Visagino „Žiburio“ pagrindinės mokyklosXb klasės mokinioIgno SkukauskoLietuvių kalbos referatas
Jonas Jablonskis ir jo darbai
Visaginas2003 – 10 – 17
Turinys
Turinys……………………………………………………………………………………………………………2Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..3Dėstymas: Jablonskio biografija……………………………………………………………………….4 Jablonskio darbai……………………………………………………………………………5Išvados……………………………………………………………………………………………………………8Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………….9
Įvadas
Rašiau šį referatą nes norėjau sužinoti apie žogų, kuris labai nusipelnė lietuvių kalbai. Apie vieną žymiausių lietuvių kalbininkų, kuris pata sugalvojo daugybę lietuviškų naujadarų, sistemino, puošė ir puoselėjo kalbą.
J. Jablonskio biografija
Jablonskis Jonas (Rygiškių Jonas; gimė 1890 gruodžio 30 Kubiliuose, Šakių raj. – mirė 1930 vasario 23 Kaune), lietuvių kalbininkas 1872 įstojo į Marijampolės gimnaziją (dab. Marijampolės Rydiškių Jono gimnazija), kurią 1881 baigė aukso medaliu. 1881 – 1885 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją (čia jam ypač didelę įtaką turėjo profesoriai Fiodoras Koršas ir Filipas Fortunatovas).1885 Jablonskis išlaikė universiteto baigimo egzaminus, tačiau dėl susikosčiusių aplinkybių kandidato laipsnį Maksvos universitete gavo tik 1888. Lietuvoje negavęs mokytojo vietos, vertėsi privačiomis pamokomis, teismo raštininko ir kitais atsitiktiniais darbais. 1889 – 1896 mokytojavo Mintaujoje, 1896 – 1900 – Talino gimnazijoje. 1900 buvo atleistas iš gimnazijos už cezūros draudžiamų leidinių laikymą. 1901 – 1902 gyveno pas gimines Žeimelyje.1902 – 1903 buvo ištremtas į Pskovą. 1903 gyveno Šiauliuose, kur nelegaliai mokė lietuvių kalbos. 1904 atsikėlė į Vilnių. Dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose., mokytojavo. 1906 – 1908 Pavevėžio mokytojų seminarijos ir realinės mokyklos neetatinis lietuvių kalbos mokytojas. 1908 – 1912 mokytojavo Breste, 1912 – 1914 – Gardine, 1914 – 1915 – Veleže. 1915 – 1918 Voroneže dėstė dėstė čia suorganizuotose lietuvių gimnazijose bei įvairiuose kursuose. 1918 atvyko į Vilnių. 1919 užėmus Vilnių lenkams, persikėlė į Kauną. Dirbo įvairuose kursuose. 1922 – 1926 profesoriavoLietuvos unversitete; 1922 išrinktas šio universiteto garbės profesoriumi. 1929 Latvijos universitetas auteikė Jablonskiui garbės daktako laipsnį. Keliolika paskutinių gyvenimo metų Jablonskis dėl ligos negalėjo vaikščioti.
Jablonskio darbai
Per savo amžių jis išspausdino apie 460 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi chrestomatijos „Vargo mokykla“ dalis (keli leidimai), daug verstų knygelių. Vis dėlto tie skaičiai ne ką mums sako apie Jablonskis darbų reikšmę. Kad geriau ją suvoktume, turime išsiaiškinti vieną kitą lietuvių bendrinės kalbos dalyką.
Didžiausias Jablinskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jo norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juoos gynė. Ir šiandien jo suformuluoti principai nėra praradę reikšmės.Jablonskis visų pirma apibūdino bendrinės kalbos šaltinius. Didžiausiai jis vertino gyvąją liaudies kalbą ir tautosaką. Jis sakė, kad „gyvoji kalba“ esanti „tikriausias mūsų vadovas rašto kalboje“. Kitos tautos, turinčios didelių rašytojų, bendrinei kalbai šaltinių ėmė jų kūrinių kalbą. Lietuviškos knygos buvo daugiausia religinės, jų autoriai – įpratę kitomis kalbomis rašyti žmonės. Todėl šios literatūros kalba nebuvo autentiška ir negalėjo tapti bendrinės kalbos pagrindu. Norminant bendrinę kalbą, vienų šaltinių nustatymo neužtenka, nes ir čia reikia atrankos, besiremiančios tam tikrais kriterijais. Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausiai vadovavosi. Todėl jis buvo priešingas įvairių tarminių elementųmaišymuo viename kūrinyje: „Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir apskritai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos“,- sakė kalbininkas XX a. Pradžioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno joje buvę.Pirmieji lietuvių kalbos tvarkytojai anksčiausiai suvokė kalbos gryninimo kriterijų, bet dažnai nesugebėjo atskirti, kuris žodis savas, kuris svetimas. Joblonskis smerkė ne visus nelietuviškus žodžius, o tik tuos, kurie kalbai nereikalingi, kuriems turime savų žodžių. Daugybę nelietuviškų žodžių, kurie seniai vartojami ir kuriems nėra pakaitalų (pvz. pinigas, katilas, šalmas, pipiras, šilkas ir kt.) arba kurie reiškia naujas sąvokas ir vartojami daugelio tautų (elektra, energija, direktorius, baterija), jis siūlė palikti bendrinėje kalboje.Vėliau prie šių kriterijų Jablonskis dar pridėjo tikslingumo ir paplitimo kriterijus.Štai keli pavyzdžiai kaip Jablonskis kūrė lietuviškus terminus.XIX a pabaigoje reikėjo išversti rusiškus terminus председател, началник, следовател. Kaip juos versti? Pirmąjį kažkas išvertė pirmasėdis, kitų visai nevertė, vartojo načalnikas, sledovatelis. Nei šis nei tas. Čia Jablonskis atsiminė, kad tarmėse įvairiomis reikšmėmis vartojamas žodis pirmininkas – tai ir geriausias pjovėjas, vedantis barą, tai ir tas, kas pirmauja darbe, dainose, tai ir bandos priekyje einantis piemuo. O jeigu tuo žodžiu pavadintume žmogų, kuris pirmasis susirinkime, draugijoje, kuris vadovauja? Taigi liaudies kalbos žodis, gavęs naują reikšmę, tapo bendrines kalbos dalimi. Liaudies kalboje žodis viršininkas reiškė kerdžių. Šis, kaip manome, vienas negamydavo: turėdavo dar piemenų. Taigi buvo už juos viršesnis, jiems vadovavo. Visai nesunku įstaigos vadovą, turintį pavaldinių, pavadinti viršininku! Teimuose tam tikri žmonės tardo nusikaltusius: iš tardyti Jablonskis padarė žodį tardytojas (kaip iš mokyti – mokytojas).Daug kas nustemba, kai pasakai, kad mūsų kasdien vartojami žodžiai ateitis, praeitis – Jablonskio įdiegti į bendrinę kalbą. 1895 m., redaguodamas „Varpui“ vieno apsakymėlio vertimą, jis sukūrė žodį sviedinys. Visus tokius Jablonskio sukurtus žodžius net išvardyti sunku: vartojame juos, ir tiek, net nepagalvojame, kad jų prieš 90 – 100 metų nė nebuvo.Dirbdamas Mintaujoje ir Taline, Jablonskis vasaros atostagomis važinėdavo po Lietuvą ir čia tiesiog ausis ištempęs klausydavos, ar nenugirs kartais tinkamo žodžio. Taip jam pasisekė rasti gerą žodį – mokinys. Mat ankščiau, kurie mokės, buvo studentai. Mato, kad jaunas jautukas (ardavo daugiausiai jaučiais) spiriasi, neina tiesiai, ir klausia žmogų, kodėl jis toks padykęs. Žmogus atsakė: „E, jis tabėra dar mokinukas, neįpratęs arti“. Čia Jablonskiui toptelėjo į galvą, kad tas, kas mokosi, jul yra mokinys.Apie 1900m., vasarodamas netoli Kelmės, Jablonskis sukūrė degtuko pavadinimą. Kaip jį išplatinti? Laikraščiai ėjo užsienyje, liaudį ne visada pasiekdavo. Nueina į Kelmę ir vienoj parduotuvėj klausia, ar neturi degtukų. Kratuvininkas, pirmą kartą išgirdęs šį žodį atsakė – nėra. Tada Jablonskis parodė į gulinčią dėžutę ir sako: „Kaip nėra, štai guli ant stalo!“ krautuvininkas dabar jau šoko parduoti degtukų. Paskui jis ir pats, sako, aiškinęs žmonėms, kad tai ne sierčikai, zapalkos, o degtukai. Jablonskis perėjęs visas Kelmės krautuves ir visose taip mokęs vartoti žodį degtukas.Vaikams daug džiaugsmo teikia naujametinės eglutės. Bet kodėl ne eglaitės, eglelės, eglytės? Taip Voroneže pasiūlė sakyti Jablonskis, ir forma eglutė prigijo.Iki kokių 1917 m. Lietuviškuose raštuose elementas oxygenium buvo labai įvairiai vadinamas – rūkštagamys, rūkštadarys, rūgštinys,rūgdarys ir kt. Voroneže susirinkęs būrelis fizikos ir chemijos specialistų svarstė, kokį terminą vartoti. Jablonskiui nė vienas netiko. Jis paklausė ar gali būti rūgščių be elemento O, ar pagrindinė jo savybė yra rūgščių sudarymas. Aišku, kad ne (pvz. HCl). Pagrindinė, ryškiausia šio elemento savybė yra degimo reakcija. Tada Jablonskis ir ėmė svarstyti: geluonis – tai, kuo geliama, deguonis – tai, kuo degama. Tada darpasiūlė terminą vandenilis.Palyginti daug lietuviškų terminų Jablonskis sudarė matematikai. Terminologijos specialistai spėja, kad vien aritmetikoje dabar vartojame apie 30 jo sukurtų terminų. Pvz. Jablonskiui priklauso aritmetikos veiksmų pavadinimai – sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, skaičių pavadinimai – dėmuo, daugiklis, daliklis, sandauga, atėminys, trupmenos narių pavadinimai – skaitiklis, vardiklis. Jis pirmasi ėmė vartoti būdvardžius apytikris (skaičius), lyginis, nelyginis (skaičius), veiksmažodžius apibrėžti (duoti apibrėžimą), kisti, skaičiuoti, spręsti (uždavinį) ir t. t. Jablonskio žodis nulėmė, kad buvo imta sakyti dauginti iš ko.Žinoma, daugiausia Jablonskio terminų vartojame kalbos moksle: pradedame mokykloje linksniuoti – mokomės jo sudarytų linksnių pavadinimų: vardininkas, kilmininkas… Jablonskis sugalvojo terminus kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas. Nagrinėjame sakinį, vėl Jablonskio terminai: sudėtinis sakinys, tarinys, veiksnys, pažyminys, pipildinys, antrininkės sakinio dalys.Šiuo kartu dar negalėtume surašyti visų Jablonskio sukurtų terminų: tam reikia specialių studijų. Tikėkimės, kad ateityje atsiras tokių kalbininkų, kurie ryšis tokiam žygiui.Išvados
Jonas Jablonskis išties per savo gyvenimą daugką nuveikė lietuvių kalbos labui. Parašęs referatą sužinojau, kad labai dažnai vartojami žodžiai yra sugalvoti būtent jo. Tai išties stebina, kaip žmogus galėjo sugalvoti visiškai naują, niekur negirdėtą žodį ir paleisti jį į pasaulį, kad visi jį pradėtų vartoti.
Naudota literatūra
A. Piročkinas „Jonas Jablonskis“„Lietuvių kalbos