Diskusija apie Justiną Marcinkevičių 2003 m. literatūrinėje ir kultūrinėje spaudoje

Diskusija apie poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą nusitęsė per keletą literatūrinės ir kultūrinės spaudos leidinių. Šios diskusijos pradžia bene 2003 m. balandžio mėnesio “Naujojo Židinio-Aidų” numeryje pasirodžiusi tema “Marcinkevičiaus fenomenas”. Šiai temai nagrinėti žurnale skirtos trijų skirtingu autorių nuomonės, taip pat diskusija, vykusi “Naujojo Židinio-Aidų” redakcijoje, kurioje dalyvavo Eligijus Raila, Pranas Morkus, Valentinas Sventickas, Julius Sasnauskas OFM. Straipsniuose nagrinėjama J. Marcinkevičiaus asmenybės bruožai, jo poezijos tekstai, įvaizdis Lietuvos kultūros prasmių kontekste. Tačiau vien šiais straipsniais diskusija apie J. Marcinkevičiaus kūrybą neapsiribojo, kaip at tsakas i nagrinėtą temą minėto leidinio 7-8 numeryje pasirodo Arūno Pranciškaus Peškaičio OFM straipsnis “ Apginant likimą”. Panašios diskusijos persikelia ir i kitą leidinį-“Šiaurės atėnus”, kurio 2003 m. rugpjūčio 9 d. numeryje pasirodo J Marcinkevičių koneveikiantis M. Kempinskio straipsnis. Vėlesniame minėto leidinio numeryje kaip atsakas i M. Kempinskio straipsnį D. Radzauskas taria užtariamąjį žodį J. Marcinkevičiui. Be šių straipsnių laikraštyje “Literatūra ir menas” G.Bernotaitė apžvelgia naujai išleistą J. Marcinkevičiaus knygą “Laiko drobulė”.

Visas diskusijas būtu galima suskirstyti i dvi dalis pagal nuomones: į palaikančius J. Marcinkevičiaus kū ūrybą, besižavinčius jo asmenybe, bei pripažįstančius, jog jis yra vertas geriausio XX a.lietuvių rašytojo vardo, ir , į tuos kurie teigia jog J. Marcinkevičius iliuzionistas, neskaitančios visuomenės simbolis, kad jo kūryboje aiškūs sovietinės sąmonės įvaizdžiai. P.Subačiaus straipsnyje “Mito pradžia” keliamas klausimas, kada ir

r kodėl J. Marcinkevičius įgijo tautos poeto vardą. Pirmieji žingsniai tautos poeto vardo link straipsnyje įvardijami taip “ SSRS Rašytojų sąjungos sekretoriui Nikolajui Tichonovui įstrigo periodikoje išspausdintas Marcinkevičiaus eilėraštis ‘Motina’. Ir įstrigo taip smarkiai, kad šio aukščiausiojo atstovo iš Maskvos lūpomis antrajame LSSR rašytojų suvažiavime 1954 m. rudenį dar nė knygos neišleidęs poetas, vakarykštis studentas buvo paskelbtas vieno geriausių lietuvių poezijos kūrinių autoriumi”(Subačius, 2003, 173). Esmė tame, kad priešingai nei daugelis lietuvių rašytojų J. Marcinkevičius savo kūryboje nevengė Partijos gretinti su savo motina “Partija prabyla motinos lūpomis, todėl ji ir brangi kiekvienam iš mūsų kaip motina”(Ten pat, 174). Tai, anot P. Subačiaus , viena priežasčių dėl kurių J. Marcinkevičius eilėraščiai ir naujai pasirodęs rinkinys “buvo išgirtas visuomenės reprezentaciniuose to meto literatūros kritikos veikaluose”(Ten pat, 174). Taip buvo pr radėtas mitas apie būsimąjį liaudies poetą. J.Marcinkevičiaus poezija vadinama tokia, kuri tarnavo “komunistinei religijai”, o pats poetas “lyriku stebukladariu”, kuris “apgludino akademinius monstrus, paįvairino jubiliejinius eiliavimus, tais pačiai religiniai bei kaimiškai topais atmiešdama odes tiek apie sovietinius tiek apie tautinius herojus”(Ten pat, 178). R.Malickaitės straipsnyje “Justino Marcinkevičiaus poezijos dirbtuvė” tolau plėtojama tema, apie sovietinius įvaizdžius J. Marcinkevičiaus kūryboje, tačiau autorė mėgina i poezijos tekstus pažvelgti iš naujos mūsų laikų perspektyvos, daugiau skirdama dėmesio būtent J.Marcinkevičiaus kūrinių eilėdarai. Atkreipdama dėmesį į tai kaip ki
ito J. Marcinkevičiaus kūrinių struktūra, kokie žodžiai dominavo poeto žodyne. R. Malickaitė teigia, kad “vėlyvesnėje sovietinio laikotarpio poezijoje, t.y. rinkiniuose ‘ Gyvenimo švelnus prisiglaudimas’(1978) ir ‘Būk ir palaimink’ (1980) dar labiau išryškėja intymios tematikos ir į oficialiąją ideologinę liniją taikančių ar ‘gerumo’ etiką propaguojančių eilėraščių poetikos skirtumai. Už kai kurių eilėraščių metaforų kyšo sovietinės sąmonės branginami įvaizdžiai ir simbolika, neišvengia postamentinės retorikos, publicistikos”(Malickaitė, 2003, 169). D. Zabielaitė straipsnyje “ Apie (ne)viliojanti (už)kalbėjimą” dėmesį skirią išsamiai J. Marcinkevičiaus draminės trilogijos “Mindaugas”, “Mažvydas” “Katedra” analizei. D. Zabielaitė kelia klausimus “ Kaip Marcinkevičius tekstualizavo istorinius faktus? Tai yra ar liko ištikimas faktinei tikrovei, ar veikiau pasitelkė laisva išmonę? Kaip interpretavo personažais pasirinktąsias istorines asmenybes? Pagaliau kokia buvo paties kūrėjo pozicija sovietų režimo atžvilgiu?”(Zabielaitė, 2003,162) Atsakydama i šios klausimus straipsnio autorė pamini šiuos “sovietinės sąmonės struktūrinius komponentus” : antibažnytiškumą, religinį sinkratizmą, moralinę dviveidystę, tiesos ir melo neskyrimą, aiškių pasaulėžiūrinių įsitikinimų neturėjimą”(Ten pat, 167). D. Zabielaitė svarsto ar lengva šias dramas priimti ir suprasti šiuolaikiniam žmogui jau gerokai nutolusiam nuo sovietinio mąstymo stereotipų. Todėl kinta šios dramos vertė, nes kinta žmonių mąstymas ir vertybių suvokimas. Skaitant “Naujajame Židinyje –Aiduose” spausdintą pašnekesį, kuriame dalyvavo jau ankščiau minėti kultūros veikėjai, , atrodo, kad pagrindinis diskusijoje keliamas klausimas yra ar J. Marcinkevičius vertas geriausio XX a. lietuvių rašytojo vardo? Š
Šioje diskusijoje išryškėja pakankamai aštri ir vienašališka nuomonė J. Marcinkevičiaus kūrybos klausimu. Poetas pavadintas “ neskaitančios visuomenės simboliu” , o jo “fenomenas –visuomenės deformacijų apraiška. Juo labiau visuomenei šiandien labai lengva su tuo žmogumi ir jo kūryba identifikuotis”(Justino Marcinkevičiaus darna, 2003,156). Jo fenomenas netgi lyginamas su Algirdu Mykolu Brazausku, ar kun. Mikutavičiumi, dėl to, kad žmonės jais aklai tiki, , nes daugelis juose suranda savo pozicijos atitikmenį.
“Marcinkevičius , jei imsime jį kaip visumą, buvo vienas talentingiausių, vienas rafinuočiausių sovietinės ideologijos skleidėjų”(Ten pat, 157) Diskusijoje prieinama prie nuomonės, kad neteisinga “nurašyti” Mieželaitį, kuris anot diskusijos dalyvių buvo “nepaprastai inovatyvus” ir “tikrai nebuvo daug daugiau kaip nors nusikaltęs negu Marcinkevičius”(Ten pat, 157). Be to Marcinkevičius lyg ir kaltinamas dviveidiškumu “kaip įmanoma viena dieną stovėti partijos tribūnoje, o kita – sąjūdžio?”(Ten pat, 157) , be to galiausiai netgi prieinama nuomonė, kad “bėda, kad yra Marcinkevičius, kad jis rašė”(Ten pat, 157).
Nuo šios diskusijos pabandykime pereiti prie kito straipsnio pasirodžiusio 2003m rugpjūčio 9 d. “Šiaurės Atėnuose”, kuriame su cinizmu ir sarkazmu atvirai kritikuojamas J. Marcinkevičiaus įvaizdis ir jo kūryba, o ypač naujai išleistas knyga “Dienos drobulė” kurioje, anot M. Kempinskio,” Naujieji eilėraščiai totaliai griauna poeto vardą. Tokio sumarazmėjimo nesitikėjau. Kažkoks suvaikėjimas, išsidraikymas, nelogiškas vaizdinių dėliojimas, primityvizmas. Galima daryti ir taip, bet reikia daryti talentingai ir pagrįstai. Ma
arcinkevičius visą gyvenimą buvo įpratęs nuleidinėti kraują lietuvių kalbai bei literatūrai ir būti giriamas – dabar ši destrukcija peržengia ribas”(Kempinskis,2003 .) Kaip rašo pats straipsnio autorius jam nusibodo “neurotinis poeto įvaizdis”, ir tai kad prieš jį niekas nemaištauja. Anot jo šiuolaikinis jaunimas jau nebegali pacituoti nei vienos J.Marcinkevičiaus kūrinio eilutės, o jo kūriniai “kurie kadaise spindėjo dabar keičiasi ir nyksta mūsų akyse. Primityvizmu dvelkiančių tekstų apstu. Atrodytų, kad poetas grįžta į praeitį, į vaikystę ne tik mintimis, bet ir kalba. Keista vyresnės kartos tendencija: mestis į buitiškumą, pigiai šmaikštauti, o paskui kaltinti jaunimą kalbos jausmo neturėjimu”(Ten pat). Į šiuos žodžius D. Razauskas sekančiame leidinio numeryje atsako , jog M.Kempinskis leidžia sau cituoti eilėraštį, visiškai jo nesupratęs, o vėliau skuba ivertinti (tiksliau nuvertinti).
Bet negalima neatsižvelgti į kita nuomonę, užtariančią J. Marcinkevičių ir jo kūryba ir pripažįstančia, kad vis dėl to jo poezija buvo iš tiesų stulbinančiai populiari ir išliko tokia iki šiol. Beje, derėtų atsižvelgti ir i faktą, kad “pernai spalio 11 d. ‘Delfi’ svetainėje buvo pateiktas klausimas-kuris iš lietuvių rašytojų galėtų pretenduoti i Nobelio premiją? Atsakė 2651 lankytojas, 44% jų nurodė poetą J. Marcinkevičių, o artimiausias jo konkurentas tesurinko 14%..”(Justino Marcinkevičiaus darna, 2003, 159). Užtariamąjį žodį taria ir “Naujojo Židinio-Aidų” redakcija “ Sovietų Lietuvos gyvenime įsišakniję poeto tekstai ne tik sėkmingai peržengė Nepriklausomybės ribą, jų reikšmingumą oficialiai patvirtino (demokratinė) valstybe ir (liberali) visuomenė gausių premijų ir apdovanojimų pavidalu. Marcinkevičius niekad asmeniškai nesistengęs kurti romantizmo stereotipus atitinkančio poeto įvaizdžio, paradoksaliai tapo lietuvių poezijos įsikūnijimu”(Kur pakrypo diskusija.2003, 406). Užstoti J. Marcinkevičių ryžtasi ne tik jo gerbėjai, bet ir tie, kurie nėra jo poezijos skaitytojai , bet pripažįsta jį geriausiu poetu, ir lenkia galvą prieš jo nuopelnus lietuvių literatūrai. Nepaisant to kuo tikėjo poetas, ar to kad jo poezija kaltinama , jog tarnavo komunizmo idealams, jis , kaip teigia A.P. Peškaitis OFM “mylėjo Lietuvą ir niekada neleido užmiršti nei kur nei kaip mes gyvename.”(Peškaitis, 2003, 407). Todėl pirma derėtų apgalvoti ir įvertinti, bet neskubėti teisti. Dar viena nuomonė straipsnyje “Nuosprendis Maksui Kempinskiui”, išsakyta D. Razausko kaip atsakas i M. Kempinskio straipsnį publikuotą 2003 m. rugpjučio 9 d. “Šiaurės Atėnų” numeryje. “Taigi M. Kempinskis savo rašiniu nusipelno veikiau diagnozės, nei atsakymo i ‘Š.Atėnus’.Būtų galima spjauti i tokius niekus ir numoti ranka, jei ne visai be pagrindo siaubingai aplotas vienas iš garbingiausių Lietuvos žmonių, iškiliausių poetų,, o kad ir paprasčiausiai zmogus, juoba vienas iš tų retųjų, atsidėjusių ne aukso puodui o dvasiai. Todėl M. Kempinskis nevertas pasigailėjimo”(Razauskas, 2003, 7).

Panašu, jog šioje diskusijoje svarių argumentų turi tiek J. Marcinkevičių ginanti, tiek koneveikianti pusė. Diskusija ko gero dar nėra baigta, nes poeto populiarumas neblėsta, ir dėl to netyla kalbos ar jis vertas tokio dėmesio, ieškoma priekabių, kurios leistų abejoti poeto talentu, jo poezijos įtakai visuomenei. Savo ruožtu poetą palaikanti pusė taip pat netyli, ir nesunkiai suranda įrodymų, kad J. Marcinkevičius vertas ne tik “tautos poeto” vardo, bet ir geriausio XX a. poeto vardo.

Literatūros sąrašas

1. Kempinskis,Maksas, 2003: “Poetas Nr.1 arba atodūsis atlikus darbą”, Šiaurės Atėnai 29.
2. Malickaitė, Rima, 2003: “Justino Marcinkevičiaus poezijos dirbtuvė” , Naujasis Židinys-Aidai 4, 169-172.
3. Peškaitis, Arūnas,Pranciškus, OFM ,2003: “ Apginant likimą” , Naujasis Židinys-Aidai 7-8, 407-408.
4. Razauskas,Dainius, 2003: “Nuosprendis Maksui Kempinskiui”, Šiaurės Atėnai 34, 7.
5.Subačius, Paulius, 2003: “Mito pradžia”, Naujasis Židinys-Aidai 4, 173-179.
6. Zabielaitė, Dalia, 2003: “ Apie (ne)viliojantį (už)kalbėjimą”, Naujasis Židinys-Aidai 4, 161-168.
7.2003: ”Justino Marcinkevičiaus darna”, Naujasis Židinys-Aidai 4,155-160.
8. 2003: “Kur pakrypo diskusija dėl ‘Marcinkevičiaus fenomeno’” , Naujasis Židinys-Aidai 7-8, 406.

Leave a Comment