Indoeuropiečių prokalbė

INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros ide.Indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Pasaulyje yra ir neindoeuropiečių tautų. Šitų tautų kalbos sudaro tokias kalbų šeimas: ugrų – finų, semitų – chamitų, tiurkų -totorių, kinų – tibetiečių ir daug kitų. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos… Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt. išcentrinės jėgos skatina kiekvienos kalbos kitimą. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Meje, jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra, o jėgos, skatinančios kalbą kisti, labai didelės. Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Tuomet kalbų raida buvo lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų. Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai ir baltai (lietuvių, latvių ir prūsų protėviai) sudaro vadinamąją sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio „šimtą” (latviškai simts, rusiškai sto). Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo lotynų kalbos žodžio centum (skaitome kentum) „šimtas”. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp kentuminių ir sateminių kalbų. Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms, formavosi tautybės ir tautybių kalbos, o kuriantis valstybingumui, paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės kalba, nors ir turinčia skirtingose vietose tarminių skirtumų. Antai, iškilus Lietuvos valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) atsirado ir vieninga lietuvių tautybė su vieninga lietuvių kalba, kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų. Kylančio kapitalizmo (Industrinėje?) epochoje susiformavo nacijos ir nacionalinės kalbos. Nuo atskirų ide. genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr „motina”, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių motė ir moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair. Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines ide. kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių grupių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, neindoeuropiečių kalbų. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis”. Sakydamas ,,mūsų proseneliai”, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių kalbos archajiškumą, turtingumą ir grožį iškelia ir pabrėžia viso pasaulio kalbininkai. Lietuvių kalba labai svarbi visiems studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas („dievas”), sūnus, naktam („naktis”), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?” Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indo – europiečiai”. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai”. O kai kieno vartojami pavadinimai „arijai” ir „arijoeuropiečiai” taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai). Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.

INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖŽemėlapyje parodyta, kur kai kurie mokslininkai mėgino ieškoti indoeuropiečių protėvynės Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indo – europiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad ide. protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad ide. protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, ide. *medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo, šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių, todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš metų laikų indoeuropiečiai pažinojo vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse – ungurių ir lašišų. Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti ide. kalbų palyginimas. Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje, Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten indoeuropiečiai įsikūrė vėliau. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų tautų teritorija – A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų. Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes. Tuo metu indoeuropiečių gentys klajojo su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, dažnai vienos su kitomis susidurdamos ir kovodamos dėl ganyklų, dėl vandens telkinių ir dėl geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavo silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Nenorėdamos prarasti laisvės ir gyvybės, silpnesnės gentys kraustydavosi kitur.

BALTAIBaltų vardasBaltų šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai ir žemgaliai. Senų senovėje visos šios padermės kiltys bendro pavadinimo nėra turėjusios. K. Jaunius ir K. Būga siūlė jas vadinti aisčiais. Pirmasis baltų vardą pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. baltų vardas išvesdamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Jam buvo lemta įsigalėti ir nurungti aisčių vardą. Aisčių vardą (Aestiorum gentes) mokslininkai aptiko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale Germania, parašytame 98 po Kr. metais. Tiesą sakant, nei vienas, nei kitas lietuvių genčių vardas nėra visiškai geras. Aisčiais (tai rytu gyventojai) buvo vadinami ne visi baltai, o tik vieni prūsai . Be to, aisčių vardas pinasi su dabartinių estų vardu. Baltų vardas irgi netobulas, mat, tuo vardu geografijoje kartais vadinamos visos Pabaltijo tautos – lietuviai, latviai, estai, suomiai… Tiktai filologijoje baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai. Nepaisant minėto trūkumo, baltų vardas prigijo mokslinėje literatūroje ir dabar visuotinai vartojamas. Baltų kilmėTautų kilmės (etnogenezės) klausimai yra patys painiausi, todėl jie sunkiausiai sprendžiami. Žinome, kad baltai atsirado suskilus indoeuropiečių protautei bei prokalbei, bet smulkiai paaiškinti, kaip visa tai įvyko, dar niekas negali, todėl kilo daug prieštaringų nuomonių bei hipotezių. Palankiausios sąlygos nepagrįstoms hipotezėms atsirasti buvo iki XIX a. pradžios, dar nesusiformavus lyginamosios kalbotyros mokslui. XV ir XVI amžiuje daug kas lietuvius ir kitus baltus kildino iš romėnų, nes Lietuvoje anuomet buvo paplitęs romėniškos kultūros ir lotynų kalbos pažinimas. Buvo remiamasi faktu, kad lietuvių kalboje yra daug žodžių, panašių į lotyniškus, pavyzdžiui: dievas – deus, vyras – vir, ugnis – ignis, sėmenys – semen, dantis – dens (gen. dentis), senis – senex, tu – tu, esti – est, ėsti – edere, augti – augere, sėdėti – sedere, jungas – jungum (plg. jungere) ir taip toliau. Dėl šių ir kitų panašumų buvo manoma, kad lietuvių kalba esanti lotynų kalbos atšaka, o lietuviai esą kilę iš senovės romėnų. Atsirado net legenda apie Lietuvos valdovų pradininką ir Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu. Tai buvęs Pompėjaus laivyno vadas, kuris I a. pr. Kr., Romos pilietinio karo metu, palikęs tėvynę ir išvykęs į šiaurę su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Jie apiplaukę Europą ir išlipę į krantą toje vietoje, kur buvo dvylika kažkokios didelės upės atšakų. Toliau jie plaukę Nemunu iki Dubysos. Čia buvusi įkurta pilis. Lenkų istorikas Jonas Dlugošas, pasirėmęs tam tikromis bendrybėmis romėnų ir lietuvių pagonių kulte bei lotynų ir lietuvių kalbų panašumu, taip pat lietuvius kildino iš romėnų. Lietuviai, esą, atsikėlę į šį kraštą Cezario laikais. Dar daugiau bendrybių galima rasti baltų – slavų žodyne. Išvardinsime kelis panašius rusų ir lietuvių kalbų žodžius: galva – golova, draugas – drug, vartai – vorota, varna – vorona, bėgu – begu, nešti – nesti, abu – oba, ranka – ruka (lenkiškai – ręka, kašubiškai – rąka). Tad nereikia stebėtis, jei J. Dlugošo amžininkas Enėjas Silvijus Pikolominis, vėliau popiežius Pijus II (1405-1464) lietuvius laikė slaviškos kilmės tauta. F. Kalimachas – Buonakorsis (1480) lietuvius kildino iš keltų, E. Stela (1518) – iš alanų, K. Hartknochas (1679) – iš suomių. Vienas XVI a. vidurio kronikininkas Jodochas Wilichius tvirtino, kad prūsų kalba esanti „sudarkyta” graikų kalba ir kad jis pats dažnai su prūsais graikiškai kalbėjęsis… Romantizmo metu Pranciškus Ksaveras Bogušas (1746 – 1820) lietuvių protėviais laikė germanų (kai kurie mokslininkai laiko Trakų, kai kurie Baltų – A.C.) giminę – Herulius (Gerulius). Panašiai ir latvių pastorius K. Vatsonas (1777-1826) latvius kildino iš herulių. Jonas Basanavičius (1851 – 1927) įrodinėjo, kad senovės trakai ir frigai esą šių dienų lietuvių sentėviai, kad lietuviai esą Mažosios Azijos ir Trakijos ateivių palikuonys. Naujoviška kalbotyra, sugriovusi ir atmetusi šias ir visas kitas nepagrįstas baltų kilmės hipotezes, sukūrė keletą naujų, geriau pagrįstų hipotezių.

Europa pagal PtolemėjųPaskutiniuoju metu išryškėjo dvi pagrindinės baltų kilmės hipotezės. Vienos iš jų atstovai teigia, kad yra buvusi bendra baltų-slavų prokalbė, kuriai suskilus atsiradę baltai ir slavai. Šią hipotezę iškėlė A. Šleicheris, o dabar palaiko daugelis lenkų mokslininkų ir tokie kalbininkai kaip A. Vajanas, V. Georgijevas. Jeigu būtų buvusi baltų-slavų prokalbė, tai, be abejo, šiandien turėtume tarpinių tarmių tarp baltų ir slavų kalbų. Nesant jungiamųjų grandžių, neįmanoma įrodyti, kad būta baltų-slavų prokalbės. Visa tai žinodamas, lenkų kalbininkas prof. J. Otrembskis paskelbė hipotezę, kad senovės jotvingiai sudarę tarpinę grandį tarp baltų ir slavų. Jotvingių tarmė yra išnykusi. Neturime tos tarmės nė rašytinių paminklų. Išliko dokumentuose tik keliasdešimt netiksliai užrašytų vietovardžių, asmenvardžių ir atskirų žodžių, iš kurių neįmanoma daryti tokių drąsių apibendrinimų. (jau po S. Tarvydo mirties yra rastas taip vadinamas jotvingių žodynėlis, jį publikavo Zinkevičius “Rinktiniuose straipsniuose I”. Taip pat pastaruoju metu jotvingių problema labai domisi lenku baltistai, jie nemažai nuveikė.) (Už šį komentarą dėkui M. Šinkūnui) Tarp kalbininkų šiuo klausimu vyksta gyvos diskusijos. Vieni palaiko minėtąją hipotezę, kiti neigia. Antai, tokie kalbininkai, kaip S. Bernšteinas ir F. Filinas, yra įsitikinę, kad baltų – slavų prokalbės hipotezė neturi tvirto mokslinio pagrindo, todėl ji gali nuvesti į klystkelius ir padaryti daug žalos tolimesnei lyginamosios kalbotyros raidai. Antrosios pažiūros pradininkas buvo prancūzų kalbininkas A. Meje, kurį palaikė J. Endzelynas, K. Būga ir daug kitų kalbininkų. Jo manymu, baltų ir slavų kalbos kilo iš artimų ide. tarmių, kurios toliau vystėsi paraleliškai ir nepriklausomai. Ši pažiūra taip pat turi labai daug šalininkų. Baltų protėvynėKiekviena tauta, išgyvenusi ilgesnį laiką kuriame nors krašte, palieka po savęs tam tikrų pėdsakų: materialinės kultūros liekanų, vietovardžių ir kt. Materialinės kultūros liekanas, atrastas piliakalniuose, senose sodybose bei kapinynuose, tiria archeologija, vietovardžius nagrinėja lingvistikos šaka toponimika (mokslas apie tikrinius vietų vardus). Šiomis dviem mokslo šakomis remiamasi tiriant labai sudėtingus bet kurios tautos kilmės, kilnojimosi bei protėvynės klausimus. Pasitraukus ledynams, pirmieji gyventojai atkeliavo į Lietuvą maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Archeologiniai radiniai rodo, kad jie atvyko iš pietų ir vakarų – iš Svidry ir Arensburgo kultūrų rajonų. Šios dvi kultūrinės grupės vėliau susiliejo į vieną. Tačiau kurios kilmės bei tautybės yra buvę patys seniausi Lietuvos gyventojai, šiuo metu dar sunku pasakyti. Yra dvi hipotezės. Viena hipotezė teigia, kad ankstyvojo naujojo akmens amžiaus (neolito) periode visame Pabaltijy gyventa finų, ir tik vėliau (antrajame tūkstantmetyje pr. Kr.) juos pakeitę indoeuropiečiai. Pastaruoju metu vis labiau įsigali nuomonė, kad jau nuo seno pietiniame Pabaltijy (Lietuvoje ir Latvijoje) gyveno tie patys žmonės, iš kurių vėliau susidarė baltų gentys. Baltų protėvynės riboms nustatyti svarbiausias šaltinis yra toponimika. Šį klausimą sprendė daugelis kalbininkų. Jau 1897 m. rusų mokslininkas A. Kočiubinskis paskelbė straipsnį „Priešistorinės Lietuvos teritorija”, kuriame paskelbė, kad kai kurie upių vardai iki Berezinos baseino rytuose ir iki šiaurinių Pripetės baseino pakraščių pietuose yra baltiški (pavyzdžiui, upėvardžiai Ūla, Klevą, Olsa, Berešta). A. Pogodinas, 1901 m. išleidęs knygą „Iš slavų kraustymosi istorijos”, baltiškųjų vietovardžių rado dar daugiau ir žymiai toliau į rytus, negu A. Kočiubinskis. Įžymusis lietuvių kalbininkas K. Būga baltiškų vietovardžių sąrašą šioje teritorijoje gerokai papildė, įjungdamas dar Sožės upės baseiną. Ištyręs šios srities vandenvardžius, K. Būga paskelbė hipotezę, kad baltų protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dniepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio. Slavai, pasak K. Būgos, gyvenę į pietus nuo Pripetės. VI amžiuje prasidėjusi jų ekspansija. Slavų stumiami, baltai priversti buvę trauktis iš senųjų savo sodybų į vakarus, prie Baltijos jūros. Tas atsikraustymo žygis, prasidėjęs VI-VII a., užtrukęs net iki IX amžiaus. K. Būgos nuomone, anksčiausia iš visų baltų atskilę prūsai ir dar prieš Kr. jau gyvenę Pavislyje, kur jų kaimynai iš vakarų buvę rytiniai germanai – gotai. Žymiai vėliau (apie VI-VIII amžių) dėl slavų ekspansijos išsikelia iš savo senosios protėvynės kuršiai, žemgaliai, sėliai, lietuviai ir latviai. Baltiškų vandenvardžių paplitimo žemėlapis. Šioje teritorijoje reikia ieškoti baltų protėvynės, kuri, tikriausiai, bus buvusi prie Baltijos jūros (pietinis ir rytinis Pabaltijys) ir toliau į rytus.
Pirmaisiais Pabaltijo gyventojais K. Būga laikė somus (finus), tai yra estų, lybių ir suomių protėvius. Archeologai pirmieji padarė pataisų šiame K. Būgos teiginyje. Jei šis teiginys būtų teisingas, tai apie VI- VII amžių pastebėtume visai naują kultūrinę srovę, užliejusią tuos baltų kraštus, kur šiuo metu yra Lietuvos ir Latvijos teritorija. Tačiau šitokio pasikeitimo archeologiniai radiniai nepaliudija. Medžiaginė šio laikotarpio baltų kultūra vystosi be staigių šuolių. Archeologai baltų atsikraustymo datą į Pabaltijį nukėlė praeitin daugiau kaip 2000 metų. K. Būga teigė, kad baltai traukėsi nuo slavų į vakarus, Baltijos linkui. Vėliau archeologai nustatė, kad slavų ekspansija vyko šiaurės kryptimi, taigi baltai turėjo trauktis ne į vakarus, bet į šiaurę – spaudimo kryptimi. Kalbininkų V. Toporovo ir O. Trubačiovo nuomone, pagrindinė Aukštutinės Padneprės baltų gyventojų masė, plintant toje teritorijoje slavams, ne pasitraukė į šiaurės vakarus, o buvo palaipsniui slavų asimiliuota. Tik priėmus šią prielaidą, esą galima paaiškinti, kodėl taip ilgai išliko tame rajone gana daug baltiškų vietovardžių. Iš šių duomenų matyti, kad hipotezę apie rytinę baltų protėvynė reikia jau kitaip vertinti. Pagal naujausius archeologų tyrimus, baltų protėvynės centras, iš kurio baltai paplito, buvo į pietus ir į rytus nuo Baltijos jūros. Bet K. Būgos toponiminiai tyrimai liko ir dabar svarbūs: jis moksliškai ir įtikinamai įrodė, kad baltiškų vandenvardžių randama toli į rytus nuo šių dienų Lietuvos ir Latvijos. K. Būga buvo pirmasis pačių baltų mokslininkas, sprendęs baltų etnogenezės, jų protėvynės ir migracijų (judėjimų) klausimus dar tuo metu, kai archeologija nedaug tegalėjo suteikti žinių apie baltus. Po K. Būgos baltiškus vietovardžius slavų kraštuose tyrinėjo kiti kalbininkai. Vokiečių slavistas M. Fasmeris išaiškino dar daugiau baltiškų vietovardžių ir baltų išplitimo ribą nukėlė žymiai toliau į rytus – net į Okos baseiną. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo studijoje „Aukštutinės Padneprės vandenvardžių lingvistinė analizė” (Maskva, 1962 m.) paskelbė Aukštutinio Dniepro baseine suradę 800 baltiškų vardų, tuo įrodydami šios teritorijos baltiškumą priešistoriniais laikais (pradedant antro tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Minėti autoriai baltiškų vietovardžių rado į šiaurę ir į pietus nuo Pripetės upės, Sožės baseine ir Desnos baseino vidurupyje bei aukštupyje. Pietine baltiškų vandenvardžių paplitimo sritimi autoriai laiko Seimo baseiną. Kadangi Seimo upė sudarė šiaurinę iranėnų (skitų) paplitimo ribą, tai anuomet baltai galėjo turėti tiesioginių kontaktų su iranėnais. Rusų archeologo V. Sedovo nuomone, baltai į Paseimę atsikėlę iš šiaurės apie V-VI a. pr. Kristų ir atnešę vadinamąją Juchnovos kultūrą (pavadintą gyvenamosios vietos vardu). Baltų kontaktai su iranėnais ten galėję trukti apie 500 metų, tai yra iki Kr. Paseimės iranėnų (skitų) kai kurios gentys, atsikrausčius baltams, matyt, ne pasitraukusios, o prieš Kr. buvusios ateivių baltų asimiliuotos. Pagal toponimikos ir archeologijos duomenis, rytinė baltų priešistorinė riba dabar vedama per Volgos, Maskvos ir Okos upių aukštupius. Žymiai vėliau buvo pradėtos tirti vakarinės baltų protėvynės ribos. 1939 m. vokiečių archeologas Lotaras Kilianas pastebėjo, o kalbininkas H. Krahe patvirtino (1943 m.) esant neabejotinai baltiškų vietovardžių į vakarus nuo Vislos iki Persantės upės, kurios vardas buvo baltiškos kilmės. Įžymus lietuvių hidrologas prof. S. Kolupaila 1933 m. aptiko neabejotinai baltišką Santakos vietovardį (lenkiškai – Santok), ten, kur Notecė įteka į Vartą (Oderio intaką). Po antrojo pasaulinio karo Vokietijos Demokratinės Respublikos kalbininkas Hermanas Šalis eilėje straipsnių įrodinėjo, kad baltiškų vietovardžių esama net iki Elbės ir Saksonijos ir šiek tiek dar į vakarus nuo Elbės. Remdamasis vietovardžių studijomis, jis paskelbė Riugeno salos ir kai kurių jos vietovardžių, o taip pat ir Berlyno pavadinimo baltišką kilmę. Vakaruose savo teritoriją, siekusią net už Elbės, baltai buvę priversti užleisti germanams. Mat, antrame tūkstantmetyje prieš Kr., archeologo Kosinos manymu, germanai iš savo protėvynės – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių – ėmę veržtis pagal Baltijos pajūrį į rytus, nes vakaruose jų ekspansijai pasipriešinę keltai. Apie 1750 -1400 m. prieš Kr. germanai pasiekę Oderio upę, apie 750 m. iki Kr. – Vyslą, apie 500 m. iki Kr. jau peržengę Vyslą. Kai II a. po Kr. rytiniai germanai (gotai) išsikraustė į pietryčių Europą, baltai vėl pasistūmėjo iki Vyslos. Reikia manyti, kad ne visi baltai, veržiantis germanams į rytus, suskubo pasitraukti nuo Elbės. Rytų germanų paliktoje teritorijoje VII-VIII a. po Kr. pradėjo kurtis slavai. Ten jie maišėsi su baltų likučiais, kuriuos ilgainiui asimiliavo. Sumišus ten baltų likučiams su slavais, ilgainiui iš to mišinio susidarė smulkios lenkų etninės grupės: kurpių, drobuliakų, karvatkų ir kašubų.
Baltų paplitimas paskutiniais amžiais prieš Kristų (pagal K. Būgą, M. Fasmerj, V. Toporovą, O. Trubačiovą, M. Gimbutienę ir A. Vanagą). Įkeliavus slavams į rytų germanų paliktą teritoriją, baltų vakarinė riba stabilizavosi. Baltų teritoriją nuo slavų teritorijos skyrė Vyslos žemupys ir Vakarų Būgas. Paskutiniais amžiais pr. Kr. baltų protėvynė vakaruose siekė Vyslos žemupį, rytuose – Maskvos, Okos ir Volgos aukštupius. Pietinė baltų išplitimo riba siekė Seimą, ėjo įpiečiau Pripetės ir pagal Vakarų Būgą. Žemėlapyje parodytos baltų protėvynės ribos paskutiniais amžiais prieš Kristų. Senovės baltų teritorija, kaip matome, buvo nemaža. Jos plotas siekė apie 480 000 km2. Gyventojų tankumas nebuvo didelis, turbūt, vienam kvadratiniam kilometrui teko ne daugiau kaip po 1 gyventoją. Vadinasi, baltų skaičius (įskaitant ir vaikus) pirmaisiais amžiais po Kr. galėjo siekti arti pusės milijono. Ne daugiau gyventojų anuomet galėjo turėti slavai ir germanai. Be abejo, baltų gentys šioje didelėje teritorijoje gyveno ne vienu laiku ir nevienodai ilgai. Pietuose baltai susisiekė su slavais, pietryčiuose (už Seimo upės) su iranėnais, o šiaurėje ir rytuose – su finų padermės gyventojais. Pastoviausi baltų kaimynai buvo finai, kurie šiaurėje kaimynais išliko net iki šių dienų (estai). Slavai iš pradžių gyveno į pietus nuo baltų. Prasidėjus slavų ekspansijai į šiaurę, apie VI amžių, slavai paplinta pietrytinėje ir rytinėje baltų gyvenamosios teritorijos dalyje ir pasidaro ne tik pietiniais, bet ir rytiniais kaimynais. Apie II Kr. a., išsikrausčius iš Pavislio germanams (gotams), jų vietą, pamažu užima slavai, tapdami VII- VIII a. ne tik pietvakariuose, bet ir vakaruose baltų kaimynais. Nuo VI a. dėl slavų ekspansijos baltai ima nykti tolimose rytinėse srityse, tačiau viena baltų kiltis – galindai išsilaikė iki XIII a., iš visų pusių apsupta slavų. Slavai stūmėsi ne tiesia linija, bet pleištais (kyliais). Apie VII a. (ne anksčiau kaip VI a.), pagal K. Būgą, slavai buvo pasiekę sritis į vakarus nuo Minsko – Polocko linijos. Kalbiniai duomenys rodo, kad į Gardino apylinkes slavai įkeliavę apie VIII-IX amžių. Baltų protautės ir prokalbės skilimasNemažuose plotuose gyvenančios artimos gentys niekada nebūna kultūriniu ir kalbiniu atžvilgiu vienalytės. Skirtinga geografinė aplinka, sunkios susisiekimo sąlygos, bendravimo stoka, kaimyninių genčių poveikis ir kitos priežastys padeda įvairiems skirtumams atsirasti, susiskaldyti. Susiskaldymo neišvengė nė baltai. Baltų prokalbė, kaip savarankiškas kalbinis vienetas, susiformavo maždaug antro tūkstantmečio prieš Kr. pradžioje ir išsilaikė maždaug iki IV a. po Kr. , kai išsiskyrė vakarinių baltų (prūsų) ir rytinių baltų (lietuvių-latvių) prokalbės. Apie trečią baltų prokalbės dukterį – Dniepro baltus – mokslininkai žino labai nedaug. Atskiromis salelėmis baltai išgyveno ten ligi XIII a. po Kr. Senosiose rusų kronikose užfiksuotas ten vienos rytinių baltų genties pavadinimas – galindai. Jie gyvenę apie Protvos upės aukštupį, netoli Možaisko, į pietų vakarus nuo Maskvos. Galindai XII a. rusų kronikose dar buvo minimi. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Herodoto minimi neurai ir budinai tai irgi Dniepro baltų gentys. Jiems priskiriama vadinamoji Juchnovos kultūra. Lietuvių bei latvių kalbos išsiskyrė iš rytinių baltų prokalbės ne anksčiau kaip VII amžiuje. Taigi, lietuvių ir latvių kalbos gimė maždaug prieš trylika šimtmečių. Vadinasi, jos abi yra jaunos kalbos. Nepaisant to, lietuvių kalba laikoma archaiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, nes ji daugiausia yra išlaikiusi žodžių ir formų, artimų indoeuropiečių prokalbei. Vakariniai baltai (prūsai) buvo asimiliuoti germanų, o Dniepro baltai – slavų. Savo tautybę išlaikė tik rytinių baltų palikuonys (lietuviai ir latviai). Ankstyvieji istoriniai šaltiniai apie baltusApie 425 m po Kristaus Herodotas mini, kad į šiaurę nuo skitų žemdirbių gyvenę neurai, o į šiaurę nuo skitų klajoklių – budinai. Neurai ilgą laiką buvo laikomi slavais ar balto – slavais. Latvių kalbininkas P. Šmitas teigė, kad neurai bus buvę baltai. Neurų vardą jis siejo su Neries vardu. Baltarusių kalbininkas A. Veržbovskis ne tik neurus, bet ir budinus laiko baltais, nes ir vieni, ir kiti gyvenę kaip tik ten, kur kalbininkai yra radę baltiškuosius vietovardžius. Plinijus Senasis savo „Gamtos istorijoje” (I a.) rašo, kad Dniepras prasidedąs neurų krašte. Kad baltų (aisčių) gyventa į rytus nuo Vislos, mini net keli šaltiniai: Tacitas I a., Ptolomėjus II a., Jordanas VI a., Vulfstanas IX a. Atskirų baltų genčių vardai istoriniuose šaltiniuose iškyla ne vienu laiku. Jau 178 m. (Kr. e.) graikų geografas Ptolomėjus mini dvi aisčių kiltis – galindus ir sūduvius. Gana anksti šaltiniai pradeda minėti kuršių vardą – nuo VII amžiaus Hervararsaga pasakoja, kad švedų karalius įvaras apie 675 m. valdęs Kuršą, Estiją ir kitus kraštus. Žiemgalių vardas pirmą kartą aptinkamas skandinavų šaltiniuose, kur sakoma, kad apie 870 m. Danijos išeiviai pavergę Žiemgalą. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose. Nestoro kronika XI amžiuje, be Lietuvos, Kuršo, Žiemgalos, paminėjo ir Latgalą. Istoriniai šaltiniai iki XIII-XIV a. apie baltų kiltis vos teužsimena. Nerandame juose visus baltus charakterizuojančių pastabų ar tikslesnio atskirų kilčių gyvenamųjų, plotų nurodymo. XIII-XIV a. šaltiniai paliko žymiai daugiau žinių, pagal kurias galima kiek tiksliau nustatyti atskirų baltų kilčių gyvenamąsias vietas.
Baltų kultūraApie baltų kultūra prieš antrąjį pasaulinį karą Europos kraštų archeologinėje ir filologinėje literatūroje buvo galima gana apsčiai rasti tendencingų teiginių apie tariamai žemą baltų kultūrą. Lietuvių, latvių ir objektyvesnių užsienio archeologų ir filologų tyrimai sugriovė šiuos prasimanymus. Archeologiniai naujojo akmens amžiaus, žalvario ir geležies amžiaus radiniai aiškiai rodo, kad baltų kultūra nebuvo žemesnė už kaimyninių tautų kultūrą. Yra žinomas faktas, kad žemesnės kultūros tautos turi pasiskolinusios daug žodžių iš tokių tautų, kurių kultūra yra aukštesnė. Baltų palikuonių – lietuvių ir latvių – kalbos garsėja savo žodingumu. Neišsenkamas liaudies išminties lobynas yra lietuvių ir latvių sukurta tautosaka. Jeigu baltai būtų buvę žemesnės kultūros už savo kaimynus, tai baltų kalbose turėtų būti daug senų skolinių iš kitų kalbų. Kalbos faktai to nepatvirtina. K. Būga, nuodugniai tyręs šį klausimą, sako: „Viso labo baltų kalbose iki šiol pasisekė sumedžioti vos tik 11 visų seniausių germaniškos kilmės žodžių.” Iš tų žodžių tiktai vienas tėra bendras visiems baltams (alus).K. Būga teigė, kad baltai iš germanų kalbų esą pasiskolinę šiuos žodžius: alus, la. klaips „kepalas”, pr. pekus, šarvas, pr. rikijs, pr. kelmis „kepurė”, pr. ilmis„stoginė daržinė”, pr. lapinis „šaukštas”, midus, kvietys ir gatvė. Šiuo metu yra manoma, kad pekus, kvietys ir kliepas – savi, baltiški žodžiai, kurių germaniškumo negalima įrodyti. Išbraukus iš K. Būgos sąrašo šiuos tris žodžius, beliks tik aštuoni seni germaniški skoliniai. Taigi, kai kurių vokiečių (ir slavu) tyrinėtojų kalbos apie tariamą germanų kultūrinę įtaką senovės baltams yra grynas prasimanymas. Patys pirmieji lietuvių santykiai su rusais, pasak K. Būgos, buvo prekybinio pobūdžio. Prekybos keliu lietuviai gavę iš rusų (slavu) šiuos žodžius: pundas „40 svarų”, birkavas „10 pundų”, pipiras, šilkas, stiklas, asilas, katilas, kurtas, čerpė, turgus, tulkas (vertėjas) ir muitas. Šiuos prekybinio pobūdžio žodžius lietuviai pasiskolinę iš rusų IX ir XI amžiuose. Kaip matome, senų senovėje baltai ir iš slavų nedaug skolinių tėra gavę. Kristaus eros pradžioje baltai kultūrinį paskatinimą, prekiaudami gintaru, gaudavo iš tolimesnių pietinių sričių, ypač iš Romos imperijos, o sritis, esančias į šiaurės rytus nuo jų, veikė baltai, perteikdami joms kultūrines naujienas. Stiprią įtaką šiauriniams kaimynams rodo baltiškieji skoliniai suomių, estų, mardvių, čeremisų kalbose. Suomių kalbininkas L. Hakulinenas paskaičiavo, kad dabartinėje literatūrinėje suomių kalboje iš kiekvieno tūkstančio suomiškų žodžių vienuolika yra baltų kilmės. Skolinių turinys liečia šias sritis: pirma – šeima, namai, ūkis; antra – kūno dalys; trečia – medžioklė, bitininkystė, gyvulininkystė, žemdirbystė, žvejyba; ketvirta – gamtos kūnai, religija; penkta – abstrakčios sąvokos. Ypač gausu skolinių, liečiančių žemės ūkį. Baltiški skoliniai patvirtina archeologinius duomenis, kad ugrai – finai galėję iš baltų mokytis žemdirbystės ir gyvulininkystės. Net žodį „piemuo” suomiai pasiskolino iš baltų (suomiškai paimen, estiškai paimendama – „piemenauti”). Visa tai rodo, kad suomių ir baltų protėviai ūkiškai bendravo, o vietomis jų ir mišriai gyventa. Romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (55 -117) 98 m. savo veikale „Germania” rašė, kad aisčiai (baltai) pajūryje renka gintarą, o javus ir kitus (laukų) vaisius jie rūpestingiau augina, negu nerangūs germanai. Lietuvos ir Lenkijos archeologų naujausi radiniai rodo, kad pirmaisiais amžiais po Kr. baltų kultūra buvo pasiekusi gana aukštą išsivystymo lygį. Lenkų archeologai vien tiktai jotvingių II-III a. Šveicarijos pilkapyne (netoli Suvalkų) aptiko labai daug archeologinių radinių. Viename vyro kape, be įprastų vyrams tuo metu dedamų įkapių, prie kojų surado nedidelį pjautuvą su kauline rankena ir geležinį irklo pavidalo arklo noragą. 1962 m. jotvingių kapuose buvo rasta įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo formų bei tiglių metalui lydyti, Romos monetų, būdingos rytinių baltų gentims keramikos ir avių kaukolių. Matyti, avys vaidino svarbų vaidmenį jotvingių gyvenime. Jotvingių naudotus irklo formos geležinius noragus pažinojo ir lietuviai. 1962 m. Giedraičių apylinkės Piliakiemio kaime buvo surastas arklas su panašiu geležiniu noragu. Tai rodo, kad anuomet visos baltų gentys buvo maždaug vienodo kultūrinio lygio. Aukštesniu kultūriniu lygiu iš visų baltų anuomet išsiskyrė tik prūsų kiltis sembai. Didelį mokslininkų susidomėjimą sukėlė IV a. – kunigaikščio kapas, surastas tame pačiame Šveicarijos kaimo kapinyne (Suvalkų apskrityje). Rasti ten maždaug 55 metų amžiaus vyriškio griaučiai su daugybe papuošalų. Prie mirusiojo šono buvo kalavijas medinėje makštyje, prie jo odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais bei žvėrių figūrėlėmis. Be to, ten buvo dvejos kamanos, meniškai iš diržiukų nupintos, su žalvariniais ir sidabriniais apkaustymais, pentinai, du iečių antgaliai ir kiti įdomūs radiniai. Šitie radiniai daug ką pasako. Geležinis arklo noragas rodo aukštą ano meto žemės ūkio kultūrą, liejimo formos ir tigliai metalui lydyti byloja, kad jau būta amatininkų (kalvių), mokėjusių apdoroti metalus, ir kad kalvio amatas jau buvo atsiskyręs nuo žemės ūkio. Rastos monetos paliudija prekybos santykius su Romos imperija ir kitais tolimais kraštais. Kunigaikščio kapas rodo, kad būta genčių junginių, kurie išsirinkdavo sau vadus – kunigaikščius, ir kad jau būta turtinės nelygybės. Iš bendruomenės išsiskyrė diduomenė, kuri turėjo savo kariaunas, o tai rodo, kad tuo metu ėmė formuotis klasinė visuomenė. Visa tai kalba apie gana aukštą baltų socialinio-ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygį ir iš pagrindų paneigia kai kurių tyrinėtojų tvirtinimą, kad baltai kultūriniu atžvilgiu buvo atsilikę. Senieji vokiečių tyrinėtojai šiais prasimanymais siekė pateisinti kryžiuočių agresiją, vaizduodami ją kaip vokiečių kultūrinę misiją. Laisvę mylinčios Pabaltijo tautos buvo priverstos nekviestus „kultūros nešėjus” pasitikti galingu ginklu, kuriuo būtų galima prakirsti kryžiuočių šarvus bei skydus. Tai galima buvo padaryti su damaskinio plieno ietimis bei kalavijais. Daug damaskinio plieno ietigalių ir kalavijų, datuojamų XI-XIV a., galima pamatyti Pabaltijo kraštų muziejuose. Visa tai rodo, kad damaskinio plieno gamybos paslaptis vietiniams kalviams buvo žinoma. Iš visų baltų tik vieni lietuviai XIII a. įkūrė valstybę. Jeigu dar prieš vokiškųjų feodalų agresiją visoms baltų gentims būtų pasisekę įkurti vieną bendrą valstybę, tai gal visai kitaip būtų susiklosčiusi baltų istorija.
APIE SENOJO ZODIAKO KILMĘBene visi mūsų dienraščiai, pradedant tais solidžiaisiais, baigiant bulvariniais, turi įsivedę astrologijos skyrelius. Neatsilieka ir TV programos. Tarsi grįžtume į viduramžius… Neramaus mūsų laikmečio bruožas: gal žvaigždės paguos, pažadės netikėtą sėkmę, suteiks vilties… Domėjimasis astrologija, kitokiais ateities būrimais, pranašystėmis apskritai yra psichologinis ir socialinis reiškinys, ypač iškilus visuomenės sukrėtimų, gyvenimo nestabilumo ir netikrumo metais. O pati astrologija? Tai nėra joks mokslas šiuolaikine šios sąvokos prasme, tačiau šiaip jau ganėtinai įdomus kultūros fenomenas. Žinoma, horoskopuose esama tam tikro racionalaus grūdo, tūkstantmečiais kauptos patirties apie kosmoso ir Žemės saitus. Tad dažnas smalsuolis klausinėja astronomų: ar tiesa, kad kasmetinė Saulės kelionė dvylikos žvaigždynų juosta bei planetų padėtis dangaus skliaute lemia žmogaus dalią? Ar tiesa, kad gimęs Saulei esant Liūto ženkle turi liūto širdį, Avino ženkle – mokslininko galvą, Skorpiono – piktą būdą? Lengviausia atsakyti į pastaruosius klausimus. Saulė jau seniai “pabėgo” iš tų žvaigždynų, kuriuos jai tam tikram metų laikotarpiui priskiria Zodiakas. Kalta Žemės ašies precesija – reiškinys, sukeltas trikdžių dėl Mėnulio traukos. Kaip vaikiško žaislo – vilkelio, Žemės ašis lėtai, bet pastoviai slenka kūginiu paviršiumi. Šio judesio periodas yra beveik 26 tūkstančiai metų. Todėl kas du tūkstančius metų Saulė tam tikrą fiksuotą dieną, pavyzdžiui, per lygiadienį, įriedės vis į kitą žvaigždyną. Tačiau Saulės kelio – ekliptikos – skirstymas į 12 žvaigždynų susiformavo dar iki Kristaus gimimo. Astronomai linkę išsaugoti praeities išminčių dovaną – žvaigždynų mitologinius įvaizdžius. Tačiau dienos šviesulio koordinates reikia nurodyti tiksliai. Derinant šiuos siekius, tenka kiek gudrauti. Štai dabar ir sakoma, kad, pavyzdžiui, gegužės 21 dieną Saulė įrieda ne į Jaučio žvaigždyną, bet į šio žvaigždyno ženklą. Precesijos reiškinys galėjo turėti įtakos parenkant Zodiako (graikiškai: žvėrių ratas) žvaigždynų vardus. Šią hipotezę neseniai paskelbė amerikietis astronomijos istorikas O. Gingeričas, o papildomais argumentais sutvirtino maskvietis A. Guršteinas (dabar gyvenantis JAV). Jeigu ši hipotezė bus galutinai įrodyta, Zodiakas bus pripažintas indoeuropiečių kultūros savastimi. Žvaigždynų ratą pradėta formuoti labai seniai, indoeuropiečiams gyvenant savo protėvynėje (kurios tikslią vietą taip stengiasi atspėti kalbotyrininkai), ir vos tik pradėjus verstis žemdirbyste. Zodiako įvaizdžiai, kaip indoeuropietiškasis paveldas, neturėtų būti labai svetimi ir baltų kultūrai. O prasideda viskas nuo pavasario; žemdirbiui tai kartu ir metų ciklo pradžia. Pirmiausia buvo įsidėmimos tos žvaigždės, tarp kurių Saulė pateka pradėjus sprogti pumpurams, žaliuoti ganykloms, žydėti vaismedžiams. Vėliau imta fiksuoti dar ir vasaros, rudens bei žiemos pradžią. Žmogaus vaizduotė žvaigždes jungė į konsteliacijas, įasmenindama svarbiausiais mitologiniais personažais. Kad ir tas žvaigždynas, kurį maždaug prieš 5.5 tūkstančio metų Saulė ištirpydavo savo rytmečio žara pavasario lygiadienį. Jis buvo pavadintas Dvyniais, nes indoeuropiečių mitologijoje tai gyvybę kuriantysis pradas. Sakmėse dvyniai žirgai Ašvieniai traukia dangumi Saulės vežimą, – du mediniai “žirgeliai” puošia lietuviškų trobų kraigus. Baltų genčių valdymas kitados būdavo skiriamas į dvi dalis: dvasinę ir pilietinę. Prūsams įstatymus davę VI a. legendiniai broliai karo vadas Vaidevutis ir krivių krivaitis Brutenis. Ši tradicija siekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai broliškai valdė Kęstutis ir Algirdas. Prieš 6 tūkstančius metų vasara prasidėdavo Saulei perėjus į Mergelės žvaigždyną. Mergelė žvaigždėlapiuose vaizduojama laikanti glėbyje javų pėdelį, – tai derlingumo, dirvos vaisingumo simbolis. Neabejotina, kad indoeuropiečių protėvynė buvo pietesnėse platumose, kur jau vidurvasary sunoksta javai. (Modernios teorijos teigia, kad tai Mažojoje Azijoje, į pietus nuo Kaukazo kalnų.) Ir lietuviai paveldėjo senovinį paprotį – baigiant rugiapjūtę, iš paskutiniųjų nupjautų varpų rišama “javų boba”. Ruduo ateina tada, kai Saulė nebeįstengia įkopti aukščiau. Manyta, kad ją sužeidžia Šaulys (Kentauras). Tada dangaus šviesulys pasvyra į Okeaną, vandens stichiją. Saulė tarp Žuvų žvaigždžių simbolizuoja žiemą. L. Rėzos užrašytoje pajūrio dainoje mieloji saulytė “taip ilgai užtrunka už jūrų, už kalnelių”. Praėjo du tūkstančiai metų, ir Žemės ašies precesija išstūmė Saulę į gretimus, dar neįvardytus žvaigždynus. Pavasariniai gamtos reiškiniai ėmė nebeatitikti astronominių stebėjimų. Visuomenės gyvenime per tuos du tūkstantmečius taip pat atsirado daug naujovių: susikūrė pirmosios valstybės su karalių valdžia, susiformavo religinės sistemos, o kartu ir žynių luomas, pradėta statyti šventyklas. Indoeuropiečiai paplito dideliuose Eurazijos arealuose. Nauji metų ketvirčių – gamtos sezonų – pradžios žvaigždynai gavo tokius pavadinimus: Jautis, Liūtas, Skorpionas, Vandenis. Pirmasis – vaisingumo ir gyvybinės energijos dievybės simbolis, antrasis – karaliaus valdžios, spindinčios kaip saulė zenite. Kitų dviejų simbolinės funkcijos nepakito: Skorpionas – Saulės žudikas, Vandenis – Okeano ir žiemos stichijų valdovas. Įdomu, kad lietuvių etnokultūroje Jaučio įvaizdis siejamas su Mėnuliu. Štai mįslė: “Pro langą palšas jautis žiūri. Kas? – Jaunas Mėnulis”. Nakties šviesulio įtaka augalams žinoma nuo seno; kaime beveik visi darbai derinami su jo faze.
Dar po dviejų tūkstančių metų žyniai ar senovės astronomai turėjo pastebėti, kad gamtos reiškiniai vėlgi pradėjo neatitikti Saulės patekėjimo nustatytuose žvaigždynuose. Beliko sugalvoti vardus tiems, kuriuose Saulė pasirodo lygiadieniais ir per saulėgrįžas. Zodiako ratą uždarė šis ketvertas: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Tai jau nebe tokių ryškių žvaigždžių ir mažiau vietos dangaus juostoje užimą žvaigždynai, – jie tiesiog užpildė tuščius tarpus ekliptikoje. Avinas paveldėjo mitines Jaučio funkcijas; Vėžys rodo, kad po vasaros kulminacijos prasidės Saulės grįžimas atgalios. Svarstyklės rudeniop sulygina dieną su naktimi, o Ožiaragis – tai jūros chimera su ožio galva ir žuvies uodega. Šie ženklai kartu atspindėjo ir socialinius poslinkius visuomenėje: išsiplėtus ryšiams tarp atskirų etnosų, pirkliai net savo simbolį – svarstykles – pelnė, o karalių valdžia tapo nebe tokia absoliuti, kūrėsi ir kitos, demokratiškesnės valdymo sistemos, – Liūtas turėjo pasitraukti. Apskritai indoeuropiečiai vardus Zodiako juostai rinko iš mitologijos bei iš savo gyvenimo aktualijų. Zodiakas galutinai susiformavo maždaug mūsų eros pradžioje. Netrukus sustiprėjo ir Baltijos pakrantės genčių ryšiai su antikos pasauliu, ypač gintaro keliu. Prekyba visada susijusi su kultūros mainais. Deja, apie Zodiako ženklų kelionę nėra duomenų: to meto papuošaluose, nei romėniškuose, nei baltiškuose jie nebuvo vartojami. Apie juos žinome tik iš Rotundo kronikos, aprašančios Šventaragio slėnyje Vilniuje XIII a. stovėjusią astronominę stebyklą. Joje buvę aukuro laiptai su Zodiako simboliais. Kiekvieną mėnesį, Saulei kopiant vis aukščiau, šventoji ugnis buvo kuriama vis ant aukštesnio laiptelio, po vasarvidžio – leidžiama žemyn. Katedros požemių tyrinėtojai archeologai patvirtino metraščio žinią. Neseniai ištyrinėtas viename iš Baltarusijos muziejų saugotas įdomus medinis kaušelis su tapytais šventųjų atvaizdais – jų yra dvylika. Dažams nutrupėjus pasirodė, kad po jais slypi dar senesnis dekoras – dvylika simbolinių figūrų, šalia kiekvienos pavaizduota ir Saulė. Nuo įprastinio Zodiako jos kiek skiriasi: yra du paukščiai, elnias, raitelis, arklas, ietis. Manoma, kad kaušelis – apeiginis pagoniškojo laikmečio daiktas. Gal išvardytosios figūros geriau atitinka supančios gamtos mitologinį įprasminimą arba yra tiesiog fenologinių reiškinių vaizdavimas, mėnesių simboliai? Latvių folklore yra užuominų apie Zodiako žvaigždynų vadinimą sodais: Saulė keliauja vežimu, pakinkytu dievo Ūsinio žirgais per obelų, rožių ir apynių sodus. Iš žemdirbių kalendoriaus Zodiaką perėmė astrologija. Nuo Antikos laikų ji kaupė empirinius faktus apie dangaus kūnų poveikį žmogaus likimui. Gyvybiniai procesai Žemėje išties yra pavaldūs kosmoso ritmams. O šie labai įvairūs, sudėtingi, skirtingos fizinės prigimties ir, deja, dar mažai ištyrinėti. Šiandien šiek tiek daugiau žinoma apie Saulės dėmių dinamikos įtaką gyvybei – tai nagrinėja mokslas, vadinamas heliobiologija. Planetų judėjimo, vykstančio Zodiako ženklų fone, poveikis yra labai menkas. Viena tikra – “žvaigždės” nediktuoja žmogui savo valios; gal tik kosmoso ritmai suformavo kai kuriuos jo polinkius ar galimybes. O apie Mėnulio poveikį tai mūsų kaimo senoliai tikrai žinojo daugiau negu mokslininkai. Tradicinio lietuviškojo kalendoriaus šventės, jų papročiai ir gamtos pastebėjimai išreiškia labai svarbius darbams ir sveikatai žmogaus ir tėviškės padangės saitus. Reikėtų tai tyrinėti, apibendrinti ir panaudoti. Šios žinios būtų neabejotinai vertingesnės už astrologines, susiformavusias kitų šalių padangėje ir neturinčias jokio mokslinio pagrindimo.