Ištraukos iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“ analizė ir interpretacija

Ištraukos iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“ analizė ir interpretacija(Nuo „keltuvas kyla, keltuvas sminga“ iki „Norėčiau būti akmeniu“)

Antanas Škėma- vienas žymiausių XXa. lietuvių rašytojų, Antrojo pasaulinio karo metais emigravusių iš Lietuvos. Šio rašytojo, poeto, dramaturgo ir publicisto kūryba priklauso egzodui. Vienas žinomiausių ir gal net reprezentacinių A. Škėmos darbų yra romanas „Balta drobulė“. Tai ypač modernios specifikos, filosofinis romanas, kuriame skleidžiasi Antano Garšvos, pagrindinio veikėjo, charakteris, vidinis pasaulis, racionaliai vertinami jo poelgiai ir išgyvenimai. Temos, besiskleidžiančios šiame romane, įvairios: mirties, dievoieškos, emigracijos, meilės, kūrybos. Pastaroji bene plačiausia ir problematiškiausia iš visų, kadangi Garšva yra talentingas ir originalus poetas, tačiau tą originalumą ir kūrybiškumą jam išreikšti sunku dėl asmenybės dvilypumo. Analizuojama ištrauka- tai nedidelė romano dalelė, kurioje (kaip ir daugelyje kitų) skleidžiasi dvilypė Garšvos asmenybė ir jos santykis su išoriniu pasauliu. Taigi kas rodo ištraukoje pagrindinio veikėjo asmenybės susidvejinimą ir kaip tai paveikia jo santykį su aplinka?Ištrauka- tai antroji trečiojo romano skyriaus dalis, kurioje visas aprašomas veiksmas vyksta dabartyje. Vaizduojamos Garšvos darbo lifte detalės: jis bendrauja su besikeliančiais žmonėmis, stebi juos. Didelę dalį ištraukos užima poeziją skaitančios senutės motyvas, o pati ištrauka užbaigiama giliomis metaforinėmis Garšvos mintimis apie savo dvasinės ir socialinės situacijų neatitikimą ir galiausiai atskleidžiamas neigiamas poeto požiūris į šiuolaikinę visuomenę. Modernaus romano „Balta drobulė“ požymių randama ir ištraukoje: netikėtai ir nelauktai pasakotojas pakinta iš III į I asmenį. Tokiu būdu nuo aplinkos vaizdo pereinama prie pagrindinio veikėjo minčių.Ištrauka pradedama vieno civilizuoto New York‘o viešbučio ir jame besilankančių žmonių vaizdu. Pagrindinė ištraukos veiksmo vieta- liftas, kuriame dirba viešbučio keltuvininkas Antanas Garšva. Jau pirmuoju sakiniu („Keltuvas kyla, keltuvas sminga“) išreiškiamas keltuvininko darbo pastovumas, vienodumas, skleidžiasi civilizuotos visuomenės įtaka. Toliau aprašomi keltuvu besinaudojantys žmonės, kuriuos stebi ir Garšva: „Švarūs, solidūs biznieriškai išsikvėpinę masonai“, „Čankaišeko karininkai su įraudusiais nuo kokteilių skruostikauliais, pabrėžtai malonūs ir vikrūs“. Antano Garšvos akimis tokie lankytojai- tipiški amerikietiškos kultūros atstovai, materialistai, pragmatikai, nieko daugiau išskyrus savo išvaizdą ir asmeninių poreikių tenkinimo troškimą nematantys ir nenorintys regėti. Taip pat minimi „keturi lenkų dvasiškiai“, kuriuos iš keltuvo išleisdamas Garšva lenkiškai praneša aukšto numerį, jie maloniai nustemba ir vienas „iškelia ranką, lyg laimindamas“. Tai svarbus momentas, parodantis prisitaikyti priversto pagrindinio veikėjo elgesį, tautų asimiliaciją amerikietiškos kultūros kontekste. Taigi Garšvos asmenybės dvilypumą ypač lemia jį supanti aplinka- meterialistinė, viso ko perpildyta, egoistinė ir praradusi autentiškumą.

Kitame ištraukos segmente prasminiai ir pagrindiniai akcentai skiriami senutės motyvui ir jos cituojamam MacNeice eilėraščiui. Iš pačio pirmojo epiteto „Maloni senutė“ ryškėja teigiamas Garšvos požiūris į ją. Keltuvininkui poeziją skaitanti, matyt, dvasinga ir intelektuali senutė yra tarsi stebuklas, sunkiai įmanomas šiuolaikiniame amerikietiškos kultūros perpildytame pasaulyje. Ištraukoje eilėraštis cituojamas anglų kalba, tačiau vertimas į lietuvių kalbą visiškai autentiškas. Be to, šis eilėraštis, nors ir cituojamas liftu kylančios senutės, tačiau prasme siejasi ir yra artimas Garšvos pasaulėjautai, kūrybiniam mąstymui. Eilėraščio lyrinis „aš“ prašo pripildyti jį stiprybės kovoti su „tais“, „kurie galėtų sustingdyti(…)/ žmogiškumą, (…) padarytų (…) mašinos sraigteliu, daiktu“. Eilėraščio subjektas- tai individas, siekiantis būti laisvas, nepriklausomas nuo visuomenės, atsiskyręs nuo materialumo ir egoizmo, puoselėjantis dvasines bei moralines vertybes. Frazė „Aš dar nesu gimęs“ glaudžiai susijusi su kūryba, rodo lyrinio subjekto kūrybinių galių nepakankamumą, stoką ar bent jo paties tokį savikritišką požiūrį. Nebeprisimindamas senutės cituoto eilėraščio Garšva ima galvoti apie knygas: „Storos ir plonos, ant kreidinio popieriaus ir ant medienos, pergamentai ir papirusai, molinės lentelės ir aštriu akmeniu įbrėžti hieroglifai uolų kiaurymėse.Knygos“. Mintimis Garšva aprėpia visą knygų ir rašto istoriją. Taip iškeliama knygos reikšmė žmogaus gyvenime. O pagrindiniam „Baltos drobulės“ veikėjui ji be galo didelė. Pakartojama eilėraščio frazė ir sutapatinami du dalykai- gimimas ir kūryba: „Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos“. Tokia ryški paralelė atspindi Antano požiūrį į kūrybą: geros knygos parašymas ir išleidimas jam prilygsta gimimui, naujo gyvenimo pradžiai, kūrybinių galių atsiskleidimui. Toliau plėtojamas senutės motyvas, sakoma, kad „senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po Antrojo pasaulinio karo. Ji nedirba, ji gyvena iš kapitalo“. Informacija, gaunama iš lakoniškų Garšvos minčių apie senutę, leidžia teigti, kad ji, skaitanti modernią poeziją ir visą dėmesį sutelkusi į dvasinį pasaulį, anot Antano, yra užgimusi, susiliejusi su vertingiausia kūryba, praturtinusi savo dvasinį pasaulį. Garšva teigia, kad senutė greit mirs. Taip jis akcentuoja viso ko laikinumą ir trumpumą pasaulyje. Kaip priešpriešą senutei Garšva pastato save: „o man belieka būti rato dantimi keltuve“. Jis įvertina savo situaciją- problematišką ir sunkią. Garšva pripažįsta priklausantis civilizuotam (neigiama prasme) ir materializuotam pasauliui, esantis jo maža dalelė. Ir galiausiai jis su ironija bei aiškiai girdimu nusivylimu mąsto apie save tame egoistiškame pasaulyje: „Mano veidas, mano ranka baltoje pirštinėje, mano povyza, mano išieškotas kalbėjimas- esu sąžiningas rato dantis“. Išvaizda ir elgesiu jis priklauso ir net privalo priklausyti, prisitaiktyi prie tos aplinkos, kurioje gyvena, tačiau visa širdimi Garšva trokšta kurti, būti pripažintu menininku, poetu.
Priešiškas Antano Garšvos ir visuomenės santykis ypač aiškiai atsiskleidžia trečiajame ištraukos segmente, kuris dėliojamas atskirais vaizdais (moderniai). Visgi prasmės atžvilgiu tie vaizdai artimi vienas kitam. Aiškus žodžių „Vieną kartą“ kartojimas- tarsi vaizdų jungiamoji grandis, „nukelianti“ į vieną momentą praeityje. Vaizduojami gamtos elementai („augalas“, „šaknys“, „zauras“, „minkštakūniai“) tarsi virstantys į kūrybos elementus žmogaus gyvenime („laksto punksna gaidas berašant“, „apie meilę dainuoja poetai“). Tuo norima pasakyti, kad gamta įtakoja žmogaus kūrybą, įkvepia, skatina kurti, yra lyg mokytoja. Mąstydamas apie save Garšva teigia, kad laiko ratui pasisukus atgal jis pavirto į rato dantį. Taip jis laiko save atskaitos tašku, nuo kurio jau viskas sukasi atgal, blogėja, nyksta: „Ir aš nenustebsiu, jei mano ainiai pavirs asilais, pelargonijomis ir pagaliau akmenimis“. Tolesnėse pagrindinio ištraukos ir romano veikėjo mintyse skamba ironija, su kuria jis emocingai kalba apie visuomenės ydas ir blogybes: „Koks nemalonumas! Du akmenys gulės šalia ir nepajėgs plepėti“. Vardindamas bergždžius, laikinus ir egoistiškus dalykus, Garšva juos neigia, piktinasi ir niekina. Jam svarbiausia originalumas, natūralumas: „Liks žvaigždės, mėnulio užtekėjimas, vandens atonalinė muzika“. Taigi Garšva kaip individas atsisako visuomenės primetamo egoizmo, pompastiškumo, apgaulės ir blogio, siekia dvasinio ir kūrybinio gėrio, natūralumo.Pagrindinė ir svarbiausia iš visų kitų modernaus A. Škėmos romano „Balta drobulė“ temų yra kūryba. Ji sieja du visiškai skirtingus pasaulius- dvasinį individualų ir materialinį išorinį. Individo priešiškumo visuomenei kontekste priversta susiformuoti dvilypė asmenybė: kad išgyventų privalo prisitaikyti, nors vidinės doros normos to neleidžia. Būtent tokia asmenybė yra Antanas Garšva, išsekintas visuomenės abejingumo, egoizmo, dirbamo darbo absurdiškumo ir statiškumo, nori atvirai reikšti savo kūrybinius sugebėjimus, plėsti vertybių skalę, kurti originalią, natūralumo kupiną poeziją, trokšta atgimti.