Justinas Marcinkevičius – lietuvių tautos poetas, kuriam svarbiausia tėvynė, gimtoji kalba, jos saugojimas ir puoselėjimas. Poetas siekia, kad jo žodis būtų išgirstas ir suprastas. Marcinkevičiaus kūryba įvairių žanru: dramos, eilėraščiai, poeos, apysakos. “Mažvydas” – draminė poema. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Didelę įtaką dramoje turi herojaus vidiniai išgyvenimai, kaltės jausmas, dėl mylimos moters bei jo tikrojo sūnaus kančių. Scena, kurioje Mažvydas kalbasi su Vilentu, atskleidžia Mažvydo nusivylima bei pasidavima: ,,<…> ir vystam lyg nušalnotos rudens žolės <…>”. Jam skaudu , kad darbas, kurį Martynas atliko ir kurį Vilentas pavadino “Titano darbu”, yra beprasmis, kaip “Sizifo darbas”. Mažvydas yra sunerimes ir abejoja, ar dar ilgai lietuvių kalba išliks Karaliaučiuje. Vilentas, kaip vienas iš lietuvių raštijos kūrėjų, nesupranta Mažvydo pozicijos, jo neįkainojamą ir neįvertinamą darba – Katekizmą įvardija Titano darbu, kuris reiškia stiprybę i galybę. Vilento žodžiuose pasireiškia ir absurdo, nuogąstavimo gaida: “Tai ką tada šnekėt kitiems?” Vilentas tuo nori pasakyti, kad vienintelis Mažvydas, nebijodamas pasekmių ir taip mylėdamas savo kalbą, sugebėjo padaryti tai, ko kiti net nesiryžtų. Tačiau Mažvydo net nepasiekia Vilento žodžiai, jis žino ir mato, kad darbo, kurį jis įdėjo, kad kalba nebūtų užmiršta, rezultatai yra bevaisiai: ” Jau vis dažniau dairausi į aruodus, o jie, brolau tu mano, nepilni: neužauginta, išbarstyta <…>”. Vilentas nepasiduoda Mažvydo nusivylimui, tiesiog bando įvardinti tai, kas buvo atlikta žmogaus, taip mylėjusio savo kalbą ir tautą: “Tu žodį iškirtai – kaip akmeny!”. Vilentui nutilus, Mažvydas pradeda dėstyti savo mintis, kurios atskleidžia bei parodo jo požiūrį į gyvenimą: “Šitiek metų tarytum karčią mėteliu arbatą geriu aš pareigą. Tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko. Bijau prisipažinti, kad ne Dievui tai buvo pareiga, o žodžiui.” Mažvydas jautėsi skolingas – skolingas savo tautai. Gailėjosi jis savo žodžių, kuriuose jis sakė, kad geriau prarasti Lietuvą nei Dievą. Visą gyvenimą jis jautė tą sunkų sąžinės graužimą, jautėsi esąs tiek daug skolingas.
Šioje ištraukoje yra daug herojaus vidinių išgyvenimų ir vidinių konfliktų. Joje atsiskleidžia jausmai Dievui, tėvynei, beprotiškas troškimas kažką pakeisti. Čia jis savęs neaukština, nekelia, nesididžiuoja savo nuveitais darbais.