Individas ir visuomene

INDIVIDAS IR VISUOMENĖ:
individo pareigos ir atsakomybė

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laaisvė – neprisirišimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiškinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiškai apibrėžtas.

Nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo irr motinos, vyras ir žmona – neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai – nepalikti draugo bėdoje.Tai gyvenimiškos, kaip minėjau, neapibrėžtos pareigos. Tačiau egzistuoja ir šiek tiek kitokia atsakomybės rūšis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir ne

epažeisti įstatymo.

Žmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma – yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.

Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis yra – užkirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinant pačiame jo appibrėžime slypintį teisingumo reikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priešingai – kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir jo interesų sferą.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti at

tsakomybės. Geriausias pasiteisinimas – kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis i privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises. Žmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

Naudota literatūra: J. Jenkins – „Šių laikų dorovinės problemos“
„Gairės“, mano išmintis:)

Data: 2006-04-23 22:09

Pakantumas ir gebejimas atleisti suklydusiems brandzios visuomenes poziuris.ka apie tai manote?
Padorumo etika atrodo panaši į aukso taisyklės etiką. Maksima: “Daryk kitiems taip, kaip tu norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi” gali būti suprasta: “Būk doras mainuose”. Iš pradžių taip populiariai buvo persakomas Biblijos priesakas “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Iš tiesų judėjų ir krikščionių broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos. Mylėti savo artimą – reiškia jaustis atsakingam už jį, būti kartu su juo, tuo tarpu padorumo etika reikalauja ne jaustis atsakingam ar būti išvien su juo, o būti atsiribojusiam ir išlaikyti nuotolį; tai yra gerbti savo kaimyno teises, o ne jį

į mylėti. Nieko nuostabaus, kad ši auksinė taisyklė tapo populiariausia religine maksima šiandien, kadangi gali būti interpretuota padorumo etikos sąvokomis, tai yra tokia religinė taisyklė, kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.

Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir ekonominė organizacija remiasi kiekvieno naudos siekimu, jei ji valdoma egoizmo principų, tik sušvelnintų padorumo etikos, kaip gali kažkas dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje visuomenėje ir tuo pačiu metu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asmeninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi su vargšais? Tą klausimą kėlė ir radikaliu būdu į jį atsakė krikščionys vienuoliai ir tokios asmenybės kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) ir Simona Vail (Simone Weil). Esama ir tokių, kurie mano, kad meilė ir normalus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės yra nesuderinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šiandien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad tik kankinys ir beprotis gali mylėti šiuolaikiniame pasaulyje, taigi visos kalbos apie meilę tėra tik pamokslai. Šis labai prakilnus požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapčiomis vadovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: “Aš norėčiau būti geras krikščionis, bet juk tada aš būčiau priverstas badauti, jei žiūrėčiau į tai rimtai”. Ši

is “radikalizmas” pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir “radikalieji mąstytojai”, ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vienintelis skirtumas tarp jų, kad paskutinieji nesuvokia, o pirmieji suvokia ir įrodinėja šio reiškinio “istorinį būtinumą”.

Aš esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir “normalaus” gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir meilės principai yra nesuderinami. Bet šiuolaikinė visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsilaikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas, fizikas – gali. Panašiai ir fermeris, darbininkas, mokytojas, biznesmenas. Jie gali mylėti nieko nenustodami ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai yra nesuderinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad “kapitalizmas” yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti struktūra, kurioje vis dėlto atsiranda galimybių daugeliui nonkonformizmo ir asmeninės laisvės pasireiškimų.

Taip sakydamas, suprantama, aš neturiu minties, kad esama socialinė sistema gyvuos be galo ir kad mes galim puoselėti viltį, jog broliškos meilės idealai pagaliau bus realizuoti. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra tik neišvengiamos išimtys: meilė šių dienų Vakarų visuomenėja yra ribinis reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia mylėti, o dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai nuo jos apsiginti. Tie, kas į meilę žiūri rimtai, kaip į vienintelį racionalų atsakymą į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie išvados, jog svarbūs ir radikalūs pokyčiai socialinėje struktūroje yra būtini tam, kad meilė taptų socialinių, o ne išimtinai individualiu, sunkiai pasiekiamu reiškiniu. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje knygoje tik užsimenama (“The Sane Society”, Routledge, London, – šioje knygoje aš mėginau detaliau aptarti minimą problemą). Mūsų visuomenė yra valdoma menedžerinės biurokratijos, profesionalių politikų; žmonių nuostatos yra masinės propagandos paveiktos, jų siekis – daugiau gaminti ir daugiau vartoti. Visokia veikla nukreipta ekonominiams tikslams, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai – gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau be jokio supratimo apie tai, kas yra jo išskirtinės žmogiškos savybės, kokia jo paties paskirtis. Tam, kad žmogus galėtų mylėti, jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ekonominė mašina turi jam tarnauti, o ne jis tarnauti jai. Jis turi vėl gyventi ir jaustis laisvas, dirbti, o ne (geriausiu atveju) dalintis pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.

Itampa tarp individo ir visuomenes naturalus reiskinys, ka apie tai manote?
Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje. Kadangi tai gali būti labai sunku, šis straipsniukas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.

1. Kodėl žmonės bando nusižudyti?

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją.

Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.

2. Argi nėra visi savižudžiai pamišę?
Ne, mintys apie savižudybę toli gražu nerodo, kad jūs esate pamišęs arba būtinai dvasiškai sergate. Žmonės, bandantys nusižudyti, dažniausiai smarkiai kenčia, ir didžiajai daugumai jų yra kažkokio lygio depresija. Ši depresija gali būti reakcinė depresija, kuri yra absoliučiai normali reakcija į sunkias aplinkybes. Arba patvirtinta (endogenous) depresija, kuri gali būti diagnozuojamos dvasinės ligos išdava. Tai taip pat gali būti ir abiejų kombinacija.

Psichinės ligos klausimas yra sudėtingas, nes abi šios depresijos rūšys turi panašius simptomus ir pasekmes. Tikslus depresijos kaip psichinės ligos (pvz. klinikinė depresija) diagnozės apibrėžimas yra netikslus ir besikeičiantis, todėl ar žmogui, kuris kenčia pakankamai, kad bandytų nusižudyti, bus diagnozuojama klinikinė depresija, priklauso nuo įvairių žmonių nuomonės ir gali skirtis skirtingose kultūrose.

Tikriausiai geriau atskirti depresijos tipą ir gydyti atsižvelgiant į tai, o ne pripažinti visas šitas depresijas kaip psichinės ligos formas, net jei žmogus, kenčiantis nuo reakcinės depresijos, gali atitikti diagnozavimo kriterijus, naudojamus klinikinei depresijai nustatyti. Pvz., Appleby ir Condonis[1] rašo:

Dauguma nusižudančių asmenų nebūna diagnozuoti kaip psichiškai sergantys. Jie yra tokie patys žmonės kaip jūs ir aš, kurie konkrečiu laiko momentu pasijaučia izoliuoti, beviltiškai nelaimingi ir vieniši. Veiksmai ir mintys apie savižudybę gali atsirasti dėl gyvenimo stresų ar praradimų, su kuriais žmogus mano negalįs susidoroti.

Visuomenėje, kur psichinės ligos laikomos dėme ir ignoruojamos, žmogus, linkstantis į savižudybę, gali bijoti, kad kiti žmonės palaikys jį “pamišusiu”, jei jis bandys papasakoti kaip jaučiasi, dėl to gali nenorėti ieškoti pagalbos krizės metu. Bet kokiu atveju kito apibūdinimas kaip “pamišusiu”, kas turi stipria neigiamą reikšmę, tikrai nepadeda ir atkalba žmogų nuo pagalbos ieškojimo. Nesvarbu, serga jis psichine liga ar ne.

Žmonės, kenčiantys nuo psichinių ligų, tokių kaip šizofrenija ar klinikinė depresija tikrai dažniau žudosi, bet visgi jie sudaro mažumą tarp visų bandčių nusižudyti. Šitiems žmonėms teisingai diagnozuota liga gali reikšti, kad bus pradėtas tinkamas jų gydymas.

3. Ar kalbos apie savižudybę jos neskatina dar labiau?
Priklauso nuo to, kokiu požiūriu apie tai kalbama. Kalbos apie jausmus, lydinčius savižudybę, skatina supratimą ir gali žymiai sumažinti esamas žmogaus kančias. Beje, visai gerai yra paklausti žmogaus, ar jis svarsto savižudybės galimybę, jei įtariate, kad jis nesusitvarko su situacija. Jei jis linksta į savižudybę, tai gali labai padėti, nes kažkas kitas supranta kaip jie jaučiasi.

Tokį klausimą užduoti sunku, todėl čia pateikti keletas galimų variantų:
“Gal tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?”
“Atrodo to yra per daug, kad vienas žmogus galėtų pakelti; ar tai verčia tave galvoti apie savižudybę kaip išeitį?”
“Ar visas tave slegiantis skausmas verčia tave galvoti apie kenkimą sau?”
“Ar niekada nesijautei taip, kad geriausia būtų visą tai palikti?”

Tinkamiausias būdas paklausti priklausys nuo situacijos ir nuo to, kas priimtiniau konkretiems žmonėms. Taip pat svarbu suprasti asmens atsakymo esmę bandant jį įvairiai interpretuoti, nes kenčiantis žmogus gali atsakyti “ne”, nors iš tikrųjų galvoja “taip”. Žmogus, kuris nesiruošia žudytis, paprastai sugebės atsakyti “ne” ir dažniausiai tęs kalbą apie konkrečias priežastis, dėl ko jis turi gyventi. Taip pat gali būti naudinga paklausti, ką jie darytų, jei palinktų į savižudybę netolimoje ateityje – o gal jie linkę į savižudybę, tik nedrįsta to jum pasakyti.

Kalbos išskirtinai vien apie savižudybės būdus gali duoti idėjų žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, bet nepagalvoja apie tai, kaip jie tai padarys. Žiniasklaida skelbia, kad vien koncentruojantis į metodą ir ignoruojant emocinę pusę, galima paskatinti “mėgdžiotojus” žudytis.

4. Tai kas gali padėti žudytis sumaniusiam žmogui?
Žmonės paprastai gali susitvarkyti su paskirais traumuojančiais įvykiais ar stresu ir išgyvena tai palyginus gerai, bet kai keli tokie įvykiai atsitinka per trumpą laiko tarpą, mūsų sugebėjimas susitvarkyti, iškęsti gali žlugti.

Streso ar traumos, sukeltos konkretaus įvykio, pasekmės priklausys nuo konkretaus žmogaus, nuo situacijos, nuo to, kaip jis susidoroja su įtampa. Žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs konkretiems stresiniams įvykiams, vieniems kažkokie įvykiai gali atrodyti stresiniais, nors kitiems jie bus tik teigiama patirtis. Be to, žmonės sprendžia streso ir traumos problemas skirtingais būdais; keleto rizikos faktorių buvimas toli gražu nereiškia, kad asmuo links į savižudybę.

. Kalbėti, kalbėti, kalbėti. Reikia tik kalbėti. Kaip tai gali padėti?

Nors tai nėra ilgalaikis sprendimas, visgi paklausimas ir jų išsikalbėjimas apie tai kaip jaučiasi, žymiai sumažina jų vienišumo jausmą ir kančias, kas savo ruožtu labai sumažina greitos savižudybės riziką. Žmonės, kurie iš tikrųjų rūpinasi, gali nenorėti kalbėti tiesiogiai apie savižudybę, nes tai jiems yra tabu.

Vidutiniu ir ilgesniu periodu svarbu ieškoti pagalbos, kad būtų galima išspręsti problemas kiek galima greičiau; nesvarbu ar jos emocinės, ar fizinės. Prieš tai jau bandę, yra labiau linkę kartoti savižudybės bandymus, taigi labai svarbu su profesionalo pagalba išspręsti likusias problemas.

Kai kurios problemos gali būti neišsprendžiamos svarstymais, bet geras patarėjas turi sugebėti padėti žmogui konstruktyviai tvarkytis su jomis esamu momentu, o taip pat išugdyti geresnį sugebėjimą susitvarkyti ir išmokyti efektyvesnių metodų, kaip susidoroti su problemomis, kurios gali iškilti ateityje.

13. Palaukit; juk savižudybė neteisėta! Argi tai nesustabdo?

Žmogui, kuriam taip sunku, kad net bando nusižudyti, visiškai neįdomu teisėta tai ar neteisėta. Negalima įstatymais reguliuoti emocinio skausmo, paskelbiant polinkį žudytis nelegaliu. Tai netgi darys potencialius savižudžius dar labiau izoliuotais, ypač kai absoliuti dauguma bandymų būna nesėkmingi, palikdami bandžiusįjį blogesnėje pozicijoje nei buvo prieš tai, nes jie dar tampa ir nusikaltėliais. Kai kuriose šalyse savižudybė visgi paskelbta nelegalia, kitose – ne.
14. Argi žmogus neturi teisės žudytis, jei jis to nori?

Vakarų visuomenė linkusi iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Kaip ten bebūtų, kiekvienas asmuo yra dalis didesnio įvairių santykių mechanizmo, kurio kontekste ir egzistuoja asmens teisės ir pareigos. Žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, izoliuoti, nelaimingi ir neturi vilčių dėl savo ateities, yra labai sunku pastebėti paramą juos supančioje aplinkoje. Dažnai tai yra priežastis to, kad jie neįvertina galimos aplinkinių paramos, o taip pat ir smūgio, kurį jie suduotų nusižudydami.

Diskusijos dėl žmogaus teisių tampa labai emocionaliomis, ypač kai kyla konfliktas tarp individo ir visuomenės teisių bei atsakomybės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie buvo emociškai traumuoti dėl artimo žmogaus savižudybės, gali lygiai taip pat tvirtinti savo teisę dėl to nekentėti. Aišku reikėtų pakartoti, kad asmeniui, galvojančiam apie savižudybę labiau reikia supratimo, nei paskaitos apie jų atsakomybę prieš kitus žmones.

Galiausiai, suteikdami pagalbą žmonėms sprendžiantiems problemas, ieškantiems geresnių pasirinkimo variantų ar padėdami išvengti veiksmų, kurių jie vėliau gailėtųsi, savo teises tik praplečiame, o ne atvirkščiai.

Susvetimejimas siuolaikineje visuomeneje, ka apie tai manote?
Žmonijai yra būdingas šių dviejų taisyklių grupių konfliktas. Uždaroje gentinėje visuomenėje gyventi yra saugiau ir jaukiau, tačiau didelėje – efektyviau. Hayeko atradimas tas, kad jis įrodo šį saugumą, jaukumą ir netgi altruizmą beesant pirmykščio gyvenimo atributu. Pelno siekimas duoda daugiau naudos visuomenei negu labdaringa veikla. Tai, kad mes dažnai norime sugrįžti į uždarą visuomenę, pasirenkame daryti gera konkrečiai, o ne abstrakčiai, viena vertus, yra per tūkstantmečius susiformavusių moralinių nuostatų, kita vertus – proto ribotumo išraiška. Jaukumo ir saugumo jausmo praradimas, susvetimėjimas yra ta auka, kurią žmonės neišvengiamai paaukoja efektyvumo ir taikos labui plečiantis visuomenėms ir augant galimybėms. Kuo daugiau žmonių yra laikomi “savais” tuo mažiau konkrečių įsipareigojimų “savųjų” atžvilgiu galima (yra įmanoma) prisiimti. Abstraktaus ir konkretaus pasaulio (atviros ir uždaros visuomenės) ir jų taisyklių susidūrimai gimdo daugelį konfliktų šiuolaikinėje visuomenėje, šiuo susidūrimu galima paaiškinti teisės ir moralės prieštaravimus. Beje, kalbant apie gyvenimo bendruomenėje jaukumą ir saugumą nereikia pamiršti, kad didžiosios visuomenės ignoravimas ir griovimas ne tik leidžia saugiai gyventi savo bendruomenėje (tai – šviesioji pusė, kurios siekdami mes jaučiamės esą ne tik žmonijos, bet ir atskirų jos grupių nariais). Šis savųjų ratą suformuoti leidžiantis konkrečių taisyklių pasaulis sukelia atskirų bendruomenių (visuomenių) konfliktus – tie, kas laikomi savai itin globojami, tačiau svetimi neišvengiamai tampa priešais.

Itin svarbi teisės supratimui Hayeko mintis yra ta, jog valdžia patvirtina taisyklę ar ne – taisyklės prasmės ir turinio nepakeičia. Pavyzdžiui, žudyti negalima visiškai ne todėl, kad yra BK, o todėl, kad negalima. Valdžios patvirtinimas – tik tam tikros teatrališkos formos suteikimas tai taisyklei, kuri jau galiojo (jau po to galima šnekėti, kokią reikšmę toks formalizuotas teatrališkumas turi – galimybė įgyvendinti teisę jėga). Galima pastebėti būtiną poreikį žmonėms atskirti, kas yra teisė, o kas ne, nes priešingu atveju ne visada bus aišku ne tik, ko privalu laikytis, o ko ne, bet ir ar galima iš kitų reikalauti tam tikros taisyklės laikymosi. Visuomet tam tikri ritualai (liudytojai, žynio atliekami veiksmai, pagarbos teismui parodymas, priesaika) padėdavo tai identifikuoti.

Musu visuomene lygiu galimybiu visuomene, ka apie tai manote?

gal pades
jurgaa parašė:
>
> atsiuskit kas ka galit..kas ka turit gero..noriu gerai
> pasiruost snekejimui..bijau

Autorius: karolis brzauskas (—.vln0)
Data: 2006-04-24 13:38

Dabartinė visuomenė susiduria su daugeliu rimtų iššūkių, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su jaunų žmonių gerbūviu ir valstybės ateitimi. Didėjanti demografinė krizė, nusikalstamumo plėtra, grėsmingai aukštas jaunimo nedarbo lygmuo – tai tik keletas akivaizdžiai matomų ir išmatuojamų visuomenės rodiklių, liečiančių jaunus žmones. Ypatingą reikšmę šiuolaikinėje informacijos pertekliaus ir greitų pasikeitimų visuomenėje įgauna jauno žmogaus perėjimas “nuo mokyklos suolo” prie realaus gyvenimo – jauno žmogaus pasiruošimas sąmoningam ir atsakingam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Dėl to yra svarbus įgytų kompetencijų, žinių ir gyvenimo poreikių santykis.

Akcentuojant mokymosi visą gyvenimą, visą apimančią ugdymosi/mokymosi erdvę ir tai, kad formalaus ugdymo įstaigose dažnai pasigendama galimybių įgyti tas kompetencijas, kurias siūlo jaunimo organizacijos savo veikloje, jaunimo informalus ir neformalus ugdymas yra vienas iš esminių patyrimo būdų, siūlomų jaunam žmogui per aktyvią veiklą organizacijose.

Pozicijos dėl jaunimo neformalaus ugdymo pripažinimo ir organizacijų vaidmens tikslas yra įvardinti pagrindinius su jaunimo neformaliu ugdymu susijusius veiksnius:

apibrėžti jaunimo neformalaus ugdymo sąvoką, įvardinti apimtį, JNU teikėjo ir gavėjo sąvokas;
pateikti pirmines įžvalgas dėl galimų būdų pripažinti neformalaus ugdymo pagalba įgytas kompetencijas ar žinias;
identifikuoti jaunimo organizacijų vaidmenį ir pabrėžti jų svarbą neformalaus ugdymo plėtrai Lietuvoje

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba pozicijoje dėl JNU pripažinimo ir jaunimo organizacijų vaidmens išskiria tris pagrindinius teiginius:

Jaunimo organizacijos suvokdamos, JNU svarbą, siekia jo pripažinimo visuomenėje;
Formalaus švietimo įstaigų teikiamas išsilavinimas nepakankamai paruošia jauną žmogų dalyvavimui pilietinėje visuomenėje bei dėl naudojamų metodų ir principų negali suteikti reikiamo patyrimo;
Jaunimo organizacijos – neformalaus ugdymo teikėjai – sieks jaunimo neformalaus ugdymo proceso teikiamų galimybių propagavimo bei savo ypatingo vaidmens išviešinimo visuomenėje

JAUNIMO NEFORMALUS UGDYMAS VISO GYVENIMO MOKYMOSI KONTEKSTE

Formalaus ugdymo įstaigos vis dar turi monopolį ugdymo rinkoje. Šis monopolis yra nulemtas fakto, kad tik joms yra suteiktos išskirtinės galimybės teikti įgytas kompetencijas patvirtinančius dokumentus. Tačiau dalies socialinių ir asmeninių įgūdžių formalioji švietimo sistema iš esmės negali jaunam žmogui suteikti ir dėl sistemoje taikomų ugdymo principų ir metodų. Neformalus ugdymas tampa itin svarbia mokymosi visą gyvenimo dalimi, papildančia formaliu būdu įgyjamą patirtį. Atsakingos institucijos deklaratyviai telkia dėmesį į ugdymo įstaigų įgyjamų kompetencijų ribotumą bei pabrėžia reikšmę ir galimybes, kurias teikia neformalaus bei informalaus ugdymo procesai.

Įvardijamas poreikis apibrėžti neformalaus ugdymo reikšmę, svarbą bei būdus, kuriais šis procesas gali būti įgyvendinamas. Prieštaringai įvairiose struktūrose vadinamas ir vertinamas neformalus ugdymas reikalauja bendro sąvokų aiškumo ir sutarimo, kokį indėlį į šiuos procesus įneša jaunimo organizacijos.

Neformalaus ugdymo pripažinimas yra esminis žingsnis skatinant asmeninį vystymąsi ir mokymąsi visą gyvenimą jaunų žmonių tarpe. Bendrojo, aukštojo bei profesinio mokslo institucijų teikiamos žinios neatitinka jaunų žmonių poreikių ir pasiruošimo būsimam darbui. Tuo tarpu darbdaviai vis dažniau ieškodami darbuotojų, tarp reikalavimų skelbia poreikį ne tik turėti formalųjį išsilavinimą, bet ir tam tikros patirties ar socialinių kompetencijų, dažnai įgyjamų ne mokslo įstaigose. Reikalaujami įgūdžiai negali būti įgyti formaliuose institucijose. Šie įgūdžiai praktiškai ir daug efektyviau įgaunami neformalioje aplinkoje.

Kas yra jaunimo neformalus ugdymas?

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, siekdama apibrėžti jaunimo neformalaus ugdymo sąvoką, naudojosi Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymo, Europos Komisijos, UNESCO bei Europos jaunimo forumo parengtomis JNU formuluotėmis. Šie skirtingi apibrėžimai padėjo atskleisti skirtumus tarp formalaus, neformalaus ir informalaus ugdymo.

Formalus ugdymas yra teikiamas valstybės pripažintose ugdymo sistemose, pabaigus išduodant išsilavinimo vertę nustatantį sertifikatą. Ugdymo procesas yra aiškiai hierarchiškai struktūruotas.

Jaunimo neformalus ugdymas – organizuotas ugdymo procesas, kuris vyksta greta vyraujančių ugdymo bei mokymo sistemų. Dažniausiai nėra išduodami sertifikatai. Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis – ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno žmogaus socialines kompetencijas. Individai savanoriškai dalyvauja šioje veikloje, todėl prisiima aktyvų vaidmenį ugdymo(si) procesuose. Identifikuojamas svarbus jaunimo organizacijų vaidmuo, ugdant sąmoningą, aktyviai dalyvaujančią visuomenės gyvenime asmenybę.

Informalus ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis.

Pripažinimas vengiant formalizavimo

Svarbu aiškiai atskirti įvairias pripažinimo formas, priklausančias nuo to, kas pripažįsta ugdymąsi ir kokiu tikslu. Pripažinimo formos būna įvairios – nuo sertifikavimo, kai išduodami sertifikatai ar diplomai, kurie formaliai pripažįsta individo pasiekimus, iki politinio pripažinimo, kai gali būti įvestas teisinis pagrindas individo teisei į gautų kompetencijų patvirtinimą. Galimas ir bendrasis pripažinimas, kur visuomenė pripažįsta įgautų kompetencijų vertę neformalioje aplinkoje ar galiausiai įmanomas ir savęs pripažinimas, kur individas pats įvertina ką jis išmoko atlikdamas proceso refleksiją.

Esant tokiai pripažinimo būdų įvairovei reikia pabrėžti, kad Lietuvoje itin didelį vaidmenį turi politinis pripažinimo aspektas. Jauno žmogaus teisės į neformalų ugdymą įgyvendinimas, tiesiogiai priklauso nuo atitinkamų galimybių užtikrinimo. Jis turi įvykti bendradarbiaujant valstybiniam ir nevyriausybiniam sektoriams.

Šių būdų įvairovė taip pat parodo skirtingą požiūrį į JNU pripažinimą – ar į pirmąją vietą iškeliamas poreikis ugdymui, ar poreikis pripažinimui.

Neformalus ugdymas patvirtina savo “neformalią” prigimtį, todėl neturėdamas daug ryšių su formalų ugdymą teikiančiomis įstaigomis, neturi ir tokio visapusiško pripažinimo – įvertinimo. Todėl neturėdami formalaus įvertinimo būdo, negalime parodyti neformalaus ugdymo pagalba pasiekiamų ugdymo proceso rezultatų, metodikos efektyvumo bei pranašumo kitų atžvilgiu.

Lietuvos jaunimo organizacijoms yra labai svarbus neformalaus ugdymo pripažinimas. Jis užtikrintų vieningą visuomenės ir nevyriausybinių iniciatyvų požiūrį į jaunų žmonių ugdymą, pagrįstą bendrai sutartais principais ir kokybės standartais, kurie atitiktų tiek neformalaus ugdymo teikėjų tiek ir gavėjų interesus.

JAUNIMO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO IR ATSAKOMYBĖ

Vienas iš efektyviausių būdų jaunam žmogui pažinti pilietinės visuomenės principus bei veikimą yra aktyvus įsitraukimas į jaunimo organizacijų veiklą. Jaunimo organizacijos jauno sukuria erdvę jauno žmogaus ugdymui. Ugdytis šioje aplinkoje tai yra perteikti bei įgyti kompetencijų, kurių negali suteikti formalaus mokymo įstaigos.

Per sąveiką su kitais žmonėmis bei aplinka kurioje realizuojama jaunimo organizacijų veikla jaunas asmuo įgyja labai vertingų kompetencijų: bendravimo įgūdžių, žmogiškųjų išteklių vadybos, komandinio darbo, pasitikėjimo savimi, disciplinos, atsakomybės, lyderystės įgūdžių, planavimo, projektų vadybos, organizavimo, koordinavimo ir praktinių įgūdžių sprendžiant iškylančias problemas.

JNU yra prieinamas ir tiems jauniems žmonėms kurių poreikiai ir norai nebuvo patenkinti formalaus švietimo pagalba. Jaunimo organizacijos savo veikla gali pasiekti jaunus žmones iš įvairiausių visuomenės grupių, atspindinčių platų socialinių, etninių, religinių, kultūrinių interesų spektrą. Jaunimo organizacijose jaunimas “žaidžia savo aikštelėje pagal pačių sutartas taisykles”, ugdymo metu visi tiek teikėjas tiek gavėjas turi vienodas galimybes įgyti neformalaus ugdymo pagalba įgaunamas žinias ir kompetencijas.

Ypatingai prasmingas jaunimo organizacijų vaidmuo dirbant su jaunais žmonėmis turinčiais specialių poreikių: neįgaliaisiais, linkusiais nusikalsti, kenčiančiais nuo socialinės diskriminacijos ar priklausomybės ligų.

Jaunimo organizacijos be teikiamų neformalaus ugdymo galimybių bei poreikio jas pripažinti, prisiima ir atsakomybę:

Pagelbėti jauniems žmonėms perprasti ugdymą kaip neatsiejamą dalyvavimo jaunimo veikloje etapą ir paskatinti pažinimo rezultatų identifikavimo ir individualaus įvertinimo procesus;
Sudaryti sąlygas jauniems žmonėms naudotis tinkamais metodais bandant suvokti ugdymo proceso rezultatus, tai daryti tam kad įgautos kompetencijos ir žinios būtų aiškesnės;
Dėti visas įmanomas pastangas tam kad organizuojama veikla ar renginiai atitiktų kuo platesnį jaunų žmonių interesų ratą ir būtų prieinami kiekvienam norinčiam.

literatura:internetas,etikos knyga

Leave a Comment