1915m. Jablonskis ir nevartojo skaitvardžio vieneri. Tačiau jau 1922 metų gramatikoje Jablonskis šalia formos vieni pateikia vieneri. Šiandien dėl to žodžio irgi kyla klausimų, neseniai buvo priimtinas tiktai vieneri metai, dabar tuo tarpu, yra taisoma į vieni metai (Jablonskis, 1957, 219).Jablonskis yra kiek taisęs ir skaitvardžių kaitymą. Iš tų taisymų galima spręsti, kad dauginių skaitvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos galininkui yra teikęs galūnę -(i)us, pavyzdžiui: trejis, ketveris – trejus, ketverius (Piročkinas, 1986, 116 – 117).3.4. VeiksmažodisJablonskis savo gramatikose, duodamas asmenavimo paradigmas, visur yra pateikęs tik ilgąsias formas, bet pats šalia jų kalboje vartodavo ir trumpąsias, nes „taip yra sakoma ir rašomojoje tarmėje, mūsų rašomosios kalbos pagrinde, taip reikėtų rašyti, nesukant sau galvos del tų lyčių trumpinimo ar netrumpinimo, mums rodosi, ir rašomojoje kalboje“ (Jablonskis, cit.: Piročkinas, 1986, 123). Tačiau tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo asmens formą parneštum, sutvarkytum jis laikė tarmiška ir bendrinei kalbai teikė parneštumėme, sutvarkytumėme. Tarmėse labai įvairuoja kai kurių veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens gale esančio balsio ilgis. Jablonskis yra taisęs išdygs į išdigs. Pasak Palionio, labai sunku pasakyti, kuo jis rėmėsi siūlydamas vartoti formą su i trumpąja (Piročkinas, 1986, 124). Šiandieninė mūsų gramatika irgi siūlo pirminę formą, kuri egzistavo iki Jablonskio taisymų.

Daugiausia Jablonskio taisyta tiesioginės nuosakos veiksmažodžių, vartojamų netiesioginės kalbos tariniui reikšti: kalbininkas yra reikalavęs vartoti veikiamuosius dalyvius, vadinamąją netiesioginę nuosaką: tamsta sakai Kaune gyveni = gyvenąs, manęs nemyli = nemylįs.Iš pat pradžių bendrinės kalbos normintojams problemų kėlė sangrąžinių veiksmažodžių vartojimas. Savo pirmojoje gramatikoje (1901m.) Jonas Jablonskis taisė girdėtis = girdisi, tačiau vėliau į tai nekreipė dėmesio. Kurį laiką tai buvo priimta, tik neseniai imta vartoti Jablonskio siūlytą formą (Piročkinas, 1986, 127).Lietuvių kalbos veiksmažodžiai gali būti teigiami ir neigiami, tačiau tam tikrais atvejais neigiamieji veiksmažodžiai pavartojami netaisyklingai. Ypač tai dažnai pasitaiko vartojant tam tikrus šalutinius nuolaidos aplinkybės sakinius Jablonskis nemaža tokių sakinių yra taisęs, pvz.: ką nedarytų Italai = kad ir ką darytų, kad ir kažin ką darytų (Piročkinas, 1986, 129).Veiksmažodžiai su ne- netaisyklingai buvo vartojami ir šalutiniuose sakiniuose su jungtukais kas, iki, ligi, pvz.: iki neperskyrė, iki nesurinko – iki perskyrė, iki surinko (Piročkinas, 1986, 130).Jablonskis labai brangino lietuvių kalbos dalyvius ir norėjo, kad būtų išlaikyta liaudiška, autentiška jų vartosena. Dalyvius kalbininkas ėmė taisyti palyginti anksti, 1984m. jis taisė esamojo laiko veikiamųjų dalyvių vienaskaitos vardininko galūnę –antis, pvz.: Ponas buvo negeriantis – negeriąs.1937 metų „Gimtojoje kalboje“ buvo linkstama palaikyti Jablonskį, tačiau šiuo metu bendrinėje kalboje abi formos laikomos norminėmis (Piročkinas, 1986, 133).Kaip žinoma, lietuvių kalboje yra i vadinamoji netiesioginė nuosaka, kuri išreiškiama dalyviais. Ji vartojama netiesioginėje kalboje. Kadangi Jablonskis reikalavo vartoti dalyvinę kalbą, tai pasitaikydavo, kad vienas kitas, nesupratęs tos kalbos taisyklių, tarinius reikšdavo dalyviais ir ten, kur jie netikdavo. Jablonskis yra nemaža tokių taisęs: galėjai manyti, kad tai esą tikri broliai – galėjai manyti, jog jie yra tikri broliai. Dabartinei lietuvių bendrinei kalbos normai labai svarbūs Jablonskio taisyti įvardžiuotiniai ir neįvardžiuotiniai dalyviai, kaip ir įvardžiuotinių būdvardžių atveju. Jie duoda bene daugiausia medžiagos išvadoms, nes dalyviai įvairiau prisijungia kitus žodžius.Jablonskis yra taisęs morfologines padalyvių, pusdalyvių, įvardžių, prieveiksmių klaidų, tačiau jų nėra daug. Nepaisant visko, daugelis Jablonskio taisytų žodžių ir žodžių junginių yra vartojami iki šiandien ir sudaro bendrinę kalbą.

IV. Sintaksės taisymaiSintaksė – gramatikos dalis, nagrinėjanti sakinių ir žodžių junginių sandarą; pati ta sandara. Iki XX a. pradžios tai buvo silpnoji gramatikos vieta. Pirmieji taisymai buvo Jano Jablonskio. Daugelis jų išliko iki dabar. 1911 m. kalbininkas išleido vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“. Kalbotyrininko veikalas tai ne tik teorinis senųjų vardų tyrinėjimas, bet ir didžiai svarbus kalbos praktinis veikalas (Sabaliauskas, 80-82). Daugiausia sintaksės srityje buvo išnagrinėti linksniai, ku…rių vartoseną Jablonskiui beveik pavyko sunorminti.4.1.VardininkasJablonskiui svarbiausia buvo, kad visuomenė nevartotų neapibrėžtam kiekiui išreikšt vardininko ar galininko linksnių. Tą jis stengėsi išlaikyti ir bendrinėje kalboje. Kilmininko vietoj šiandien taip pat dažnai pasakomas vardininkas, netgi kartais rodos, jog pastarasis sparčiai išstumia pirmąjį (Piročkinas, 1986, 165). Lengviausia nustatyti, kada vartoti neapibrėžto kiekio kilmininką tais atvejais, kai su būti formomis vartojama daiktavardžio daugiskaita, pavyzdžiui: Pinigai bus, tik mokėk naudotis – Pinigų bus, tuk mokėk naudotis, tokie didžiuliai akmens – tokių didžiulių akmenų (Piročkinas, 1986, 167).

Didelę Jablonskio taisymų grupę sudaro atvejai, kur vardininkas vartojamas vietoj jo teikiamo ir bendrinei kalbai įprasto galininko ar kurio kito linksnio papildinio. Lietuvių kalbos tarmėse tokie beasmeniai veiksmažodžiai, kaip skaudėti, sopėti vartojami ir su vardininku. Jablonskis bendrinei kalbai teikė galininką, pvz.: suskaudo rudžiui širdis – širdį, pirštai man niežti – pirštus man nižti.Jablonskiui nepasisekė įdiegti bendrinei kalbai konstrukcijos „vardininkas+bendratis“ ir išmokyti taisyklingai ją vartoti. Šiandien tokius pasakymus reikėtų laikyti tarmybėmis.Kalbotyrininkas taisė priedėliu einantį tikrinio daiktavardžio vardininką, pasakomą prie bendrinio daiktavardžio, pvz.: Jau ir kaimas Beduoniai matyti – Jau ir Beduonių kaimas matyti.Jablonskis tik vieną kartą pataisė vardininką, vartotą kreipiniui reikšti: Argi aikštus kunigaikštis dar nežinai? – Argi tu, šviesusis kunigaikšti, dar nežinai? (Palionis, 1986, 171).4.2. KilmininkasDidžiausią Jablonskio taisytų kilmininkų dalį sudaro tie atvejai, kur kilmininkas vartojamas su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais ir būdvardžių pasakymais, kurių pagrindą sudarydavo prieveiksmis daugiau, Jablonskis keisdavo gana įvairiai – ne tik konstrukcija su lyginamuoju jungtuku kaip, pvz.: Jūs laikote daugiau trečdalio mūsų žemės – Jūs laikote daugiau kai trečdalis mūsų žemės, gavo … daugiau tūkstančio – per tūkstantį, tūkstantį su viršum (Piročkinas, 1986, 172).Jablonskis taip pat yra taisęs kilmininką su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, pvz.: Kur tu rasi geresnį manęs – Per mane geresnio tu čia niekur nerasi. Ar tu rasi geresnį kaip aš (geresnį už mane, geresnį už mane žmogų…)? (Jablonskis, 1957, 592).Kitą didelę Jablonskio taisytų kilmininkų grupę sudaro tie, kurie buvo vartojami prie tam tikrų veiksmažodžių. Ne visi šios rūšies taisymai aktualūs šiandien. Ne visada galima tiksliai nustatyti šių kilmininkų vartojimo priežastis: dalis jų atsirado dėl kitų kalbų įtakos, dalis atėjo iš tarmių, o dalis gali būti ir hipernormalizmai.Matyt, dėl rusų kalbos įtakos kilmininkas imtas vartoti prie veiksmažodžio pasiekti. Žinoma, čia galėjo paveikti ir nepriešdėlinis veiksmažodis siekti. Jablonskis reikalavo prie pirmojo veiksmažodžio vartoti galininką, pvz.: Tuomet galėsiva pasiekti tikslo = tikslą (Piročkinas, 1986, 173).

4.1. NaudininkasKaip reikia vartoti naudininką, Jablonskis aiškino jau 1983 m. išspausdintame straipsnyje „Medega sintaksiui“. Netaisyklingai vartojamus naudininkus jis ėmė taisyti 1905 m. Iš Jablonskio taisytų naudininkų atskirą grupę sudaro papildiniai prie veiksmažodžių atlikti užjausti, sekti, prisižiūrėti ir kt. Naudininkas čia imtas vartoti daugiausia dėl tiesioginės ar netiesioginė kitų kalbų, pirmiausia rusų kalbos, įtakos, pvz.: Be reikalo jis seka šitiems kalbos pavyzdžiams – Be reikalo jis laikosi šitų kalbos pavyzdžių (Jablonskis, 1957, 607). Šiuo metu kalboje pastebimai daugėja laiko naudininkų, todėl reikėtų išsiaiškinti jų plitimo priežastis. Tada netiktų numoti ranka ir į Jablonskio taisymus, nes jie padėtų tiksliau nustatyti pirmykštę laiko konstrukcijų reikšmę, neabejojamai kiek kitokią negu dabartinė.Jablonskio nustatytoji taisyklė, kad laiko naudininkas nevartotinas su priešdėliniais slinkties ir veiksmažodžiais ne visai tiksli. Pirmiausia su juo neįmanoma, bent dabartinėje kalboje, pobūvio galininkas, jeigu daiktavardis pasako konkretų laiko tarpą, pvz.: jis išvažiavo naktį, rytą ir jis išvažiavo nakčiai, rytui, jis išėjo dieną ir jis išėjo dienai. Vietoj naudininko čia buvo paplitęs svetimas pasakymas su prielinksniu ant. Įsisąmoninus, kad ant čia yra nelietuviškos vartosenos, imta vartoti naudininką, nes norėta aiškiai skirti laiko trukmę nuo laiko momento.

Pobūvio galininkas darosi gana įmanomas, jei šiuose pasakymuose vientisinį laiką pakeisime sudurtiniu atliktiniu ir prie daiktavardžio pridėsime trukmę pabrėžiančius pažyminius, pvz.: jis buvo išvažiavęs vieną naktį, vieną rytą (Piročkinas, 1986, 175-177).

4.1. GalininkasGalininkas lietuvių kalboje dėl kitų kalbų įtakos ir vidinių priežasčių yra linkęs išstumti kitus linksnius. Jablonskis nesiskubino įteisinti šių naujųjų galininko linksnio užkariavimų, todėl jis palyginti daug kartų taisė įvairias konstrukcijas su galininko linksniu.Dalis Jablonskio taisytų galininkų eina papildiniais prie negalininkinių veiksmažodžių, pvz.: lietuvių niekas šiuo tarpu neatstovavo – jie mūsų atstovai, mums atstovauja. Lietuvių bendrinei kalbai būdingas kilmininko vartojimas prie neigiamų galininkinių veiksmažodžių. Jablonskis, taisydamas prie neigiamojo galininkinio veiksmažodžio pavartotą galininką, teikia čia kilmininką, pvz.: neleisiu save pažeminti – neleisiu savęs pažeminti. Galininkas su padalyviu ar dalyviu gali sudaryti suvestinį papildinį. Tačiau suvestiniai papildiniai vartojami ne prie visų veiksmažodžių. Jablonskis yra kelis kartus pataisęs suvestinius papildinius, pvz.: Tau rodos žmones pasaulieč…ius maž ką tekenčiant – Tau rodos pasaulininkai maž tekenčią (Piročkinas, 1986, 187).

4.1. ĮnagininkasJablonskis ypač daug karų yra taisęs įnagininką, vartotą tariniui ar jo vardiniai daliai reikšti. Iš taisymų nesunku nustatyti, kad Jablonskis nuosekliai taisė būdvardiškų kalbos dalių įnagininkus prie jungčių, išreikštų pagalbiniu veiksmažodžiu būti, tapti, pvz.: širdis – mano valdovas, todėl galiu būti neteisingu – neteisingas (Piročkinas,1986, 190-193).

4.1. VietininkasKad ir pasitaiko lietuvių kalboje vienas kitas vietininkas, sudarantis tarinio vardinę dalį, vis dėlto dažniau tam reikalui griebiamės kitų linksnių, pavyzdžiui, kilmininko, įnagininko ir kt. Iš kitų kalbų dažnai įsiverždavo ir dabar dar kartais įsiveržia vietininkas pavidale, einąs tarinio dalimi. Jablonskis jį keisdavo kilmininku ar įnagininku, pvz.: žemė sutaupė anglio pavidale tuos augalus – žemė yra išlaikiusi, pavertusi anglimis, tuo augalu (Piročkinas, 1986, 201).XX a. pradžios spaudoje paplito ir tokių tarinių, kurių vietininkus galima praleisti arba pakeisti veiksmažodžiais vientisiniais tariniais, pvz.: čia žmonės apverktinoje padėtyje – čia žmonės verksmingai gyvena, čia verksmingas žmonių gyvenimas (Piročkinas, 1986, 201).Jablonskis taisė nemaža vietininkų, kurie buvo vartojami vietoj įprastais linksniais – vienais ar su prielinksniais – reiškiamų papildinių. Šių vietininkų taisymas labai aktualus ir dabar. Antai įnagininku keistinas vietininkas, reiškiąs transporto priemonę, kuria mes keliaujame, pvz.: Mokėt jis visuomet gali, ir jei ne pelno, tai kapitalo sąskaiton – jei ne iš pelno, tai iš savo kapitalo (Piročkinas, 1986, 201). Vietininkai vietoje, vieton su šalutiniu sakiniu, veiksmažodiniu daiktavardžiu ar bendratimi sudaro netaisyklingas konstrukcijas, atėjusias į lietuvių kalbą iš kitų kalbų. Jablonskis jas keisdavo lietuviškais pasakymais, pvz.: Vietoj to, kad rašyti, jis ėmė skaityti – Užuot rašęs, jis ėmė skaityti (Piročkinas, 1986, 207). Tokį pat vartojimą turime ir dabar. Jono Jablonskio taisymai sudarė didelę dalį bendrinės kalbos. Išvados1. Jonas Jablonskis pakeitė nusistovėjusias iki XX a. pradžios fonetikos, leksikos, sintaksės teorijas. Jo pastangos buvo įvertintos. Šiandien tai sudaro bendrinę kalbą.2. Kalbininkas sukūrė daugybė paprastų ir specifinių terminų, vartojamų kasdien, įsigalėjusių mūsų leksikoje. 3. Gramatikos taisymai išspendė didelę painiavą. Lietuvių kalba tapo sunorminta iki dabar. Literatūros sąrašas 1. Jablonskis, Jonas, 1957: Rinktiniai Raštai, I tomas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.

2. Piročkinas, Arnoldas, 1978: J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas, Vilnius: Mokslas, 1978.3. Piročkinas, Arnoldas, 1980: Jonas Jablonskis, Kaunas: Šviesa, 1980.4. Piročkinas, Arnoldas, 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa, 1986.5. Sabaliauskas, Algirdas, 1984: Kaip tyrinėta lietuvių kalba, Kaunas: Šviesa, 1984.6. Zinkevičius, Zigmas, 1992: Bendrinės kalbos iškilimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.