Italijos vaizdai Vergilijaus kuryboje

“Bet kuris dalykas, kuris tik egzistuoja žemėje, mums gali papasakoti daug apie kitus dalykus. Atskleisdami atsitiktinį knygos puslapį, burdami iš delnų, kortų ar net kavos tirščių bei stebėdami paukščių skrydį, kiekvienas iš mūsų galime tai susieti su savo išgyvenimais. Iš tikrųjų patys daiktai neatskleidžia nieko; tai žmonės, stebėdami daiktus, gamtos reiškinius, išmoksta prasiskverbti Pasaulio Sielon.” (“Alchemikas”)
Šviesiam, tauriam, doram žmogui Gamta visuomet yra tarsi sesuo, dalis jo paties, kurioje jis gali jaustis tarsi šventykloje. Čia jis gali nusiraminti, atrasti atgaivą siielai ir vėl į viską pažvelgti kitomis akimis. O galbūt tiesiog joje jis gali išreikšti meilę mylimam žmogui, gimtinei.
Gamtą galima mylėti iš pareigos, iš supratimo, iš praktiškų nuostatų, bet galima kartu ja ir grožėtis bei žavėtis. Ypatingai poetai, rašytojai į gamtą žiūriu tarsi su švelniu širdies virpesiu, tarsi liečia ją pirštų galiukais, kažin kokiais vos juntamais sielos čiuptuvėliais.
Senosios civilizacijos, jų gyvenimo būdas, papročiai ir tikėjimas, jog gamtos stichijas valdo dievai – visa tai mane jau vidurinėje mokykloje žavėjo. Su pasigerėjimu žvelgdavau į nuotraukas, skaitydavau antikinius kūrinius. Galbūt todėl pasirinkau rašyti temą “Italijos vaizdai Vergilijaus kūryboje”. (Su jo kūryba vidurinėje mokykloje teko tik šiek tiek susipažinti) Iš pradžių galvojau, kad jo kūriniuose bus kalbama apie Italijos miestų vaizdinius tuo, žmonių bendravimą, papročius, gyvenimo po

obūdį. Tikėjausi, kad kūrinyje bus aprašomas miesto įvaizdis. Buvau labai nustebinta, kai perskaičiau pirmąjį Vergilijaus kūrinį “Bukolikos”. Sužavėjo tai, jog ši civilizacija, garsėjanti ne tik savo aukšta kultūra, politika, autoriais bei jų kūriniais, išlikusiais iki šių dienų, bet ir pasakiškais Italijos gamtos vaizdais – avių bandos, plačios, žalios, vešlios pievos, aukštų, tvirtų medžių pavėsis. Tokia paprastutė ir kartu viliojanti idilė, kurioje pasakišką vaizdą suteikia rami, o kartais ir audringa jūra. Ir tai tik maža dalelė tų vaizdų, todėl pabandysiu kuo plačiau juos aptarti bei aprašyti. Manau, kad taip pavaizduoti gali tik tas žmogus, kuris yra betarpiškai susigyvenęs su tais vaizdais. Taigi, šis žmogus Publius Vergilijus Maro.
Vergilijus gimė 70 m. pr. Kr. kaime netoli Mantujos miesto. Čia jo tėvai turėjo nediduką ūkį. Saavo vaikystės dienas Vergilijus praleido kaime, ko gero todėl Italijos gamtos vaizdai paliko jo dvasioje bei kūryboje neišdildomą žymę. Jis nebuvo linkęs gyventi mieste, o mėgo paprastą gyvenimą nuošalioje provincijoje. Jis visa siela buvo atsidavęs kaimiškam gyvenimui, mėgusį visų labiausiai žemės ūkį ir poetinę kūrybą. O kūriniuose aprašyti vaizdai mums pasakoja apie Italijos gamtą.
Skaitant Vergilijaus kūrinius, jaučiama rami, pakili nuotaika. Jos tarsi dvelkia nuoširdumu, meile ne tik gamtai, bet žmonėms, jų sunkiems žemės ūkio darbams.
“Bukolikose” piešiami paprastų, nuliūdusių piemenų vaizdeliai. Ta
ačiau jie anaiptol stengiasi nepasiduoti: jie dainuoja, groja dūdelėmis, jausmingai apdainuoja savo meilę, savo jausmais dalinasi su gamta. Savo piemenų šalį Vergilijus vadina Arkadija. Skaitant šias eilutes prieš akis piešiasi žalios, vešlios lankos, avių bandos, lengvai pučiantis vėjelis Zefyras bei kartu su vėju atplaukianti ilgesinga piemenėlio daina:
“Titirai, tu, po skroblo skėčiu plačiuoju palindęs,
Miško mūzą ramiai plonyte nendre sau virkdai,
Mes gi mieluosius laukus ir gimtąją šalį paliekam.
Išveja iš namų mus, o tu, išsitiesęs pavėsy,
Mokai miškus gražios Amarilės vardą aidėti. ( 1. 1-5)

Titirai, šaukė
Pušys, šaltiniai tyri ir žalias krūmas kiekvienas. (1. 38-39)

Tu – dūdele pašvilpaut lengva, aš – dainą sudėti,
Eime susėskime čia prie lazdyno po guoba šakota.[.]
Sėskim šešėly judriam, šakoms nuo vėjo svyruojant,
O geriau gal eikim olon. Žiūrėki, kaip olą
Dengia kekėm retom laukinių vynuogių tinklas. (5. 2-7)
Gamtoje vyrauja ramios, malonios peizažo detalės. Garbanoti kalnai, uolos grublėtos, krūmai žali, o juos visus jungia giesmė ir džiaugsmas:
“Ir garbanoti kalnai iš džiaugsmo leidžia padangėn
Savo balsus, ir krūmai žali, ir uolos grublėtos,
Aidi giesmėm” (5. 62-64)
Džiaugsmingai teka upeliūkštis, pavėsį nuo saulės suteikiantis plačiašakis ąžuolas, laukinėm vynuogėm apraizgyta ola, ir toks mažytis, bet pastebimas driežas besislepiantis nuo saulės. Nepaprasto “švelnumo” , ramumo peizažas ir jokios agresijos, įstatymų ar net atšiaurių, netinkamų gamtai detalių.
“Jūs, samanoti šaltiniai ir vejos, švelnesnės už sapną,
Ir šešėliu švelniu juos dengiantis ar

rbute žalias!
Ginkit nuo karščio avis: visarvidžio sausros ateina.
Ir ant šakelės liaunos jau vynuogės pumpuras skečias.” (7. 45-48)

“Stiebiasi ir kadagiai, ir akstinakiaučiai kaštonai,
Vaisių pribirę visur, prie medžio kiekvieno – kitokių”(7. 53-55)
Švelnesnės už sapną vejos, švelnūs šešėliai, liaunos šakelės, vynuogynai – tai dažniausi Vergilijaus peizažo kūrybos elementai. Į gamta jis žvelgia tarsi vaikiškomis akimis, pastebėdamas kiekvieną šapelį, gležną žiedą, darbščią skruzdėlytę, girdi bitutės dūzgimą. Ši kad ir mažutė smulkmena jo kūryboje ji užima svarbią vietą, suteikdama kūriniui spalvingumo, jausmingumu o svarbiausia vaizdingumo. Jauki, švelni, palanki gamta stipriai susijusi su žmogumi. Piemuo kreipiasi į šaltinius ir krūmus neabejodamas būsiąs suprastas ir išklausytas. Titirui išvykus į miestą, gamta pasikeitė:
“ [.] Galvojau,
Ko obuoliai nuo gimtojo medžio nukarę:
Titiro būta mieste. Tave čia, Titirai, šaukė
Pušys, šaltiniai tyri ir žalias krūmas kiekvienas.”
Aukštaūgiai medžiai, krūmai ir betgi kalnai kartoja piemenėlių dainas, jų dūdelių skambesį. Čia viskas pasakiška. Pati gamta tarsi atbudus, čiurlena šaltiniai ir upeliai, čiulba paukščiai ir visa gamta tarsi pritaria ir suvienija į vieną švelnią melodiją.
Italijos vaizdus Vergilijus aprašo smulkiai ir vaizdingai, netgi ir tuos, kurie nėra gražūs gamtos paveikslai: Titiro išsaugota žemė nėra derlingi plotai, tai pliki akmenys ir meldynai, bet tai jo Tėviškės lopinėlis, ir prie gimtosios upės, prie šaltinių ir bitėmis dūzgiančių gyvatvorių, jis be galo laimingas klausysis įprastų darbininkų dainų ir

r balandžių burkavimo:
“Koks tu laimingas, žmogau, kad tavo laukai tau atlieka!
Jų tau pakanka visai, nors plikos uolos aplinkui
Ir purvinais meldais užkermėjus pusė ganyklų.[.]
Tu laimingas, žmogau. Čia prie pažįstamos upės,
Prie šaltinių šventų vėsiam pavėsy ilsiesi.” (1. 46-52)
Meilės ilgesys dažnai pajuntamas gamtoje. Gamta ir meilės jausmai tarsi persipynę tarpusavyje. Juk gamtoje viskas suderinta (“Vien cikadų cirpimu atsiliepia krūmynai”). Taigi, galima sakyti, kad per meilę nupasakojimas Italijos gamtos vaizdas. Beviltiškos meilės ilgesys viduryje tankaus bukų miško, tarp žibuoklių, aguonų, narcizų, anyžių žiedų, cinamonų, laurų, vakcinijų, svarainių, kaštonų, mirtų, dedešvų, lelijų. Pievų platumose ganosi avys, ožkos ir ožiukai, kuriems nestinga pieno (“koks turtingas ožkų, kaip baltu pienu paplūdęs.”). Šioje pavaizduotoje švelnioje, gausingoje ir žydinčioje gamtoje glaudžiasi piemenys. Šis pasaulis, gamta, laisvas nuo tų ydų, kaip turto ir valdžios siekimas, kartu laisvas ir nuo visokių pilietinių pareigų. Tačiau, svarbiausias Italijos miestas čia nepamirštamas. Titiras šlovina Romos grožį ir didingumą (“Betgi išties tarp miestų ji (Roma) galvą iškėlus,/ Kaip kiparisai aukšti tarp svyruojančių putino krūmų”).
“Bukolikose” galima rasti daug gamtos parašymų, kurių visų neįmanoma paminėti ar išrašyti. Kiekvienas jų apibūdina tikrai pasakiškai fantastišką Italijos gamtos vaizdinį.
“Čia pavasaris purpuru puošias, čia paupius žemė
Dengia margom gėlėm, čia tuopa baltoji užkloja
Angą olos, o vynuogės ją apraizgo šešėliais.
Čion tu ateik, lai tranko krantus sau bangos įtūžę.” (9. 40-43)
Šie Merio išsakyti žodžiai man labiausiai patiko. Galbūt todėl, kad juose tarsi gali pasislėpti nuo erzinančio triukšmo, nuo šurmulio. Pabūti ten, kur tikrai žmogus gali pajusti gamtos dalele. Mano manymu, ši citata labiausiai apibūdina Italijos gamtos vaizdinį bei kartu nupasakoja, koks yra ir pats Vergilijus bei jo kūryba.
Poetas taip pat su meile aprašo įvairius kaimiško gyvenimo vaizdus “Georgikose”.
“ ar tai gervės
Leidosi iš dangaus aukštumos į slėnį, ar karvė,
Galvą iškėlus į viršų ir šnerves išputusi, uostė
Orą, ar kregždės virš ežero krykšdamos šaudė, ar varlės
Kvarkė senąjį skundą. O gal, kaip dažnai atsitinka,
Skruzdės ankštu takeliu iš savo požemio būsto
Tempė laukan kiaušinius; didžiulis vaivorykštės lankas
Siurbė akiratį; aibės varnų, iš ganyklų pakilę,
Sukosi vienas prie kito, sparnais plasnojo ir krankė.”
Taip aprašytas gyvenimas kaime tarsi rodo, kad gyventi kaime yra daug maloniau, gražiau ir mieliau negu mieste. Todėl, kad kiekvieną minutę žmogų čia supa gamta, palaima, ramybė, kad pažvelgus aplink gali justi prieglobstį bei pagalbą. Paukščiai, gyvūnai net ir medžiai padeda žmogui pasiruošti darbui, nupasakoja apie orą. “Georgikose” gamta žemdirbiui, ūkininkui tarsi patarėja, draugė visais ūkiniais klausimais. Aprašydamas vargus žemės ūkyje ar netgi duodamas patarimą, rašytojas dažnai nukrypsta į gamtos grožį: “Saulė, tekėdama rytą arba besileisdama jūron,/ Duoda mums ženklus, kurie tiksliausi būna prieš aušrą/ Bei vėlai vakare, kai pradeda rodytis žvaigždės.” (Georgikos 1.438-440).
Pats idealiausias Italijos vaizdas aprašomas tolesnėse eilutėse:
“ pavasario dienos
Niekad čia nesibaigia, o vasarą net ir ne savo
Mėnesiais tęsiasi. Dukart čia uždera vaisiai ir dukart
Veda galvijai; nėra nei plėšriojo tigro, nei liūtų
Veislės žiaurios, ir jokiam žolių rinkėjui nereikia
Vengti nuodingos kurpelės.[.]
Kiek čia miestų, paminklų, pilių ant uolų ir kiek upių,
Tekančių pro senovines sienas! Ar man prisiminti
Jūras, aukštai ir žemai skalaujančias krantą? Didžiuosius
Ežerus?[.]
Čia, šiam krašte, žmonėms atsivėrė sidabro ir vario
Gyslos, ir auksas tekėjo gausiai.” (II. ~148-166)
Daugiausia poetas aprašo pavasario vaizdus, kai pliaupia nesibaigiantys, šilti lietūs, kai iš po žemės kalasi pirmosios žolės, kai ritasi paukščiukai, veda jauniklius žvėrys, kai aplink visa gamta atgyja. Atrodo visas pavasaris ėmė ir sustojo, žaliuoja vešlūs alyvmedžiai, gyvuliai veda du kartus ir vaisiniai augalai duoda du derlius per metus. Čia nėra žvėrių, kurie užpultų žmones, sustiprinti, didingi miestai, daug ežerų ir jūrų. Ši šalis turtinga aukso bei vario telkiniais. Čia gyvena narsūs, drąsūs, ryžtingi herojai. Štai tokių gėrybių ir grožybių yra kupinas Italijos vaizdas “Georgikose”. Poetas stengiasi rūpestingai aprašyti gamtos vaizdus ir vengia visko, kas yra netobula ir “žema”. Galbūt aprašyti vaizdai tuo laikotarpiu neatitiko Italijos įvaizdžio, todėl kartais galima rasti vargingą, sunkią žemdirbio, ūkininko įvaizdį. Kad ir sunki jų dalia, vis vien Vergilijus aukština ramų, darbštų kaimo gyvenimą, idealizuoja papročius bei įsitikinimus.
“Georgikose” mažiau parašomi jausmai, išgyvenimai, čia vyrauja patarimai. Patardamas poetas šiek tiek nuklysta ir aprašo gamtą. Čia Italija vaizduoja apaugusi medžiais, vyrauja aukšti kalnai o jais teka kalnų upeliai. (“.upės sraunios; jos perlipa kalnus,/ Perplaukia upių vagas” (III, 270-271) ). Kartu su miško ošimu čia susipina įvairiabalsės paukščių melodijos (“Slėnio pavėsį, kur senas Jupiterio ąžuolas ties/ Savo galingas šakas arba kur tankus ąžuolynas,/ Niūriai dunksodamas, meta šešėlį šventą ant žemės./[.] Kai mėnulio rasoj atgyja miškai, kai pakrantės/ Ima skambėti tulžiais ir krūmuos pragysta dagiliai.” (III. 332-338) )
Arba kai tylą, ramybę švelniu čiurlenimu pagyvina kalnų upokšnis: (“Iš kalvų į laukus grioviais atvilioja upokšnį?/ Čiurkšlės jo krinta antai per akmenis lygius, sukėlę/ Gurgesį duslų, žemyn, gaivindamos trokštančią žemę” (I. 108-110) )
Vienas kone pats įžymiausias Vergilijau kūrinys “Eneida”. Pirmieji du daugiausia papasakoja apie Italijos gamtos grožį. “Eneidoje” yra sukurtas tvirtos Italijos valstybės įvaizdis, o Roma svarbiausias jos centras. Čia aprašoma ne tik gamta, bet ir miesto vaizdas. Į gamtą žvelgiama, kaip į įspėjamuosius ženklus: (“ir štai pamato Enėjas – toli pajūryje dunkso/ Didelis šilas”).
“Eneidoje” svarbią vietą užima žygdarbiai, įvairios kovos, aprašomi pilietiniai įstatymai, pilių bei mūrų vaizdai:
“Kelią nukakę bematant, rinktiniai atstovai pamato
Bokštus ir stogus lotynų pilies ir prieina prie mūrų.
Užu tvirtovės vaikai ir vos pražydę jaunuoliai
Mokosi žirgus valdyt ir laksto dviračiais po dulkes,
Tempia stangrius lankus ar liauną ietį iš rankos
Leidžia į tolį, lekia lenktynių ar kumščius mankština.[.]
Rūmai didžiuliai, aukšti, parimę ant šimto kolonų,
Miesto vidur ant kalvos, kaip Piko būstas, stovėjo.
Ošė aplinkui giria ir šiurpą varė senoliams.” (VII. 160-172)
Taigi, galima sakyti, jog Vergilijus kiekviename savo kūrinyje Italiją vaizdavo vis iš kitos pusės. “Eneidoje” Italijos vaizdas netgi keliantis šiurpą – tai miesto įvaizdis. Tačiau gamta vis vien išliko tokia pat globojanti ir rami: (“Tėvas Enėjas, vadai vyriausia ir Julas gražuolis/ Tiesiasi čia pailsėt medžio lapoto/ Ir, rengdami iškilmingas vaišes, kvietinį raguolį/ Kloja po valgiais vejoj” (VII. 107-111) )
Poetas “Eneidoje” nepamišta vaizdingai aprašyti ir jūros, jos šėlsmo ir ramybės bei dangiškos spalvos gražumo, padangėje beklajojančių paukščių: (“Jūra paraudo rytų gaisiais, ir mėlyno skliauto/ Auksu sužibo aušra, atvažiavus rožių karietoj.” (VII. 25-26) “[.]Virš jo vandenų ir aplinkui/ Paukščių margųjų pulkai, krantus jo ir vagą pamėgę,/ Skraidė, lakiojo, ir jų balsais skambėjo padangė. (VII. 32-34).
“Eneidoje” ryškus patriotizmas, karžygių jėga, narsumas, atsidavimas tėvynei ir tai tarsi dar labiau puošia Italiją. Aštuntoji giesmė prasideda seniausių gyvenviečių būsimosios Romos vietoje idilija. Čia, gyvendamas paprastai ir vargingai: (“Vidurį skliauto dangaus jau perkopė saulė ugninė,/ Kai jie pamatė toli iškylantį pilį ir stogus/ Miesto retų namų, kuriuos padangėn iškėlė/ Romos galybė dabar (Euandras kuklius teturėjo)” (VIII. 97-100)

Gamta žmogaus namai, artuma dvasiniam pasauliui. Gamta – tai lyg Viešpačio dirbtuvė, čia ir Jisai sėmėsi sau galios ir įkvėpimo. Sprendžiant iš Vergilijaus kūrinių, gamta jam taip pat buvo namai, įkvėpimas, nusiraminimas. Vergilijų būtų galima apibūdinti kaip naivų kaimietį, idealistą, besąlyginį patriotą, organiškai suaugusį su Italijos gamtovaizdžiu bei šio krašto likimu. Autorius kiek įmantriai ir retoriškai, bet visada švelniai ir nuoširdžiai vaizduoja gamtą savo kūryboje, paprastai ir realistiškai piešia meninius Italijos vaizdus, juos perteikia labai nuoširdžiai ir betarpiškai. Peizažas ir nuotaika sudaro neatskiriamą vienybę. O Italijos vaizdai čia ne tik kovingi, didingi, bet ir mieli, nuoširdūs, savotiškai švelnūs ir raminantys.

Leave a Comment