Jonas Jablonskis

PANEVĖŽIO VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ

FAKULTETAS

Ekonomikos pagrindai

REFERATAS

PASIŪLA IR PAKLAUSA

Atliko : S-4 grupės studentas

Arvydas Putrimas

Tikrino : J.Karinauskienė

Panevėžys, 2005

Jonas Jablonskis

Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m.
Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lanke
Naumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvos
universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės
graikų kalbas).

Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui,
caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius
metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė
turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju
Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli
nuo Lietuvos. Iš čia J. Ja ablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinko
kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė
į Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusų
kalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metų
caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį
Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą.

1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis
mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos
duomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinus
spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą,
vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias
lietuviškas knygas. 19 906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia
rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš
rusų kalbos pedagogines knygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo
vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo
Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su
gimnazija ev

vakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę
daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų
įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti
ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas
silpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.

1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno
Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną.
Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrus
universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė
universitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.).

Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su
lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų
rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos
ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių
išvalymo.

Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos
rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir
prielinksniai“ (1928 m.).

Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei to obilinimui J.
Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių
straipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano meto
rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos,
žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normų
šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą.
Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių
daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai
kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius
mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosios
kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas k
kantriai taisydamas po
kelis ar net keliuliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo
jų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybę
svetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę
„bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuo
anuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas
„inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas
„bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J.
Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksių
konstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežasties
ligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jis
dirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininko
parašyta) ir kt.

Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegti
ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei
tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo
žodžio tarmėse ar seniuosiuose raštuose, jis stengdavosi pats jį
sudaryti. Dabar mes vartojame daug J. Jablonskio naujadarų,
dažniausiai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.:
vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė,
galininkas, vietininkas, jungtukas, ateitis, atvirukas,
bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, įtaka, mokykla, pažanga,
pieštukas, pojūtis, šviesuolis, švietimas, tamsuolis, tautietis,
teismas, vadovėlis, vaizduotė, valdininkas, valstietis, vandenilis,
pirmadienis, antradienis ir kt.

J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė,
redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo
dažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalų
kalba labai gyva, aiški ir taisyklinga. Šiais darbais jis taipat yra
daug prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos ug
gdymo ir jos kultūros
kėlimo.

J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų,
spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo
nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.

Leave a Comment