Prie naujokų surašomojo stalo Liutkė retai tepasirodydavo, – per stambi jis tam buvo figūra. Čia ir veikti jam nelabai kas buvo. Vienam delnu per ausį, kitam kumščiu į pasmakrę, trečiam – batu į pilvą, ketvirtam – lazda… ir viskas. Nauja nelabai čia ką prasimanysi. Labai aprėžtos galimybės. Vis tie patys numeriai. Nuobodu. Pagaliau Liutkės pareiga būdavo pranešti, ką reikia sušaudyti ir ką – pakarti. Kai dienos metu ar pavakary Liutkė pasisukdavo lagery, visuomet būdavo – lyg tarytum vėjelis iš Šiaurės poliaus papūtė. Velnias gi jį žinojo, kokias pavardes kada paskelbs, – kiekvieną momentą galėjai ir savo pavardę išgirsti. Kartais ganėdavo vienos kitos pavardės, kartais jis jų priskaičiuodavo kelias dešimtis. Ne, – Liutkės atsilankymo niekas nelaukė
Hapkė – Gdansko miesto pirklio sūnelis, iš pašaukimo – buhalteris, lagerio raštinėse besitrinąs nuo pat lenkų – vokiečių karo pradžios. Todėl dar 1944 metų rudenį mėgdavo jisai girtis, kad jis jau penkeri metai besirand ąs karė, nors karo lauko veiksmuose jis niekuomet nedalyvavo – visą laiką pravertė su beginkliais kaliniais bekariaudamas, – juos mušdamas, smaugdamas ir apiplėšdamas. Tai buvo pats išdidžiausias esesininkas visame lagery, už jo išdidumą kalinių pramintas: Graf von Stutthof. Baisiai didžiavosi jisai savo rase, savo padėtim, savo SS uniforma, savo odinėm – iš kalinių vogtom – pirštinaitėm. Vaikščiojo vis išsitempęs, tarytum. jo nugarkaulis būtų buvęs pagiriom paraližuotas, – ir kepurę vis iškilmingai ant akių užsimaukšlinęs. Lenkai ilgaliežuviai apie jį sakydavo: – Eina išdidus kaip nėščia kekšė. Vokiečiai kaliniai pridėdavo dar: – O, er macht sich wichtig, – jis daro save svarbia persona. Savo didybei palaikyti jis labai uoliai sekdavo, ar koks kalinys nepamiršo jam prideramą garbę atiduoti. Vargas buvo tam kaliniui, kuris užmiršo prieš jį nusiimti kepurę ir išsitempti kariamo šunies pavyzdžiu! Kumštį Hapkė turėjo pavyzdingą, o kalinių dantys stiprumu niekuomet nepasi žymi… Hapkė buvo vienas labiausiai nekenčiamų esesininkų visame lageryje, visiem šlykščiai įkyrėjęs savo išdidžiu priekabumu. Ne vienam kaliniui jis buvo ir taip nelinksmą katorgininko dalią užnuodijęs. Kartais tačiau Hapkė mokėdavo ir džentelmenas būti. Jis turėjo taip pat savo darbo komandą, iš kalinių sudarytą. Komanda dirbo pastogėj, svarioj raštinėj, darbas buvo lengvas. Tam darbui jis pasirinkdavo inteligentiškus kalinius ir su savo komandos nariais jisai elgdavosi visiškai padoriai. Ir maisto jis jiem parūpindavo sočiai, na, ir kitokių lagerinių gėrybių.
Fricas Zelionkė – vokietis, kilęs iš Gdansko. Kokių 35-40 metų, vidutinio ūgio, labai gerai subudavotas vyrukas, pasižymėjęs didele fizine jėga. Pagal išmoktą amatą jis buvo mėsininkas. Pagal pašaukimą jis buvo Fassadenkletterer – mokėjo sienomis kaip musė laipioti. Į kokį trečią ketvirtą mūro aukštą bežiūrint be jokių laiptų užsirepečkindavo. Pagal specialybę jis buvo bankų kasų plėšikas. Jo paties pasakojimu, mažiausias jo uždarbis buvę aštuoni tūkstančiai markių, didžiausias – devynios dešimtys tūkstančių. Zelionkė dirbdavęs visuomet vienas, bet į lagerį patekęs per jį išdavusias mergas, – neištikimas jis jom buvęs. Išvykus Lėmanui galvelės guldyti už Trečiąjį reichą, Zelionkė pasiliko vienas lagerio seniūnas. Nors lageris kasdien augo, pilnėjo it prūsas prie alaus boso, kasdien plėtės ir turtėjo, Zelionkė išsiversdavo vienas. Jokių pagalbininkų jam nereikėjo. Žvalus, nusipenėjęs, retai kada kaip reikiant išsipagiriojęs, po lagerį su šunimi vilku ir su bizūnu, iš vielų nupintu, besivalkiojąs atrodė kaip argentiniško žirgyno komendantas. Vaikščiojo po lagerį vis stypinėdamas, it žirgelis bitinėlis, nuo rūtelių vainikėlio prakutęs. Lyg tarytum menkas kišenvagis jis būtų buvęs – lyg ant pirštų galų dybčiojąs. Bet kišenvagis jis nebuvo. Jis buvo plataus masto galvažudys, tiktai mada jo tokia buvo taip vaikščioti: vis skersas, skersas… O prisėlinęs, būdavo, – žybt! bizūnu per tave išilgai, – iš karto žinai, su kuo turi reikalą. Labai gudrus jis buvo, suktas ir klastingas. Bet jeigu, b ūdavo, jis pasakys: “Gaunerwort” – žuliko žodis – šventa! Jis jį visuomet išlaikys. Gaunervortu gali pasitikėti bet kuriuo atveju. Baisiai jis buvo ambicingas. 1944 metų rudeniop jis buvo įsitaisęs organizuoti bokso rungtynes iš kalinių tarpo. Atsirasdavo ir tokių, kurie savo tarpe pasimušti norėjo. Buvo lageryje ir buvusi ų boksininkų, mėgėjų ir profesionalų. Rungtynėse dalyvaudavo ir pats Zelionkė. Apie boksą, apie jo techniką jis neturėjo jokio supratimo, – pasitikėjo tiktai savo fizine jėga ir seniūno titulu. Atsirasdavo vienas kitas bokso meisteris, kuris imdavo ir sukuldavo Zelionkei snuk į. Zelionkė tuomet baisiai įsižeisdavo: kaipgi tai galima, esą, pačiam seniūnui snukį gurinti!
Arno Lėmanas – aukštas, diržingas, plataus veido ir tvirtų žandikaulių, šiek tiek pliktelėjęs, keturių dešimčių metų vyras, iš profesijos – sunkvežimio šoferis. Civiliame gyvenime turėjo bene trejetą žmonų, kiek vaikų – jis niekuomet neskaičiavo, – jo išmanymu, tai buvo moterų reikalas. Bylų nedaug teturėjo. Berods, tiktai du ar tris reicho piliečius buvo nudobęs, ne iš blogos valios, bet kad taip jau išėjo. Galima sakyti, beveik netyčia. Teismas, žinoma, to nepajėgė suprasti ir įkišo vargšą į kvailą kalėjimą. Lagerin pateko jisai taip pat ne iš blogos valios, greičiau – per nesusipratimą. Per vieną ginkluotą įsiveržimą į svetimą butą jisai tik trupučiuką revolveriu atsišaudė ir pasitaikiusį kirvį perkėlė kiton vieton. Užmušti jis nieko tenai neužmušė. Šiaip tiktai trupučiuką… ach, kas per smulkmeniškumas skaičiuoti tokius mažmožius! Aukščiausias jo pasididžiavimas buvo – jo griausminga gerklė. Retas kuris bulius čempionas būtų galėjęs su juo varžytis balso griausmingumu. Keikias, būdavo, Lėmanas po lagerį, kad net SS sargybiniai, sėdėdami bokšte ant vielų tvoros, nuo tų keiksmų smarvės čiaudėti ima. Baisiai mėgo jisai garbę ir savo titulą – lagerio seniūnas! Jo gimimo dieną visi lagerio kaliniai turėjo suruošti jo garbei iškilmingą paradą. Tai buvo gal pats kvailiausias paradas visoje pasaulio istorijoje. Išsirikiavo keli tūkstančiai katorgininkų vergų, sveikų, luošų ir visiškai klipatų klipatėlių, kuriuos blokavieji stumdo, bjauroja ir lazdomis vanoja… Ir visa šita minia turi žygiuoti pro Lėmaną, aukščiau, ant tam tikro pjedestalo pasistojusį, – turi iškilmingu katorgininkų maršu praeiti. Turi meistri škai – katorgininkiškai pražygiuoti. Turi jo garbei pra žygiuodami giesmes katorgininkiškas giedoti. Prošal, pro jį praeidami, turi daryti “Mützen ab” ir šaukti jo garbei ura! Lėmanas priiminėjo paradą. Lėmanas džiaugėsi. Lėmanas buvo laimingas. Lėmanui iš pasitenkinimo platusai smakras blizgėjo. Lėmanas buvo kvailas per visą pilvą. Lėmanas buvo vokietis patriotas: savo veikloje r ėmėsi vokiečių partija, kurios 80-90% buvo kriminalistai ir homoseksualistai. Jis buvo vokiškai prie šeimos prisirišęs. Baisiai mylėjo jisai vaikus. Teisingiau, vaik ų motinas, kol dar vaikų nėra. Pasinaudodamas seniūno teisėmis, susiuostė su moterų bloko viršininke, pani blokova, ir šeimyniškai vertėsi su ja.
Nuo 1943 metų pradžios komendantu čia buvo SS Standartenführer Hopė [Hoppe], maždaug kaip ir pėstininkų majoras. Hopė – neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiaut ęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais. Jis buvo kilęs iš lageriškos giminės; jo uošvis buvo Dachau lagerio komendantas. Per uošvio ryšius su SS viršūnėmis Hopė išsivadavo iš kariuomenės – buvo jis ten aviacijos leitenantas ir SS tarnyboje per trumpą laiką padarė tokią didelę karjerą: lagerio komendantas – ne bet kas! Kaip visi menko išsilavinimo ir nedidelio proto žmonės, užėmę aukštesnę vietą, komendantas Hopė visų labiausiai buvo susirūpinęs savo orumo, savo didybės palaikymu. Apsaugok viešpatie, kad kas nepamanytų, jog ir jis yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti nuodėmingieji! Pagal savo didybės supratimą jis būtų galėjęs tikti ir japonų imperatoriaus vietai. Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, ant kalnelio kalinių pastatytoje ir įrengtoje su visokiais prabangiais patogumais, apie kuriuos ne kiekvienas milijonierius ir taikos metu galėjo svajoti. Kalinės, dirbusios pas jį namuose, pavyzdžiui, vaikų auklės pasakodavo, kad jis namie elgėsi visiškai kaip normalus žmogus, – net santykiuose su kalinėmis. Šiaipgi jis buvo tipiškos vokiškos šeimos galva, – santykiuose su žmona ir vaikais. Jo žmona, kaip tai dažnai Prūsuose pasitaikydavo, buvo visiškai užguita vištelė. Ji visiškai menką supratimą teturėjo apie tai, kas lageryje dedas ir kokią budelišką tvarką jos vyrelis atstovauja. Nujausdavo ji kažką miglotai, bet atviriau apie tai ir pagalvoti nedrįsdavo.
“Dievų miškas” – įvairiausių charakterių, teigiamų ir neigiamų asmenybių sąlyčio taškas. Čia žmonės gyveno būdami labai skirtingi, vieni iš jų surado bendrą kalbą, sugebėjo išlikti draugais, kiti tik “vaikščiojo tų pačių draugų lavonais”. Ir štai visoje charakterių, išgyvenimų samplaikoje vystėsi bei atsirado “Dievų miško” žargonai bei frazeologizmai.
Žargonai ir frazeologizmai
“Dievų miško” stiliaus pagrindas nėra įprastas. Rašytojas kūrinyje vartoja daug palyginimų, metaforų, hiperbolių, frazeologizmų, į viską žvelgia su ironija, sarkazmu. Visa tai susilieja į visumą ir todėl kūrinio kalba tampa žargonu.
Žargonas – tai specifinė kalba, kurią supranta tam tikra žmonių grupė. Jie sudaro skolintos leksikos dalį, be kurios bendrinė kalba gali puikiausiai išsiversti. Praktiškai kiekviena socialinė grupė turi savo specifinį kalbą. Štai kad ir mokiniai naudoja auklėtojai apibudinti žargoną “klifa”, tiesiog sunku nustatyti, iš kur jis kilęs. Tačiau praktiškai kiekvienas mokinys, išgirdęs šį išsireiškimą, supras, kad kalbama apie auklėtoją. Tai specifinis žargonas turintis atitinkamą reikšmę.
Pagrindinė žargono detalė yra frazeologizmai. Žodžių junginių reikšmės vientisumas yra pagrindinė ypatybė, atskirianti frazeologizmus nuo laisvųjų junginių, kurių kiekvienas žodis išlaiko savo reikšmę. Frazeologizmams būdinga ypatybė – vaizdingumas – atsirado, laisvųjų junginių žodžiams netenkant savo reikšmes, pradėjus tuos junginius vartoti perkeltine prasme ir apibendrinus vientisa reikšme.
Vaizdingumas nėra labai pastovus, apibrėžtas, visų vienaip suprantamas reiškinys. Bet ir frazeologizmų reikšmės vaizdingumo atžvilgiu nėra vienodos: vienos yra labiau, kitos mažiau vaizdingos.
Frazeologizmai yra pastovūs kalbiniai vienetai.
Taigi matome, kad frazeologizmai yra vientisos ir vaizdingos reikšmės pastovūs junginiai. Paprasčiau sakant tai yra sustabarėję žodžių junginiai. Pavyzdžiui, pakratė kojas, užrietė nosį, kaip iš pypkės.
Žargonai ir frazeologizmai “Dievų miške”
Sustabarėjusių žodžių reikšmė “Dievų miške” yra labai didelė. Autorius, norėdamas apibudinti žmogaus išvaizdą, parodyti jo savybes ir bruožus, vartoja frazeologizmus ir žargonus. Knygos frazeologizmams ir žargonams charakteringa tai jog jie yra susiformavę tam tikroje aplinkoje, t.y. konclagerio terpėje ir pasižymi savo įvairove.
“Dievų miško” veikėjai sudarė tris pagrindinius lagerio socialinius sluoksnius: prižiūrėtojai ir valdininkai, kaliniai ir tik lageryje atsiradę klipatos. Klipata – tai silpniausias ir mirčiai pasmerktas lagerio kalinys. Nepakartas pakaruoklis (vis dar gyvas klipata), pakaruoklio vėdaras (perkaręs žmogelis), kinkas pakratyti ir į dausas pasikelti (mirti) – šiais frazeologizmais autorius apibudina klipatas. Tapus klipata, praktiškai, buvo sunku vėl sugrįžti į kalinio statusą. Kaliniams taip pat buvo nelengva išlikti oriais ir žmogiškais. Jie taip pat buvo įvairiai vadinami ir keikiami: kiauliasnukis, kiauliašunis, kumščiavos apaštalas, bambizas, morcinis katinas, ciucka, lakūdra, organizatorius, sudžiuvusi žagrė, apaštalas ir kiti. Tačiau kaliniai buvo verti šių žodžiu, nes buvo nužmoginti ir pradėjo pasiduoti šėtoniškai pagundai (gerti), organizuoti (vogti), be darbo bindzinėti. Esesininkai (kalinių prižiūrėtojai), kapai (būrio viršininkai), angelai sargai (kareiviai) prižiūrėjo tvarką ir daužė snukius kai to prireikdavo. Be savo pareigų jie taip pat buvo paskendę savo bizniuose ar eketę graibydavo (tinginiaudavo), ar dežuruodavo (patruliavimas).
Kiekvienas žodis talpina savyje tam tikrą informaciją, “Dievų miške” žargonai ir frazeologizmai ne išimtis, juose atsispindi išgyventų sunkumų informacija. Tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip išgyveno rašytojas B. Sruoga šioje mėsmalėje, kur žmogus kiekvieną dieną buvo vadinamas šiukšle, o gyvenimo pabaiga – staugimas kaip morcinio katino dujų kameroje. Išvados
“Dievų miško” realybė leidžia pažvelgti į žargonus platesne prasme. Čia žodis aplaistytas daugelio žmonių krauju. Ir jeigu žargonas “klipata” mums gali sukelti juoką, tai toje realybėje, kur jis susiformavo, sukeldavo skausmingą būseną, kai jau žinai savo likimą – mirtį.
Tiriamajame darbe buvo apžvelgti žargonai ir frazeologizmai Balio Sruogos knygoje “Dievų miškas”, aprašytas autorius ir jo kūryba.
Tarp daugybės meninės raiškos priemonių, pavartotų kūrinyje, žargonai taip pat yra svarbūs. Žargonai ir frazeologizmai turi nemažą reikšmę “Dievų miške”. Jais parodomas žmogaus nužmoginimas ir tragiškumas, mirties beprasmiškumas. Kiekvienas žargonas ar frazeologizmas turėjo tam tikrą reikšmę lageryje, todėl susipažinę su jais galime lengviau suprasti ir interpretuoti kūrinį.
Priedas Angelas sargas Frazeologizmas Lagerio apsaugos kareivis
Bambizas Žargonas Mažo ūgio, liesas, silpnas vaikinas
Bindzinėti Žargonas Tinginiauti
Ciucka Žargonas Kalinio apibudinimas
Daužyti snukius Frazeologizmas Mušti
Dežuravimas Žargonas Patruliavimas
Eketę graibyti Frazeologizmas Tinginiauti
Esesininkas Žargonas Kareivis
Gestapininkas Žargonas Saugumietis
Gyvanašlių aptarnavimas Frazeologizmas Paleistuvavimas
Į dausas pasikelti Žargonas Mirti
Iš snukių košę padaryti Frazeologizmas Mušti kalinį
Išmušinėti Žargonas Atimti pinigus
Kapas, puskapis Žargonas Būrio viršininkas
Kapoti uodegą Frazeologizmas Maisto davinio sumažinimas
Komendantas organizuoja klipatų paradą ir pučiasi esąs galingas lyg japonų imperatorius;
Nuožmus esesininkas, žmonai atvažiavus, vaidina švelnų šeimos tėvą;
Kaliniai vaidina dirbančius ( ištisą dieną kruta apie kelmą); vaidina griūvančius nuo girto lagerio viršininko antausių, kad šis liktų patenkintas savimi.