Homero kūriniai

„Iliada”

Siužetas. – Trojos karaliaus Priamo sūnus Paris,
beviešėdamas pas Menelają, pagrobė jo žmoną, gražiąją

Eleną. Menelajas, padedamas brolio Agamemnono, surengė

karo žygį į Troją atkeršyti ir atsiimti Elenos. Devynerius

metus išstovėjo graikai prie miesto sienų. Veltui. Dešimtųjų
metų nuotykiais ir prasideda „Iliada”.
Plėšdami aplinkinius gyventojus, kad turėtų ką valgyti, vieną kartą paima achajai į nelaisvę Apolono kunigo Chriso dukterį Chriseidą. Kaip karo grobį ją atiduoda vyriausiajam vadui Agamemnonui. Veltui belaisvės tėvas atvyksta, maldaudamas grąžinti dukterį. Agamemnonas išvaro jį iš stovyklos. Vargšas skundžiasi savo dievui, maldaudamas achajams baausmės. Išklauso Apolonas: pasiunčia maro strėles į achajų stovyklą. Suprato narsusis Achilas, kad tai dievų rūstybė. Baltarankės Heros įkvėptas sukviečia vyrus. Čia neklystantis pranašas Kalchas paskelbia: kai merginą grąžinsim tėvui šventikui, tada išmaldausim dievų malonės. Nenoromis, Achilo spiriamas, atleidžia Agamemnonas belaisvę, bet už tai pareikalauja sau Achilo belaisvės Briseidos, laikydamas Achilą svarbiausiu savo nuostolio kaltininku. Achilas įžeistas. Tas, kuris laikė ant savo pečių sunkiausią karo naštą, turi atiduoti teisingai pelnytą ir achajų paskirtą karo grobį! Ir kardu būtų atmokėjęs Achilas Agamemnonui, jeei deivė Atėnė nebūtų sulaikiusi jo rankos. Deivės valios pakluso karžygys, pasitraukė į savo stovyklą ir ramiai, nors skaudama širdimi, leidžia išvesti Briseidą. Bet jo širdyje suklesti baisi rūstybė achajams dėl jų neteisingumo. Jis maldauja savo dieviškąją motiną, jūrų deivę Tetidę, ne

elaimių achajams. O jis pats nė piršto nepakels tose nelaimėse jiems padėti.
Išklausė Dzeusas Tetidės maldų: sutiko pasiųsti nepasisekimus achajams kovose su trojiečiais.
Karas jau nusibodo ir achajams, ir Priamo kareiviams. Susitaria ginčą baigti nuskriaustojo Menelajo ir skriaudėjo Pario dvikova: kuris laimės, to Elena ir jos turtai. Susirėmė. Paris partrenktas, jau Menelajas bus nugalėtojas, bet Pario globėja deivė Afroditė apgaubia jį neregima migla ir nuneša iš kovos lauko į miegamąjį. Veltui Menelajas ieško priešo, veltui.
Agamemnonas reikalauja Elenos. Išdavikas Pandaras, Atėnės sukurstytas, sparnuota strėle sužeidžia Menelają ir tuo sulaužo paliaubas. Ir vėl prasideda kovos. Apolonas ir Arėjas drąsina trojiečius, Atėnė – achajiečius. Kovoja narsus Diomedas. Slenka dienos su garbingomis dvikovomis, kariuomenių susirėmimais. Vienodos tos kovos, vienodi ir jų aprašymai, kaip vienodi esti apskritai dienos darbai. Taačiau ir šitame vienodume yra tam tikro ritmo. Čia graikai su Diomedu, it jūros, kovos banga siūbteli prie Trojos sienų, čia jau Hektoras su Pariu veja achajus atgal prie jūros. Bet tame kovų sūkury suskamba vėl pagrindinės temos garsai: ar atiduoti achajams karo tikslą – Eleną, ar dar bausti achajus naujomis bausmėmis už neteisingumus Achilui? Elenos neatiduos, o Agamemnonas jau siūlo palikti Troją. Tik karžygių sugėdintas, siunčia pasiuntinius Achilo kviesti į kovą. Bet veltui. Dzeusas savo pažadą nubausti achajus vykdo rimtai. Visos ko
ovos frontas svyra prie achajų laivų. Jau nebepadeda achajams dievai; visus dievus Dzeusas pašalino iš kovos lauko; o Apolonui net leidžia iš Olimpo nusileisti ir vadovauti Trojos kareiviams. Dar kiek, ir achajai bus visai sutriuškinti.
Vėl pasirodo Achilas. Jis nenori, kad visi achajai žūtų. Tik nori juos „pamokyti”. Tad dabar jis leidžia savo mylimiausiam draugui Patroklui pasiimti jo šarvus ir kareivius ir išgelbėti achajus iš nelaisvės. Net skubina jį, tik draudžia stoti į dvikovą su Hektoru. Pats jis neina: rūstybė dar nepraėjusi.
Pabūgo priešai, pamatę didvyrį su Achilo šarvais. Patroklas, karo garbės apsvaigintas, veja, naikina, visai pamiršęs įspėjimą.
Žuvo Patroklas. Achilo skausmas toks didelis, kad karžygys pamiršta ir įžeidimą, ir pažadą atkeršyti achajams. Jo gailestis nustelbia išdidumą ir Achilas pareiškia, kad dabar jis vieno tetrokšta: atkeršyti Patroklo žudikams. Jis abejingai žiūri į Agamemnono atsiprašinėjimus, jam vis tiek, kad grąžino Briseidą. Laukia tik dienos, kada galės atkeršyti už Patroklo mirtį. Jis dar karta kreipiasi į motiną, kad parūpintų jam šarvus, nes jo šarvais dabar dėvi Hektoras.
Tik išaušo, ima savo dieviškuosius žirgus, kurių vienas žmogaus balsu jam pranašauja artimą mirtį, ir kaip viesulas leidžiasi į kovą. Su jo rūstybe sukyla visos žemės ir Olimpo jėgos: susiremia žmonės, sulekia dievai į kovą; jau jie ne tik drąsina kareivius – ir patys tarp sa
avęs kovoja.
Trojiečiai jau už vartų. Liko tik dieviškasis Hektoras. Veltui tėvai šaukia jį gelbėtis. Jis vienas kovos dėl Trojos garbės. Susitinka Achilas su Hektoru. Hektoro širdis neišlaiko: jis pasileidžia bėgti apie pilį. Triskart apibėga. Veidmainė Atėnė, apsimetusi jaunėliu broliu, įkalba Hektorą stoti į kovą: jis padėsiąs. Žiūri į karžygius iš aukštos pilies trojiečiai. Sužiuro ir Olimpas. Dzeusas ima svarstykles: kuris laimės? Hektoro lėkštė pakyla: jam mirtis. Kova prasidėjo. Veidmainė Atėnė pasitraukia nuo Hektoro ir padeda Achilui. Pasitraukia nuo Hektoro ir Apolonas. Jėgos jau nelygios, ir Hektoras krinta, maldaudamas Achilą sugrąžinti tėvams ir Trojai jo kūną. „Kad man tik leistų širdis, aš pašėlęs tuojau tave patį visą supjaustęs suėsčiau už tai, ką esi man padaręs”, rūsčiai atsako Achilas ir, pririšęs lavoną prie savo vežėčių, velka pro pilį, kur alpsta tėvas ir motina, rauda ištikimoji Andromacha. Parvežęs Achilas pameta lavoną šunims ir paukščiams draskyti.
Atkeršyta. Ar tokio keršto norėjo Achilas, kai susipyko su Agamemnonu? – Neteko mylimiausio draugo, išžudė daugybę karžygių, išniekino doriausią trojietį, kuris jam nieko blogo nepadarė ir, kurio mirtis nenumalšino širdies skausmo. Kada viskas sugriauta, širdis pradeda atsileisti. Jau susitaikė Achilas su achajais. Metas susitaikyti ir su Priamu.
Nukovęs Hektorą, Achilas laidoja Patroklo kūną. Rengia žaidimus jam pagerbti ir kiekvieną dieną velka aplink kapą He
ektoro lavoną. Tokio išniekinimo net dievai negali pakęsti. Dzeusas įsako Tetidei atkalbėti sūnų nuo to žiaurumo, o Priamui vykti į achajų stovyklą sūnaus kūno išpirkti. Achilas su draugais ilsisi. Prasiveria durys, ir, niekieno nepastebėtas, įeina senelis Priamas, apkabina karžygio kojas, bučiuoja rankas ir maldauja grąžinti sūnaus lavoną vardan Achilo tėvo, kuris taip pat gal laukia sūnaus sugrįžtant. Prisiminė Achilas tėvą, Patroklą, susigraudino ir pakėlė senelį nuo žemės, pasodino į kėdę. O ryte atidavė tėvui sūnaus lavoną, nuplautą, tepalais iškvėpintą, ir pažadėjo dvylika dienų nekariauti, kad Troja galėtų palaidoti savo didvyrį. Laidotuvių aprašymu baigiama poema.

„Odisėja”

Siužetas. – Troja sugriauta, Priamas ir jo didvyriai išžudyti. Elena grąžinta Menelajui, likę gyvi achajai jau sugrįžę namo. Tik vienas Odisėjas dar nepasiekė savo tėviškės, nors jau dešimtus metus klaidžioja dievų persekiojamas. Poemoje ir aprašomas jo grįžimas:
Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusi vargo didžiausio,
Ilgąmet jūroje vargusį, šventąją Troją išgriovus.
Bet čia tik viena temos pusė: tik jo nelaimės jūroje. O antra poemos dalis: kaip Odisėjas laukiamas tėviškėje.
Dešimti metai baigiasi, kai Troja sugriauta, o Odisėjas vienas yra kalinamas deivės Kalipsės Ogigijos saloje. Nori deivė, kad jis jos vyru taptų, žadėdama meilę ir nemirštamybę, bet Odisėjas žvelgia į tolį, kad bent dūmą iš tėviškės pamatytų: paskui ramiai numirti galėtų. Tuo tarpu Itakėje, Odisėjo tėviškėje, laukia ištikimoji žmona Penelopė, jaunasis sūnus Telemachas, ištikimi senieji tarnai. O turtas eina vėjais: Itakės turtuoliai jaunikiai netiki, kad Odisėjas grįš, ir peršasi paliktai Žmonai. Kol ji nesutinka, nedorėliai puotauja jos rūmuose, naikina jos gera. Bet artinasi didvyrio ir šeimos kančioms galas. Olimpe Atėnė maldauja Dzeusą, kad grąžintų daug kenčiantį vyrą tėvynėn. Dzeusas pritaria. Atėnė skrieja į Itakę pas Telemachą, kad jis eitų tėvo ieškoti ir garbės pats įgytų.
Atėnės įkvėptas Telemachas sušaukia vyrus ir prašo apginti jį nuo jaunikių ar bent duoti laivą, kad jis galėtų plaukti tėvo ieškoti. Niekas nepakelia balso prieš galingesniuosius. Tada deivė Atėnė suranda reikiamą laivą ir jūreivių būrį. Pirmiausia Telemachas nuplaukia pas Nestorą, paskui pas Menelają. Čia išgirsta naujasis herojus apie Trojos karo dalyvių likimą; sužino apie garsius savo tėvo žygius, kad dabar laikomas Kalipsės nelaisvėje. Su tomis žiniomis Telemachas jau ruošiasi grįžti. Tuo tarpu jaunikiai ruošiasi jo patykoti ir nudaigoti.
Dzeusas, Atėnės skatinamas, įsako Kalipsei paleisti Odisėją. Gaila deivei tokio šaunaus vyro, bet klauso vyresniojo dievo. Pataria pasidirbdinti keltą. Odisėjas iškeliauja. Rami jūra, kelionė laiminga. Tik staiga keleivį pamato Poseidonas. Sujudina vandenis. Keltas sudraskytas. Jau mirtis Odisėjui, tik jūrų deivė Leukotėja pasigaili: duoda jam raištį, kad nenuskęstų. Po dviejų dienų jūra išmeta didvyrį vos gyvą į krantą.
Rytą Feakų karalaitė Nauzikaja, per sapną Atėnės įkvėpta, važiuoja su tarnaitėmis žlugto skalbti. Išskalbusios žaidžia. Triukšmaudamos pažadina Odisėją. Didvyris maldauja pagalbos. Nauzikaja jį aprengia, pavalgydina ir pataria kreiptis į tėvą Alkinojų. Odisėjas, deivės globėjos vedamas, ateina į Alkinojaus rūmus, miglos pridengtas; apkabina karalienės Arėtos kojas ir maldauja pagalbos. Papasakoja, kaip jis patekęs iš Kalipsės nelaisvės į Feakų žemę. Ryte sukviesti vyrai nusprendžia duoti keleiviui laivą, rengia žaidimus, puotauja. Dainuoja aklas dainius Demadokas. Kada jis ima dainuoti apie Trojos karą, kaip gudrusis Odisėjas sugalvojo medinį arklį Trojai paimti, svečias neištveria: uždengia savo veidą apsiaustu ir pravirksta. Tai pastebėjo Alkinojus. „Esu Odisėjas, tėvo Laerto sūnus!” prisipažįsta keleivis ir pradeda pasakoti, kokios nelaimės jį su draugais ištiko kelionėj iš Trojos:
Pakeliui išgriovė Kikonų pilį, ėmė puotauti, bepuotaujančius juos išžudė, tik nedaugelis ištrūko ir laivais atkeliavo pas taikiuosius Lotofagus, kurie maitinasi gėlių maistu, priverčiančiu užmiršti tėvynę. Tik jėga Odisėjas prispiria savo draugus išplaukti. Pakliūva pas vienakius milžinus Kiklopus, į Eolo salą, vario siena aptvertą, kur Eolas vaišina achajus, suriša ir atiduoda achajams į maišą vėjus, kad nekliudytų jūromis plaukti. Jau netoli Itakės krantai, bet smalsuoliai achajai atriša maišą, ir ištrūkę vėjai nubloškia juos atgal į Eolo salą. Pasipiktinęs Eolas dabar juos atstūmė. Septintą dieną pamato jie Laistrigonų žeme, kur milžinai žmogėdros suskaldo uolomis laivus ir jų pačių daugybę suryja. Tik Odisėjo laivas pasprunka, ir verkdami pabėgėliai priplaukia Kirkės salą, kur Odisėjo draugai paverčiami kiaulėmis. Bet Odisėjas, Hermio pamokytas, priverčia deivę atversti juos vėl žmonėmis. Metus čia gyveno, bet savo krašto pasiilgę leidžias toliau. Kirkės patartas Odisėjas nusileidžia į Hado valstybę teirautis savo likimo. Hado valstybėj susitinka su karo draugais, narsiuoju Achilu, kuris labiau norėtų pas ūkininką gyvas bernu būti, nei Hado tamsumose karaliumi. Pranašas Teiresijus nusako jo ateitį: jei nepalies Helijaus jaučių, sveiki parplauks, jei palies, tik vienas Odisėjas pasieks gimtąjį kraštą. O ir parvykęs jis dar turės keliauti, kol suras žmones, kurie nepažįsta laivo ir irklo, kurie nevartoja druskos; tada sudėjęs aukas Poseidonui ramiausiai sulauks gyvenimo pabaigos su savo tauta. Tėvynės pasiilgę priplaukia sirenas. Kas jų dainų paklauso, amžinai nenori su jomis skirtis ir žūva. Odisėjas užlipdo draugams ausis vašku, save liepia pririšti prie laivo stiebo ir laimingai išvengia pavojaus. Priplaukia baisybę šešiagalvę Skilę, kuri nutraukia nuo laivo šešis draugus. Nuo jos pabėgę, išvargę achajai išlipa Helijaus saloje, kur ganosi dieviški jaučiai. Nors Odisėjas liepia jaučių neliesti, nors priesaika jie savo pažadus tvirtina, bet neištesi: pjauna Saulės galvijus, kurių net kepama mėsa mukia, grūmodama nelaime. Šešias dienas linksmai skerdė Helijaus jaučius. Bet vos išplaukia į jūrą, Dzeusas trenkia žaibu, šipuliais sueižėjo laivas, o visi achajai pradingo. Tik Odisėjas, laivo stiebą apžergęs, devynias dienas blaškytas po jūrą, išmetamas į Ogigijos salą, kur gyvena nimfė Kalipsė. – Baigia Odisėjas savo nelaimių pasakas.
Gausiai apdovanoję išleidžia feakai garbingą keleivį laivu, kuris pats suranda kelią. Miegantį iš nuovargio didvyrį iškelia feakai Itakės žemėje, sudeda dovanas, leidžiasi atgal. Bet pakeliui juos pamato Poseidonas ir feakų akivaizdoje laivą paverčia uola. O Odisėjas pabudęs bučiuoja gimtąją žemę.
Atėnės paverstas elgeta, eina pas Eumajų, „ganytoją dieviškų kiaulių”, o ryte deivė globėja parveda iš kelionės ir Telemachą, laimingai išvengusį jaunikių spąstų. Čia Odisėjas, atgavęs karžygišką grožį, leidžiasi atpažįstamas sūnaus ir abudu ruošiasi keršyti jaunikiams.
Elgeta Odisėjas, Eumajaus vedamas, grįžta į pilį. Niekas jo nepažįsta, tik susijaudinimo ašara nurieda herojui, kai nuo kiemo pakyla senas šuo ir, pažinęs savo poną, ima vizginti uodega, mėgina prieiti, bet, senatvės palaužtas, krinta negyvas.
Rūmuose jaunikiai puotauja. Keleivis atsisėda ant slenksčio, laukdamas išmaldos. Jaunikiai tyčiojasi iš jo, tik doroji Penelopė ir jaunasis Telemachas jį užtaria. Vakaras. Telemachas išneša ginklus iš salės. Keleivį Odisėją pakviečia Penelopė: ar keliaudamas nieko negirdėjęs apie Odisėją. Daug girdėjęs, – pasakoja keleivis, – kitados pats Odisėją vaišinęs, dabar jis netrukus sugrįšiąs ir atkeršysiąs jaunikiams.
Rytą vėl puota. Jaunikiai reikalauja, kad Penelopė pasirinktų jaunikį. Penelopė imasi paskutinės gudrybės; atneša Odisėjo lanką: kas iš jo prašaus pro dvylika žiedų, bus jos vyras. Veltui jaunikių pastangos. Paima lanką elgeta Odisėjas, ir strėlė prazvimbia pro visus žiedus. Prasideda žudynės: krinta visi jaunikiai ir nedorėliai tarnai bei tarnaitės. Išžudęs jaunikius, Odisėjas liepia išvalyti salę, pakviečia Penelopę. Tik dabar Penelopė pažįsta savo vyrą, bet dar ne metas laime džiaugtis.
Ryte Odisėjas iš namų eina pas tėvą Laertą, nes žuvusių jaunikių giminės rengia kerštą. Bet Olimpo dievams jau gana kivirčų, ir jie lemia susitaikyti karaliui su didikais:
Jis pasiliks jų valdovas, o jųjų vaikų užmušimą
Mes užmiršim atidėsim ir meilę tarp jų atgaivinsim
Tokią, kaip buvo pirma: lai taika ten ir laimė težydi.

Homero dievai ir žmonės. – „Iliadoje” ir „Odisėjoje” vaizduojamas tas pats graikų gyvenimas, besiskiriantis tik dešimties metų tarpu. Tik pirmoje atsispindi daugiau karo meto graikai, antroje – taikos meto.
Abiejose poemose veiksmas vyksta dviem plotmėmis: dangaus ir žemės, dievų ir žmonių gyvenime.
Dievai. – Iš žemės pasaulio Homeras nukelia skaitytoją į dievų sritį. Abiejose poemose parodo tuos pačius dievus. Olimpe yra Dzeusas, mažesnių dievų ir deivių apsuptas, smarkiai baudžiantis arba vėl atleidžiantis savo vaikams, kartais nusileidžiantis auksiniais ratais tvarkos daryti žmonių tarpe ir apsireiškiantis perkūnais ir žaibais. Čia ir jo žmona Hera, vaikai – Atėnė, Afroditė, Apolonas, Poseidonas. Šalia jų daugybė nimfų, nereidų, pusdievių. Visiems jiems Homero fantazija suranda žmogiškuosius pavidalus: jie kaip žmonės, su visomis žmogaus dorybėmis ir jo bjauriausiomis ydomis. Dievai nulemia ir žmonių darbus: arba padeda, arba sukliudo. Vieni dievai simpatizuoja vieniems žmonėms, kiti kitiems. Kad dievai žiūrėtų aukštojo teisingumo, o ne simpatijų, to dar nematyti. Tik vienas nepažįstamas Likimas, kuriam Homero fantazija nemokėjo nė pavidalo sugalvoti, lieka amžiais teisingas: už gera atlygina, už bloga baudžia. „Odisėjoje” ir pats dievų gyvenimas švelnesnis, palyginti su iliadiškais, jie daugiau sudvasinti, suabstraktinti.
Žmonės. – Žmonių Homero poemose ištisos armijos. Daugiausia, tai aukštojo luomo atstovai, aristokratai; net tarnai yra garbingos kilmės (Eumajus, Euriklė). Tik „Iliada” pažvelgia į juos karo metu, „Odisėjas” – taikos. Dėl to „Iliadoje” daugiausia karo narsuoliai, kuriuose reiškiasi karo entuziazmas, ir tik retkarčiais prasiveržia ramaus gyvenimo ilgesys. „Odisėjuje” šitas ramus šeimos gyvenimas yra visų turimasis arba siekiamasis džiaugsmas. Dėl to „Iliados” Homeras išveda į sceną ir apiberia skaidria šviesa karo herojus, o „Odisėjoje” tuos pačius žmones (Nestorą, Menelają) parodo puotas ar vestuves keliant. Čia daugiau vietos skiriama moterų paveikslams. „Iliados” žmonių karingumą ir „Odisėjo” taikingumo dvasią parodo ir skirtingi svarbiausi veikėjai: Achilas ir Odisėjas.
Achilo dvasios pagrindas – jausmas. Jis gyvena širdimi: jei myli ką, tai atiduoda visą širdį; jis karštai myli draugą, tėvą, o labiausiai karo garbę; ne dėl pinigų ir turto jis atkeliavo į Trojos karą. Jei Achilas ko neapkenčia, tai nė kiek jam neparodo širdies (Hektoro nužudymas). Bet tik ateik pas jį su nuoširdžiu žodžiu (Priamas), jis atleis. Jis dar nepažįsta diplomatijos, dėl to tiesus ir teisingas. Jo širdis dar nesugadinta; ji galinga, kaip vulkanas, bet protas ir valia, palyginti, per silpni tokiai širdžiai. Net savo veiksmų nemoka kontroliuoti. Kada žūva minios karžygių, niekuo jam nenusikaltęs Hektoras, kada Priamas rauda sūnaus lavono, tada Achilas pajunta, kad rūstybė ir kerštas niekados neužgesins žmogaus sielvarto, dvasios troškulio, tik dar labiau jį padidins.
Odisėjas – praktiškojo proto, gudrumo žmogus; sumanus, atsargus (dėl to neatviras, niekam nesakąs teisybės), bet smalsus, apgaulingas, mylįs draugus, jais besirūpinąs, bet tiek, kiek tas jam nekenkia (Kirkė ir Skilė). Gražus yra Odisėjas savo didžia meile žmonai ir dar didesniu tėvynės pasiilgimu. Achilas atrodo idealistas, entuziastas jaunuolis, Odisėjas – praktikas, realistas, subrendėlis. Nors tai karo žmogus, bet karo dalykais jis mažiau domisi; jis smalsus, kur kas gyvena, kokie augalai auga. Jame prasimuša jūreivio dvasia. Tai jau vėlesnės graikų kultūros atstovas.
Nesudėtinga ir kitų Homero žmonių dvasia. Kiekvienas jų apdovanotas pastoviu vienu kuriuo charakterio bruožu: Agamemnonas -karališkas didingumas; Diomedas – viena narsybė; Nestoras – praktiškas protingumas; Patroklas – kūdikiškas nuoširdumas; Hektoras – gero vyro, tėvo, kario paveikslas; Andromacha – mylinti žmona ir motina; Paris – išlepėlis, lengvabūdis; Elena – aistros moteris, kurią tik amžius ir nelaimės atveda į tikrą kelią; Penelopė – viena ištikimybė vyrui,
Paprasta, nesudėtinga jų dvasia, kaip paprastas, primityvus jų gyvenimas ir papročiai. Juose reiškiasi ir spiria veikti tik pačios prigimties įdiegti jausmai, instinktai: meilė, neapykanta ir t.t. Bet šie jausmai yra visiems žmonėms ir visais amžiais bendri, dėl to ir šiandien mes žavimės Homero žmonėmis arba jų nekenčiame.
Homero stilius. – Poemos parašytos hegzametru. Kiekviena suskirstyta po 24 giesmes. Homeras pasakoja apie herojus visai ramiai, objektyviai, nesijaudindamas jų pasiekimais ar nelaimėmis.
Tam tikri žodžiai turi savo nuolatinius epitetus: aušra raudonpirštė, žodis sparnuotas, mirtis juodoji, miegas saldus, Odisėjas gudraprotis, Homeras taip pamėgęs epitetus, kad kalba apie dangų žvaigždėtą vidury dienos, greituosius laivus, kai jie ištraukti ant kranto ir t.t. Ir palyginimuose autorius dažnai susižavi dalyku, su kuriuo lygina, dėl to jo palyginimai labai ilgi. Kartais jie sulaiko net pačią veiksmo eiga, atitraukia skaitytoją nuo pagrindinio dalyko. Tačiau jie turi ir gerąją pusę: ir epitetai, ir palyginimai, ir apskritai stiliaus priemonės yra paimtos iš realaus, daiktiško, primityvaus gyvenimo, ir dėl to jos gyvos, plastiškos, kupinos naivaus realizmo. Nuo jų ir poemos dvelkia žiauriai realia ir naiviai sentimentalia, herojiškai didinga senovės dvasia. Ypač ta dvasia juntama „Iliados” herojų dialoguose.
„Odisėjuje” stiliaus priemonės jau ne tokios gausios ir, palyginti, jau nublukusios, lyg atrodytų, kad kūrėjo fantazija beišsenkanti. Dėl to sakoma: kiek Achilas yra geresnis už Odisėją, tiek „Iliada” yra gražesnė už „Odisėją”. „Iliada” – saulė, „Odisėjas” – mėnuo. Bet juk esama žmonių, kurie mėnulį mėgsta labiau nei saulę.
Homero poemų reikšmė. – Graikams Homero poemos buvo jų politinio, kultūrinio, religinio, šeimos ir visų kitų gyvenimo sričių veidrodis, enciklopedija, juo labiau, kad graikai savo šventųjų knygų, kaip indai, persai, žydai neturėjo. Iš Homero nuo VI a. vaikai mokėsi skaityti ir žavėtis senolių didžiadvasiškumu.
Poemos nulėmė ir tolesnę graikų literatūros raidą. Jomis žavėdamiesi, daugybė aoidų sudėjo naujas poemas, lyg jų tęsinius ar priedus, ar visai naujo turinio veikalus. Dėl to Homerą graikai vadino poezijos tėvu.
Homero garsas iškeliavo ir už Graikijos sienų. Pirmieji romėnai sumanė sukurti romėniškas „Iliadą” ir „Odisėją”. Renesanso laikais (1488 m.) paskelbiamas Homero kūrinys, ir nuo to laiko jo vardas ligi šiol garsus ir garbingas. Klasicizmo, o ypač pseudoklasicizmo, laikais tautos stengėsi sukurti savas poemas Homero pavyzdžiu. Homeras virto tobulu nurodymu, kokia turi būti herojinė poema: žmonės, įvykiai, stilius. Pamėgdžiojo net smulkmenas: graikų poemų paveikslu visi pradėdavo žodeliu – giedu.
Nenustojo poemos literatūrinės vertės ir mūsų laikais. Ne tiek jomis sekama, kiek apskritai gėrimasi jų grožiu. Jose poezijos forma išreikštą pamatome dalelę savęs: būtent, žmones tų pačių gyvenimo vargų kankinamus (karo, tautų ir šeimų nesantaikos), tais pačiais jausmais gyvenančius (pavydu, kerštu, meile, ištikimybe.).

„Eneida”

Poemos medžiaga. – Pasakoja apie Trojos karžygį Enėją, jo atkeliavimą į Italiją ir Romos valstybės įkūrimą. Tą baisią naktį, kada mediniu arkliu įsiveržę graikai dūmais paleido ir griuvėsiais pavertė Troją, dievų sūnus karžygys Enėjas su tėvu Anchizu, sūneliu Julu ir žmona Kreuza pasitraukė iš pilies. Pakeliui tamsoje žmona atsiskyrė, ir daugiau niekas jos gyvos nematė. Enėjas su šeima ir išsigelbėjusiais trojiečiais sėdo į 20 laivų ir leidosi ieškoti naujos tėvynės. Priplaukia jie Trakiją, pasiekia Kretą. Jau ruošiasi sustoti, bet čia siaučia maras. Atkeliauja į Siciliją. Čia miršta Enėjo tėvas. Vėl klaidžioja po jūras. Ir tik po 7 metų atvyksta į Lacijų. Tačiau Junona, globodama Kartaginą, nenori, kad būtų įkurta nauja valstybė, ji sukelia audrą, ir paleisti Eolo vėjai Enėjo laivus nuplukdo Afrikos link. Čia juos maloniai priima Kartaginos įkūrėja karalienė Didona. Jai pasipasakoja Enėjas visas nelaimes. Jau rengiasi vykti toliau, bet Didona nenori savo svečio paleisti: pamilo jį. Ir Junona su Venera jau rengia Enėjo ir Didonos jungtuves, bet Jupiteris įsako vykti herojui ten, kur likimo jam skirta. Enėjas klauso dievų valios. Paslapčia palieka mylimąją ir vėl leidžiasi į jūras. Didona iš sielvarto nusižudo.
Enėjas pasiekia Siciliją, o paskui ir Italiją. Sužinoti savo ateities Kumuose leidžiasi į požemio valstybę, kur tarp kitų susitinka mirusį tėvą, Didoną; sužino garbingą savo giminės ateitį. Vykdydamas likimo valią, iš ten keliauja į Lacijų. Karalius Latinas svečius maloniai sutinka, duoda žemės miestui statyti, pažada Enėjui savo dukterį Laviniją. Bet gražioji Lavinija jau buvo sužadėta su rutulų karaliumi Turnu. Enėjas su Turnu kaunasi dvikovoje. Turnas žūna.
„Eneidos” apibūdinimas ir grožis
Dinastinė poema. – Kaip matyti iš nesudėtingo turinio, Vergilijus įvykdė savo pirmąjį uždavinį – pagarbino Augustą Oktavianą ir jo dinastiją, išvesdamas ją iš pačių dievų. Jis sankcionavo imperatoriaus valdžią, nes dieviškojo Oktaviano valią parodė esant pačių dievų valia.
Tautinė poema. – Pasiekė Vergilijus ir antrą tikslą – sukūrė tautinę poemą. Juk Enėjas parodytas Romos įkūrėju, o paprastame turinyje yra daugybė epizodų, kurie vaizduoja romėnų papročius, religiją, visą istoriją. Romėnai su entuziazmu sutiko naująją poemą.
Sekamoji poema. – Artimiausias Homerui, nes Vergilijaus tikslas buvo parašyti poemą, panašią į Homero poemas. Turinys, kompozicija, epizodai, eiliavimo forma rodo, kad Vergilijaus sekta Homeru. Ir Odisėjas, ir Enėjas keliauja į požemio valstybę; taikos gyvenimo paveikslais išpieštas Achilo skydas, o „Eneidos” skyde nupiešta Romos garbinga ateitis ir t.t. Daug kur ir stilius panašus, net pirmasis poemos žodis yra toks pat, kaip „Iliados” (giedu). Dėl to „Eneida” vadinama sekamąja poema. – Taigi, ir trečias Vergilijaus tikslas beveik pasiektas: „Eneida” panaši į Homero poemas. Tačiau „Eneida” nesusilygina su Homero vaizdavimo realumu, epišku objektyvumu, charakterių ryškumu, fantazijos galingumu. Tačiau Vergilijus duoda originalių dalykų, kurių mažiau yra Homero poemose.
Originalumas. – Savo poemą Vergilijus apgaubia kilnia nuotaika: pagarba dievams, meile tėvynei, lyrišku nuoširdumu gamtai ir žmonėms.
Religingumas ir pagarba dievams yra lyg kokia gija, kuri jungia atskiras poemos dalis. Herojaus kelionių tikslas – nugabenti penatus (namų dievus) iš žūvančios Trojos į ateities valstybę. Enėjas meldžiasi, matydamas penatus, meldžiasi įžengdamas į Apolono šventovę, meldžiasi prieš kovą su Turnu. Poemos veikėjai stato dievams šventoves.
Vergilijaus patriotizmas remiasi praeities meile ir didingos ateities laukimu. Enėjas liūdi savo sunaikintos Trojos. Junonos šventovėje gimtojo miesto vaizdai jo sielai nepaprastai malonūs. Su pasididžiavimu Vergilijus piešia romėnų ateitį: jų valdžioje bus visos žemės tarp Indijos ir Atlanto vandenynų, o jų žygių garbė iškils ligi debesų.
Tačiau Vergilijus nėra poetas, kuris ieško tik herojiškų žygių. Ramus lyriškas gamtos paveikslas jam ne mažiau brangus. Jis, pats gamtos sūnus, dažnai nukreipia akis į gamtą ir ima pasakoti apie ryto grožį, kuris, kaip deivė Aurora, keliasi iš savo patalo; apie Febą, saulės dievaitį, kada jis savo nuilsusius žirgus suleidžia į okeaną.
Lyriškai nusiteikęs poetas ir žvelgdamas į žmogų. Pastebi ir mėgsta parodyti tokias scenas, kuriose yra daug jausmo, širdies. Aprašinėja, kaip Enėjas neša savo nepaeinantį tėvą, nors jam pačiam gresia pavojus. Ypač daug nuoširdžios užuojautos poetas parodo liūdesio, melancholijos scenose.
Charakteriai. – Vergilijaus nužymėtas lyriškas kūrybos pobūdis atsiliepia ir jo charakteriams. „Eneidos” veikėjai apskritai yra bespalviai – visi herojai drąsūs, ištikimi, išmintingi. Pats Enėjas neturi savo valios, reikalingos herojiškiems žygiams. Jis tik klauso ir vykdo, ką liepia dievai.
Ryškiausiai atvaizduota karalienė Didona: jautrios širdies, didžios energijos ir aktyvumo moteris. Ji moka stipriai mylėti, bet tiek pat stipriai ir neapkęsti. Ji prakeikia tą, kuris ją apgavo; ji dega neapykanta visai jo tautai, o pati save sunaikina.
Vergilijaus kūrybos grožis ir jo reikšmė vėlesnei literatūrai gražiausiai atsiskleidžia dviejuose epizoduose:
1. Didonos meilė ir mirtis. – IV giesmėje poetas parodo nepaprastą mokėjimą gilintis į moters sielą, pagauti nuolatos bekylančių, beįsisiūbuojančių jausmų audrą, kuri veda į katastrofą, ir supinti ją su ramiais, lyriškais gamtos paveikslais, nuoširdžia užuojauta kenčiančiam žmogui.
Karalienė Didona prisipažįsta seseriai Anai, kad susižavėjusi atvykėliu. Tačiau ji pažadėjusi būti ištikima savo žuvusiam vyrui Sichejui, tad negali būti ir minties tuos pažadus sulaužyti. Ana negesina Didonos kilusios aistros, bet dar labiau kursto: mirusiųjų šešėliams, girdi, nesvarbūs pasižadėjimai, o būti motina – moters pareiga. Didonos širdyje gimsta, auga, siaučia aistra, ir ji nebeturi jėgų iš jos išsipainioti.
Didona sulaužė Sichejui žadėtąją ištikimybę. Šimtaliežuvė Žinia praneša apie tai žmonėms ir Jarbui, kuris piršosi Didonai. Skausmo valandą kreipiasi Jarbas į Jupiterį, kuriam jis daug šventovių buvo pastatęs. Jupiteris išklauso maldos ir per savo pasiuntinį Merkurijų primena Enėjui jo pareigas: penatų ir Julo laukia būsimoji Roma. Paklauso Enėjas: liepia draugams slapta ruošti laivus. Tačiau Didona tuoj pastebi Enėją veidmainiaujant. Du kartus kreipiasi Didona į Enėją: pirmą kartą priekaištaudama, antrąkart grasindama. Neveikia Enėjo prašymai: nors ir labai skaudu palikti Didoną, jis klauso dievų valios.
Didona priekaištauja sau, kad neištesėjo Sichejui žadėtos ištikimybės. Matydama, kad trojiečiai tolsta nuo kranto, prakeikia juos, prisiekia, kad kartaginiečiai būsią amžini trojiečių – romėnų priešai. Meilė, neapykanta, kerštas – viskas susiliejo, ir ji ryžtasi.
Išplaukę į jūrą, trojiečiai pastebėjo Kartaginos pusėje liepsnojantį laužą: tame lauže Didona baigė Fortūnos skirtąją kelionę.
2. Mirusiųjų pasaulis. – Vergilijus duoda mirusiųjų pasaulio paveikslą, kuris yra ne tik gražus, bet ir reikšmingas romėnų patriotinei dvasiai, taip pat ir viduramžių literatūrai, ypač jos didžiausiam kūrėjui Dantei. Čia matyti, kokiais fantazijos paveikslais įsivaizdavo mirusiųjų gyvenimą pats Vergilijus ir jo epochos žmonės. Enėjas, atvykęs į Kumų miestą, aplanko Apolono šventovę. Bežiūrinėjant vaizduojančių mitologiją paveikslų, pasirodo burtininkė Sibila. Ji išpranašauja Enėjui būsimas kovas Italijoje, susirėmimą su Turnu ir ragina Enėją nepaisyti pavojų. Enėjas prašo burtininkę leisti jam pasimatyti su savo mirusiu tėvu Anchizu. Sibila sutinka, tik liepia Enėjui pasirūpinti auksinę stebuklingo medžio šakelę, dovaną požemio karalienei Prozerpinai. Enėjas, Veneros padedamas, tokią šakelę suranda. Nusileidęs su Sibila į požemį, pirmiausia patenka į pragaro prieangį. Jame buvo visos varginančios žmogų nelaimės: Verksmas, Sąžinės Graužimas, Liga, Senatvė, Mirtis ir t.t. Prie pat įėjimo į pragarą visokios baidyklės: Gigantai, Hidros, Harpijos ir Gorgonos. Enėjas nusigandęs stveriasi kardo, tik Sibila nuramina, kad tai esančios ne baidyklės, tik jų šešėliai.
Perėję pragaro prieangį, pasiekė požemio upes. Šios upės saugomos Charono, kuris savo pajuodavusiu laiveliu gabena mirusiųjų šešėlius į pragarą. Būriai šešėlių telkiasi prie upės, tačiau tie, kurių lavonai liko neužkasti, veltui laukia. Charonas, pamatęs aukso šakelę, sutinka pervežti Enėją su Sibila. Prie pat pragaro durų guli baisus Cerberis. Sibilos padedamas, Enėjas atsiduria pragare.
Pereidamas teisėjo Minojo karalystes, suranda Didonos šešėlį. Enėjas nori pasiteisinti, bet Didonos šešėlis greitai pasišalina. Už Minojo karalystės kelias išsišakoja: dešinysis eina į rojų (Eliziejų), o kairysis – į kančių vietą (Tartarą). Enėjas su Sibila pirma pasuka kairiuoju keliu į Radamanto (Minojo brolio) karalystę. Tačiau Enėjas, kaip doras žmogus, čia neįleidžiamas: apie Tartarą jam papasakoja Sibila. Tartare kenčia baisiausias kančias šešėliai visų tų, kurie norėjo sukilti prieš dievus; čia visi nekenčiantieji savo brolių, įžeidžiantieji savo tėvus, ištvirkėliai, tėvynės išdavikai ir daug kitų nusidėjėlių.
Iš čia kelias eina į Eliziejaus laukus, kur gyvena palaimintųjų šešėliai. Čia suranda Enėjas ir savo tėvą Anchizą. Enėjas pamato Letos upelį, iš kurio geria visi tie, kuriems skirta vėl eiti gyventi į pasaulį. Anchizas parodo Enėjui būsimuosius Romos herojus, pradedant Romulu ir baigiant Cezariu, Pompėjumi ir Augustu, kuris išplės Romos valstybę ir duos karų nukamuotai tautai ramybę.
Visa apžiūrėjęs, Enėjas pro Miego vartus grįžta į savo laivus.
„Eneidos” reikšmė. – „Eneidos” autorius dėl tautinio – romėniško poemos turinio, dėl žavingos kalbos greitai tapo visos tautos mylimuoju. Jo eilės greta Homero veikalų buvo skaitomos mokyklose. Būsimieji kalbėtojai mokėsi kalbėti, deklamuodami ištraukas iš „Eneidos”.
Ypatingos reikšmės „Eneida” susilaukė viduramžiais, kada graikų epas buvo dar nežinomas. Epizodas apie Enėjo buvimą požemio pasaulyje atsiliepė į Dantės „Dieviškąją komediją”. Dantė išsirenka Vergilijų ir savo vadovu po pragarą. Viduramžiais Vergilijus buvo laikomas beveik pranašu: buvo manoma, kad jis ketvirtoje Eklogoje išpranašavęs Mesiją.

Leave a Comment