1. Švietimo politika
Švietimo reformos Lietuvoje pradžia laikytina 1988 metais pristatyta Tautinės Mokyklos Koncepcija, todėl, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę (1991), teoriniai ir teisiniai švietimo sistemos reformos pagrindai jau buvo paruošti. 1991 metais buvo priimtas Švietimo įstatymas (pakeistas 1998 metais), kuris kartu su Lietuvos švietimo koncepcija ir Švietimo sistemos reformos veiksmų planu (1992) tapo Lietuvos švietimo reformos pagrindu.
Po ilgiau nei dešimtmečio dar vis tebesitęsianti palaipsnė ir visuotinė reforma žymiai pakeitė konceptualiąją, institucinės sąrangos, metodologinę, žmogiškųjų išteklių, finansinę ir kitas švietimo sistemos sritis. Atsižvelgiant į esamus pasiekimus, yra planuojami tolimesni reformos veiksmai, kurie įtakotų švietimo sistemos plėtros procesus ir lemtų reikšmingus pokyčius. 2002 metų birželį LR Vyriausybė LR Seimui pateikė naujo Švietimo įstatymo projektą; kiek vėliau Lietuvos visuomenei buvo pateikta 2003-2012 metų ilgalaikio ugdymo plėtros strategija.
LR Konstitucijoje (1992) yra apibrėžti esminiai Švietimo sistemos principai:§ Asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas;§ Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.§ Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
Pripažįstant, kad švietimas lemia kultūrinį, socialinį ir ekonominį progresą, bei skatina žmonių ar atskirų tautų veningumą, pakantumą ir bendradarbiavimą, Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) teigiama, jog pagrindinis švietimo reformos tikslas yra ne pateisinti ar įteisinti esamas socialines ar ideologines struktūras, bet sukurti dinamiškai besikeičiančios visuomenės pagrindus. 1991 metais priimto Švietimo įstatymo paskirtis buvo užtikrinti nepriklausomą ugdymą nepriklausomoje valstybėje, todėl didelis dėmesys buvo skirtas sistemos institucinei sąrangai – buvo apibrėžtos šalies švietimo sistemos funkcijos, struktūra ir administravimas. Švietimo įstatyme (1991) tvirtinama, kad, siekiant bendros Lietuvos pažangos, švietimui bus teikiamas išskirtinis dėmesys, kadangi reformuota švietimo sistema turėtų būti grindžiama demokratijos principais, visuotinai pripažįstamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, bei žmogaus požiūriu į tautiškumą ir pasauliškumą.
Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai yra:§ ugdyti protinius ir fizinius gebėjimus, įtvirtinti moralaus ir sveiko gyvenimo būdo pagrindus, bei skatinti intelektualinį tobulėjimą, sukuriant sąlygas kitais būdais ugdyti asmenybę;§ suteikti jaunajai kartai, esamais mokslo ir kultūros pasiekimais pagrįstus, bendrąjį ir profesinį išsilavinimus;§ suteikti galimybę nuolat tobulėti kiekvienam;§ išaiškinti asmens teises ir diegti pilietinės pagarbos šeimai, visuomenei, tautai bei Lietuvos valstybei jausmą lygiai taip, kaip pareigą dalyvauti šalies kultūriniame, socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime;§ garantuoti vienodas teises ir sąlygas tradicinių religinių bendruomenių nariams auklėti savo vaikus, pagal likusiai visuomenės daliai nepavojingus religinius įsitikinimus.
2001 metais poreikis keisti galiojantį Švietimo įstatymą tapo akivaizdus, kadangi šis:§ neatitiko pasikeitusios ir nuolat besikeičiančios švietimo sistemos, nes nereglamentavo daugelio pokyčių;§ neatitiko kitų, po 1991 metų priimtų, įstatymų, kurie reglamentavo specifines švietimo sritis (specialųjį ugdymą, profesinį lavinimą, neformalų ugdymą, aukštąjį mokslą), ir šalies ilgalaikės plėtros strategijoje numatytų nuostatų;§ neatitiko su švietimu susijusių tarptautinių įsipareigojimų, tokių kaip: siekiant narystės ES reikalingų nuostatų, sudarančių sąlygas mokytis migruojančių darbininkų vaikams, laisvo studentų judėjimo principų ir ES nacionalinėms švietimo sistemoms keliamų reikalavimų: švietimo kokybės ir prieinamumo bei galimybių mokytis visą gyvenimą;§ buvo gausus prieštaringų sampratų ir formuluočių – įstatyme vartotos sąvokos buvo neaiškios ir dviprasmiškos, todėl sąlygojančios nesusipratimus.
Naujasis įstatymas turėjo numatyti ilgalaikius uždavinius ir sudaryti sąlygas toliau plėtoti ir tobulinti šalies švietimo sistemą, todėl turėjo tapti pagrindiniu ir visaapimančiu bei aiškiai švietimo sistemą reglamentuojančiu dokumentu.
Du esminiai senojo ir naujojo įstatymų skirtumai yra šie:§ naujasis įstatymas reglamentuoja ne institucinę švietimo sistemos sąrangą, bet lankstų ir kokybišką mokymo procesą;§ naujasis įstatymas yra orientuotas į besimokantį asmenį – tiesioginį švietimo sistemos paslaugų vartotoją ir suteikia pagrindines valstybės garantijas – mokymo prieinamumą, kokybę ir atitikimą poreikiams lygiai taip, kaip ir šias garantijas užtikrinančius procesus – švietimo planavimą, tinkamą administravimą ir reikiamą finansavimą.
Įstatymo projekte yra suformuluoti keturi švietimo uždaviniai:§ Įvesdinti asmenį į žinių visuomenę, padėti jam įgyti šiuolaikinę kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir tapti doru, savarankišku bei atsakingu žmogumi, norinčiu bei gebančiu nuolat mokytis ir savarankiškai kurti savo gyvenimą.§ Padėti asmeniui įgyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį kultūros bei technologijų lygį, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius, mokantis visą gyvenimą siekti naujos kompetencijos ir kvalifikacijos.§ Stiprinti visuomenės galias užtikrinant darnią krašto ūkio ir aplinkos ir žmogiškųjų išteklių plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą.§ Laiduoti tautos, krašto kultūros tęstinumą ir jos tapatybės išsaugojimą bei nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą.
…bei keturi esminiai švietimo sistemos principai:§ Prieinamumas – švietimo sistema yra teisinga, ji užtikrina lygias galimybes mokytis; kiekvienam asmeniui ji laiduoja bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įsigijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.§ Kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės, socialinės, kultūrinės raidos kontekstu ir kartu su juo nuolat atsinaujina; švietimo kokybė yra kontekstuali: vienas esminių jos rodiklių – kaip švietimas atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes.§ Efektyvumas – švietimo sistema siekia kokybiškų rezultatų racionaliai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais.§ Tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, sąryšinga ir atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.
Naujos švietimo įstatymo redakcijos projekte nustatyta iš formaliojo, neformaliojo ir informaliojo švietimų susidedanti švietimo sistema, bei mokinių, mokytojų ir švietimo įstaigų paramos sistema.
§ Formalusis švietimas – švietimas, vykstantis pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patvirtintas programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis, aukštesnysis arba aukštasis išsilavinimas ir (arba) kvalifikacija.
§ Neformalusis švietimas – švietimas, vykstantis pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas. Neformaliojo švietimo suteikti įgūdžiai gali būti formaliai pripažįstami Vyriausybės.§ Informalusis švietimas (savišvieta) – savarankiškas ir savaiminis, nuolat vykstantis mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir praktine patirtimi. Informaliojo švietimo suteikti įgūdžiai gali būti formaliai pripažįstami Vyriausybės.§ Parama apima informacijos teikimą, taip pat psichologinę, socialinę-pedagoginę, specialiąją bei medicininę pagalbas.Švietimo sistema ir keletas esminių sistemos reformos bruožų bus aprašyti žemiau. Visos, žemiau apibūdintos, švietimo sistemos sritys yra reglamentuojamos tebegaliojančio Švietimo įstatymo (1991), tačiau, atsižvelgiant į realius vartotojo poreikius, tinkamų realizuoti save sąlygų sukūrimą ir pačios sistemos plėtrą, bus minimos ir naujos įstatymo redakcijos projekte pateiktos nuostatos.
1.1 Lietuvos švietimo sistemos tendencijos1.1.1 Pristatymas
Lietuvos švietimo sistema yra sudaryta iš priešmokyklinio ugdymo, pagrindinio (trijų pakopų – pradinio, žemesniojo vidurinio ir aukštesniojo vidurinio) ugdymo, profesinio mokymo ir profesinių-aukštesniųjų studijų, aukštojo mokslo studijų ir suaugusiųjų ugdymo. Be to, yra įstaigų, teikiančių papildomą ir neformalųjį ugdymą. Naujos švietimo įstatymo redakcijos projekte yra siūloma kiek kitokia švietimo sistemos struktūra: ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas, pradinis ir žemesnysis vidurinis bei aukštesnysis vidurinis ugdymai, profesinis mokymas, profesinės-aukštesniosios studijos, aukštojo mokslo studijos, specialusis ugdymas, vaikų neformalusis švietimas, suaugusiųjų neformalusis švietimas bei informalusis švietimas (savišvieta). Naujojoje įstatymo redakcijoje minimos ir įvairios paramos priemonės (informacinė pagalba, psichologinė pagalba, socialinė pedagoginė pagalba, socialinė pedagoginė ir specialioji pagalba, medicinos pagalba mokykloje bei pagalba mokyklai ir mokytojui), kurios yra įvardinamos kaip neatskiriama švietimo sistemos dalis ir yra teikiamos per visą individo ugdymo procesą.
Mokslas viešosiose ikimokyklinio ugdymo (išskyrus vaikų globos namus) ir papildomo ugdymo įstaigose kartais dažnai yra mokamas. Mokslas valstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose, profesinėse mokyklose ir profesinėse-aukštesniojo lavinimo mokyklose yra nemokamas. Valstybinėse, aukštąjį išsilavinimą suteikiančiose, mokyklose gerai besimokantiems taip pat garantuojamas nemokamas mokslas. Pažymėtina, kad, studijuojantys profesinėse, profesinėse-aukštesniosiose ir aukštosiose mokymo įstaigose, atsižvelgiant į bendrą besimokančiųjų lygį, gauna specialias išmokas – stipendijas.
Vietovėse, kur vyrauja tam tikros, atskiros tautinės mažumos atstovai, pagrindinio ugdymo studijos gali būti organizuojamos atitinkamos tautinės mažumos gimtąja kalba. Priešingu atveju yra siūlomas neprivalomas popamokinis arba sekmadieninis ugdymas. Tačiau visose, tokio pobūdžio įstaigose privaloma suteikti ir lietuvių kalbos pagrindus. Aukštojo mokymo įstaigose dėstoma išimtinai lietuvių kalba. Kitos kalbos yra leidžiamos, jeigu dėstomo dalyko turinys yra glaudžiai susijęs su atitinkama kalba, arba dėstomą dalyką bei kitą, susijusią informaciją perteikia užsienio šalių specialistai, taip pat, jeigu, vykdant tarptautines studentų mainų programas, dėstomo dalyko perteikimas kita kalba yra neišvengiamas.
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos švietimo sistema yra aktyviai reformuojama. Reformą žadama baigti iki 2010 metų. Ją vykdant, siekiama sukurti optimalų skirtingų mokymo įstaigų tinklą, kuris studijuojantiems suteiktų galimybę laisvai judėti iš vienos mokymo įstaigos į kitą. Tikimasi sukurti tokią sistemą, kuri suteiktų galimybę bet kuriuo mokymosi momentu keisti pasirinktą studijų kryptį arba bet kada tęsti studijas, jas anksčiau nutraukus.
1.1.2 Priešmokyklinis ugdymas
Priešmokyklinis ugdymas apima rūpinimąsi vaikais iki 3 metų amžiaus ir 3-5 (arba 6) metų amžiaus vaikų ugdymą. Priešmokyklinio amžiaus vaikai, atsižvelgiant į jų tėvų pasirinkimą, yra ugdomi vaikų lopšeliuose, vaikų darželiuose ir vaikų darželiuose-mokyklose (arba, bendrojo lavinimo įstaigose sudarytose, priešmokyklinio aklėjimo grupėse). Našlaičiai ir tėvų neprižiūrimi vaikai yra ugdomi vaikų rūpybos įstaigose. Teikdama papildomas išmokas, valstybė gali remti ir priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymą namuose. Mokymo ir sveikatos priežiūros įstaigose taip pat teikiama metodologinė, diagnozavimo ir konsultacinė pagalba, namuose auklėjančioms priešmokyklinio amžiaus vaikus, šeimoms. Siekiant suvienodinti visų vaikų priešmokyklinio išsilavinimo lygį, naujoje švietimo įstatymo redakcijoje papildomai numatyta speciali vienerių metų programa priešmokyklinio amžiaus vaikams ugdyti. Ji gali būti vykdoma tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje.1.1.3 Pagrindinis ugdymas
Pagrindinio ugdymo įstaigų reorganizavimo procesas prasidėjo 1999 metais. Buvusi ugdymo struktūra (4 metai pradinio ugdymo + 5 metai žemesniojo viduriniojo + 3 metai aukštesniojo viduriniojo ugdymo) buvo pakeista atitinkamai į 4+(4+2)+2 metų struktūrą. 10 metų trukmės pradinio ir žemesniojo vidurinio ugdymų mokymo programa buvo pritaikyta 1999/2000 metais.
§ pradinis ugdymas: 1-4 klasės, amžius 6(7)-10(11);§ žemesnysis vidurinis: 5-10 klasės, amžius 10 (11)-16(17);§ aukštesnysis vidurinis:11-12 klasės.
Veikdamos pagal tokią mokymo tvarką, Lietuvoje egzistuoja daugelis mokyklų ir kitų bendrojo ugdymo įstaigų, tačiau egzistuoja ir kiti ugdymo programos sąrangos principai – būdami 8 klasėje, jauni žmonės gali pasirinkti studijas gimnazijoje, kur jiems būtų perteikta 9-12 klasių lygį atitinkanti, sustiprinta mokymo programa.
2000/2001 mokslo metais visuotinai buvo pradėta taikyti, į paskutinius du bendrojo ugdymo metus orientuota, profilinio mokymo sistema. (1998/1999 mokslo metais pagal šią sistema dirbo tik 37 šalies bendrojo ugdymo įstaigos, dar 70 sistema buvo pradėta taikyti 1999/2000 mokslo metais). Profilinis mokymas yra suprantamas kaip aukštesniojo vidurinio išsilavinimo teikimo būdas, kurį taikant, atsižvelgdamas į konkrečią domėjimosi sritį arba realų poreikį, kiekvienas mokinys gali pasirinkti laisvai. Be to, taikant tokią mokymo sistemą, yra apibendrinamas ir todėl sumažėja mokymosi krūvis. Kitaip tariant, mokiniai laisvai gali pasirinkti atitinkamas dalykų grupes: gamtos mokslus, humanitarinius mokslus, tiksliuosius mokslus ir menus.
Taikant profilinį mokymą, yra siekiama tobulinti jauno žmogaus ugdymo procesą šiais metodais:§ parenkant labiausiai tinkamą mokymo būdą, atsižvelgiant į asmens prioritetus, domėjimosi sritį ir sugebėjimus;§ stiprinant motyvuotumą mokytis ir išvengiant galimų mokymosi nesėkmių;§ suteikiant papildomų žinių, įgūdžių ir sugebėjimų bei didinant suteikiamų teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, reikalingų pasirinktai dalykų grupei perteikti, kiekį;§ įvertinant kiekvieno mokinio tinkamumą laisvai pasirinktai profesijai įgyti taip pat patariant, kokią profesiją pasirinkti;§ tinkamai paruošiant mokinį lavintis toliau ir mokytis visą gyvenimą;
§ optimizuojant mokymo krūvį – mažiau dėmesio skiriant bendriesiems dalykams, kurie gali būti sudėtingi studijuoti arba nereikalingi ateityje.Ateityje, taikančias profilinio mokymo sistemą, mokyklas, žadama reorganizuoti į gimnazijas arba, žemesnįjį vidurinį išsilavinimą teikiančias, ugdymo įstaigas. Tikimasi, kad po aukščiau minėto reorganizavimo, bus sukurtas akademinių ir neakademinių gimnazijų tinklas. Dabar (2002) gimnazijos Lietuvoje veikia kaip atskiro tipo, dirbančios pagal specialią sustiprintą mokymo programą, arba, aukštesnius reikalavimus mokiniams keliančios, mokyklos.Kitas, bendrąjį, bet specifinei mokinių grupei skirtą išsilavinimą suteikiančių ugdymo įstaigų tipas – specialiosios mokyklos. Jos yra orientuotos į mokinius, kurie dėl tam tikrų priežasčių (fizinės arba proto negalios) nusprendžią nelankyti, didesnius reikalavimus keliančių, bendrojo lavinimo įstaigų.
Dar vienas mokyklų tipas – taip vadinamos “jaunimo mokyklos”, kuriose be bendrojo ugdymo, taikomos ir bendrojo profesinio lavinimo programos. Pastarosiose gali būti ugdomi mokiniai, kurie nėra išklausę visos, jiems skirtos, programos arba nesistemingai lanko bendrojo ugdymo įstaigas. Ugdymo procesas tokio tipo mokyklose trunka nuo penkių iki šešių metų.
Aukštesnysis vidurinis išsilavinimas gali būti įgyjamas ir profesinėse mokyklose (plačiau – 1.14 skyriuje).
Naujoje švietimo įstatymo redakcijoje neaiški “bendrojo ugdymo mokyklos” sąvoka yra pakeista, įvardinant atskirus ugdymo lygmenis: paruošiamąją mokyklą (1 metai bendrojo ugdymo), pradinę mokyklą (4 metai bendrojo ugdymo), žemesniąją vidurinę mokyklą (6 metai bendrojo ugdymo) ir aukštesniąją vidurinę mokyklą (2-3 metai bendrojo ugdymo).
Baigiant tikslinga paminėti, kad pagrindinės bendrojo ugdymo įstaigų reformos nuostatos yra orientuotos į mokymo programos modernizavimą ir personalo kvalifikacijos kėlimą, profilinio mokymo kokybės gerinimą, bendrojo ugdymo įstaigų tinklo optimizavimą, pastarojo finansavimo principų keitimą, materialinės bazės atnaujinimą ir mokinių į mokymo įstaigas atvežimo užtikrinimą. 2002 metų rudenį buvo pradėta įgyvendinti investicijų programa mokyklai tobulinti. Tikimasi, kad, vykdant šią programą, mokymo kokybė bus pagerinta 70% ugdymo įstaigų. Programa numato didžiausią per paskutinius dešimt metų investuotą sumą – per ateinančius 3.5 metų (iki 2005 metų) į bendrojo ugdymo sistemą bus investuota 180 mln. Lt.. Vykdant programą 400 bendrojo ugdymo įstaigų bus aprūpintos modernia mokymo įranga, bus nupirkta daugiau nei 100 “geltonųjų autobusėlių”, 62 bendrojo ugdymo įstaigos bus restauruotos, 6000 pedagogų bus suteikta galimybė kelti savo kvalifikaciją. Taip pat bus diegiamos ir plėtojamos informacinė švietimo administravimo, mokinių pasiekimų įvertinimo bei vidinio ir išorinio audito sistemos.
1.1.4 Profesinis mokymas/lavinimas
Vykdant profesinio ugdymo programas, siekiama suteikti jauniems žmonėms tam tikrą profesiją, arba padėti jiems prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių darbo rinkos reikalavimų.
1997 metais buvo priimtas Profesinio mokymo įstatymas. Įstatymas nustatė profesinio mokymo sistemos sąrangą ir įtvirtino valstybės institucijų ir visuomeninių partnerių tarpusavio bendradarbiavimu paremtą, profesinio mokymo sistemos struktūrą. 1998 metais buvo patvirtinti Profesinio mokymo Baltoji knyga ir, kiek vėliau – ją sekęs Veiksmų planas. Šiuose dokumentuose buvo įvardinti esminiai profesinio mokymo sistemos reformos momentai: yra tikimasi, kad profesinio mokymo sistema ilgainiui taps atvira ir kompleksine ugdymo sistema, kuri būtų glaudžiai susijusi su kitais švietimo sistemos lygiais ir organizuojama atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir kultūrinius, atitinkamam regione gyvenančių, jaunų žmonių poreikius.Profesinį mokymą sudaro:1) pagrindinis profesinis mokymas – sudėtinė švietimo sistemos dalis, sudaranti sąlygas neturintiems profesinio išsilavinimo asmenims įgyti profesiją Studijų ir mokymo programų registre apibrėžtomis sąlygomis;2) darbo rinkos profesinis mokymas – mokymas, suteikiantis galimybę Valstybiniame mokymo programų registre apibrėžtomis sąlygomis įgyti profesines kvalifikacijas, būtinas prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių.
Pagrindinis profesinis mokymas yra tiesiogiai susijęs su Profesinėmis mokyklomis, kuriose gali mokytis, neturintys ar siekiantys patobulinti profesinius įgūdžius, arba siekiantys įsigyti kitą profesiją, jaunuoliai nuo 14 metų. Profesinėse mokyklose perteikiama pagrindinio profesinio mokymo programa apima teorines žinias ir praktinį profesijos mokymą (praktiką atliekant pačioje ugdymo įstaigoje arba toje srityje besispecializuojančioje įmonėje) bei bendrąsias, bendrojo ugdymo įstaigose teikiamas, žinias.
Profesinio ugdymo įstaigos dirba vadovaudamosi keturių pakopų, kurios skiriasi apimtimi ir turiniu, bei yra orientuotos į skirtingų amžiaus grupių, skirtingą bendrąjį išsilavinimą turintį jaunimą, ugdymo programa. Pagrindinio profesinio mokymo sistemoje yra šios pakopos:1) I pakopa – profesinei kvalifikacijai įgyti. Priimami tik asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo (pvz.: iš bendrojo ugdymo įstaigos išmesti jaunuoliai), kuriems per 2-3 metus suteikiami atitinkamos profesijos pagrindai. Atskira programa sudaroma mokiniams, norintiems įgyti pagrindinį išsilavinimą;2) II pakopa – kvalifikuoto darbuotojo profesijai įgyti užtikrinant galimybę tęsti studijas atitinkamose aukštesniosiose mokyklose. Priimami asmenys su pagrindiniu išsilavinimu. Mokymas trunka 3 metus;3) III pakopa – kvalifikuoto darbuotojo profesijai ir bendrajam viduriniam išsilavinimui įgyti. Priimami asmenys su pagrindiniu išsilavinimu. Mokymas trunka 3 metus;4) IV pakopa – kvalifikuoto darbuotojo profesijai įgyti. Priimami asmenys, turintys bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Mokymas trunka 1-2 metus.
Mokymosi procese laiduojamas profesinio mokymo ir bendrojo lavinimo perimamumas tarp I, II ir III pakopų. Baigę I pagrindinio profesinio mokymo pakopą, mokiniai, gauna įgytą kvalifikaciją pažymintį dokumentą. Mokiniams, baigusiems II, III ir IV mokymo pakopas, suteikiamas kvalifikuoto specialisto pažymėjimas.
Darbo rinkos profesinio mokymo programomis siekiama tobulinti įgūdžius ir kelti profesinę kvalifikaciją, taip padedant persikvalifikuoti, darbo neturintiems, arba norintiems tobulėti pasirinktoje srityje, žmonėms. Į darbo rinkos profesinio mokymo įstaigas priimami asmenys:1) dirbantys įmonėse, kuriems, gresiant nedarbui:a) reikia tobulinti kvalifikaciją;b) reikia keisti arba įgyti naują profesiją;2) bedarbiai ar ieškantys darbo asmenys, kuriems:a) reikia tobulinti kvalifikaciją;b) reikia keisti ar įgyti naują profesiją;3) pradedantys savo verslą.
Darbo rinkos profesinio mokymo įstaigose mokosi asmenys nuo 18 metų, o jaunesni – tik turintys pagrindinį profesinį pasirengimą. Išimtys daromos Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų nustatyta tvarka. Šiose ugdymo įstaigose mokslas trunka ne ilgiau vienų metų. Darbo rinkos profesinis mokymas yra grindžiamas mokymo planu, kuris yra sudarytas iš vieno ar daugiau atskirų mokymo skyrių (modulių). Šie moduliai yra taikomi, atsižvelgiant į asmens bendrąjį ir profesinį išprusimą, jo darbo patirtį bei, atitinkamai profesijai keliamus, reikalavimus. Išklausęs visą programą, kiekvienas gauna, suteiktą profesiją, arba įgytą kvalifikaciją, patvirtinantį dokumentą.
Egzistuoja šie profesinio mokymo įstaigų tipai:
§ profesinės mokyklos, kuriose suteikiami teoriniai ir praktiniai atitinkamos profesijos pagrindai bei, bendrąjį išsilavinimą atitinkančios, žinios;§ profesinio mokymo centrai ir specialūs kursai, kuriuose suteikiami teoriniai ir praktiniai atitinkamos profesijos pagrindai;§ specialios profesinio mokymo įstaigos, orientuotos į specialių poreikių turinčius asmenis (neįgaliuosius, nuteistuosius ir t.t.). Šie asmenys gali lankyti ir, pirmuose dviejuose punktuose išvardintas, profesinio ugdymo įstaigas.Profesinėse mokyklose įgyta kvalifikacija dažniausiai atitinka pagrindinio profesinio mokymo įstaigose, o profesinio mokymo centruose – darbo rinkos profesinio mokymo įstaigose suteikiamą išsilavinimą.
1.1.5 Aukštesniosios profesinės mokyklos
Aukštesniosiose profesinėse mokyklose yra suteikiamas aukštesnysis profesinis išsilavinimas – baigusiems asmenims yra suteikiamas aukštesnės profesinės kvalifikacijos įgijimo pažymėjimas. Studijos tokio tipo mokyklose trunka nuo dviejų iki keturių metų, ir yra siūlomos aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą turintiems asmenims. Studijų programos čia yra derinamos arba atitinka aukštųjų mokyklų bakalauro studijų programas, todėl, tęsiant studijas, gali būti pripažįstamos kaip aukštojo mokslo dalis. Baigusieji aukštesniąsias profesines mokyklas, gauna aukštesniojo mokslo ir profesinės kvalifikacijos įgijimo pažymėjimus.
2000 metais aukštesniosios profesinės mokyklos buvo reorganizuotos į neuniversitetines aukštojo mokymo įstaigas – kolegijas, tačiau, jei tokio tipo mokymo įstaiga neatitiktų kolegijai keliamų reikalavimų, jai gali būti sugražintas aukštesniosios mokyklos statusas.
1.1.6 Aukštasis mokslas
Nuo 2000 metų Lietuvoje plėtojama dvinarė – apimanti universitetus ir kolegijas – aukštojo mokslo sistema. Aukštojo mokslo Baltojoje knygoje ir 2002-2006 metų Vystymo plane yra įvardinti pagrindiniai vystymo uždaviniai: užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą kiekvienam, užtikrinti studijų kokybę, atsižvelgiant į nuolatinę darbo rinkos kaitą ir Lietuvos visuotinės plėtros strategiją ruošti kvalifikuotus specialistus, sudaryti tinkamas sąlygas tobulėti ar persikvalifikuoti, ir galiausiai – suteikti galimybę mokytis visą gyvenimą.
Nuo 2000 metų yra palaipsniui plečiamas ir neuniversitetinių ugdymo įstaigų tinklas. Kaip jau minėta, daugelis naujų kolegijų yra įsteigtos, reorganizavus anksčiau veikusias aukštesniąsias profesines mokyklas, suteikus joms galimybę teikti neuniversitetinio aukštojo mokslo lygį atitinkantį, išsilavinimą. Tačiau, siekdama gauti kolegijos statusą, kiekviena aukštesnioji profesinė mokykla turėjo sukurti ir pateikti, nuolat besikeičiančios darbo rinkos poreikius atitinkančias, mokymo programas, įrodyti, kad turi reikalingas materialinę ir intelekto bazes, taip pasiteisinusias, veiksmingas ir studijų kokybę garantuojančias, mokymo metodikas. Dažniausiai neuniversitetinės studijos trunka 3 metus. Baigusieji tokio tipo įstaigas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją.
Universitetinės studijos apima tris lygmenis: 4 metus trunkančias pagrindines studijas, kurias baigus įgyjamas Bakalauro mokslinis laipsnis ir/ar profesinė kvalifikacija. Po šių yra galimos specialios profesinės studijos, kurias baigus įgyjamas Magistro mokslinis laipsnis – dažniausiai šios studijos trunka 1.5 ir ilgiau, tačiau ne ilgiau 2 metų. (Baigę medicinos mokslus, dar keletą metų studijuoja rezidentūroje!) Trečiasis universitetinių studijų lygmuo tęsiasi 4 metus, o, baigus šias studijas, įgyjamas Daktaro mokslinis laipsnis. Aukščiausias Lietuvoje suteikiamas akademinis laipsnis – Habilituotas mokslų daktaras.
Naujausios Aukštojo mokslo įstatymo pataisos galimybę studijuoti, nepriklausomai nuo finansinio pajėgumo, garantuoja kiekvienam asmeniui. Todėl, vietoj anksčiau buvusių mokesčių, kurie, atsižvelgiant į studijų pakraipą, galėjo siekti keletą tūkstančių litų, nuo 2002/2003 mokslo metų yra įvestas vieningas, 500 litų per semestrą mokestis. Už gerai besimokančius ir socialiai remtinus studentus šį mokestį įsipareigoja sumokėti Valstybė. 2002/2003 metais Valstybė sumokėjo už 11.300 pirmakursių pirmojo semestro studijas, t.y. 66% universitetų ir 80% kolegijų pirmakursių už pirmojo semestro studijas nemokėjo. Likę 5.800 pirmakursių turėjo sumokėti po 500 litų už semestrą. Galutinai įsigaliojus įstatymo pataisoms, už studijas galėtų nemokėti dar 6.000 jaunų žmonių.
Lietuvos stipendijų sistema yra dvinarė – stipendijos yra mokamos atsižvelgiant į mokymosi rezultatus arba pragyvenimo lygį, taip galimos atskiros išmokos neįgaliesiems, našlaičiams ir t.t. Atsižvelgiant į mokymosi rezultatus, mokama stipendija negali vyršyti 2 minimalių pragyvenimo lygių (MGL) (1 MGL = 125 Lt), o išmokos socialiai remtiniems studentams – 1 MGL per mėnesį. 2002 metais Vyriausybė studentų stipendijoms skyrė 57.9 mln. litų.
Yra įsteigtas, studentams teikiantis paskolas, fondas, į kurį pervesta 10.9 mln. Lt 2002/2003 mokslo metams. Paskolos suteikiamos, negalintiems susimokėti už studijas ar savarankiškai pragyventi. Pirmenybė yra teikiama socialiai remtiniems arba mažas (mažesnes nei minimalus pragyvenimo lygis) pajamas gaunantiems studentams, taip pat tiems, kurie geriau mokosi arba gavo paskolą buvusiais metais.
1.1.7 Papildomas ir neformalus jaunų žmonių ugdymas
Atsižvelgiant į dabar galiojantį Švietimo įstatymą, galima teigti, kad papildomas ir neformalus ugdymai yra suprantami kaip vienas iš Lietuvos švietimo sistemos elementų. Tačiau naujoje įstatymo redakcijoje požiūris į papildomą ugdymą yra pakeistas: yra atmesta “papildomo ugdymo” sąvoka ir įvardintas tik neformalus vaikų ugdymas.
Papildomas ugdymas apima tokias veiklos sritis, kurios anksčiau (“sovietiniu” laikotarpiu) buvo vadinamos “papildoma mokykla” arba “popamokine veikla”. Pastarosios papildomo ugdymo sritys buvo vertinamos kaip sudedamoji švietimo sistemos dalis, o už jų finansavimą buvo atsakinga Valstybė. Visgi iki pat 2002 metų neformalus ugdymas nebuvo aiškiai apibrėžtas ir įvardintas kaip savarankiška, švietimo sistemoje taikomų, mokymo programų dalis. Priešingai – dažniausiai jis buvo įvardijamas kaip viena iš naujai atsiradusio jaunimo darbo sričių (pvz.: nevyriausybinių jaunimo organizacijų veikla), o, tiriant, švietimo sistemoje taikomas mokymų programas, galima išskirti tik, pakankamai aiškiai apibrėžtą, suaugusiųjų neformalų ugdymą.
Tuo tarpu naujoje įstatymo redakcijoje yra aiškiai atskirtos “vaikų neformalaus ugdymo” ir “suaugusiųjų neformalaus ugdymo” sąvokos. Neformalus vaikų ugdymas ir orientuotas į asmenis iki 18 metų amžiaus, o neformalus suaugusiųjų ugdymas – į visus vyresnius. Pagrindinis neformalaus vaikų ugdymo tikslas yra: sukurti sąlygas, leidžiančias vaikams ir jauniems žmonėms socializuotis, pažinti, tobulėti ir realizuoti save. Kitas svarbus momentas yra tai, kad bet kuri neformalaus ugdymo sistemos grandis (pvz.: nevyriausybinės jaunimo organizacijos) yra pripažįstama kaip bendros švietimo sistemos dalis. Vertinant tai, galima pripažinti, kad naujoji įstatymo redakcija yra žymiai patobulinta.
1.1.8 Suaugusiųjų švietimas
Suaugusieji formaliai gali mokytis suaugusiųjų mokymo centruose ir, suaugusiems skirtose, bendrojo ugdymo mokyklose. Neformalaus suaugusiųjų ugdymo programos yra orientuotos į 18 metų ir vyresnio amžiaus asmenis, kurie siekia mokytis, plėsti akiratį, tobulinti kvalifikaciją, bei įgyti naujų kultūrinių ar socialinių kompetencijų. Jau yra paruoštas, neformalaus suaugusiųjų ugdymo įstaigose įgyto, išsilavinimo pripažinimo dokumento projektas. 1999 metais buvo patvirtintos suaugusiųjų neformalaus ugdymo programos ir suaugusiųjų neformalaus ugdymo finansavimo tvarka.
Naujoje Švietimo įstatymo redakcijoje pažymima, kad:§ Neformaliojo suaugusiųjų švietimo paskirtis – sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų.§ Neformalusis suaugusiųjų švietimas teikiamas kiekvienam jį pasirinkusiam mokiniui, ne jaunesniam kaip 18 metų amžiaus.§ Neformaliojo švietimo būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip formaliojo švietimo programos ar kvalifikacijos dalis Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka arba aukštosios mokyklos nusistatyta tvarka.
…bei siūloma reglamentuoti informalųjį švietimą (savišvietą), kurio paskirtis – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai ir savaimiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi. Taip pat teigiama, kad informaliojo švietimo (savišvietos)būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip formaliojo švietimo programos ar kvalifikacijos dalis Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
1.1.9 Specialusis ugdymas
Specialųjį ugdymą įgyvendina visos pradinio, pagrindinio ugdymo programas vykdančios ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, turintis licenciją kitas švietimo teikėjas, atskirais atvejais – specialiosios mokyklos. Negalintys lankyti ugdymo įstaigos, asmenys gali būti mokomi namuose.
Bendrasis, specialiųjų poreikių turinčių, vaikų ugdymas pradedamas jiems suėjus 6-7 metams amžiaus, tačiau mokymasis specialaus ugdymo įstaigoje, ar specialiose klasėse bendrojo ugdymo įstaigose, gali trukti 1-2 metais ilgiau nei įprasta.
Specialiųjų poreikių turintys asmenys profesiją gali įgyti profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose arba kursuose, specialiose profesinio mokymo įstaigose, specialiųjų mokyklų profesinio mokymo departamentuose, bei aukštesniosiose profesinėse ar aukštosiose mokyklose.
Pažymėtina tai, kad, stojant, turintiems specialiųjų poreikių, asmenims yra teikiama pirmenybė, tačiau, mokantis aukščiau išvardintose ugdymo įstaigose, jiems taikomi bendri reikalavimai. Visgi, kiekviena ugdymo įstaiga, atsižvelgdama į, specialiųjų poreikių turinčio, asmens sugebėjimus, privalo sudaryti tinkamas sąlygas įgyti išsilavinimą.
Specialiųjų poreikių turinčių, suaugusiųjų neformalus ugdymas yra organizuojamas suaugusiųjų mokymo centruose, mokyklose, specialiuose suaugusiųjų centruose ir kitose įstaigose. Reabilitacijos kursai yra organizuojami reabilitacijos įstaigų ir yra prieinami tiek atitinkamoje įstaigoje, tiek namuose. Kiekviena ugdymo įstaiga, specialiųjų poreikių turintiems, asmenims turi sudaryti tinkamas tobulėti ir realizuoti save sąlygas.
1.2 Faktai apie Lietuvos švietimą
Jauniems žmonėms iki 16 metų amžiaus yra privaloma lankyti mokyklą. Nuo 1999/2000 mokslo metų bendra pradinio ir žemesniojo vidurinio ugdymų trukmė yra išplėsta iki 10 metų. Žemesnįjį vidurinį išsilavinimą jauni žmonės turi įgyti iki 16 metų amžiaus. Tolesnis ugdymas yra organizuojamas aukštesniojo viduriniojo ugdymo, profesinio mokymo, aukštesniojo profesinio mokymo ir aukštojo mokslo įstaigose (kolegijose ir universitetuose).
Vertinat visą nepriklausomybės laikotarpį, pastebėtina, kad 1993 metais Lietuvoje buvo mažiausiai besimokančių jaunų žmonių (1.701 mokinių ir studentų 10.000 gyventojų). Nuo 1994 metų besimokančių jaunų žmonių skaičius nuolat didėjo ir 2000 metais pasiekė 2.132 10.000 gyventojų.
Dauguma jaunų žmonių Lietuvoje (daugiau nei 99.5 %), įgiję žemesnįjį vidurinį išsilavinimą, tęsė studijas: apie 70% jų ėmė studijuoti aukštesnįjį vidurinį išslavinimą suteikiančiose ugdymo įstaigose, likę 30% pasirinko profesinį mokymą ir perėjo studijuoti į profesines mokyklas. Apie 83% baigusiųjų aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą suteikiančias ugdymo įstaigas tęsė studijas: 8% jų perėjo į profesines mokyklas, 46% – į universitetus ir 29% – į aukštesniąsias profesines mokyklas.
2002 metais maždaug 98% 17-18 metų amžiaus jaunų žmonių studijuoja, siekdami įgyti aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą, 39% 19-24 metų amžiaus jaunų žmonių studijuoja, siekdami įgyti aukštąjį išsilavinimą, todėl studijuoja apie 47% 17-24 metų amžiaus vaikinų ir 61% tokio paties amžiaus merginų. Tikslinga pastebėti, kad per 7 metus, studijuojančių jaunų žmonių skaičius žymiai išaugo (pvz.: 1995 metais maždaug 76% 17-18 metų amžiaus jaunų žmonių studijavo, siekdami įgyti aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą, 23% 19-24 metų amžiaus jaunų žmonių studijavo, siekdami įgyti aukštąjį išsilavinimą.)
2000/2001 mokslo metais Lietuvoje veikė 2.354 registruotos pradinį (1-4 klasės), žemesnįjį vidurinį (5-10 klasės) ir aukštesnįjį vidurinį (11-12 klasės) išsilavinimus teikiančios ugdymo įstaigos. 20 iš jų buvo privačios.
2000/2001 mokslo metais 89% mokinių bendrojo ugdymo įstaigose buvo mokomi gimtąja – lietuvių kalba. 7% mokinių buvo mokomi rusų ir 3.8% – lenkų kalbomis. 207 mokiniai buvo mokomi baltarusių ir 51 mokinys – anglų kalba. Pastebėtina, kad lietuvių kaip pagrindinės mokymo kalbos svarba didėja, lenkų kalba išlaikė buvusias pozicijas, o rusų kaip pagrindinės mokymo kalbos svarba – mažėja.
Vis daugiau studentų pripažįsta bent vienos užsienio kalbos mokėjimo svarbą. Bendrojo ugdymo įstaigose dažniausiai mokoma anglų ir rusų kalbų, kiek rečiau – vokiečių.
Tam tikrais mokslo metais bendrojo ugdymo įstaigose dėstytos užsienio kalbos 1995/1996 1996/1997 1997/1998 1998/1999 1999/2000 2000/2001Mokinių, kurie buvo mokomi atitinkamos kalbos skaičius (tūkst.)Anglų kalbaVokiečių kalbaPrancūzų kalbaRusų kalbaKitos kalbos 238.3109.528.9168.6- 258.5114.829.0160.8- 279.2127.229.7194.7- 297.2130.529.4199.10.8 319.0133.928.2208.00.9 358.8135.027.2209.61.1
Ugdymo įstaigų aprūpinimo kompiuteriais lygis Lietuvoje didėja. 1990 metais vienas kompiuteris tekdavo 158 5-12 klasių mokiniams, o 1998 metais – jau tik 55 mokiniams. 2002 metų pradžioje bendrojo ugdymo įstaigose vienas kompiuteris teko maždaug 40 mokinių, todėl maždaug 20 9-12 klasių mokinių.Kadangi, aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą įgyjančių, jaunų žmonių skaičius proporcingai auga, o didelė dalis jų pastarąjį išsilavinimą yra linkę įgyti profesinėse mokyklose, bendrojo ugdymo įstaigos ir aukštesniosios profesinės mokyklos tampa mažiau reikšmingos. Pavyzdžiui 1995/1996 mokslo metais 79% visų mokinių studijavo bendrojo ugdymo įstaigose ir 19% – profesinėse mokyklose, o 1999/2000 mokslo metais atitinkamai 65% ir 35% mokinių.
2000/2001 mokslo metais Lietuvoje veikė 84 profesinės mokyklos, kuriose studijavo 47.000 mokinių. Ilgainiui šių mokyklų ir juose studijuojančių mokinių skaičius mažėjo – 1999 metais veikė 104 profesinės mokyklos, kuriose tuo metu studijavo 52.000 jaunų žmonių, iš kurių 59% gavo valstybės skiriamą stipendiją. 1998/1999 mokslo metais šių mokyklų nebaigė 9.1% studijavusiųjų – 40% iš jų neįgijo išsilavinimo dėl blogų mokymosi rezultatų. Pastebėtina, kad profesinių mokyklų Lietuvoje skaičius ir toliau nežymiai mažėja (2002/2003 mokslo metais veikė tik 80 registruotų profesinių mokyklų), tačiau profesinio mokymo programų įvairovė ir apimtys didėja.
2000/2001 mokslo metais Lietuvoje veikė 57 profesinės aukštesniosios mokyklos, kuriose studijavo 37.400 studentų. Nors pastarųjų ugdymo įstaigų mažėjo (1998/1999 metais jų buvo 70), studijuojančių jose skaičius didėjo (1998/1999 metais studijavo 33.900 jaunų žmonių – vidutiniškai 484 studentai mokykloje), o 2000/2001 metais vienoje aukštesniojoje profesinėje mokykloje studijavo 656 jauni žmonės. Profesinių aukštesniųjų mokyklų skaičiaus mažėjimo priežastis – aktyviai vykdoma aukštojo mokslo reforma – jų mažėja dar ir todėl, kad daugelis buvo reorganizuotos į neuniversitetines aukštojo mokslo įstaigas – kolegijas. 1998/1999 mokslo metais 47% buvo mokamos valstybės skiriamos stipendijos, šių mokyklų nebaigė 8.8% studijavusiųjų – 66% iš jų neįgijo išsilavinimo dėl blogų mokymosi rezultatų.
1995/1996 mokslo metais Lietuvoje veikė 15 universitetų, kuriuose mokėsi 54.000 studentų, o po trijų metų – jau 74.500 studentų. 2000/2001 mokslo metais Lietuvoje veikė 26 aukštosios mokyklos – 19 universitetų ir 7 kolegijos, kuriuose mokėsi atitinkamai – 95.600 ir 3.500 tūkst. studentų. 2002/2003 mokslo metais Lietuvoje veikė 43 aukštosios mokyklos: 30 (15 universitetų ir 15 kolegijų) iš jų buvo valstybinės ir 13 (4 universitetai ir 9 kolegijos) – privačios. Už studijas mokančių studentų skaičius (1/4-1/5 visų studentų) pastebimai didėjo iki 2002, kuriais, kaip jau buvo minėta, mokėjimo už studijas sistema buvo pakeista iš esmės. Valstybės skiriamas stipendijas gaunančių studentų skaičius palaipsniui mažėjo: 1998/1999 mokslo metais stipendijas gavo 69% visų studentų, o 1999/2000 – 59%. Kasmetinis universitetų nebaigiančių studentų skaičius yra maždaug 11% visų studijuojančių. 49% pastarųjų nebaigia universitetų dėl blogų mokymosi rezultatų.
2002 metais 28% 16-29 metų amžiaus jaunų žmonių nemokėjo naudotis kompiuteriu, o 32% nemokėjo naudotis Internetu. Dauguma apklaustų jaunų žmonių manė, kad turėtų naudotis Internetu daugiau, nei tai darė: 50% iš jų neturėjo galimybių dažnai naudotis Internetu, nes neturėjo personalinių kompiuterių, o 39%, turinčių personalinius kompiuterius, negalėjo naudotis Internetu dėl nepakankamų finansinių galimybių. Dauguma 16-19 metų amžiaus jaunų žmonių dažniausiai negalėjo naudotis Internetu dėl nepakankamų finansinių galimybių, o dauguma 25-29 metų amžiaus ir vyresnių žmonių – dėl to, kad neturėjo galimybės naudotis kompiuteriu.
1.3 Keletas praktinio švietimo pavyzdžių1.3.1 Pilietinis ir patriotinis ugdymas
Pilietinis ugdymas yra vienas iš bendrojo švietimo uždavinių ir visuose dokumentuose bei teisės aktuose įvardijama vertybė. Bendrojo ugdymo įstaigų mokymo programose yra aiškiai įvardinti trys pilietinio ugdymo momentai:
§ “Pilietinės visuomenės pagrindų” mokomasis dalykas turi būti įtrauktas į 7, 8 ir 10 klasių mokymo planus (nuostata pradėta taikyti 1995 metais);§ Pilietinio ugdymo temos turi būti įtrauktos ir į kitų mokomųjų dalykų perteikimo planus;§ Demokratinės kultūros turi būti mokoma, ugdant mokinių sąmoningumą ir skatinant savikontrolę;
Kad būtų palengvintas pilietinio ugdymo mokyklose procesas, Vyriausybė patvirtino “Pilietinio ugdymo mokyklose” programą, kurią sudaro trys paprogramės:§ Mokymo planų plėtojimas, įtraukiant pilietinio ugdymo tematiką;§ Ugdymo įstaigų demokratizavimas ir demokratinės kultūros skatinimas mokyklose;§ Žinių apie integracijos į Europą pateikimas.
Tik pradėjus įgyvendinti programą, buvo jaučiamas dėmesio patriotinio ugdymo elementams stygius, todėl buvo patvirtinta ir papildoma patriotinio ugdymo programa. “Patriotizmas” šiame kontekste yra suprantamas kaip tautinės savimonės vientisumas, pareiga asmeniui ir gimtinei. Tai yra:§ įtvirtinta pagarba ir pareiga Lietuvai;§ paremta didžiavimusi ir priklausymo Lietuvos bendruomenei jausmu;§ paremta geromis Lietuvos istorijos ir kultūros žiniomis;§ suprantama kaip įkvepiantis pasitikėjimas savimi ir kitais, troškimas būti naudingam ir, siekiant sukurti modernią ir demokratišką Lietuvos valstybę, priežastis dalyvauti pilietiniame šalies gyvenime;§ suprantama kaip motyvacija pozityviai ir energingai įveikti iškilusias problemas, o ne stengtis nekreipti dėmesio į jas.
Patriotinio ugdymo programa yra sukurta, stengiantis palengvinti įgyvendinti šalies pilietinio ugdymo programą, ir yra orientuota į visus Lietuvos mokinius, neatsižvelgiant į jų kilmę ar gimtąją kalbą todėl, kad vienas iš demokratinės visuomenės tikslų – siekti, kad visi piliečiai taptų aktyvūs savo šalies patriotai.
Įgyvendinant šią programą, yra taikoma labai įvairi metodika: organizuojami seminarai, kuriuose nagrinėjama pilietinės visuomenės pagrindų tema, organizuojami patriotinio ugdymo kursai mokytojams, kuriama speciali metodinė mokymo medžiaga, ugdymo įstaigos yra aprūpinamos patriotizmo ugdymo literatūra bei specialia vaizdine medžiaga. Lietuvoje plėtojami ugdymo įstaigų tarptautinio bendradarbiavimo projektai, atliekama savo ir užsienio šalių pilietinio ugdymo programų analizė bei specialūs tyrimai, yra organizuojami įvairūs konkursai mokiniams, finansiškai remiami, mokinių ar jaunimo organizacijų ruošiami, patriotizmo arba tautiškumo skatinimo projektai. Be to, yra platinama informacija apie įvairias patriotinio ugdymo programas, organizuojami visuotiniai debatai arba viešos diskusijos pilietinio ugdymo temomis ir bendrai su žiniasklaida arba, šalies saugumą užtikrinančiomis, struktūromis vykdomi, projektai.
1.3.2 Papildomas ugdymas
Galima manyti, kad papildomo ugdymo pradmenys glūdi sovietinio auklėjimo, kuriuo buvo siekiama tiek formaliai ugdyti, tiek formuoti jauno žmogaus charakterį, tradicijose. Tuometinės ugdymo programos buvo papildytos specialia auklėjamąja veikla: beveik visi 6-9 metų amžiaus mokiniai priklausė spaliukų jaunimo organizacijai, beveik visi 10-15 metų amžiaus mokiniai buvo pionieriai, o beveik visi 14-28 metų amžiaus jauni žmonės – komjaunuoliai. Tarybinėse ugdymo įstaigose buvo praktikuojama įvairi auklėjamoji veikla (menų būreliai, sporto klubai, turizmo draugijos), kurią vykdant buvo skatinama saviaukla ir ugdomi kūrybiniai jaunų žmonių sugebėjimai. Be pastarųjų, bendrojo ugdymo įstaigose praktikuotų, auklėjimo priemonių, mokiniai galėdavo mokytis, ugdyti atitinkamus sugebėjimus ir leisti laisvalaikį specialiose popamokinio ugdymo įstaigose: pionierių namuose/rūmuose, jaunųjų gamtininkų ar technikų centruose, ekskursijų ir turizmo klubuose, taip pat menų, muzikos ar sporto mokyklose. Atostogaudami jauni žmonės leisdavo laiką pionierių stovyklose, keliaudavo, dirbdavo įvairiose įstaigose ar bendrovėse, taip pat galėdavo lankyti specialias darbo ar poilsio stovyklas kaimiškose vietovėse.
1986 metais Švietimo ministerijai buvo žinomi 61 pionierių namai/rūmai, 16 ekskursijų ir turizmo klubų, 9 menų mokyklos vaikams, 74 muzikos mokyklos vaikams ir 141 vaikų ir jaunimo sporto mokykla. 1985 metais veikė 2.214 (159 kaimiškose vietovėse ir 1.989 miestuose) pionierių stovyklų, 40 reabilitacijos stovyklų ir 26 sporto ir turizmo stovyklos, kuriose vienu metu galėdavo būti iki 200.000 jaunų žmonių. Pagrindinis visų šių įstaigų tikslas buvo ugdyti ir auklėti vaikus, bei organizuoti jų laisvalaikį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tokia sistema buvo atmesta. Švietimo sistemoje nebeliko ideologinių komunizmo elementų, o, su pastaraisiais susijusių, jaunimo organizacijų veikla buvo nutraukta: daugelis papildomo auklėjimo įstaigų buvo uždarytos, privatizuotos, reorganizuotos, arba jų veikla, neskiriant tam papildomų lėšų, buvo tiesiog nutraukta.
Žemiau esanti lentelė atspindi kiekybinius papildomo ugdymo įstaigų pokyčius per keletą pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų.
Papildomo ugdymo įstaigos
1989 1990 1995 Įstaigos Mokiniai (tūkst.) Įstaigos Mokiniai (tūkst.) Įstaigos Mokiniai (tūkst.)Mokinių centraiJaunųjų technikų centraiJaunųjų gamtininkų centraiJaunųjų turistų centraiSporto mokyklosVaikų menų ir muzikos mokyklos 5516151414489 33.78.57.626.059.322.1 5516111413794 33.09.75.19.258.222.8 361167101111 25.55.32.54.450.327.8
Buvo keletas bandymų papildomą ugdymą pritaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Vertinant savarankišką ir nepriklausomą jaunimo veiklą, pirmuosiuose, tuometiniam parlamentui pateiktuose, įstatymų projektuose papildomam ugdymui buvo stengiamasi skirti išskirtinę vietą. Papildomas ugdymas buvo apibrėžtas kaip sudedamoji neformalaus ugdymo dalis, tačiau iš esmės skirtinga nuo pastarojo – buvo manoma, kad skirtingai nei visos neformalaus ugdymo, papildomo ugdymo programos turi būti valstybės finansuojamos. Dar kitoks papildomo ugdymo apibrėžimas yra pateiktas tik 2001 metais, Švietimo ir mokslo ministerijos parengtuose, papildomo ugdymo koncepcijos ir papildomo ugdymo įstaigų veiklos taisyklių projektuose. Minėtos koncepcijos projekte papildomas ugdymas yra įvardijamas kaip švietimo sistemos dalis, kuri siekia: atskleisti įgimtus asmens sugebėjimus ir mokėjimus, patenkinti asmens poreikius, skatinti socializaciją, savirealizaciją ir kūrybingumą, paįvairinti laisvalaikį, taip pat, vykdant atitinkamą ugdomąją veiklą, įgyvendinti nusikalstamumo prevencijos programas. Papildomas ugdymas yra skirstomas į formalųjį, informalųjį (savišvietą) ir neformalųjį. Koncepcijos projekte yra įvardintos ir atskiros papildomo ugdymo sritys:
§ demokratinių ir pilietinių įgūdžių plėtojimas;§ galimybių realizuoti save suteikimas ir akiračio plėtimas;§ įgimtų sugebėjimų ir mokėjimų vystymas;§ socializacija ir re-socializacija.Naujoje Švietimo įstatymo redakcijoje papildomas ugdymas neminimas kaip atskira ugdymo rūšis, tačiau pažymima, kad jis yra viena iš neformalaus ugdymo sudedamųjų dalių. Visgi, praktikoje papildomas ugdymas yra taikomas kaip bendrąjį ugdymą papildanti ir dažniausiai privaloma priemonė.2001 metais nauja papildomo ugdymo sistema buvo tikrinama tiek bendrojo lavinimo, tiek specialiose papildomo ugdymo įstaigose. Vykdytos veiklos ataskaitoje teigiama, kad skirtingas papildomo ugdymo grupes mokyklose lankė nuo 9 iki 35 mokinių. Kaimiškų vietovių pradinio ir žemesniojo vidurinio ugdymo įstaigose skirtingas papildomo ugdymo grupes lankė 9-15 mokinių. Lankyti bent po vieną papildomo ugdymo grupę panoro 86% aukštesniojo vidurinio ugdymo įstaigų mokinių, 81% – žemesniojo vidurinio ir 98% – pradinio ugdymo įstaigų mokinių.
Dauguma (53%, papildomo ugdymo įstaigas lankančių, mokinių) lankė artistiškumo ugdymo (muzikos, šokių, poezijos, dramos) būrelius. Ne mažiau populiarūs buvo sporto būreliai, tačiau pastaruosius pasiriko mažiau mergaičių. Pradinio ugdymo įstaigose 39%, o žemesniojo vidurinio ir aukštesniojo vidurinio ugdymo įstaigose, atitinkamai – 50% ir 21%, viso laiko buvo skiriama sporto užsiėmimams. Tik vienas iš penkių mokinių (ypatingai paskutiniųjų klasių) papildomai ugdytis skirtą laiką leido papildomai mokydamasis, arba kartodamas jau išmoktus dalykus, todėl mokyklos, pateikdamos gausybę alternatyvų, skyrė vis daugiau dėmesio, kad būtų išvengta besiformuojančiai asmenybei žalingos veiklos. Dėl inventoriaus stygiaus arba kvalifikuotų pedagogų stygiaus tik, palyginti, nedidelis skaičius mokinių galėjo lankyti papildomus technikos, gamtininkų arba folkloro būrelius. Kiti papildomo ugdymo užsiėmimai nebuvo populiarūs, arba ugdymo įstaigos tiesiog neturėjo galimybių juos pasiūlyti. Būtent todėl bendrojo ugdymo įstaigose buvo orientuojamasi tik į tokias papildomo ugdymo programas, kurioms įgyvendinti nebuvo reikalinga speciali literatūra, įranga ar patalpos, tačiau, net ir vykdant tam tikras papildomo ugdymo programas, reikalingo inventoriaus stygius bei kvalifikuotų pedagogų trūkumas neleido efektyviai išnaudoti viso, papildomai ugdyti skirto, laiko. Ataskaitoje taip pat pažymima, kad dauguma mokinių po pamokų negalėjo pasilikti ugdymo įstaigoje dėl nepalankaus transporto judėjimo tvarkaraščio. Galutinėje ataskaitos išvadoje teigiama, kad papildomo ugdymo veikla atskiroje mokykloje dažniausiai priklauso nuo turimų resursų ir mokinių susidomėjimo. Pastebima, kad buvo retų išimčių, kai papildomo ugdymo programa mokyklose buvo tiesiogiai suderinta su bendrojo ugdymo programa.
Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštoje ataskaitoje apie papildomo ugdymo institucijų veiklą teigiama, kad mokinius labiausiai domina sportas, muzika, menai, technika, šokiai, aplinkos apsauga ir turizmas. Pažymima, kad vyrauja ypatingas susidomėjimas papildoma technine veikla, tačiau daugumoje savivaldų nėra specialių įstaigų, arba tokio pobūdžio programos apskritai netaikomos. Vidutinis mokinių, lankančių papildomo ugdymo būrelius, grupėse skaičius – nuo 5 iki 35. Kiekviena papildomo ugdymo įstaigą taiko skirtingą priėmimo tvarką. Stojant į muzikos mokyklas, reikia išlaikyti egzaminą arba laimėti specialų konkursą, stojant į sporto mokyklas, reikia atitikti tam tikrus fizinio pasiruošimo reikalavimus. Menų mokyklose yra tikrinami kūrybiniai sugebėjimai. Kai kuriuose papildomo ugdymo centruose vaikai privalo išlaikyti įvairius testus, dar kituose – norint lankyti, reikalingas raštiškas tėvų sutikimas.
Daugumoje mokyklų yra įgyvendinamos, Švietimo ir mokslo ministerijos, taip pat mokyklos vadovų arba steigėjų patvirtintos, tiek į atskirą individą, tiek į kolektyvą orientuotos, programos.
Paaiškėjo, kad papildomo ugdymo įstaigas gali lankyti ne kiekvienas susidomėjęs mokinys. Tai yra susiję su ribotu ugdymo įstaigų pajėgumu arba griežtomis atrankos taisyklėmis (laisvų vietų trūkumas; keliamų reikalavimų neatitikimas), taip pat patalpų trūkumu, nepakankamu finansavimu, inventoriaus arba kvalifikuotų specialistų stygiumi. Dažnai mokyklos, neturėdamos formalaus leidimo/įgaliojimo, aiškių veiklos taisyklių arba Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijų, tiesiog negali pasiūlyti jokių papildomo ugdymo priemonių. Taigi, vertinant nedidelį programų ir jas įgyvendinančių įstaigų pasirinkimą bei didelius, stojantiems keliamus, reikalavimus, yra pripažįstama, kad papildomas ugdymas yra naudingas tik gabiausiems vaikams.Ne mažiau aktuali ir dažna, ribojanti galimybes papildomai ugdytis, problema yra daugumai potencialių lankytojų nepatogi papildomo ugdymo įstaigos vieta bei tėvų finansinis nepajėgumas, kadangi į daugelį papildomo ugdymo įstaigų reikia toli važiuoti arba buvimas jose yra mokamas. Spręsdamos transporto problemas, savivaldybės stengiasi derinti transporto judėjimo ir ugdymo įstaigų darbo tvarkaraščius. Kaimiškose vietovėse gyvenantiems vaikams kelionės į ir iš mokyklos išlaidos yra kompensuojamos.
Visgi, papildomo ugdymo įstaigų tinklas bei jų veiklos efektyvumas dar nėra tinkamai ir iki galo ištirtas. Nėra griežtų, papildomo ugdymo įstaigose dirbančių, specialistų kvalifikacijos reikalavimų, nepakankamai dažnai tikrinama jų veikla.
1.3.3 Vaikų ir jaunimo vasaros poilsis
Švietimo ir mokslo ministerija kiekvienais metais patvirtina vaikų vasaros poilsio programą. Vaikų vasaros poilsis gali būti organizuojamas savivaldybių, ugdymo ir kultūros įstaigų, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, verslo bendrovių bei kitų juridinių ir fizinių asmenų.
Egzistuoja keletas, valstybės finansuojamų, vaikų vasaros stovyklų tipų: nuolatinės poilsio stovyklos, laikinos poilsio stovyklos, mobilios stovyklos, sporto stovyklos, dienos poilsio stovyklos, darbo ir poilsio stovyklos, bei dienos darbo ir poilsio stovyklos.
Nuolatinės vaikų poilsio stovyklos ir, ilsėtis pritaikytose, ugdymo įstaigos (pvz.: mokyklų bendrabučiai, bendrojo ar papildomo ugdymo įstaigos) gali būti naudojamos kaip pagrindinė vaikų vasaros poilsio bazė. Vienoje iš šių įstaigų vienkartinio buvimo pamaina gali trukti neilgiau 18 dienų. Kiekvienoje vasaros stovyklos grupėje be, kiekvienai grupei vadovaujančių ir už tai atlyginimą gaunančių, 2 vadovų, gali būti dar iki 30 sveikų, arba 15, turinčių fizinę ar proto negalią, vaikų.
Visos našlaičių ir vaikų, iš kurių gimdytojų atimtos tėvystės teisės, buvimo vasaros stovyklose išlaidos yra padengiamos valstybės. Valstybė dalinai gali padengti ir neįgalių, vieno gimdytojo išlaikomų, arba vaikų iš daugiavaikių šeimų (jeigu šeimoje yra daugiau nei 2 vaikai), taip pat pensininkų arba, dėl tam tikros priežasties valstybės remiamų, asmenų išlaikomų vaikų, buvimo vaikų vasaros stovykloje išlaidas.
2001 metais buvo įgyvendinti 683 vasaros poilsio projektai, vaikų vasaros stovyklose pabuvo 32.921 vaikas, iš kurių 21.993 vaikai buvo iš socialiai remtinų šeimų. 2.5 mln. litų vaikų vasaros poilsiui organizuoti skyrė valstybė, dar 3.3 mln. litų buvo surinkta iš savivaldybių, tėvų, rūpybos namų, labdaros bei privačių rėmėjų. Visos šios lėšos, atsižvelgiant į projekte dalyvaujančių asmenų skaičių, buvo paskirstytos taip: 50% visos sumos buvo skirta 589 laikinosioms stovykloms, 40% 27 nuolatinėms, ir 10% – 72 kitoms tautinėms bei tarptautinėms stovykloms.
Prioritetas buvo teikiamas į socialiai remtinų šeimų vaikus orientuotiems, įgyvendinantiems specialias ugdymo programas, bei tęstiniams projektams. Atsižvelgiant į anksčiau pasiteisinusią praktiką, 2001 metais prioritetas buvo teikiamas ir bendroms, skirtingų jaunimo organizacijų narių, vasaros poilsio stovykloms.
2002 metais įvairiems vasaros poilsio projektams vykdyti reikalinga suma siekė 12 mln., bet valstybės buvo skirta tik 2.4 mln. litų. Svarbu pažymėti, kad kiekvienais metais didėjo vasaros poilsio stovykloms savivaldybių skiriama suma, ir 2002 metais ši suma viršijo 1 mln. litų. Panaudojus dar ir atskirų šeimų bei organizacijų skirtas lėšas, vasaros poilsio stovyklose galėjo pabūti daugiau nei 20.000 vaikų iš socialiai remtinų šeimų, o bendrai įvairiuose socializacijos programose dalyvavo apie 100.000 vaikų ir jaunuolių.
2002 metų vasaros pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerija pristatė Vaikų ir jaunimo socializacijos programos projektą. Programos tikslas – populiarinant neformalų ugdymą, išvengiant besiformuojančiai asmenybei žalingų veiklos rūšių, taip pat, pasitelkiant demokratiškumo ir pilietinio ugdymo principus, skatinti jaunimo veiklą bei plėtoti laisvalaikio praleidimo galimybes. Ši programa buvo ruošiama bendradarbiaujant Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Krašto apsaugos bei Teisingumo ministerijoms.
1.3.4 Jaunimo organizacijos mokyklose
Švietimo įstatyme numatyta, kad Lietuvos ugdymo įstaigose gali veikti, moralumą, pilietiškumą, kultūrą, psichologinį ir socialinį mokinių tobulėjimą propaguojančios, bei, save realizuoti padedančios, vaikų ir jaunimo organizacijos. Ugdymo įstaigos turi sukurti, reikalingas šioms organizacijoms veikti, sąlygas.
Naujoje įstatymo redakcijoje yra dar aiškiau apibūdinama tokioms organizacijoms teiktina parama, pabrėžiant, kad šios turi veikti palankiomis sąlygomis ir gali būti finansiškai ar kitais būdais remiamos valstybės, steigėjo bei kito fizinio ar juridinio asmens.
Jaunimo organizacijų veikla mokyklose labai paplitusi, egzistuoja netgi keletas jaunimo organizacijų, kurios struktūriškai apima visą Lietuvą ir yra sukūrę tarpmokyklinės veiklos tinklą. Šios organizacijos dažnai įgyvendina mokyklų papildomo ugdymo programas, todėl yra remiamos, šioms programoms įgyvendinti skirtomis, mokyklų lėšomis. Tokio tipo organizacijų, kurioms dažniausiai vadovauja suaugę žmonės (atitinkamoje mokykloje dirbantys pedagogai), nariais būna daugelis atitinkamos mokyklos moksleivių.
Nors, paįvairindamos ir aktyvindamos mokyklos bendruomenės gyvenimą, tokios organizacijos atlieka pozityvų vaidmenį, jos nevisiškai atitinka visuomeninių, savanoriškai darbą dirbančių, visuomeninių jaunimo organizacijų, kurios veikdamos vadovaujasi jaunimo savanoriškumo, laisvo apsisprendimo ir savivaldos principais, sampratos.
Ugdymo įstaigų infrastruktūra yra viena pagrindinių jaunimo organizacijų iniciatyvų plėtojimo ir naujų narių pritraukimo erdvių, ir nėra nei vieno atvejo, kad kuri nors mokykla būtų vengusi arba atsisakiusi bendradarbiauti ir paremti vieną ar kitą organizaciją. Tačiau, įvertinus 2001 metų Jaunimo reikalų tarybos finansuotų projektų veiklos ataskaitas ir minėtų projektų vadovų apklausos rezultatus, pastebėta, kad ateityje mokyklų vaidmuo gali mažėti – daugelis projektų ne visiškai pavyko vien todėl, kad projekte dalyvaudavo ne tiesiogiai, o, tarpininkaujant mokyklos atstovybei, kuri veikė neefektingai ir neatsakingai, atrinkti jaunuoliai. Projektų vadovai, savo ruožtu, teigė, kad, vykdant projektus, buvo sudėtinga bendradarbiauti su mokyklomis, todėl, jų manymu, reikėtų pradėti taikyti bendros veiklos ar tarpusavio partnerystės sutarčių pasirašymo praktiką.
1.3.5 Mokinių savivalda
Pagal įstatymą kiekviena mokykla privalo turėti savivaldos organą. Mokyklos taryba arba aukštosios mokyklos savivaldos organas turėtų būti sudarytas iš vienodo skaičiaus mokinių/studentų atstovų, jų tėvų ir pedagogų. Mokyklos tarybos veikloje gali dalyvauti ir vietos valdžios atstovas.
Kiekvienoje mokykloje turėtų veikti šie mokinių savivaldos organai: mokinių konferencija (šaukiama kartą per metus ir deleguojanti atstovus į mokyklos bei mokinių tarybas) ir mokinių taryba. Mokinių taryba yra nuolat veikiantis, iš 5-15 asmenų sudarytas, mokinių savivaldos organas, kurio struktūrą ir darbo tvarką tvirtina konferencija.
Mokinių taryba:
§ svarsto ir, bendradarbiaudama su mokyklos vadovais, tvirtina svarbiausių mokyklos renginių planus;§ koordinuoja visų, mokykloje veikiančių, mokinių savivaldos organų veiklą, planuoja ir organizuoja popamokinius renginius bei laisvalaikį;§ organizuoja socialinį mokinių darbą, rūpinasi tvarka mokykloje;§ diskutuoja mokinių teisių tiek mokykloje, tiek už jos ribų, temomis;§ inicijuoja mokyklos laikraščio (sienlaikraščio) leidybą, vietinio radijo taško veiklą ir t.t.§ šaukia neeilinę mokinių konferenciją.
2000 metų pradžioje, Lietuvos Pilietinių iniciatyvų centro suformuota, ekspertų grupė atliko “Lietuvos mokyklų demokratizacijos: mokyklų tarybų veiklos efektyvumo” tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad mažiau nei viena penktoji (tik apie 17%) mokinių dalyvauja mokyklos savivaldos veikloje: 3% iš jų yra mokyklų tarybų ir 9% – mokinių tarybų nariai, 1% – mokyklų prezidentai, o 83% nepriklauso jokiems mokyklos savivaldos organams. Tyrimo rezultatai parodė, kad iškylančias problemas mokiniai yra labiau linkę spręsti asmeniškai, nei kreipdamiesi į atitinkamus mokyklos savivaldos organus.
Visas, realiai veikiančias mokinių organizacijas vienija Lietuvos moksleivių sąjunga – nepriklausoma savanoriška organizacija. Sąjungos veiklos tikslas – skatinti ir plėtoti mokinių savivaldą, steigti ir remti mokinių savivaldos organus, organizuoti mokymus mokinių savivaldos lyderiams, konsultuoti, platinti ir aktyviai keistis informacija.
Kartu su Pilietinių iniciatyvų centru ir kitomis, į mokinius orientuotą veiklą vykdančiomis, organizacijomis, skatindama jaunų žmonių pilietiškumą, Moksleivių sąjunga organizavo rinkimus ir įsteigė Lietuvos Moksleivių Parlamentą, kurio pagrindinis tikslas – analizuoti įvairias valstybės politikos sritis ir vertinti, jų rėmuose vykdomos, veiklos atitikimą mokinių interesams.
Šis projektas buvo įgyvendintas keliais etapais:§ 60 savivaldybių buvo suorganizuoti mokymai mokiniams ir moksleiviškos veiklos koordinatoriams.§ buvo suorganizuota, visas Lietuvos mokyklas apėmusi, rinkimų kampanija, kuriai pasibaigus, buvo išrinkti vietos mokyklų moksleivių parlamentų nariai.§ susirinkę atskirų, savivaldybės ribose esančių, mokyklų moksleivių parlamentų nariai, delegavo atstovus į nacionalinį Moksleivių Parlamentą.§ buvo suorganizuoti mokymai, į nacionalinį Moksleivių Parlamentą deleguotiems, moksleiviams.§ Lietuvos Seimo plenarinių posėdžių salėje įvyko dvi Moksleivių Parlamento sesijos.§ Įvyko bendra Moksleivių Parlamento ir moksleiviškos veiklos koordinatorių sesija, kurioje buvo įvertintas visas projektas.
1.3.6 Socialiniai pedagogai
Dabar Lietuvoje įgyvendinama 2000-2005 metų veiklos programa, kurios pagrindinis tikslas – mokyklose sukurti socialinių pedagogų pareigybes. Visiškai įgyvendinus programą, įvairiose ugdymo ir socialinės rūpybos įstaigose socialiniais pedagogais galės dirbti tik socialinio darbuotojo kvalifikaciją turintys asmenys. Vienas socialinis pedagogas galės dirbti ir kelete ugdymo įstaigų, tačiau jam galės tekti ne daugiau 800-1.000 moksleivių. Socialinio pedagogo tikslas – išsiaiškinti mokinių mokyklos nelankymo, blogo elgesio ir įvairaus amžiaus mokinių tarpusavio nesutarimo priežastis, bei rasti efektyvų šių problemų sprendimo būdą. Atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, yra tikimasi, kad socialinis pedagogas užims tarpininko tarp mokinio ir jo šeimos, arba mokyklos poziciją. Dabar įvairiose ugdymo įstaigose dirba apie 200, tačiau, įgyvendinus programą, Lietuvoje dirbs apie 800 socialinių pedagogų.
Socialinio pedagogo funkcijos:§ individualiai dirbti su vaikais ir jaunuoliais, taip pat su jų tėvais, mokytojais ir t.t.;§ išaiškinti ir padėti įveikti įvairias, vaikų ir jaunuolių patiriamas, problemas § užtikrinti pagrindinius jauno žmogaus poreikius, dirbti su seksualiai išnaudojamais, vartojančiais narkotikus ar alkoholį vaikais;§ inicijuoti ir įgyvendinti savęs supratimą, savirealizaciją, mokymosi motyvaciją, mokyklos lankymą, užimtumą skatinančias, bei, emocines ir charakterio problemas sprendžiančias, programas;§ padėti tėvams tinkamai auklėti savo vaikus, suprasti ir pripažinti vaikų socialinius ir psichologinius poreikius, geriau suprasti specialių poreikių turinčius (itin gabius, arba neįgalius) vaikus ir jų teisę gauti socialinę paramą;§ skatinti ugdymo ar socialinės rūpybos įstaigos personalą bendradarbiauti tarpusavyje, siekiant atskleisti vaikų ir jaunuolių socialinio pobūdžio problemas, bei ieškant efektyvių šių problemų sprendimo būdų; sukurti saugią ir draugišką darbo aplinką, kuri būtų naudinga tiek vaikams ir jaunuoliams, tiek jų mokytojams;§ palaikyti ryšius su vietos valdžios institucijomis ir rūpintis vaikų bei jaunuolių gyvenamąja aplinka;§ organizuoti socialinę paramą vaikams.1.3.7 Pagrindinių mokyklų finansavimo reforma – “mokinio krepšelis”
Siekiant finansuoti mokyklas, vadovaujantis “pinigai lydi mokinį” principu, ir, garantuojant “skaidrų” valstybinių ugdymo įstaigų finansavimo procesą, sudaryti vienodas sąlygas tiek valstybinėms, tiek privačioms ugdymo įstaigoms, nuo 2002 mokslo metų, skirstant bendrojo ugdymo vidurinių mokyklų lėšas, bus pradėtas taikyti “mokinio krepšelio” metodas.
Kiekvienos mokyklos biudžete esančių, “krepšelių” kiekis tiesiogiai priklausys nuo joje realiai besimokančių mokinių skaičiaus. 2001 metais pagrindinį “mokinio krepšelį” sudarė 1.555 litai ir yra paskaičiuota, kad 2003 metais jį sudarys 1.538 litai. Tačiau, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kiekvienai mokyklai yra taikomi papildomi koeficientai: pvz.: “mokinio krepšelio” dydis tiesiogiai priklauso nuo ugdymo įstaigos tipo (pradinė, žemesnioji vidurinė, aukštesnioji vidurinė ir t.t.), buvimo vietos (kaimo ar miesto), specialiųjų poreikių turinčių, besimokančių skaičiaus, besimokančių tautinių mažumų atstovų skaičiaus ir t.t., o “mokinio krepšelio” dydis kiekvienais metais apskaičiuojamas vadovaujantis Vyriausybės patvirtinta metodika.
“Mokinio krepšelių” fondas yra naudojamas, siekiant: įvykdyti mokymo plano reikalavimus, kelti mokytojų kvalifikaciją, įsigyti mokymo medžiagos, administruoti mokyklą, išlaikyti ir nuolat atnaujinti mokyklos biblioteką, garantuoti pedagoginę-psichologinę pagalbą ir mokinių pervežimą. Mokyklos aplinka (remontas, komunaliniai mokesčiai, darbo užmokesčiai, socialinis techninio personalo draudimas, bei kiti mokesčiai) ir įvairios, į bendrojo ugdymo planus neįtrauktos, programos turi būti finansuojami iš mokyklos steigėjo skiriamų lėšų arba kitų šaltinių.
Šia reforma siekiama:
§ kiek galima efektyviau panaudoti mokiniams ugdyti skirtas, lėšas; pagerinti, ugdymo įstaigų teikiamų, paslaugų kokybę; sudaryti realias galimybes kiekvienam jaunam žmogui įgyti kokybišką ir jo poreikius bei sugebėjimus atitinkantį išsilavinimą;§ racionalizuoti bendrojo ugdymo įstaigų tinklą, sukuriant vienodas galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą, tiek mieste, tiek kaime gyvenantiems, vaikams;§ sukurti sąlygas plėsti privačių bendrojo ugdymo įstaigų tinklą;§ sumažinti, mokyklos nelankančių, vaikų skaičių;§ stiprinti finansinę mokyklų nepriklausomybę;§ sukurti skaidrią švietimo finansavimo sistemą;§ suteikti galimybę vaikams ir jų tėvams laisvai pasirinkti ugdymo įstaigą, bei sukurti, leidžiančias realiai įgyvendinti šią teisę, sąlygas.
“Pinigai lydi mokinį” principą yra siekiama pritaikyti ir papildomo ugdymo srityje. Vadovaujantis naujos švietimo įstatymo redakcijos nuostatomis, pagal kurias papildomas ugdymas taptų neformalaus ugdymo dalimi, galima teigti, kad šios finansavimo sistemos įdiegimas, neformalaus ugdymo programas įgyvendinančioms, nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms gali sudaryti sąlygas konkuruoti dėl “mokytinų klientų”, kitaip tariant – pretenduoti į tam tikrą “mokinio krepšelio” dalį. Suprantama, kad jauni žmonės, tokiu atveju, galėtų laisvai rinktis tiek, neformalaus ugdymo programas įgyvendinančių, jaunimo organizacijų, tiek ugdymo įstaigų paslaugas.1.3.8 Informacijos visuomenė ir mokykla
Sistemingas informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) diegimo mokyklose procesas prasidėjo 1986 metais. Tačiau, stingant lėšų, mokyklų kompiuterizavimo procesas buvo lėtas ir neefektyvus. Tik 2000 metais buvo pradėta ilgalaikė “Informacinių ir komunikacinių technologijų Lietuvos švietimo sistemoje plėtros” strategija. 2002 metų vasario mėnesį buvo patvirtinta IKT diegimo veiksmų programa, kurioje buvo aiškiai apibrėžtos strategijoje numatytos priemonės bei jų įgyvendinimo metodika.
Pagrindiniai, su IKT diegimo procesu susiję, programos elementai apima šias sritis:§ visuomenės ir švietimo sąsają;§ kasdieninį mokyklinį gyvenimą;§ švietimo turinį ir metodiką;§ aprūpinimą kompiuteriais ir mokymo medžiaga;§ mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją;§ švietimo ir mokslo atitikimą;§ IKT plėtros administravimą ir finansavimą.
Be to, 2001 metais buvo pradėta įgyvendinti “Mokykla informacijos visuomenėje” programa, kuria siekiama į švietimo įstaigų tinklo kompiuterizavimo procesą įtraukti ir privataus kapitalo bendroves.
Su informacijos visuomenės kūrimu susijusių, visuomenės neišvengiamo tobulėjimo procesų aktualumas, paspartino ir švietimo reformos procesus bei palaipsnį ugdymo įstaigų vaidmens, juos įgyvendinant, kitimą. Kadangi bendrai vykdoma šios srities politika ilgainiui tapo nepakankamai efektyvi, 2001 metais Vyriausybė patvirtino “Nacionalinės informacijos visuomenės plėtros strategiją”. Šiame dokumente tvirtinama, kad informacinių technologijų (IT) pajėgumai bei specialios kompetencijos šioje srityje nauda bus jaučiama tik tada, kai kiekvienas asmuo galės, žinos, kaip pasinaudoti teikiamomis galimybėmis, ir suvoks, ką reiškia būti informacijos visuomenės nariu. Tuo tarpu, vis dar daugelis Lietuvos gyventojų negali arba nemoka naudotis IT. Ypatingai nepalankios sąlygos yra kaimiškose vietovėse. Neturėdama reikiamų įgūdžių, komunikacijos kanalų ir būdama nepakankamai finansiškai pajėgi, kaimo bendruomenė beveik neturi galimybės naudotis IT ir kompiuterių tinklais. Kaimiškų vietovių ugdymo įstaigose besimokantiems, mokiniams vis dar trūksta mokomosios literatūros, kvalifikuotų mokytojų ir kompiuterių; jie neturi galimybių naudotis Internetu.
Be daugelio kitų, siekiant sukurti informacijos visuomenę, reikalingų įgyvendinti, uždavinių, Nacionalinės informacijos visuomenės plėtros strategijoje numatyta organizuoti bendrus gyventojų, bei studentų, dėstytojų, kultūros ir švietimo darbuotojų užsiėmimus, kuriuose būtų mokomasi naudotis IT, taip pat įkurti specialius mokymo centrus, kuriuose, ypatingai kaimiškų vietovių gyventojams, būtų suteikiamos pagrindinės, leidžiančios naudotis IT, žinios. Nemažiau svarbu sukurti sąlygas, kad naudotis IT, kartu įgydamas reikalingiausių žinių, kiekvienas mokinys išmoktų jau mokykloje. Yra siekiama, kad vienas kompiuteris tektų dešimčiai mokinių mokykloje arba keturiems studentams universitete. Tikimasi, kad ateityje mokiniai privalės laikyti valstybinį kompiuterinio raštingumo egzaminą, o, norintieji jam pasiruošti ar papildomai tobulintis, galės įgyti papildomų žinių specialiuose mokymo centruose.
Švietimo sistemos situacija palaipsniui gerėja, tačiau vis dar nėra nepriekaištinga – kaip jau buvo minėta, 2002 metais vienas kompiuteris teko 40 mokinių, 2001 metais tik 33% mokyklų buvo galima naudotis Internetu ir tik 3% mokyklų Internetu buvo galima naudotis pastoviai. Su IKT susijusių, dalykų yra mokomi ir atitinkamų žinių įgyja tik aukštesniųjų klasių mokiniai, o kompiuterinio raštingumo bei informacinių gebėjimų ugdymo programos dar nepakankamai įtrauktos į bendrojo ugdymo įstaigų mokymo planus. Mokyklos neatsako už nevienodas galimybes bei, dėl mokinių nemokėjimo naudotis IKT patiriamus, sunkumus.