PANEVĖŽIO VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
Ekonomikos pagrindai
REFERATAS
PASIŪLA IR PAKLAUSA
Atliko : S-4 grupės studentas
Arvydas Putrimas
Tikrino : J.Karinauskienė
Panevėžys, 2005 Jonas Jablonskis
Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m.Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lankeNaumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvosuniversitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovėsgraikų kalbas). Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui,caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketveriusmetus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokėturtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytojuMintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netolinuo Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinkokalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlėį Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusųkalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metųcaro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusįŽeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą. 1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jismokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbosduomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinusspaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą,vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigiaslietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čiarašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė išrusų kalbos pedagogines knygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojovietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupoPirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu sugimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrędaug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbųįsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti
ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamassilpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo. 1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. ApsigyvenoVilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną.Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrusuniversitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstėuniversitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.). Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo sulietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsųrašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbosateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšliųišvalymo. Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintosrašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai irprielinksniai“ (1928 m.). Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobilinimui J.Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokiųstraipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano metorašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos,žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normųšaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą.Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžiųdaryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajaikalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosiusmūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius. J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosioskalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydamas pokelis ar net keliuliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuojų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybęsvetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę„bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuoanuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas„inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas„bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J.Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksiųkonstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežastiesligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jisdirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininkoparašyta) ir kt. Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegtiir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies beitarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamožodžio tarmėse ar seniuosiuose raštuose, jis stengdavosi pats jįsudaryti. Dabar mes vartojame daug J. Jablonskio naujadarų,dažniausiai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.:vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė,galininkas, vietininkas, jungtukas, ateitis, atvirukas,bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, įtaka, mokykla, pažanga,pieštukas, pojūtis, šviesuolis, švietimas, tamsuolis, tautietis,teismas, vadovėlis, vaizduotė, valdininkas, valstietis, vandenilis,pirmadienis, antradienis ir kt. J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė,redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavodažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalųkalba labai gyva, aiški ir taisyklinga. Šiais darbais jis taipat yradaug prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo ir jos kultūroskėlimo. J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų,spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jonurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.