Studentų žargonybės-emocinė ekspresinė vertė

1413 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU 4

2. ŽARGONINĖ LEKSIKA 5

3. STUDENTŲ ŽARGONAS 6

4. ŽARGONYBĖ, NE ŽARGONAS 7

5. ŽARGONAS IR SLENGAS 8

6. ŽARGONYBIŲ EMOCINĖ EKSPRESINĖ VERTĖ 9

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 13ĮVADAS

Žargoną galima vertinti kaip savotišką kalbą, atsiradusią skirtingų kalbų sandūroje. Būtent dėl šios savo ypatybės tam tikras žargonas gali tapti savotiška įvairių tautybių atstovų bendra kalba. Turbūt ir Lietuvoje jaunimo žargonas atlieka tokią pat funkciją – yra įvairių tautų atstovų tarpusavio bendravimo priemonė, įvairių masinių kultūrų sankirta, tikra pasienio teritorija, kur susiduria įvairios kalbinės sistemos. Dėl to iš kitos kalbos į žargoną skolinama leksika gali būti ne tik įddomus nagrinėjimo objektas, bet ir savotiškas kalbos įvaizdžio rodiklis. Įdomu tai, kad būtent dabar, kai lietuvių kalboje vyksta atkakli kova su bet kokios kalbos skoliniais (į lietuvių kalbą verčiami net tarptautiniai žodžiai, kurie daugumai kalbų yra bendri, sugalvojami terminai naujoms realijoms, atėjusioms iš Vakarų, apibūdinti), žargone vyksta visai priešingi procesai: aktyviai skolinama leksika iš įvairių kalbų, su kuriomis turi kontaktų dabartinis lietuvių jaunimas.

Šio darbo tikslai:

1. siekiama atskleisti žargono vietą lietuvių kalbos leksikoje;

2. suformuluoti ir apibrėžti žargono ir slengo sąvokas;

3. aptarti kalbinio ekspresyvumo komponentus ir ekkspresyvinimo priemones;

4. atskleisti priežastis, skatinančias jaunimą vartoti žargoną;

5. aptarti priežastis, lemiančias įvairių vietovių žargono žodžių reikšmių skirtumus;1. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius:

1. bendratautinę leksiką,

2. tarminę leksiką, arba dialektizmus,

3. termininę leksiką, arba terminiją,

4. žargoninę leksiką, arba žargonybes.

Lietuvių kalbos le

eksikos sluoksnių santykį vaizduojanti schema:2. ŽARGONINĖ LEKSIKA

Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas”), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje Tai labai netaisyklinga, kartais tyčia iškraipyta, vulgari kalba, dažniausiai vartojama vidutinio mokyklinio amžiaus mokinių ar kurių socialinių sluoksnių (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų), tam tikrų profesijų (vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų) atstovų

Profesorė Aldona Paulauskienė knygoje “Lietuvių kalbos kultūra” rašo: “[Žargonas] “neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos, [tai] netaisyklinga, vulgari, svetimybėmis užteršta kalba, turinti tam tikrą stilistinę paskirtį. Iš esmės tai šnekamoji kalba, priklausanti kokiai nors veiklos sričiai, grupuotei, kurios narius jungia bendri socialiniai ar profesiniai interesai. Tai gali būti jūrininkų, karių, sportininkų, aktorių, menininkų, moksleivių, studentų, gatvės jaunimo, vagių, kalinių speciali, ne visiems suuprantama kalba. Nors gramatinės sistemos šie žodžiai ir neturi, tačiau ir jiems būdingos kai kurios darybos ypatybės. Iš jų ryškiausios – trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (priešdėlių ar priesagų) vartojimas (.)”

Vienas pirmųjų iš lietuvių kultūros veikėjų žargoną yra užrašęs A. Fromas–Gužutis. Jo užrašytų Raseinių pavieto XIX a. vidurio ubagų žargono pavyzdžių yra knygoje ,,Baisioji gadynė” (Vilnius, 1955).3. STUDENTŲ ŽARGONAS

Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės gr
rupių, šiuo atveju studentų, noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės studentų vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis — slengas.

Žargono žodžiai — labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.

Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Dauguma jų — fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys”, figovai „prastai, blogai”, fuginti „bėgti”, kabakas, knaipė „kavinė”, kaifas „malonumas”, leikyti „gerti”, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis”, palinti „rūkyti”, skačkės „šokiai”, stukačius „skundikas”, šaika „būrys, draugija”, taskankės „muštynės” ir t.t.

Kitos žargonybės — perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka”, egzas „egzaminas”, ciza „cigaretė”, kolis „kolokviumas”, konserva „konservatorija”, matieka „matematika”, stipkė „stipendija”, univeika ,,universitetas” ir t.t.

Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja”, bičas „bičiulis”, dėstytuvas „dėstytojas”, klasiokas „klasės draugas”, sausiokas „sausas vynas”, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt” ir t.t.

Iš kitų išsiskiria vadinamosios se
emantinės žargonybės. „Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis”, būda „mokykla””, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas”, nuskilti „pavykti, pasisekti”, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant”, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti”, šakės „baigta, galas, prapultis”, šienas „niekai, šlamštas” ir t.t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių „beviltiška”, gauti pompą „išsisemti”, nešti muilą „bėgti, nešdintis”, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti”, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę”, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti” ir t.t.4. ŽARGONYBĖ, NE ŽARGONAS

Žargoną apibrėžiame kaip iškraipytą, nuo literatūrinės kalbos nutolusią atskirų visuomenės sluoksnių kalbą. Žargonas turi neliteratūrinių žodžių ir frazeologizmų, žodžių reikšmių. Nors žargonas neturi savo gramatinės ar fonetinės sistemos, bet jo tartis ir kirčiavimas gerokai prieštarauja literatūrinės kalbos normoms.

Neretai girdime studentus ir kitus žmones sakant, kad tas ir tas kalbąs (su) žargonais, autoriaus raštuose esą daug žargonų. Čia žargono terminas pavartotas negerai.

Galima įsivaizduoti, kad žargonas yra “makrosistema” (žinoma, sąlyginė), kurią sudaro žodžių, jų darybos ir reikšmės variantų, netaisyklingo, nenorminio tarimo ar kirčiavimo žargoniniai atvejai. Atskiri šių sričių reiškiniai – leksikos, frazeologijos, semantikos, tarimo ar kirčiavimo žargonybės (pastarasis terminas geresnis negu žargonizmas).

Vadinasi, sakyti moksleivių, studentų, sportininkų žargonas derėtų ta
ais atvejais, kai kalbama apskritai apie jų netaisyklingą, svetimybėmis užterštą, vulgaroką kalbą. O kai turime omenyje konkrečius kieno žargono pavyzdžius, juos reikia vadinti moksleivių, studentų leksikos, frazeologijos, darybos, kirčiavimo žargonybėmis, arba žargonine (studentų, moksleivių) leksika, žargoniniu kirčiavimu ir pan .5. ŽARGONAS IR SLENGAS

Slengas taip pat dažnai vadinamas tiesiog žargonu, bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.

Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis „studentas”, univerka, univeras „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka, machė „matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas, šleikos „troleibusas”, svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”, vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”, auklioškė (arba auklyba) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas” (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti. „Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo frankai, dabar – babkės, kartais – faniera ar šaibos. Jau nebemadinga senosios kartos žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų – kreizas, kreizovas „pusprotis, pakvaišęs” ir kreizinti „kvailioti”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas „šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”. Lietuvių kalbai pavojingiausia kai kurių Kauno ir Vilniaus jaunuolių žargoninė tarties ypatybė slavų kalbų pavyzdžiu ilginti net žodžio galo kirčiuotus trumpuosius balsius, ko nedaro nė viena tarmė: turiū, galiū (= turiu, galiu), tury, galy (= turi, gali) ir pan., taip pat kai dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių tvirtagalė priegaidė tariama neaiškiai ar net verčiama beveik tvirtaprade: Kaunas (= Kaunas), kyrvis (= kirvis).

Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai, vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų (jūrininkų, sportininkų, dailininkų.) arba tarpsluoksnių žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę.

Daugelis kalbininkų mano, kad kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau iš jo išaugama. Nebent galima priminti, kad, tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau nori vartoti svetimybes, tai tegu nors renkasi variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė.6. ŽARGONYBIŲ EMOCINĖ EKSPRESINĖ VERTĖ

Ekspresyvumas (lot. expressio „išraiška”) — tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas (Tarptautiniam žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis išraiškingumas).

Ekspresyvumo priemonėmis gali eiti visi kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sakiniai, garsai. Sisteminių kalbos vienetų ekspresyvumas yra realizuojamas tik kalbos akte ir tekste. Mažiausias teksto vienetas yra konkretus sakinys (pasakymas).

Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas — tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kalbinio ekspresyvumo svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas ir intensyvumas. Emocionalumas kalboje — tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar žodžių junginio atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato emocijas, vaizduotę.

Emocionalumas kalboje — tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Lingvistinė vaizdingumo sąvoka — tai daikto, veiksmo, ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija. Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai, pvz.: Lūpos žodį pasėjo, / Žemė ištarė grūdą. / Vyturys patekėjo — šviesu (Just.Marc). Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas. Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hiperbolė ir litotė, sinonimai {plg. norėti ir trokšti), leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai), laipsnių formos, žodžių darybos priemonės. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai

Būdingiausi kalbos ekspresyvinimo (aktualizacijos) būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (šie būdai dažnai tarpusavyje pinasi). Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas ekspresyvesnis4

Kuriant žargoną žaidžiama žodžių reikšmėmis, daryba, garsais, raidėmis. Formuojasi žargoninė frazeologija. Svarbiausias perkeltinės reikšmės žodžių vartojimo tikslas- ekspresinė daikto charakteristika. Žargono emocingumas ir ekspresyvumas eina iš to, kad pats pavadinamas daiktas kelia teigiamas arba neigiamas emocijas, yra asociatyvus. Negyviems daiktams, glaudžiai susijusiems su žmogaus gyvenimu, priskiriamos gyvųjų savybės. Žargonui būdinga ekspresija, jam negresia literatūriško sukaustymo pavojus. IŠVADOS

1. Žargonas yra tarsi bendrinės kalbos pakraštyje kaip procesų, kurie neįvyksta bendrinėje kalboje dėl normalizacijos ir standartizacijos reikalavimų, atspindys. Jis prisiima kitų kalbų sistemų įtakas, aktyviai reaguodamas į visus aplinkos pasikeitimus. Verta pabrėžti, kad žargono žodžio reikšmė gali keistis priklausomai nuo vartojimo situacijos, vartotojų tikslų ir bruožų, todėl kartais labai įdomu stebėti kai kurių žodžių „gyvenimo kelią“.

2. Žargonas – bendrinės kalbos dalį sudaranti savarankiška sistema, kuri turi savo vidinius dėsningumus, vystymosi procesą ir istoriją. Tai kartais labai netaisyklinga, dažniausiai tyčia iškraipyta (

. . .

Join the Conversation

×
×