Jaunimo žargonai

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti.
Gera žinoti, jog mūsų kalba sena, garbinga, artima savo promotei – indoeuropiečių prokalbei. Apie ją, kaip apie vieną iš seniausių, kalbama didžiausiuose pasaulio universitetuose. Tačiau dažnai patys nesugebame, o gal nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žoodžiais, posakiais, kurie nedera, netinka, yra svetimi. Tai darome mes, mūsų draugai, šeimos nariai, pažįstami.
Liaudies išmintis sako: kol žmogus išmoksta vaikščioti, daugel kartų turi nusilenkti žemei. O norint išmokti kalbos? Ar ne šitaip turėtų būti pirmiausia nusilenkiama tau, žodi? Savo aplinkoje girdime daug suluošintos, degraduotos kalbos. Ją turime gelbėti – taisyti, gryninti. Tam reikia asmeninių pastangų ir valios, ištvermės, pasiryžimo ir meilės gimtajai kalbai.
Kiekvienoje tautos kalboje šalia jos žodžių visada atsiranda svetimybių, hibridų, naujadarų ir žargoninių žodžių. Šie naujadarai ypač linksmai attrodo šiuolaikiniam jaunimui.

Šiems visiems kalbos pokyčiams ypač yra imlus jaunimas. Jis ypatingai prisideda prie kalbos išplėtimo, įterpdami tarptautinius žodžius į savo kalbą. Tačiau jaunimas daug neigiamos įtakos kalbai daro vartodamas žargoninius žodžius. Ypač šiuo metu jaunimo kalba kenčia nuo įkalinimo įstaigose na

audojamo žargono, kuris labai plinta tarp mokyklinio jaunimo. Jaunimui taisyklingai kalbėti trukdo ir tai, kad jaunimas mažai skaito grožinę literatūrą, liaudies pasakas, mažai dainuoja dainų. Jo žodyno turtingumui neužtenka televizijos filmų, laidų ar internetinės kalbos. Jeigu televizijos ir radijo kalbų taisyklingumas yra kontroliuojamas, tai internete jaunimas gauna netaisyklingos kalbos pavyzdžių, kad jaunimo tėvams ir mokytojams norisi jaunimą izoliuoti nuo šios kalbos.

Žargonas – specifinė, iškraipyta kalba, kuri nuo literatūrinės kalbos ar vietinės tarmės skiriasi daugiausia leksika ir frazeologija, bet neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos; plačiąja prasme – netaisyklinga, vulgari, užteršta svetimybėmis kalba. Žargonas yra bendrinės kalbos dalį sudaranti savarankiška sistema, kuri turi savo vidinius dėsningumus, vystymosi procesą ir istoriją. Esantis bendrinės kalbos pakraštyje, žargonas atspindi ir įvykdo procesus, kurie neįvyksta bendrinėje kalboje dėėl normalizacijos ir standartizacijos reikalavimų. Taigi jį galima pavadinti savotišku “ buferiu “, kuris prisiima kitų sistemų įtakas aktyviai reaguodamas į visus aplinkos pasikeitimus. Vadinasi, žargoną galima vertinti kaip socialinių procesų rodyklę bei kaip savotišką kalbą, atsiradusią skirtingų kalbų sandūroje, “ paribyje “. Būtent dėl šios savo ypatybės tam tikras žargonas gali tapti savotiška įvairių tautybių atstovų bendra kalba. Pasaulyje žinomos tokios žargono kalbos, vartojamos šiam tikslui:. be JTO ( Jungtinių tautų organizacijos ) priimtų tarptautinio bendravimo kalbų, esperanto ir kitų dirbtinių kalbų arba pakankamai išsamiai lingvistų iš

štirtų “ uosto kalbų.yra daugybė.žargonų, kurie vaidina svarbų vaidmenį betarpiškuose tarptautiniuose kontaktuose “. Turbūt ir Lietuvoje jaunimo žargonas atlieka tokią pat funkciją – yra įvairių tautų atstovų tarpusavio bendravimo priemonė, įvairių masinių kultūrų sankirta, tikra pasienio teritorija, kur susiduria įvairios kalbinės sistemos.
Dėl to iš kitos kalbos į žargoną skolinama leksika gali būti ne tik įdomus nagrinėjimo objektas, bet ir savotiška kalbos – šaltinio įvaizdžio rodyklė. Pažymėtina, kad būtent dabar, kai lietuvių kalboje vyksta atkakli kova su bet kokios kalbos skoliniais ( į lietuvių kalbą verčiami net tarptautiniai žodžiai, kurie daugumai kalbų yra bendri, sugalvojami terminai naujoms realijoms, atėjusioms iš Vakarų, apibūdinti ), žodžiu, griežtomis purizmo sąlygomis, žargone vyksta visai priešingi procesai: aktyviai skolinama leksika iš įvairių kalbų, su kuriomis turi kontaktų dabartinis lietuvių jaunimas. Visai paaiškinama, kad paskutiniu metu jaunimo kalboje atsirado daug skolinių iš anglų kalbos – taip aktyviai įsisavinama ir vartojama anglų kalba. Bet keista, kad rusų kalba, rodos, visai išstumta iš plačios apyvartos ( be to,jauniausios kartos žmonės jos ir nemoka ), vis dėlto aktyviai įsiskverbia į lietuvių žargoną. Šis mechanizmas, atrodantis absurdiškas, kada bendrinėje kalboje ir žargone vyksta visai priešingi procesai: „Kai kuriose kontaktų situacijose leksinis skolinys vartojamas .žargono kalboje, kada kita kalba susijusi su nepatogiomis padėtimis“ . Dar viena priežastis, skatinanti tam tikrą bendruomenės grupę vartoti žemo stiliaus ka
albą, suterštą kitakalbių skolinių, yra, kaip nurodo cituotas autorius, noras pasipriešinti kalbos standartizacijai, kurią dažniausiai propaguoja intelektualai – tai savotiškas „antiintelektualinis“ elgesys, susijęs su „antipurizmu“, skatinančiu slengo atsiradimą. Plg.: „Mūsų dideliuose miestuose yra rajonų, kuriuose jaunimas tyčia vengia vartoti „gryną“ anglų kalbą, norėdami, kad „minia“ jų negalėtų apkaltinti „išdidumu“. Taigi rusų kalbos skolinių paplitimas lietuvių žargone atrodo suprantamas, bet įdomūs dar ir skolinimo mechanizmai, kurie gali atskleisti daugybės bendrinėje kalboje vykstančių procesų esmę.
Pakalbėkime apie j a u n i m o vartojamas žargonybes.
Skolinių iš rusų kalbos, aptiktų šioje duomenų bazėje, semantinė analizė leidžia suskirstyti žodžius į grupes pagal jų skolinimo būdą, jų integracijos į kalbą laipsnį ir reikšmės pasikeitimą. Paprasčiausias skolinių kelias į lietuvių kalbą – tai tiesioginis perkėlimas iš vienos analogiškos sistemos į kitą, tai yra pasiskolinimas iš rusų žargono į lietuvių žargoną. Tokie žodžiai kartais visai nekeičia prasmės, pavyzdžiui: ablomas „nesėkmė“, prikolas „kažkas juokingo, keisto, įdomaus“ čiotka „puiku“ . Tokie skoliniai gali būti integruojami į kalbą trimis būdais: paprasto skolinimo būdu be formos pasikeitimo (kaip pateikti pavyzdžiai), be to, jie gali būti verčiami, tai yra jų forma gali būti grynai lietuviška, pavyzdžiui: šeštas „tarnas, žmogus, įvykdantis kitų liepimus“, primesti „įsivaizduoti“, užrišti „liautis, mesti“. Dažniau verčiami posakiai-frazeologizmai, pavyzdžiui: stogas važiuoja „eiti iš proto, neprotingai elgtis“, išplauti pinigus „pateisinti ne
epadorias pajamas“. Bet dažniausiai tokie posakiai tampa hibridais, pavyzdžiui: ant prikolo „šiaip sau“ , prie babkių „turtingas“ , prasukti dielas „įvykdyti ką nors“. Pažymėtina, kad tokiose hibridinėse konstrukcijose nekeičiant pasiskolinamas pagrindinis žodis (dažniausiai daiktavardis), o jį papildančios kalbos dalys išverčiamos. Gali būti pasiskolinama ir vieno žodžio šaknis, o priešdėliai ir priesagos verčiamos, pavyzdžiui: užsigrūzinti „susimąstyti“ , užsikačialinęs „treniruoto kūno“ , atsifutbolinti „išvaryti“ .

Iš trijų aukščiau aprašytų skolinių prisitaikymo būdų daugiau pavyzdžių priklauso pirmajam tipui, tai yra skoliniams, kurie neišverčiami, o įeina į kalbą turėdami tą pačią formą, kaip ir kalboje-šaltinyje. Bet nežiūrint šių žodžių „trumpo kelio“ į lietuvių kalbą, jų vartojimo istorija dažniausiai būna ilga – dauguma šių žodžių jau į rusų dabartinį jaunimo žargoną (iš kur jie greičiausiai pateko į lietuvių kalbą) atėjo iš kriminalinio žargono ir jų reikšmė vėliau yra gerokai pasikeitusi. Pavyzdžiui, žodis zapadlo, turintis lietuvių ir rusų dabartiniame žargone reikšmę „nesėkmė, kiaulystė, nepadorus elgesys“, tusovkė, ir lietuvių, ir rusų kalbose reiškiantis „vakarėlis, balius, žmonių susirinkimas“. Čia pat galima paminėti turinčius permatomą reikšmę žodžius stukačius „įskundėjas“, mentai „policininkai“.
Vienos kalbos žodžių reikšmės kitimo mechanizmus, galima palyginti su žodžių „likimu“ svetimos kalbos sąlygose, kai žodis atkeliauja iš kitos kalbinės sistemos, bet dažniausiai iš tos pačios vartojimo sferos. Savo prasmę pakeitusius lietuvių žargono skolinius iš rusų kalbos galima suskirstyti į grupes pagal jų kalbinį šaltinį (tai gali būti žargonas, šnekamoji kalba arba literatūrinė kalba) ir pagal jų pasikeitimo laipsnį (kai kurie žodžiai keičiasi neatpažįstamai, o kai kurie tik įgauna tam tikras konotacijas, susiaurina arba išplėtoja pirminę reikšmę). Tarp paskutinio tipo skolinių daug būtent literatūrinės kalbos žodžių, kurie rusų kalboje neturi jokios papildomos reikšmės ir nevartojami žargone. Pavyzdžiui: dišovas „pigus“, volosai „plaukai“; praznikas „šventė“; abstanovkė „aplinka“; pachodkė „eisena“. Tokie žodžiai dažniausiai įgauna neigiamas konotacijas: pavyzdžiui, praznikas – ne šiaip šventė, o neaišku kokia; pachodkė – kreiva, keista eisena ir t. t. Net jeigu neigiamas komponentas tiesiogiai į jų reikšmę neįeina, pakanka jau to, kad jis žymi žemo stiliaus kalbą, kartais suteikia kalbai komišką efektą. Kai kurie žodžiai jau įgavo tą komišką ar neigiamą atspalvį kaip reikšmės komponentą, pavyzdžiui, žodis cekavas duomenų bazėje paaiškinamas kaip „bloga prasme smalsus“. Tokiais atvejais žodžio reikšmė stilistiškai nuleidžiama, įgauna „nerimtumo“ atspalvį, kaip pavyzdžiui, veiksmažodžiuose stradalinti „apsimetinėti, kad pergyvena, perdėti savo problemas, per daug skųstis“. Toks nerimtumo atspalvis, kartais papildoma ko nors perdėto konotacija sąlygoja dar vieną skolinių pasikeitimą – perkeltinė reikšmė suteikiama literatūrinės kalbos žodžiams, kurios jie neturėjo „savo“ kalboje. Pavyzdžiui: domas „bendrabutis“; sundučiokas „rankinukas“; kalakolčikas „nekaltas vaikinas“;. Pažymėtina, kad dauguma šių žodžių vartojami su mažybine priesaga, tai dar labiau pabrėžia nerimtumo atspalvį ir suteikia papildomą komiškumą. Esama ir reikšmės sustiprinimo atvejų, pavyzdžiui: atvečaju „užtikrinu“ , turi atsakingumo reikšmę, bet tiek pat, kiek ir lietuvių bendrinės kalbos žodis atsakyti; vierchas „pats kiečiausias“
Šiuose pavyzdžiuose atsispindi skolinių kalbos subtilumas – pasiskolintų žodžių pagrindinė reikšmė nepasikeičia, ji tik pasipildo naujais atspalviais. Bet būna ir tokių atvejų, kai žodis keičia būtent pagrindinę reikšmę, palikdamas tik papildomą konotaciją arba išvestinę reikšmę. Tokie pasikeitimai dažniausiai būdingi žodžiams, kurie atėjo į lietuvių kalbą iš rusų žargono. Pavyzdžiui, pribombasas „privalumas“ 1) „papildomi nereikalingi papuošalai, 2) „pokštas, lošimas, juokingas posakis“) – lieka papildoma reikšmė „kažkas, ko neturi kiti“, bet iš esmės visai pasikeičia. Kartais buvusi reikšmė sustiprinama, pavyzdžiui: „skatinimas per prievartą ką nors padaryti“) – lieka tik komponentas „pristoti, norėti kažko iš ko nors”. Reikšmė gali būti susiaurinama, pavyzdžiui: zaliotas „pinigų neturėjimas“ .
Tokie dažnai netikėti reikšmės pasikeitimai paaiškinami žargono žodžių difuziškumu – retai žargono žodis turi vieną griežtai apibrėžtą reikšmę, kurią gali vienodai ir tiksliai apibūdinti visi kalbos atstovai. Skiriasi įvairių miestų žargonai, įvairių socialinių grupių žargonai, nekalbant jau apie individualias kiekvieno kalbos atstovo savybes. Kadangi jaunimo žargonas yra atvira kalbinė sistema, ji leidžia plisti tokiai įvairovei. Bet vis dėlto kiekvienas vienos kalbos žodis turi daugmaž apribotą (nors ir platų) semantinį lauką, nes kitaip tos kalbos atstovai paprasčiausiai negalėtų suprasti vienas kito. Visai kitokia situacija susidaro kitos kalbos atstovui vartojant: žodis be griežtai apibūdintos reikšmės patenka į aplinką, kur jis negali būti suprastas adekvačiai, nes kitos kalbos atstovai ne-pripratę prie tos kalbinės sistemos, iš kurios jis atkeliavo. Kuo mažesnė yra naujų vartotojų kalbinė kalbos šaltinio patirtis, tuo neaiškesnė jam to žodžio prasmė, tuo platesnės susidaro to žodžio semantinio lauko ribos ir tuo didesnis reikšmės variantų pasirinkimas. Miglotas to žodžio vaizdavimas skatina remtis tolimesnėmis konotacijomis, atsitiktinėmis asociacijomis, net galbūt žodžio fonetine išvaizda. Tuomet atsiranda iš pirmo žvilgsnio visai nemotyvuotos žodžių reikšmės. Pavyzdžiui, padlyza „nuolat pažadų neištęsiantis žmogus „pataikūnas“ – vienintelis likęs prasmės atspalvis – veidmainystė). Tokie semantiniai „iškrypimai“ būdingi ne tik neteisingai suprastiems žodžiams, o kartais ir prie jų prisijungiančiai dar ir neteisingai pavartoto žodžio formai. Pavyzdžiui, kai kurios iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotos žodžių reikšmės paaiškėja, juos palyginus su panašią formą turinčiais žodžiais: atchodai „bloga savijauta. Kaip matome, kuo didesnė žodžio reikšmių įvairovė ir kuo platesnis jo semantinis laukas, tuo vaizdingesni jo apibūdinimai. Tai paaiškinama žmogaus žodžių suvokimo ypatumais: kuo sunkiau griežtai dviem žodžiais apibūdinti reikšmę, tuo lengviau įsivaizduoti tinkamą situaciją ir vaizdingai ją aprašyti.
Būtent tokio migloto žodžių reikšmės suvokimo vaizdingumu paaiškinamas posakio dalių sujungimas ir vartojimas vieno žodžio forma – puikus tokio reiškinio pavyzdys yra žodis padišofkė, lietuvių žargone turintis reikšmę „dėvėtų drabužių krautuvė“. Tokiais atvejais žodžio reikšmė suvokiama kaip geštaltas – nediskretinė visuma, kurioje neišskiriami atskiri žodžiai bei kalbos dalys. Tai iškreipia žodžio semantiką: bendros reikšmės rusų šnekamosios kalbos posakis (tinkantis bet kokiam kainos nuleidimui) lietuvių žargone įgauna visai konkrečią prasmę – „ta parduotuvė, kurioje dėl tam tikros priežasties kainos žemos“. Tokį žodžių prasmės pasikeitimą galima laikyti universaliu kitos kalbos skolinių prisitaikymo principu: pavartotas tam tikroje situacijoje blogai suprastas svetimas žodis sąmonėje susiejamas su ta situacija ir tampa jos svarbiausios dalies apibūdinimu.
Taigi galima visus aprašytus žodžių reikšmės pasikeitimo atvejus išdėstyti priklausomai nuo jų suvokimo laipsnio, atitinkančio žargono atstovų kalbos mokėjimo etapus. Pirmas skolinių prisitaikymo etapas yra paprastas perkėlimas iš vienos kalbos žargono į kitą ir atitinka gerą jų reikšmės suvokimą (ir kalbos mokėjimą), praktiškai bilingvizmą, nes pasiskolinti žodžiai tarsi lygiagrečiai gyvena dviejose kalbinėse sistemose, vienoje ir kitoje struktūroje užimdami vienodą padėtį. Kitas žodžių prasmės pasikeitimo etapas – skolinimas iš literatūrinės kalbos į žargoną su tam tikromis konotacijomis, kurios papildo ir iškreipia pradinę žodžio reikšmę. Šis etapas rodo neigiamo požiūrio į skolinių kalbą atsiradimą, kai išlieka gana geras tos kalbos mokėjimas (aišku, neigiamas požiūris nepadeda geriau įsisavinti kalbos, o greičiau trukdo adekvačiai ją suvokti). Trečias skolinių integracijos etapas susijęs su iš dalies iškraipytu žodžių semantikos lauku – pagrindinė reikšmė gali būti išstumta į periferiją, ji gali būti susiaurinama arba išplėsta, sustiprinama arba sumažinama (priklausomai nuo vidinės žodžių struktūros ypatumų), galų gale gali likti tik vienas reikšmės atspalvis, požymis arba papildomos konotacijos. Paskutinis skolinių suvokimo etapas susijęs su visiškai išblėsusiu semantiniu žodžio įvaizdžiu, kai žodis praranda savo pradinę reikšmę ir svarbiausiais jo reikšmės požymiai tampa papildomos asociacijos, susijusios su jo fonetine forma arba panašiais girdėtais žodžiais. Šis etapas žymi skolinių kalbos išėjimo iš apyvartos, jos mokėjimo suirimo procesus. Dabartinėje Lietuvos kalbinėje situacijoje šis procesas vyksta labai greitai: tai rodo skirtingi studentiško jaunimo (20 metų) ir kiek vyresnės kartos (30 metų) skolinių reikšmės įvertinimai.
Panašių reiškinių analizė atrodo naudinga, nes gali padėti geriau suprasti visoje kalbinėje sistemoje vykstančius pasikeitimus, juk „bet koks sistemos praturtėjimas arba nuskurdimas neišvengiamai sukelia visų jos buvusių skiriamųjų opozicijų pertvarkymą. Prielaida, kad tam tikras elementas paprastai pridedamas prie sistemos, kuri jį priima be jokių pasekmių, sunaikintų patį sistemos suvokimą“. Taigi, turbūt, labai svarbu žinoti, kas vartojama, iš kur atėję, kaip vartojama ir kodėl.
O dabar atskirai panagrinėkime s t u d e n t ų vartojamas žargonybes.
Žargonas artimas slengui; šie terminai iš dalies yra sinonimai. Kai kurie mokslininkai žargoną vadina “specialiuoju slengu”, t.y. žodžius, žodžių junginius, esančius vienoje ar kitoje specialioje arba profesinėje leksikoje: karių, sportininkų, aktorių, studentų ir kt,. Šių žodžių visumą, specialią įvairių socialinių grupuočių leksiką, pvz., miesto ir kaimo varguomenės “dialektą”, vagių, kortininkų “kalbą”.
Slengas – žargoniškos prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas: šnabė (degtinė), bachūras (vaikinas), cypė (kalėjimas), kombinuoti (stengtis nelegaliu būdu ką nors įsigyti), degti (įkliūti) ir tolygi leksika.
Studentų kalboje , iš bendrų slengo ir žargono ypatybių, galima nurodyti trumpinimą, prastinimą, deformaciją, svetimų darybos priemonių (priesagų, priešdėlių) vartojimą. Pvz., studentai, norėdami pabrėžti savo dabartinę mokymosi įstaigą, sako: – Mokausi univere (universitete), arba: – Šiuo metu studijuoju konservoj (konservatorijoje).

Studentų tarpe galima išgirsti ir tokių pasakymų: iš stipkės (stipendijos) išskaičiavo mokestį už bendrabutį; kelintoj audėj (auditorijoj) mums dabar paskaita?; greit matiekos (matematikos) egzas (egzaminas); čia mūsų grupės specas (specialistas).

Studentų kalboje taip pat trumpinami asmenvardžiai. Pvz.,
– Ar Modė (Modestas) galės nubraižyti šį brėžinį?
– Vytka (Vytautai), atnešk man rytoj matiekos (matematikos) sąsiuvinį.
– Pasakyk Raskai (Rasai), kad rytoj rašysim lietuvių kontrą (kontrolinį) ir t.t.

Kadangi studentai dažniausiai jauni, “skubantys” žmonės, tai į vieną santrumpą sutraukia kelių žodžių pavadinimus. Pvz.,
– Greičiau sakyk ko nori, nes nespėsiu į muzikalkę (muzikos mokyklą).
– Išsiprašiau iš paskaitų, nes važiuosiu į Vilniaus pedą (Vilniaus pedagoginį institutą) pas sistrą (seserį).
Kaip matome, kūrybingųjų studentų kalboje matematika virsta matieka, kontrolinis darbas – kontra, biblioteka – bible ir t.t. Pvz., toks studentų dialogas:
– Iš kur trauki?
– Ai, biblėj sėdėjau. Dabar nešu kaulus namo, ryt matiekos kontras. Reikia pasiruošt..
Pasak studentų, žargonas gyvina kalbą, teikia jai vaizdingumo. Be to, taip kalbėdami studentai atkreipia draugų dėmesį.
Savo kilme slengai ir žargonizmai nevienodi. Daug jų – svetimybės, kiti – skirtingos kilmės dėmenų, pvz., nelietuviškų priesagų, priešdėlių dariniai, hibridai, tarptautinių žodžių ar šiaip svetimžodžių perdirbiniai, arba jie esti nelietuviškos kilmės žodžiai, turintys lietuviškus priešdėlius ar priesagas. Žargonybės dažnai būna ne kas kita, kaip fonetiškai bei morfologiškai asimiliuotos svetimybės: fainas, fainai, zubryti, kontras. Kitos žargonybės: chebra, šaika, įsikliopinti, prisiblatinti, apsipazorinti, bratkis,, univeras, fuksas.
Žodžiai, kurie tam tikroje socialinėje grupėje ar profesijoje turi savitą, “įslaptintą” reikšmę – vadinami a r g o (arba “semantinės” žargonybės). Į jį galima žiūrėti kaip į savotišką tam tikros uždaros asmenų grupės socialinį dialektą, kur žodžiai bei posakiai turi tik jų vartotojui tesuprantamą reikšmę. Čia žodis – tai savotiškas “kodas”.
Studentų tarpe dar vartojamos žargonybės: susimauti – neišlaikyti egzamino, grūsti – varinėti, laikant egzaminą plaukioti – menkai orientuotis, prastai atsakinėti, užlaužti – prispirti ir t.t. Pvz.,
Daug studentų susimaus per matiekos egzą.
(Daug studentų neišlaikys matematikos egzamino).
Šiandien Robertas plaukiojo (prastai atsakinėjo) per mechanikos paskaitą.
Sunku patikėti, bet matiekos (matematikos) mokytoja užlaužė (prispyrė) Andrių mokytis.
Kai kurie kalbininkai į žargoną siūlo žiūrėti diferencijuotai: vienur jie kalbą labai užteršia, kitur yra paslaugus stiliaus talkininkas. Tačiau mano nuomone, tai žodžiai parazitai, kurių nereiktų vartoti. Jų gausumas kalboje rodo žmogaus nepakankamą kalbinę kultūrą.

IŠVADOS

Vyresni žmonės labai nustemba, kai išgirsta bjaurų keiksmažodį. Jie taip pat nustemba, kai ir mažamečiai vaikai jau moka ištarti keiksmažodžius. Keiksmažodis – bjauri neigiamos emocijos išraiška. Daugelis jaunimo keiksmažodžius įterpia kai pasakoja smagią istoriją vos ne kas trečias žodis “ pagražinimas “ keiksmažodžiu.
Taigi viskas priklauso nuo žmogaus proto, širdies, auklėjimo. Jau seniai kalbininkai yra sakę, kad kalba rodo tautos, žmogaus kultūrą, visą gyvenimą, yra tarsi asmens dokumentas, kuris sakyte sako, kaip tu augai, kas tavo draugai, tėvai, mokytojai ir giminės – juk iš jų mokeisi ir mokaisi kalbėti, bendrauti, reikšti savo mintis, elgtis kultūringai. Na, jei dabar plečiasi ne kultūra, atsiranda daug blogio, tai mūsų tautos bėda ir nelaimė. Ją nugalėti turi jauni, kupini jaunatviškos jėgos, fantazijos, noro mokytis ir siekti kultūros, gėrio. Juk jaunimas – tautos ateitis, jos laimė ir viltis.
Taigi, išsaugokime ir tobulinkime savo gimtosios kalbos kultūrą tuo pačiu stiprindami ir savąjį tautiškumą.

TURINYS

1. Įvadas
2. Dėstymas
3. Išvados
4. Literatūros sąrašas

Naudota literatūra

Piročkinas A. Administracinės kalbos kultūra.-V: Mintis, 1990;
Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai.-V: Mokslas, 1980;
Pudaitienė V., Vitkauskas V. Vakarų kalbų naujieji skoliniai.-V: Enciklopedija, 1998;
www.vpu.lt
www.vu.lt

Leave a Comment