Lagerio prižiūrėtojai romane Dievų miškas

12914 0

Prie naujokų surašomojo stalo Liutkė retai tepasirodydavo, – per stambi jis tam buvo figūra. Čia ir veikti jam nelabai kas buvo. Vienam delnu per ausį, kitam kumščiu į pasmakrę, trečiam – batu į pilvą, ketvirtam – lazda. ir viskas. Nauja nelabai čia ką prasimanysi. Labai aprėžtos galimybės. Vis tie patys numeriai. Nuobodu. Pagaliau Liutkės pareiga būdavo pranešti, ką  reikia sušaudyti ir ką  – pakarti. Kai dienos metu ar pavakary Liutkė  pasisukdavo lagery, visuomet būdavo – lyg tarytum vėjelis iš Šiaurės poliaus papūtė. Velnias gi jį žinojo, kokias pavardes kada paskelbs, – kiekvieną  moomentą  galėjai ir savo pavardę  išgirsti. Kartais ganėdavo vienos kitos pavardės, kartais jis jų  priskaičiuodavo kelias dešimtis. Ne, – Liutkės atsilankymo niekas nelaukė

Hapkė – Gdansko miesto pirklio sūnelis, iš pašaukimo – buhalteris, lagerio raštinėse besitrinąs nuo pat lenkų – vokiečių karo pradžios. Todėl dar 1944 metų  rudenį  mėgdavo jisai girtis, kad jis jau penkeri metai besirand ąs karė, nors karo lauko veiksmuose jis niekuomet nedalyvavo – visą  laiką  pravertė  su beginkliais kaliniais bekariaudamas, – juos mušdamas, smaugdamas ir apiplėšdamas. Tai buvo pats išdidžiausias esesininkas visame lagery, už jo iššdidumą kalinių pramintas: Graf von Stutthof. Baisiai didžiavosi jisai savo rase, savo padėtim, savo SS uniforma, savo odinėm – iš kalinių  vogtom – pirštinaitėm. Vaikščiojo vis išsitempęs, tarytum. jo nugarkaulis būtų buvęs pagiriom paraližuotas, – ir kepurę vis iškilmingai ant akių užsimaukšlinęs. Lenkai ilgaliežuviai apie jį sakydavo: – Eina išdidus ka

aip nėščia kekšė. Vokiečiai kaliniai pridėdavo dar: – O, er macht sich wichtig, – jis daro save svarbia persona. Savo didybei palaikyti jis labai uoliai sekdavo, ar koks kalinys nepamiršo jam prideramą garbę atiduoti. Vargas buvo tam kaliniui, kuris užmiršo prieš jį nusiimti kepurę ir išsitempti kariamo šunies pavyzdžiu! Kumštį  Hapkė  turėjo pavyzdingą, o kalinių  dantys stiprumu niekuomet nepasi žymi. Hapkė  buvo vienas labiausiai nekenčiamų esesininkų visame lageryje, visiem šlykščiai įkyrėjęs savo išdidžiu priekabumu. Ne vienam kaliniui jis buvo ir taip nelinksmą katorgininko dalią užnuodijęs. Kartais tačiau Hapkė mokėdavo ir džentelmenas būti. Jis turėjo taip pat savo darbo komandą, iš kalinių sudarytą. Komanda dirbo pastogėj, svarioj raštinėj, darbas buvo lengvas. Tam darbui jis pasirinkdavo inteligentiškus kalinius ir su savo komandos nariais jisai elgdavosi visiškai padoriai. Ir maisto jis jiem parūpindavo sočiai, na, irr kitokių lagerinių gėrybių.

Fricas Zelionkė  – vokietis, kilęs iš Gdansko. Kokių  35-40 metų, vidutinio ūgio, labai gerai subudavotas vyrukas, pasižymėjęs didele fizine jėga. Pagal išmoktą amatą jis buvo mėsininkas. Pagal pašaukimą jis buvo Fassadenkletterer – mokėjo sienomis kaip musė laipioti. Į kokį  trečią ketvirtą mūro aukštą bežiūrint be jokių laiptų užsirepečkindavo. Pagal specialybę jis buvo bankų kasų plėšikas. Jo paties pasakojimu, mažiausias jo uždarbis buvę aštuoni tūkstančiai markių, didžiausias – devynios dešimtys tūkstančių. Zelionkė dirbdavęs visuomet vienas, bet į lagerį patekęs per jį išdavusias mergas, – neištikimas jis jom buvęs. Išvykus Lėmanui galvelės guldyti už Trečiąjį  reichą, Zelionkė  pasiliko vienas lagerio seniūnas. Nors lageris kasdien au

ugo, pilnėjo it prūsas prie alaus boso, kasdien plėtės ir turtėjo, Zelionkė išsiversdavo vienas. Jokių pagalbininkų jam nereikėjo. Žvalus, nusipenėjęs, retai kada kaip reikiant išsipagiriojęs, po lagerį su šunimi vilku ir su bizūnu, iš vielų nupintu, besivalkiojąs atrodė kaip argentiniško žirgyno komendantas. Vaikščiojo po lagerį  vis stypinėdamas, it žirgelis bitinėlis, nuo rūtelių vainikėlio prakutęs. Lyg tarytum menkas kišenvagis jis būtų buvęs – lyg ant pirštų galų dybčiojąs. Bet kišenvagis jis nebuvo. Jis buvo plataus masto galvažudys, tiktai mada jo tokia buvo taip vaikščioti: vis skersas, skersas. O prisėlinęs, būdavo, – žybt! bizūnu per tave išilgai, – iš karto žinai, su kuo turi reikalą. Labai gudrus jis buvo, suktas ir klastingas. Bet jeigu, b ūdavo, jis pasakys: “Gaunerwort” – žuliko žodis – šventa! Jis jį  visuomet išlaikys. Gaunervortu gali pasitikėti bet kuriuo atveju. Baisiai jis buvo ambicingas. 1944 metų rudeniop jis buvo įsitaisęs organizuoti bokso rungtynes iš kalinių tarpo. Atsirasdavo ir tokių, kurie savo tarpe pasimušti norėjo. Buvo lageryje ir buvusi ų  boksininkų, mėgėjų  ir profesionalų. Rungtynėse dalyvaudavo ir pats Zelionkė. Apie boksą, apie jo techniką jis neturėjo jokio supratimo, – pasitikėjo tiktai savo fizine jėga ir seniūno titulu. Atsirasdavo vienas kitas bokso meisteris, kuris imdavo ir sukuldavo Zelionkei snuk į. Zelionkė tuomet baisiai įsižeisdavo: kaipgi tai galima, esą, pačiam seniūnui snukį gurinti!

Arno Lėmanas – aukštas, diržingas, plataus veido ir tvirtų  žandikaulių, šiek tiek pliktelėjęs, keturių  de

ešimčių metų  vyras, iš profesijos – sunkvežimio šoferis. Civiliame gyvenime turėjo bene trejetą žmonų, kiek vaikų  – jis niekuomet neskaičiavo, – jo išmanymu, tai buvo moterų reikalas. Bylų  nedaug teturėjo. Berods, tiktai du ar tris reicho piliečius buvo nudobęs, ne iš blogos valios, bet kad taip jau išėjo. Galima sakyti, beveik netyčia. Teismas, žinoma, to nepajėgė suprasti ir įkišo vargšą į kvailą kalėjimą. Lagerin pateko jisai taip pat ne iš blogos valios, greičiau – per nesusipratimą. Per vieną  ginkluotą įsiveržimą  į svetimą butą jisai tik trupučiuką revolveriu atsišaudė ir pasitaikiusį  kirvį  perkėlė  kiton vieton. Užmušti jis nieko tenai neužmušė. Šiaip tiktai trupučiuką. ach, kas per smulkmeniškumas skaičiuoti tokius mažmožius! Aukščiausias jo pasididžiavimas buvo – jo griausminga gerklė. Retas kuris bulius čempionas būtų  galėjęs su juo varžytis balso griausmingumu. Keikias, būdavo, Lėmanas po lagerį, kad net SS sargybiniai, sėdėdami bokšte ant vielų tvoros, nuo tų  keiksmų smarvės čiaudėti ima. Baisiai mėgo jisai garbę ir savo titulą – lagerio seniūnas! Jo gimimo dieną visi lagerio kaliniai turėjo suruošti jo garbei iškilmingą paradą. Tai buvo gal pats kvailiausias paradas visoje pasaulio istorijoje. Išsirikiavo keli tūkstančiai katorgininkų vergų, sveikų, luošų ir visiškai klipatų klipatėlių, kuriuos blokavieji stumdo, bjauroja ir lazdomis vanoja. Ir visa šita minia turi žygiuoti pro Lėmaną, aukščiau, ant tam tikro pjedestalo pasistojusį, – turi iškilmingu katorgininkų  maršu praeiti. Turi meistri škai – katorgininkiškai pražygiuoti. Turi jo garbei pra žygiuodami giesmes ka
atorgininkiškas giedoti. Prošal, pro jį praeidami, turi daryti “Mützen ab” ir šaukti jo garbei ura! Lėmanas priiminėjo paradą. Lėmanas džiaugėsi. Lėmanas buvo laimingas. Lėmanui iš pasitenkinimo platusai smakras blizgėjo. Lėmanas buvo kvailas per visą pilvą. Lėmanas buvo vokietis patriotas: savo veikloje r ėmėsi vokiečių  partija, kurios 80-90% buvo kriminalistai ir homoseksualistai. Jis buvo vokiškai prie šeimos prisirišęs. Baisiai mylėjo jisai vaikus. Teisingiau, vaik ų  motinas, kol dar vaikų  nėra. Pasinaudodamas seniūno teisėmis, susiuostė su moterų bloko viršininke, pani blokova, ir šeimyniškai vertėsi su ja.

Nuo 1943 metų pradžios komendantu čia buvo SS Standartenführer Hopė [Hoppe], maždaug kaip ir pėstininkų majoras. Hopė – neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė  trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiaut ęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais. Jis buvo kilęs iš lageriškos giminės; jo uošvis buvo Dachau lagerio komendantas. Per uošvio ryšius su SS viršūnėmis Hopė  išsivadavo iš kariuomenės – buvo jis ten aviacijos leitenantas ir SS tarnyboje per trumpą laiką  padarė tokią  didelę  karjerą: lagerio komendantas – ne bet kas! Kaip visi menko išsilavinimo ir nedidelio proto žmonės, užėmę  aukštesnę  vietą, komendantas Hopė  visų  labiausiai buvo susirūpinęs savo orumo, savo didybės palaikymu. Apsaugok viešpatie, kad kas nepamanytų, jog ir jis yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti nuodėmingieji! Pagal savo didybės supratimą jis būtų galėjęs tikti ir japonų imperatoriaus vietai. Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, ant kalnelio kalinių pastatytoje ir įrengtoje su visokiais prabangiais patogumais, apie kuriuos ne kiekvienas milijonierius ir taikos metu galėjo svajoti. Kalinės, dirbusios pas jį namuose, pavyzdžiui, vaikų auklės pasakodavo, kad jis namie elgėsi visiškai kaip normalus žmogus, – net santykiuose su kalinėmis. Šiaipgi jis buvo tipiškos vokiškos šeimos galva, – santykiuose su žmona ir vaikais. Jo žmona, kaip tai dažnai Prūsuose pasitaikydavo, buvo visiškai užguita vištelė. Ji visiškai menką supratimą teturėjo apie tai, kas lageryje dedas ir k. . .

Join the Conversation

×
×