Vaižgantas. Pragiedruliai

Kauno Jono Jablonskio gimnazija

Vaižgantas

“Pragiedruliai”

Kaunas 2003

Turinys

* Apie Vaižgantą
• Biografija
• Vaižganto asmuo
• Vaižganto kūryba
• “Pragiedruliai”
• Vaižganto kūrybos ypatybės: Kaip Vaižgantas kūrė;

“Deimančiukų” ieškotojas; Vaižganto raštų stilius ir kalba
• Vaižganto kūrybos reikšmė

* Antano Venclovos atsiminimai apie Vaižgantą

* Kelios mintys apie “Pragiedrulius”

* Gražios mintys

* Kelios nuotraukos iš Vaižganto gyvenimo

* Auksinės mintys

* Širdžiai mielos mintys

Apie Juozą Tumą – Vaižgantą
(1869 – 1933)

Vaižgantas – įžymus lietuvių rašytojas, didelis žodžio menininkas.

Savo požiūriu jis buvo susijęs su prieštaringais buržuazinės lietuvių visuomenės raidos reiškiniais. Daugeliui savo veikalų medžiagą ir temas Vaižgantas ėmė iš nacionalinio judėjimo laikotarpio. Geriausiuose jo kūriniuose atsispindėjo nemaža būdingų XIXa. Pabaigos – XXa. Pradžios Liietuvos socialinio gyvenimo, žmonių buities ir psichologijos bruožų.

Biografija

Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869m. rugsėjo 20d. Malaišių kaime (Netoli Svėdasų). Jis buvo pats jauniausias, dešimtasis, Tumų vaikas (5 iš jų mirė dar vaikystėje), augo gražioje ie darnioje šeimoje, kur nuo pat mažens girdėjo liaudies dainas ir pasakas. Jaunasis Tumas anksti pamilo gamtą, grožėjosi gimtinės apylinkinkių vaizdais, kuriuos vėliau atkūrė savo veikaluose.

Rašytojo gimtinė Svėdasų kraštas, kaip ir daugelis Rytų Lietuvos apylinkių, džiugina akis kalneliais ir giriomis, vingriomis užėmis ir ežerais ežerėliais.

Šitie gimtinės vaizdai liko raašytojo atmintyje visam gyvenimui.

“Aure gimtinis sodžius pačiame viduslėnyje, apaugęs tankiais ir senais medžiais, lyg vienas ištisas sodelis”, – rašė Vaižgantas “Pragiedruliuose”. – “Dešinėje akys grimzda kimsuotose balose, kur už keleto kilometrų pačioje pamiestėje Beragio ežeru pasibaigia. Kairėje – slėnio galo neatsieksi. Tik dūli Va

aliulio kalnelis; ilsis, Dviragį ežerą į antrą galą slėnio, į pat salas nuvaręs.

Staigūs rytų kriaušiai, kur lygiai bėga, neaukšti rodos. Gi kur Malaiša jų nugarą lig slėnio pargraužia ir upeliu tekina vandenį kraują, viršūnė už 200 pėdų teišvysi.”

Kiek tolėliau tekėjo Šventoji, jos apylinkės buvo taip pat viena mėgstamiausių Vaižganto vietų. “Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, – rašė jis, – dainomis apdainuotas, Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius.”

Būsimasis rašytojas augo tuo metu, kai dar tebebuvo gyvos baudžiavos liekanos, dėjosi į širdį tėvo ir dėdės Alijaušo pasakojimus apie baudžiauninkų vargus, dvarininkų žiaurumus: “Tėvelis vergiją besivaizdino gal tik kaip nemalonų sapną: nubudai, nebėra jo, , tai nebėra ko nė skaitytis su juo, – rašė jis vėliau, prisimindamas tuuos pasakojimus ir vaikystės įspūdžius. – man gi vergija tebebuvo faktas: jis tebesireiškė tėvelio nejučiomis tebesilaikomo ir kitiems tebepatariamo dėsnio: lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai nebeįtikino; manęs nebeėmė noras lenktis, ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam paprieštaraudamas. Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop, apsisprendžiau laisvas, laisvą savo sumetimais sudaręs savo valstybę. Man buvo nebepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava.”

Baigęs Kunigiškių pradinę mokyklą ir būdamas nemažų gabumų, Tumas 1881m. Pradėjo mokytis Daugpilio realinėje mokykloje. Čia jis pamėgo literatūrą, su
u užsidegimu skaitė įžymiuosius rusų rašytojus – L. Tolstojų, I. Turgenevą, I. Gončarovą, S. Aksakovą ir kitus. Mokykloje jis priklausė slaptam moksleivių savišvietos būreliui, kuriame buvo skaitomi rusų revoliucinių demokratų ir pažangiųjų mokslininkų veikalai. “Aušros” pasirodymas jį paskatino susidomėti lietuvių raštija.

Tumo tėvai iš anksto buvo numatę leisti savo sūnų į kunigus, tad jį, baigusį keturias klases, ragino stoti į kunigų seminariją. Bet jaunasis Tumas to nenorėjo ir, gavęs nedidelę pašalpą iš namų, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasisi pamokomis. Baigęs 1888m. realinę mokyklą, būdamas nusilpusios sveikatos, Tumas, tėvų raginamas, pagaliau įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Gyvam, temperamentingam jaunuoliui sunku buvo pritapti prie griežtų seminarijos nuostatų, prie jos konservatyvios, prolenkiškos aplinkos. Gilesnį įspūdį jam paliko įžymaus kalbininko K. Jauniaus lietuvių kalbos paskaitos. Lietuvių kalbos egzaminams skirtas Tumo rašinys apie baudžiavą, vaizduojantis ponų nedorybes, sykėlė didelį seminarijos vadovybės nepasitenkinimą. Dar seminarijoje būdamas, jis ėmė bendradarbiauti klerkalinės krypties laikraštyje “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”.

Seminarijos auklėjimas, kaip rašė V. Mykolaitis – Putinas, “nei Vaižgantui, nei niekam kitam ne tik nedavė jokio literatūrinio išsilavinimo, bet griežtai apribota lektūra, pedagoginėmis moralizuojančiomis tendencijomis ir pamokslininkišku patosu dažnai gasdindavo ir tą patį įgimtą skonį”.

Baigęs 1893m. kunigų seminariją, Tumas buvo paskirtas vikaru į Mintaują. Sulenkėjusi bažnytinė vyresnybė Tumo nemėgo dėl jo veiklaus būdo, liberalumo ir ypač dėl aktyvaus da
alyvavimo nacionaliniame išsivadavimo judėjime. Jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos atkampios vietos į kitą, per dešimtį metų pabuvojo Mosėdyje, Kuliuose, Micaičiuose, Vadatkėliuose, Stakiuose. Už draudžiamą lietuviškosios spaudos darbą Tumą persekiojo ir caro valdžia.

Kilnodamasis iš vienos vietos į kitą, susipažindamas su daugeliu žmonių, Tumas sukaupė nemaža gyvenimo patirties, kuri labai pravertė jo kūrybai.

Ir provincijoje, toli nuo kultūrinių centrų, Tumas kuo aktyviausiai dalyvavo nacionaliniame išsivadavimo judėjime, buvo klerkalinės krypties laikraščio “Tėvynės sargas” redaktoriumi. Jis rašė ne vien publicistinius straipsnius, bet ir grožinės literatūros kūrinius, kuriuos pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, ilgainiui tapusiu jo antrąja pavarde.

Įsitraukęs į plačią visuomeninę veiklą, Vaižgantas neišgyveno didesnių vidinių prieštaravimų tarp kunigiškos pareigos ir menininko dvasinių polėkių. Tačiau konservatyvi dvasininkojos aplinka, jos priešiškumas nacionaliniam lietuvių judėjimui negalėjo nekelti Vaižgantui nepasitenkinimo.

“Aš baigiu trokšti šioje garbingoje atmosferoje, – rašė jis viename laiške 1905m. – Kauninikas Satyra, kad jam didis pilvas persprogtų, mindžioja mane su purvinu savo batu kas dieną. Kenčiu dantis sukandęs ir ašaras rydamas. Po dukart ant dienos pasigaili, kad nesi svietiškame stovyje ir negali už brutališkumą su krėslu į kaktą vožti.” Skųsdamasis, kad dvasinė vyresnybė jį persekioja už korespondenciją apie skurdžią dvarų kumetynų būklę, jis toliau piktinosi: “O man net kepenos vartos, girdžiant, jog kunigams tevalia prasčiokus uiti, juos išnaudoti, o prieš dvarponius, iš kurių tiek na
audos kunigui, kiek iš lauku bėgančio šuns, tėra, reikia vien strypčioti ir už viską girti.”

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui sudarė 1906m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių (“Vilniaus žinių”, vėliau – “Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais jis gyveno Rygoje ir Petrograde, aktyviai veikė organizacijose nukentėjusiems nuo karo šelpti, parašė “Karo vaizdų” ciklą (apsakymas “Rimai ir Nerimai” ir kt.). Čia jis pradėjo rašyti “Pragiedrulius, kurie pasirodė 1918 – 1920m.

Kuriantis Lietuvoje tarybų valdžiai (1918-1919), vaižgantas gyveno Vilniuje. Nors ir būdamas revoliucijos priešininkas, jis prisidėjo prie kultūrinio darbo, išvertė N. Krupskajos knygutę “Liaudies švietimas ir demokratija”.

Buržuazijos valdymo metais Vaižgantas plačiai pasireiškė kaip buržuazinis veikėjas ir žurnalistas. 1922-1929m. Kauno universitete jis skaitė lietuvių literatūros paskaitas. Daugelis jų netrukus buvo išspausdintos atskirais leidiniais ar vaižganto “Raštų”tomuose. Tuo metu jis paršė ir keletą stambesnių grožinės literatūros kūrinių; “Dėdes ir dėdienes” (1921), “Ar jau medžiai sprogsta?” (1925), “Šeimos vėžius” (1927-1929), “Nebylį” (1930), “Žemaičių Robinzoną” (1932).

Po fašistinio perversmo Lietuvoje Vaižgantas atvirai palaikė valdžią užgrobusią tautininkų partiją, su kuria jau anksčiau buvo susijęs. Tokia politinė jo veikla, neretai nenuosekli ir prieštaringa, mažino jo populiarumą, kurio jis buvo nusipelnęs reikšmingais grožinės literatūros kūriniais.

Vaižgantas mirė 1933m. baladžio 29 d. Kaune.

Vaižganto asmuo

Dar jaunystėje Vaižgantas įsitraukė į lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą, pasižymėjo kaip geras publicistas, kalbėtojas, visuomenininkas. Jo patie žodžiais tariant, jis viską daręs be atodairos, laiku nesumetęs, ar turi reikiamas kvalifikacijas. Visoje savo veikloje jis vadovavosi patriotizmu, siekė kurti “vieningą tautinę kultūrą”. “Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusios lazdos, – rašė jis senatvėje, – aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei patie pono dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš, štai, jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tebuvo tikrai malonu ir skanu: čeploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano. Lininiai, arielkiniai, mėšluočiai, dažnai pedlecai tie lietuviai, bet – mano broliai!”

Tokiomis pažiūromis, tokio pobūdžio veikla Vaižgantas pirmiausia pasitarnavo buržuazijai. Tačiau jam liko svetimi grynai savanaudiški, sumiesčionėjusios buržuazijos interesai, jis ne kartą griežtai kritikavo ir jos ydas. Būdamas karšto temperamento, jis neretai padarydavo ir tokių žingsnių, už kuriuos saviškiai jį kritikuodavo.

Vaižgantas buvo savo klasės atstovas, tad pažangiam judėjimui jis negalėjo pritarti. Tačiau jis neretai sugebėdavo objektyviau įvertinti ir pažangesnį kūrinį, neatsisakydavo padėti buržuazinės valdžios kalinamiesiems jauniems rašytojams. A. Venclova “Jaunystės atradime” pasakoja, kai Vaižgantas “Trečio fronto” leidimo metais padėjęs vaduoti iš kalėjimo kritiką K. Korsaką:

“Duris atidaro pats Tumas. Pasisveikinam.
– Na cicilike, sėsk. Ką pasakysi?
– Tur būt, žinot, profesoriau, kad Kostas Korsakas sėdi kalėjime.
Rašytojų tarpe kilo sumanymas paduoti amnestijos prašymą.
– Už ką jį laiko? Už bolševizmą?
– Rodos.
– Na, tai ką aš turiu padaryti?
– Labai paprastai, profesoriau. Manau, ir jūs prisidėsit prie šio prašymo.
– Kad paleistų bolševiką?
– Jis sunkiai serga. Manau, jums turėtųbūti vis tiek, ar jis katalikas, ar
bolševikas.
– Tokius reikia šaudyti! – sušuko Tumas.
Aš išpūčiau akis.
– Jūs taip manot?
– Brač, kas laiko rankose valdžią, tas turi šaudyt. Kitaip neišlaikysi.
– Bet jūs juk valdžios nelaikot!
– Ne, žinai, po prašymu aš nesirašysiu. Aš tautininkas, panie. Bet prašymą nunešiu, kur reikia, ir paprašysiu žodžiu, kad paleistų. Tu užeik pas Maironį ir Jakštą. Jų parašai bus labai svarbūs.”
Vaižgantas buvo tipiškas rytų aukštaitis. “Savo temperamentus visi mes esame paveldėję iš “svėdasiškių”, sangvinikų, linksmų, neskaudžių juokdarių, dažnai labai sąmojingų, savo padėtimi patenkintų, nuolaidžių, ne per didelių šarpuolių darbe”, – vėliau pasisakė savo atminimuose pats rašytojas. Jo tėvas, tylus ir lėtas žmogus, “mokėjo giliai pykti ir džiaugtis, nors to nereiškė audringai”, o motutė buvusi “gyva nervų pynė, virpanti styga, šnekutis ligi bekraščio atvirumo, perregimas krištolas ne be gudrybės”.

Pats Vaižgantas iš tiesų buvo labai gyvo būdo, karšto temperamento žmogus.Jis mėgo gamtą, kaimo buitį, jį žavėjo šviesios gyvenimo pusės, žmonių charakterio ir buities “deimančiukai”. Vaižgantas turėjo gerai išlavintą jumoro jausmą, jam nesvetima buvo autoironija.

Antai vaizdelyje “Koks aš didvyris” jis pasakojo tokį atsitikimą. Kartą Mituvoje skendo žmogus, ir niekas nešoko jo gelbėti. Kai skęstantysis pats išsigelbėjo, gausūs žiūrovai, nesmagiai jausdamiesi, šoko jį mokyti ir kolioti “su tokiu įnirtimu, lyg tai jisai būtų tyčiomis padaręs”. Rašytojas, matęs šį atsitikimą, pasakojimą užbaigia tokiu nuoširdžiu prisipažinimu: “gal ir mirsiu, bet to neužmiršiu ir sau nedovanosiu, kam aš tuosyk nekritau į vandenį gelbėtų artimo ir ten neradau galo. Bet vis tebeklausiau savęs:
– O jeigu dabar tau taip pat atsitiktų, taip pat pasikartotų – ar tu, sykį pamokytas, jau tikrai kristum į vandenį artimo gelbėtų?
– O, mano nelaime: aš svyruoju!

O jūs, jauni mano broliai?”

Būdamas gyvo, impulsyvaus būdo žmogus, Vaižgantas nepasižymėjo pastovumu nei gyvenime, nei kūryboje. Jis išbandė beveik visus grožinės literatūros žanrus, viskuo domėjosi, neretai mesdavosi iš vienos srities į kitą. Bet jis sugebėjo ir labai daug nuveikti, sukurti nemaža reikšmingų veikalų. Ilgus metus jis gyvai sekė lietuvių literatūros raidą, mokėjo džiaugtis kiekviena nauja knyga. Patarimais ir nuoširdžiu žodžiu jis padėjo ne vienam jaunam rašytojui.

Vaižganto kūryba

Literatūrinį darbą Vaižgantas pradėjo publicistiniais straipsniais. Jų tematika buvo gausi ir įvairi, dėstymo būdas labai gyvas, vaizdingas. Be šių straipsnių, Vaižgantas netrukus ėmė rašyti ir beletristinio pobūdžio kūrinius, kuriuos pats dažniausiai vadindavo “vaizdais” arba “vaizdeliais”. Tai savotiški pasakojimai, lyg kokia pereinamoji grandis tarp jo publicistikos ir apsakymų bei apysakų. Juose dar daug publicistinės medžiagos, publicistikai būdingo stiliaus elementų. Glaudus ryšys su publicistika būdingas ir vėlesniajai Vaižganto kūrybai. “Visgi faktas, sakė rašytojas, – kad aš pats nenusiminiau, kur mano baigias beletristika, o prasideda publicistika, ir antraip.”

Prie ankstyvosios Vaižganto kūrybos priklauso “Scenos vaizdai” (“Namai – pragarai”, “Žemės ar moteries” ir kt.). Tai trumpos komedijos, dramatizuoti vaizdeliai ar monologai, kuriuose pajuokiamos įvairios žmonių ydos, turto godulys, prietaringumas, norima pamokyti skaitytoją ar žiūrovą. Maždaug tuo pat metu parašyti ir “Alegorijų vaizdai”. Daugelio jų perkeltinė prasmė šiandien yra sunkiai beatsekama, nors amžininkai juos suprato kaip aktualius kūrinius, pašiepiančius carinę biurokratiją ar buržuazinės lietuvių visuomenės ydas.

Beletristinis Vaižganto talentas išryškėjo jau pirmojo pasaulinio karo metais parašytuose kūriniuose. Juos pats autorius sujungė bendru “karo vaizdų” pavadinimu. Iš visų šios grupės kūrinių didžiausią idėjinę bei meninę vertę turi apsakymas “Rimai ir Nerimai”.

“Pragiedruliai”

Tai stambiausias, epopėjinio pobūdžio Vaižganto kūrinys, jo pavadintas “Vaizdais kovos dėl kultūros”. Pirmuosius du “Pragiedrulių” tomus sudaro “Gondingos kraštas”, tretįjį – “Vaduvų kraštas”, “Gondingos krašte” piešiami žemaičių gyvenimo vaizdai, o “Vaduvų krašte” – aukštaičių. Tad kūrinio veiksmo vieta – kone visa Lietuva.

“Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima “gondingos krašte”, o “Vaduvų kraštas” kompoziciniu atžvilgiu gana padrikas. Visą gausią ir labai įvairią veikalo medžiagą iš dalies jungia dviejų šeimų – žemaičių Vidmantų ir aukštaičių Šešiavilkių – guvenimo vaizdai. Šešiavilkiai ir Vidmantai, paraginti daktaro Gintauto, kuris yra žymus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjas, perka nusigyvenusio dvarininko Sviestavičiaus žemę ir sukuria stambius buožinius ūkius.

Labai svarbią kūrinio dalį sudaro vaizdai, susiję su draudžiamos lietuviškos spaudos platinimu ir kova prieš carinę administraciją. Rašytojas čia pavaizduoja naujus veikėjus: studentus Taučių ir Niaurą, “nikolajišką kareivį” pensininką Valerą Burzdulį, karabelniką mendelį ir kitus. Ekonominio gyvenimo ir politinės bei kultūrinės kovos vaizdus paįvairina meilės linija: daktaro Gintauto ir Šešiavilkių Marytės, Šešiavilkių Napalio ir Vidmantų Daratos.

Įvairius ano meto Lietuvos gyvenimo reiškinius “Pragiedruliuose” Vaižgantas vaizduoja nacionalinės kovos ir “tautinės vienybės” idėjų požiūriu. Todėl į kovą dėl nacionalinių teisių jis įtraukia ir suvienija visų socialinių sluoksnių ir net tautybių atstovus:greta inteligentų daktaro Gintausto, Daratos Vidmantaitės čia matome turtingo valstiečio sūnų Napalį Šešiavilkį, ir Gintauto sodininką Baltrų, dvarininką Sviestavičių, žydus – galanterininką Zeligmaną ir mėsininką Šumacherį.

Taip žiūrėdamas į nacionalinį išsivadavimo judėjimą, Vaižgantas iškelia buržuazijos ekonominę ir kultūrinę veiklą, aukština jos atstovus. Caro valdžios pareigūnams jis piešia vien tamsiomis spalvomis, lyg kokius išsigimėlius. To meto gyvenime jis neranda jokių socialinių konfliktų, klasinių prieštaravimų, nes išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykius vaizduoja idiliškai. Tad “Pragiedruliuose” daug stipriau, negu kituose Vaižganto grožinės prozos kūriniuose, atsispindėjo jo buržuazinė ideologija. Dėl to rašytojas ne vienu atveju ir gyvenimo tikrovę, ir socialinius santykius pavaizdavo tendencingai ar iškreiptai.

Kad ir ribojamas savo ideologinių pažiūrų, Vaižgantas “Pragiedruliuose” sukūrė ir tokių meninių vaizdų, kurie teisingai bei giliai atspindėjo tikrovę. Tai pirmiausia kaimo buities vaizdai, gausus etnografinis kūrinio fonas, puikūs peizažai bei darbo scenos ir įdomios psichologinės situacijos.

“Pragiedruliuose” Vaižgantas sukūrė naujus ir įdomius turtėjančių valstiečių Vidmanto ir Šešiavilkių tipus. Tai labai sumanūs, apsukrūs žmonės. Išnaudodami samdomąjį darbą, jie kuria buožinius ūkius. Šiuos veikėjus rašytojas vadina “protais – naujienomis”, idealizuoja jų veiklumą. Tačiau ir pats mato, kad turto, pelno vaikymasis paliko jų charakteryje daug neigiamų bruožų. Antai senasis Šešiavilkis pasidarė “kietas kaip titnagas, šykštus kaip gumiliastika”. Kovoje dėl turto jis surembėjo, “įtilžo it kaladė pelkėje. Buvo biaurus savo šykštumu, savo tiesiog sirgimu, kai tekdavo kokis rublis išleisti ne savo sumanymams, Per visą savo amžių jis nepavelijo sau nieko geresnio nusipirkti. Nebent tabokos pauostyti ir – arielkėlės atsigerti, – vienatinėms pramogoms”.

Jaunosios kartos atstovo Napalio Šešiavilkio paveikslas piešiamas šviesiomis, lyrinėmis spalvomis ir gerokai romantizuojamas. Skirdamasis nuo senojo Šešiavilkio, Napalys savo veiklumą, energiją ir darbštumą suderina su platesniais dvasiniais interesais. Jis nepaprastai jautrus gamtai ir grožiui, labai gabus, tikras “devynių amatų žmogus”. Jis ir dainuoja, ir groja, ir iš molio lipdo, ir drožinėja, moka pasidirbti parako, pirotechninių ugnių. “ Tasgatės, kam duoda, tam ir dribtelia”, sako rašytojas, lyg stebėdamasis jo talentų gausumu.

Vaizduodamas, kaip Napalys darbus dirba, kaip jis myli gamtą, Vaižgantas sukūrė poetiškiausius “Pragiedrulių” puslapius. Ypač plastiškai rašytojas pasakoja, kaip Napalys keliasi ankstyvą vasaros rytą, kalbina arklį, žvirblį, stebi pajuodusią “ piktą kaip raganą” kaimynų senutę, ką tik iš patalo į lauką pašokusią mergaitę, gėrisi nuostabiai žydinčia pieva, žiogelių smuikvimu. Čia Vaižgantas parodo esąs tikras gamtos poetas.

Tokie pat poetiški ir “Pragiedrulių” darbo vaizdai. Jie dažnai piešiami idiliškai, tartum sunkus darbas tebūtų vienas malonumas (pavyzdžiui, šienapjūtės, mėšlavežio, kelmų rovimo vaizdai). Patraukia dėmesį ir gausios etnografinės detalės. Pasakodamas, kaip žmogus važiuoja į malūną, Vaižgantas smulkiai aprašo, kuo jis apsirengia, ką įsideda valgyti, koks kelias, kaip įstatytas malūnas, kaip valstiečiai leidžia laiką belaukdami, kol sumals, kaip moterys sutinka sugrįžusius vyrus. Skyrius “Lino darbų pasaka” yra lyg savotiškas himnas valstiečio išmonei, tikra poema apie žalią liną, kuris virsta “gražių gražiausias nagingų lietuvaičių rinktais raštais”. Į liaudies meno dirbinius rašytojas žiūri kaip į liaudies aukštos kultūros požymį.

Vienas būdingiausių etnografinių aprašytmų “Pragiedruliuose” yra dalgių pirkimo scena:

“Paimdami dalgius už pat buožakio, daužo tekinius, į metalines šinas, į ratų skersaplautę, į rungą: į ką pakliuvo, prie ko priėjo. Džan, džann, džann. nuo krašto ligi krašto visame miestelyje. Džann vieną. Ne! Per minkšta. Džann antrą, trečią, ketvirtą iš vieno vežimo, džann iš antro, iš trečio. Ir taip visi. Ar to būtinai reikia? Ko nepaėmė vienas, paims kitas, – vis tiek visus išpirks. Vis dėl to džann, džann, nes taip jau reikia. Tai būtinas vasaros priedas; tai – Dalgių Koncertas.”

Skyriuje “Alijaušo pasakos” rašytojas įdomiai vaizduoja baudžiavos laikų vargus ir nuotykius, o įterptame vaizdelyje “Kvailių ašaros” pasakoja šiurpią, tiesiog sukrečiančią, vienos baudžiauninkų šeimos istoriją.

Tad “Pragiedruliuose” gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu paskojimu mažai tesusijusių epizodų. Daugelis tų intarpų turi nemažą meninę vertę. Tokia savita “Pragiedrulių” struktūra atspindi rašytojo polinkį į neapibrėžtus, aukštesnių žanrinių rėmų neturinčius “vaizdus”.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys. Jame aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet kartu yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, jautriai ir poetiškai nupieštų veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašytmų. Tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.

Vaižganto kūrybos ypatybės

Visa Vaižganto kūryba, gana įvairi savo žanrais, turi daug bendrų ypatybių. Tą vienovę pirmiausia nulėmė ryški paties rašytojo individualybė, jaučiama visoje kūryboje.

Kaip Vaižgantas kūrė

Reikšmingiausius savo kūrinius Vaižgantas parašė jau į amžiaus pabaigą. Tad jo asmenybė, ideologinės pažiūros jau buvo seniai susiformavusios.

Tiek gyvenime, tiek ir kūryboje jis buvo veržlaus, gyvo temperamento. Beveik visi jo kūriniai sunkiai duodasi įspraudžiami į tradicinius žanrinius rėmus, juose pilna nukrypimų į šalį, netikėtų minties šuolių. Ne veltui jis pats savo kūrinius dažniausiai vadino “vaizdais” ar “vaizdeliais”, tuo pabrėždamas jų žanrinį neapibrėžtumą.

Pats rašytojas ne kartą tvirtino, kad jis rašąs impulsyviai, bei iš anksto smulkiai apgalvoto plano: “Pradėdamas rašyti, aš dažnai neaiškiai jaučiu, ką parašytsiu. Pradėjus rašyti, pamažu ryškėja personažai, jų sudaromieji vaizdai. Atmintis atgamina kitados matytus vaizdus, gyventus įspūdžius. Jie savaime vienas po kito rikiuojasi popieriuje, ir štai – ilgainiui išeina apysaka, apsakymėlis ar kas kita.”

Savo kūrybai medžiagos Vaižgantas ėmė iš jam gerai pažįstamos kaimo buities, savo paties įspūdžių, girdėtų pasakojimų.

“Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir pavadinimai, – sakė jis, – iš čia semti, ne pramanyti. Sudaryti visai naują, mano nematytą tipą aš nemoku: nemoku nė nebuvusios fabulos įdomiai išvesti. Rašydamas Lietuvos epopėją, aš rašau, tiesą pasakius, jos kroniką; ne visos, tik jos dalies, jos provincijos ar net šeimynos. Tai ir mano rašymas, stigdamas literatūrinės vertybės, niekad nestinga istorinės. Ag visa, tai, ką rašau, yra buvę detalėse; tai galima patikrinti ir dar įdomiau aprašyti.”

Be abejo, iš tikrovės paimtus tipus ar vaizdus Vaižgantas papildė menine išmone, kurybine fantazija, ir daugelis jų turi didelę literatūrinę vertę. Tačiau autobiografinės medžiagos jo kūryboje iš tiesų nemaža. Tai rodo apysaka “Dėdės ir dėdienės”, Taučių šeimos paveikslai ir Malaišių apylinkės vaizdai “Pragiedruliuose”.
Vaižganto asmenybė gyvai atsisipindi jo kūryboje dažnai pasitaikančiuose nukrypimuose, autoriniuose komentaruose, emociniame tikrovės vertinime ir pačiame stiliuje. Todėl jo kūriniuose daug lyrizmo. Dažnai ne tik gamta, bet ir vidiniai veikėjų pergyvenimai nuspalvinami lyrizmu. Vaižganto lyrizmas yra labai savitas: jam svetimas sentimentalumas, o būdingas jumoras, sodrus, liaudiškas sąmojis. Į daugelį vaizduojamų reiškinių ir veikėjų rašytojas žiūri su gera šypsena, nelauktais palyginimais ir sugretinimais, originaliomis hiperbolėmis paryškindamas juokingas jų ypatybes. Net r savo mylimiausiems veikėjams (Mykoliukui, Napaliui) jis nepagaili swąmojo, švelniai pajuokia kai kurias jo būdo, elgesio ypatybes.

Apskritai Vaižgantas mėgo dažniau rodyti linksmą, komišką gyvenimo pusę, tragiškąją ar liūdnąją slėpdamas giliau, neleisdamas jai prasiveržti į paviršių.

“Deimančiukų” ieškotojas

SavitasVaižganto charakteris skatino jį kūryboje vaizduoti šviesius, teigiamus reiškinius, rodyti gyvenimo grožį ir gėrį. “Pirmieji mano norai, – sakė jis, – buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos “deimančiukus” kurių yra pilkame jų gyvenime.” “Pragiedrulių” veikėjo studento Taučiaus lūpomis jis tvirtino, kad reikia “ieškoti ir lasyti tautos kultūros blizgučių: parodyti saviesiems ir svetimiesiems, jog ir mūsų buityje daug yra gražumų.”

Vadovaudamasis tokiais sumetimais, Vaižgantas savo kūryboje dažniausiai vaizdavo tokius žmones, kurie ir nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis išlaiko teigiamas moralines ir dvasines ypatybes, pajėgia atsispirti blogoms įtakoms, kurių širdis atvira gyvenimo džiaugsmui, pasaulio ir gamtos grožiui, tai įgalino jį sukurti tokius šviesius liaudies žmonių paveikslus, kaip Mykoliukas ir Severiutė (apysakoje “Dėdės ir dėdienės”).

Kita vertus, rašytojo noras visur ieškoti “deimančiukų” neretai nulėmė idiliškus tikrovės vaizdus jo kūryboje, skatino jį ignoruoti klasinius prieštaravimus, opius socialinius konfliktus. Taip elgtis rašytoją vertė jo ideologinės pažiūros, kuriose buvo ir nacionalistinių bei klerkalinių tendencijų. Panašiai prieštaringas rašytojo požiūris ir į nacionalinio lietuvių charakterio savitumus.

Vaižganto raštų stilius ir kalba

Kaip rašytojas realistas, Vaižgantas pasirodo esąs geras kaimo buities žinovas, Jo sukurti kaimo žmonių paveikslai – tai iš tiesų gyvi, autentiški valstiečiai, su žemaičiams ar aukštaičiams būdinga kalba, galvosena, būdo bruožais ir aplinkos detalėmis. Savo kūriniuose jis dažnai smulkiai ir tiksliai aprašo valstiečių darbą, aplinką, pateikia gausybę atnografinių detalių (valstiečio buitinė aplinka, piršlybos, vestuvės, pasilinksminimai, drabužiai, darbo ir apyvokos reikmenys ir pan.).

Tačiau kai kur Vaižgantas bandė su realizmu derinti ir romantiką. Kaip romantikas, jis labiausiai pasireiškė “Vaduvų krašte” (“Prageidruliai”), sukurdamas svajotojo ir gamtos vaiko Sauliaus, žmogaus primityvo Valero Burzdulio paveikslus. Greta puikių romantinių gamtos vaizdų čia yra ir panteistinės mistikos. (Panteizmas – religinis filosofinis mokymas, kuris sutapatina dievą su gamta, į gamtą žiūri kaip į dievybės įsikūnijimą).

Šitos vaizdavimo ypatybės, lygiai kaip pati Vaižganto asmenybė, kaip tik ir nulėmė jo raštų stilių bei kalbą.

“Gyvas, judrus Vaižganto temperamentas jaučiamas visame jo kūrybos procese, visuose jo atžvilgiuose, – tvirtina V. Mykolaitis-Putinas. – Retas kuris rašytojas epiškuose kūriniuose parodė tiek daug savo charakterio, savo nuotaikos, savo stiliaus ir žodyno, kaip Vaižgantas. Vis tiek ką jis vaizduotų, ką aprašinėtų, jis kartu vaizduoja ir save.Jo galvojimas nelaiko minties pririštos prie centrinio taško, bet leidžia jai daryti staigius šuolius į periferijas, kur ji suranda kartais įdomių dalykų. Iš šitokios, būtent, galvosenos, iš tų šuolių į periferija yra kilę tie nelaukti, kartais groteskiniai Vaižganto palyginimai, tie ryškūs epitetai ir paralelės. Gal būt, dėl to koks nors tragiškas dalykas jam staiga pasivaidena iš juokingos pusės, ir atvirkščiai.”

Vaižganto stilius iš tikrųjų labai gyvas ir spalvingas. Rašytojas tartum piešia žodžiu, duodamas plastiką, ryškų ir konkretų vaizdą, jis ne tikmaprašo išviršinius reiškinio bruožus, bet neretai pasako ir savo įspūdį, nuomonę. Vaižgantas visada suinteresuotas vaizduojamų įvykių baigtimi, jis sugeba apgauti mėgstamus veikėjus šviesiu lyrizmu, ne kartą leidžiasi į publicistinius samprotavimus, apmąstymus. Antai, pavaizdavęs Mykoliuko pergyvenimus dėl to, kad Severiutė išteka už Geišės, rašytojas ne tik apibūdina jo charakterį, bet ir samprotauja apskritai apie lietuvio dvasinę struktūrą, linkusią pergyventi visas dramas viduje:

“ Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas; pasidaro dalis jo sielos, padaro jį kitokį, o pašalietis nė spėti neatspėja, jog to iš pradžių nebūta, su tuo neapsigimta, – tai susidaryta. Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro – tik liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką atskiras lietuvis kenčia, dar nerasta tokių peiliukų. Viena poezija tai težino, ir ta – nujautimu.”

Kiekvieną reiškinį, kiekviną veikėją Vaižgantas vaizduoja savitu būdu, dažnai jį su kuo nors lygindamas, gretindamas. Antai karšinčiaus Rapolo Geišės tingumą ir neveiklumą jis šitaip apibūdina:

“ Rapolas tad tegyveno pilnu ūkio gyvenimu, bet pasyviai, viena dvasia; dvasia į jį ir teregavo, veiksmu jo nė per nago juodymą nepastūmėdamas ir nesutrukdydamas. Konstatuodamas faktą, jis gyrė jį ir peikė, mėgo ir nemėgo, bet nekeitė ir neįvairino.Ūkis, gyvenimas jam buvo tapęs lygiai toks pat, kaip gamtos gaivalai, dalys metų. Dabar žiema, speigas, labai šalta. Kaip tai nemalonu!Ar ne pats velnias pagiriomis vėsinas!O, kad tave devynios – ant pat gubų, ant pat išdžiūvusio šieno! Tik ką gi tu čia bepadarysi?”

Ir Vaižgantui būdingo polinkio hiperbolizuoti, sustiprinti tikrovėje pastebėtų reiškinių ypatybes, jo kūryboje atsirado daug netikėtų palyginimų ir sygretininų, groteskinių vaizdų. Iš tų “staigių šuolių į periferijas” yra kilę ir savotiški “biologiniai” palyginimai, dažnai turi komišką atspalvį. Štai Nerimienė apie savo dukterį sako: “Tokia dar pusmergėlė, ir tokia jau karvė.” Ji savo vaikus “dailiai baudė, stabdė ar perserginėjo”: “Karve gi tu, karve! Jauti gi tu, jauti! – girdėjosi pavakariais iš Nerimų kiemo, ligi tik susirinko iš laukų.” Net romantiškąjį Saulių rašytojas lygina su bulium: “Bet tarp Sauliaus ir buliaus buvo vienodumas ne tiktai burnų batumo, bet ir lyg sielų bendrumo. Panašumas gėdos nedaro.”

Polinkis į hiperbolizuotus, groteskinius vaizdus Vaižganto kūryboje kartais sukelia visai priešingą įspūdį, negu turėtų būti pagal veiksmo aplinkybes. Pavyzdžiui, ramią, susivaldančią, geros širdies Rimienę rašytojas taip apibūdina: “Žiūrėjo ramutėm savo akutėm linksmai, nuolankiai, paklusniai, it piaunama avelė”. Tokie pat nenatūralūs atrodo ir vietomis pasitaiką knyginiai palyginimai, tolimi nuo vaizduojamos kaimo žmonių buities ir galvosenos, pavyzdžiui: Mykoliukui kiekvienas Severiutės pabučiavimas buvo “dar vienas svajonių rūmo filioras”.

Kaip stilius, vaižganto raštų kalba nepaprastai spalvinga ir turtinga.

Vaižganto kalbą turtina pirmiausia jo žodynas – sinonimai, liaudiški posakiai, patarlės ir priežodžiai. Rašytojas turi begalę žodžių įvairiausiems daiktams, giminystės ryšiams ir santykiams pavadinti, veiksmui nusakyti. Pavyzdžiui, žodžiui “eiti” jis suranda gausybę sinonimų: Mykoliukas “žingsniavo pats vienas”; jis “kiksi vienas”; “jaunimas išvirto iš trobų ir iš tolo liuoksėdamas ir maitodamasis paskubėjo paskui Mykoliuką”; “net seni slenka Mykoliuko taku į parugę”; Severja “iškurnėjo paskui”; “Gintautas pasiėmė savo kuoką ir nukaukšėjo į Santeklius”. Kalbos jis mokėsi iš liaudies, ypač iš gimtojo kaimo žmonių. “Ko gera mano raštų kalboje rasite, tai bus ne mano, tik iš sesers Marjonos išmokta”. Vėliau Vaižgantas turėjo progos gerai pažinti ir žemaičių tarmę. Todėl jo raštuose yra ne tik aukštaičių rytiečių tarmės ypatybių, bet pasitaiko ir nemaža žemaitybių (pavyzdžiui, ašvienis, apsigerbti, biržis, gardės, kriauklas, laidaras ir pan.).

Kartais rašytojas perkrauna savo raštų kalbą tarmybėmis, retais ir sunkiai suprantamais žodžiais. Jo raštuose aptinkame ir kai kurių pasenusių gramatinių formų, pavyzdžiui, dviskaitą: “ abudu buvo sveiku, darbščiu ir negirtuokliu”; “vidurūlyčyje susipynė du sielvartu it du gretimu uosiu, kuriemdviem ankšta visame pasaulyje”.

Vaižganto raštų kalba yra tikrai liaudiška, graži ir savita. Kalbos turtingumu jis nusipelno vieną pirmųjų vietų lietuvių literatūroje.

Vaižganto kūrybos reikšmė

Vaižganto kūrybinis palikimas labai prieštaringas. Mums nepriimtinas kai kuriuose jo kūriniuose lietuvių buržuazijos ir jos vaidmens nacionaliniame išsivadavimo judėjime idealizavimas, besiformuojančios kaimo buržuazijos aukštinimas, klasinių visuomenės prieštaravimų nutylėjimas. Šia savo kūrybos dalimi rašytojas pasitarnavo buržuazijos interesams.

Tačiau Vaižgantas buvo didelis žodžio meistras, ir jo sukurti meniniai vaizdai neretai turi platesnę prasmę, negu ideologinės jo pažiūros. Ryškūs XIXa. Pabaigos ir XXa. Pradžios Lietuvos gyvenimo vaizdai, jo sukurti liaudies žmonių paveikslai turi didelę pažintinę ir meninę vertę. Mums artimas Vaižganto protestas prieš nacionalinę priespaudą, jo meilė gimtajam kraštui, liaudies žmogui, jo humanizmas ir demokratiškumas. Mes vertiname ir tuos rašytojo kūrybos puslapius, kur jis su meile vaizdavo liaudies buitį, papročius, etnografines ypatybes.

Iš Vaižganto raštų ir dabar galima pasisemti nemaža lietuvių kalbios lobių, pasimokyti vaizdingo ir gyvo stiliaus. Vaižganto kūrybos poveikis jaučiamas ir tarybinių rašytojų veikaluose, jų tarpe A. Gudaičio-Guzevičiaus romanuose, V. Mykolaičio-Putino “Sukilėliuose”, M. Sluckio prozoje.

Antano Venclovos atsiminimai apie Vaižgantą

Dar yra nemaža mano kartos ir jaunesnių žmonių, kurie atsimena Kauno senamiesčio gatvėmis skubiai žengiantį vyrą visai balta galva,jaunu, pilnu, sveiku ir energingu veidu. Praeidamas jis čia pat gatvėje pakalbės su kokia moterėle, vienam nepažįstamam vaikui paglostys galvutę, kitam kyštels saldainį. Jis amžinai skubėdavo – čia į universitetą, kuriame klausėme jo lietuvių literatūros paskaitų, čia į posėdį, susirinkimą, kokios dailės parodos atidarymą, į šeimyninį pobūvį: krikštynas, vardines ar laidotuves. Visur jo buvo pilna. Popiety, šiltą dieną, galėdavai jį matyti nusiavusį batus, persimetusį juos per petį, basą žingsniuojantį Linksmakalny anapus Nemuno – tai jo poilsis. Visur jis suspėdavo, viskas jį domino. Beveik kas vakaras matydavai jį teatre. Labai dažnai spaudoje sutikdavai jo straipsnius, o knygynų languose knygas – beletristiką, publicistiką, literatūros istoriją. Nieko nebūdavo lengviau, kaip senamiesty ties Vytauto bažnyčia, kur jis buvo rektorius, užeiti į jo kuklų butą. Čia kasdien ir eidavo pažįstami ir nepažįstami žmonės, vieni norėdami be ilgų ceremonijų susituokti, kiti prašytdami paskolinti pinigų, sušelpti drabužiais, suteikti interviu, užtarti valdžioje, kad paleistų iš arešto ar kalėjimo kokį pažįstamą, parašyti rekomendaciją įstaigos viršininkui arba perskaityti jauno poeto rankraštį ir pasakyti savo nuomonę – ar verta jam toliau gadinti popierių. Visi jį žinojo kaip žmogų, nors oficialiai besiorentuojantį į reakcinguosius visuomenės sluoksnius, bet praktikoje – labai paprastą, demokratišką, prieinamą. Be abejo, buvo, kas jį mylėjo ir kas nemėgo ir skundė pirmiausia dvasinei vyresnybei už visokius “nukrypimus”, nesiskaitymus su “disciplina”. Dažnai jį matei įsinervinusį, įpykusį dėl kitų apsileidimo, vėlinimosi, netvarkos, žodžio nelaikymo, nevalyvo elgesio. Bet dažniausiai jis būdavo linksmas, gerai nusiteikęs, kupinas, rodos, niekad neišsemiamų jėgų, gausingų talentų, kurie trykšte tryško iš kiekvieno jo žodžio, sakinio. Jo proto smalsumas buvo begalinis – jau iš pirmų dienų, gyvendamas Aukštaičiuose ir Žemaičiuose, Daugpilyje ir Mintaujoje, Vilniuje, Kaune ir svetimose šalyse, jis studijavo gamtą, žmones, pirmiausia lietuvius, jų papročius, meną, tautosaką, istoriją, jis buvo įsimylėjęs visa, kas mūsų liaudyje buvo savotiško, įdomaus ir gražaus. Mes, tų lakų jaunieji rašytojai, nekęsdami reakcinės santvarkos, kartais piktindavomės jo politinėmis simpatijomis ir akcija, bet negalėjome negerbti šio įdomaus asmens, kuris pirmiausia imponavo ir žavėjo kaip didelis rašytojas neabejotinas literatūros autoritetas ir – labai geras žmogus. Mirė jis aiškiai per anksti, eidamas 63-iuosius metus – visada atrodė toks pilnas sveikatos ir gyvybinių jėgų, jog neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad jo kada nebus.

O dabar štai šimtas metų praėjo nuo Juozo Tumo – Vaižganto (1869-1933) gimimo. Žlugo politiniai ir daugelis visuomeninių Vaižganto idealų. O jo grožinė kūryba gyva, joje įbrėžta daug to, kas ir dabar mus žavi, auklėja mūsų širdis.

Vaikystėje būsimasis rašytojas girdėjo šiurpių pasakojimų apie nesaniai pasibaigusią baudžiavą, apie neregėtus jos žiaurumus. Baudžiavos panaikinimas mūsų istorijoje pradėjo naują epochą, kurios itin būdingas bruožas buvo buržuazijos klasęs formavimasis, stiprėjimas, augimas, susidūrimas su to meto komanduojančių lenkų ir rusų nacijų buržuazija. Lietuvos liaudis tebekentėjo carinę priespaudą. Visokiausias varžymas, pirmiausia nacionalinis persekiojimas, buvo esminis šio laikotarpio bruožas. Juozas Tumas buvo savo amžiaus sūnus, šviesesnis už daugelį savo tėvynainių; jis visą savo kunkuliuojačią energiją, didžiulį organizatoriaus, oratoriaus, pagaliau, rašytojo talentą atidavė savosios klasės kovai. Iš pradžių tai buvo kova, atitinkanti visos liaudoes intersus – dėl elementariausių teisių kalbėti, mokytis, rašyti ir spausdinti gimtąja kalba. Paskutiniaisias XIXa. Dešimtmečiais visoje Rusijoje, o drauge Lietuvoje, caro valdininkų vadinamoje Šiaurės Vakrų kraštu, jau ėjo ir revoliucinė kova. Į ją kilo labiausiai prislėgti ir išnaudojami visuomenės sluosniai, kuriuos pagimdė augantis kapitalizmas, būtent, miestų darbininkai ir kaimo vargingieji valstiečiai, kumečiai, bernai. Carizmo priespauda ir dvarininkų, iš dalies jau ir naujai išaugusių buožių bei fabrikantų išnaudojimas skatino išnaudojamųjų sąjūdį, kuris pamažu pradėjo judinti kapitalizmo pamatus. Jie pirmą kartą buvo stipriai sukrėsti per 1905 metų revoliuciją. Bet čia lietuvių tautos, kurią tam tikrą laiką sudarė mažai tediferincijuota valstietija, įvairių klasių interesai ėmė ne tik skirtis, bet vis griežčiau sueiti į konfliktus. Tiesa, kad ne tik buržuazija, bet ir darbo žmonės negalėjo pakęsti gimtosios kalbos teisių, mokyklų, spaudos varžymo. Bet lietuvių buržuazija tuo metu taikėsi su carizmu, tereikalaudama tik kai kurių teisių kultūrinėje srityje ir pirmiausia teisės nevaržomai turtėti, o plačiosios darbo žmonių masės, jau marksistinės Socialdemokratų partijos vadovaujamos, rengėsi griauti carizmą, visą jo socialinės ir nacionalinės priespaudos sistemą. Jau 1905 metų revoliucijoje matome du ryškius visuomenės sparnus – vienas jų tesiekė kai kurių dalinių laisvių, o kitas iškėlė socialinio teisingumo šūkius ir narsiai kovojo dėl jų įgyvendinimo.

Vaižgantas, išaugęs pasiturinčioje pobaudžiavinių laikų valstiečių šeimoje, baigęs mokslą dvasinėje seminarijoje ir visą amžių buvęs kunigas, natūraliai sutapo su kylančios buržuazijos klase, su dešiniuoju jos sparnu, ir visą amžių liko ištikimas jos idealams. Tiesa, 1905 metais ir per Spalio revoliuciją jis kurį laiką tartum krypsta į kairę, lyg besitenkindamas senaisiais siekimais. Bet tai tebuvo momento reikalas, nieko nenusvėręs ir iš esmės nepakeitęs gan nuoseklioje veikėjo ir rašytojo gyvenimo linijoje. Buržuazinės Lietuvos valstybės susikūrimas buvo tartum visų Vaižganto svajonių ir siekimų įsikūnijimas. Ne kartą kritikuodamas atskirus to meto buržuazinės santvarkos ir gyvenimo trūkumus, Vaižgantas iš esmės lieka savosios klasės aukštintojas, jos adoratorius, jos dainius.

Šiandien, nuo Vaižganto mirties praėjus kelioms dešimtims metų, ant buržuazinės valstybės griuvėsių susikūrus naujai socialistinei santvarkai, naujai Tarybų Lietuvai, tie idealai, kuriais savo metu gyveno ne vienas Vaižgantas, o ištisas visuomenės sluoksnis, jau seniai nuėjo į praeitį ir mus tedomina tiktai kaip kiekvienas reikšmingesnis istorijos faktas. Tačiau laiko nepaliesta liko gyva, talentinga Vaižganto rašytojo kūryba, plati savo apimtimi, šakota temomis ir žanrais, kadaise kėlusi savo meto aštrius klausimus, atskleidusi daugybę meniškai nutapytų praeities paveikslų, nuskaidrina nepaprastai gilios meilės gimtajai žemei, geriesiems savosios liaudies bruožams – darbštumui, iniciatyvai, sumanumui, dvasinei sveikatai, optimizmui, atkaklumui. Vaižgantas savo raštuose su jėga, lygia nebent Kristijonui Donelaičiui, vaizdavo įvairių spalvų bei atspalvių turtingą Lietuvos peizažą, mūsų gamtą įvairiausiais metų laikais, ryto ir vakaro, dienos ir nakties momentais. Jis šlovino mūsų tautos žmonių talentingumą, kūrybiškumą, meninius polinkius, nuostabiai turtingą ir gražią kalbą, atkūrė savo knygose įdomius papročius ir senovės apeigas. Jis parodė mūsų liaudies nepalaužiamą pasiryžimą priešintis ir napasiduoti ne tik carinei priespaudai, bet ir visokiam žmogaus išnaudijimui ir pažeminimui.

Kaip ir kiekvieno įžymaus praeities rašytojo kūryba, taip ir Vaižganto raštai turi daug prieštaravimų, nenuoseklumų. Kai kas jo kūryboje jau ir visiškai pasenę, ir mūsų laikams neaktualu. Tačiau geriausioji rašytojo grožinės, taip pat ir mokslinės kūrybos dalis ir šiandien išlaiko nemirštamą gyvybę.

Iš daugybės Vaižganto grožinių veikalų tarybiniais laikais buvo ir tebėra apysaka “Dėdės ir dėdienės” – iš tikrųjų dažnai meniškaa ir vertingas kūrinys. Jis ne kartą išleistas lietuvų kalba, dažnomis progomis minimas mūsų literatūros kritikoje ir moksle. Daugiau kaip prieš dešimt metų išleistas Vaižganto raštų dvitomis mūsų laikų skaitytojams priminė ir kitus vertingiausius Vaižganto grožinius veikalus.Kaip žinome, su rašytojo kūryba susipažįstama ir mūsų mokyklose. Tačiau tarybiniam skaitytojui ligi šiol buvo sunkiau prieinamas disžiausias Vaižganto kūrinys “Pragiedruliai”, kuris idėjiškai ir meniškai yra ir vienas iš sudėtingiausių bei įdomiausių, vienas turtingiausių kūrinių visoje mūsų praeities prozoje.

Kelios mintys apie “Pragiedrulius”

Tokia šio veikalo sukūrimo istorija ir toks jo nelengvas kelias į skaitytojus.

“Pragiedruliams” autorius davė paantraštę “Vaizdai kovos dėl kultūros”. Tuo jis tarytum norėjo pabrėžti, kad veikalo negalima be išlygų priskirti romano, epopėjos, prozinės poemos ar kuriam kitam žanrui. Kritikai ri literatūros istorikai, rašytdami apie “Pragiedrulius”, mėgino įsprausti juos į vienokius ar kitokius žanrinius rėmelius. Manau, kad neturi jokios reikšmės tai, kaip šį veikalą pavadintume – daug svarbiau, ką jis duoda skairtytojui. O skaitytojui jis duoda iš tikrųjų nemaža.

Vaizduojamoji epocha “Pragiedruliuose” gana tiksliai apibrėžta chronologiniais rėmais: po alegoriško žiemos ir pavasario polaidžio vaizdo, kuriuo prasideda pirmoji dalis, įeiname į patį kūrinio veiksmą – grįžimą iš Viniaus,iš Algirdo Sviestavičiaus dvaro licitacijos. O tai įvyko, kaip autorius nurodo pačioje ekspozicijos pradžioje, “189.m. kovo m. 24 dieną”. “Vaduvų krašto” gale pažymėta, kad paskutiniai knygoje vaizduojamieji įvykiai buvo “”pats sutirštėjimas oro per audrą, kuri sparčiu viesulu atūžė, tratėdama nelaimingojo karo griausmais Mandžiūroje”. Vadinasi, “Pragiedruliai” apima paskutiniuosius XIXa. Dešimtmečius ir XXa. Pradžią, prieš pat Rusijos – Japonijos 1904 metų karą ir 1905 metų revoliuciją. Ją Vaižgantas norėjo parodyti paskutiniojoje savo veikalo knygoje – “Audra”.

Kokie buvo tos epochos svarbieji bruožai, kuo tada gyveno plačiausieji lietuvių liaudies sluoksniai?

Be abejo, pats svarbiausias to meto Lietuvos gyvenimo bruožas – vis smarkesnis kapitalizmo vystymasis. Dalis Lietuvos valstiečių per porą ar daugiau dešimtmečių metų po baudžiavos panaikinimo žymiai praturtėjo, o dalis nuskurdo, atsidūrė kaimo proletarų ar pusiau proletarų eilėse. Tarp praturtėjusių ir neturtingųjų jau ėjo nesutaikoma kova. Tačiau ir vieni, ir antri dar kentė socialinį ir nacionalinį carizmo jungą, ekonominę ir nacionalinę dvaro priespaudą. Visoje Lietuvoje ėjo aštri socialinė ir nacionalinė kova prieš carizą, o taip pat ir prieš įvairias baudžiavos liekanas kaime.

Kaip šie procesai atsispindėjo Vaižganto “Pragiedruliuose”?

Pirmojoje “Pragiedrulių” knygoje ryškiai parodytas kapitalizmo vystymosi procesas Žemaičiuose. Čia atskleisti kai kurie iš tikrųjų tam laikui tipiški reiškiniai. Tiesa, naujieji kaimo viešpačiai – “prūsai” Vidmantai ir į Žemaičius iš Aukštaičių atsikėlę Šešiavilkiai – turtėja ne smulkesniųjų valstiečių, bet nusigyvenusio dvarininko Algirdo Sviestavičiaus sąskaita. Būta ir tokių reiškinių, nors vargu ar tuo metu jie buvo labai būdingi.

Šis valstiečių turtėjimo procesas, jų pastangos įsigyti daugiau žemės ir ūkininkauti joje naujau ir sumaniau, negu ūkininkavo ištižėlis Sviestavičius ar eiliniai apylinkės žmonės, parodyta labai ryškiai, vaizdingai ir įtikinamai. Ansas Vidmantas ir jo duktė Darata, iš vienos pusės, ir Benediktas Šešiavilkis su savo vaikais Petru, Napaliu ir Maryte, iš kitos – tai nauji žmonės, kupini iniviatyvos, noro pralobti, gerai gyventi, jei tik leidžia sąlygos, nustumti nuo žemės mažiau pajėgius ir įsitvirtinti joje patiems. Vidmatų ir Šešiavilkių pusėje – visos veikalo autoriaus simpatijos, nors jis, piešdamas gyvus jų charakterius, nenutyli ir daugelio jų neigiamų bruožų. Jam atrodo, kad ne kas kitas, o tokie žmonės Lietuvoje kovoja dėl kultūros – jie neša į Lietuvos kaimą naujus žemės naudojimo būdus, aukštesnę agrotechniką, tvarką, švarą; ir, kas autoriui atrodo svarbiausia, jais remiasi švenčiausias tautai dalykas – gimtosios kalbos išlaikymas per mokyklas ir per caro vyriausybės draudžiamą spaudą. Šiais žmonėmis, o gal dar labiau iš kaimo kilusiais inteligentais, tokiais, kaip daktaras Domininkas Gintautas ir kunigas Rimutis Vizgirda, pasak Vaižganto, remiasi ir visa nacionalinė kova prieš carizmą ir aparatą – gubernatorius, antstolius, žandarus, šnipus, lietuviškų knygų ir laikraščių gaudytojus. Į nacionalinę kovą aktyviau ar pasyviau jungiasi netgi miestelio žydai Šumacheris ir Zeligmanas, netgi šmugelninkai – Mendelis (“Vaduvų krašte” jis veikia Žaltvykščio vardu) ir “Kunigo Tėvas”, jau nekalbant apie vadinamuosius proletarus – Joną Tupiką ir Petrą Statiką, ne kitų išnaudojamus, bet su jais bendrą darbą dirbančius, savo priklausomu gyvenimu baisiai patenkintus, visai nesąmoningus žmones. Tai labai būdingas atvejis: buržuazijos atstovas stengiasi “sutaikinti” išnaudotojus ir išnaudojamuosius ir savo paties klasės interesus pavaizduoti visos tautos interesais.

Abi “Pragiedrulių” dalys baigiamos caro administracijos represijomis prieš svarbiausius Gondingos ir Vduvų krašto nacionalinio judėjimo dalyvius. Čia parodyti caro valdininkai – anstoliai Andrejevas ir Aggejevas, žandaras Rudyj, o tai pat jų talkininkai – vaistininkas Viadorelis, felčeris Lifonas ir kiti. Visi cerberniai pavaizduoti kaip visisški moraliniai išsigimėliai, neretai niekšai. Jų vaiduose nemaža satyrinių, netgi pamfletinių bruožų, pereinančių į piktą šaržą. Tai, be abejo, personažai, ne tik autoriaus stebėti gyvenime, bet paremti ir literatūrine tradicija. Jie tarsi atkartoja dar Nikalojaus Gogolio vaizduotus Deržimonas, Liapkinus – Tiapkinus, Michailo Saltykovo – Ščedrino Ugrium – Burčejevus, “taškentiečius”, “pompadūrus”, o taip ir Vinco Kudirkos satyrų veikėjus – Kruglodurovus, Lentiajevus ir kitus. Šių “zapadnikų”, carinio aparato sraigtų ir sraigtelių, neapkentė ir visi padoresnieji rusų tautos žmonės, jau nekalbant apie sąmoningus carizmo priešus. Tačiau lietuvių buržuazijos ir inteligentijos atstovų pasipiktinimas carizmu neretai peraugdavo į neapykantą rusų tautai. Vaižgantas caro tarnus dažnai vadino gudais (šiuo vardu, kaip jis pastebi, tais laikais būdavo vadinami it kitų vietų lietuviai), ruskiais, maskoliais, tartum rusų tauta, prislėgta, paniekinta, pati vis labiau kylanti į kovą priewš carizmą, kaip Tarasas Ševčenka, kurio raštuose irgi gana dažnas niekinamasis žodis “moskal” caro valdininko vietoje. Tiesą sakant, ir pats Vaižgantas to meto biurokratus kartais laiko pačios carinės sistemos aukomis.
Prisimindamas praėjusį baudžiavinės santvarkos laiotarpį, Vaižgantas “Vaduvų krašte” Alijaušo lūpomis davė neregėto žiaurumo paveikslą, iš viso gal patį stipriausią visoje mūsų literatūroje savo ttragizmu ir gyvenimo tiesa.. Su didele jėga čia parodyti baudžiauninkai Stenulai ir dvi jų dukrelės, augančios žiauriomis sąlygomis, kaip gyvuliai, ir beprasmiškai mirštančios, visiškai išsigimusios, “sukvailėjusios” nuo baisaus gyvenimo, palikdamas žmonėms atminimą apie jų ašarų priverktą šulinį. Prie dvaro ir valstiečių temos Vaižgantas plačiai sustoja ir “Gondingos krašte”. Bet čia – jau kita epocha, kiti ir žmonių santykiai. Dvarininkas Algirdas Sviestavičius, kilęs iš kadaise garsėjusios kunigaikščių giminės, ilgainiui visiškai nusigyveno. Vaižgantas veikėjų sąraše knygos pradžioje jį tiesiog taip ir vadina – “išsigimėliu”. Sviestavičius pavirto kažkokiu bevaliu laužu, nebeturinčiu jokio vitalinės jėgos, nebemokančiu ir nebesugebančiu tvarkyti savo dvaro, įklimpusiu į skolas ir – leidžiamu iš varžytynių. Tai tikras Lietuvos Oblomovas, kurio panšumą į garsųjį Gončiarovo romano herojų jau seniai pastebėjo Vaižganto kritikai. Tačiau Vaižgantui Sviestavičiai – jau nebe valstiečių skriaudėjai, o gailimi jų, turtingesnio sluoksnio, sąjungininkai nacionalinėje kovoje. Tartum užmiršęs baudžiauninkams amžiais darytas skriaudas, Vaižgantas stengiasi priminti senąją Sviestavičių praeitį su aukštais titulais, herbais, tą praeitį, kada jie dar nebuvo sulenkėję, kada jie dar buvo senosios feodalinės Lietuvos lietuviai. Vaižgantas Sviestavičių per daktarą Gintautą bando ne tik psichiškai pagydyti, iš Oblomovo padaryti normalų ir darbštų žmogų, bet priversti jį netgi nacionalinio judėjimo palaikytoju. Reikia pasakyti, kad Sviestavičius, iš pradžių psichologiškai labai įtikinamas, vėliau, kada prasideda jo “atgimimas”, “demokratėjimas”, įsijungimas į turtingesniųjų valstiečių Vidmantų ir Šešiavilkių tarpą, darosi vis blankesnis. Tiesa, yra atvejų, kada nusigyvenę bajorai “atlietuvėdavo” ir dėdavosi į lietuvių nacionalinį judėjimą, bet Vaižganto pastangos Sviestavičių “moraliai atgaivinti”, padaryti kaimo buržuazijos sąjungininku kovoje prieš carizmą, lieka bergždžios. Juo toliau, juo Sviestavičiaus meninis paveikslas nenatūralesnis, nes jis neparemtas tikromis gyveniškomis ir psichologinėmis premisomis.

Ne visi pagrindiniai epochos klausimai, iškelti “Pragiedruliuose”, sprendžiami teisingai. Daug ką, be abejo, nulėmė autoriaus pažiūros, regėjimo taškas, iš kurio jis matė ir vertino netolimą praeitį. Vaizduojant ir nagrinėjant nacionalinio judėjimo laikotarpio pagrindiniu klausimus, gerokai atsiliepė dešiniausio visuomenės sparno atstovo – kunigo pasaulėžiūra. Ji labai ryški ir Gondingos, ir Vaduvų krašte. Vienas žymiausių nacionalinio judėjimo veikėjų ir organizatorių čia yra jaunosios kunigų kartos atstovas Rimutis Vizgirda. Tiesa, menini jo paveikslas nėra pakankamai gyvas – tai daugiau vaikščiojanti ir kalbanti idėja, kaip ir liberalas daktaras Domininkas Gintautas, savo liberalizmą teparodąs tuo, kad nelanko bažnyčios, taip pat nubrėžtas tik vienu kitu schamatišku bruožu. Vaizduojamasis “Pragiedruliuose” gyvenimas perdėtai siejamas su religija – su religija daugelis veikėjų gula ir kelia, be religinių apeigų – pašventinimo neišsiverčia netgi tokie grynai pasaulietinio pobūdžio įvykiai, kaip bičių inkilo, kuriame slepiama lietuviška spauda, įkėlimas. Stengiamasi sudaryti įspūdį, kad svarbiausioji nacionalinio judėjimo varomoji jėga – katalikų religija, nors, žinoma, tai nėra teisybė. Užtenka prisiminti kad ir tokius to laikotarpio ateistus, kaip V. Kudirka , J. Šliupas, S. Matulaitis, Žemaitė, P. Višinskis, G. Bitė – Petkevičaitė. Minėti veikėjai į tų laikų visuomeninį judėjimą ir į spaudą įnešė srovę, kurios anaiptol negalima laikyti klerkaline. Kaip žinome, dvi pagrindinės to meto visuomeninės srovės turėjo ir savo spaudos organus – demokratinis, antiklerkalinis sparnas “Varpą”, o klerkalinis – “Tėvynės Sargą”. Šis momentas nacionaliniame judėjime Vaižganto, deja, neišryškintas. Tai pasakytina ypačiai apie “Vaduvų kraštą”; “Godningos krašte” veikia kad ir silpnokai meniškai nutapytas tų laikų “Kudirka” – Gintautas, o “Vaduvų krašto” idėjinis vadovavimas ištisai atiduotas kunigui Vizgirdai.

Kaip matome, idėjinėje “Pragiedrulių” koncepcijoje, o drauge ir viso XIXa. Galo ir Xxa. Pradžios visuomenės gyvenimo paveiksle galima įžiūrėti daugelį momentų, pavaizduotų neteisingai, iškreiptai arba nepilnai. Tai, žinoma, esminiai veikalo trūkumai. Ir vis dėl to jokiu būdu negalima nubraukti “Pragiedrulių”, nes šis veikalas turi ir tokių ypatybių, kurios jį daro gyvą, įdomų, reikalingą.

Vaižgantas – stambus menininkas, ir tai duoda ne tik teisę, o ir pareigą juo domėtis, jį studijuoti, jo kūryboje atskleisti tai, kas, nežiūrint viso idėjinio ribotumo ir visų klaidų, ir šiais laikais, ir šioje visuomenėje tebėra gyva, meniška, kas tebeturi išliekamąją vertę, o kartais netgi teikia pamokų ateičiai.

* * *

“Pragiedruliai”, nėra veikalas su pastoviais veikėjais, su ištisine intriga. Tai atskiri “vaizdai kovos dėl kultūros”, kuriuos tejungia bendras sumanymas – pavaizduoti nacionalinį judėjimą paskutiniaisiais spaudos draudimo dešimtmečiais ir prieš prasidedant 1905 metų revoliucijai. Ir “Gondingos krašte”, ir “Vaduvų krašte” veikia daugybė įvairiausios visuomenės padėties, amžiaus ir charakterio žmonių. Kritikai seniai pastebėjo būdingą Vaižganto bruožą – ieškoti gyvenime vadinamųjų “deimančiukų”, t.y. pirmiausia šviesių, teigiamų žmonių, įvykių, reiškinių. Būdamas realistas, kurdamas reljefiškus, pilnakraujus charakterius, Vaižgantas vis dėl to neišvengia kai kurių teigiamųjų herojų idealizacijos, kuri į jo kūrybą įnešta ir tam tikrų romantizmo elementų. Realistiškai pavaizduoti “Pragiedruliuose” žemaičiai, jų prakticizmas, sumanumas, polinkis daug ką pasverti materialine, tuojau matoma nauda. Tai ypač pasakytina apie Vidmatų šeimą – Vilių Vidmatą ir jo dukterį Daratą, o drauge ir apie kai kuriuos iš Aukštaičių į Žemiačius atsikėlusius Šešiavilkius, pirmiausia senį Benediktą Šešiavilkį, atkaklų, užsispyrusį kovotoją dėl savo apylinkės materialinio pakilimo, kur vis dėlto pirmiausia nusveria jo paties nauda. Benediktas – iš viso lanai būdingas kylančios kaimo buržuazijos atstovas, kupinas sumanymų, iniciatyvos, drąsos, linkęs rizikuoti. Su lengva ironija, bet griežtai realistiškai iš pradžių vaizduojamas ir jau minėtas Algirdas Sviestavičius. Labai įdomiai, gyvai šioje “Pragiedrulių” dalyje parodyti du miestelio žydai – Šumacheris ir Zeligmanas. Daug realistinių buožų turi antraeiliai “Gondingos krašto” veikėjai – Baltrus Knistautas ir ypač jo duktė Ona Knistautaitė, nutapyta su nemažu psichloginiu įžvalgumu. Įdomus ir psichologiškai teisingas miestelio alkoholikas, deklasuotasis Augustinas Virbalas. Nemaža tikro realizmo ir kontrabandininkų, draudžiamosios spaudos gabentojų – Mendelio bei “Kunigo Tėvo” paveiksluose. Jeigu šių asmenų paveiksluose vis dėlto daug teigiamų bruožų, tai visi carizmo atstovai ir jų pataikūnai tiek “Gondingos krašte”, tiek “Vaduvų krašte” sušaržuoti.

Jau anksčiau rašiusieji apie “Pragiedrulius” teisingai pastebėjo, kad “Vaduvų kraštas” daug kuo skiriasi nuo “Gondingos krašto”. Ypatingas jo peizažas, kuriame gausu kalnų kalnelių, miškų miškelių, ežerų ežerėlių, turinčių daug senų, įdomių pavadinimų – Dviragis, Beragis, Alaušas, Vasintas, Popšutė, Gaidžkalnis, Valiulis, Kovynė, Vaduvos, Žigė ir t.t. Šitos vietos apsiaustos įdomių padavimų ir legendų, – kai kurios jų, galimas daiktas, siekia dar pagonybės laikus. Čia išlikę žilos senovės liekanų, į kurias daug kas tebežiūri kaip į savotiškas gamtos dievybes -–tai Juodžiaus kelmas, Valiulio kalnelis, Alaušo varpas. Ir žmonės čia savotiški. Jie daug mažiau tepaliesti civilizacijos, jų ryšys su gamta labai glaudus, – atrodo, jie patys kartais tėra gamtos dalis. “Vaduvų krašte” susiduriame su visa eile to krašto žmonių – “švelniasielių” Taučių ir “teisininkų” Niaurų šeimomis, kurių jaunosios atžalos – studentai Aleksys Taučius ir Jokūbas Niaura – jau sąmonigi kovotojai dėl lietuviškosios spaudos. Prie jų natūraliai jungiasi ir svajotojas jaunuolis Zygfridis Iešmanta – “Lietuvos žodžio” ieškotojas bei jo broliai ir seserys, ir Narvilų Laurukas, “Sauliaus antrininkas”, bei kiti šios šeimos nariai. Jeigu “Gondingos krašte” nacionalinė kova ėjo gana gerai organizuotas, anaiptol ne romantiškais, būdais, tai čia nacionalinį judėjimą stumia į rpiekį tam tikri slapti būriai – vadinamieji tūtinai, saulėgrąžos, žalvykščiai ir kitokie. Juose dalyvauja ir jaunoji inteligencija, ir kaimo jaunimas. Į nacionalinę kovą čia įsijungia netgi tokia retenybė, kaip “Juodžiaus žynys” Burzdulis – Valeras Kukulys. Visa šio žmogaus milžino istorija – tai tragiška pasaka apie praeitį: vienišą buitį tošynėje, baisią dvidešimt penkerių metų tarnybą senojoje caro armijoje, seno pensininko keliones į miestą menkos pensijėlės atsiimti (ją jisai prageria), jo beprasmišką gyveimą, kuris baigiasi caro anstolio Aggejevo nužudymu – įmetimu į pelkę. Šis nužudymas tartum simbolizuoja atlyginimą carinei žmonių engimo sistemai už visas skriaudas, kurias nesąmoningam žmoguim gamtos jėgai, teko patirti.

Kaip ir “Gondingos krašte”, taip ir “Vaduvų krašte” literatūrinė medžiaga labai nevienalytė. Greta nuostabių aukštaičių buities vaizdų – senių Taučių santykių su sūnumi Aleksiuku, Sauliaus Iešmantuko “Lietuvos žodžio” ieškojimas nuspalvintas romantiškai, kaip ir visa inkilo įkėlimo pušin ir jo “atidengimo” istorija. Čia pat įjungti kitokio pobūdžio, bet irgi didelės meninės jėgos Taučių senolio Alijaušo pasakojimai apie baudžiavos laikus, Tošynės milžino Burzdulio istorija, lyriniai intarpai apie Juodžiaus kelmą ir Alaušo varpą.

Vian svarbiausių “Pragiedrulių” veikiančiųjų jėgų – gamta. Lyg pratęsdamas mūsų literatūros tradiciją, pradėta dar K. Donelaičio, S. Daukanto ir A. Barnausko, Vaižgantas gamtai “Pragiedruliuose” skiria nepaprastai daug vietos. Jau “Gondingos krašte”, pradedant veikalo prologu, kur alegoriškai, tačiau be galo spalvingai vaizduojama Lietuvos Žiema ir Pavasario polaidis, randame nuostabių gamtos vaizdų, kurių, gal būt, žinomiausias ir įspūdingiausias – Napalys žydinčiose pavenčių pievose. Tačiau gamtos vaizdų ypač gausu “Vaduvų krašte” – čia viskas apgaubta tarytum romantišku šydu, kuris vaidina ne tam tikrą idėjinį vaidmenį. Vaižgantas, rodos, nori pasakyti: žiūrėkite, kokia žavi Lietuvos gamta su savo ežerais ir miškais, upokšniais ir kalneliais – argi galima numylėti tokios nuostabios žemės, kurioje gyvena tokie paprasti ir drauge nepaprasti žmonės? Vaduvų krašto peizažo originalumą ir grožį sudaro ne tik Juodžiaus kelmas, Alaušo ežeras, Popšutė ar Valiulio kalnelis. Čia beveik kiekvienas puslapis išmargintas įvairiausių nuotaikų platesniais ar fragmentiškais gamtos vaizdais – įavirių metų laikų, įvairių paros dalių, žavinčiais šviežumu, gaivumu, kurį galėjo išvysti ar perkelti tik didelis menininkas. Vaižganto gamta beveik visur kupina dinamikos, ji beveik siejama su veikėjų nuotaikomis ir išgyvenimais ir iš tikrųjų veikale greta personažų pasirodo kaip pilnateisė veikėja.

Ryškiausi pavyzdžiai čia susiję su Napaliu – pirmiausia su jo nuotaikomis šviesių vasaros rytmetį:

“Aukščiau iš tankyno linksmai kiša raudonas ar baltas savo galveles sveikatingi dobilai ir atsidėję klauso, kaip pašnibždomis šneka gretinieji jų kaimynai – skeltaširdžiai žvaginiai, anksti pražystantys, greit ir vystantys. Padžiūvusių, visą laiką nenukrentančių širdelių kankalėlių kekės žvanga, bet vėjeliui papūtus.

Napalys stebisi, kaip tai visų kraštų lietuviai galėjo pajusti “žolę” – “žvangant”: aukštaičių – žvangučiai, žemaičių – žvaginiai. Juk žvanga tik metaliniai daiktai. Napalys tiria kiekvieną augmenėlį skyrium – nė viena nežvanga; o brendi per juos, vilkdamas kojas, žvanga sausu ir balsiu balsu. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant.”

Toji mažutė Vaižganto peizažo dalelė, žinoma, negali perteikti viso to peizažo spalvingumo, judrumo, garsų ir kvapų. Visame peizaže jauste jauti giliausiai išreikštus ir paties rašytojo pomėgius, estetinį gamtos suvokimą, pagaliau, temperamentą, ir visa tai pajungta gimtosios žemės grožiui pavaizduoti, sužadinti dar didesnę vargano, bet tokio mielo gimtojo krašto meilę.

Gamtoje dirbama daugelis kaimo darbų – pavasario ir rudens orė, mėšlavežis, šienpjūtė ir rugiapjūtė, derliaus valymas. Kai kurie šių darbų vaizduojami ir “Pragiedruliuose”. Visas žmonių gyvenimas ir darbas Alijaušo pasakojime parodytas kaip žiauriausia katorga, kaip išnaudojamų žmonių prievartinis darbas išaudotojams, bet kitose “Pragiedrulių” vietose, ypač ten, kur veikia jaunosios kaimo buržuazijos atstovai, pirmiausia Napalys Šešiavilkis, darbas supoetintas, sutaurintas – jame laisvai ir džiaugsmingai reiškiasi ir vitalinės jaunuolio jėgos, ir autoriaus tikėjimas darbo prasmingumu, grožiu, nauda. Ypač poetiškas “Gondingos krašte” “dalgių koncertas” prieš šienapjūtę, o taip pat ir pati šienapjūtė – darbas nelengvas, bet šviesus, kupinas šviežio vėjo, saulės, pievų kvepėjimo.

Darbas – džiaugsmas ir sveikatos versmė, darbas žmogų išaukština ir sutaurina, lyg sakyte sako rašytojas. Ir čia negalima su juo nesutikti.

Vietomis darbų aprašymus Vaižgantas apipina senovės atsiminimais, pasakojimais, priežodžiais. Kokia jau, rodos, nuobodi turėjo būti senovėje naminė molė – primityvi, įkyri, kada grūdus trynė apvalus akmuo, padėtas ant kito tokio pat akmens, žmogaus rankos sukamas! O Vaižgantas ir apie molę rašo:

“Poetingas tai buvo darbas – molė. Pagirnis, kaip ir jaujas per kūlę ir linaminę, mėgiamiausios pajuokų vietos. Velnias, pagirnyje tupėdamas, vis gadina bernui girnas, kad nepamaltų ir keikdamos nuodėmiautų. Byra miltai bernui maišan. Byra nuoėmės velniui maišan. Jei girnos gerai eina, negenda, tai velnias bent jas pakelia, kad bernui būtų lengviau ir sparčiau, užtat malinys būtų rupiai leistas. Duona tuomet kepama skirsis, ir valgytojai keiksis, kieno gi, jei ne pagirnio naudai?”

“ Molė, kaip ir kiti senoviniai ūkio darbai, turi daug poezijos, pasakų, prilyginimų, patarlių ir dainų. Pakėlė kaip šunį ant girnų. Liežuvis kaip malinys. Gaila, kad jie su visomis savo apystovomis gauna pasitraukti prieš mašinas. Joks bernas, jokia merga dabar nebesisamdys ūkininkui grūsti, kriušti, niekoti, malti, spragilais kulti. Tai, suprask, jau per sunku. Jau prireikė kuliamųjų, arkliais ar net garu sukamų; reikia ir malnų, vėjo ar vandens sukamų.”

Tartum su gailesčio jausmu Vaižgantas palydi nebegrįžtamą praeitį, vis labiau išstumiamą jaujų kapitalistinių sakntykių kaime, kuriuos jis kitomis progomis karštai sveikina kaip žingsnį į pažangą, į kultūrą, palyginti su feodaline tikrove ir jos gamybinių santykių primityvumu bei atsilikimu.

Greta kasdieninių darbų, kuriems rašytojas skiria labiausiai įkvėptus puslapius, jis savo veikale atkreipia didelį dėmesį ir į kitas kultūros apraiškas. Skyriuje “Napalys raštus skaito” parodyta, su kokia aistra tais laikais kaimo jaunimas veržėsi į šviesą, į draudžiamų knygų ir laikraščių skaitymą.

Didelis ir naujas kultūrinio darbo reiškinys tų laikų kaime, kurį akcentuoja Vaižgantas, – tai kolektyvinė daina:

“Keliolika jaunikaičių susimetė pačiame skardyje Ventos. Visi įsmeigė savo akis kažin kur į tolybę, palei upės slėnį. Į kits kitą nesidairė; lyg rinkos jausmus, lyg surinktuosius vartė ir vertino. Visu savo ilgesiu šie gamtos vaikai sveikino atgimstančią gamtą ir jos atgaivintoją – Saulę. Sveikino širdimis, ir tai prapliupo gamtos himno garsais.”

“.Viauktelėjo balsų galybe pavirpinti Ventos kriaušiai – skardys, sudejavo jauni miškai, pasiųsdami vis toliau, vis toliau pagautą ir pagaunamą aidą, – suskambėjo visi pašaliai. Upė pagavo nesuktą, o tokią teisingai suprantamą, savo paprastumu tokią veikslią pavasario dainą ir nunešė nudundėjo slėniu į abudu galu. Kairėje paskandino ją tolybėje, dešinėje suvirpino visus Gondingos langus. Ąžuolyno giružė siaudė lyg metalinė. Pats oras dainos ritmu virpėjo, patisai, palengvo, betgi galingai ir atkakliai siųsdamas savo vilnis ten, į kur buvo paleistos – į pačią saulę.”

Vaižgantas, visam amžiui ir visa širdimi įsimylėjęs gimtąjį kraštą, jo žmones, gamtą, darbus, papročius, “Pragiedruliuose” pateikė daug labai įdomios, turtingos, poetiškos medžiagos apie šiandien jau išnykusius senojo kaimo etnografinius ir buitinius reiškinius. Gal būt, nuostabiausia “Gondingods krašte” – “Lino darbų pasaka”, kur su giliausia meile darbui ir pagarba moteriai poetiškai atkurta visa “gelsvojo linelio” istorija, taip glaudžiai susijusi su mūsų kaimo mergelių ir moterų gyvenimu, darbais, svajonėmis, jų kūryba – lino drobėmis ir kitais audiniais, išmargintais stebuklingais raštais.

Vaižgantas parodo patį nuostabiųjų audinių gimimo procesą, mergaitės svajones, tiesiog auste įaustas į jos kūrinius. “Lino darbų pasaka” baigiasi jaunamartės įvažiavimu į naujus namus ir tuo džiaugsmu, tuo neregėtu estetiniu pasigerėjimu, kuriuo ji apdovanoja naujuosius savo namiškius ir kaimynus.

Kitas įdomus etnografinis “deimančiukas” – tai aprašymas, kaip kaimo vaikinai “meistrauja” inkilą bitėms girioje privilioti ir kaip jie jį kelia į seną pušį. Tiesa, čąia senieji vadinamosios “bičiulystės” papročiai jau gerokai sumišę su nauju gyvenimo reiškiniu – nacionalio išsivadavimo kova prieš tokius cerbernius, kaip antstolis Aggejevas ir jo tarnai.

“ Bitės Lietuvos bičiuoliams buvo ir pilietinės jų sąžinės reiškėjos. Jos, švarios, taikios ir darbščios, reikalavo, kad ir žmonės bendradarbiautų su jomis švariai, taikia ir darbščiai. Bitės su savo globėjais, vasarą bičių saldinamaisiais, žiemą bičiuolių penimos, darė viena, kaip žmonės su savo dirbamąja žeme darė viena. Ir taip ankštai rišės, jog ir nebegalėjo būti paslapčių. Jei kas susibičiuoliavęs netesės suvaldyti liežuvio, tą pat dieną jau bus ant plauto korinis liežuvėlis prisiūtas. Gretinas prie kurio bičiuolio giltinė, dar niekur nieko, o jau bitutės rengia jam šermenis, dirba korinį karstą.”

Savo etnografiniais vaizdais Vaižgantas niekad neužgožia žmonių veiklos paveiklsmų: jie visada mokamai įkomponuoti į pasakojimo medžiagą, tokie spalvingi, įdomūs, šviežūs, jog patys šviečia “deimančiukais”, apie mūsų kaimo praeiktį duoda pilnas rieškučiais brangiausių smulkmenų, kurias tegalėjo gyvenime pastebėti ir į savo knygą įausti tiktai didelis rašytojas.

Vaižganto meilė, kuria jis mylėjo Lietuvos žmones, jų buitį, papročius, tautosaką ir tautodailę, drauge apglėbė dar vieną brangiausių tautai reiškinių – kalbą. Kalbą rašytojas buvo tiesiog įsimylėjęs visomis sielos galiomis, įčiulpęs ją su motinos pienu. Vaižganto kalbos pagrindą sudarė rytiečių aukštaičių tarmė, kupina savotiškų žodžių, savos frazeologijos, savo intonacijų. Bet Vaižgantą daug metų dvasinė vyresnybė trankė po Žemaitiją, ir jis būtų buvęs prastas rašytojas, jeigu nebūtų domėjęsis žemaičių tarmės turtais, kadaise literatūroje gražiai naudotais Valčiaus ir Daukanto, o jo laikais – Žemaitės. Vaižganto kalba mūsų literatūros ir literatūrinės kalbos istorijoje – labai įdomus reiškinys. Po ankstesniųjų rašytojų, kurie dažniausiai liakydavosi savo tarmės įprastnių žodžių ir sakinio struktūros, Vaižganto kalba – naujas reiškinys, susiklostęs iš dviejų tarmių. Kai kam savo metu tokia kalba atrodė “negera”, ir atsirado žmonių, kurie norėjo Vaižganto kalbą “pataisyti”, “sutvarkyti”: vienas “kalbatyrys” tvirtino, kad Vaižgantas “ kalbos nemoka ir, tur būt, neišmoks”.

Žinoma, Vaižganto, kaip ir kitų mūsų senesniųjų rašytojų, kalboje galima rasti šiuo metu jau nebevartojamų žodžių, kartais ir sakinio konstrukcijų. Bet tai nieko nenulemia. Šiaip ar taip, Vaižganto kalba, semdama gyvybės iš dviejų skirtingų tarmių, įsiurbusi į save daug tautosakos turto, tik labai retais atvejais pasiduoda nelietuviškiesiems žodyno, frazeologijos ar sintaksės įpročiams. Vaižgantas rašė: “Tegu gyvosios kalnos išmoksta, kad geras, dr. J.Basanavičius, dr. J. Šliupas, A. Dambrauskas, na ir aš. Basanvičius rašo perpus vokiškai, Šliupas perpus angliškai, Dambrauskas – lenkiškai, aš – rusiškai; kaip kam daugiau atsiėjo svetimos dvasios gerti”. Apie kitus praeities plunksnos žmones Vaižgantas pasakė, galimas daiktas, nemaža tiesos, bet, kalbėdamas apie save, jis aiškiai perdėjo; literatūrinio meistriškumo iš tikrųjų nemaža mokėsi iš didžiųjų rusų rašytojų, bet kalbinės rusų įtakos Vaižganto raštuose, ypač “Pragiedruliuose”, įžiūrėti sunkka.

Be abejo, vietomis Vaižganto kalboje prasiveržia kai kurie iš senosios ar savo meto spaudos pasisavinti knyginiai ar laikraštiniai štampai, bet jų yra labai daug.

Sakoma, kad stilius – tai žmogus. Ypač šis posakis tinka Vaižganto stiliui. Reto rašytojo kalboje taip giliai jauti jo paties asmenybę – karštą, snagvinišką temperamentą, judrią vaizduotę. Vaižganto pasakojimas impulsyvus, pilnas gyvo pokalbio elementų. Pradėjęs ką nors pasakoti ar vaizduoti, rašytojas dažnai pameta svarbiausią pasakojimo siūlą ir nuklysta į pašalinius dalykus, į analogijas ar palyginimus, su pagrindine epizodo tema kartais maža tesusijusius. Paskui vėl grįžta prie pamestojo siūlo galo ir pasakoja kaip žmogus, kuris turi ką papasakoti, tiktai bijo, kad nesuspės visko išsakyti. Tono gyvumas, natūralios kasdieninės kalbos intonacijos, turtingiausias valstietiškas žodynas, gausingų sinonimų spalvingumas, dinamiški veiksmažodžiai ir dažni ištiktukai, kuriuos dar “Palangos Juzėje” taip mėgo Valančius, – visa tai Vaižganto stilių daro labai individualų, savotišką, nepakartojamą.

Gražios mintys

“Ir spaudė orą taip, kad net ausis spiegė, šiurpas ūžčiojo per odą, drebulys kratė žmones kaip ligonis.” (psl. 39)

“Slesniose vietose, kur dirvų riebumai ir drėgmė sutekėdami daigino tankią žolę, kur piekus ganės, ašvienis mito, už tai žmogų maitindami ir į jį darbuose slaugydami, – dabar nei antvalnių, nei nuovalnių; nei kalvų, nei kaubrelių, nei sausumų, nei šlapumų. Visa lygiai stora mauro pluta apklota, slegia troškina augmenų gyvybę, kaip kitą kartą tvanų atneštos žemės suslėgė ir užtroškino ištisas milžinų medžių girias. Tai tau pjaunamoji pievelė, dievo kilimėlis, dirvos duktė ir jos derlintoja: dirva pievą tręšė, pieva dirvą mėžė.” (psl. 47)

“Lietuvos dangus saulėgrąžos laiku kas metai mėgsta žmones nustebinti, pradžiuginti ir – apgauti.” (psl. 51)

“Dabar jis Kniazienės ranką priėmė ir nebeprisiversdamas pabučiavo tokiuo atsargumu, pasigėrėjimu ir pagarba, lyg kokią retą relikviją.” (psl. 60)

“. buvo bepradedąs suderinti kokį gražų dvarišką komplimentą tai labai dailiai, kaip jam pasirodė, pilnutei, apskritutei, nors jau širmokai didžiai poniai. “Belle at grande dame”, atsiminė prancūzų pasakymą ir jau tai rengėsi prisegti prie savo kalbos.” (psl. 60)

“Ir ėmė Anso ir jo žmonelės širdyse augti pavydo kirminas. Vilius, visą ką išpranašavęs, vieno tik neatitiko: sūnų ir sūnienę krimto jis tol, kol rudenį neiškrimto visos išimtinės. Per ištisus gi metus ne jis vaikus, tik vaikai jį krimto.” (psl. 68)

“Drybsoti be darbo ir tik valgyti ūkininkui, per penkias dešimtis metų papratusiam rūpintis, sielotis, laukti ir bailintis – tikra kankynė, o ne rojus.” (psl. 75)

“Namiškiai nusigando. Buvo aišku, Benediktas iš galvos kraustos, bulbių tvanu aptvendinęs savo pašvenčius. Bardamies ašaromis laistė vagas, o vakarą visi suklaupę karunkėlę kalbėjo, kad dievas. Šv. Antanui užtariant, sugrąžintų jaunam Benediktui sveikatą.”
(psl. 83)

“Vaikai jam buvo toks pat turto padidėjimas, kaip veršiukai: palauksi – užaugs ir ims tau dirbti. Nebuvo laiko jie nei į mokyklą leisti, nei pagaliau namo mokytojai samdyti, kad bent skaityti išmokytų. Tamsūs, be šlovės, nuo žmonių slapstydamies, augo turtingo šykštuolio vaikai juodomis rankomis, juodais veidais, kaip išvargę neturčiai. Ir kad ne tėvo šimtai, mergaitės taip ir būt likusios senmergės.” (psl. 88)
“Niekas už jį labiau nemėgo ir nemylėjo gimtinės vietos. “Pašvenčiai” jo ausyse skambėjo taip pat majestotingai, poetingai, paslaptingai, kaip nelyginant bažnyčia. “Pašvenčių” lankos, šienas; “pašvenčių” šlaitai, žaibai; “pašvenčių” krūmai, vašokliai, aviečiai, žemuogės; visas Šventosios slėnys, platus, skaistus, lyg pilnas saulės.” (psl. 89)

“Mokytojas buvo žaliūkas, drūtas ir didelis jaunikaitis, vietinių kumelvagių senatikikių sūnus; bobaburnis ir kuo biauriausiai raupuotas, kaip ir visi vietiniai rusai senatikiai, kuriems rodės nuodėmė žmonėms svetimi pūliai įčiepyti.” (psl. 97)

“Čia Ona prikaiščiu nusibraukė taip gražias stambias ašaras, nenorom jai iš akių trykštelėjusias, jog Gintautas susigėdo ir stovėjo nusikaltęs, kaip belaukdamas, kad jį pastaytų kerčion pasmūksoti.” (psl. 107)

“Tai, gražiai padėkojęs, atsisakė važiuotas važiuoti, tik pėsčias išėjo eiti, pamasinęs ir patį Sviestavičių taip pat padaryti, kaip tik pasidarys jam namie dėl ko nors neberamu, nebejauku, nes ir kalbos galo dar nesimato.”
(psl. 113)

“- Kelkite! Kelkite atsivėdėdami, nes jei svetimieji tiek duoda, tai saviesiems, artimiesiems juoba verta. Ruskiai ne sau perkas, tik jums patiems perparduoti, atskirais gabalais ir kur kas brangiau!”
(psl. 124)

“- Tu mano draugas ir tėvas, nors jaunas. Aš antrą kartą gemu. Išskrendu feniksu iš mano didžiabajorystės gaisro. Tegu ją devynios! Aš jaučiu būsimojo darbo laimę, kurią veltui kitur gainiojau, po užsienius bedykiniuodamas, viena daile tegyvendamas. Pasiieskosime dabar, bene rasime ir kitur dailės trupinių. Aš jaučiu dar esant tokių sričių, kur dailininko akis nenugrimzdo: lietuvių gyvenimo sričių. Dabar aš noriu eiti į tą man naujos tautos gyvenimą. Tik, drauge, padėk, kad eičiau eičiau, galvą apsukęs, nebeatsijokėdamas savo tinginio; kad nestabtelčiau – bijau vėl apsileisiąs.” (psl. 137)

“Gailėjo ir moteriškos – Onos asmenyje. Meilė moterišką ne tik griuvėsiais apkrauna, dar ją visą sugriauna ir atstato jau visai kitą asmenį, skiriamą šeimynoje gyventi.” (psl. 148)

“ Aš tau duosiu bičių kelmą.

Mano bitės darbininkės –

Neša medų daržinėn,

Siuva korius rezginės.” (psl. 166)

“Apsidairė aplinkui: tuščia, vienos vilnys tešokinėja.” (psl. 173)

“Tiesą pasakius, tasai lėlytė pasirodė jam toks traitkis vėjavaikis, verpstė sukavielas, tiek neramus ir nerimtas, jog neleido nė įtarti jį sugebėsiant visuomeniškai veikti;.” (psl. 182)

“Nejaukesnės, nemielsnės vietos nė pramanyti nebebuvo galima. Ir kapines čia tegalėjo taisytis rie, kurie jų nemėgsta lankyti. Nieko iš čia aplinkui nesimatė; visa užstojo prasti alsknynai, ganykla; dėl to ganykla, kad nebeįariam dėl daugybės akmenų. Jų čia buvo visa karalija, privirtusių, it avių per vidudienio kaitrą. Tais pat akmenimis žemai apdėliotas zomatas, visas iširęs, nuo jokių gyvulių neužstojąs.”
(psl. 190)

“Zelika buvo apsitaisęs naujintelaite dabitos drabužių eile, per visą pilvelį nutiesęs auksinę grandinėlę, per visą galvą persiskyręs skyrimą, kurs dabar tarp juodų plaukų švietė baltavo lyg tarp javų takelis.” (psl. 202)

“Ne tik visokie garsai, ir saulė dalyvauja tame gamtos koncerte: ji savo spindulių beria garsams į taktą. Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė čirškia ir žvanga. Napalys tai mato. Tik jam rodos antraip: juo čirškiama ir žvangama, juo linksmiau saulė aavo džiaugsmo šokį, virdama mirgėdama, šoka.” (psl. 222)

“Moterys, dulkėtos, kaip iš miltų išlindusios žiurkės, klėtyje visą dieną siaučia grūdus, kad neliktų jokios dulkelės, jokio šapelio. Rugius siaučia duonai, kviečius ragaišiui ir pyragams, miltinei ir kunkulinei; miežius ir žirnius – raguoliams ir kitiems galams, ko tik iš grūdų ir miltų galima beprasimanyti.” (psl. 239)

“Šią nedėlią, per nedėlia

Gryčelė nešluota.

Ratadaila ratus dirba

Šiukšlelėms vežioti.” (psl. 255)

“Svirtis svyrė ant vartelių,

Užsisvyrė ant rūtelių.

Prašu tėvą svirties keltų!

Man tėvelis nepaklausė,

Prašau brolį svirties keltų.” (psl. 283)

“Daratos rimtumas visai išmušė iš Gusčio norą juokus daryti. O Darata vėl, žvilgterėjusi Gusčiui į akis, spyksnančiais iš už stulpelio, pamatė jose kentėtojo, ne juokdario sielą. Ir sielą gilią, kokia tesusidaro, ilgai ilgai ką rimta galvojus arba labai labai kentus.” (psl. 287)

“ Sviestavičius karštai išbučiavo jai lepintas rankeles, beištardamas vieną, užtat daug daug reiškiantį, nepaprastą, jai nė karto dar nepasakytą žodį:
– Drauge!” (psl. 303)

Auksinės mintys

“ . tad nejučiomis, ne proto galvojimais, tik visais savo nervais, visu kūno reikalavimu, kaip išdžiūvusi pentis į drėgmę, palinko į dukters planus.” ( psl. 269 )
GRAŽI RAIŠKA: palyginimas

“ Taigi daržo orė buvo kaip girto eisena, kreiva, gabalais tarp akmenų ir tankių apušės krūmų, kurie išsibėrė, šaknimis iš šlaito atėję apačia vieškelio.” ( psl. 272 )
GRAŽI RAIŠKA: palyginimas

“ Darata moterišku savo jautrumu, dar nė nežvilgtelėjusi į tą pusę, pajuto Onos neapykantos srovę, gyvulinį magnetizmą ar kita ką.” ( psl. 275 )
GRAŽI RAIŠKA: metafora

“ O Darata vėl, žvilgtelėjusi Gusčiui į akis, spyksančias iš už stulpelio, pamatė jose kentėtojo, ne juokdario sielą. Ir sielą gilią, kokia tesusidaro, ilgai ką rimta galvojus arba labai ilgai kentus.” ( psl. 287 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Pavasaris sparčiai vykino, kas jam buvo Aukštėjo paskirta padaryti. Tirpdė paskutinį pašalą, tekino vandenis, sausino kalvas.” ( psl. 299 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Augi ir brendo ir jo paties neišgaišinama energija. Lyg brinko nuo jos, ir jis vis labiau nerimo, nieko nebedarydamas. Rodės, kad kas pastūmėtų, imtų kalnus versti, ragais žemę arti kaip jautis.” ( psl. 302 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija, palyginimas

“ Savo muzikalumu Napalys pabaigė įlįsti Sviestavičiam į širdį.” ( psl. 308 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija
“ Slopus pavasario laikas, reta skaistybe blizganti saulė, pavasaringai sujudęs jaunas kraujas, – liepė kažin ko geisti, kažin ko ilgėtis, kažin ką ir kažin už ką mylėti.” ( psl. 312 – 313 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Ir jam tikrai rodės, ne tik girdįs, ir matąs, kaip garsas kamuoliais kamuoliais ritinas oro vilnimis, lygu iš fabriko kamino išpučiami dūmai. Ne tik patys bėga ritinas oro vilnimis, dar nešasi, pasigaudami ir žmonių jausmų vilnis.” ( psl. 314 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija, palyginimas

“ Visa Gondinga virte virė ir siaudė vienu balsu.” ( psl. 318 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Sviestavičių, kurs nedrąsiai braukė sienas, nemanydamas drauge valgyti, tas neveidmainus pakvietimas perėjo, kaip šilta vilnelė per visą kūną.” ( psl. 320 )
GRAŽI RAIŠKA: palyginimas

“ Ligi tiktai kas dulktelėjo per galvą, jau tai nebeiškrito, kiaurai neperėjo, tik įkibo ir įaugo, derėjo, kol nedavė vaisiaus.” ( psl. 334 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Senis nejučiomis vėl toliau audė nesiliaujančių savo svajonių – sumanymų tinklą.” ( psl. 340 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija, metafora

“ Dirbo, vis dėlto nesmagumo vėjas ūžčiojo jam per kailį, išvydus du gyvu kurmiu po akmeniu, įtemptom gyslom, mėlynais veidais verčiant uolas, nuo kurių seniai reikėjo patrūkti viduriams. ( psl. 357 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ . jau buvo sudavę didijį kalbų būgną.” ( psl. 362 )
GRAŽI RAIŠKA: hiperbolizacija

“ Tačiau pačias svajones auste audė, lyg voras tinklą.” ( psl. 370 )
GRAŽI RAIŠKA: metafora, palyginimas

“ Susimylėjusi porelė buvo kamertonas visų ūpo.” ( psl. 371 )
GRAŽI RAIŠKA: metafora

“ Jaunos gyslos buvo tamprios lyg iš gumi – elastikos. Jaunas kraujas jomis kunkuliavo dūko tikromis audromis.” ( psl. 389 )
GRAŽI RAIŠKA: palyginimas, personifikacija

“ Petras – derva, verdanti užvožtame katile; Napalys – derva, atvirai kunkuliuojanti.” ( psl. 392 )
GRAŽI RAIŠKA: palyginimas

“ Vasara. Saulė davinėja Ventai po pačią didžiąją porciją spindulių ir kaitros. Tripint tirpino žemę, ir visiems padarams gera. Augmens už kits kito auga, lenktynių eina, katras katrą savo vešlumu nukalės.” ( psl. 395 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Tokios meilės santykiai palieka sieloje visam amžiui mielą atminimą, kaip skaistūs pragiedruliai pilkame menkžmonių gyvenime.” ( psl. 399 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija, palyginimas

“ Nebekalbėjo nieko, tik klausė, klausė kaip sūnaus kalba liejasi upeliu.” ( psl. 405 )
GRAŽI RAIŠKA: hiperbolizacija

“ Švelniai plakęs alkolio įjaudintas kraujas kraujas dabar trykštelėjo kita, lyg užnuodyta srove.” ( psl. 345 )
GRAŽI RAIŠKA: personifikacija

“ Marytė apsipylė rauda kaip žarijomis.” ( psl. 451 )
GRAŽI RAIŠKA: hiperbolizacija, palyginimas
Širdžiai mielos mintys

“ Žemelė gi, kaip gyvulėlis, mėgsta paties šemininko glostoma.” ( psl. 268 )

“ Ko širdis per pilna, tai veidu ir žodžiais išsireiškia, akim blizga.” ( psl. 312 )

“ Tai dykaduonių amatas – filosofuoti tada, kada reikalas dirbti.” ( psl. 329 )

“ Na, tebūnie gerai taip, kaip yra. jei dar geriau negali būti. Tik jei gali būti geriau, reikia tai padaryti.” ( psl. 333 )

“ Gražus balsas, daina, sako, esanti raktas nuo pirmųjų durų į bet kieno širdį; kartais gal ir nuo paskutiniųjų durų.” ( psl. 341 )

“ Ne! Žmogaus meilė – ne gryna materialybė, tad kas ir iš tos meilės randas – ne grynas kūnas, tik su tokia pat dvasiškumo kibirkštim, kuri ir jam savo laiku padabins purvabridžio buitį ir duos skonies ir ilgesio skaisčios dvasių būtybės.” ( psl. 371 )

“ Meilės pilnybė juk tik ir tereiškiama gyvais ir muzikos garsais ar pabučiavimais. Žodžiai tam tikslui mažai tedera. Bjauru kalbėti, jaučiant, jog ne taip ir ne taip; arba daugiau pasakai neg jauti: tai veidmainiauji; arba mažiau: tu nusiskriaudi. Jei kalba padaryta mintims maskuoti, tai jausmams taip pat. Tyla – gara byl ne tik išminties dalyke; kalba ir jausmus vėsina, ne gaivina; nori daug ir stipriai jausti, mažiau kalbėk, daugiau tylėk ir slėpk, kad neišsituštintumei, dykas, bejausmis nepaliktum.” ( psl. 393 )

“ Eik su velniu obuoliauti, paliksi be terbos ir be obuolių.” ( psl. 349 )

Leave a Comment