Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas ir ugdytojas, neretai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis padėjo tvirtą pagrindą mūsų bendrinei kalbai. J. Jablonskis – pirmasis mokytas lietuvis kalbininkas praktikas. Pasak Z. Zinkevičiaus, „visa Jablonskio veikla – tai ištisa epocha lietuvių bendrinės kalbos istorijoje“ (Zinkevičius 1992: 155).Šiame darbe, trumpai apžvelgus kalbininko gyvenimą, aptariami svarbiausi kalbos taisymai, vadovėliai (gramatikos, sintaksės darbai). Remiamasi įvairių tyrinėtojų darbais (žr. literatūros sąrašą).
BIOGRAFIJOS FAKTAI
Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio. Aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją, 1881–1885 ir 1888 m. studijavo klasikinę filologiją Maskvos universitete. Lietuvoje negavęs mokytojo vietos, vertėsi privačiomis pamokomis, raštininko ir kitais darbais. Vėliau J. Jablonskis mokytojavo Mintaujos, Revelio gimnazijose. 1902 m. jis buvo ištremtas į Pskovą. Grįžęs kurį laiką dirbo Vilniuje lietuviškų laikraščių redakcijose, mokytojavo. 1906–1908 m. J. Jablonskis buvo neetatinis lietuvių kalbos mokytojas Panevėžyje. Vėliau mokytojavo Breste, Gardine, Veliže. 1915–1918 m. kalbininkas gyveno Voroneže, kur dėstė lietuvių ir lotynų kalbas suorganizuotuose lietuvių kalbos gimnazijose bei įvairiuose kursuose. 1918 m. J. Jablonskis atvyko į Vilnių, kitais metais persikėlė į Kauną. Kaune jis dirbo įvairiuose kursuose, 1922–1926 m. profesoriavo Lietuvos universitete. Mirė J. Jablonskis 1930 m. Kaune.J. Jablonskio – lietuvių kalbos normintojo ir mokslininko – veiklos pradžia laikomi 1890 metai.
KALBOS TAISYMAI
40 m. J. Jablonskis aiškino lietuvių kalbos negeroves, taisė įvairių raštų kalbą, rašė kalbines recenzijas. Nuo 1890 m. „Varpe“ ir kituose laikraščiuose jis spausdino straipsnius kalbos kultūros klausimais, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“. Jų J. Jablonskis parašė apie 150. Jo straipsniuose, recenzijose atsispindi visi būdingiausi to laikotarpio kalbos raidos momentai.J. Jablonskis buvo labai atkaklus. Jis po keletą kartų taisydavo tas pačias klaidas, kad žmonės nuo jų atprastų. Kalbininkas toleravo kitų nuomonę. Jis siekė lietuvių kalbos lietuviškumo, grynumo, sistemingumo, aiškumo.
Kiekvieną vertinamą bendrinės kalbos reiškinį J. Jablonskis grindė gyvosios liaudies kalbos duomenimis. Kita vertus, kalbininkas skatino rašytojus šiais duomenimis naudotis kūrybiškai, o ne aklai. Taisydamas kalbą jis rėmėsi ir tautosaka, grožiniais kūriniais. Tad gyvoji liaudies kalba, tautosaka ir grožinė kūryba J. Jablonskiui buvo pagrindiniai bendrinės kalbos kūrimo ir norminimo šaltiniai. Iš šių šaltinių pavyzdžių jis spręsdavo ir apie analogiškų atskirų žodžių darybos gerumą, sintaksinių konstrukcijų tinkamumą ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, pagal skaityti – skaitytojas, varyti – varytojas ir šalia rašyti jis teikė vartoti ne rašėjas (tuo metu taip buvo sakoma), o rašytojas. Vienas būdingiausių J. Jablonskio taisymų bruožas – daug gyvosios liaudies kalbos, tautosakos ir grožinės literatūros pavyzdžių, pateiktų šalia taisomų dalykų.Savo straipsniuose ir recenzijose J. Jablonskis daugiausia taisė žodyno, žodžių darybos, sintaksės ir stiliaus klaidas. Visų pirma iš bendrinės kalbos jam teko vyti skolinius. J. Jablonskis teigė, kad svetimus žodžius galima vartoti tik tada, kai be jų negalima apsieiti. Tai jo nuopelnas, kad iš raštų ir oficialiosios kalbos buvo pašalinti žodžiai abrozas, aptieka, grabė, kytras, macnas, navatnas, smertis, šiuilė, učitelis, viera, zerkolas, zoslanas ir kt. J. Jablonskis nuolat taisė tokius žodžius, kaip balana „skala“, biskelis „truputis“, desėtkas „dešimtis“, korka „kamštis“, šmotas „gabalas“ ir kitus. Barbarizmus J. Jablonskis keitė lietuviškais žodžiais. Jei jie turėjo seniau vartojamų lietuviškų atitikmenų, tai pastaruosius kalbininkas kėlė į pirmą vietą. Užmirštus barbarizmų lietuviškus atitikmenis J. Jablonskis stengėsi atgaivinti, pavyzdžiui, teikė vartoti nuodėmę vietoj žodžio griekas. Kai kuriems barbarizmams pakaitų jis ieškojo tarmėse. J. Jablonskio dėka vietoj, pavyzdžiui, dūšia, gromata, kuknia, liekarst(v)a, prietelius, viedras įsigalėjo lietuviški žodžiai siela, laiškas, virtuvė, vaistas, bičiulis, kibiras.J. Jablonskis teigė, kad svetimus žodžius galima vartoti tik tada, kai be jų negalima apsieiti. Plačiai vartojamų skolinių ar tų, kurių nebuvo kuo tinkamai pakeisti, jis nešalino. Pavyzdžiui, jis toleravo skolinius baravykas, blynas, grybas, košė, pyragas ir kt.Taisydamas kalbą, J. Jablonskis kartais ir suklysdavo. Jis skoliniais klaidingai laikė žodžius boba, zuikis ir kt. J. Jablonskis taisė ir tokius dabar vartojamus žodžius, kaip bendrija, ištvermė, išvaizda, nuosavybė, padėtis, skriauda, svetingas, turtuolis, ūpas, užduotis ir kt.J. Jablonskio pastangomis tuo laikotarpiu raštuose retesni tapo vertiniai, pvz.: apsivesti „imti pačią, vesti“, antgalvis „antraštė“, apskelbimas „skelbimas“, neužilgo „netrukus“, savistoviai „savarankiškai“ ir kt. Jis nustatė ir patikslino senų veldinių reikšmes, parodė, kuo vieni žodžiai skiriasi nuo kitų. Pavyzdžiui, atskyrė šių porų žodžius: daina – giesmė, kampas – kertė, mylėti – mėgti, narys – sąnarys, ryšys – santykis, vartoti – naudoti, žinoti – mokėti ir kt.Kalbininkas taisė netinkamus naujadarus. J. Jablonskio laikais atsirasdavo įvairių naujadarų vietoj tarptautinių žodžių. Jis sukritikavo ir atmetė tokius žodžius kaip agna „energija“, būtovė „istorija“, dėsmė „tema“, džiūgautė „triumfas“, įdarbė „kultūra“, mokysta „metodika“, orovė „klimatas“, panaša „analogija“, raštuomenė „literatūra“, reikšlas „simbolis“, sielotyris „psichologas“, tariškai „teoriškai“, tvarkovas „direktorius“, vaidykla „teatras“ ir kt.J. Jablonskis keitė blogai kitų sudarytus naujadarus taisyklingesniais. Pavyzdžiui, apšvaistą ar apšvietą jis keitė žodžiu švietimas, ateitinę – ateitimi, atvirlaiškį (atvirutę) – atviruku, gerbūvį – gerove, įdomautis – domėtis, lygsvarą – pusiausvyra, mokintuvę ar mokslinyčią, mokslavietę, mokslainę – mokykla, neprigulmybę – nepriklausomybe, paišelį ar paišiuką – pieštuku, pirmyneigą – pažanga, praeitinę – praeitimi, skaitlinę – skaitmeniu, šnypštuką – nosine, vaidintuvę – vaizduote ir kt.Naujus žodžius J. Jablonskis darė tik tada, kai kokiam nors dalykui pavadinti nerado tinkamo žodžio tarmėse ar senuosiuose raštuose. J. Jablonskis sukūrė žodžius daugiklis, degtukas, deguonis, mokinys, pasakėčia, sąsiuvinis, pojūtis, sandauga, sostinė, spaudinys, teisėjas, teismas, vadovėlis, vandenilis ir kt. Jis sudarė ir žodžių, kurie neįsigalėjo. Pavyzdžiui, J. Jablonskis siūlė vartoti žodžius bendravardis „sinonimas“, pamokslinė „sakykla“, pinigynas „iždas“, pirmaraštis (tikraraštis) „originalas“, sąskaitojimas „skaičiavimas“, tvirtuma „tvirtovė“, vadoklis (leidikas) „laidininkas“, velys „velionis“ ir kt.Daug J. Jablonskio taisymų aktualūs ir dabar, pvz.: pilnai (= visai, visiškai) suprasti, myli (= mėgsta) muziką, pildyti (= vykdyti) sutartį, studentai skaitomi (= laikomi) visuomenės nariais, užvesti (= pradėti, iškelti) bylą, miestas randasi (= yra) prie upės ir kt.J. Jablonskis aiškino atskirų lietuvių kalbos priesagų (-tinis, -tinė, -otas, -ėtas, -uotas, -ietis, -ingas, -ininkas, -iškas ir kt.) reikšmes ir vartoseną. Pavyzdžiui, J. Jablonskis teigė, kad, turint galvoje priesagų -uotas ir -ingas reikšmes, netinka vietoj protingas, talentingas sakyti protuotas, talentuotas ir pan. Labai dažnai kalbininkas taisė netaisyklingus priesagos -iškas vartojimo atvejus, pvz.: kariški (= karo, kariniai) laivai, moksliški (= mokslo, moksliniai) raštai, netaisykliška (= netaisyklinga kalba) ir kt. J. Jablonskis pabrėždavo, kad pasakymai lietuvių laikraštis, lietuvių kalendorius skiriasi nuo lietuviškas laikraštis, lietuviškas kalendorius ir pan. Kalbininkas griežtai taisė iš priesagos -inis būdvardžių sudarytus prieveiksmius, pvz.: asmeniniai, chronologiniai, finansiniai, kritiniai, literatūriniai, protiniai, visuomeniniai ir kt. Jų vietoje jis patardavo vartoti arba visai kitus žodžius bei žodžių junginius, arba prieveiksmius, padarytus iš priesagos -iškas būdvardžių.J. Jablonskis iš lietuvių kalbos šalino žodžius su nelietuviškomis priesagomis, pavyzdžiui, -avoti (minavoti, juokavoti, kritikavoti), -ylas (darylai), -inyčia (langinyčios), priešdėliais, pavyzdžiui, da- (darodinėti, dasižinoti) ir kt. Jis taip pat taisė netinkamus sudurtinius žodžius, pvz.: laisvanoris „savanoris“, sostapilis „sostinė“.Ypač daug dėmesio J. Jablonskis skyrė sintaksės taisymams. Didžiausią kalbininko straipsnių, kuriuose taisomos sintaksės klaidos, dalį sudaro netaisyklingo linksnių ir prielinksnių vartojimo atvejų aptarimas. Jo straipsniuose yra daugiau nei 50 sakinių, kuriuose taisomas vien tik klaidingai vartojamas vardininkas. J. Jablonskis taisė, pavyzdžiui, klaidingai vartojamą vardininką ir galininką vietoj dalies kilmininko, pvz.: Tame vakare bus ir svečiai (= svečių); Žinau ir tokius atsitikimus (= tokių atsitikimų) ir pan. Su veiksmažodžiais skaudėti, sopėti, gelti, mausti ir kt. vartojamą vardininką jis keitė galininku, pvz.: Suskaudo rudžiui širdis (=širdį); Rankos niežti (= Rankas niežti) ir kt. Straipsniuose J. Jablonskis neretai aiškino sudurtinio tarinio, reiškiamo veiksmažodžiais būti, likti, rodytis, tapti ir kt. su vardininku ir įnagininku, reikšmės skirtumą. Ypač dažnai kalbininkas taisė posakius su klaidingai vartojamais vietininkais, pvz.: Malonu būtų išgirdus tame klausime ir jų nuomonę (= išgirdus dėl to klausimo ir jų nuomonę); Tame laike lietuviai buvo skaitomi kaipo slavių šaka (= Tuo laiku… buvo laikomi slavų šaka) ir pan.J. Jablonskiui tekdavo taisyti klaidingai vartojamus linksnius po veiksmažodžių atstovauti, atitikti, atsikratyti, pasiekti, tikėti ir kt.Kalbininkas aiškino prielinksnių per ir nuo, dėl ir iš vartoseną. Jis taisė ano meto raštuose pasitaikiusius nelietuviškus pasakymus su šiais prielinksniais, pvz.: mokyklos dėl apšvietimo žmonių (= mokyklos žmonėms apšviesti), iš priežasties karo (= dėl karo) ir kt. Vėlesniuose straipsniuose ir recenzijose J. Jablonskis aiškino prielinksnių ant, į, iki, pas, po, prie, pro, sulig, už ir kt. reikšmes ir vartoseną, taisė įvairias prielinksnines konstrukcijas su tais prielinksniais, pvz.: Buvau ant stoties (= stotyje); Į laiką (= laiku) atnešei pinigų; Pas autorių nėra (= Autorius neturi) minties stiprybės; Sulig to (= tuo, dėl to) jis ir buvo didžiai nusikaltęs; Už kelių dienų (= po kelių dienų) ir tardytojas pasirodė ir kt.J. Jablonskis labai nusipelnė bendrinės kalbos pratikai: raštuose vis mažiau pasitaikydavo tos rūšies klaidų.Kalbininkas ne kartą rašė apie dalyvių, pusdalyvių, padalyvių ir šiaip įvairių sintaksinių konstrukcijų vartosenos negerumus. Jis kovojo su tokiomis verstinėmis konstrukcijomis, kaip Studentai rengia pokylį, idant surinkti pinigų (= pinigams rinkti); Nesiginčysiu kaslink šito dalyko (= dėl šito dalyko); Reikė buvo (= reikėjo) plaukti labai atsargiai ir kt.Sunkiai J. Jablonskiui sekėsi kovoti su pusdalyvių, padalyvių ir ypač dalyvių vartojimo klaidomis. Raštuose gana anksti buvo pradėtos painioti padalyvio ir pusdalyvio reikšmės: vietoje pusdalyvio, reiškiančio aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo ar jo veiksmo, dažnai klaidingai buvo vartojamas padalyvis, kuris reiškia jau aplinkybę, einančią iš šalies, iš pašalinio veikėjo ar veiksmo, pvz.: Prieš darantis galą (= Prieš darydamasis, pr. pasidarydamas, pr. darydamas sau galą) jis parašė raštelį; Nesigilinant (= nesigilindami) į kitus klausimus, pažymėsime… ir kt. J. Jablonskis ilgai kovojo su dalyvių vartojimo klaidomis. Bendrinėje kalboje jis norėjo išlaikyti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvių vartojimo skirtumą, todėl taisė verkiančiu (= verkiamu) balsu, sprendžiantis (= sprendžiamas) balsas, svaiginantys (= svaiginami) gėrimai, įtikinančiai (= įtikinamai) išdėstė ir kt. Kalbininkas taip pat taisė tokius pasakymus, kaip upė Kražantė (= Kražantės upė); taip vadinamas; Šnekėjau ir su tais, ką (= kur, kurie) to nežinojo ir pan. J. Jablonskis dėmesio skyrė ir stiliaus bei frazeologijos klaidoms. Svarbiausiu gero stiliaus bruožu jis laikė aiškumą. Jis taisė verstinius posakius atsinešti į tai (= žiūrėti į tai), derybas atvesti prie galo (= derybas pabaigti), padaryti bandymą (= pabandyti, pamėginti) ir kt. Paties J. Jablonskio taisymai per 40 metų keitėsi. Ankstesniuose savo straipsniuose jis vartojo nemažai tokių žodžių, kuriuos vėliau pats taisė, pvz.: ligonbutis, sostapilis, užbaiga „galūnė“ ir kt. Kurį laiką jis taisė prieveiksmį noriai, nes nerado būdvardžio norus. Kai sužinojo, kad toks būdvardis kalboje yra, liovėsi jį taisyti. J. Jablonskio raštų kalba greitai tobulėjo. Įdomu tai, kad po 1914 m. nepasirodė beveik nė vieno žymesnio periodinio leidinio, vadovėlio, mokslo, literatūros veikalo, kurio jis nebūtų aptaręs, recenzavęs kalbos atžvilgiu.VADOVĖLIAI
Lietuvių kalbos norminimui ir mokslui labai svarbūs J. Jablonskio vadovėliai: gramatikos, sintaksės veikalai. Apie 50 m. jie buvo pagrindinė lietuvių kalbos mokymo priemonė mokyklose, daug prisidėję prie lietuvių bendrinės kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės normų įdiegimo, paplitimo, įtvirtinę dabartinę rašybą (Palionis 1957: 17).
Gramatikos
Pirma J. Jablonskio lietuvių kalbos gramatika – kartu su P. Avižoniu parengta „Lietuviška gramatikėlė“ (1899). Ji buvo skirta praktikos reikalams, yra visa kirčiuota. Didesnės įtakos ši gramatika kalbos norminimui ir mokslui neturėjo, tačiau iš jos išaugo pirmoji norminė bendrinės lietuvių kalbos gramatika – 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatika“, išleista Tilžėje.1901 m. gramatikoje J. Jablonskis išdėstė bendrinės lietuvių kalbos norminimo programą. Joje aiškiai nusakytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įtvirtinta bendrinė kalba vakarų aukštaičių tarmės pagrindu. Šios gramatikos rašybos sistema nedaug tesiskiria nuo dabar mūsų vartojamos. Fonetikoje griežtai skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, įteisinti svetimi priebalsiai f, ch, h.
Tiesa, 1901 m. gramatika turėjo nemažai trūkumų. Ji nebuvo labai išsami, palikta įvairių gretiminių formų (pvz., butute, butumėte), pasitaiko prastų terminų (pvz., priekininkas „galininkas“, veiksmavardis „dalyvis“, sąjungojimas „asmenavimas“), nors dauguma yra geri (pvz., garsas, priebalsis, vienaskaita). Ypač silpnas sintaksės skyrius. Vis dėlto 1901 metų gramatika anuomet buvo labai populiari, o jos vaidmuo didelis.1919 m. Vilniuje išėjo „Lietuvių kalbos gramatika“, pasirašyta P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiais. 1922 m. Rygiškių Jono slapyvardžiu buvo išleistas ypač reikšmingas antrasis papildytas šios gramatikos leidimas. Jis ir dabar tebėra vienas iš geriausių ir išsamiausių bendrinės lietuvių kalbos vadovėlių, tebeturintis teorinę ir praktinę vertę. 1922 m. gramatikoje J. Jablonskis realizavo anksčiau suformuluotus bendrinės kalbos norminimo principus. Joje trumpai išdėstyti lietuvių kalbos fonetikos pagrindai, morfologija, elementariausi žodžių darybos dalykai, apibūdinta bendrinės kalbos sąvoka, pateikti svarbiausi dialektologijos dalykai, panagrinėti rašybos pagrindai, iškelti sintaksės dalykai, skyrybos pagrindai. Gramatika atliko lemiamą vaidmenį lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos nusistovėjimui (jos rašyba tuo metu oficialiai patvirtinta kaip privaloma mokyklose). Ypač didelis šio vadovėlio vaidmuo lietuvių gramatikos terminijai. Dauguma joje vartojamų terminų įsigalėjo, pvz.: dabartiniai linksnių pavadinimai, terminai giminė, linksniuotė; prielinksnis, jungtukas, dalelytė; bendratis; veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys; kablelis, klaustukas, šauktukas; pagrindinis, šalutinis sakinys ir kt. Yra tik keli nepaplitę terminai, pvz., kryptis (šauksnys) „kreipinys“ ir kt. Tik dalį terminų J. Jablonskis perkėlė iš 1901 m. gramatikos, o kiti buvo nauji. 1922 m. gramatika dar ir dabar daugeliu atvejų atsispindi dabartinės bendrinės kalbos normos. Šios gramatikos pagrindu 1925 m. išleistas „Lietuvių kalbos vadovėlis“, skirtas pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms. Vadovėlis nedaug kuo skiriasi nuo 1922 m. gramatikos (tik sutrumpintas).Sintaksės darbai
J. Jablonskio sintaksės darbai yra pirmieji platesni lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai. Sintaksė iki šių vadovėlių turbūt buvo silpniausia lietuvių kalbos mokymo sritis.
1911 m. Seinuose išspausdinta J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“. Pagrindinis kalbininko uždavinys buvo parodyti, kas lietuvių kalbai teiktina, o kas ne. Šiam vadovėliui sėkmingai atrinkta pavyzdžių, tie pavyzdžiai darbe susisteminti, išvesti lietuvių kalbos sintaksės dėsniai, nustatyta daug gerų terminų. Tai lietuvių kalbos sintaksės mokslo pradžia. Vadovėlis daug prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos sintaksės normų nustatymo ir įdiegimo, jos apvalymo nuo prastų sintaksinių konstrukcijų. Įdomu tai, kad J. Jablonskis šiame darbe žodžio pradžioje ir gale rašė bj, pj, mj, vj.1928 m. Kaune išėjo kitas J. Jablonskio sintaksės darbas – „Linksniai ir prielinksniai“. Jis daug geresnis už 1911 m. sintaksės vadovėlį. 1928 m. darbe pirmą kartą lietuvių kalbotyroje plačiau nagrinėtos lietuvių kalbos linksnių ir prielinksnių reikšmės ir vartojimas. Jame yra daug gyvosios liaudies kalbos pavyzdžių. Kiekvieno knygos skyriaus gale pridėti skyreliai apie klaidingą linksnių ir prielinksnių vartojimą, klaidingos konstrukcijos pataisytos. Šis vadovėlis turi ir trūkumų: jame yra mažai teorinių apibendrinimų, ne visur nuosekli linksnių rūšių klasifikacija. Vis dėlto, nepaisant šių silpnybių, „Linksniais ir prielinksniais“ rėmėsi vėlesnių lietuvių kalbos sintaksės ir kitų darbų autoriai. Jis ir dabar yra reikšmingas praktinis linksnių ir prielinksnių vadovas.Visiems J. Jablonskio vadovėliams būdinga labai gausi gyvosios liaudies kalbos medžiaga. Kalbininkas rėmėsi šnekamosios kalbos, tautosakos, kai kurių rašytojų kūrinių pavyzdžiais.*****J. Jablonskis taip pat vertė (dažniausiai su mokiniais) grožinės literatūros kūrinius, populiarias mokslo knygeles, vadovėlius. Jis redagavo Žemaitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius, kartu su kitais autoriais parengė dviejų dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“, lietuvių kalbos rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“. J. Jablonskis suredagavo A. Juškos žodyno E–J raides, tarmėse patikrino visus šio žodyno rankraščius, užrašė naujų žodžių. Kaip matyti, J. Jablonskio veikla labai plati.
IŠVADOS
Jonas Jablonskio reikšmė lietuvių kalbai labai didelė. Nors kalbininkas kartais ir klydo, bet jis daug prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos sukūrimo ir jos normų nustatymo.J. Jablonskis apvalė bendrinę lietuvių kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Nemažai J Jablonskio sukurtų naujadarų mes vartojame ir dabar, net neįtardami, kad jų autorius yra įžymusis kalbininkas. Jis sukūrė ar padėjo įvairių sričių specialistams sukurti daugybę terminų. Įsigalėjo daug J. Jablonskio kalbotyros terminų. Kalbininko darbai svarbūs ir lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos stabilizacijai. Tad jam pradėjus veiklą, rašomoji, oficialioji lietuvių kalba gerėjo. Kalbininkas mokė lietuvius reikšti mintis taisyklinga kalba.Dabar tebėra labai svarbus J. Jablonskio suformuluotas kalbos norminimo principas – remtis gyvąja liaudies kalba. Nors J. Jablonskiui rūpėjo kalbos praktikos dalykai, tačiau jo veikla taip pat labai svarbi lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. Jis pašė pirmąją normatyvinę lietuvių kalbos gramatiką. J. Jablonskio vadovėliai ilgą laiką buvo pagrindinė lietuvių kalbos mokymosi priemonė.
LITERATŪRA
LKE 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 270–272. Palionis J. 1957: J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai. – Jonas Jablonskis. Rinktiniai raštai 1, Vilnius. Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. – Jonas Jablonskis. Rinktiniai raštai 2, Vilnius, 5–54.Piročkinas A. 1978: J. Jablonskis – Bendrinės kalbos puoselėtojas, Vilnius.Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 1, Vilnius, 192–199.Zinkevičius Z. 1992: Lietuvių kalbos istorija 5: Bendrinės kalbos iškilimas, Vilnius, 144–155.